BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Būsimiems “veisėjams “

Sunys, sveikata  Žymos: , , , , , , , , , , , Komentarų (8)

Norite būti selekcininkas? Norite kergti savo kalę? Jūs žinote, ko galima tikėtis, jei viskas eisis gerai. Jūsų mergytė pateiks jums pluoštelį džiaugsmo. Ji rūpinsis mažyliais, kol šie bus pakankamai suaugę, kad būtų galima juos nujunkyti. Jūs ir jūsų šeima turės daug džiaugsmo žiūrėdami ir žaisdami su šiomis žaviomis lėlytėmis, o kai ateis laikas, jie visi (o gal vieną kokį pasiliksite sau) iškeliaus į naujus namus, kur visą gyvenimą nugyvens kaip mylimi ir branginami kompanionai.

Tačiau ar susimąstėte, ką darysite, jei kas nors eisis blogai? Čia rasite išvardytas vos kelias problemas, visos jos – straipsnio autorės L.Turner ar jos pažįstamų asmeninė patirtis. Tai nėra atskiri, reti incidentai - kiti veisėjai šį sąrašą gali tęsti ir tęsti.

Mokinkitės iš kitų klaidų. Leiskite veisimu užsiiminėti tiems, kurie žino, ką daro, ko galima tikėtis ir turi pakankamai patirties.

Kas gali atsitikti veisimo metu

Veisimui atrinktas patina šuo serga lytiškai plintančia liga (taip, šunys taip pat jomis serga) ir perduoda ją jūsų kalei. Ji ne tik negali pastoti – jūs mokate didžiausias sąskaitas veterinarui, o kalė galų gale tampa sterili ir nebegali susilaukti palikuonių.

Jūsų mielosios partneris nepatyręs. Kai abu šunys „susirakina“, jis nusprendžia iš kiemo išvyti kaimynų katę. Jis raunasi paskui katę, jo varpa atsipalaiduoja ir sukelia kalei kraujavimą kalės viduje.

Jūsų kuklioji mergina nusprendžia, kad nenori poruotis su tuo padaru, kuris parinktas be jos žinios. Ji kanda jam į skruostą, visur pilna kraujo. Patinas atkeršija savo dantis suleisdamas jai į kairę akį.

Jūs paliekate savo kalę pas patino savininką, kadangi veisimas neina taip gerai, kaip tikėtais. Tiesą sakant, viskas tęsiasi jau tris valandas - ir nieko neįvyko. Patino savininkas abu šunis palieka kieme. Kažkoks kitas lauke lakstęs šuo (greičiausiai itin atkaklus taksas ar mišrūnas) įsibrauna vidun ir „nujoja“ jūsų kalę.

Jūs patino savininkui sumokate 250 – 1000 dolerių. Po 2 mėnesių sužinote, kad kalė „tuščia“ ir laukiate dar 4 mėnesius, kad vėl pabandytumėt. Žinoma, vėl nepasiseka ir laukiate dar 4 mėnesius. Jūs nusprendžiate pabandyti kalę „suleisti“ su kitu patinu ir prarasti pinigus.

Kalė sėkmingai susiporuoja. Grįžtate su ja namo ir išleidžiate į kiemą. Po kiek laiko pajuntate kažką įtartino. Išbėgęs laukan pamatote, kad jūsų mergaitė susiporavo su kaimynų patinu. Šuniukams teks daryti DNR testus.

Kalė sėkmingai susiporuoja. Parsigabenate ją namo ir paleidžiate kieman. Ji vis dar rujoja ir dairosi į kitus patinus. Jūs nematote, kad kaimynų mišrūnas netyčia su ja susiporavo. Gimsta jaunikliai, kurie atrodo įtartinai. Jūs pasikviečiate patino savininką, kad šuniukams būtų padaryti testai (jūsų sąskaita). Paaiškėja, kad turite mišrūnų vadą. Ką daryti su tais, kurie jau parduoti?

Arba sužinojęs, kad kalė susiporavo su kaimynų mišrūnu, nutraukiate nėštumą ir kitą kartą pasiryžtate būti atsargesnis. Bet po kelių savaičių jūsų kalė labai suserga, kadangi dėl hormonų pusiausvyros sutrikimo išsivystė gimdos infekcija. Kalei piometra, reikalinga visiška histerektomija (gimdos pašalinimo operacija). Veisimo planai griūva, kalės gyvybei, jei nebus operuota, gresia didelis pavojus.

