Nors internete ir šiaip aplinkiniame pasaulyje pilna informacijos šia tema, atrodo, daugelis šunų augintojų (ypač neseniai įsigijusių augintinius) neretai pasimeta, kalbant apie skiepus. Ta proga parengsiu savo „paruoštuką“ – gal kam naudos duos.

Pasiutimas

Pasiutimas

Vakcinos yra sudėtiniai imunobiologiniai preparatai, sudaryti iš susilpnintų arba užmuštų mikroorganizmų (bakterijų ar virusų) arba jų sudėtinių dalių (komponentų) bei pagalbinių cheminių medžiagų. Vakciną sudaro antigenai (ligų sukėlėjai ar jų dalys), adjuvantai (medžiagos sustiprinančios antigenų gebėjimą sukelti imuninį atsaką), konservantai (stabilizuoja preparato komponentus), dezinfektantai (turintys užtikrinti vakcinų sterilumą), kitos cheminės medžiagos, bakterijų terpių pėdsakai likę po gamybos proceso, tirpiklis. Teoriškai vakcinos antigenas turėtų sukelti imuninį atsaką panašų kaip ir į natūralų tos ligos sukėlėją, tačiau vakcinos antigeno toksinis poveikis yra silpnesnis arba minimalus. Organizmo imuninė sistema, iš aplinkos patekus tikrajam užkratui, jį jau sugeba atpažinti reaguoja greičiau, negu nevakcinavus.

Šuniukas skiepijamas 1,5 – 3 mėn. amžiaus. Prieš skiepus būtinai reikia duoti antihelmintinių vaistų (paprastai juos sušeria kalės savininkas, pvz., pirmą kartą – 3 sav., antrą kartą – mėnesio amžiaus, dažniausiai rekomenduojama 1 mėn. amžiaus). Pos skiepo praėjus 2 savaitėms taip pat reikėtų duoti vaistų nuo kirminų. Jei nenorite šuniuko „farširuoti“ chemija, galite ištirti jo išmatas – jei parazitų nebus aptikta, jį galima skiepyti ir be dehelmintizacijos. Iki 6 mėn. amžiaus šuniukai vaistų nuo parazitų gauna kas mėnesį, vyresni bei suaugę - kas 3 mėn. visą gyvenimą. Kales papildomai reikia dehelmintizuoti 2 savaites prieš kergimą ir 2 savaites prieš apsišuniavimą.

Praėjus 7 – 10 dienų nuo vaistų sudavimo, šuniukas skiepijamas pirmąja vakcina (pvz., 1,5 mėn. amžiaus). Po 2 savaičių (2 mėn. amžiaus) jam vėl sušeriami antihelmintiniai vaistai, dar po 2 savaičių (2,5 mėn. amžiaus) jis skiepijamas antrąja vakcina. Po 2 savaičių (3 mėn. amžiaus) vėl kartojami antihelmintiniai vaistai, dar po 2 savaičių (3,5 mėn. amžiaus) skiepijama trečiu skiepu.

Prieš skiepijant šuniukas negali turėti ne tik vidaus, bet ir išorės parazitų, kitu atveju skiepai gali būti neveiksmingi. Jei šuniukas turi daug parazitų (kirminų), vaistai nuo jų vartojami tol, kol to „brudo“ neliks, o tik tada skiepijama. Dantų keitimosi laikotarpis nedaro jokios įtakos šuniuko skiepams. Negalima skiepyti nusilpusių, sergančių, patyrusių stresą šunų. Ne visos vakcinos tinkamos šuningoms kalėms.

Šuniukų skiepas būna kompleksinis – nuo maro, parvovirusinio gastroenterito, hepatito, leptospirozės ir paragripo. Šuniuką su revakcinacijomis galima skiepyti 2 arba 3 kartus (geriau 3). Į paskutinįjį (antrą arba trečią) skiepą įeina ir vakcinacija nuo pasiutligės. Kuomet gresia didelis ligų pavojus, 6 – 8 savaičių amžiaus šuniukus galima skiepyti specialia vakcina, imunitetas nuo jos išsilaiko iki mėnesio trukmės. Mažiausiai 10 dienų po skiepo šuns negalima maudyti ar šlapinti dūrio vietos.

