BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip šuo su žmogumi “susiėjo”

Taip jau išėjo, kad beskaitant įvairias literatūras šovė į galvą paversti vieną knygelę. Tiesa, ar versiu ją absoliučiai visą, ar tik dalis, ir šiaip kaip man tas reikalas ateity eisis, ar daug laiko tam turėsiu, ir ar kas neužpuls – nežinia. Tra ta ta, taip ir anaip – jūsų dėmesiui Е.Н. Мычко ПОВЕДЕНИЕ СОБАКИ (šią knygą kaip ir daug kitos puikios literatūros rusų kalba galima rasti internete). Už vertimo kokybę iš anksto atsiprašau :)

Žmogaus ir šuns sąjunga.

Žmogaus gyvenime šuo užima didelę vietą. Yra žmonių, kurie negali pakęsti šunų, tačiau iš istorinės pusės ko gero nedaug buvo kultūrų, kurios besivystydamos sugebėjo išsiversti be šių gyvūnų. Žmonių požiūris į šunį keitėsi nuo neįkainojamo gyvūno iki šiukšlės (tačiau net ir labai niekinamas šuo būdavo pakenčiamas, nes be jo išsiversti – labai sunku). Vertėtų pabrėžti, kad žmonės, nesusidėję su šunimis, nebūtų sukultūrinę ir kitų gyvūnų.

Atrodo, kad sąjungos tarp pirmųjų žmonių ir šunų protėvių formavimas davė pačią idėją jaukinti gyvūnus ir formuoti klajoklių gyvenimo būdą. Apie šunį čia kalbama kaip apie sąjungininką, bandant iš vengti frazės „naminis“, ir tai nėra koks nors atsitiktinumas – mes kategoriškai nesutinkame su nuomone, jog prijaukinimas buvo sugalvotas genialių mūsų protėvių ir vyko pagal tokią ar panašią sentimentalią schemą: štai nudaigojo medžiotojas vilką, o jo palikuonių pagailėjo, priglaudė juos, pradėjo į medžiokles vestis, o tų išaugusių vilkiukų palikuonys ėmė ir patapo šunimis. Deja, nors ir mažą dinozauriuką medžiotojas iš miško parsineštų – tas nepasidarytų naminis. Reikėtų visiems įsidėmėti, kad iš laukinio gyvūno, parboginto namo ir auginamo žmogaus, neišauga joks naminis gyvūnas – jis bus prijaukintas, bet ne naminis. Kuomet su žmogumi gyvena dramblys, gepardas, jie nėra naminiai gyvūnai – naminiais gyvūnais vadinama tam tikra populiacija, tai yra, pakankamai didelis gyvūnų skaičius. Prijaukinimo procesas ilgas, reikalauja šiokių tokių pastangų, be to, kad kas nors imtųsi tokio darbo, jis turi rodyti tam tikrą rezultatą. Galbūt kokio medžiotojo galvoje kada ir sukirbo mintis, kad būna gyvūnų, kurie nebijo žmonių ir šiems paklūsta, ir, atsižvelgiant į tai, gal galima pričiupti kokią kaimenę antilopių, jas melžti, veisti ir tik rinktinius gyvūnus palikti mėsai. Deja, tokia medžiotojo svajonei nebūtų lemta išsipildyti - antilopes tų laikų žmonės tesugebėdavo sugauti spąstais, o paprastai iškart užmušdavo. Štai idėja pričiuptus gyvūnus kurį laiką laikyti dėl mėsos buvo, tačiau stovykloje laikyti plėšrūnus ir maitinti juos mėsa, kurios patiems žmonėms ne visad užtekdavo yra pakankamai absurdiška mintis.

Pati evoliuciniu požiūriu skirtingų padarų vienijimosi idėja nėra koks nors naujas ar stebuklingas reiškinys. Dažniausiai „kooperuojasi“ gyvūnai, turintys nedidelių medžioklės taktikos skirtumų. Pavyzdžiui, šeškas medžioja žiurkėnus požeminiuose urvuose, o lapės orientuojasi pagal aukų skleidžiamus garsus ir laukia, kol tie gyvūniukai išlįs į žemės paviršių. Gali susidaryti tokia situacija, kad šeškas varinėja aukas urveliuose, o lapė tyko paviršiuje, kol tos išlįs. Kartais „susidraugauja“ ir neplėšrūs gyvūnai – paukštis medaus rodytojas randa laukinių bičių buveinę ir nuveda prie jos medlaižį, kuris sulaužo korius. Medlaižio vakarienės likučių pakanka ir paukščiui. Panašių pavyzdžių yra daug, jie plačiai aprašyti mokslinėje ir populiariojoje literatūroje, tad mes didesnį dėmesį kreipsime į žmones ir šunis.

