Po mano kai kurių pasisakymų daug
kam susidarė įspūdis, kad aš nekenčiu VA. Tai ne visai tiesa – aš mačiau kelis
tikrai puikius veislės atstovus, tiesa, ne tiek iš tarnybinės, kiek
temperamento pusės (na, gal ir ne iš temperamento, nes temperamentas ir būdo
savybės skiriasi, tiesiog tai buvo ramūs, neisteriški ir nebailūs šunys), be
to, apie tikruosius tarnybinius šunis nedaug tenusimanau (tačiau vis dėlto
manau, kad belgai daugeliu atvejų nugali VA, tik tiek, kad darbinis belgas
paprasto vartotojo akimis žiūrint turbūt atrodytų kaip pasiutęs šuo). Pati
galbūt mielai turėčiau VA, jei tik sukrapštyčiau pakankamai pinigų tikrai geram
šuniui su žavia psichika. Netikiu, kad tokį paprasta įsigyti Lietuvoje, te
nesupyksta ant manęs veisėjai ir augintojai. Man nepatinka šunų parodos,
kuriose akcentuojama išvaizda, kadangi tokiu atveju dėl gražios standartinės
išvaizdos nukenčia puiki sveikata ir temperamentas (aš niekada nepamiršiu lyg
ir praėjusių metų Kauno žiemos, kuomet pasišalinus VA beveik visus likusius
asmenis apėmė didelis palengvėjimas). Be to, vokiečių aviganiams nė kiek
nepadėjo ir didelis populiarumas. Vis dėlto iš kitos pusės nemažai šių šunų vis
dar naudojami tarnyboje (tačiau dažniausiai tai ne show ringų gražuoliai) bei
gerinant ar kuriant kitas veisles, tad negalima jų atmesti kaip niekam tikusių.
Mano kažkada rašytas pasisakymas buvo orientuotas labiau į populistinę reskų
sferą, o ne atsidavusiems veislės mylėtojams, kurie tikrai dirba ar bent
stengiasi dirbti su savo šunimis ir bando VA pasaulyje nuveikti ką nors gero
bei didingo…

Ech, po tokios žavios įžangos
galvojau, apie ką galima parašyti… Apie VA istoriją, pritaikymą ir standartą
pakankamai prirašyta lietuvių kalba, daugelį įdomių dalykų galima taip pat
rasti vokietistų forume, tad gal papasakosiu apie tuos dalykus, kurie man buvo
kažkiek įdomus ir apie kuriuos lietuvių kalba radau nedaug informacijos – apie
vokiečių aviganių tipus ir „naujus“ VA.

 

Pastaba:
paspaudę kai kurias nuotraukas galite sužinoti daugiau apie šunį ar jo kilmę.
Arba apie kažkieno autorines teises.

 

Vakarų Vokietijos show linijų šunys

VA yra bene labiausiai paplitę
tarnybiniai šunys. Galbūt vertėtų nepamiršti ir to, kad vokiečių aviganių yra
keletas tipų. Tarkim, Vakarų Vokietijos parodinių (show) linijų šunys
artimiausi standartui ir bene populiariausi. Veisiant juos labiausiai
susitelkiama ties šuns išvaizda.

Jie itin dažni parodose ir
kartais naudojami tarnybose (ganyme, gelbėjime, sporte). Tai puikūs šeimos
šunys, stabilaus būdo, tačiau pakankamai temperamentingi, kad galėtų saugoti ar
ginti. Veisiant šiuos šunis būtina atlikti darbinius testus. Dažniausiai jie
būna raudoni juodu balnu, kartais sabalo spalvos. Dėl populiarumo jie gali
turėti fizinių (silpnas stuburas, blunkanti pigmentacija) ir temperamento
trūkumų. Darbinių vokiečių aviganių mylėtojai teigia, kad show linijų atstovai
niekada nebus geri tarnybiniai šunys. Vis dėlto svarbu įsidėmėti, kad parodinės
linijos nėra žaislinė dirbančiųjų kopija – šiuos šunis taip pat reikia socializuoti,
dresuoti ir užimti.  

