agieshos blogas

teritorijos “pračekinimas”, arba “stirnų baidytuvė darbui pasiruošusi”

Šiandien, įgavusios šiek tiek patirties (pvz., niekada neišjunk fotoaparato ir nebijok zuikių) ir paragintos vakarykštės sėkmės (sutikti lapė, kiškis ir pričiuptos 7 stirnos), vėl iškeliavome pasibastyti po Nemuno apylinkes. Kadangi gerieji kerzai po vakarykščio pasivaikščiojimo buvo dar šlapi, apsiaviau ne tokius gerus. Dabar šie taip pat šlapi, be to, iki kraujų nutrynė kojas. Na, bet praslankiojome 3 – 4 valandas ir, nors negyvai nusikalėm (šuo jau kokia valanda nuo lovos neatkyla, grįžus namo netgi prašė ne kongo, o iškart griuvo miegot) ir nesutikom nė vieno kiškio ar lapės, stirnų matėm į valias – net du būrelius. Atrodo, jau pavyko „iššifruoti“ mėgstamiausias jų lankymosi vietas, nes toje teritorijoje matydavau jas ir šiltuoju metų laiku.

Paukščiai taip pat buvo pakankamai įsisiautėję, ypač kėkštai, du kalėsi į nieką nekreipdami dėmesio – turbūt net jei Tora būtų priėjusi ir letena patapšnojusi per nugaras, būtų pasiuntę ją kuo toliau ir toliau mušęsi. Šiaip ar taip, iš mūsų stebėtų peštukų vienas išvijo kitą, aš nufotografavau tik paralmėjusįjį, nes nugalėtojas kažkur pasislėpęs klykavo laimės šūkius.

Dabar galim kaupti jėgas, dar turim svajonę užfiksuoti zuikių kautynes (po to karto, kai šie besimušdami nusirito mums po kojų ir išgąsdino tiek mane, tiek šunį, pagalvojau, kad gal tai labiau įmanoma, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – šiaip ar taip, lyginant su situacija prieš 2 – 3 metus, bent mūsų teritorijoj jų padaugėjo).

pats eikliausias stirninas

daugiau foto - čia

Rodyk draugams

Kol didžioji dalis jaunimo skundžiasi, kad jiems verkiant nėra ką veikti – ypač šiltais žvaigždėtais vasaros vakarais – likusioji dalis, kurią netgi drįsčiau pavadinti mažuma, kirba virpa nuo planų ir troškimo juos įgyvendinti. Štai ir šį savaitgalėlį paskyrus tokiems maloniems dalykėliams, kaip badmintonas, kilo noras viską užbaigti kaip nors ypač įdomiai. Viena iš smagesnių idėjų buvo daryti meną. Taigi, jaunieji menininkai po trumpų kančių nusprendė susirasti masterį ir išmokti batikos paslapčių.

Jau visai temstant susirinko mažas, bet  savotiškai žavus būrelis, pasiryžęs saugiai įsikurti jaukiuose masterio namuose, tiksliau, pavėsinėje ir srityje aplink ją.  Sukaupę gana padorias medžiagų atsargas (reikia tikėtis, grupuotės tėvai bent kol kas nepastebės tų kelių paklodžių stygiaus) inteligentiškai susėdo ant kelmų ir, grakščiai laikydami rankose arbatos, skanintos svogūnais, puodelius atlikome pasiruošimo  ritualą, kuris turėjo suteikti daug jėgyčių sunkiai ir ilgai nakčiai… Žinoma, mes, kaip paprasti ir  į patogumus linkę žmonės, iš pradžių įsikūrėme virtuvėje, bet dėl kažkokių priežasčių masterio tėvas išvijo visus lauk, į gležnas genijų-meninikų rankas įdėdamas sulaukėjusią dujinę viryklę, kuri nakties eigoje nesusprogo, tad viskas baigėsi tikrai ganėtinai laimingai.

Iki paryčių spalvingu dažų sluoksniu vis labiau ir labiau pasidengiančios rankytės suko siūlus ant kankinamų ir greičiausiai tylomis (žmonėms negirdimu dažniu) cypiančių paklodžių gabalų, kartas nuo karto dažuotais nagais pastverdamos kokį lašinio gabalą ar įpildamos gerklėn tos arbatos lašelį, retkarčiais tylą perskrosdavo nusivylimo (išreiškiami japonų kalba), retkarčiais – džiaugsmo (išreiškiami neartikuliuotais garsais) šūksniai, visų akys nuolat naršė teritoriją, tikėdamosi aptikti kokį nors užsilikusį medžiagos skivytą, o žemę nuklojo galingas raudonų dažų, siūlų ir meno sluoksnis. Paskutinėje vakaro stadijoje bandėme veržtis į masterio tėvų miegamąjį, tačiau šis panaudojo dar mums nežinomas paslaptingas galias ir bent jau jo tėvų patalynė (tuo pačiu ir masterio gyvybė) bent pusėtinai buvo išgelbėta.