Šiuolaikinio žmogaus pasirodymas beveik sutampa su naminių šunų atsiradimu. Šuninių šeima pagal paleontologinę skalę klestėti pradėjo visai neseniai – Pleistoceno pabaigoje, kada pasirodė didžiulis spektras jų atstovų – nuo nedidelių krūmynų šunelių iki urvų gigantų. Tipiškiausi šeimos atstovai buvo plėšrūnai – bėgikai.

Kai kurios biologinės šunų ypatybės

Žmonės ir šunys skiriasi ne tik išvaizda – evoliucijos eigoje juos skiria toks didelis tarpas, kad net apsakyti sunku. Šunų kitokios fizinės galimybės ir poreikiai, tuo pačiu ir jų pasaulio suvokimas labai skiriasi nuo žmogaus. Šuns visai kiti bioritmai, ypač skiriasi aktyvumas skirtingu paros metu. Gyvenant kartu su žmogumi šuniui, žinoma, tenka savo bioritmo „laikroduką“ pakoreguoti, prisitaikant prie šeimininko, bet absoliučiai identiškais jie niekada netaps. Be to, pats šuo gyvena ir auga visai kitokiu tempu, negu žmogus – šuo greičiau auga, vystosi, praranda jėgs ir nugaišta. Šitai svarbu prisiminti, nes šuo – tai ne žmogus.

Šuns kūnas puikiai prisitaikęs prie ilgalaikio bėgimo, tačiau bėgimas netapo pagrindine jo specializacija, kaip kad tai atsitiko su kanopiniais. Šuo geba bėgti ilgai išlaikydamas tam tikrą greitį, tuo pačiu jis išlaikęs tam tikrus penkiapirštės galūnės pakitimus, leidžiančius atlikti ir kitus sudėtingus judesius - lipti, kasti, laikyti, padėti kovoje. Ten, kur kanopiniui gyvūnui vienintelis problemos sprendimas yra greitis („kad ir kas atsitiktų – bėgti“), daug universalesnis plėšrūnas savo kojas gali panaudoti kaip įvairius „instrumentus“. Sugebėjimas medžioti ir persekioti labai paveikė šuninių išvaizdą. Šuns organizmas prie ilgo bėgimo prisitaikęs daug ekonomiškiau, negu kačių, kurių specializacija – pasala. Taigi negalima pamiršti, kad šuo negali ilgą laiką gulėti nejudėdamas.

Trumpas šunų suvokimo aprašymas:

Ne visai teisingas teiginys, kad šuns rega blogesnė už žmogaus – daug teisingiau būtų, jei sakytume, kad jis pasaulį mato kitaip. Tai, kad šuo trumparegis ir daltonikas, teisinga atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Šuo turi puikų regos lauką sektoriuje, kuris yra galvos priekyje, toje srityje jo regos aštrumas gali būti geresnis negu žmogaus, tačiau nedideliu nuotoliu. Iš šonų ir į tolį šuo mato kontūrus, praktiškai neįžiūri detalių, tačiau puikiai pastebi netgi dideliu atstumu nutolusius judančius objektus.

Kalbant apie spalvų matymą: šuo yra sutemų medžiotojas, jam svarbiau aštrus regėjimas, esant nedideliam apšvietimui, dėl to šunų akių tinklainėje daugiau šviesiai jautrių lazdelių, o ne spalvoms jautrių kolbelių. Tai logiška: plėšrūnui, kitaip negu kokiam primatui, nėra svarbi augalo spalva, kuri dažnai rodo jo tinkamumą vartoti.

Kad šunų uoslė aštri – žinoma visiem, tik va, kiek ji aštri? Vis nauji tyrimai šioje srityje duoda vis naujų rezultatų. Kvapų skaičius, kuriuos šuo lengvai atskiria, labai didelis, tačiau uoslės stiprumas vis dar tikslinamas.

Šuo suvokia kur kas daugiau garsų, negu žmonės. Dėl šios priežasties šunys, nors ir skiria garsus kiek blogiau negu plėšrūnai – sėlintojai, gali savo ausis panaudoti kaip puikiausius lokatorius, padedančius nustatyti objekto vietą ir atstumą iki jo.

Labai svarbus šunims yra lytėjimas, leidžiantis nustatyti objekto savybes tiesioginio kontakto su juo metu. Ypač gerai išsivystę specialūs lytėjimo plaukai – ūsai, išaugę ant snukio. Liesdamas jais, šuo gali surinkti detalią informaciją apie aplinką. Tokio lytėjimo svarba, atrodo, panaši į žmogaus apčiuopos pirštais svarbą.

Reikėtų pažymėti, šuns ir žmogaus skirtingų kūno dalių jautrumas skausmui ir jų patiriama žala nevienodi. Šuns geriausiai apsaugoti galva, kaklas, krūtinė, nugara, o štai pilvas pažeidžiamiausias. Gali būti, labiausiai jautri skausmui, labiausiai traumuojama ir labiausiai saugoma šuns kūno dalis – galūnės. Atkreipkite dėmesį, kad ir pjautynių metu šunys saugo kojas nuo galimų priešininko įkandimų. Pabrėžiame, kad pats bandymas atakuoti kojas rodo, jog susirėmimas rimtas, kadangi kova, kurios metu siekiama taip sužaloti priešininką, gali greitakojį gyvūną iš vikraus medžiotojo paversti šlubu luošiu, kurio likimas priklauso nuo sugebėjimo rinkti atliekas ir dvėselieną. Tik miestuose, kur daug sąvartynų ir geraširdžių žmonių, maitinančių benamius šunis, dažnai sutinkami „dvaniukai“ su gyjančiomis letenomis, linksmai šokuojantys ant trijų kojų. Ten, kur šuo pragyvena iš medžioklės, tokio vaizdo nepamatysite.

Šuo – patamsių plėšrūnas, jo savitas paros ritmas, kaip mes jau kalbėjom, kuris skiriasi nuo įprastinio žmogui, bet kardinalių neatitikimų nėra. Rytinis ir vakarinis aktyvumas iš esmės priimtinas abiem rūšim, o dieniniam šunų poilsiui žmogus netrukdo. Be to, šuo bet kuriuo paros metu greitai gali tapti aktyvus, jei tik to prireikia. Labiausiai žmonėms patogu pasirodė šuns budrumas tamsiuoju paros metu – tuo metu jis ne tik aktyvesnis, bet ir jautresnis, dėl to tapdamas neįkainojamu sargu.

Faktoriai, užtikrinę žmogaus ir šuns sąjungos galimybę

Ir štai, mes trumpai apibūdinom, kas apima šuns kaip plėšrūno savitumus. Dabar aptarsim, kas davė galimybę susidaryti pačiai produktyviausiai iš visų kada nors gyvojoje gamtoje gyvavusių sąjungų tarp dviejų gyvūnų,.

Pradėkime nuo paprasčiausio dalyko – dydžio. Šuo – vidutinio dydžio plėšrūnas. Vadinasi, nė vienas nedidelis gyvūnas negalėjo sudominti priešistorinio žmogaus kaip galimas padėjėjas medžioklėje – „mažiausieji“ negalėjo tapti šuns protėviais. Taip, panašūs smulkūs vikrūs žvėriukai neabejotinai galėjo kelti triukšmą įsiveržus į jų teritoriją, dirbo, kaip čia pasakius, kaip signalizacija, tačiau tokia elgsena būdinga daugeliui kitų žvėrelių bei paukščių rūšių, apie kurių sukultūrinimą net negali būti kalbos. Kiekvienas žmogus, gyvenantis arti gamtos, pirmiausia mokosi suprasti, ką daro jo keturkojai ir plunksnuoti kaimynai, bet tai nereiškia, kad jis siekia juos visus apgyvendinti savo namuose.

Patraukli atrodo idėja, kad žmogus galėjo ieškoti draugijos tarp urvinių gigantų - didelio ūgio ir svorio, didelės jėgos žvėrių. Bet ką jiems gali duoti žmogus? Truputėlį maisto – nerimtas pasiūlymas, nes bet kokios sąjungos atveju ji turi būti panašiai naudinga abiems rūšims. Jei nauda vienpusė, tai jau parazitizmas, ir organizmas, kad sugebėtų egzistuoti, privalo įgyti siaurą specializaciją ir taip prisitaikyti, kad galėtų visada būti drauge su savo maitintoju – šeimininku (prisiminkime kiminus ar blusas).

Lieka paskutinis variantas – tinkamiausias žmogaus sąjungininkas galėjo būti vidutinio dydžio šuo – kaip tik tai, ką mes realiai ir turim.