Kas gali atsitikti gimdymo metu

Šuniukai per dideli. Kalei nepavyksta pagimdyti, šuniukai nugaišta, ji nuo jų yrančių kūnelių pasigauna infekciją.

Šuniukai gimsta „ne ta puse“ ir paskęsta vaisiaus apvalkaluose.

Pirmasis šuniukas yra didelis ir drūtas. Kai jis pradeda „eiti“, kalei skauda, ji cypia. Jums nespėjus ko nors imtis, šuniuką ji stveria dantimis ir nužudo.

Šuniukas įstringa. Nei kalė, nei jūs negalite jo ištraukti. Keliaujate pas veterinarą. Jūsų laukia neatidėliotina operacija, žinoma, 3 val. nakties pačiame Kalėdų įkarštyje.

Šuniukas eina „ne ta puse“ ir sausas (jį saugojęs vaisiaus apvalkalas trūkęs). Jis įstringa. Kalė stengiasi jam padėti dantimis tempdama užpakalines kojas. Šuniuko galva ir pečiai įstringa. Kalė vis dar tempia jį už kojų. Nuo kojų nusineria oda ir mėsa, lieka tik kaulai.

Negyvas šuniukas įstringa gimdymo kanale, o kalė labai stengiasi pagimdyti, gimda plyšta, kalė kraujuoja ir nugaišta pakeliui pas veterinarą.

Kas gali atsitikti iškart po gimdymo

Kalė neturi jokių idėjų, ką reikia daryti su šuniukais, numeta juos, palieka vienus ir nueina ar nepadeda jiems išsiropšti iš maišelių.

Kalė užmeta žvilgsnį į šuniukus, nusprendžia, kad jie - maži bjaurybės ir bando juos uždusinti.

Kalė tampa pernelyg entuziastinga, ji energingai laižo mažylius, pažeidžia virkštelę, ši pradeda kraujuoti, o kraujo srovės jums nepavyksta sustabdyti. Arba virkštelę ji traukia pernelyg stipriai – taip stipriai, kad galų gale turite dėžę, pilną mažų besispardančių šunyčių su išvirtusių skrandžių raizginiu. Žinoma, juos visus būtina užmigdyti.

O ką daryti, jei dėl kokio nors hormonų sutrikimo kalė staiga pradeda agresyviai ginti šuniukus arba visai jais nesirūpina?..

Kai kalę vedate laukan, pastebite kažką kyšant jai iš makšties. Paaiškėja, kad jai išvirto gimda, kurią tenka pašalinti.

Kas atsitiks, jei galvosite, kad viskas yra gerai

Vienas ar daugiau šuniukų įkvėps skysčių gimdymo metu, jiems išsivystys pneumonija ir mažyliai žus per artimiausias 36 valandas.

O jei kalei pritrūks pieno?.. Jūs prarasite 3 iš 4 savo šuniukų, kol suprasite, kas yra negerai. Galų gale likusį kūdikėlį turėsite maitinti kas dvi valandas, dieną ir naktį. Po kelių dienų mažylis pasigaus infekciją ir nugaiš.

Šuniukai pradės silpti, du prarasite. Likusius maitinsite buteliuku. Jie dus ir springs nepaisant visų jūsų pastangų išvalyti kvėpavimo takus nugaiš ant jūsų rankų.

Jūsų kalei išsivystys mastitas.

Jūsų kalei išsivystys gimdos infekcija dėl nepasišalinusios placentos. Pakils jos temperatūra. Jūs nuvešite ją pas veterinarą, kuris praneš, kad norint išgelbėti gyvybę kalę būtina sterilizuoti. Po operacijos paaiškės, kad infekcija perėjo į kraują. Užkrėstas pienas nužudys visus šuniukus, kalė nugaiš sekančią dieną.

Šuniukams viskas bus gerai, tačiau po gimdymo kalei sutriks hormonų pusiausvyra. Ji taps „baimės kandiku“ ir kandžios bet ką, kas bandys ją paliesti.

Mama ir šuniukai atrodo gerai, mažyliams jau keturios savaitės. Tačiau vieną dieną vienas šuniukas dingsta. Viską apieškote, tačiau mažylio nerandate. Po kelių dieną dingsta dar vienas. Ir dar vienas. Jūs negalite suprasti, kaip gali prapulti specialioje dėžutėje laikomi šuniukai. Dar vieną rytą pastebite, kad kalė čepsi. Ji surijo paskutinį mažylį.

