BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Juodosios skylės ir draugai

Gimtadienio proga dovanoju jums ne fizikės (privalu įsidėmėti ir nesimušti, ypač tokia nuostabia proga) sukurptą pasakaitę apie juodąsias skyles bei jų draugus ir artimuosius. Geros dienos (juhu).

Juodoji skylė atrodo kaip pabaisa, atskubėjusi tiesiai iš mokslinės fantastikos pasaulio – keistas objektas,  toks tankus, kad niekas visatoje negali pasprukti iš jo gravitacijos lauko… Vis dėlto per kelis dešimtmečius mokslininkams pavyko įrodyti, kad juodosios skylės ne tik kad realiai egzistuoja, bet ir yra gan plačiai paplitusios visatoje. Manoma, kad beveik visos galaktikos savo centruose slepia juodąsias skyles, kurių kiekvienos masė gali prilygti milijonui ar net milijardui mūsų Saulės masių (o štai pačios mažiausios skyliukės teoriškai gali būti 0.000000000000000000000000000000001 cm skersmens). Dauguma jų sudaro galaktikų branduolius ar kvazarus ir yra labai aktyvios, o kitos, kaip mūsų Paukščių Tako centro skylutė, žymiai ramesnės.

Dabar juodosios skylės sąlyginai skirstomos į 4 rūšis, priklausomai nuo jų dydžio ir susiformavimo:

supermaysvios (skersmuo 0,001 – 10 AV, egzistuoja daugelio galaktikų centruose, didžiausia žinoma jų atstovė sveria 18 mln. Saulės masių), tarpinės (skersmuo 103 km, sveria tūkstančius Saulės masių, susidarė susiliejus kelioms juodosioms skylėms ir turbūt kad tikrai egzistuoja, kadangi 2002 metais Hubble teleskopas aptiko panašių objektų;), žvaigždžių (skersmuo 30 km, masė lygi 1,5 – 20 Saulės masių, atsirado iš atskirų žvaigždžių nusibaigimo; 2007 Southamptono astronomai aptiko 10 saulių masių skylę, nutolusią nuo mūsų per 55 šviesmečius) ir miniatiūrinės (skersmuo iki 0,1 mm, negali susiformuoti per normalius žvaigždės vystymosi procesus).

Taip pat yra keletas jų tipų – Švarcšildo, Reissner-Nordström ir Kerr-Newman. 1790 metais pirmą kartą paminėta galimybė egzistuoti nematomoms žvaigždėms. Terminą „juodoji skylė“ įvedė JAV fizikas teoretikas Johnas Wheeleris, pasižymėjęs sugebėjimu sudėtingus terminus paversti paprastais ir lengvai aprašomais. Jis taip pat suvaidino nemažą vaidmenį atominės bombos kūrime. 1967 metų gruodį J.Wheeleris mokslinėje konferencijoje pirmą kartą pavartojo terminą “juodoji skylė”. Pasak jo, tai vieta erdvėje ir laike, kurios gravitacinė trauka tokia didelė, kad išsiveržti iš jos negali net objektai, judantys šviesos greičiu. Žodžius “juodoji skylė” per konferenciją Niujorke sušuko vienas studentas, J.Wheelerio dėka šį terminą ėmė vartoti visi. Anksčiau tokie astrofizikiniai objektai mokslinėje literatūroje anglų kalba buvo vadinami “kolapso ištiktomis žvaigždėmis”, „tamsiomis žvaigždėmis“, „užšaldytomis žvaigždėmis“, o rusų kalba - “sustingusiomis žvaigždėmis” arba “kolapsarais”.

