BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kietas maistas gerina kojotų sukandimą

Tyrimo, apie kurį kalbėsime, išvada būtų paprasta - davę kojotui kaulų galite pakeisti jo kaukolės formą. 47-tame metiniame Gyvūnų Elgesio Draugijos susirinkime paskelbti duomenys rodo, kad kai šuniniai nuo vaikystės kramto kietus dalykus, jų kaukolės kaulai trumpėja ir storėja, taip sudarydami sąlygas jiems užaugus prasimaitinti įvairesniu maistu. Tyrėjai sako, jog tai pirmas kartais, kai buvo įrodyta, jog maistas gyvūnų anatomijai daro tokią didelę įtaką.

Kojotai (Canis latrans) yra vieni iš labiausiai nusisekusių didelių Šiaurės Amerikos plėšrūnų. Pastaraisiais metais jie išplėtė savo paplitimo diapazoną iš kaimiškų Amerikos Vakarų iki miestų sričių, pavyzdžiui, Čikagos ar Vašingtono. Pagrindinė šios sėkmės priežastis – neįprastas kojotų gebėjimas prisitaikyti prie vietos sąlygų siūlomos mitybos. Kojotai sugeba nužudyti 10 kartų už juos didesnį briedį ir išgyventi iš to, ką miestuose jiems siūlo šiukšlių dėžės.

Norėdami išsiaiškinti, kas padeda gyvūnams prisitaikyti, etologė Suzanne LaCroix su kolegomis iš Mičigano universiteto tyrė grupę nelaisvėje augusių kojotų. Netrukus po to, kai gyvūnai buvo atjunkyti, mokslininkai padalino juos į dvi grupes – vieni dažnai gaudavo pagraužti avių ar karvių šlaunikaulių, o kiti maitinti tik minkštu maistu, panašiu į šunims skirtus konservus. Kai kojotai buvo 18 mėnesių amžiaus, LaCroix komanda palygino abiejų grupių gebėjimus ryti skanėstus, pagamintus iš odos ir jaučių kulkšnis.

Nuo mažens kaulus kramtę kojotai (pavadinkime juos kaulagraužiais) suėdė odos skanėstus tris kartus greičiau, o jaučio kulnis – 1,5 karto greičiau, negu kojotai, kurie niekad neturėjo prieigos prie kaulų (vadinkime juos negraužikais). Jaučio kulkšnys po abiejų grupių „pasidarbavimo“ taip pat atrodė skirtingai. Kaulagraužių grupės kojotai atskyrė visus prikepusius raumenis ir nugraužė kaulų galus, o negraužikai nesugebėjo pašalinti kaulų galų. Gebėjimas nukramtyti kaulų galus naudingas – taip „prisikasama“ iki kaulų čiulpų.

Šis patobulėjimas kaulagraužių grupėje įvyko ne dėl jų patirties ar meistriškumo, atsiradusių treniruojantis. Vietoj to, mokslininkai nustatė, kad nuolatinę prieigą prie kaulų turėję gyvūnai turėjo kitokią kaukolės kaulų ir raumenų struktūrą. Lyginant su tais kojotais, kurie maitinosi minkštu maistu, jie turėjo žymiai trumpesnius ir platesnius snukio kaulus. Taip pat kaulagraužių grupės kojotai turėjo didesnius kramtomuosius raumenis ir ryškesnį sagitalinį gūbrį, kaulinę keterą kaukolės viršuje, kur tvirtinasi raumenys. Tai padėjo jiems geriau kramtyti savo maistą.

Tyrimas kelia šiokį tokį nerimą dėl miestų šiukšlėse besiknaisiojančių laukinių gyvūnų - žmonių šiukšlėmis dažniausiai būna minkštos, tad gyvūnėliai gali tapti pernelyg priklausomi nuo tokio maisto, kadangi jų kaukolės nebetiks gyvūnų žudymui.

2010 07 29 d. straipsnis „Tough Food Makes Coyotes Better Biters“ puslapyje sciencemag.org

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »