BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visų veislių šunų paroda Kaune (2009 01 24) neprofesionalo akimis


Laaaabas rytaaaas

Taigi,
žmonės esame/esate protingi ir žinome/žinote, kad šiais laikais galima sutikti
įvairiausių pamišėlių su keisčiausiais pomėgiais. Vienu iš tokių įdomesnių
pomėgių galima pavadinti pasiryžimą keltis dar tuo metu, kai pati saulutė patalėliuose
vartosi, važiuoti patamsiais įtartinais keliais kad ir į Kauną (kaip šį kartą)
ir apsilankyti šunų parodoje.

Vieni keliasi
drauge su augintiniais (tokiu atveju žymiai anksčiau negu paprastas
mirtingasis, o kartais gal ir visą naktį neužmiega), kiti - pavieniui. Savaime
suprantama, pirmieji parodoje lankosi, kad galėtų pademonstruoti savo šunelius,
o kiti apsilanko, kad į juos pažiūrėtų. Na ir ko tik nesutiksi čionai – nuo
profesionalių veisėjų ir parodų asų iki paprasčiausių žioplių, galbūt pirmą
kartą  toje parodoje besilankančių ir
tiek šunų krūvoje matančių. Šunys irgi įvairiausi – nuo miniatiūrinių, vos
delne telpančių, iki milžiniškų, nuo jaunų, dar visai šuniukų, iki senų ir daug
ko mačiusių, nuo grynaveislių nugalėtojų iki paprastų bedokumenčių (taip,
galima sutikti ir tokių, tik jie priklauso žiūrovų kategorijai ir parodoje
nedalyvauja).

Dalyvavimas
parodoje nėra tik paprastas žaidimas – pirmiausia, šuniukas šiam užsiėmimui
turi būti ruošiamas nuo mažens – jis turi nesinervinti apžiūrimas, nesutrikti
ir nepridaryti nesąmonių tokioje spūstyje, kur ir žmonės, ir šunys lipa vieni
ant kitų, jis turi sugebėti gražiai bei taisyklingai stovėti ir judėti. Pasitaiko
tokių šunų, kurie sieloje jau būna parodų žvaigždės – kaip tikros asmenybės, jie,
rodos spinduliuoja parodišką energiją ir visada atrodo įspūdingai.

Kai kurie šunys
padailinami parodos išvakarėse, kitus puošti pradedama žymiai anksčiau. Vienus
reikia išmaudyti prieš parodą, kitus – net prieš kelias savaites, kad kailiukas
įgautų reikiamas savybes. Vienų kailiu reikia rūpintis nuolat, nesvarbu, ar ant
nosies ta paroda, ar ne, kitų auginimas žymiai paprastesnis.

Į parodas taip pat
susigabenama įvairiausia amunicija (ji itin priklauso nuo šunelio „kalibro“) –
narvai, stalai, specialūs pavadžiai, kosmetikos priemonės, šepečiai, plaukų
džiovintuvai, skanėstai… Savininkams tenka apsišarvuoti kantrybe, nes aplink
jų augintinius nuolat tūpčioja minios žioplių ir fotografuoja, klausinėja,
domisi, stebi ir vertina…

 

Korgiai, mano mamos
meilė ir svajonė. I FCI grupė. Iš pirmo žvilgsnio panašūs į dvarniukus, iš
antro – į stilizuotas laputaites. Gan nedideli ir trumpakojai – ne veltui
mažiausi pasaulyje aviganiai. Tiesa, iš trumpų kojyčių nereikia juoktis –
korgiai greiti, judrūs ir įsibėgę staiga keičia kryptį. Gali pasigirti ne tik
tuo, kad yra elfų numylėtiniai (pasakojama, kad valų korgiais pembrukais mėgo
jodinėti fėjos ir elfai) – jie yra ir Anglijos karalienės favoritai. Jau prieš
tūkstantį metų Valijos karaliaus išleistuose įstatymuose rašoma, kad užmušus ar
pavogus tokį piemenų šunį teks sumokėti kaip už jautį. Be to, korgiai buvo ne
tik aviganiai, bet ir sargai ar kompanionai. Pasižymi ramiu ir taikiu būdu,
visą laiką nori būti drauge su šeimininku. Po truputį šeriasi ištisus metus, didesnis
kailiuko metimas būna du kartus metuose.  