Juodoji skylė atsiranda ne iš kiekvienos žvaigždės – nusibaigdamos šio nebūtinai pradeda trauktis, kai kurios labiau mėgsta sprogti kaip supernovos, pavirsti baltosiomis nykštukėmis (šios laikui bėgant atvėsta), neutroninėmis žvaigždėmis (kai baltosios nykštukės atomai taip sugniuždomi ir suglaudžiami, kad tarp jų beveik nelieka laisvos erdvės, o elektronai įsiterpia į atomus; jeigu neutroninė žvaigždė praranda energiją (kaip pulsaras) ir jos sukimasis sulėtėja, bandoma aiškinti, kad tada ji tampa “kvarkų žvaigžde”) ar pulsarais (greičiausiai tai ir yra tos pačios neutroninės žvaigždės). Mūsų Saulė juodąja skyle tapti negali – savo gyvenimą ji baigs kaip baltoji nykštukė. Tačiau yra tokių žvaigždžių, kurios mielu noru tampa tomis garsiomis skylėmis.

Tai va, gyvena sau smagiai kokia žvaigždelė, tarkim 20 - 25 kartus masyvesnė už Saulę (tas masyvumas dar nėra visiškai patvirtintas – kitais duomenims, jai užtektų būti ir 5 - 15 kartų masyvesne už Saulutę)… Kol jos branduolyje yra energijos šaltinis, aukštos temperatūros veikiamos dujos plečiasi ir spaudžia aukščiau esančius sluoksnius. Kad neatsitiktų nelaimė, milžiniška jos traukos jėga tuos pačius sluoksnius „tempia“ atgal centrą. Galų gale kada nors branduolinių reakcijų medžiaga tos žvaigždės centre baigiasi. Jos temperatūra pradeda kristi. Sunerimusi žvaigždė išsiplečia ir tampa raudonąją milžine, o vėliau kolapsuoja į baltąją nykštukę. Tai va, įsivaizduokite, kad pakankamai masyvi žvaigždė kolapsuoja į tokį objektą, kurio tankis tampa panašus į baltosios nykštukės ar neutroninės žvaigždės (Žemei, kad pasiektų tokią būseną, tektų susispausti į 1 cm skersmens rutuliuką, o Saulei, kurios spindulys 700 000 km, sumažėti iki 3 km skersmens kamuolio) ir ji vis mažėja, kol pasiekia gravitacinio kolapso būseną – jos tankis pradeda prilygti atomo branduolio tankiui, o spindulys lygus gravitaciniam spinduliui. Tokiomis sąlygomis jokie žinomi fizikiniai procesai nebegali sustabdyti traukimosi. Netrukus tokios kolapsuojančios žvaigždės matmenys įveikia krizinę ribą, pavadintą Švarcšildo spinduliu (įvykių horizontą juodosios skylės, kurios masė prilygsta 10 saulės masių, įvykių horizonto spindulys bus 30 kilometrų, o perimetras – 189 km) – tada jos gravitacijos laukas tiek sustiprėja, jog iš jo nebeištrūksta net šviesos spindulys. Šitaip gimsta juodoji skylė.

Milžiniškos juodosios skylės greičiausiai atsirado visatos vaikystėje susijungus kelioms mažesnėms skylėms ir joms augus, siurbiant aplinkinę medžiagą. Tiesa, supermasyvių juodųjų skylių dydžio tarpžvaigždinės dulkės ar kosminė spinduliuotė ypatingai nepaveiks. Tokios skylės slapstosi galaktikų centruose, taip pat ir mūsiškėje.

Kaip atsiranda miniatiūrinės juodosios skylės, svarstoma teoriškai. Manoma, kad jas įmanoma sukurti laboratorijos sąlygomis (tokiame greitintuve kaip LHC) arba kai itin didelės energijos dalelės trenkiasi mūsų atmosferon. Gali būti, kad jos susiformavo ir iškart po didžiojo sprogimo prieš 15 milijardų metų – atsirado iš pirminių juodųjų skylių. Paprastai miniatiūrinės juodųjų skylių sesutės išgaruoja beveik iškart po susidarymo. Kai didžiausiame pasaulio hadronų greitintuve ims daužytis dalelės (na, jis atkuria ar bent bando atkurti visa ko pradžią – Didįjį Sprogimą), yra tikimybė (mažesnė negu vienas procentas), kad atsiras mažučiukė juodoji skyliukė. Tiesa, šis daiktas, kad ir kaip daugeliui įvairių apokalipsių fanatikų būtų liūdna, Žemės nesunaikins ir pasaulio pabaigos neatneš – toks objektas egzistuotų labai trumpą laiko tarpą ir greit išnyktų. Tiesa, kai kurie saugumo ekspertai teigia, kad milijonai tokių mažų „juodųjų skylių“ gali išlikti, susijungti ir suformuoti „kompaktišką gravitacinę masę“, kuri trauks į save materiją ir vis didės. Vis dėlto greičiausiai tas LHC neturi tiek energijos, kad jame galėtų susiformuoti juodoji skylė.

