BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tai plėšrūnai jie ar visaėdžiai?

Visokių nuomonių šia tema yra. Nusprendžiau paieškoti jų dar daugiau. Na kas gi po velniais tas šuo yra, mėsėdis ar visaėdis?

Visaėdžiais vadinami gyvūnai, kurie kaip pirminį maisto šaltinį naudoja tiek augalus, tiek gyvūnus. Dideli visaėdžiai yra lokiai, mažesni – kiaulės, vištos, oposumai ar meškėnai, o mažiausi – kai kurie vabzdžiai. Visaėdžių statusu taip pat džiaugiasi žmonės, jų draugės šimpanzės bei varnos. Kartais pranešama, kad koks nors žolėdis valgo mėsą ar kad koks nors mėsėdis ryja augalus (vilkai kartas nuo karto mėgsta uogytėm pasmaguriauti), tačiau tai susiję su gyvūnų adaptacija ir šios išimtys nereiškia, kad tieji gyvūnai staiga tapo visaėdžiais (jei jūsų šuo mėgsta morkas, o katė – kopūstus, dar nereiškia, kad jie visaėdžiai ar tuo labiau vegetarai). Su lokiais irgi įdomus dalykais – dauguma lokių rūšių laikomos visaėdžiais, bet va baltieji meškinai beveik išimtinai mėsėdžiai, o pandos tuo tarpu valgo bambukus ir yra žolėdės (tiesa, didžiosios pandos trupučiuką mėsos suvalgo).

Į kurį iš šių gyvūnų jums panašiausias šuo?

žolėdis

žolėdis

visaėdis

visaėdis

plėšrūnas

plėšrūnas

Žinome, kad šunų protėviai vilkai yra tikri plėšrūnai, dėl šito niekas nesiginčija (pasidomėkit taksonomija – šuo taip pat prie plėšrūnų priskiriamas). Vis dėto dauguma žmonių giliai įsitikinę, kad jų numylėtiniai šunys taip pat yra visaėdžiai, nors jie ir yra tiesiogiai kilę iš plėšriųjų vilkų. Taip jau atsitiko, kad visaėdžiai žmonės pernelyg nesusimąstydami savo augintinius taip pat vertė ėsti visaėdžių maistą (ar netgi beveik vien augalinius patiekalus). Kadangi šunys yra puikiai prisitaikantys gyvūnėliai, jie tūkstantmečiams bėgant truputėlį evoliucionavo – palyginus su laukinių giminaičių, jų žarnynas kiek pailgėjęs, tačiau ar tas prisitaikymas susidoroti su didesniu kiekiu augalinio maisto įrodo, kad šuo gana staiga (palyginus su normaliais evoliucijų mechanizmais) tapo visaėdžiu?

Svarbu įsidėmėti tai – kad ir kaip žmogus norėtų kitus matyti pagal savo paveikslą, būtų daug geriau, jei jis suvoktų, kad šuo yra plėšrūnas. Žinoma, šuo gali išgyventi maitinamas kaip visaėdis, tačiau tai nereiškia, kad tokia mityba jam tinkama. Niekas dar neįrodė, kad šunys yra natūralūs visaėdžiai, o štai hipotezę, kad jie plėšrūnai, pagrindžiančių faktų daug:

Dantys. Tie dideli įspūdingi šuns ar maži aštrūs katinuko dantys skirti ne rugiams malti ar kiaulpienėms smulkinti – jų tikslas kąsti, plėšyti, draskyti ir nukąsti mėsą. Jei netikit – pasigaukit kur karvę (ji žolėdė) ar kiaulę (ji visaėdė) ir palyginkit.

karvė

karvė

kiaulė

kiaulė

šuo

šuo

apatinis šuns žandikaulis

apatinis šuns žandikaulis

vilko dantys

vilko dantys

vilko dantys

vilko dantys

Galų gale galit išsišiepti prieš veidrodį drauge su augintiniu. Matot skirtumų (šį kartą kreipkit dėmesį tik į dantis)?