 

Bobteilai (I FCI
gr.), garsėjantys ne tik kaip aviganiai, bet ir kaip puikios vaikų auklės
(sugeba ne tik dūkti su žmonių atžalomis, bet ir juos sudrausmina bei saugo). Kaip
ir daugelis su ganymu susijusių šunų, yra sena veislė. Dažniausiai ganydavo
stambius raguočius, padėdavo į turgų varyti karves, ponius ar avis. Ilgą kailį
irgi ne veltui užsiaugino, jis saugojo nuo visų bjaurių klimato užgaidų, pvz.,
lietaus ar vėjo.

 

Mažutukas australų
aviganis (I FCI gr.). Šį kartą parodoje buvo itin daug šių mažylių. Nuotraukoje
esantis, jei neklystu – iš „Momento“ veislyno. Kaip ir daugelis aviganių, jie
nuovokūs, ištvermingi ir lengvai dresuojami. Drąsiai gali dalyvauti įvairiose
taikiose šunų sporto šakose (pvz., vikrumo varžybose).

 

Papijonas, arba
„šuo – drugelis“ (taip vadinamas, nes jos stačios ausys primena išskleistus
drugio sparnus). Priklauso IX FCI grupei. Kilęs iš Belgijos. Meilus, guvus ir
švarus šunelis. Papijonų giminaičiai – falenai, atrodantys panašiai, tik
nuleipusiomis ausimis.

 

Bedlingtono
terjeras (III FCI gr.) tik panašus į ramų avinėlį – iš tiesų tai rimtas šuo,
skirtas žiurkių gaudymui ar lapių bei kiškių medžiokei. Neveltui dažnai
vadinamas vilku avies kailyje – pasižymi tikru terjerišku charakteriu, drąsa
bei atkaklumu.

 

Grifonas (IX FCI
gr.) – tačiau kuris, tiksliai negaliu pasakyti, nes grifonuose mažai nusimanau
(turbūt belgų grifonas). Būna jie Briuselio ir belgų (šiukrščiaplaukiai) bei
Brabanto (trumpaplaukiai). Nedideli, smalsūs, nuovokūs ir žaismingi.

 

Čekoslovakų
vilkšunis. Išveisti jie 1955 metais, sukryžminus vilkę su vokiečių aviganiu. Stengtasi
išveisti superšunį tarnybai, tačiau turėjo vieną bėdą – klausė tik vieno
šeimininko, o naujokus pasiųsdavo kuo toliau… nors 1971 metais jų veisimas
nutrauktas, veislės mylėtojai nepasidavė – šunis augino ir toliau. Tai gražūs,
įdomaus charakterio šunys, bet tinkami ne kiekvienam – reikia priprasti prie
„čeko“ vilkiškos dvasios, nes tai ne paprastas šunėkas.  

 

Vokiečių aviganiai
(I FCI gr.), kartais neteisingai vadinami vilkšuniais. Šių šunų, atrodo, niekas
nereikia pristatinėti. Kiek daugiau dėmesio sulaukė juodas veislės atstovas –
ši spalva pakankamai reta. Patys šunys iš tiesų jau daug metų nepaprastai
populiarūs tiek kaip numylėtiniai, tiek kaip tarnybiniai šunys (tiesa,
tarnyboje nertai naudojami kiek kitokio tipo, nei show šunys, aviganiai). Imlūs,
lengvai dresuojami, tačiau neretai žmonės pamiršta, kad VA reikia dresuoti ir
su juo užsiimti – genijumi Reksu be darbo dar niekas netapo.