Manoma, kad juodosios skylės gali „išgaruoti“ ar sprogti. Laikas, per kurį skylė „išgaruoja“, priklauso nuo jos masės. 1970 metais Stephen Hawking teigė, kad juodosios skylės iš tiesų nėra visiškai juodos – dėl visokių kvantomechaninių procesų jos išskiria radiaciją. Spinduliuodama tą radiaciją, ji mažėja, o kuo labiau mažėja, tuo labiau spinduliuoja. Šis procesas trunka ypatingai ilgai (Saulės masės juodoji skylė garuotų 12 milijardų metų –daugiau, negu gyvena Visata, o va enrginga automobilio svorio skylutė per nanosekundę sušvytėtų kaip 200 saulių ir dingtų). Daug mokslininkų mano, jog tokia skylė visiškai nenusibaigia ir bent nežymus jos likutis lieka.

Šiluminis spinduliavimas, kurį turėtų skleisti juodosios skylės dėl kvantinių efektų, vadinamas Hokingo spinduliavimu. Šis spinduliavimas pagrįstas teorija, jog vakuume trumpą laiką gali savaime susidaryti ir tuojau pat išnykti dalelės ir jos antidalelės pora. Jei tai įvyksta ties juodosios skylės riba, viena dalelių gali nukristi į skylę, o antroji – išlėkti į atvirą kosmosą, sukurdama spinduliavimą. Taigi procesas vyksta ne pačioje juodojoje skylėje, o ties jos paviršiumi.

Juodosios skylės viduje nebegalioja jokie įprasti fizikos dėsniai, ten nustoja egzistuoti mums žinomi erdvė ir laikas. Jei įsivaizduosite juodąją skylę kaip sferą (šis modelis žinomas kaip Švarcšildo juodoji skylė), jos paviršius ir bus įvykių horizontas – tačiau iš tiesų tas horizontas tik erdvės dalis, o ne koks kietas pastebimas paviršius, kad ir hipotetiškai vadinamas sfera). Šioje teritorijoje viskas susiurbiama ir niekas negali pasprukti laukan. Jos paviršiuje antrasis kosminis greitis lygus šviesos greičiui. Tokio greičio negali įgyti joks materialus kūnas, jokios atomų branduolius sudarančios dalelės ir jokie elektromagnetinių spindulių fotonai. Kadangi taip jau yra ir su realybe tenka susitaikyti net ir fotonams, iš juodosios skylės pasprukti negali niekas. Kai prie skylelės priartėja kokia nors materiali dalelė, ji tartum prasmenga joje ir jau nebegali pasirodyti jokiu pavidalu. Teoriškai netgi kažkas, kas išvystytų greitį, didesnį negu šviesos greitis, negalėtų pasprukti iš juodosios skylės spąstų. Taaaačiau juodoji skylė nėra siurblys ir negali susiurbti visko, kas yra palink ją – ji pačiumpa tik tuos daiktus, kurie kerta įvykių horizontą, tuo tarpu visi laimingieji, atsidūrę už įvykių horizonto ribų, gali išvengti tokios nelaimės.Net jeigu netikėtai atsitiktų toks neįmanomas dalykas ir Saulė taptų juodąja skyle, jos įvykių horizontas tebūtų 3 km skersmens ir ji negalėtų įsiurbti Žemės, kuri džiugiai toliau skreitų savo orbita (bet visa gyvybė vis viena išstiptų nuo šalčio). Štai šiokia tokie schemutė:

Tolokai nuo juodosios skylės esantis objektas juda kaip tik nori, žinoma, tilpdamas į žinomus fizikos dėsnius.

