BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar tikrai pitbulterjerai dažniausiai kandžiojasi?

Tradiciškai manoma, kad dažniausiai žmones kandžioja dideli, agresyvių veislių šunys. Paprastai tokių baisių veislių šunims labiausiai mėgstama priskirti pitbulterjerus ir į juos panašius šunis, po to pasipainioja koks brazilų mastifas, kangalas ir panašiai, priklausomai nuo sąrašo sudarinėtojų. Kai kuriuose kraštuose sąrašai sudarinėjami taip aktyviai, kad pavojingiems ten priskiriami beveik visi sunkesni kaip 20 kg šunys. Tačiau į pitbulterjerų tipo šunis visuomenėje vis viena kreipiamas didžiausias dėmesys, kartais netgi atrodo, kad egzistuoja du šunų tipai - „pitai“ ir švelnučiai, mielučiai bei visuomenei nekeliantys jokio pavojaus keturkojai.

Teigiama, kad šunys, kurie priklauso tam tikroms veislėms, tokioms kaip pitbulterjerų tipo šunys, yra atsakingi už beveik visas letalias atakas. Dėl šios priežasties jie laikomi itin pavojingais daugelyje valstybių, juos draudžiama veisti ir panašiai. Tačiau kadangi dauguma šunų įkandimų įvyksta namie ir daugeliu atvejų auka šunį pažįsta, nors kai kurių veislių po įvairių įstatymų priėmimo viešumoje ir sumažės, atakų skaičius, nukreiptas į savininkus, pernelyg nesmuks. Be to, daugelio tyrimų duomenimis, dažniausiai žmones kandžioja vokiečių aviganiai, tad juos taip pat reikėtų priskirti prie agresyvių ir visuomenei pavojingų šunų. Gerai pagalvojus, ateityje viena po kitos turėtų būti uždraustos visos veislės, tačiau šunys juk teikia didelę naudą žmonėms, ypač psichologiniu, socialiniu ir sveikatos aspektais…

Kaip ir bet kuris vidutinio dydžio galingo sudėjimo šuo, pitbulterjeras turi savybių, kad būtų pavojingas žmonėms, tačiau iki šiol neegzistuoja joks specifinis tyrimas, kuris įrodytų, kad kovinių šunų veislės agresyvesnės žmonėms negu kitų šunų veislės (3). Tam tikra veislė gali būti pavojinga vienokioje situacijoje ir visai nekelti grėsmės kitoje, priklausomai nuo tos veislės savybių. Tai paprastai siejama su tikslu, dėl ko žmonės išvedė tą veislę. Štai vokiečių aviganiai neretai pasižymi teritorine agresija, kokerspanieliai linkę piktai sugoti savininkus, o pitbulterjerai nedraugauja su kitais šunimis. Nemažai tyrinėtojų yra aptikę ryšį tarp grynaveislių šunų ir agresijos, susijusios su dominavimu (mišrūnai dažniau kanda iš baimės) (1).

Kalbant apie pačią statistiką, dažnai labai sudėtinga identifikuoti, koks veislės šuo žmogų užpuolė. Paprastai veisliniu šunimi vadinamas gyvūnas, turintis tai įrodančius dokumentus. Remiantis tik šuns išvaizda ar aukos tvirtinimu, galima pridaryti daug klaidų – šunų veislių gerai nepažįstantis žmogus net dalmatiną gali palaikyti pitbulterjeru, o juodai rudą mišrūną – rotveileriu…

Aukos

Paprastai neretai apkramtomi būna vaikai (Edmontono tyrimo duomenimis (13), vidurkis – 7,4 metų). Bandant ištirti šių incidentų priežastis, susidarė nuomonė, kad jie dažniausiai nukenčia dėl silpno sugebėjimo interpretuoti šunų elgseną, netyčinio agresijos provokavimo ir dėl to atsiradusio nesugebėjimo bendrauti su keturkojais. Kai kurių tyrimų duomenimis, įkandimų aukos labiau mėgsta (mėgo) šunis. Vaikų sužalojimai sunkesni ir pavojingesni todėl, kad dažniausiai juos šunys sužaloja galvos srityje (daugiau kaip 60 proc. jaunesnių kaip 4 metų vaikų sužalojimų – galvoje ir veide, Edmontone (13) atlikto tyrimo duomenimis, dažniausiai šunys apkandžiojo veidą (58,5 proc.) ir galūnes (35,5 proc.)), dėl nedidelio jų ūgio ir galbūt nestiprių refleksų, kurie turėtų skatinti auką gintis rankomis, kai ją užpuola. Suaugusiuosius ir vyresnius vaikus šunys dažniau kandžioja į galūnes. 80 – 90 proc. atvejų auka šunį pažįsta. 30 proc. atvejų šuo gyvena drauge su auka (1).

Maži šunys nekanda?