katės dantyskatės dantys

šuns dantys

šuns dantys

žmogaus dantys

žmogaus dantys


Tų gyvūnų, kurie prisitaikę apdoroti augalus, krūminiai dantys būna plokšti ir dideli, ba augalus reikia gerai susmulkinti. Sakot, o kaip su meškiukais? Štai juodasis lokys iš pirmo žvilgsnio turi puikius aštrius draskymo dantis, kaip ir koks šuniukas, tačiau giliai burnoje jis slepia kuo puikiausius plokščius krūminius dantis, su kuriais gali ramiai smulkinti maistą, nebijodamas, kad dėl dantų sandaros bus apšauktas visišku plėšrūnu. Šunys ir dauguma kitų plėšrūnų tokių krūminių dantų neturi, o to priežastis labai paprasta – jie nevalgo augalinio maisto (tiksliau, nėra tam prisitaikę). Jei jau kažkas augalinio maisto nevalgo ir neprisitaikęs jį vartoti nuolat, tai savaime suprantama, kad jo sandara tai labai aiškiai parodo. Dantys paprastai labai daug gali papasakoti apie gyvūno mitybą, galite dar kartą apžiūrėti/apčiupinėti savo ir šuns/katės kramtymo aparatus.

Lokio kaukolė. Jis valgo nemažau augų, tad vadinamas visaėdžiu. Galite pamatyti, kad jo krūminiai dantys palyginti plokšti.

Lokio kaukolė. Jis valgo nemažau augalų, tad vadinamas visaėdžiu. Galite pamatyti, kad jo krūminiai dantys palyginti plokšti.

O štai čia – komerciniu ėdalu šerto šuniuko dantys. Kaip matot, ant jų daug akmenų. Tai paplitę tarp „sausiuko“ ėdikų.

O štai čia – komerciniu ėdalu šerto šuniuko dantys. Kaip matot, ant jų daug akmenų. Tai paplitę tarp „sausiuko“ ėdikų.

Raumenys ir kiti išoriniai anatominiai požymiai. Šunys bei katės turi galingus žandikaulių bei kaklo raumenis – jie labai padeda parbloškiant grobį bei kramtant mėsą. Jų žandikauliai atsiveria plačiai, leisdami praryti didelius mėsos bei kaulų gabalus. Jų kaukolės sunkios ir sudarytos taip, kad apatinis žandikaulis negalėtų judėti į šonus (praverčia kovojant su pričiuptu grobiu). Tuo tarpu žolėdžių/visaėdžių apatiniai žandikauliai visai neblogai juda į šonus – tai reikalinga augalinio maisto „malimui“. Šunų ir kačių organizmai, suprojektuoti taip, kad jie kuo efektyviau galėtų užsiiminėti mėsėdiškumu – gaudyti aukas, kurias po sugavimo suvalgo. Tiesa, žmonėms pavyko pakeisti šiuos išorinius bruožus, tačiau į vidinę anatomiją mes dar nesugebėjom aktyviai įsiskverbti.

Vidaus organų anatomija ir fiziologija. Visa, kas sukišta į šunų ar kačių vidurius, galima pavadinti kuo tikriausia mėsėdiška atributika. Tarkim, labai elastingas skrandis – kad gyvūnėlis po medžioklės gerai prisirytų ir susitalpintų didelį kiekį mėsos, kaulų, organų… Žarnynas tokių augintinių gana paprastas ir trumpas – maistas jį prakeliauja gana greitai. Augalai tuo tarpu virškinami lėtai, jiems šunų ir kačių žarnikės per trumpos (kažkiek gali padėti augalų tarkavimas/smulkinimas/trynimas – iš tokių patiekalų šuo įsisavina daugiau naudingų medžiagų). Jei šuniui duosit šiaip suskanauti kokią morką, ji „išeis“ beveik tokia pati, kokia ir „įėjo“, tą patį gali patvirtinti tie, kurių šunys mėgsta paskanauti žolyčių – išmatose jos būna visiškai sveikos ir neapvirškintos. Be to, šunų seilių liaukos negamina reikiamų fermentų (kad ir amilazės), kurie padėtų skaidyti angliavandenius. Amilaze sėkmingai naudojasi žolėdžiai ir visaėdžiai, bet, deja, ne plėšrūnai. Jei plėšrūnas gauna daug angliavandeningo maisto, pernelyg didelis krūvis tenka kasai (ši, ačiū dievui, amilazę išskiria). Nuo tokio krūvio vargšė gali ir pavargti. Pernelyg įvairiu maistu šeriamas šuo, užuot savo kasai leidęs ramiai ir be stresų susidoroti su kokiais baltymais ar riebalais, uždeda jai papildomų krūvių. Be to, savo virškinamajame trakte šunys tikrai neturi tokių bakterijų, kurios padeda ardyti celiuliozę ar krakmolą. Visa tai lemia, jog šuo, aktyviai šeriamas visokiais augalais, negauna ir nepasisavina visų jam reikalingų maisto medžiagų. Šuo suvirškina 40 – 60 proc. grūdų, kuriais jis šeriamas – vadinasi, daugiau negu pusė „patiekalo“ gali iškeliauti iš virškinamojo trakto, neatlikusi jokios naudos. Be to, aktyviai propaguojant šuns šėrimą košėmis, jam būtinai reikia papildomai duoti vitaminų ir mineralų.