kaip gaminamos tos... nu, vudu lėlės
(arba kaip buvo išreikšta siurrealistiniame Dogmos, pardavinėtos Maximoj po kokius 2 litus,
vertime - Budos lėlės) 

klykiančios iš siaubo aukos, skelidžiančios stirpią,
bet nesukoncentruotą energiją (turintys atitinkamų galių mato tam tikrą šydą)

darbai darbeliai virte verda

Jaunųjų menininkų susirinkimas baigėsi paryčiais, kai pasidarė visiškai šalta (o iš tiesų baigėsi skudurų atsargos, kai kuriuos jų nudažius po kelis kartus, nes, kaip minėjau, masteris, gelbėdamas savo gyvybę, neleido brautis į tėvų miegamąjį, o likusiųjų tėvai su visais miegamaisiais buvo gana toli). Įgiję tiek karčios, tiek saldžios patirties, įsitikinę, kad ateityje gebėjimus tobulins, jaunieji menininkai patyliukais šokio žingsneliu (nes buvo tikrai velnioniškai šalta) išsiskirstė po namus. Kaip ženklas, jog kažkas vyko – masterio kiemas, atrodantis kaip siurrealistinis košmaras su viską vainikuojančiais nudažytais kelmais ir dėmėta pavėsine bei paraudusia žole (vis tik masterio gyvybei šioks toks pavojus grėsė, bet juk sekantį kartą galim tiesiog perdažyti visą pavėsinę), ir ant virvių kybantys pirmieji mūsų darbai, kuriuos jau gerokai išblukusius kitą dieną sulėkę išsidalinome.

iš pradžių sekėsi labai... e.. įvairiai, bet, kaip žinia,
vudu-budos kerai reikalauja praktikos ir supratimo

Temstant pradėjo geriau sektis tas virveles sukti
(kai nenuskyla su trečia paklode, žmogus pradeda nervinis, o kai žmogus nervinasi,
jis bando ką nors nubausti, tam reikia daugiau jėgos, gautas rezultatas rodo,
kad tik tinkamai nukreiptas smurtas išgelbės šią niekingą planetą)

Galų gale surengėme slaptą ir trumpą pirmąją savo parodą (visą laiką įtariai žiūrėjome į kaimynų rezidencijos pusę, kad tik šie nesugalvotų nukniaukti mūsų per kančias pagamintų daugybę paslaptingų  ir dar neišaiškintų galių turinčių šedevrų:

pašalinis meno poveikis (puiki proga nudžiuginti kad ir manikiūrininkę, ar kokį darbdavį deja, po to dalinai nusiplovė, nors panagės vis dar turi atspalvėlį, bet šis paslepiamas rankutes sugniaužiant į kumštuką):

Rodyk draugams

Aloha, draugai. Ta moteris sako, kad aš niekad nepavargstu, bet ji klysta – aš tik apsimetu. Aš juk superstafas, aš pamišęęęęs stafas, jou.

Taigi tatataigi, kartais netgi pati susimąstau, kokia ta šuns galimybių riba. Ypač dabar, kai orai tokie keisti. Kol tupiu darbe – saulė spigina iš visų jėgyčių. Kažkur galvoj pradeda kirbėti mintis – oh, kaip eisim, jau eisim tai eisim… turiu omeny pasivaikščiojimą, žinot, tie dalykai, kur būna, kai turi šunį. Daug visokių vietelių aplankyti esu suplanavusi – tereikia grįžti namo ir ciuciką pasikinkyti.

Kai šuniukas pakinkytas, ir pasivaikščiojimai smagesni patampa

Bet va, žmogau, tik spėk parsirasti į namučius irrrr… Iškart ausyse nuskamba toji frazė: „rodos lietus kaupiasi“ (kas taip šnekėjo? Knysliukas? Knygoje tai tikrai Jonukas, bet vinupuche nebuvo Jonuko, na vienžo, bėgiojo toks po medžiu į skėtį įsikabinęs, kol meškinas su bitėm tarėsi, ir kartojo tą frazę, tik jų atveju lietus buvo netikras)…

Čia dar negąsdino lietaus debesys - galėjom lakstyt po miškus ir prisigalvot smagybių, o ne po kiemą šlitinėt susimąsčiusios

Tik spėju įžengti kieman, ir iš visų pusių mane pradeda supti juodi, melsvi, pilkšvi debesys… Žydras dangus dingsta, saulė pasislepia, ir kąąą veikt… Kaip per tas trumpas dar nešlapias akimirkas išsekinti šunį, katram jau menki lašeliai varo stresą ir kuris nė už ką nesiryžtų tokiems dalykams kaip pasitaškymas sidabrinėse balose žibant vaivorykštei ir taškantis dunduliui?

