Senovėje jais jodinėdavo fėjos, dabar jie – karalių numylėtiniai. Atrodo visiškai paprastai šuneliai – dažnas dvarniuku palaikytų, o iš tiesų – turintys ilgą istoriją, netgi legendomis apipinti. Be to, mažiausi pasaulyje aviganiai. Juokaudami savininkai laputėm juos praminė, o šiaip jie šaukiami korgių vardu.

Korgiai – maži aviganiai, kilę iš Velso. Šiuo metu egzistuoja dvi jų veislės – populiaresni Pembroko korgiai ir retesni Kardigano korgiai, arba pembrokai ir kardiganai. Iš esmės tai sveiki šunys (tarp aviganių – vieni sveikiausių ir ilgaamžiškiausių), nors ir turi šiokių tokių paveldimų ligų.Senovėje korgiai ganydavo gyvulius, kandžiodami jų užkulnius. Žemas ūgis apsaugodavo nuo sužalojimų, galvijams besispardant. Taip pat jie saugojo šeimininko turtą, talkino medžioklėje, prižiūrėjo vaikus…

Kardiganas

Kardiganai – viena seniausių britų šunų veislių, daugybę šimtmečių padėję Velso ūkininkams. Jiems leidžiama daugiau spalvų negu pembrokams, tik svarbu, kad baltumas kailiukyje nedominuotų. Plaukai trumpi ar vidutinio ilgio, atsparūs vandeniui ir turi puikią pavilnę. Tai smagus šunelis ir vis dar išlaikęs polinkį kandžioti kulnus. Pembrokai šiek tiek mažesni už kardiganus, mažiau linkę kramsnoti kulnus, be to, jie „jaunesni“. Istoriškai pembrokus veisdavo su natūraliai trumpom uodegom.

Istorija

Pasak legendų, fėjos ant korgių jodavo į mūšius, taip pat naudodavo juos vežimėliams traukti. Dar ir dabar ant pembrokų pečių matosi fėjų balnų žymės. Pasakojama, kad kartą karališkosiose žemėse galvijus prižiūrėję vaikai rado du mažus padarėlius. Jie pamanė, kad tai – maži lapiukai. Gyvulėlius jie parsinešė namo, tada šie prabilo ir pasakė, kad yra fėjų dovana. Užaugusios „dovanėlės“ padėjo žmonėms prižiūrėti galvijus.

Gentys iš Centrinės Europos trumpakojus šunis į Velsą atgabeno kokiais 1200 m. pr. Kr. Jų protėviai giminiuojasi su taksų protėviais, tad šie šunys turi gilią krūtinės ląstą. Gali būti, kad tieji šunys – ir valhundų protėviai. Šieji šunys kryžminosi su vietiniais ciuciais. Pirmieji kardiganai buvo sunkūs, geltonos ar mėlynai merle spalvos, galbūt turėjo nukabusias ausis. Juos kryžmino su tigriniais ir rudais aviganiais. Iš pradžių kardiganai turėdavo bėgti prieš galvijų bandą ir vaikyti potencialius grobuonis. Vėliau jie pradėjo darbuotis kaip piemenys, taip pat padėdavo varyti gyvulius. Korgių bei špicų tipo šunys taip pat kopinėdavo uolomis ir ieškodavo paukščių. Būtent todėl skandinavai mano, kad korgis gali būti lundehundo giminaitis.

Pirmasis valų fermerių šunų paminėjimas - 920 metai prieš Kristaus gimimą. Tuomet pietų Valijos karalius Hywel Dda, šalies reformatorius, išleido pirmąjį Valijos įstatymų sąvadą, labai reikšmingą ūkininkams. Jame minimi fermų gyvuliai, tarp jų svarbią vietą užima šunys. “Suaugusio šuns ir  jaučio vertė - tapačios”,- rašoma Sąvade. Sunkiai baudžiami būdavo tie, kurie pavogė ar sužalojo/nudobė korgį – neretai šie šuneliai būdavo pastovios šeimininkų ekonominės padėties garantas.

