BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Silken Windhound

Sunys, veislės  Žymos: , , , Komentarų (0)

Tai – mažas, ištvermingas ir labai elegantiškas kurtas. Veislė išvesta JAV Francie Stull dėka. Pirmoji vada gimė 1987 metais, 1999 metais įkurtas veislės klubas. Silken Windhound kraujyje teka rusų kurtų ir skalikų kraujas. Oficiali kilmės knyga vedama nuo 2000 metų. Dabar šių šunų galima sutikti JAV, Kanadoje ir Europoje. FCI nepripažinti, tačiau kai kurie jie priimtini, pavyzdžiui, slovėnų kinologų.

Veisėjai teigė, kad nebandė sukurti miniatiūrinės rusų kurto ar ilgaplaukės skaliko versijos. Vindhaundas tiesiog užpildė mažo ilgaplaukio kurto nišą, kuri ilgai buvo tuščia.

Gyvena ilgai, 14 – 18, kai kurie iki 20 metų. Kasdien turi aktyviai pajudėti, tačiau tai ne tokia energinga veislė, kaip kiti kurtai. Gali gyventi bute. Jiems patinka visoks oras – puikiai jaučiasi ir siausdami sniege žiemą, ir taškydamiesi po balas rudenį, ir šildydamiesi saulutėje vasarą. Negalima jų paleisti bėgioti laisvai neaptvertoje teritorijoje, nes gali pabėgti. Reikėtų atsargiai elgtis su įprastiniais antkakliais – iš jų šuo lengvai išsilaisvina. Kartais juos galima sutikti šunų vikrumo, flyball, paklusnumo varžybose, kai kurie dirba kaip terapijos šunys.

Juos dresuojant svarbu skatinimas ir motyvacija. Tinkamai elgiantis su šiuo kurtu, jis mokinsis nekantriai,  norės įtikti ir turės stiprų ryšį su šeimininku.

Puikus kompanionas, nori įtikti žmogui, meilus ir smalsus. Gan visuomeniškas su kitais šunimis. Tinkamai socializuotas, sugyvena su kitais naminiais gyvūnais, pvz., katėmis. Svetimus aplos, tačiau daugiau nereikia tikėtis – tai ne apsaugos šuo. Tinkamas draugas vaikams.

Šilkinis vindhaundas juda atsipalaidavęs, eisena lygi.

vindhaundas su rusų kurtu (didesniu)

Ūgis 46 – 60 cm (gali būti ir šiek tiek didesni ar mažesni), patinų svoris 15 – 25 kg, kalių 10 – 20 kg. Grakštus vidutinio dydžio elegantiškas kurtas. Jo dydis, sandara ir kailis leidžia būti puikiu bėgiku įvairiame landšafte bet kokiu oru. Galva daili, vidutinio ilgio, užpakalinė jos dalis gan siaura. Snukis stiprus. Dantys dideli, sankanda žirkliška. Akys gan didelės, migdolo formos. Žvilgsnis žėrintis, gyvybingas ir smalsus. Labiausiai pageidaujama akių spalva – juodmedžio, vokai visiškai pigmentuoti. Ausys mažos, suklususio šuns stačios ar pusiau stačios. Kaklas ilgas ir plonas, truputį skliautuotas, raumeningas, be pagurklio, palaipsniui platėja pečių link. Nugara plati, labai raumeninga, lanksti ir ilga. Uodega ilga, laikoma žemai, negali būti riesta.

Kalis minkštas, šilkinis, ilgas arba labai ilgas, tiesus ar garbanotas. Pavilnė tanki, tačiau ne pernelyg – kailis negali atrodyti pernelyg masyvus. Plaukai ant priekinių kojų, snukio trumpesni. Spalva įvairi – būna juodų su įrudžiu, tigrinių, sabalo, baltų, raudonų šunų. Nėščia bei žindanti kalė labai šeriasi.

