BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Zodiako šviesa

Tą reiškinį, retkarčiais apšaukiamą „Antruoju Paukščių Taku“, tikrai bent kartą yra matę mėgstantieji paspoksoti į dangų. Pavasarį jis regimas vakarais horizonto vakarinėje dalyje, rudenį (rugsėjis – lapkritis) – rytais rytinėje dalyje (va dabar, rugsėjį, ypač palankus metas tupėti iki paryčių ir bandyt sulaukt šios smagybės). Matomas tas reikaliukas kaip silpnas, balsvas maždaug trikampio formos dangaus švytėjimas (arba stulpas, šviesesnis horizonte) atitinkamose ir jau minėtose vietose atitinkamu ir taipogi paminėtu laikotarpiu. Svarbi sąlyga – kad nebūtų jokio mėnulio, debesų, žibintų, miestų ir panašiai, na ir dar kad koks kalnas reikiamoje vietoje neuždengtų horizonto. Kadangi Zodiako šviesa pakankamai silpna, Mėnulio šviesa ar šviesos tarša ją užgoš. Iš tiesų pati Zodiako šviesa apima ne mažą sritį, ji atsako už maždaug 60 proc. visos dangaus šviesos bemėnulėmis naktimis.

Minimas švytėjimas „šliaužia“ per Zodiako žvaigždynus, platėdamas Saulės link, tad nekeista, jog vadinamas jis Zodiako šviesa. Jei norite pamatyti įspūdingesnę Zodiako šviesą, turite keliauti į kokį pusiaujo kaimelį ir gėrėtis ja iš ten, nes visokie protingi žodžiai, kurie daugumai vis viena neįdomus, sudaro tam tinkamesnių sąlygų [ties pusiauju] paaiškinimą (ir šį mano tekstą galima vadinti laisva bei daugeliui sąlyginai priimtina mokslinio aiškinimo interpretacija).

Verta paminėti ir tai, jog Saulei priešingoje pusėje galima matyti atošvaistę – difuziškai švytinčią dėmę.

Kilmė

Anksčiau manyta, kad Zodiako šviesa yra saulės atmosfera. Pirmą kartą teisingas švytėjimo šaltinis nustatytas Joshua Childrey 1661 metais. Zodiako šviesos reiškinį sukelia dalelės, atspindinčios Saulės šviesą. Tos dalelės vadinamos kosminėmis dulkėmis. Jos skirstomos pagal tai, kokioje vietoje yra įsikūrusios - intergalaktinės, tarpplanetinės, apiplanetinės dulkės (planetos žiedas) dulkės… Zodiako dulkės aplink artimas žvaigždes vadinamos egzodiakinėmis dulkėmis. Tai potencialiai svarbus triukšmo šaltinis, stebint ekstrasoliarines planetas. Tiesa, jos taip pat gali ir padėti rasti planetas, kadangi vidinės planetos sklaido (ar kaip čia išsireikšt) kometas.

kometos dulkė

kometos dulkė

Visi žino, kad aplink žemę skraido visokie asteroidai ir meteoroidai (kai meteoroidas pasiekia Žemės atmosferą, jis tampa meteoru arba labai šviesiu meteoru - bolidu, o pasiekęs mūsų planetos paviršių jau būna meteoritas). Tie meteoroidai būna kartais didesni, kartais mažesni, o patys mažiausi primena dulkes. Tos mažosios 10 – 300 (dauguma 150) mikronų skersmens silikatinės ir ledinės dulkelės prasideda Saulės sistemos plokštumoje ir tęsiasi nuo Saulės vainiko iki 3,5 astronomių vienetų, kur baigiasi asteroidų žiedas. Dulkelės sudaro blyno formos interplanetinį debesį, užimantį tą pačią plokštumą, kaip ir planetų orbitos, ir vadinamą Zodiako debesimis. Tai va tas dulkių sluoksnis išsklaido Saulės šviesą ir esant atitinkamoms sąlygoms „pavirsta“ Zodiako šviesa. Daugiausia dulkelių lokalizuojasi apie Saulę, tad Zodiako šviesa matoma išilgai ekliptikos. Geriausiai ji matoma iškart po saulėlydžio ar prieš saulėtekį, kai Saulė jau paslėpta, bet dulkių dalelės, esančios akių linijoje arčiausiai Saulės, dar ne. Pati dulkių juosta, sukelianti Zodiako šviesą, yra visoje ekliptikoje. Beje, medžiagos kiekis, „pagaminantis“ zodiako šviesą, yra pakankamai mažas.

Zodiako šviesą sukeliančių dulkių sluoksnis susidarė formuojantis Saulės sistemos planetoms. Poynting-Robertson efektas priverčia dulkeles nuolat lėtai lėkti į Saulę, tad joms papildyti nuolat riekia šviežienos. Dievas apie tai pagalvojo – daleles papildo kometų dulkės, dulkės, atsirandančios po asteroidų susidūrimų (nes asteroidai yra kietakakčiai pasiutę bepročiai ir taškos į nieką nekreipdami dėmesio), kažkiek Koiperio juostos objektų dalių ir truputis tarpžvaigždinių dulkių. 2010 m. David Nesvorny and Peter Jenniskens paskelbė, kad daugiau kaip 85 proc. dulkių kilusios iš Jupiterio šeimos kometų.

Atošvaistė

Atošvaistė – silpnas ovalo formos dangaus švytėjimas priešingose Saulei pusėje, paprastai matomas pusiaunaktį. Ji būna šviesesnė už aplinkinį dangaus foną bei už likusią Zodiako šviesos dalį. Kadangi atošvaistės atveju dulkelės yra priešingoje pusėje negu Saulė (tai vadinama opozicija), Žemę pasiekia daugiau atspindėtos šviesos. Vis dėlto atošvaistė yra pakankamai silpna, kad nebūtų matoma esant mėnesienai ar šviesos taršai, arba jei netoliese įsivyrauja Paukščių Takas.

Pirmą kartą šį reiškinį 1730 m. aprašė prancūzų jėzuitų astronomas ir profesorius Esprit Pézenas. Daugiau pastabų tuo klausimu pareiškė vokiečių tyrinėtojas Alexander von Humboldt. Būtent jis pradėjo reiškinį vadinti plačiai pasauly žinomu vardų „Gegenschein“. Pirmą išsamų tyrimą apie atošvaistę paskelbė danų astronomas Theodor Brorsen. Jis pirmasis pastebėjo, kad zodiako šviesa esant idealioms sąlygoms gali apimi visą dangų ir tada netgi galima įžiūrėti silpną šviesos „tiltą“, jungiantį Zodiako šviesą su atošvaiste.

atošvaistė

atošvaistė

Patiko (0)

Rodyk draugams

No comments yet. Be the first.

Rašyk komentarą