Pembroko korgių istorija prasidėjo, kai 1107 metais karalius Henrikas I į Velsą pakvietė flamandų audėjus. Šie atsivežė špicų tipo šunų, kurie poravosi su tų kaštų aviganiais ir pradėjo pembrokų giminę. Tie korgiai, kurie gyveno labiau izoliuotuose rajonuose, su špicų tipo šunimis nesikryžmino, išsaugojo pagrindinį originalų kraują ir liko kardiganų protėviais. Taip išėjo, kad pembrokas tapo artimesnis špicams, o kardiganas – taksams.

X amžiuje valstiečiams leisdavo laikyti tik nedidelius šunis. Piemenys, prižiūrėtojai galėjo turėti didesnius, bet kaip nors suluošintus, kad šie negalėtų medžioti karališkųjų gyvūnų – taip bandyta užkirsti kelią brakonieriavimui. Kai kurie iš tų sužalojimų būdavo tikrai sunkūs, tačiau piemenys dažniausiai tiesiog nukapodavo šunims uodegas. Kadangi pažeidėjai vis dar buvo aktyvūs, galų gale leista auginti didesnius nesužalotus šunis, tačiau už juos reikėdavo mokėti didelius mokesčius – tad uodegų trumpinimo praktika plito.

Pembrokas Rozavel Red Dragon, 1932 m.

Rozavel Red Dragon, 1932 m.

Korgiai ganydavo ne tik galvijus – jie puikiai susitvarkydavo ir su žąsimis ir antimis. Kalbant apie reikalus su žąsimis, korgiai būdavo neprilygstami. Be to, tai buvo tylūs darbininkai, taip pat pakankamai stiprūs, kad sugebėtų pastatyti paukščius į vietą. Dar ir dabar ūkyje juos galima panaudoti įvairioms reikmėms, tačiau tai nėra tokie puikūs aviganiai kaip koliai. Taip pat korgiai naudoti kaip medžiokliniai šunys ar žiurkių naikintojai.

XX a. pradžioje korgiai kaip ūkininkų mugių dalyviai pasirodė Londone, ten juos ir pastebėjo kinologai. Juos domino tiek ilgauodegiai, tiek beuodegiai korgiai. Tačiau veislių tuo metu jie neatskyrė. 1925 metais buvo įkurtas Korgių mylėtojų klubas, kurio dauguma narių gyveno Pembrokšyre. Štai kodėl valų korgių pavadinime atsirado žodelis pembrukai. Netrukus Kardiganšyre įsikūrė Valų korgių kardiganų mylėtojų asociacija.
Pirmą kartą parodoje korgiai demonstruoti 1925 metais. Abi šunų veislės 1928 metais Anglijos kinologų klubo buvo oficialiai atskirtos, o po poros metų vėl sujungtos, kol galų gale 1935 metais galutinai išsiskyrė.Veislių maišalynė gerokai suvienodino šunų išvaizdą. Būta net kuriozų, kuomet vienos vados šuniukai tapdavo skirtingų veislių atstovais: uodeguotieji - kardiganais, beuodegiai - pembrokais.
Kardiganai per savo gyvavimą nedaug pakito, o pembrokai - smarkiai, tai lėmė išaugęs jų populiarumas. Dabartinis korgių mylėtojas, vartydamas trisdešimtųjų metų čempionų nuotraukas, ko gero, netektų žado.

Bowhit Pepper, 1926

Bowhit Pepper, 1926

1933 m. Jorko kunigaikštis princas Jurgis, vėliau tapęs Didžiosios Britanijos karaliumi Jurgiu VI, iš garsiosios Thelmos Gray (Evans) veislyno Rozavel (jame išveistas Rozavel Red Dragon) savo dukrai Velso princesei Elžbietai nupirko šunį Rozavel Golden Eagle. Namie jis vadintas Dukiu. Dukis greit tapo karaliaus dukrų žaidimų draugu. Jis užkariavo rūmus, dalyvaudavo oficialiose ceremonijose. 1938 metais Bekingemo rūmuose gimė pirmoji tikrai karališkų korgių vada (mama – Rozavel Lady Jane). Karalienė ir dabar veisia šiuos šunis, nuosekliai parenka reproduktorius. Parodose karališkieji korgiai nedalyvauja, išskyrus vienintelį kartą - 1973 m. Akivaizdu, karališkieji korgiai yra puikiausia šios šunų veislės reklama. Visi nori turėti tokį šunį kaip karalienė. Gal todėl kardiganai liko šešėlyje, jų pulkas gana nedidelis.