Kas bus, kai išdalinsite šuniukus

Šuniuką jūs atiduosite draugams. Jie išvyks į darbą, o jų tvora bus sulūžusi. Į kiemą įsibraus kitas šuo ir nudaigos mažylį. Jūsų draugas jums paskambins ir papasakos apie mažą vargšą mažylį, tada paklaus, kada vėl turėsite šuniukų.

Parduosite šuniuką pažįstamui. Kitą kartą jį sutikęs paklausite, kaip sekasi šuniukui. Jis pasakys, kad šunytis sutepė naują kilimą ir buvo iškraustytas į lauką.

Jūs parduodate šuniuką draugui už gerą kainą ir išsimokėtinai. Po pusės metų draugas persikelia į butą ir paprašo šunį priimti atgal. Šunį jus paimate, mokėjimai sustoja. Paaiškėja, kad šuniukas bailus, nesocializuotas ir nedresuotas. Dar metus sugaištate jį auklėdami ir mokindami, kad galėtumėte parduoti.

Parduodate šuniuką į puikius namus. Jis mylimas, laikomas šeimos nariu. Deja, veterinaras jam nustato širdies ūžesius (jūsų veterinaras prieš parduodant šuniuką nieko nerado). Savininkai myli šuniuką ir siekia jam gero. Jam atliekama brangi operacija, savininkai iš jūsų bando prisiteisti gydymo išlaidas. Jie laimi, nes jūs nesudarėte sutarties, numatančios sąlygas, garantijas ir kaip selekcininkas esate atsakingas už šuniuko genetinę sveikatą.

Jūs atiduodate šuniuką savo motinai. Ji labai sujaudinta. Po dviejų metų mažyliui atsiranda problemų – pasireiškia keisti simptomai, jis kankinasi. Gydymams sukišus daugybę pinigų, paaiškėja, kad gyvūnas kenčia nuo kokios nors paveldimos ligos. Galbūt ji paveldėta iš jūsų kalės, nes apie linijas nieko nežinote.

Vienas mylimus namus pasiekęs šuniukas apibūdinamas kaip nesocialus, nedresuojamas ir destruktyvus, jis grįžta atgal ir dar pareikalaujama apmokėti sąskaitas.

Viena mylinti pora paskambina ir praneša, kad yra labai nusiminusi, kadangi šuniukui sunki klubo sąnario displazija. Jie pasidomi, ką planuojate daryti. Jūs turite sterilizuoti savo kalę.

Pardavimas

Jūs įdedate skelbimą į vietinį laikraštį įprasta kaina. Gaunate tik du atsakymus ir nieko neparduodate. Jūs sumažinate kainą per pusę ir įdedate reklamą į dar tris leidinius, kas jums, savaime suprantama, pakankamai kainuoja.

Keli žmonės pasidomi apie prieš veisimą atliktus sveikatos tyrimus bei kiek turėjote vadų. Jūs atsakote jiems, kad jūsų šunys sveiki ir kad galite gauti dokumentus. Skambinantieji jums mandagiai padėkoja ir padeda ragelį.

Šuniukams jau 4 mėnesiai, jie dideli, daug ėda, loja ir erzina kaimynus, kurie dėl triukšmo iškviečia policiją. Sumokate 150 dolerių baudą.

Jūsų kaimynai taip pat paskambina Maisto ir veterinarijos tarnybai, šie apžiūri, ar gerai rūpinatės šuniukais. Jūs praeinate patikrinamą, tačiau patiriate daug streso.

Galų gale jūs išdalinate šuniukus, tačiau vis dar mokate 1200 už reklamą ir 600 veterinarui.

Po viso šito paklauskite savęs „Ar jaučiuosi geriau? Ar tai ir yra veisimas?“

pagal Laura Turner straipsnį

Rodyk draugams

Ar būtina “suleisti”, arba su šunų veisimu susiję mitai

Sunys  Žymos: , , , , , Komentarų (5)

Su šunų veisimu/poravimu/dauginimu susiję daug mitų. Liūdniausia, kad jie labai gajūs mūsų visuomenėje, aktyviai kartojami – ir ne tik paprastų žmonių, bet ir veterinarų, ypač vyresnės kartos. Taigi, pabandžiau surinkti įdomiausius klaidingus teiginius ir apie juos pakalbėti.

