Uodai – dvisparnių būrio vabzdžiai. Jie turi ploną, ištįsusį kūną, plėviškus, ilgus ir siaurus sparnus bei ilgas kojas. Nepatikėsite, bet yra daugybė nekraugeriškų uodų rūšių. Galų gale ir iš pačių kraujasiurbių piktosios (hematofagės) yra būtent patelės (akmuo į moteriškių daržą). Patinėliai paprastai būna taikūs ir draugiškai valgo nektarą.

Auką uodienės susiranda reaguodamos į prakaito kvapą, iškvepiamą anglies dioksidą, kai atsiduria visai šalia - į šilumos spinduliavimą (IR). Ne visus žmones uodai puola vienodai – juos labiau vilioja tie, kurių medžiagų apykaita greitesnė.

Uodų vystymosi ciklas: kiaušinis, lerva, lėliukė ir suaugęs uodas (imago). Visos ikiimaginės stadijos vystosi vandenyje, suaugėliai gyvena sausumoje. Kiekvienos uodų rūšies lervos turi skirtingus reikalavimus vandens
telkiniui (apšvietimas, vandens temperatūra, druskingumas, kietumas, drumstumas, prisotinimas deguonimi, augmenijos įvairovė, vandens judėjimas). Kai poreikiai sutampa, tada viename vandens telkinyje aptinkamos kelios uodų rūšys.

Užpakaliniai ilgakojų uodų sparnai redukavosi į specialius pusiausvyros organus – dūzgus. Kai uodas skrenda, jie vibruoja kartu su sparnais. Dūzgai registruoja bet kokį nukrypimą nuo skrydžio krypties ir ją
koreguoja.

Galvoje uodai turi dvi dideles sudėtines akis, sudarytas iš daugybės lęšiukų, nukreiptų į skirtingas puses. Kiekvienas lešiukas mato skirtingą vaizdą, todėl bendras regimas vaizdas yra tarsi mozaika. Uodai mato ne taip ryškiai, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio – jie labiau pasikliauja kitais pojūčiais: uosle ir antenų pagalba. Kuo arčiau uodas priskrenda pire žmogaus, tuo, tuo labiau regimas vaizdas praranda aiškumą ir matomas tik aukos siluetas. Kai uodas nutūpia ant jūsų kūno, jis gali matyti kas vyksta aplinkui, tačiau savo kojas ant jūsų odos mato labai neryškiai. Uodo akys labiau pritaikytos pastebėti aplinkoje tykančius pavojus (karvės uodegą ar jūsų ranką, ketinančią sutraiškyti uodą).

Uodo burna panaši į mažytį vamzdelio formos piltuvėlį (siurbtuką), nulinkusį žemyn. Galvą ir krūtinę jungia labai plonas ir trumpas kaklas. Krūtinės forma trikampė, padengta mažais žvyneliais. Joje yra palyginti stiprūs raumenys ir 6 kojos. Kiekviena koja turi porą labai mažų kabliukų, kurie padeda uodui išsilaikyti lipant, ar kabant žemyn galva ant lubų. Pilvelyje yra 8 poros kvėpuojamųjų angų, o krūtinėje tik 2. Oras įeina per tas angas ir pasiskirsto po visą kūną.

Savo rūšies pateles uodai patinai aptinka pakutę garsą, kurį skrendančios patelės skleidžia sparnais. Kiekvienos rūšies patelės skrisdamos skleidžia savitą garsą, tad patinėliai jo nesupainioja ir nesiporuoja su kitos rūšies uodų patelėmis. Pagal garsą jie ne tik atskiria, ar tai reikiama patelė, bet ir randa jos buvimo vietą.

Garso bangas uodai detektuoja antenomis . Antenos stiebelio pagrinde yra Džonstono organas, kuriame yra garso receptorinės ląstelės ir jų branduoliai. Ląstelės nervinėmis skaidulomis siunčia vibracijos impulsus į
smegenis, kuriose jie priimami kaip garsai. Kraujo indai ir nervai taip pat eina per Džonstono organą. Kiekvienas receptorinis elementas susideda iš juntamosios ląstelės, nervinės skaidulos ir juntamojo plaukelio su apsauginiu gaubtuvėliu.

Didelę reikšmę uodai turi ligų platinime. Jie platina maliariją, didelę arbovirusų grupę, helmintus ir kt. Jų reikšmingumą apsprendžia daugelis biologinių ir ekologinių faktorių (imlumas sukėlėjams, populiacijos tankumas, kontaktas su žmogumi ir jo būstu, aktyvumas ir pernešėjo gyvenimo trukmė). Didelę epidemiologinę prasmę turi uodų sugebėjimas nuskristi didelius atstumus. Uodų platinamos ligos daugiau būdingos tropinio klimato šalims (geltonoji karštinė, denge karštinė, filiarijozės ir kt.), bet yra grupės ligų,
paplitusių ir vidutinio klimato juostoje - maliarija, uodų platinami encefalitai.