 

Kurtsharas, VII FCI
gr. Tai vokiečių paukštšunis, pavadintas pagal kailio tipą (dar būna langharai,
dratharai, vienoje senoje knygoje mačiau ir štichelharą). Medžiotojų vertinami
kaip įvairiapusiški – tinka medžioklei laukuose, miškuose bei vandenyje.

 

Veimaro
paukštšuniai (VII FCI gr.) – mano jaunystės laikų meilė. Pasižymi labai savita
kailio spalva (na, pabandykite trumpai ir aiškiai ją apibūdinti). Būna
trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai. Tai – vokiški paukštšuniai, tačiau tinka ir
kitokioms medžioklėms, be to, yra ir neblogi sargai.

 

Amerikiečių
buldogai – galima sakyti, keletas nuotraukėlių, skirtų specialiai gabiki :).
Tai – originalių senų gerų buldogų, patekusių Amerikon, palikuonys. Ypatingai
juos mėgo fermeriai. Šiuo metu skiriami keli jų tipai (Johnson, Scott,
Painter/Margentina, Old southern Whites ir hibridinis). Patinka man šie šunys –
gal dėl to, kad turi šiokio tokio panašumo į stafus (keistoka, kad taip žaviuosi
amerikietiškomis veislėmis, kai patys amerikiečiai man ne taip labai patinka).

 

Na, nebūčiau iš
tiesų šitų pastebėjusi, bet vienas taip bandė sulįsti man į burną, kad atkreipiau
į jį dėmesį… tik aktyviai glostyti pabijojau, nes ciucikai, man atrodo, dar
tik laukė savo pasirodymo. Taigi, esu tikra, kad čia bišonas, bet kuris, jau
sunkiau pasakyti, nes kaip nesu grifonų specialitė, taip nelabai ir tuose
bišonuose nusimanau… et, tarkim, kad Tulearo bišonas. Gal atsiras koks
protingas mirtingasis ir paneigs ar patvirtins mano žodžius. Na, kiek mačiau,
puikaus charakterio, labai tinkančio kambariniui šuniukui. Visiškam tinginiui
netiks – šukuoti reikia, bet šiaip, atrodo, tai ne toks probleminis gyvūnėlis
kaip kai kurie kiti mažieji ilgaplaukiai – knygoje rašoma, kad nesišeria ir
maudyti pakanka porą kartų metuose. Dar knygoje rašoma, kad kilę jie iš
Madagaskaro.

 

Rytų Europos
aviganiai – FCI nepripažinti. Tai kaip ir vokiečių aviganis, tik „tarybinis“,
sugebėjęs išlikti iki mūsų laikų. REA fanai giria šiuos šunis, VA fanai karts
nuo karto juos papeikia. Na, nepasirodė nei isterikai, nei kokie labai
ypatingi, bet vis dėlto buvo smagu pamatyti juos gyvai – dabar daugeliui jie
tik gražus atsiminimas iš sovietinių laikų. 
 

 

Ši cu, šuniukai iš
Tibeto – gražūs, plaukuoti, bet ne man :) Puikūs kambariniai šuniukai ir
kompanionai, bet ne kokie flegmos – reikia su jais pažaisti ir pasimankštinti. Visi
parodoje matyti ši cu elgėsi įspūdingai tvarkingai, niekam nelindo į akis ir
prie nieko nepriekabiavo.  