Jei aktyviai mylisi žmonės, kodėl negalima gyvenimu pasidžiaugti ir šuniui?

Šiuo atveju šuo nėra žmogus. Šuniui dauginimasis susijęs su giminės pratęsimu – ar dažnai matote šunis, kurie mylisi vien dėl malonumo? Ji patinėlis kartą paragaus „uždrausto vaisiaus“, ateityje su juo bus daugiau problemų. Jei jaunas šuo aktyviai domisi kalėmis bei kergimais, po pirmojo poravimosi jis tai darys dar aktyviau. Kad ir kaip visažiniai bandytų įrodinėti, kad „nepasidulkinusiam“ šuniui gali vienas kitas šulas atsisukt, iš tiesų didesnė bėda ištinka „paragavusius šunis (ir jų šeimininkus). Kol šuo nekaltas, jis ir į kales ramiau reaguoja, ir ne taip dominuoti linkęs, ir su kitais patinais taip netrokšta peštis. O va kartą gavęs jau negalės sustot – ciucikas pasijus kietas, padidės jo agresija (ypač kitiems patinams – jie juk konkurentai), aktyviau ieškos rujojančių kalių, tik gavęs galimybę bandys pabėgti iš namų, taps ne toks klusnus (kai kurie visai nevaldomi pasidaro), galimos ir kitos problemos (kai kurie pradeda aktyviau žymėti teritoriją, jai priskiriami ir namai, pradeda dar aktyviau bandyti kergti aplinkinius). Atrodo, „gavęs“ patinėlis turėtų pasidaryti ramesnis ir taikesnis – tačiau būna, kad po tokių malonumų šuo pradeda ir prieš šeimininką aktyviau dominuoti (gerai, jei tai mažas šuniukas, o jei auginate didelės stiprios veislės šunį?). Dominavimo atveju viskas sueina į gamtą – kadangi natūraliai kokioje vilkų gamtoje teisę daugintis turi tik labiausiai dominuojantys patinas ir patelė, tai ir namuose toks „pasidulkinęs“ šuo pradės jaustis viršesnis už šeimininką. O baisiausias dalykas – nuolatinė šuns kančia ir vargai ieškant, iš kur gavus tą kalę… Dėl šių priežasčių geriau veisimo džiaugsmus bei vargus palikti profesionalams, kurie šunis kergia pastoviai (geriausia – bent porą kartų per mėnesį, o kad šuva būtų toks paklausus, jam turėtų gerai sektis parodose ar sporte).

Mano šuniui labai reikia, nes jis „to“ labai nori.

Kažkodėl daugelis žmonių įsitikinę, jog jei jų šuniukas (ar kalytė) pradeda „tursyti“ (kitaip tariant – imituoti lytinį aktą) žaislus, rankas ar kojas, tai vadinasi, jau atėjo tas „metas“, kuomet būtina rasti partnerį. Paprastai patinėliams tokiu atveju daugybė naivuolių ieško kalyčių, pagrįsdami šias paieškas tuo, kad „labai labai reikia“. Deja, tai nėra sekso trūkumo požymis – toks elgesys rodo, kad šuo bando išsikovoti aukštesnę vietą šeimos hierarchijoje. Tokiu atveju reikia ne partnerio augintiniui ieškoti, o parversti jį pilvu aukštyn ir palaikyti taip prispaudus.

Aš labai noriu pasidžiaugti mažais šuniukais. Kalei irgi smagu turėtų būti. Be to, ir pinigėlio galima iš to uždirbti. Na ir kas, kad be dokumentų – o jo senelis su dokais, mama šiaip grynaveislė, turguj pirkau (veterinaras sakė, kad standartą atitinka).