Žmogaus sveikatai uodai daro dvejopą žalą: platina ligas ir yra įkyrūs kraujasiurbiai. Vidutinio klimato juostoje dėl uodų siurbimų nėra prarandama daug kraujo, bet atsiranda šalutiniai veiksniai dėl toksinio uodų
seilių poveikio: uodų įkandimai skausmingi, sukelia niežulį, o alergiškiems žmonėms – įvairius odos patologinius simptomus, gali atsirasti iki 12 mm diametro papulė. Niežėjimas ir raudonos odos dėmės, atsiradusios įkandus uodui yra odos alerginė reakcija į proteinus, esančius uodo seilėse, kurios atlieka antikoagulianto vaidmenį (mažina krešėjimą). Uodo seilės daro poveikį kraujo krešėjimui, plokštelių kaupimuisi, angiogenezei ir pan. Uodo patelė nuolat jas leidžia siurbdama kraują. Uodė gali prisisiurbti 4 kartus didesnį kraujo kiekį nei pati sveria.

Kaip vykdoma uodų paplitimo kontrolė:

  • uodų pašalinimas natūralioje aplinkoje
  • Manipuliavimas natūria palinka, kad būtų sumažintas veisimas ir plitimas
  • natūralių uodų grobuonių pritaikymas
  • pesticidų naudojimas, mažinant lervų paplitimą
  • pesticidų naudojimas, siekant sumažinti suaugėlių skaičių

Necheminis bandymas išvengti kontakto su uodais, ypač populiarus Trečiojo pasaulio šalyse, yra tinkleliai nuo uodų, nors dabar dažnai juos išpurškia insekticidais, pvz., DDT. Mūsuose dažnesnės asmeninės priemonės- repelentai. Gan alternatyvus atstumiantis uodus dalykėlis esti medicininis spiritas (uodai abstinentai).

Tiesa, uodai nėra vien tik siaubulingi kenkėjai, juk gamta niekad nepadaro nieko nereikalingo. Pasirodo, geliančių vabzdžių seilės gali apsaugoti nuo vėliau įgelsiančių vabzdžių pernešamų infekcijų. Dabar atlikus
tyrimą su pelėmis nustatyta, kad uodų seilės gali apsaugoti nuo maliarijos.

Žmonės, gyvenantys tuose regionuose, kur dažnos vabzdžių platinamos ligos (pavyzdžiui, Afrikoje ar Vidurio Rytuose) neretai būna gerokai atsparesni infekcijoms už žmones iš kitų pasaulio šalių. Buvo manoma, kad atsparumo priežastis yra dažnas asmens kontaktas su sukėlėju, bet dabar atrodo, kad ir kontaktas su vabzdžio seilėmis, kuriose nėra ligų sukėlėjo, taip pat atlieka svarbų vaidmenį stiprinant imunitetą. Bendradarbiaujant su JAV Nacionalinio alergijų ir infekcinių ligų instituto mokslininkais, M.A.McDowell leido uodams, pernešantiems maliarijos parazitą, sugelti peles, iš kurių dalis anksčiau buvo sugeltos uodų, kurių organizmuose maliarijos sukėlėjo nebuvo. Pelių, kurios iki tol buvo veikiamos švariomis vabzdžių seilėmis, kepenyse ir kraujyje parazitų buvo mažiau. Seilės paskatino jų imuninę sistemą gaminti daugiau su infekcija kovojančių cheminių junginių, vadinamų citokinais, kurie paprastai yra siejami su imuninėmis ląstelėmis, vadinamomis T-helperiais 1 (TH1).

Uodai taip pat svarbus laumžirgių maistas. Šie dideli vabzdžiai vartoja uodus visose jų vystymosi stadijose ir ganėtinai efektyviai kontroliuoja tų mažų zyzeklių paplitimą. Šiek tiek uodų suvalgo ir šikšnosparniai. Uodų kiaušinais maitinasi buožgalviai ir žuvys. Šie vabzdžiai taip pat apdulkina augalus, pvz., Cattleya orchidėjas ir kitus epifitus. Beje, iš ekologijos pusės virusai, bakterijos ir parazitai taip pat yra ekosistemos dalis.

Na, o pradėti apie uodų įvairovę tikrai verta nuo jau šiek tiek aprašytų tikrųjų uodų (Culicidae) – visų žmonių draugų bei palydovų. Šių mielų gyvūnėlių egzistuoja trys gentys: maliariniai uodai, paprastieji uodai bei Aedes. Viso jų yra 3100 rūšių, Lietuvoje aptinkama apie 50 rūšių. Tikrieji uodai paplitę beveik visame pasaulyje. Kai kurios jų rūšys platina infekcines ligas, pavyzdžiui, maliariją, tuliaremiją it t.t.