Dabar karalienė Elžbieta augina penkis korgius ir keturi dorgius (takso/korgio mišrūnus).

Pirmoji kardiganų vada JAV pasiekė 1931 metais. Pembrukai ten atkeliavo 1933 metais. Viena amerikietė, viešėjusi Didžiojoje Britanijoje, atsitiktinai pamatė į parodą gabenamus korgius. Ji taip susižavėjo bendrakeleiviais, kad įsigijo kalytę LITTLE MADAM, o grįždama į JAV nusipirko ir patinuką CAPTAIN William Lewis. Jos veislyne “Merriedip” prasidėjo amerikietiškųjų korgių istorija.

Į Prancūziją pirmuosius korgius atgabeno pats generolas de Gaulle. Jis laikė karalienės Elžbietos veistus šunis. Korgiai nuo seno populiarūs Skandinavijos šalyse, čia labai griežta atranka - menkiausias agresijos pasireiškimas užkerta kelią tolesniam šuns veisimui. Į Lietuvą pirmoji korgių kalytė – varšuvietė pembrukė Kocimietka Lisiura (Lisa) atskrido 1994 metais.

Valų žodis “cor” reiškia „saugoti arba surinkti”, „gi”, kuris reiškia “šuo”. Keltų kalbos žodis corgi reiškia šunį. Taip pat žodis „cor” reiškia žemaūgis, gnomas. Sujungus su valų žodžiu „gi” (šuo) ir gausite žemaūgis šuo arba gnomų šuo.Daugelį metų korgiai buvo vadinami „Ci-llathed“, kas reiškia „ilgas kiemo šuo”. arba „Ci Sawdlo“, siejant tai su jų įpročiu kandžioti galvijų kulnus.

Būdas, priežiūra

Pembrokai yra žaismingi tvirti ir sargūs. Mėgsta dėmesį ir gali būti tikri klounai. Geriausiai jaučiasi namuose, kuriuose būna ne vien dekoracija, bet ir kompanionai, taip pat ten, kur su jais einama pasivaikščioti po apylinkes ar išdykaujama miške. Valų korgiai pembrukai gali laisvai gyventi tiek miesto bute, tiek kaime.

Pembrokai labai mėgsta bendravimą su žmonėmis, todėl nereikėtų jų laikyti galiniame kieme ir tik retkarčiais palepinti dėmesiu. Jie visa širdimi prisirišę prie savo gaujos - šeimininko ir jo šeimos. Jiems svarbiausia ne gyvenimo sąlygos, o mylimas žmogus šalia. Ar eisite į turistinį žygį, ar vyksite pasisvečiuoti, darbuositės namie - korgiai visada drauge. jie nemėgsta erzelio, kivirčų… Mažus vaikus pakenčia, bet stengiasi išvengti jų įkyrumo. Su didesniais vaikais mielai kvailioja, noriai dalyvauja jų žaidimuose.
Korgiai - vieni geriausių kompanionų, tačiau, beje, turi ir trūkumų. Patinai, o kartais ir kalytės, labai pasitiki savimi ir turi stiprų nuosavybės instinktą, todėl retsykiais susipeša su kitais šunimis. Mielas ir besišypsantis korgis gali greit užlipti ant galvos. Jis moka pasinaudoti šeimininko silpnybėmis.

Daugumai korgių neblogai sekasi agility (šunų vikrumo) varžybose. Valų korgiai dominuoja agility varžybose savo ūgio klasėje (JAV) ir yra taip pat entuziastingi, bet gebantys konkuruoti kaip ir borderkoliai. Pembrukai dažnai labiau mėgsta agility negu paklusnumo treniruotes.

Pembrukai dalyvauja ganymo varžybose AKC ir užima vienas aukščiausių vietų rungdamiesi su kitomis aviganių rūšimis. Jie gali demonstruoti savo sugebėjimus su žąsimis, avimis bei antimis.