Ir taip pasaulį išvys daugybė mažylių, kurie gali tapti potencialiomis prieglaudų ar neatsakingų savininkų aukomis. Gerai bus, jei jums rūpi ne tik pinigai ir bandysite augintiniams rasti gerus savininkus – bet kas dėsis su jų palikuonimis ar palikuonių palikuonimis, velniai žino, ba jų likimų niekas nesukontroliuos (lengvai gavęs lengvai ir išmeta). Atkreipkite dėmesį, kiek prieglaudose šunų – mažiausiai jų būna iš dokumentinių kategorijos, kiek daugiau „veislinių, tik be dokumentų“ (pati mačiau visiškai sveiką ir žvalų šuniuką, kurį atvežė veterinarui užmigdyti, nes turguj pirko vokiečių aviganį, o augti pradėjo belen kas – tokių atvejų ne vienas ir ne du) ir likusi dalis vargšai dvarniukai ar mišrūniukai. Jei norite pasidžiaugti mažais šuniukais, galite paimti globai vieną kitą nelaimėlį iš prieglaudos ir paauginti, kol tas gaus naujus savininkus – bus lygiai toks pat džiaugsmas, o gal net didesnis, nes žinosite, kad padarėte gerą darbą.

Bedokumentis šuo bus pigesnis, taip – bet pinigai mokami ne už dokumentą, kurio bazinė kaina 50 Lt, o daugiausiai, esant daugybei rimtų veisėjo nusižengimų, gali siekti 500 Lt. Pasakymas, kad dokumentas „prideda“ tą vieną kitą tūkstantį už šunį, yra melas. Pinigai mokami ne už popieriuką – jie mokami už tai, kad veisėjas jums siūlo tikrą sveiką tos veislės atstovą, kurio tėvai patikrinti nuo reikalaujamų ligų (labai gero veisėjo šunys bus ištirti ir nuo tų bėdų, kurių tyrimai veisimui gali būti ir nereikalaujami), gerai prižiūrimi, atitinka visus reikiamus eksterjero bei psichikos reikalavimus ir pan. Tarkim, LKD nuostatuose aiškiai nustatytos ribos – pirmas kergimas ne vėliau kaip 7 metai („pradinis“ amžius priklauso nuo veislės, viskas aprašyta LKD puslapyje). Sekantis kergimas galimas tik po 8 mėnesių. Veisiama kalė parodose turi būti surinkusi bent porą „labai gerai“, patinas – bent du „puikiai“. Sveikatos tyrimai tam tikroms veislėms gali skirtis. Gali būti reikalingas išlaikytas ir dresūros egzaminas (vokiečių aviganiams).

Šunis (ypač jei veisėjas atsakingas) veisti sunku ir netgi dažnai neapsimoka – neretai tai būna tam tikras fanatizmas. Be to, galima rinktis, kokio šuniuko norima – ambicingi savininkai perka show klasės mažiuką parodoms, o tie, kurie ieško tik draugo – pet`ą ar broką.

Pats šuniukų vedimas ir auginimas nei kalei, nei kalės savininkui nėra toks džiugus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikia daug išmanyti ne tik apie tai, kaip „užlaipinti“ šunį ant kalės, bet ir kaip rūpintis nėščia kale (gerai, jei neprilips kokia nėštumo komplikacija), kaip elgtis gimdymo metu (būna, kad begimdant mamytės ima ir nugaišta, palikdamos šeimininkus prie suskilusios geldos su cyliančiais peniukšliais, kai kurių veislių mergyčių gimdymas būna neatsiejamas nuo Cezario pjūvio), kaip prižiūrėti mažus šuniukus (į tai įeina žindančios kalės priežiūra, vėliau – šuniukų primaitinimas, dehelmintizacija, skiepai… o paaugę jie tampa aktyvūs, ima augintis dantukus ir netgi tuštinasi toli gražu ne aukso krūvelėmis). Pasitaiko kalių, kurios nepripažįsta šuniukų, būna bergždžios – o, kiek vargo tai suteikia „laimingiems“ šeimininkams. Pats gimdymas kalei taip pat baisus stresas – kai kurios klykia iš skausmo ar kandžioja šeimininką. Pasitaiko ir apsigimusių šuniukų – bent po kokį vieną kitą įdomesnį atvejį daug vadų turėję veisėjai tikrai galėtų papasakoti.

Kalę būtina „suleisti dėl sveikatos“

Labai populiarus ir visur vyraujantis mitas sako, kad bent kartą gyvenime kalytę reikia sukergti – taip jis pasidarys sveikesnė (daug kas net nežino, dėl ko sveikesnė). Deja, tai yra liūdnas melas. Nereikia painioti pastovaus kergimo ir vieno ar dviejų kartų „kertelėjimo“.