Rodyk draugams

Rusų kurtas

Sunys, veislės  Žymos: , , , , , , , , , , , , Komentarų (0)

Pirmosios vietinės kurtų veislės vystėsi tarp Kazachstano ir Afganistano, tai buvo afganų kurtų ir taiganų protėviai. Šios senos veislės tada migravo į Pietus (tazų, saliukių protėviai) ir vakarus (stepių, Krymo bei trumpaplaukių rusų kurtų (chortų) protėviai). Tai buvo lėtas natūralus procesas. Šiuolaikinis ilgaplaukis rusų kurtas susiformavo iš visų šių tipų, kai kurių vakarietiškų kurtų ir laikų (laikų kailis suteikė ilgesnį, atsparų šalčiui kailį). Tazai, stepių ir Krymo kurtai, chortai jau turėjo reikiamus instinktus bei judrumą, leidusias jiems medžioti vilkus.

XI amžiaus Prancūzijos kronikoje minima, kad atvykdama į Prancūziją tekėti už Henriko I, Kijevo Didžiojo kunigaikščio duktė Ana Jaroslavna atsivežė tris rusų kurtus. Juos veisė ir augino daugybė žymių žmonių, tarp jų carai ir poetai: Ivanas Rūstusis, Petras Didysis, Nikolajus II, Puškinas, Turgenjevas.

Pirmą kartą rusų kurtai paminėti 1260 metais. Aristokratai juos veisė šimtmečiais, o pati veislės populiarumo kulminacija pasiekta 1613 metais. Kiekvienas dvarininkas stengėsi išvesti kurtų veislę ir suteikti šunims savo vardą. Iš pradžių su jais medžiodavo kiškius. Rusų kurtų buvo du tipai. Vieni šunys būdavo garbanotu kailiu, šviesios spalvos (smėlio ar tigriniai su baltu), kiti mažesni, tamsūs ir ištvermingesni. XV – XVI amžiuje rusų kurtai kryžminosi su kitomis veislėmis, pvz., rusiškais aviganiais, todėl pastambėjo ir įgijo tankesnį kailį ir pradėjo tikti vilkų medžioklėms. Ilgą laiką augintojai nemėgo juodų ar tamsių šunų, kadangi jų kailis žiemą labai išsiskirdavo sniege.

XIX a. didžiausias rusų kurtų veislynas buvo Smolensko gubernijoje (Samsonovo šunys, šunidėse gyveno apie 1000 šunų). Grožiu ir greičiu išsiskyrė Vladimiro gubernijos kurtai, o piktumu ir medžioklės aistra - Tambovo kurtai. Tarpusavyje jie labai skyrėsi - vienų ausys buvo stačios, kitų - nulėpę, būta aukštaūgių ir žemaūgių šunų. 1902 metais pradėta Rusijos šunų veislių knyga, jos ėmėsi pats imperatorius Aleksandras II. Pirmojoje knygoje - tik 15 rusų kurtų.

Rusų ilgaplaukis kurtas tarp carų buvo populiarus dar prieš 1917 metų revoliuciją (tačiau panaikinus baudžiavą (1861 metais) jų padėtis po truputį pradėjo keistis). Daug šimtmečių šie šunys nebuvo parduodami – tik dovanojami. Jie buvo ypatingai populiarūs mene.

Nors dalyvaudavo įvairių gyvūnėlių medžioklėse, labiausiai vertinti šunys, gebantys įveikti vilkus. Į vilkų medžioklę bajoras imdavo 3 kurtus – du patinus ir kalę. Rusų kurtus lydėdavo kiti medžiokliniai šunys, kurie išbaidydavo vilką. Kai tik vilkas pradėdavo bėgti, paleisdavo kurtus. Šie pavydavo vilką, bėgdavo šalia jo ir erzindavo, šiam nesusivaldžius ir sustojus, įsikibdavo jam į ausis bei gerklę ir laikydavo, kol atjodavo medžiotojas, kuris gyvūną arba papjaudavo, arba surišdavo jam kojas, o į snukį įkišdavo medinį skridinį. Tokia medžioklė trukdavo maždaug valandą.