Kol šuniukas iki galo „nedaskiepytas“, reikia vengti bet kontakto su kitais šunimis, ypač benamiais. Kadangi mažyliai dar neturi pakankamo atsparumo virusinėms ligoms ir gali lengvai jomis užsikrėsti, pakaks pasivaikščioti ten, kur prieš kurį laiką praėjo sergantis gyvūnas. Drąsiau į lauką galima eiti jau po antro skiepo, nors daug kas ir praėjus porai savaičių po pirmojo šunį atsargiai pavedžioja „saugesnėse“ vietose, pvz., miške ar nuosavo namo kieme. Visą skiepijimo laikotarpį šuo, izoliuotas kambaryje, ateityje gali turėti kitokių problemų, psichologinių ir pan., pvz. neišmoks prašytis į lauką.

Suaugęs šuo skiepijamas kartą metuose kompleksine vakcina. Nenorint turėti nemalonumų su teisėsaugos pareigūnais, šunį reikia skiepyti likus 15 dienų iki skiepo galiojimo pabaigos – kol dar galioja senasis, kadangi įstatymiškai senas skiepas baigiasi tą dieną, kuomet buvo skiepyta, o naujasis – 15 dienų po vakcinacijos.

Į kompleksinę vakciną įeina skiepai nuo:

Parvovirusinis enteritas

Parvovirusinį enteritą sukelia parvovirusas, atsparus aplinkos faktoriams ir labai gyvybingas. Parvovirusinis enteritas pažeidžia virškinamąjį traktą, širdies raumenį arba juos abu. Sergantys šia liga gyvūnai vemia, viduriuoja (net su krauju), praranda apetitą, pirmosiomis dienomis karščiuoja.

Maras

Šunų maras yra labai pavojinga šunų liga. Pakenkia plaučius, galvos ir nugaros smegenis. Ši liga plinta po visą pasaulį, ten, kur tik yra šunų, atimdama gyvybę 80% susirgusių šuniukų ir 50% suaugusių šunų. Gyvūnas gali susirgti viena arba keliomis maro formomis: žarnyno, plaučių, nervų. Užsikrečiama nuo kito šuns arba per daiktus. Susirgęs šuo karščiuoja, neėda, iš akių ir šnervių teka pūlingos išskyros. Persirgusius maru gyvūnus dažnai kamuoja liekamieji reiškiniai.

Virusinis hepatitas

Ta Šį infekcinį kepenų uždegimą sukelia virusas. Gyvūnas gali pasigauti infekciją nuo kitų šunų arba pats šeimininkas parneša virusą į namus. Mažiems šuniukams didelį pavojų kelia seni neskiepyti šunys - viruso nešiotojai. Hepatitas būna žaibinis, ūminis ar latentinis. Žaibine liga sergantis gyvūnas ima drebėti ir staiga nugaišta. Ūmine eiga sergantis gyvūnas būna apatiškas, neturi apetito, jį kankina troškulys, vemia su tulžimi, viduriuoja, padidėja jo pažandiniai limfiniai mazgai, nusilpsta užpakalinė kūno dalis. Kūno temperatūra pakyla iki 40,5-41,7°C. Kartais būna pageltusios gyvūno glevinės, jose gali būti kraujosruvų. Gali pasireikšti traukuliai ar paralyžiai. Sergama 2-4 paras, kartais 2 savaites. Lėtiniu hepatitu dažniausiai serga suaugę gyvūnai ir jiems dažniausiai būdingi požymiai nepasireiškia – jie tik platina virusą ir suserga tik tada, kai organizmą paveikia atsparumą mažinantys veiksniai.