Šuns skrandis, jei jis šeriamas ne grūdukais ar komerciniu ėdalu, džiaugiasi puikiomis virškinimo sultimis (jas sudaro rūgštys ir fermentai), kurios puikiai padeda virškinti ne tik mėsą, bet ir kaulus (tiesa, šunys kaulais neturėtų būti šeriami, jiems reikia duoti kaulus mėsoje).

Galbūt dar reiktų paminėti vieną mitą – būtent apie vilkus ir gyvūnų skrandžius. Labai populiaru manyti, kad vilkai suryja savo aukų skrandžių turinį. Tai netgi naudojama kaip įrodymas, kad vilkai ir šunys yra visaėdžiai gyvūnai – jie juk sugalvoja, iš kur susiveikti augalinės kilmės medžiagų. Deja, vilkai neryja savo aukų skrandžio turinių – pirmiausia skrandį jie išpurto, o tik tada suėda. Vilkai noriai ėda ne tik raumenis, bet ir plaučius, širdį, kepenis, suvartoja jie ir kaulus, sutraiško kepenis, naikina net odą ir kailį, o štai skrandį noriai išpurto, nerodydami jokio intensyvesnio susidomėjimo jo turiniu…

Vienu žodžiu, atėjo laikas patikėti moksliniais faktais, kurie be užuolankų skelbia, kad šuo - mėsėdis. Žinoma, jis gali gyventi šeriams kaip visaėdis ar net kaip vegetaras, bet tai nereiškia, kad toks šėrimo būdas jam geriausias ir kad jis natūraliai tam prisitaikęs. Mėsėdžio racionas pasižymi dideliu gyvūninių baltymų ir riebalų kiekiu, daug vitaminų ir mineralų, ir mažesniu angliavandenių bei skaidulinių medžiagų kiekiu. Kalbant apie šėrimą sausu ėdalu – daugeliui tokių gamintojų pelningiau „kombikormas“ prigrūsti įvairų augalų, kurie pigesni už mėsą, ir aktyviai su kuo gražiausia reklama tai siūlyti augintiniams. Tokių ėdalų porcijos netgi neatitinka reikiamos maistinės struktūros, kurią kažkada nustatė motulė gamta. Dauguma paprastų mirtingųjų šunų ir kačių augintojų nelabai gerai suvokia, kaip reikia maitinti tipišką mėsėdį (galbūt tai dalinai susiję ne tik su nežinojimu, bet ir su noru viską bent dalinai sužmoginti, deja, šuo nėra mažutis žmogutis, net jei jis visas pūkuotas ir nešioja kaspinėlį).

Yra kelios išeitys, norint šunį šerti kuo natūraliau. Bene geriausias pasirinkimas (tačiau reikalaujantis didelio domėjimosi, laiko ir pastangų, be to, ir vietos) – šuns šėrimas žalia mėsa. Tinginiukams, neturintiems tiek laiko ar žinių yra kita išeitis – sausas šunų ėdalas, turintis savyje kuo didesnį procentą mėsos.

Patiko (2)

Rodyk draugams

1 komentaras to “Tai plėšrūnai jie ar visaėdžiai?”

  1.   Aurimas
    Gegužė 26th, 2009 | 18:16

    Informatyvus įrašas. Patiko!

Rašyk komentarą