Kai kurių tyrimų duomenimis, dažniausiai kandžiojasi mažųjų veislių šunys (6, 7), tokia situacija iš dalies gali būti dėl jų šeimininkų tolerancijos agresijai – „juk mažiukas vis viena nieko baisaus nepadarys“. Daugelyje tyrimų duomenų dominuojančios didelės veislės statistikoje atsidūrė todėl, kad informacija apie atvejus dažniausiai renkama iš ligoninių, kuriose hospitalizuojami nukentėjusieji. Paprastai mažųjų veislių šunys „pirmauti“ pradeda tada, kai duomenys apie apkandžiojimus renkami anketinių apklausų metodu, apklausiant gyventojus. Be to, didelių veislių šunys būna dažniau atsakingi už sunkius sužalojimus, negu mažųjų (1).

Nors dažnai manoma ir priešingai, mažų veislių šunys taip pat pakankamai pavojingi - vadinamųjų „žaislinių“ veislių šuniukai taip pat užmuša kūdikius ir sunkiai sužaloja vaikus (6, 19).

Ispanijoje ištyrus 711 šunų (354 patinai ir 357 kalės), kurių 594 grynaveisliai ir 11 mišrūnų, vyresnių kaip 12 mėnesių amžiaus, paaiškėjo, kad dažniausiai dominavimo agresiją demonstruoja 5 – 7 metų amžiaus nedresuoti 8, 9, 3 ir 2 FCI grupių patinai, ypač Neapolio mastinai, šviesūs anglų kokerspanieliai, foksterjerai bei miniatiūriniai pudeliai. Šis tyrimas taip pat patvirtino, kad vienspalviai anglų kokerspanieliai agresyvesni už dvispalvius, o patys agresyviausi jų tarpe – gelsvi ir juodi. Taip pat įrodyta, kad maži šunys sukelia daugiau su agresija susijusių problemų, negu dideli – mažųjų grupėje buvo daugiau „stipresnės“ agresijos demonstravimo atvejų, negu vidutinio dydžio ar didelių šunų grupėse (tai galima sieti ir su tuo, kad dideli šunys dažniau mokomi paklusnumo ir kitų naudingų dalykų) (9).

Čekijoje išanalizuoti 246 šunų tarpusavio pasikandžiojimų atvejai (1989 – 1990 ir 198 – 1999). Dauguma susikapojimų įvyko vasarą. Daugiausia aukų buvo tarp mažų (37,9 proc.) ir didelių (24,8 proc.) veislių patinų (69,7 proc.), dažniausiai 1 ar 2 metų amžiaus. Dauguma sužeidimų padaryta priešakinėje kūno dalyje, daugiau kaip vienas ketvirtadalis – netoli akių (vadinasi, kovos buvo aktyvios). Mažiau kentėjo galūnės, kaklas ir pilvas (14).

Įstatymo efektyvumas

Britų pavojingų šunų įstatymas parengtas po to, kai pora labai rimtų šunų užpuolimų buvo priskirta pitbulterjerams. Gan greitai veislę itin pamėgo žiniasklaida, nepraleidžianti progos papasakoti apie įvairias šiurpias, sensacingas ir gąsdinančias naujienas, pabrėžiant neįtikėtinus šių šunų sugebėjimus bei sumautą charakterį. Toks sukurtas paveikslas greitai tapo norma. Įstatymai, nukreipti prieš specifinę veislę, buvo sukurti taip, kad tikėtasi, jog toji veislė bus sunaikinta – tačiau, atrodo, niekas nepagalvojo, kad uždraudus veisti tokius šunis daugybė žmonių, besirūpinusių veislės gerove, šį darbą tikrai mes, tačiau dauginimasis niekaip nesiliaus, o po pasaulį pradės plisti neaiškios kilmės pitbulterjerai.

Klassen, Buckley, ir Esmail 1996 metais atlikus tyrimą, kurio metu bandyta išsiaiškinti, ar 1991 metais Jungtinėje Karalystėje priimtas agresyvių veislių sąrašas efektyvus, labai nustebo, pamatę, jog iki įstatymo priėmimo „pavojingomis“ vadinamos veislės buvo atsakingos už 6,1 proc. sužalojimų, o praėjus keliems metams po įstatymo priėmimo (1994 metais) – už 11,25 proc. sužalojimų. Autorių nuomone, pavojingų šunų įstatymas visuomenės nuo nelaimingų atsitikimų su keturkojais visiškai neapsaugojo (1). Įdomus faktas - žmonių įkandimai sudarė 17,9 proc. visų žinduolių įkandimų (7).