Leptospirozė

Leptospirozę sukelia bakterijos leptospiros. Žmonės ir gyvuliai užsikrečia per kontaktą su vandeniu arba dirva, kurie buvo užkrėsti gyvūno šlapimu, kitais kūno skysčiais (išskyrus seiles). Į organizmą leptospiros patenka per akių ar nosies gleivinę, ypač per pažeistą odą. Užsikrėsti galima ir geriant užkrėstą vandenį. Retais atvejais šunys gali perduoti ligą vienas kitam. Infekuotas gyvūnas greičiau pavargsta, silpniau remia užpakalinėmis kojomis, prastai ėda. Gali sutrikti jo skrandžio ir žarnyno darbas. Gydymas ilgas ir sudėtingas.

Pasiutligė

Pasiutligė - ūmi virusinė liga. Pasiutligei jautrūs visų rūšių gyvuliai ir žmonės. Patekę per žaizdas į organizmą virusai nervais keliauja į galvos smegenis ir ten dauginasi. Taip pat virusai sparčiai dauginasi gyvūnų seilių liaukose ir su seilėmis išsiskiria į aplinką. Iš pradžių šunys būna apatiški, neėda, negeria. Vėliau ima staugti, blaškytis, loja užkimę, nenuryja vandens, ėda neėdamus daiktus, 2-3 dieną atsiranda paralyžius, nukamba apatinė lūpa, gyvūnas seilėjasi, sunkiai keliasi ir gaišta.

Infekcinis laringotracheitas

virusinis susirgimas, pažeidžiantis kvėpavimo takus ir virškinamąjį traktą. Pagrindinis infekcijos šaltinis – sergantys šunys, kurie išskiria virusą su šlapimu, išmatomis, nosies gleivėmis. Užsikrėsti šuo gali ne tik per nosiaryklės gleivinę, bet ir lytiniu keliu. Skiepai ne visada efektyvūs, kadangi virusas, sukeliantis ligą, linkęs mutuoti.

Tamsioji skiepų pusė

Kiekvienas vaistas, kiekviena intervencija į organizmą turi pliusų ir minusų. Savaime suprantama, kad netyla diskusijos ir apie skiepus – ar tikrai jie būtini, galbūt jie kenkia šunų organizmams ne mažiau negu pačios ligos, nuo kurių jie saugo… Tokios batalijos netils dar ilgai. Nors mokslinių straipsnių skiepų pavojaus tema radau nelabai daug, aprašysiu keletą šiaip iš įvairių vietelių iškapstytų legendų – o galbūt ir tiesios apraiškėlių, juk šiaip ar taip net jei tiesa slypi kažkur anapus, galbūt ji vis viena kažkiek būna tiesa. Be to, negalima pamiršti, kad vaistą galima naudoti tik įvertinus naudos ir rizikos santykį - jei nauda viršija riziką, tuomet preparatą naudoti reikia.

Dažniausiai apie vakcinacijos žalą organizmams pasakoja natūralaus ar homeopatinio gydymo šalininkai. Jie netgi gali patarti visiškai neskiepyti gyvūnų. Deja, iš jų pusės, nors ir sulaukiama daug svarių įrodymų apie tą žalą, nematyti patikimų faktų apie homeopatinių ar panašių preparatų efektyvumą bandant apsisaugoti nuo ligų. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kuomet nepadės jokia homeopatija – ypač kai veikti reikia greitai, šis gydymo būdas veiksmingesnis, kuomet turima daugiau laiko ir liga nebūna pažengusi. Joks homeopatas neišgydys šuns nuo pasiutligės.

Turbūt daug kas nežino, kad pasiutligės vakcina gali galioti trejus metus nuo šuns paskiepijimo, (visada atidžiai perskaitykite vakcinos informacinį lapelį)  tačiau kadangi ji reguliuojama įstatymais, šunį tenka skiepyti kasmet. Kai kur į vakcinos galiojimo trukmę jau atsižvelgta – Suomijoje ji jau ir teoriškai galioja 2 – 3 metus (kai kur pasigirta kalbų apie svarstymus trukmę pailginti iki 5 ar net 7 metų).