1965 m. čempionas Condor von Zollgrezschutzhaus

 

Darbiniai VA

Marc vom Herkulesblick – Vakarų Vokietijos darbinių linijų atstovas

Darbinės vokiečių aviganių
linijos paplitusios Vokietijoje, taip pat Olandijoje ar Belgijoje (nereikia
painioti su olandų ar belgų aviganiais). Šie šunys veisiami ne parodoms, o
sportui (Schutzhund) bei tarnybai.

Yanik, 3,5 metų amžiaus darbinė kalė

Jie pasitiki savimi, pasižymi
psichikos stabilumu ir bebaimiškumu, užsidegimu darbui, budrumu, energija,
pranoksta daugelį kitų šunų policijoje, kariuomenėje ar ieškant narkotikų bei
sprogmenų. Šie šunys grožio parodose pasirodo prasčiau, tačiau yra galingo bei
atletiško sudėjimo.

Xato von der bösen Nachbarschaft

Nelabai tinkami ir kaip vien
šeimos šunys ar numylėtiniai – paprastam žmogui su rimtu tarnybiniu šunimi
sunku susitvarkyti, kai kurie jų būna agresyvūs (nors sporte pernelyg agresyvių
šunų, kaip ir bailių ar nervingų, vengiama), be to, jiems reikia daug veiklos
ir dirbdami šie gyvūnai būna laimingiausi. Darbinių linijų šuns auginimas tik
kaip namų numylėtinio – pats tikriausias gyvūno kankinimas.

 

Darbinių linijų šunys nelabai
mėgsta svetimus žmones, nors juos pakenčia – dėl savo neutralumo jie kartais
pavadinami nedraugiškais. Vis dėlto negalima pamiršti, kad VA nėra retriveris
ir iš jo reikalaujama kitokių savybių.  

Paprastai būna sabalo, juodi ar
dvispalviai, nereti ir raudoni juodu balnu. Darbinių VA spalvos nuo show šunų
skiriasi todėl, Vokietijoje šios spalvos (pvz., sabalo) niekada nebuvo labai
populiarios, jų turėtojai veisti tik jei būdavo labai gerų savybių, tad
automatiškai atsisijojo visokie „niekalai“. Jie ne tokio gracingi kaip parodiniai
VA, tačiau pasižymi galingu ir atletišku sudėjimu.

Dar vienas Vakarų Vokietijos darbinių linijų atstovas

 

Rytų Vokietijos aviganiai

Baldo vom Wolkenstein

Šiek tiek skirtingu vokiečių
aviganiai (DDR) išsivystė Rytų Vokietijoje
po Antrojo pasaulinio karo – prieš VA skilimą į parodų ir darbines klases.

Jie kaulingi, stambūs, masyviomis
galvomis, tamsios spalvos (tamsiai pilko ar juodo sabalo) ir turi tvirtą būdą. Šie
šunys vertinami ne dėl išvaizdos, o dėl sveikatos – dėl kruopštaus ir griežto
veisimo dauguma jų turi sveikus klubus. Jie labai sveiki, stiprūs ir puikiai
prisitaikantys.

Darbinių Rytų Vokietijos linijų atstovas Alk vom Osterberg

Kai kurie selekcininkai bando
išaugoti grynas Rytų Vokietijos aviganių linijas, motyvuodami teigiamomis jų
savybėmis, tačiau daugelis jas kryžmina su darbinėmis.

Ginny Schh, KKL1

 

Čekų/slovakų linijos

Aron ze Zdenkovo dvora

Čekų/slovakų vokiečių aviganių
linijos išsivystė tuometinėje Čekoslovakijoje iš DDR kaip tarnybiniai šunys. Iš
esmės jie yra Rytų Vokietijos aviganių linijos, kadangi išvystyti iš jų. Kai
kurie selekcininkai bando šias linijas išsaugoti grynas, tačiau daugelis jas
kryžmina su darbinėmis linijomis.