 

O čia ramiai miega
Jorkšyro terjeras (III FCI gr.), dėl mados užgaidų ir pomėgio mažesnius
šunelius sužmoginti tapęs populiariausiu patyčių objektu. Na, nepamirškite, kad
šio taikiai snaudžiančio plaukuočiaus krūtinėje plaka tikro terjero širdis, o
jo protėviai aršiai pjovė peles bei žiurkes. Todėl jorkas dažnai gali būti
smalsus, įžūlokas ir tvirtai įsitikinęs, kad yra didelis bei stiprus. Reikėtų vengti
pirkti tokį šunį be dokumentų, ypač kai dabar pasakojamos legendos apie „mini
jorkus“ – padorus veisėjas neveis lengvesnio kaip 1,8 kg šuns, nes patys
mažiausi turi nemažai sveikatos problemų (tokių miniatūrų ir oficialiai veisti
negalima). Įsigydami iš daugintojo bet kokį itin mažą šunelį, galite būti
tikras, kad šuns sveikata jam tikrai nerūpi.  

 

Bulterjeras (III
FCI gr.). Na, dėmesio jie tikrai sulaukia – vieni žavisi įdomiais jų snukučiais,
kiti keikiasi vos išvydę šiuos šunis. Kažkada jo protėviai dalyvavo kovose, bet
dabartinis bultikas neturi nieko bendro su pjautynėmis – tai draugiškas, ramus
ir dekoratyvus šuo. šiuo metu galima pamatyti ir normalaus dydžio, ir
miniatiūrinių bulterjerų.

 

Hee heee, štai ir
stafai. Jau tiek apie juos rašiau, kad nė pristatinėti nesiruošiu :) Sumetu
pabaigai, nes jų nuotraukėlių, savaime suprantama, daugiausia (žinoma, kad
žmogus, kurio nuosavas stafas šiuo metu nuoširdžiai bezda lovoje, aktyviausiai
pleškins šiuos gyvūnėlius).



 

Rodyk draugams

komentarai (9) to “Visų veislių šunų paroda Kaune (2009 01 24) neprofesionalo akimis”

  1.   Enorca
    Sausis 26th, 2009 | 12:53

    (+1)
    Puikus įrašas :D
    Labai įdomus ir gerai parašytas :>
    Niekada nemaniau, kad yra šunų veislė vadinama grifonais ^_^

  2.   Emisa
    Sausis 26th, 2009 | 14:31

    (+1)
    Labai informatyvus, įdomus įrašas, kur kas geresnis, nei rytiniuose laikraščiuose, kuriuose rašė apie šunų parodą.Pasijutau lyg pati būčiau dalyvavusi parodoje.
    Ačiū už smagų įrašą ir gražias nuotraukas. :)

  3.   SolnuškaFC
    Sausis 26th, 2009 | 14:58

    mmm bišonai… (primena vaiksytę:) ) , mmm amerikiečių buldogai…. mmm bulterjerai… ir mmmmmmmmmmmmm stafukai (inlove)

  4.   gabiki
    Sausis 26th, 2009 | 20:45

    Oj prisimenu savo pirmąją parodą XD Vilniuje prieš porą metų…Kai verkiau iš laimės pamačiusi amerikiečių buldogą, o paskuj ir broholmerį XDDD Tiek emocijų buvo!!! Ačiū labai už amerikiečių buoldogų nuotraukytes X] gal ir Vilniaus parodoje kovo 13-14 dienom būsi? Susitiktumėme XDD

  5.   Lastword
    Sausis 26th, 2009 | 21:31

    Turejau kurstshara…
    Patys geriausi sunys.
    Tikiuosi surado gerus namus.
    +

  6.   Anal_Grinder
    Sausis 28th, 2009 | 14:52

    O, stafai. Pati vieną turiu namie.

  7.   kb
    Sausis 2nd, 2010 | 01:28

    Grifonas (IX FCI
    gr.) ten yra Briuselio grifonas o ne Belgu.
    Belgu grifonai neturi barzdos ir yra dazniausia juodi.

  8.   grifonas
    Gegužė 13th, 2010 | 12:55

    briuselio grifonaj neturi barzdos??? ka cia swajgsti

  9.   vilma
    Gegužė 28th, 2010 | 11:28

    nepatinka stafai,mopsai ir buldogai..baisus snukiai!

Rašyk komentarą