Kanadoje 2005 metais atliktas panašus tyrimas. Jis parodė, kad praėjus maždaug dvejiems metams nuo statymų, nukreiptų prieš veisles, priėmimo, įkandimų skaičius nepakito. Iki įstatymų priėmimo trijų mėnesių periode užfiksuoti 99 įkandimai, 3 procentus jų sudarė pitbulterjerų tipo šunų atakos, po dviejų metų tame pačiame laikotarpyje vėl užfiksuoti 99 įkandimai, pitbulterjerų tipo šunų buvo jau 5 proc. (21)

Dauguma valstybių pasinaudojo britų įstatymu kaip pagrindu, kurdami savu apribojimus, taip pat papildė juos kitomis veislėmis ar kitais apribojimais (pvz., ūgio ir svorio). Manoma, kad prieš veisles nukreiptus įstatymus bent dalinai gali lemti žiniasklaidos sudaryta nuomonė, o ne objektyvumas. Prieš veisles nukreipti įstatymai atspindi supaprastintą ir gana nerealistinį problemos faktorių vertinimą. 1929 metais buvo draudžiama į Australiją importuoti vokiečių aviganius (ne dėl agresijos – bujota, kad jie poruosis su dingais). Šis draudimas galiojo iki 1974 metų, kol veisėjai ir savininkai stojo į kovą su visokiais parlamentais. Paaiškėjo, kad tokia „profilaktika“ buvo visiškai neefektyvi – tačiau prireikė 55 metų, kad tai paaiškėtų (10).

Kovai su agresyviais šunimis labiau padėtų kiti metodai – štai Nevadoje 15 procentų sumažėjo apkandžiojimų dažnumas, kai buvo susitelkta ties įkandimų prevencija, o ne šunų draudimais. Kitas gražus pavyzdys – Kalagris, kur per 10 metų apkandžiojimų sumažėjo 50 proc. matyti, kad daugiau naudos duoda visuotinis švietimas apie atsakingą šuns auginimą ir įkandimų prevencija, griežtesni gyvūnų kontrolės įstatymai (ir didesnės tam skiriamos lėšos), taip pat tinkamas įkandimų registravimas. Be to, norint žmones apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų, pirmiausia reikėtų uždrausti bent dalį transporto priemonių (1979 – 1996 metais šunys Australijoje nužudė 11 žmonių, 1979 – 1995 metais bitės ar vapsvos – 41 žmogų, 2001 m. užregistruota 2454 savižudybės, 1925 – 1998 m. 164 190 žūčių keliuose) (10). Reikia įsidėmėti, kad specifiniai įstatymai nesumažina šunų įkandimų dažnumo, tačiau „nuneša“ savininko atsakomybę, kaltę suversdami ant atitinkamos veislės, taip pat sukelia neteisingą ir pavojingą nuomonę, kad jei šuo „ne iš sąrašo“, tai jis nepavojingas…

Kas įtakoja agresiją

Svarbiausi faktoriai, kurie gali daryti įtaką šuns agresijai – tai lytis ir sveikata. Įrodyta, kad patinai būna agresyvesni už kales. Lytis ypatingai įtakoja agresiją, susijusią su dominavimu, o visai menkai lemia agresiją, sukeltą baimės ar persekiojimo instinkto. Nors yra įrodymų, kad egzistuoja ir genetiniai komponentai, galintys lemti tam tikrą didesnį agresijos laipsnį, iki šiol nėra publikuoto jokio tyrimo, kuris įrodytų, jog šuns polinkis kandžiotis kaip nors susijęs su genais (1).

Vieno tyrimo metu ištyrus 105 šunis, jų tarpe aptikta 170 elgsenos problemų (tyrimui jau buvo atrinkti probleminiai gyvuliukai). Viena pagrindinių bėdų - agresija (93 atvejai). 18 atvejų parodyta tikra „rimta“ agresija. Vidutinis probleminių šunų amžius – 3,4 metai. Piktumu dažniau pasižymėjo nekastruoti patinai ir kastruotos patelės (P <0.001). Atliekant minimąjį tyrimą, buvo išskirti įvairūs agresijos laipsniai – atsižvelgta įvairius kūno kalbos niuansus. Išanalizavus situacijas, kuriose agresija pasireiškia, identifikuoti jų tipai (savininkiškumo, dominavimo/apsaugos/teritorinė, ir pan.). nustatyta, kad agresiją rodantys šunys rimtų atakų stengėsi išvengti, tai ypač lėmė atstumas tarp pikčiurnos ir aukos (8).

Veislės buvo identifikuotos pagal jų registraciją AKC. Šunys, kurie nepriklausė AKC arba jei jų veislė negalėjo būti nustatyta, priskirti mišrūnams, pastariesiems daugiausia priklausė kokerspanielių, vokiečių aviganių, anglų springerspanielių, dobermanų, auksaspalvių retriverių ir taksų mišrūnai. Dažniausiai probleminį elgesį rodė sportinės veislės ir mišrūnai (n = 24), juos vijosi tarnybinės/darbinės veislės (n = 18). Nekastruoti patinai sudarė elgesio problemų daugumą (8, 15).

Veislė ir agresija (2)

Vieno įdomaus tyrimo metu apklausta daugiau kaip 30 veislių šunų savininkų. Gauti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp veislių agresijoje, nukreiptoje į nepažįstamuosius, šeimininkus ir kitus šunis. Sužinota, jog kai kuriuos veislės pasižymi aukštesne negu vidutine agresija, nukreipta tiek žmonių, tiek šunų kryptimi (pvz., čihuahua ir taksai), o kitos veislės pasižymi specifine agresija (pvz., akitos ar pitbulterjerai paprastai pyksta tik ant kitų šunų).