Kitas faktorius – socialinis. Šunys gyvena gaujomis, dargi daugiau – būtent socialinėmis, gebėjimas dirbti drauge daro juos sėkmingais medžiotojais, kurie gali susitvarkyti su didesniais už save padarais. Čionais išskiriami du svarbūs dalykai.

Pirmiausia, nuolatinis, pastovus sudėtingų tarpusavio santykių buvimas, kas leidžia nustatyti tam tikras taisykles. Vienišiams gyvūnams partneris nereikalingas (tik giminei pratęsti – ir tai kelioms valandoms ar dienoms), o visuomeniniams gyviams partneris reikalingas ne tik medžioklei ar teritorijos gynimui, bet ir bendravimui – tai labai svarbi detalė, kadangi su kitu gyvūnu bendrauti malonu, jo buvimas pakenčiamas ne tik dėl būtinybės. Daugelis žmonių tarpusavio santykių struktūrų ganėtinai panašios į šunų ir daugelio kitų bendruomeninių gyvūnų.

Antra, siekis užmušti stambią auką kelia pavojų pačiam medžiotojui. Šunys gali sustabdyti stambų kanopinį, bet ne visada jį užmušti. Va čia žmogus gali įsikišti: užmušti auką ir pasiimti didžiąją dalį mėsos sau. Gali būti, kad tokiu atveju šunims medžioti tenka dažniau, bet už tat ne taip rizikuojant – mėsos duoklė ir gyvenimas žmonių kaimynystėje neleidžia badauti.

Keitimasis informacija. Visi socialūs gyvūnai bendrauja vienas su kitu, tad būdai informacijai perduoti gali būti įvairūs, iš jų šunims svarbiausias kvapas. Žmonių laimei, labai daug šunų sugeba bendrauti turtingos mimikos pagalba ir demonstruoti charakteringas demonstratyvias pozas. Nors šunų ir primatų mimika skiriasi, vis tik atidūs stebėtojai pakankamai greitai supranta, ką reiškia ta ar kita snukio išraiška, uodegos mostelėjimas ir panašiai. Šunys, savo ruožtu, puikiai nuspėja žmogaus ketinimus pagal jo balso intonaciją, taip pat kažkiek orientuojasi jo veido išraiškose. Tokiu būdu dvi rūšys galėjo suprati viena kitos kalbą, bendrauti, apie šį tą susikalbėti. Pilnai įmanoma, kad kalbos padargų vystymasis sumažino taip vadinamų neverbalinių kanalų informacijos srautą. Vertėtų pažymėti, kad daugelis kitų žinduolių rūšių vengia mums žiūrėti į akis.

Taigi, žmonės ir šunys buvo ganėtinai proporcingi ūgiu, socialūs, galėjo keistis informacija, drauge medžiojo. Pabrėžiu, nė viena iš dabartinių ilgalaikių sąjungų sudaryta nebuvo. Šiuolaikinis vilkas nėra šunų protėvis paprasčiausiai todėl, kad jis puikiausiai gali apsieti be žmogaus. Šakalas pagal maitinimosi būdą labiau maitėda negu plėšrūnas, ir truputėlį per jautrus, kad su juo būtų galima artimiau bendrauti ir gauti iš to bendravimo matomą naudą. Lapės, usūriniai šunys vienišiai. Su hieniniais šunimis buvo manoma sudaryti sąjungą, bet taip atsitiko, kad likimas lėmė, jog mes nesusitikome.

Naminių šunų protėvis evoliucijos eigoje nežinomas, tad mokslininkai aiškinasi, kas jis buvo. Paleontologijoje tai ne pirmas kartas – „nežinomas elementas“ rūšių vystymosi grandinėje, ypač kai sudėtinga aptikti gyvūnų palaikų ar juos identifikuoti. Tai tinka ir kitoms rūšims, domestikuotoms vėliau negu šunys.

Šunims šiuo klausimu dvigubai nepasisekė. Archeologus labiau domina žmonių palaikai, drauge su jais pasipainioję gyvūnų kaulai nebūna identifikuojami pernelyg rūpestingai, klasikinės paleontologijos atstovai retai domisi „prieštvanine fauna“, o to rezultate žinomi pavieniai šunų palaikai iš pačių įvairiausių regionų ir toli gražu ne pačios seniausios kilmės.

Nors mes susitarėm, kad naminių šunų protėviai buvo kuri nors laukinių šunų rūšis, aprašysiu, kaip galėjo susidaryti jų ir žmonių sąjunga.

Mono ar polifilija?