Valų korgiai pembrukai dėl savo sumanumo ir užsidegimo įtikti išsiskiria daugelyje sričių, kur naudojami šunys. Pembrukai naudojami kaip „klausos” šunys padedantys savo šeimininkams, kurie turi klausos sutrikimų. Jie įspėja savo šeimininkus apie svarbius garsus, panašiai kaip aklųjų vedliai apie vaizdus. Pembrukai dirba slaugymo šunimis senelių namuose ar kitose įstaigose.

Kardiganas nėra labai aktyvus šuo, tačiau mėgsta pasivaikščiojimus ir yra ištvermingas. Kailis atsparus įvairiems orų kaprizams, neturi šuns kvapo.

Pembrukai yra palyginti sveika veislė, bet kaip turi keleta paveldimų ligų. Tarp kardiganų minima klubo displazija, mielopatija ir progresuojanti retinalinė atrofija. Pembrokai gali turėti bėdų su stuburu, kentėti nuo klubo sąnario displazijos, progresuojančios retinalinės atrofijos ir epilepsijos. Kardiganai gyvena 12 – 15 metų, iki 16, pembrokai – 11 – 12 metų. Keletas pembrokų „datraukė“ ir 18 – 20 metų. Vadoje gimsta 1 – 12, dažniausiai 6 – 7 šuniukai, gimę jie sveria 170 – 510 g. Ausys „atsistoja“ 4-16 savaitę. Jei iki 12 sav. jos dar nestačios, reiktų jas pastatyti (masažai, lipinimai ir pan.).

Pembrukų kailio priežiūra yra labai nesudėtinga, 2 kartus į metus šeriasi. Lengviausias būdas susitvarkyti su slenkančiais plaukais yra išmaudžius šunį šiltu vandeniu, šukuoti kol jis šlapias ir muilinas. Ilgakailiai pembrokai reikalauja daugiau priežiūros ir reguliaraus šukavimo, netgi apkarpymo, kad kailis išlaikytų gerą formą. Taip pat švaros sumetimais jiems reikia triminguoti sėdmenis. Reikia apkirpti plaukus ant pembrukų letenų. Jei tai darote žirklėmis, atminkite, kad pembrukų pirštai yra su plėvėmis ir reikia tai daryti labai atsargiai.

Valų korgio pembroko išvaizda

Žemaūgis, stiprus, tvirtai sudėtas, budrus ir energingas, sudaro tvirto ir ištvermingo šuns įspūdį.

Galva savo forma ir išvaizda panaši į lapės, kelia inteligentiškumo ir budrumo įspūdį. Kaukolė pakankamai plati ir tarp akių plokščia. Snukio ir kaukolės ilgio santykis - 3:5. Snukis šiek tiek smailėjantis. Nosis juoda. Žandikaulis stiprus su idealiu, taisyklingu ir pilnu žirklišku sukandimu. Akys gerai įstatytos, apskritos, vidutinio dydžio, rudos, derančios prie kailio spalvos. Ausys stačios, vidutinio dydžio, truputį apvalėjančiais galiukais. Linija nubrėžta nuo nosies galiuko per akis turėtų susikirsti ties ausų galiukais.

Kaklas pakankamai ilgas. Viršutinė kūno linija lygi. Krūtinė plati ir gili, nuleista tarp priekinių kojų. Uodega trumpa, pageidautina natūraliai. Nekirpta išaugusi viršutinėje linijoje, laikoma žemai, neužriesta virš nugaros. Judėjimo metu ji turi būti laikoma nugaros linijoje, kai šuo ramus laikoma žemai. Per aukštai ar per žemai įstatyta uodega yra nepageidaujama.

Priekinės galūnės trumpos ir kiek įmanoma tiesesnės, mentė suformuoja apvalią krūtinę. Užpakalinės galūnės stiprios ir lanksčios, ryškus kelio sąnarys. Kojos trumpos. Pėdos ovalios, pirštai stiprūs, su geru skliautu ir suglausti, du centriniai pirštai šiek tiek atsikišę į priekį, kitaip nei išoriniai, letenos stiprios ir gerai išlenktos. Nagai trumpi.