Nesterilizuotoms kalėms paprastai pasireiškia dalykas, vadinamas pseudonėštumu – nors mergina ir neapvaisinta, jei būna būdingi nėštumo požymiai. Pakergus vieną kartą, pseudonėštumo požymiai gali sustiprėti. Ši būklė nėra gera – išsibalansuoja hormonai ir panašiai, padidėja tikimybė pasigauti pieno liaukų vėžį.

Vienkartinis kergimas nesumažina nei pieno liaukų vėžio, nei piometros tikimybės. Pieno liaukų vėžys daugiausia priklauso nuo hormono progesterono, kuris atsako už nėštumo progresą. Jo tikimybė 95 – 97 proc. sumažės, jei sterilizuosite kalytę iki pirmos rujos (tačiau sterilizacija gali skatinti kitos rūšies, pvz., kaulų, vėžio išsivystymą). Įrodyta, kad pieno liaukų augliais dažniausiai serga šuniukų turėjusios kalės.

Kartą „suleistai“ kalei tikimybė susirgti gimdos vėžiu didesnė, negu kergiamai pastoviai ar visai neveisiamai.

Bene dažniausia ir labiausiai gyvybei pavojinga lytinių organų liga – pyometra, kuri, jei negydoma, beveik visada baigiasi mirtimi. Ši liga pradeda vystytis, kai organizme sutrinka lytinių hormonų balansas (per aukštas progesterono, estrogenų kiekis, lemiantis gimdos gleivinės išvešėjimą ir skysčių kaupimąsi, ko pasekoje ten pradeda daugintis visokie mikroorganizmai ir prisikaupia pūlių). Piometra susirgti gali visos nekastruotos kalės (tai yra, turinčios gimdą) – nepriklausomai nuo to, ar jos veisiamos, ar ne. Norint, kad kalė nesusirgtų šia liga, patariama ją, jei nebus veisiama, sterilizuoti (ar bent aktyviai „nefarširuoti“ rują ar nėštumą nutraukiančiais preparatais). Nuo piometros visiškai apsaugo tik sterilizacija – vienkartinis sukergimas nieko gero neduos ir situaciją kartais gali tik pabloginti (šiaip ar taip, kažkiek „išderins“ hormonų pusiausvyrą).

„Netikri“ veisėjai, kergdami savo kales, neretai pridaro daug klaidų. Kinologų klubų nuostatai (pvz., nustatytas tam tikras amžius ir kiti reikalavimai) padeda šių problemų išvengti, o štai paprastas žmogelis, nusprendęs save nudžiuginti šuniukais, neretai nelaukia, kol kalę subręs fiziškai ir pradeda alinti dar visiškai jauną organizmą (jau nekalbant apie nesugebėjimą nustatyti „tinkamų kergimui“ dienų – būna tokių „fruktų“, kurie galvoja, kad kalę kergti galima bet kada, nelaukiant jokios rujos. Retai tokie „veisėjai“ kalę prieš kergimą dehelmintizuoja, paskiepija ar pasirūpina, kad ji būtų puikios fizinės formos ir tinkamai šeriama, jau nekalbant apie apsilankymą pas veterinarą ir patikrinimą, ar būsima mamytė neserga kokiomis ligomis.

Kartais ir pačios sueities metu atsiranda įvairių problemų – joms šalinti samdomi specialistai… kitu atveju galimas arba visiškas fiasko, arba dar blogiau – fizinė bei moralinė gyvūno (tiek šuns, tiek kalės) trauma, galinti jam gadini visą likusį gyvenimą.

Galimybė susilaukti palikuonių yra natūrali

O va gamtoje šunų protėvių vilkų gaujoje ne visos patelės turi mažulėlių ir ne visi patinai jas apvaisina – galimybę kergtis turi tik ant aukščiausio hierarchijos laiptelio stovintieji (gudrus dalykas – stipriausi, ištvermingiausi, sveikiausi, protingiausi, įžvalgiausi gali skleisti savo genus, o „lopams“ telieka pakentėti).

Šuniukų susilaukusi kalė surimtės

Šuningumas ir mažylių auginimas nepaveikia šuns asmenybės. Taip, tuo laikotarpiu, kol rūpinsis palikuonimis, kalė gali tapti ramesne, tačiau po nujunkymo grįš senoji geroji moteriškė.

Rodyk draugams


Dizainas N.Design Studio. Susikurk savo blogą BLOGas.lt
Įrašų RSS Komentarų RSS