Artėjant prie juodosios skylės, erdvėlaikis pradeda deformuotis. Tikimybė patekti juodojon skylėn tampa
didesnė, negu skrieti toliau – jos link „veda“ daugiau „kelių“.

Kirtus įvykių horizontą, iš juodosios skylės pasprukti neįmanoma

Kas atsitinka, kai juodoji skylė pačiumpa kokį nors objektą ir pradeda jį traukti? Stebėtojui iš toli atrodo, kad ten laikas stovi ir objektas amžiams užstrigo ties įvykių horizontu (teoretikai taip apibūdina kaip optinę apgaulę ir laiko išdaigas, ba stebinčiajam atrodo, kad laikas ten begalinis, o krentantis objektas nervinasi dėl baigtinio laiko), vis labiau blankdamas ir raudonėdamas (šviesos dažnis mažėja, tad jis blanksta ir atrodo raudonas). Tuo tarpu pats traukiamas objektas įsitikinęs, kad jo kritimas tebesitęsia labai dideliu – šviesos -
greičiu. Krentantis objektas gali matyti keistai iškraipytus traukiamus daiktus, kurie turbūt bus mėlynos spalvos, ir netgi kirtęs įvykių horizontą gali matyti tai, kas dedasi išorėje – tačiau už juodosios kylės ribų niekas jo nebematys, kadangi šviesos spinduliai iš ten neištrūksta. 1975 metais fizikai pareiškė, kad įvykių horizonte dedasi keisti dalykai: materija, paklūstanti kvantinės mechanikos dėsniams, tampa hiperjautria nežymiems trukdymams.

Juodosios skylės per optinį teleskopą pamatyti nepavyks – ji neskleidžia jokių elektromagnetinių bangų, todėl šis objektas daugelį metų tebuvo hipotetinis. Vis dėlto aptikti juodąją skylę galima pagal jos sukurtą gravitacijos lauką ir jos poveikį medžiagai, su kuria ji susiduria. Medžiaga į juodąją skylę neneria kaip naras vandenin. Pvz., kai juodoji skylė siurbia kokias nors dujas, ji sukasi apie savo ašį, apie ją sukasi dujos, kurios prieš prasmegdamos įkaista iki milijonų laipsnių ir pradeda skleisti Rentgeno spindulius, o tuos jau galima pastebėti.

Taip pat juodąją skylę galima atpažinti iš ją supančių dujų bei dulkių, kurias paskleidžia traukiamas kūnas ar išspjauna pati skylė – dalis medžiagos siurbimo metu būna pašalinama beveik šviesos greičiu. Taip pat paprastai ta teritorija, kurioje slėpsis juodoji skylė, visada pasižymės didele tamsia mase, sukoncentruota  mažoje teritorijoje. Gan nesunku aptikti ir tas juodąsias skyles, kurių protėviai buvo dvinarė žvaigždžių sistema ir viena žvaigždelė pavirto skyle.

Vidiniai supermasyvių juodųjų skylių diskai gali įkaisti iki tūkstančių, o mažesnių – iki milijonų Kelvino laipsnių. Todėl iš tiesų kai kurios skylės gali būti ryškūs objektai – tarkim, kvazarai, aptinkami Visatos pakraštyje (tai greičiausiai tolimiausi objektai, kuriuos astronomams pavyksta stebėti). Iš pradžių manyta, kad kvazarai yra žvaigždės, tačiau jų švytėjimas prilygsta trilijonų saulių švytėjimui, bet to, dauguma jų labai aktyvūs ir ganėtinai maži.