Judesiai lengvi ir energingi, nei labai laisvi, nei labai sukaustyti. Priekinės kojos juda į tolyn į priekį, aukštai jų nekeliant, sutartinai su veržliais užpakalinių kojų judesiais.

Plaukai vidutinio ilgio, tiesūs su tankia pavilne, neturi būti minkšti, banguoti arba šiurkštūs, vieliniai. Leistinos kailio spalvos: ruda, sabalinė, trispalvė su juodu balnu, juoda su įrūdžiu, su ar be baltų žymių ant kojų, krūtinės ir kaklo. Truputis baltos spalvos ant snukio ir galvos taip pat yra leistina. Kartais pasitaiko ilgaplaukių švelniakailių pembrokų. Jų negalima veisti.

ilgakailis

ilgakailis

Ūgis apytikriai 25.4-30,5 cm ties ketera. Šunys sveria 10-12 kg, kalės 10-11 kg.

Valų korgio kardigano išvaizda

Gražus, galingas, mažas šuo. šunys ir kalės gali būti 26 – 32 cm ūgio, svarbiausia kad atrodytų proporcingai. Idealus ilgio ir aukščio santykis yra 1,8:1. Gerai, jei patinas sveria 13 – 17 kg, kalė – 11 – 15,5 kg.

Galva niekada neturi atrodyti per didelė ar sunki, nei per maža. Jis turi harmoningai derėti su likusiu kūnu. Išraiška – budri, švelni ir draugiška. Akys įstatytos plačiai. Mėlynų merle spalvos šunų akys gali būti mėlynos, iš dalies mėlynos, viena tamsi ir viena mėlyna, kitos spalvos šunų tokios akys diskvalifikuotinos. Ausys didelės, proporcingos, truputį užapvalintais galais, vidutiniškai plačios pagrinde, negali būti mažos ir smailos, nulėpusios. Kaukolė vidutiniškai plati, tarp ausų plokščia. Snukis trumpesnis už kaukolę, apvalintas, bet ne bukas, smailas, bet ne pernelyg. Nosies veidrodėlis juodas (išskyrus mėlynai merle šunų, kurių gali būti dėmėtas). Dantys stiprūs, sankanda žirkliška.

Kaklas vidutinio ilgio, raumeningas, gerai išvystytas (ypač patinų). Kūnas ilgas, stiprus. Krūtinė gili. Juosmuo trumpas, stiprus. Talija ryški. Uoedga išaugusi žemai, siekia žemiau kulų sąnarių, laikoma žemai, susijaudinus pakeliama, bet niekada neišriečiama virš nugaros. Eisena laisva ir lygi, lengva.

Kailis vidutinio ilgio, tankus. Plaukai kiek šiukštoki, bet ne pernelyg, taip pat negarbanoti, ne šilkiniai. Pavilnė trumpa, minkšta, stora. Ant ausų, galvos, kojų plaukai trumpesni, ant kūno vidutinio ilgio, užpakalinėse šlaunų dalyse, ant kaklo, apatinėje uodegos dalyje ilgesni.Spalva – visų atspalvių ruda, sabalo, tigrinė, juoda, mėlyna merle (juoda ir pilka; marmuriška). Įprasta baltos dėmės ant kaklo (dalinai kaip apykaklė ar visa apykaklė), kūtinės ląstos, kojų, snukio, uodegos, kaip žymė ant galvos. Baltuma ant galvos neturi būti pernelyg išplitusi, niekad negali supti akių.

Info iš:

www.pembrokecorgi.org

www.sauleskopa.lt

www.dsuo.lt

www.barkbytes.com

www.akc.org

www.welshcorgicardigan.sk

www.cardiganwelshcorgiassoc.co.uk

www.cardigancorgis.com

www.carolscorgis.com

www.pwcorgiclubgs.org

www.arkansascorgis.com

www.brightwaycorgis.com

www.welshcorgimania.com

Korgių komiksai:

http://corgicomics.com

Patiko (2)

Rodyk draugams