Dažniausiai didelę agresiją (kandimas ar pastangos įkąsti) demonstravo taksai, čihuahua ir Džeko Raselo terjerai (nukreipta į nepažįstamuosius ir savininkus), australų galvijų šunys (nukreipta į nepažįstamuosius), amerikiečių kokerspanieliai ir bigliai (nukreipta į savininkus). Daugiau kaip 20 procentų akitų, Džeko Raselo terjerų ir amerikiečių pitbulterjerų demonstravo rimtą agresiją kitų šunų kryptimi.

Šiame tyrime pitbulterjerus (tiksliau, jų tipo šunis) lyginant su kitų veislių atstovais, matyti, kad didžiausia jų problema – agresija, nukreipta į kitus šunis, o ne į žmones. Atrinkus atvejus, kuomet šuo rodo didelę agresiją (ta yra, kanda ar bando kąsti), jų agresija, nukreipta į svetimus žmones (6,8 proc. visų tirtų šunų), buvo mažesnė negu Australijos galvijų šunų (9,6), biglių (7,9), čihuahua (16,1), borderkolių (8), taksų (20,6) ar Džeko Raselo terjerų (7,7). Kelių JAV atliktų tyrimų duomenimis, dažniausiai agresiją svetimiesiems demonstruoja (loja ir puola įsibrovėlį) taksai, čihuahua, dobermanai, rotveileriai, Jorkšyro terjerai ir pudeliai.

Agresiją savininkams dažniausiai demonstravo bigliai (7,9), čihuahua (5,4), amerikiečių kokerspanieliai (5,6), taksai (5,9), anglų springerspanieliai (3,5), Džeko Raselo terjerai (3,8) ir šelčiai (3,5). Šie išpuoliai dažniausiai susiję su bandymu atimti šuns maistą ar jo mėgstamus daiktus. Yra duomenų, kad anglų springerspanieliai dažniausiai mėgsta kandžioti savo šeimininkus. Tarp anglų springerspanielių agresyvesni buvo parodoms veisiami atstovai (galima, bet neįrodyta, genetinė įtaka elgsenai), su labradoro retriveriais buvo priešingai. Švedų tyrimo duomenimis (atliktas 2006 metais, išanalizuota 31 veislė) nustatyta, kad veisimas parodoms susijęs su žemesniais agresijos, smalsumo bei žaismingumo lygiais bei didesne šuns baime. Šunys, veisiami darbiniais tikslais, būna žaismingesni bei agresyvesni.

Agresijos, nukreiptos į kitus šunis, atveju pitbulterjerai (22) nusileido tik akitoms (29), nemažai (daugiau už vidurkį) surinko australų galvijų šunys (20,6), čihuahua (17,9), taksai (17,6), anglų springerspanieliai (17,5), Džeko Raselo terjerai (21,8), australų aviganiai (14,7), borderkoliai (13,5), bokseriai (15,7), dobermanai (11,1), vokiečių aviganiai (16,4) ir Sibiro haskiai (16,2). Agresija, nukreipta į šunis, yra palyginti specifinė, o nepriklausomi mechanizmai gali skatinti skirtingas agresijos rūšis. Vokietijos šunų populiacijos analizės duomenimis, su kitais šunimis aktyviai linkę peštis ne tik pitbulterjerai, bet ir vokiečių aviganiai, vokiečių dogai bei rotveileriai. Aukomis dažniausiai tampa bokseriai, anglų kokerspanieliai, taksai, dobermanai, puodeliai, jorkšyro bei Vakarų Škotijos baltieji terjerai (gali būti, kad jie būna pagrindiniai provokuotojai). Minimojo agresijos priklausomybės nuo veislės tyrimo (2) duomenimis, pitbulterjerų agresija, demonstruojama nepažįstamiesiems, visiškai „nesijungia“ su jų reputacija. Beveik 7 procentai pitbulterjerų tipo šunų kando ar bandė kąsti nepažįstamam žmogui ir 22 procentai puolė kitus šunis – tai kuo puikiausiai pagrindžia faktą, jog veislė buvo veisiama skatinant jos agresiją šunims, o ne žmonėms. Išvados? Aukščiausias agresijos apraiškas, nukreiptas į žmones, demonstruoja mažųjų veislių šunys (taip greičiausiai yra dėl to, kad jų agresija labiau toleruojama).