Jie išsiskiria ilgu straubleliu. Patinių antenos apaugusios tankiais ilgais, patelių – retais trumpais plaukeliais. Tos pačios antenos susideda iš 15 narelių. Sparnai siauri, su žvynais išilgai gyslų. Kai uodas nejuda, sparnus suglaudžia virš pilvelio. Kiaušinius deda į stovintį ar lėtai tekantį vandenį, ten iš jų vystosi lervos.

Daugelio paprastųjų uodų rūšių patelės čiulpia šiltakraujų gyvūnų kraują. Patinai minta nektaru.

Populiariausias iš tikrųjų uodų – paprastasis uodas (Culex pipiens).

Jis paplitęs drėgnose vietovėse, visuose žemynuose ir veisiasi įvairiuose vandens telkiniuose, nepaisant didžiulės organinės taršos. Šių uodų lervos atsparios didelei sunkiųjų metalų koncentracijai. Be to, žmogus taip pat „įsteigia“ jiems veisyklų, tokių kaip nutekamieji kanalai, drėkinimo sistemos, filtracijos laukai, dekoratyviniai baseinai, statinės, dėvėtos automobilių padangos ir kt. Gamtoje suaugę uodai žiemoja olose, drevėse, o būdami netoli žmogaus būsto, įsikuria jame. Didžiulė paslauga šiems uodams – daugiaaukščių namų rūsių užpylimas vandentiekio ar kanalizacijos turiniu. Tokiose patalpose šilta visus metus, yra dirbtinis apšvietimas, o jose telkšantis vanduo, gausus bakterijų ir kitų organinių dalelių – puiki vieta kiaušiniams dėti. Uodo patelei belieka vienintelis rūpestis – radus auką, pasimaitinti krauju ir subrandinti kiaušinius. Esant optimaliai – +250 miesto gyvenamųjų namų patalpų temperatūrai, per metus galima tikėtis net 8 uodų kartų. Kuo šilčiau, tuo spartesnė uodų raida, tuo greičiau didėja jų populiacija.

Kūno ilgis 5 – 7 mm. Kojos 1,5 karto ilgesnės už kūną. Kai šis uodukas tupi, pilvelį laiko horizontaliai (pilvelio laikymo padėtis svarbi atskiriant pvz. šį uodą nuo maliarinio uodo).

Maliarinių uodų, arba moskitų (Anopheles), yra 3000 rūšių. Jie paplitę visur, išskyrus Šiaurę. Ypač dažni drėgnuosiuose tropikų ir subtropikų rajonuose. Jų patelių čiuopiklių ilgis lygus burnos straublelio ilgiui.

Prisisiurbusios kraujo, patelės į vandenį deda 150 – 200 kiaušinių. Tropikuose ir subtropikuose per metus būna 7 – 12 generacijų, vidutinio klimato zonoje – 2. Lervos gyvena stovinčių vandens telkinių paviršiuje, vandenyje laikosi horizontaliai.

Taigi, o koks tas susirgimo maliarija mechanizmas? Kai žmogui įgelia užsikrėtusio uodo patelė, maliarijos sukėlėjas tarkim tridienės maliarijos plazmodijus (Plasmodium vivax) su krauju patenka į kepenų ląsteles ir ima jose daugintis. Ląstelėms suirus, maliariniai plazmodijai lieka laisvi ir žaloja kitas ląsteles. Po to įsiskverbia į eritrocitu, daug kartų dauginasi, ardo juos ir įsiveržia į sveikus, kol atsiranda jų ir vyriškų, ir moteriškų individų (gameocitų). Jei gametocitais užkrėsto kraujo prisiurbia kitas uodas, tai jo skrandyje iš jų
susidaro gametos. Šioms susiliejus, susidaro zigota, iš jos nauji plazmodijai patenka į uodo seilių laukas ir ciklas kartojasi.

1955 metais PSO pradėjo daryti tvarką maliarijos kamuojamuose rajonuose ir daugelyje pasaulio vietų maliarija sustabdyta bei visiškai išnaikinta didžiojoje Karibų dalyje bei pietinėse Ramiojo vandenyno salose.deja, gana greitai šia liga nustota domėtis, tad maliarija gan greitai atsigavo ir išplito dar labiau (tai lemia tokie veiksniai kaip lėšų trūkumas, DDT uždraudimas ir klimato atšilimas).