Čekų ir DDR tipai kartais
kryžminami tarpusavyje, kadangi jie yra panašūs.

Čekų/DDR atstovas

 

JAV show linijos

Skirtingas vokiečių aviganių
tipas susiformavo JAV. Jie šiame krašte dominuoja nuo 1970. Šie VA veisiami
pagal AKC ir CKC sistemas, didžiausią dėmėsį kreipiant į išvaizdą ir judėjimą,
iš jų nereikalaujama nei darbinių pažymėjimų, nei klubo sąnarių tyrimų.

Kaip vokiečių aviganiai, jie per
ilgi, turi didelį užpakalinės kūno dalies nuolydžio kampą (nustatyta, kad ši
savybė žalinga sveikatai), didesni, lieknesni, turi siauresnes galvas,
ilgesnius snukius, laibesnius kaklus ir šiaip keistai atrodo, be to, nėra
ypatingi bėgikai ar šokikai (o šios savybės darbiniui šuniui būtinos). Taip pat
JAV vokiečių aviganiai pasižymi silpnu charakteriu ir yra niekam tikę kaip
tarnybiniai šunys (išskyrus retas išimtis). Siekiant išgauti „ekstremalų“ VA
tipą buvo prarastos tokios savybės kaip ištvermė, geras temperamentas ir
darbiniai gebėjimai (vienas kinologas kalbėdamas apie elgseną juos pavadino „šiek
tiek maniakais“, kitas teigė, kad amerikiečių ir vokiečių aviganiai – visiškai
skirtingos veislės, nes veisiami dėl skirtingų tikslų).

Jie gali būti šiokie tokie
sargai, tačiau neturi reikiamo stabilumo ir drąsos, todėl dažnai kanda iš
baimės, o ne norėdami apsaugoti šeimininką, todėl atitinkamoje situacijoje jie nebus
geri gynėjai.

Bėgdami šie šunys neparodo jokio
balanso, tačiau daugeliui tokio tipo mylėtojų atrodo labai estetiškai ir
gražiai. Vienintelis dalykas, kurį amerikiečių šunys tikrai gerai sugeba – tai
gražiai (sąlyginai) pastovėti parodoje. Šiuo metu jau bandoma gerinti bent
dalies šunų fizinę bei psichinę būklę.

Amerikiečių AKC tipas 

Iki 1970 metų Amerikoje veisti
šunys nedemonstravo tokių ekstremalių išvaizdos bruožų. Šiuo metu tarp AKC
veisėjų ir natūralesnės išvaizdos vokiečių aviganių augintojų vyksta aršios
peštynės – AKC atkakliai gina savo VA tipą.

Amerikiečių darbinių linijų atstovas gano avis

 

Didžiosios Britanijos VA  - elzasiečiai (Alsation)

Įdomių vokiečių aviganių
(Alsation, Elzaso aviganiai) galima pamatyti ir Didžiojoje Britanijoje, kadangi jie ten importuoti dar prieš
atsirandant šiuolaikiniams pokariniams aviganiams. Tuo metu nebuvo jokios
normalios veislės registratūros. Iki Pirmojo pasaulinio karo šie gyvūnai būdavo
žinomi kaip „Prancūzijos policijos šunys“. Kadangi po karo vokiečiams buvo
jaučiama antipatija, anglai šunis nusprendė vadinti „Alsation“, o vokiečių
aviganiais jie oficialiai tapo tik 1930 m.

Angliško tipo elzasietis

Jie sunkūs ir gan ilgoko kūno,
gražių pečių, stambių kaulų, gilios krūtinės ląstos, tuo pačiu turi silpnokus
nervukus. Vis dėlto nemažai jų dirba policijoje ar kaip vedliai, bet tarnyboje
juos išstumia darbinės, o parodose – šou linijos.