Yra daug teorijų apie šunų protėvius, paprastai jie išvedami iš kokio nors vienos rūšies (vienas protėvis). Šios hipotezės, mūsų nuomone, blogai paaiškina kai kuriuos faktus, taip pat yra tam tikra grupė veislių, kurios turi didelį eksterjero ir ypač elgesio panašumą. Yra, žinoma, veislių grupė, neturinti tokių pat išraiškų, jei galima taip pasakyti, individualumo; jie turi savybių, būdingų kitoms šunų veislių grupėms. Tokios grupės yra jaunos ir greičiausiai kilo iš kelių senesnių grupių. Mes remiame polifilijos hipotezę, kuri teigia, kad tų senųjų grupių protėviai buvo skirtingi.

Sąjungos sudarymo būdai

Teritoriniai sąjungininkai

Sprendžiant iš iškastinių likučių, šitie stambūs, bet ne gigantiški šunys gyveno gaujomis urvų kompleksuose. Tam tikru laikotarpiu „persipynė“ žmonių ir tų gyvūnų teritorijos: žmonės užėmė erdvesnes ir didesnes sales, šunims labiau patiko gyventi žemesnėse patalpose – kiekvienas gyvūnas pasirenka patalpą, labiausiai atitinkančią jo išmatavimus. Bendra urvų gynyba pasirodė efektyvesnė, negu kad kiekviena rūšis būtų veikusi pavieniui. Šunys aktyvūs tamsoje, lengvai įveikia siaurus koridorius, apie pavojų praneša lojimu. Neteisinga nuomonė, kad senoviniai šunys visai nelojo – netgi vienas iš vilkų pavojaus signalų yra duslus bosinis amsėjimas. O štai žmonės turėjo ginklus, priešus nudaigojančius iš didesnio atstumo, mokėjo pasiaurinti pernelyg platų įėjimą, taip padidindami saugumą namuose. Po kurio laiko bendras gyvenimas galų gale atvedė į draugystės tarp šunų ir žmonių užmezgimą – šunys žmones ėmė priimti kaip gaujos narius, žmonės negalėjo nepamatyti tokių santykių duodamos naudos.

Be to, galbūt buvo „susidraugauta“ ir su mažesniais šunimis, kurių nerimą keliantis lojimas pranešdavo apie pašalinių pasirodymą bendroje teritorijoje.

Medžioklės kelias

Šunų gaujos dažnokai sustabdydavo gyvūną, su kuriuo aiškiai negalėdavo susitvarkyti. Žmonėms-medžiotojams nebuvo labai sunku susekti, kur šunys užlaikė auką, ir pribaigt ją. Šiuo atveju šunims likdavo pakankamai aukos likučių, kas tokius santykius darė naudingais ir jiems.

Mūsų nuomone, tai yra pagrindinė, pati pradinė sąjunga. Žmonių gentis, sužinojusi bendradarbiavimo su šunimis naudą, netgi dėl kokios nors priežasties praradusi savo keturkojus partnerius, ieškojo galimybių rasti naujų „draugų“. Tai reiškia, kad šunys buvo ne tik patys pirmieji, bet ir labiausiai paplitę augintiniai.

Atranka pasireiškė tame, kad laukiniai šunys pradėjo greitai transformuotis, atsirado įvairių veislių, kurios tiko įvairiems tikslams. Laimei, įvairių vilkų rūšių atstovai puikiai hibridinosi, davė vaisingus palikuonis, todėl kai susitiko šunis, kilusius iš įvairių pirminių formų, jie kryžminosi, taip didindami įvairių veislių skaičių. Tikėtina, kad istoriniame domestikavimo procese keletas laukinių rūšių palikuonių įsiliejo į bendrą kamieną, suartinantį naminių šunų veisles.

Reikėtų pažymėti, kad atranka darbinių ir dekoratyvių šunų (maži kompanionai, šventyklų bei rūmų šuniukai) vyko kiek skirtingais būdais. Dekoratyvių šunų kitoks infantilus elgesys. Jie siekia pakankamai aukšto hierarchinio statuso žmogaus šeimoje – gaujoje, pabrėždami savo silpnumą ir priklausomybę, bet tuo pačiu labai atkakliai. Dėl požiūrio į mažas „dekoraškes“ nesikeitimo, dar ir dabar joms nėra taikomi griežti reikalavimai, kaip dideliems šunims. Pvz., savininkai mieliau šluosto mažojo balutes, negu veda savo smulkutį augintinį blogu oru laukan.

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisNaujesnis puslapis »