Šiais laikais į kovą su maliarija stojama iš naujo, pasitelkiant tokias priemones, kaip tilapijos (tokios žuvys, kurios labai valgo uodų lervas), gyvenamųjų patalpų purškimas DDT (nauda didesnė nei galima žala), nemokamai dalijami tinkleliai nuo uodų (Kenijoje tai padėjo 44 proc. sumažinti vaikų mirčių riziką), kiečiai (jie žudo parazitus), vakcina (dar tik planuojama ir tikimasi, kad ji pasirodys po 5 metų ir tikrai bus veiksminga).

Lietuvoje maliarinių uodų yra trys rūšys, dažniausias - paprastasis maliarinis uodas (Anopheles maculipennis). Jo ilgis 6 – 8 mm, kojos dvigubai ilgesnės už kūną, o tupint pilvelis pakilęs aukštyn.

Heh, o dabar – šiek tiek taikesni egzemplioriai.

Ilgakojai uodai. Jų Lietuvoje – apie 80 rūšių. Atrodo kaip dideli uodai, tačiau nesikandžioja ir nesiurbia kraujo. Pačių didžiausių ilgakojų uodų išskleistų sparnų ploti siekia 7 cm. Nerangūs ir trapūs, sugauti lengvai gali pamesti kokią koją, tačiau tai nekelia grėsmės jų gyvybei. Skraido vasarą drėgnose vietose, krūmynuose. Lervos gyvena drėgnoje žemėje, minta augalų šaknimis, būna ir plėšrūnių. Dauguma suaugėlių gyvena kelias dienas.

Mūsuose paplitę pelkiniai ilgakojai (Tipula paludosa). Kūnas 20 – 24 mm ilgio, daržininkai jų nemėgsta, nes graužia kultūrinius augalus.

Holorusia spp. – vieni stambiausių pasaulyje ilgakojų uodų. Sparnų plotis – 6-10 cm. Kojos ilgos, trapios, pilvelis plonas, galvos priekis ištįsęs.

Dryžėtasis ilgakojis (Nephrotoma crocata). Ilgis 14 – 18 mm. Graužia medžių ir krūmų daigus (ne sodininkų draugai).

Grybinių uodukų (Mycetophilidae) pasauly gyvena apie 3000, Lietuvoje - apie 300 rūšių. Jei maži, iš tiesų tik panašūs į uodus, rudi, juodi ar gelsvi dvisparniai. Būdinga kuprota krūtinė ir ilgos plonos kojos. Kūnas 2 – 14 mm ilgio.

Kiaušinėlius deda grybuose, ant medžių žievės ar po ja, ant uolų, sienų. Lervos minta grybiena, kartais – mažais vabzdžiais ir kirmėlėmis.

Uodukas kareivėlis (Sciara tomae) yra 6 – 7 mm ilgio. Lervos gyvena po nukritusiais lapais, suaugusių galima pamatyti ant žiedų.

Gumbauodžių, arba gumbinių uodelių (Cidomyiidae), pasaulyje gyvena 5000, Lietuvoje - apie 300 rūšių.

Suaugėlių kojos ilgos ir plonos, sparnai su keliomis nešakotomis gyslomis. Antenos siūliškos. Daugelis glaudžiasi augalų audiniuose ar ant jų sukelia įvairaus pavidalo gumbus (zoocecidijas). Puola tik tam tikras
augalų rūšis - vienų rūšių lervos graužia kultūrinius augalu, kitų plėšrios ir aukų tyko po medžių žieve.

Heseninė muselė (Mayetiola destructor) esti 3 – 4 mm ilgio. Lervos slapstosi javų stiebuose.

Žirninio gumbauodžio (Contarinia pisi) lervos gyvena žirnių ankštyse.

Kvietinio gumbauodžio (Contarinia tritici) lervos įsikūrusios kviečių ir rugių varpose.

Storakojų uodų Lietuvoje turime maždaug 15 rūšių. Jie gyvena ant augalų žiedų ir lapų.

Sodinis storakojis uodas (Bibio hortulanus) yra 8 – 10 mm ilgio.

Uodai trūkliai (Chironomidae) – dvisparnių būrio ilgaūsių dvisparnių pobūrio šeima. Jų turime apie 3000 rūšių. Paplitę visame pasaulyje. Kūnas 5 – 6 mm ilgio. Kojos ilgos, tupint ištiestos į priekį ir trūkčioja. Straublelis trumpas. Patinų antenos plunksniškos.

Vasarą trūkliai dideliais spiečiais skraido ore, paprastai vienoje vietoje. Gyvena apie 3 – 7 dienas ir niekuo nesimaitina.

Lervos vystosi vandenyje, drėgnoje dirvoje, dumble, mėšle, minta dumbliais, bakterijomis, kai kurių rūšių lervos plėšrios ar parazituoja.

Lietuvoje populiariausias didysis trūklys (Chironomus plumosus), naudojamas kaip masalas meškeriojant.

Rodyk draugams