1917 metų revoliucijos metu daug kurtų buvo sunaikinta. Carai juos pavertė prabangos ir tironijos simboliu, tad tokie šunys naujame Tarybų valdžios pasaulyje buvo nelaukiami. Kai kurie didikai patys nušovė savo šunis, kad šie neatsidurtų kovotojų rankose ir būtų žiauriai kankinami. Vis dėlto užmiestyje liko ir gyvų ilgaplaukių rusų kurtų.

1940 metais vienas rusų kareivis aprašė ir nupiešė įvairių tipų kurtus, sutiktus kaimuose. Jis pastebėjo, kad  be tikslingos veisimo sistemos šie tipai gali išnykti, tad įtikino rusų valdžią, kad rusų kurtas – labai vertingas medžioklinis šuo. Trumpaplaukiai chortai labai vertinti stepių medžioklėse, tačiau ilgaplaukiai kurtai labiau paplitę kaip dekoratyviniai kompanionai. Tik 1960 metais pagal išlikusius šunų kilmės aprašus iš dalies pavyko atkurti rusų kurtų veislę.

Pirmieji rusų kurtai į Didžiąją Britaniją pateko XIX amžiaus pabaigoje. Sovietų valdymo metais šunų eksportas į kitas valstybes buvo retas dalykas, tačiau šiek tiek šunų pateko į Angliją, Vakarų Europą, Skandinavijos šalis ir JAV.

Ramus ir protingas, tačiau nepriklausomas šuo. Dauguma jų labai tylūs, roja itin retai. Neverta tikėtis, kad šis šuo aplos įsibrovėlį. Jie labai jautrūs ir švelnūs, natūraliai gerbia žmones, o namie elgiasi kaip labai malonūs namisėdos. Rusų kurtas niekada negali rodyti agresijos žmogui ar bandyti dominuoti.

Rusų kurtas turi stiprų instinktą, verčiantį jį vytis viską, kas juda. Jis greitas ir ištvermingas, didelį atstumą gali įveikti per labai trumpą laiką. Jei rusų kurtas laikomas lauke, jis būtinai turi būti aptvertas. Paleistas rusų kurtas gali nubėgti labai tolo, jis visiškai nekreipia dėmesio į kelių transportą ir gali greit žūti.

Rusų kurtas gimsta su instinktais, kurie jiems padeda įveikti vilkus ar kitus žvėris, tačiau šie įgimti įgūdžiai skiriasi nuo kovinių šunų. Rusų kurtui būdinga vytis grobį, čiupti jį už kaklo ir laikyti. Jauni šuniukai taip daro su savo mažaisiais broliukais ar sesutėmis, tačiau tai specifinis medžioklinis elgesys, o ne kova ar dominavimo išreiškimas.

Jei jaunas kurtas supažindinamas su katėmis ar kitais naminiais gyvulėliais, gali su jais sugyventi, tačiau šuniui gali būti sunku susivaldyti ir nesivyti bėgančios katės. Rusų kurtą nesunku dresuoti, tačiau pasikartojanti veikla jam greit atsibosta. Jei nebus tinkamai motyvuotas, šis kurtas gali užsispirti. Nepakenčia žiaurumo ar bausmių.

Gyvena apie 7 – 10 metų, kartais iki 14 metų. Serga vėžiu, širdies ir kraujagyslių ligomis, kartais pasitaiko skrandžio užsisukimas, išsipūtimas (šio galima išvengti, šunį šeriant nuo paaukštinimo ir sudarant šuniui sąlygas po ėdimo kelias valandas ramiai pagulėti). Sunkiai toleruoja anestetikus, priemones nuo blusų.