Kadangi dauguma juodųjų skylių yra mažos, jų ryškumas labai aktyviai kinta. Mažiausios aktyvios juodosios skylės – mikrokvazarai – gali savo ryškumą keisti sekundžių ar net sekundės šimtosiomis dalimis. Intensyvūs, bet vienkartiniai gama spindulių pliūptelėjimai (juos sukelia milžiniškų žvaigždžių gravitacinis kolapsas ar neutroninių žvaigždžių susidūrimai) gali „signalizuoti“ apie naujų juodųjų skylių gimimą.

Tyrinėjant juodąsias skyles, negalima pamiršti ir gravitacinio lęšio, kuris suformuojamas, kai šviesa iš labai nutolusios, ryškaus šaltinio (pvz., kvazaro) būna „išlenkiama“ ties tokiu objektu, kaip juodoji skylė ar kitas daiktas, pasižymintis itin stipria gravitacija.

Patikimiausias įrodymas, kad egzistuoja juodosios skylės, seka iš vandens mazerio linijų stebėjimo galaktikoje NGC 4258. Šios linijos rodo, kad medžiaga sukasi pagal Keplerio dėsnį apie centrinį 4´ 107 Saulės masių kūną, esantį 0.13 parsekų atstume nuo stebimos medžiagos. Be juodosios skylės, sunku įsivaizduoti kokį nors kitą tokio didelio tankio objektą. Kitas, nepriklausomas įrodymas seka iš labai išplitusių geležies linijų, kurios rentgeno spinduliuose stebimos aktyviųjų galaktikų branduoliuose. Linijų plotis rodo labai greitą dujų judėjimą (~0.3 šviesos greičio), o linijų forma rodo, kad jos susiformuoja šalia labai kompaktiško objekto (tokio, kaip juodoji skylė).

Paukščių Tako galaktikos centre mokslininkai karts nuo karto aptinka vis kokią juodąją skylę. Pvz., jau daug metų nebeabejojama, kad mūsų galaktikos centre (Šaulio žvaigždyne) yra itin masyvi juodoji skylė “Saggitarius A”, kurios masė apie 4 milijonus kartų didesnė už mūsų Saulės masę ir kurią mes apskriejame kas 230 metų. Dabar šioji skylė yra rami, tačiau prieš kelis šimtmečius ji buvo aktyvesnė. Mokslininkai bijo, kad Saggitarius A tiesiog kaupia jėgas galingam žybsniui.

Prieš kelis metus aptikta dar viena nedidelė skylutė (iš tiesų ji viena mažiausių iš žinomų skylių) - IRS13E, kurios masė tik 1300 saulių. Ji yra už trijų šviesmečių nuo “Saggitarius A”. IRS13E 280 km/s greičiu skrieja apie didesniąją skylę. Smulkiau paanalizavus paaiškėjo, kad tai – septynių žvaigždžių santalka IRS13, kuri skrieja apie jau minėtą IRS13E. Taip pat atsirado teorijų, jog arčiau Žemės gali būti ir juodųjų skylių, kurių masė prilygsta mūsų Saulės masei, tačiau dar nė viena tokia nėra aptikta, nors tyrinėtojai aptiko jų veikimo pėdsakų, kai kurios jų įvardijamos kaip „mikrokvazarai“.

Stambiausia žinoma juodoji skylė yra kvazaro OJ287 centre ir nutolusi nuo mūsų 3.5 milijardų šviesmečių atstumu, sveria tiek kiek svertų 18 milijardų mūsų sistemos Saulių. Jos masė prilygsta nedidelės galaktikos masei. Aplink ją kas 12 metų apsisuka kita, mažesnė juodoji skylė, turinti tik 100 milijonų Saulių masę.

Dauguma galaktikų savo branduoliuose turi masyvias juodąsias skyles. Jei tokios dvi galaktikos susiduria, jų branduoliuose esančios juodosios skylės priartėja viena prie kitos. Kurį laiką jos gali suktis viena apie kitą, panašiai kaip dvinarės žvaigždės. Sąveikaujant su aplinkinėmis žvaigždėmis ir dujomis, jų sukimosi greitis mažėja ir juodosios skylės dar labiau suartėja, kol galų gale įvyksta jų susiliejimas. Tokiu atveju turėtų būti sukuriamas toks galingas gravitacinių bangų pliūpsnis, kad naujai susidariusi juodoji skylė gali būti tiesiog išmesta iš galaktikos. Kai juodosios skylės pernelyg priartėja viena prie kitos, jos nebūtinai susijungia – galimas ir nepaprastai galingas sprogimas.