Angliškų linijų elzasietis Mikadene Highlander 

Daugelis VA mylėtojų teigia, jog
labai gerai, jog anglai savo šunis vadina Alsation, kadangi tai – tikrai ne
vokiečių aviganiai (taip manė ir veislės kūrėjai). Grynų angliškų linijų šunys
nepasižymi nei tinkamomis proporcijomis, nei jėga, nei harmoningu sudėjimu… Jau
1924 metais M. von Stepanitz, teisėjavęs Anglijoje, teigė, kad jį stebina, kiek
daug čia šunų silpnomis nugaromis. 

Vokiečių tipo elzasietis Shootersway Lido – šių šunų mėgėjai kartais  stengiasi laikytis vokiškojo standarto

 

Baltieji šveicarų aviganiai

Balta vokiečių aviganių spalva
daugelyje valstybių diskvalifikuojama. Vienas iš kaltinimų baltakailiam
„vokiečiui“ buvo neva išblunkanti palikuonių spalva ar paveldimas kurtumas. Šie
teiginiai daugybę kartų buvo paneigti genetikų ir veisėjų. Genas,
kontroliuojantis baltą kailio spalvą yra natūralus visų VA spalvų komponentas
ir jis nesusijęs su kurtumu. Daugelis baltų aviganių turėtojų kovojo dėl jų
pripažinimo, tačiau greit šie šunys tapo ne vokietukais, o atskira veisle. Net
Horand fon Grafrat, pirmojo oficialiai užregistruoto vokiečių aviganio ir
svarbiausio veislės reproduktoriaus, senelis iš mamos pusės Greif buvo balto
kailio savininkas.

Amigo ir Raices

Dabar šie balti šunys žinomi baltųjų
šveicarų aviganių vardu. Bėgant metams, Šveicarų Baltieji aviganiai po truputį
„evoliucionavo“ ir dabar jau gan stipriai skiriasi nuo „vokiečių“. Baltieji
šveicarų aviganiai turi ilgą ir trumpą kailiuką.

Jų kitokia anatominė struktūra,
labiau išlaikytas darbinis tipas. Vis dėlto jų charakteris kaip tarnybinių šunų
kartais būna silpnokas, be to, dažnai teigiama, kad mokslui jie ne tokie imlūs
kaip įprastiniai VA.

Cally iš Furrari veislyno

Dažniausiai naudojami kaip
terapijos šunys ar vedliai. Anksčiau Kanados raitoji policija juos naudojo kaip
padėjėjus, tačiau vėliau šių šunų atsisakė, motyvuodama tuo, kad baltas kailis
tarnybinio šuns darbą apsunkina – tarki, naktį jis būna pernelyg lengvai
pastebimas.

 

Pandos aviganiai

 

JAV galima pamatyti ir įdomių šunų,
šaukiamų pandos aviganiais. Jų kūno sudėjimas bei temperamentas yra geri, taip
pat, atrodo, šios keistos spalvos šunys neturi sveikatos problemų, tad jų
savininkai siekia, kad ši VA atmaina arba būtų pripažinta kaip atskira veislė,
arba kaip tikras vokiečių aviganis.

 

Manoma, kad pandos aviganiai turi
kitų šunų (pvz., borderkolių), kraujo, tačiau jų veisėjai teigia, kad tai –
netiesa ir kad jie yra gryni VA. Jie atsirado 2000 metais – tradicinių spalvų
(juodai rudas ir juoda) vokiečių aviganių tėvams gimė Frankie, labai įdomios
spalvos šuniukas. Veisėjas pamanė, kad galbūt kalė netyčia susiporavo su kokiu
nors kitu šunimi, tačiau atlikus DNR testą, paaiškėjo, jog mažylis – tikras VA,
o jo spalva atsirado dėl genetinio pakitimo. Veisiant spalva persidavė ir
palikuonims.