Nors rusų kurtai auga greitai, jiems netinka ėdalas, skirtas masyvių veislių šuniukams, tokiems kaip senbernarai. Dažnai patariama tokius šunis šerti RAW.

ši kalė iš darbinių linijų

Patinai gali sverti daugiau kaip 45 kg, jų ūgis privalo būti bent 70 cm (FCI patvirtintas patinų ūgis – 75 – 85 cm), kalės tuo tarpu negali būti žemesnės kaip 66 cm (FCI kalių ūgis 68 – 78 cm). Didžiausias žinomas rusų
kurtas buvo 92 cm aukščio ties ketera. Ūgis ties ketera šiek tiek mažesnis už kūno ilgį. Krūtinės gylis apytikriai lygus pusei ūgio ties ketera. Kalės paprastai būna ilgesnės už šunis. Aristokratiškos išvaizdos, didelis, lieknas, tačiau kartu ir tvirtas.

Nors ir dideli, rusų kurtai spinduliuoja grakštumą, o jų dailumas puikiai dera su jėga.

Galva sausa, ilga, siaura, aristokratiška. Žiūrint iš šono, kaukolės ir snukio linija sudaro ilgą, vos išgaubtą liniją. Po oda matomos pagrindinės kraujagyslės. Žiūrint iš viršaus, kaukolė siaura, pailginto ovalo formos. Nosies veidrodėlis didelis, išsikišęs į priekį. Lūpos plonos, sausos, gerai prigludusios. Akys didelės, išraiškingos, tamsios riešuto arba tamsiai rudos spalvos, nežymiai iškilos, migdolo formos. Ausys mažos, elastingos, paslankios, išaugusios aukščiau akių lygio ir nukreiptos atgal. Kaklas ilgas, lieknas, iš šonų suplokštėjęs, raumeningas, kiek lenktas, galva laikoma pakankamai žemai.

Nugara plati, raumeninga, plastiška, juosmuo ir kryžius sudaro lanką. Krūtinė gili, gana ilga, talpi, beveik siekianti alkūnių lygį. Šonkauliai ilgi, kiek išsišovę. Uodega pjautuvo ar kardo formos, išaugusi žemai, plona ir ilga. Pravesta tarp užpakalinių galūnių, ji turi siekti klubikaulius (aukščiausią dubens tašką) ir būti apaugusi tankiais plaukais. Šuniui stovint, uodega nuleista žemyn, o judant – pakelta, tačiau ne aukščiau nugaros linijos. Priekinės galūnės Priekinės galūnės tvirtos, raumeningos, žiūrint iš priekio – visiškai tiesios ir lygiagrečios. Užpakalinės galūnės žiūrint iš nugaros – tiesios, lygiagrečios, išaugusios kiek plačiau nei priekinės galūnės. Letenos tvarkingos, siauros, kiek ištęsto ovalo formos.

Oda lanksti, elastinga. Dengiamieji plaukai ilgi, šilkiniai, švelnūs, lankstūs, banguoti ar garbanoti. Pavilnė tampa ypač stora žiemą ar vėsaus klimato kraštuose, karšto klimato šalyse numetama. 2 – 3 kartus per savaitę kailį reikia šukuoti. Galva, ausys ir galūnės apaugusios trumpais, glaudžiai prigludusiais atlasiniais (kiek sunkesniais už šilkinius) plaukais. Kūnas apaugęs pakankamai ilgais, banguotais plaukais. Ant menčių ir kryžiaus garbanos smulkesnės, šonkaulių ir šlaunų srityse plaukai trumpesni. Plaukai, kurie sudaro kirpčiukus ir „kelnes“ bei uodegos plaukai yra ilgesni. Gali būti bet kokios spalvos ar spalvų derinio,  išskyrus derinius su mėlyna, ruda (šokoladine) spalva.

Rodyk draugams


Dizainas N.Design Studio. Susikurk savo blogą BLOGas.lt
Įrašų RSS Komentarų RSS