Kalbant apie juodąsias skyles, kartais galima išgirsti ir terminą „baltoji skylė“. Kas per velnias tai yra?

Pagal Enšteino teoriją greta juodųjų skylių turi egzistuoti ir baltosios, tik pastarosios pagal singuliarinę teoriją, priešingai nei juodosios skylės, spinduliuoja energiją ir meta materiją į kosmosą. Toji balta skylė – tik hipotetinis terminas, net jei kažkada tokie objektai ir egzistavo, jų nebėra (net jei kokia baltoji skylė ir buvo, pvz., padarė Didįjį sprogimą, vėliau ji turbūt tapo juodąja skyle). Baltoji skylė, arba „antijuodoji skylė“, matematiškai gali apibūdinti kosminį laiką už juodosios skylės ribų. Įsivaizduokite, kad laikas pradeda tekėti atgal. Tokiu atveju juodoji skylė, kuri yra objektas, kuris siurbia viską, kas tik pasiekia jo įvykių horizontą, tampa baltąja skyle, kuri viską išmeta lauk. Juodoji skylė yra erdvės sritis, iš kurios niekas negali pabėgti, o baltoji skylė – sritis, į kurią niekas negali patekt. Jos savybės šiek tiek primena Didįjį Sprogimą.

Šiaip baltoji skylė egzistuoti negali – tiesą sakant, ji buvo pasitelkta tik tam, kad galėtų paaiškinti, kaip veikia kirmgrauža. Egzistuojanti be kirmgraužos baltoji skylė pažeistų antrąją termodinamikos taisyklę (ar kaip tas dalykas vadinasi).

Teoriškai galima įsivaizduoti, kad juodoji skylė gali jungtis su baltąja per kanalą - kirmgraužą.

Kirmgrauža vadinama hipotetinė topologinė erdvėlaikio ypatybė, kuri iš esmės sutrumpina kelionę per erdvę ir laiką. Kelionės metu objektas, įtrauktas į juodąją skylę, turėtų būti iššautas baltosios, kuri gali būti labai toli ar net kitoje Visatoje, su mūsiške neturinčioje nieko bendro (išskyrus tą nelaimingą kirmgraužą). Vadinasi, gera kirmgrauža turėtų mus aprūpinti būdu patogiai keliauti ar net patekti kiton Visaton. Deja, kirmgraužos nėra geros, tuo pačiu negalima pamiršti to fakto, kad baltoji skylė – tik teorinis terminas (nors Bendrojo reliatyvumo teorija leidžia jai egzistuoti), tad sapalionės apie keliones hipertuneliais taip ir lieka tik moksline fantastika. Kitas dalykas – jei kirmgrauža iš tiesų egzistuotų, ji būtų dinamiška ir nebūtų stabili, tad net toks dalykas, kaip kokio žmogėno bandymas ja pakeliauti, galėtų baigtis katastrofa.

Irrrr net jeigu kokia užsilikusi kirmgrauža netikėtai pasitaikytų stabili, pirma, iš baltosios skylės iššovęs kūnas būtų iškepęs Rentgeno bei gama spinduliuose, antra, iš tiesų jis niekada neišsikapstytų (geltonos rodyklės rodo, iki kur jam pavyktų nusigauti), nes įvykių horizontai nėra itin draugiškos būtybės ir turi savitus dėsnius, netgi vieną jų įveikęs keliautojas patektų į spąstus, vadinamus Švarcšildo burbulu, – taaačiau jis galėtų pajusti silpnus kitos Visatos signalus. Mąstant realiai, jei kirmgrauža egzistuotų, įveikęs juodosios skylės įvykių horizontą, prieš nusibaigdamas keliautojas kurį laiką galėtų stebėti kitą Visatą – jei tik jam tuo metu tai būtų įdomu.