Statistikos sukeliamos problemos

Šiek tiek daugiau kaip per šimtmetį laikyti nepriekaištingais šunimis, amerikiečių pitbulterjerai įgijo itin pavojingų gyvūnų reputaciją. Tyrimai JAV atskleidė, kad pitbulterjerai atsakingi už didelį kiekį žmonių mirčių nuo šunų atakų, tačiau neretai pasigirsta balsų, jog tokiuose tyrimuose – daug metodologinių trūkumų (3). Tyrinėjant šunų užpuolimus Australijoje, matyti, jog šunų atakų skaičiumi pitbulterjerus lenkia kitos veislės. Iš 19 žmonių mirčių nuo šunų apkandžiojimų per paskutinius du dešimtmečius (2006 metų duomenimis) Australijoje nepasitaikė nė vieno šuns, kuris būtų pitbulis (3).

Pagrindinė statistikų problema ta, kad norint įvertinti šunų pavojingumą, reikia atakų skaičių lyginti su esamu veislės atstovų kiekiu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pitbulterjeras JAV – pavojingiausia veislė, nuo 1979 iki 1998 metų atsakinga už 32 procentus žmonių mirčių nuo šunų užpuolimų, nuo 1989 iki 1994 – už 22 proc. Labai nuodugnus studijavimas atskleidė, kad nuo 1965 iki 2001 metų pitbulterjerai atsakingi už 6,7 proc. žmonių mirčių (4). Šis letalių baigčių procentinis dydis, nors ir atrodo aukštas, gali būti proporcingai nedidelis palyginus su laikomų šunų skaičiumi (kai kurių tyrimų duomenimis, JAV pitbulterjerų populiacija gali sudaryti 9,6 proc. visų šunų).

Duomenys, gauti iš įvairių šunų įkandimų tyrimų JAV, aiškiai parodo, kad kitos veislės kanda dažniau, negu pitbulterjerų tipo šunys, ir kad duomenys beveik niekada nebūna lyginami su esančiu šunų skaičiumi.

JAV grynaveislių pitbulterjerų tipo šunų, užregistruotų AKC ir UKC, yra 380 000, o koks neregistruotų ir bedokumenčių skaičius – beveik neįmanoma pasakyti. Yra iškelta hipotezė, kad pitbulterjerų tipo šunų augintojai dėl esamųjų įstatymų savo šunis registruoja rečiau, negi kitų veislių augintojai (3). Įstatymiškai daugelyje valstybių (ypatingai JAV) „pitbulterjeras“ iš tiesų nereiškia pitbulterjero – į šį pavadinimą sutelpa visos bull ir terjerų veislės, kartais jais netyčiom palaikomi ir bokseriai, bulmastifai ar amerikiečių buldogai (5). Veislė, ypač užpuolimo atveju, retai tiksliai ar nuosekliai identifikuojama (ypač kai ją identifikuoja auka), be to, net ekspertas ne visada gali tiksliai pasakyti, ar problemų tikrai pridarė pitbulterjeras. Dar viena bėda – lyginant problemų pridariusius šunis, pitbulterjerai reiškia tipą, po šiuo vardu slepiasi daugybė kitų veislių (paprastai kartais net būna pažymima – „pitbulterjerų tipo šunys“), o visi kiti dažniausiai kuo smulkiau išskirstomi pagal veisles (būtų daug sąžiningiau tokiu atveju visus skirstyti vienodai – pvz., pitbulterjerai, aviganiai, spanieliai…). Padidėjusios panikos periodais beveik bet koks žmogų užpuolęs šuo būna pavadinamas pitbulterjeru (10).

Kokia toji realybė

JAV dešimtmetį (1979 – 1989) trukusio tyrimo metu identifikuotos 157 mirtys, dėl kurių kalti šunys. 70 proc. aukų buvo jaunesni kaip 10 metų vaikai. Pitbulterjerų tipo šunys sudarė beveik pusę tokių užpuolimų – 41,6 proc. 1979–1980 metais šie šunys sudarė 20 proc. visų atvejų, o 1987– 988 – 67 proc. Šio tyrimo išvadose rašoma, kad didžiausią pavojų žmonėms kelia pitbulterjerai ir jų mišrūnai, vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai bei Sibiro haskiai ir jų mišrūnai. Tiesa, tyrimo autorius pamini, kad pitbulterjerai yra kaip šunų tipas su visais pitais, stafais, bulterjerais ir kitais panašiais padarais – čia pitbulterjerais vadinami visi kresni trumpaplaukiai šunys, tikėtinai galintys būti tais pitbulterjerais (12).

Kalbant apie letalias baigtis, verta paminėti ir kitą šaltinį. 1975 – 1980 metais Džordžijoje daugiausia žmonių užmušė vokiečių aviganiai (16), mišrūnai (15), haskiai (9), senbernarai (8). Pitbulterjerai ir vokiečių dogai dalinosi penktąją vietą - po 6. 5 žudikai buvo malamutai, trys – auksaspalviai retriveriai. Po 2 – koliai, dobermanai, taksai ir bokseriai, po 1 – Jorkšyro terjeras, Labradoro retriveris, čiau čiau, basendžis ir rotveileris (19). Sugretinus šiuos abu tyrimus galima pastebėti, kad pitbulterjerai pradėjo dažniau puldinėti žmones – tačiau joks tyrimas šio reiškinio priežasčių giliau neanalizavo.