Liaudies išmintis byloja, kad jei šuo ėda žolę - lis...

..tokiu atveju mano šuo itin didelis pesimistas ir lietų pranašauja ištisus metus...

Štai šiandien propagavau greitąjį vidutiniadistancijinį ėjimą greta – na, čiumpi šunį į pašonę ir eini greitai, pasidairydamas, ar debesys nepasivijo, šuo nieko neuosto, toks teoriškai neblogai sekinantis užsiėmimas. Didžiausia trauma – grįžus namo vis dar nelyja. Šuo žiūri nelabai protingom akim. Arba gal tos akys sako, kad aš esu nelabai protinga.

Nelabai protingos šuns akys

Dairaus į dangų, iššukuoju šunį. Šuo juokias. Dar kartą iššukuoju šunį. Šuniui smagu. Pavagiu kojinę, valau su ja kailį (tokie daiktai gerai plaukus surenka). Šuniui smagu, sako, duok ir man kojinę. Aš sakau, raminkis, durne.

Hohoho!!! Nepavargsiu!!! Ne!!!

Kadangi vis dar nelyja, o aplink melsvi debesys (vakar iš tokių tai kaip davė…), sakau, einam, šuniuk, po pievą palakstysim. Pasiimam tokią tipo pelę, kur Maximose būna ir nieko nelaiko, visa išdarkyta jau (stafo dantys ne juokas). Žaidžiam, mums smagu.

Parbėgu...

Atrodo, ir šuo pradeda pavargt, paskutinis epizodas – merga guli įsikabinus, tingi stotis. Na, sakau, pavargo jau šuniukas. Prisėdu, apsikabinam. Atsistoju, šuniukas irgi… šuniuko akyse švyti energija ir troškimas galynėtis, žaidžiam vėl. Pradeda imti nerimas. Vis dar nelyja, debesys padengė dangų, kyla vėjas.

tralialia...

Pelė atsibosta, einu pasijamti ežiuką. Šuo, kurį laiką atrodęs pavargęs, atsigeria vandens ir, bėgdamas paskui pelę, vos neišverčia durų. Žaidžiam su pele. Smagu, šuo juokiasi. Kartais atrodo, kad pavargo, bet atsigauna.

Nepasiduosiu!!!

Pagalvoju, kad jei jau nelyja (vėjas puuuučia, dangus tamsiai mėlynas), reikia padresuot šunį, vis viena niekur neisim. Na, dresuoju šunį, susirenka katės, dar atbėga kaimynų šuo ir loja, smagu. Tora kupina laimės. Galvoju, kad gavusi šiokios tokios fizinės ir protinės mankštos, tikrai bus pavargus.

Atėjo Killeris vogti šuns maisto

Šuo sunerimo dėl galimo nesąžiningo kačių elgesio, maldauja, kad visą maistą atiduočiau jam iškart

Vedu į kambarį. Šuo pamato tėvą ir taip nudžiunga, kad iš kažkur įgauna naujų turbaplazmoidinių galių.  Tėvas skaito Marlį ir sako, kad jie supainiojo veisles - Marlis turėjo būti stafas. Einam atgal į lauką. Sakau, gal dar ką kieme nuveiksim. Pradeda lyti. Šuo liepia vest jį namo.

pfff...

Hm, o vat nekalbant apie šunį, savaitgalį apturėjom smagybes. Kaip tik džiugiai sekmadienį grįžau namo ir sužinojau, kad pas mus atskrido bitutės. Tiesa, pačių didžiųjų smagybių nemačiau (na, kai visur skraido bitės ir visi bėga), radau jas taikiai tupinčias krūme. Šalia tupinėjo toks bitininkas ir joms pasakojo, kaip reikia elgtis, atėjus į svečius. Bitės tik dūzgė. Nuėjau, padariau kelias nuotraukas. Bitininkas išvažiavo, paliko tokį medinį daiktą, į kurį bitės turi sulįsti ir tada jas išsiveža.

Sveikos, bitės

Sveikas, žmogau. bzzzz

Eina po velnių tos bitės...

Vakare bitės išlindo iš to medinio daikto ir sutūpė krūme, nuėjau pafotkint, visai nieko, tik, atrodo, joms nepatiko blykstė. Kitą dieną, kai grįžau iš darbo, jų jau nebuvo, atrodo, vis viena buvo rastas kažkoks visus tenkinantis sprendimas.

bičių nuotykiai ir žygiai

Ak, kol vyko pokalbis su bitėmis, dar spėjau sode pasivolioti. Norėjau ramiai ant žolytės paskaityti knygą. Beveik pavyko, tik iš pradžių atėjo katė ir apgraužė sumuštinius, o po to atėjo toks draugas, užlipo ant knygos ir taip pat skaitė.

bloga katė

naujas geriausias draugas

Rodyk draugams