Kitas dalykas – dažnai pažymima, jog kirmgrauža turi bent dvi „burnas“. Na, tą juodąją ir baltąją skyles. Vadinasi, jei netyčia toji kirmgrauža turėtų daugiau „burnų“, nelaimingas keliautojas (jo kūnas, kūno dalys ar atomai) velnias žino kur nusigautų.

Kirmgraužos terminas pirmą kartą panaudotas JAV fiziko John Wheeler 1957-aisiais, tačiau pati idėja gimė jau 1916 metais. Pavadinimas „kirmgrauža“ kyla iš šio reiškinio paaiškinimo. „Įsivaizduokime kirminą ant obuolio, kuris gali nukeliauti nuo vienos jo pusės iki kitos dvejopai: keliauti obuolio paviršiumi iki kitos jo pusės, arba kirminas gali sutrumpinti savo kelią grauždamasis per obuolio centrą. Tokia pati analogija susijusi su keliautoju, kuris „kirstų kelią“ kitoje Visatos pusėje naudodamasis hipertuneliu“.

Kirmgraužos yra dviejų rūšių – Euklido (studijuojamos dalelių fizikoje) ir Lorentzo (studijuojamos bendrojoje
reliatyvumo teorijoje ir gravitacijoje). Taip pat kirmgraužos skirstomos ir pagal galimybes jomis keliauti. Intravisatos kirmgraužos jungia dvi tos pačios visatos dalis. Keliaujant jomis, į tam tikrą vietą nukeliaujama greičiau, negu skriejant tiesiai, tokiu atveju keliaujama greičiau negu šviesa, tačiau neviršijant šviesos greičio. Iš bėdos intravisatinės kirmgraužos netgi leidžia kelionę laiku. Tarpvisatinės kirmgraužos jungia vieną visatą su kita. Jas galima panaudoti „peršokimui“ iš vienos visatos į kitą.

Ech, na pripažinsiu, kad kartais pasigirsta atgarsių, jog mokslininkai svajoja sukurti kokią vieną kitą kirmgraužėlę ir net svarsto, kaip tai padaryti. Be to, kai kurie astronomai teigia, kad kvazarai gali būti išėjimai iš kirmgraužų.

Rodyk draugams

komentarai (5) to “Juodosios skylės ir draugai”

  1. Rugsėjis 27th, 2008 | 11:24

    labai issamus straipsnis. aciu. itraukta i adresyna :)

  2.   Povilas
    Lapkritis 21st, 2009 | 20:56

    geras,nusiraminau :D

  3.   Sonė
    Gruodis 26th, 2009 | 03:20

    Nuostabūs reginiai. Vis pagalvoju kaip būsiu tuose reginiuose, kai mirsiu( visiems vietos pakanka, tikrai, nenorėjau pasakyti, kad kažkam gyvenimą gadinsiu…).Imkime būsiu planeta kažkur suksiuosi ar kažkur smuksiu ir t.t. tiesiog judėjime būsiu ir manysiu kad pati judu( na jausmai, įmanimi ir suvokimas įmanomas ) ir t.t. na juk galima pagalvoti juk nesitikėjote, kad negalvosiu, o tik įrodymų prašysiu, pati nedalyvaudama. Man įrodymu nereikia. Smagiausias reikalas, pačiai sudalyvauti…;)Juk tai gyva. Žemė gyva ar ne? Ir visos planetos gyvos.;)

  4.   Valius
    Sausis 15th, 2011 | 09:00

    4.sis straipsnis apibendrina atskirus astronomu teiginius bei hipotezes.Jis patvirtina tai apie ka ir as galvojau! As patenkintas,patinka lengvo jumoro stilius.

  5.   lukas
    Rugpjūtis 11th, 2011 | 07:05

    grazu!!!

Rašyk komentarą