Žemiau esančioje lentelėje galite palyginti letalių baigčių skaičių su registruotų šunų kiekiu (procentinis dydis rodo, kiek proc. „žudikai“ sudaro savojoje oficialiai registruotoje veislės populiacijoje). Atidžiau patyrinėjus užpuolimų priežastis, dalis pitbulterjerų žmones užpuolė su kitais šunimis, dalis buvo nesocializuoti arba pririšti, taip pat tėvai vaiką paliko su šunimi be priežiūros (21).

Australijoje 1997 – 2000 metais yra užregistruoti 829 žmonių sužalojimai, sukelti šunų, dažniausiai už juos atsakingi mišrūnai, galvijų šunų, vokiečių aviganių ir škotų aviganių tipo atstovai (3). Iš tokių teiginių matyti, kad veislės nebuvo patvirtintos, o daugeliu atvejų jų identifikavimą atliko tik vienas žmogus. Dėl šios priežasties kaltininkai suskirstyti ne pagal tikslias veisles, o pagal tipus. Be to, tame pačiame tyrime skelbiama, kad labiausiai tikėtina, jog bulterjerų tipo šunys puls kitus gyvūnus. Nuo 2000 metų sausio iki gruodžio mėnesio Australijoje žmones užpuolė 213 šunų, 41 proc. jų buvo mišrūnai, iš identifikuotų veislių 13 proc. – vokiečių aviganiai, 13 proc. – bulterjerų tipo šunys, 11 proc. rotveilerių, 7 proc. galvijų šunų tipai, 3 proc. – Maltos bolonės (7).

2001 – 2003 metais Australijoje užregistruoti 547 incidentai su šunimis. Už 32,7 proc. atvejų atsakingi hibridai, vokiečių aviganiai – 10,4 proc., galvijų šunys – 8,4 proc., rotveileriai – 6,6 proc., pitbulterjerų tipo šunys – 4 proc. (3) Kitais duomenimis, Australijoje dažniausiai žmones puola vokiečių aviganiai (25,3 proc.), bulterjerai (13,6 proc.), galvijų šunys (13,6 proc.), dobermanai (11,7 proc.) ir rotveileriai (9, proc.), kažkodėl šiame sąraše nėra išskirtų hibridų. Viktorijos gyvūnų apsaugos biuras (Australija) rinko duomenis apie šunų užpuolimus viešose vietose nuo 1997 iki 1999 metų. Užregistruota 413 sužalojimų, iš jų 4,8 proc. buvo labai rimti. už atakas atsakingos 46 veislės (įskaitant ir hibridus): vokiečių aviganiai (30,8 proc.), galvijų šunys (21,8 proc.), rotveileriai (17,2 proc.), kelpiai (9,7 proc.), anglų Stafordšyro bulterjerai (9,7 proc.), bulterjerai (9,0 proc.), mišrūnai (8,5 proc.), Labradoro retriveriai (8,0 proc.), dobermanai (6,3 proc.), bokseriai (6,3 proc.), Džeko Raselo terjerai (5,3 proc.), Rodezijos ridžbekai (5,3 proc.), borderkoliai (5,1 proc.), amerikiečių pitbulterjerai (5,1 proc.). Viktorijos ligoninės šunų apkandžiojimų tyrime, atliktame nuo 1996 metų sausio iki 1997 metų gruodžio mėn., rašoma, kad dažniausiai žmones puolė kelpiai, mišrūnai, borderkoliai, foksterjerai, galvijų šunys, vokiečių aviganiai ir Džeko Raselo terjerai. Atlikus neoficialią įkandimų apžvalgą, iš 750 atakų tik 3 buvo priskirtos amerikiečių pitbulterjerams. Gold Coast mieste pitbulterjerai sudarė 1,9 proc. atakų (3).

Kiek ir ko šunys užpuolė 2000 – 2001 metais:

Veislių, Brisbeno klinikoje užregistruotų dėl agresyvaus elgesio, tyrimas parodė, kad iš 31 apkandžiojimų tyrimų 28-niuose buvo paminėti vokiečių aviganiai, pitbulterjerai – 8-niuose (10).

Šunų įkandimų bei atakų, įvykdytų 1992 – 1996 metais 245 Vokietijos miestuose, analizė parodė, kad už 2376 atvejus atsakingi mišrūnai, 1956 – vokiečių aviganiai, 320 – pitbulterjerai, 223 – dobermanai, 169 – dobermanai (7).

Japonijoje už daugelio sąrašų sudarinėtojų mylimus tosas agresyvesniais laikomi šibos ir akitos.