Teigiama, kad nėra jokio imunologinio poreikio kasmet skiepyti šunį nuo tų pačių ligų. Atsparumas virusams išsilaiko ilgesnį laiko tarpą – netgi visą šuns gyvenimą. Imuninė sistema turi „atmintį“ – net jei šuniukas paskiepytas visai mažas, prabėgus keliems metams ir ligos sukėlėjams patekus į organizmą, antikūniai prieš juos bus gaminami. Nauji kasmetiniai paskiepijimai neturi jokios naudos, kadangi šuns imunitetas jau turi antikūnius iš ankstesnių skiepijimų, tad šuo nepasidarys „labiau“ apsaugotas. Tvirtinama, kad pagrindinė agitacijos dėl metinių skiepų priežastis – veterinarų noras pasipelnyti.

Toks daktaras Charles Loops sako, kad kasmetiniais skiepijimais žalojama sveikata ir netgi pats imunitetas. Pasak kai kurių imunologų, gyvūną vertėtų vakcinuoti tik kelis kartus jo gyvenime, kadangi kasmetiniai skiepijimai neduoda jokios naudos ir netgi sukelia ligas. Kai kurios vakcinos yra neveiksnios ar nereikalingos (neįrodytas veiksmingus vakcinų nuo coronavirusų, adenoviruso-1 ir pan.) o kai kurios – negi pavojingos. Kartais jų sukeltos problemos „išlenda“ praėjus metams nuo skiepo.

Kokias problemas gali sukelti aktyvi vakcinacija?

Hipotiroidizmas (sukelia vakcinos nuo pasiutligės)

Ausų infekcijos

Imuninės sistemos ligos

Elgsenos problemos (baimė, agresija, dažniausiai pasireiškianti kelios dienos po vakcinavimo nuo pasiutligės)

Alergijos (dažniausiai pasireikšiančios niežėjimu)

Didesnė anafilaksinio šoko tikimybė

Vidaus organų pakenkimai

Autoimuninės ligos

Vėžys (labai retai)

Artritas

Miokarditas

Priepuoliai

Kepenų, inkstų problemos

Epilepsija

Hemolizinė anemija

Dažnai šios bėdos blogėja sulig kiekviena vakcina.

Reakcijos į vakciną atsiranda dėl organizmo sureagavimo į kurį nors sudedamąjį vakcinos komponentą. Gyvūnas būna apatiškas, gali pradėti drebėti, viduriuoti, tinsta ar parausta atskiri jo odos plotai, gali sutrikti kvėpavimas. Kartais netgi gali būti sukelta liga tiesiogiai. Bene dažniausia reakcija į vakciną – išeminė dermopatija/odos vaskulitas, gali pasireikšti dūrio vietoje ar išplisti labiau. Galimos opos, šašai, odos patamsėjimas, randas. Pažeidimai dažnai vystosi ant ausų kaušelių, alkūnių, pėdų ar snukio. Simptomai gali pasireikšti praėjus savaitei – keliems mėnesiams po skiepo. Šuns, turinčio tokią reakciją, savininkas, turi pasistengti sumažinti skiepijimus kiek įmanoma mediciniškai ir teisiškai, bei vengti to paties gamintojo vakcinų. Skiepyti tokiu atveju geriausia į užpakalinę koja, geriau ne į raumenį, o po oda.

Kartais pasitaiko ir sunkesnė reakcija į vakciną – anafilaksinis šokas. Jis kelia grėsmę šuns gyvybei. Padeda antihistaminiai vaistai ir kortikosteroidai.

Jei pasirenkamas kelias gyvūną rečiau skiepyti, reikia atidžiau rūpintis jo bendra sveikatos būkle, ypač svarbu kokybiškai šerti (geriausia žalia mėsa). Mažų šuniukų ir kačiukų nepatariama skiepyti bent iki 12 savaičių amžiaus. 12 – 15 savaičių paskiepyti juos nuo maro ir parvovirusinio enterito, po 6 mėn. – nuo pasiutligės. Nerekomenduojami skiepai nuo leptospirozės ar Laimo ligos, jei gyvenamojoje teritorijoje jos nesiautėja. Kai kurie augintojai nuo parvovirusų, maro, panleukopenijos ar „šunidžių kosulio“ šunims duoda homeopatinių vaistų.

Patiko (20)

Rodyk draugams