2005 metais paskelbti tyrimų jaunesnių kaip 16 metų vaikų, 1998 – 2002 metais Edmontone gydytų nuo šunų įkandimų, išvados. Dauguma vaikų turėjo nesunkius įkandimus. 73,9 proc. šunų gyveno su vaiku, 48,1 proc. - pas draugą ar giminaitį. 74,9 proc. šunų buvo neveisliniai, iš veislinių 28,8 proc. sudarė rotveileriai, 15,1 proc. vokiečių aviganiai, 6,8 proc. Sibiro haskiai, po 5,5 proc. pitbulterjerai ir koliai, po 4,1 proc. kokerspanieliai ir dobermanai, po 2,7 proc. dobermanai ir auksaspalviai retriveriai (13).

Podberscek ir Blackshaw atliktame tyrime apklaust 406 respondentai, 263 jų buvo įkąsti šuns (viso 324 atvejai, 44 aukos – daugiau kaip po vieną kartą). Tiesa, nebuvo parašyta, kur tyrimas darytas, tačiau sprendžiant iš veislių pasiskirstymo, turėjo tai vykti Australijoje. Pagrindiniai kandukai buvo australų galvijų šunys (19,0 proc.), vokiečių aviganiai ir jų mišrūnai (18,0 proc.), mišrūnai (13,8 proc.), bulterjerai ir jų mišrūnai (8,3 proc.), Labradoro retriveriai ir jų mišrūnai (5,2 proc.), Australijos kelpiai ir jų mišrūnai (4,1 proc.), dobermanai (3,1 proc.), foksterjerai ir jų mišrūnai (3,1 proc.) ir t.t. (15)

Gana įdomią ataskaitą pateikė El Doradas (Kalifornija). Pasak jos, tame krašte daugiausia kandžiojosi Labradoro retriveriai (20,2 proc.), vokiečių aviganiai (13,8 proc.), rotveileriai (9,7 proc.), čiau čiau (5,3 proc.), akitos (4,5 proc.). Pitbulterjerai sudarė 4,0 proc., Stafordšyro bulterjerai - 1,6 proc., amerikiečių Stafordšyro terjerai - 0,4 proc. visų apkandžiojimų. Stafai nusileido daugybei šunų, tarp jų – ir tokioms „geriečių“ veislėms kaip haskiai, dalmatinai, pudeliai, malamutai ar bigliai (16).

1986 – 1993 metais Palm Beach apygardoje pitbulterjerai nė karto nepirmavo. Juos aplenkdavo dalmatinai, kokerspanieliai, auksaspalviai ar labradoro retriveriai, vokiečių aviganiai, rotveileriai, čiau čiau (20)…

Tyrimų Ispanijoje duomenimis, ten dažniausiai kandžiojasi vokiečių aviganiai ir mišrūnai. Stebimaisiais laikotarpiais (1995 – 1999 ir 2000 – 2004) užregistruota 4186 incidentų, kiekvienam laikotarpiui atitinkamai 1877 ir 2309. Žemiau esančioje lentelėje matote įkandimų pasiskirstymus pagal veislę. Daugiau kaip 70 procentų visų įkandimų sudaro vokiečių aviganiai (23,6 ir 20,0 proc. atitinkamai kiekvienam laikotarpiui) ir jų mišrūnai (6,1 ir 4,1), šiaip mišrūnai (19,1 ir 21,4), aviganių tipo šunys (6,3 ir 7,8), mastifai (8,0 ir 5,6), Sibiro haskiai (3,8 ir 3,7), kokerspanieliai (2,6 ir 4,7) ir belgų aviganiai (2,3 ir 2,4). Amerikiečių pitbulterjerai pirmojo laikotarpio metu sudarė 0,4 proc. apkandžiojimų, antrojo – 0,6 proc. Amerikiečių Stafordšyro terjerų įkandimų 1995 – 1999 metais neužregistruota, 2000 – 2004 jie sudarė 0,2 proc. visų įkandimų (17).

Šioje lentelėje matyti veislių pasiskirstymas pagal žmonių apkandžiojimų dažnį ir jų užimamą vietą šunų populiacijoje (populiarumą) (17).

Vienai mokslininkų komandai 1991 metais išanalizavus DMAS (Denver Municipal Animal Shelter) duomenis apie šunų apkandžiojimus (jie užsiima Denverio gyvūnų kontrole ir surenka visus duomenis apie pasikramsnojimus), nustatyta, kad incidentuose dominavo vokiečių aviganiai, čiau čiau, Labradoro retriveriai, kokerspanieliai ir koliai (18).

Įdomių dalykų galima rasti pasidomėjus šunų temperamento testais (11). Pakankamai sudėtingu būdu testuojant šunis ir ištyrus galybę įvairiausių veislių šunų, netikėtai paaiškėjo, kad amerikiečių pitbulterjerų temperamentas geresnis negu vidutinė visų veislių norma. Ir šiaip duomenys pakankamai įdomūs – štai 2008 metais (su 81.9% vidurkiu) rotveileriai surinko 83.0%, Stafordšyro bulterjerai - 88.0%, Stafordšyro terjerai - 83.9%, amerikiečių pitbulterjerai - 85.3%, Kaukazo aviganiai - 100.0% (tiesa, dalyvavo tik 4), Vidurio Azijos aviganiai - 90.0%, bulterjerai - 91.2%, miniatiūriniai bulterjerai - 100.0%, Kanarų dogai - 89.3%… Dar įdomiau turėtų pasidaryto todėl, kad „geresnėmis“ laikomos veislės surenka mažiau balų (besidomintys daugiau gali apsilankyti čia)…

Amerikiečių pitbulterjerai nėra pati „blogiausia“ veislė, jie žmones puola žymiai rečiau, negu kitų veislių atstovai. Deja, į pitbulterjerus visada kreipiamas didžiausias dėmesys - štai nors Australijoje Kvinslende kasdien vidutiniškai po 6 žmones hospitalizuojami dėl šunų įkandimų, apie kiekvieną tų atvejų žiniasklaida aktyviai neskelbia, bet jei po akim pasipainios koks nors pitbulterjeras, apie jį būtinai bus pranešta (3).

Susimąstyti turėtų versti ir tas faktas, kad bent jau JAV mastu šansas būti nutrenktam žaibo yra :600 000, tikimybė būti užpultam pitbulterjero – 1:145 000 000 (21). Galbūt neverta taip pulti tik vieno tipo šunų – įkasti gali bet kuris padaras, turintis dantis.

Literatūra:

1. A Study of Dog Bites and their Prevention, Nelly N. Lakestani, University of Edinburgh, 2007

2. Breed differences in canine aggression, Deborah L. Duffy a, Yuying Hsu , James A. Serpell,

Accepted 18 April 2008, APPLAN-2947; No of Pages 20

3. Breed-specific legislation and the pit bull terrier: Are the laws justified? Stephen Collier, PhD, Journal of Veterinary Behavior (2006) 1, 17-22

4. Fatal Dog Attacks: the Stories Behind the Statistics. Delise, K., 2002, Manorville, NY.

5. Rowan, A.N., 1987. Dog Aggression and the Pit Bull Terrier. Tufts University School of Veterinary Medicine, North Grafton, MA.

6. Ryan, S., 2002. Dangerous dog attacks near home. Courier Mail. 3 August. Brisbane.

7. REPORT TO THE NSW DEPARTMENT OF LOCAL GOVERNMENT ON BREED SPECIFIC LEGISLATION ISSUES RELATING TO CONTROL OF DANGEROUS DOGS, July 2002, prepared By: Dr Kersti Seksel, BVSc (Hons), MRCVS, MA (Hons), FACVSc, Dipl ACVB

Registered Specialist in Veterinary Behaviour, Seaforth Animal Behaviour Consultants

8. Classification of Behavior Problems in Dogs: Distributions of Age, Breed, Sex and Reproductive

Status, JOHN C. WRIGHT and MARC S. NESSELROTE, Department of Psychology, Applied Animal Behaviour Science,19(1987) 169-178

9. Factors Linked To DominanceAggression In Dogs. Joaquin Perez-Guisado, Andres Munoz-Serrano, Journal of Animal and Veterinary Advances 8 (2):336-342, 2009, Spain

10. Does Breed Specific Legislation reduce dog aggression on humans and other animals? A review paper. Linda Watson

11. http://www.atts.org/

12. Dog Bite-Related Fatalities From 1979 Through 1988, Jeffrey J. Sacks, Richard W. Sagtin, Sandra E. Bonzo, JAMA 1989; 262:1489-1492.

13. Dog bites in Canadian children: a five-year review of severity and emergency department management, Mia E. Lang, MD, PhD; Terry Klassen, MD, Can J Emerg Med 2005;7(5):309-14

14. Epidemiology of Intraspecies Bite Wounds in Dogs in the Czech Republic, E. BARANYIOVÁ, A. HOLUB, M. MARTINÍKOVÁ, A. NEâAS, J. ZATLOUKAL, ACTA VET. BRNO 2003, 72: 55–62

15. Meaningful temperament assessment for aggression in dogs — can it be done? Judith Blackshaw

16. REPORT ON A DOG BITE STUDY IN EL DORADO COUNTY, Lois Hathway, El Dorado County Public Health Department, California, 2002

17. Spanish dangerous animals act: Effect on the epidemiology of dog bites, Bele´n Rosado, Sylvia Garcı´a-Belenguer, Marta Leo´n, Jorge Palacio, Journal of Veterinary Behavior (2007) 2, 166-174

18. Which dogs Bite? A Case-Control Study of Risk Factors, Cenneth A. Gershman, Jeffrey J. Sacks, John C. Wright, Pediatrics vol 83 No 63, June 1994

19. An ordinance for dogs dated 1987. Dekalb County Georgia study group, University of Cincinnati Law Review, Vol.53, p. 1077

20. Comparision of most severe bites by dog breed 1986 – 1993, Palm Beach County

21. Bite Prevention and Bite Statistics, Best Friends Animal Society

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisNaujesnis puslapis »