 

Neatitinkančios standarto spalvos

Kartais pasitaiko įdomių retesnių
spalvų vokiečių aviganių, pvz., meslvų ar kepenų. Tokie iš parodų diskvalifikuojami.
Kai kurie selekcininkai juos veisia, kadangi šie šunys būna puikūs kompanionai,
tačiau tuo pačiu nepakankamos pigmentacijos šunys dažniau turi odos problemų,
be to, šviesi oda ne tokia atspari UV saulės spindulių poveikiui.

 

 

Shiloh aviganiai

Shiloh aviganis atsirado JAV,
norint atgaivinti „originalaus“ vokiečių aviganio savybes, kadangi daug kam
nepatiko dabartiniai JAV parodų aviganiai. Šie aviganiai turi Aliaskos malamutų
bei Sarplaniko aviganių kraujo. Jie išveisti apie 1974 m.

Shiloh aviganiai – milžiniški,
patinai bent 76 cm ūgio ties ketera ir 63 – 72 kg svorio, kalės bent 71 cm ūgio
ir 45 – 54,5 kg svorio. Kinologinių organizacijų jie nepripažįstami. Šie
aviganiai pasižymi mažesnėmis negu VA ausimis, didele spalvų įvairove (juodas
su gelsvai rudu, auksiškai rudu, sidabriniu, kreminiu, vienspalviai auksiniai,
sidabriniai, raudoni, tamsiai rudi, tamsiai pilki, juodi, juodai sabališki;
galima baltymė ant krūtinės ar kojų pirštų), šviesiai rusvomis akimis, polinkiu
į displaziją ir silpnoku charakteriu. Pagal standartą jie turi išlakyti
pusiausvyrą tarp elegancijos ir jėgos. 

Kailis būna vidutinio ilgio ir ilgas.
Ilgaplaukiai turi storą pavilnę ir savitus „karčius“. Kūno plaukai negali būti
ilgesni kaip 12,5 cm.

Trumpaplaukis Shiloh aviganis

Kaip tarnybiniai šunys jie
nenaudojami, nes yra per dideli ir jų temperamentas tam netinka, tačiau jie
puikūs šeimos bei terapijos gyvūnai, taip pat kartais naudojami kaip ganymo
šunys.

 

Ilgaplaukiai VA

Ilgaplaukiai vokiečių aviganiai
(arba senieji VA) nėra atskiras tipas ar veislė, kadangi recesyviniai ilgą
kailį lemiantys genai gali egzistuoti bet kuriame šunyje . Ilgaplaukių aviganių
kailis gali būti nuo vos ilgesnio negu vidutinis iki labai ilgo, kurį sudėtinga
prižiūrėti. Neretai teigiama, kad jiems trūksta reikiamo pavilnės sluoksnio,
tačiau šio paprastai neturi kita ilgaplaukių atmaina, kuri visada buvo laikoma
ydinga ir pasižymėjo minkštesniu kailiu. Vokiečių aviganiai ilgu kailiu laikomi
ydingais, tarnybai jie netinkami, tad susikūrė atskiras jų klubas, bandantis
juos išsaugoti kaip „senuosius vokiečių aviganius“.


Norintiems įsigyti šį šunį,
patariama jį pirkti ne niš tų veisėjų, kurie daugina vien ilgaplaukius VA, o iš
to, kurio vadose ilgaplaukiai pasitaiko atsitiktinai. Manoma, kad ilgaplaukiai
šunys mielesnio charakterio, tačiau šito niekas neįrodė.

 

Karališkieji aviganiai

 

Karališkieji aviganiai atsirado
dėl amerikiečių pastangų pagaminti milžiniškus labai gauruotus VA. Veisiant
šiuos aviganius, naudoti amerikietiški ir europietiški aviganiai, tačiau
realiai tai tai buvo Shiloh aviganių atšaka. Dydžio pridėjo malamutai, akitos
ir Pirėnų aukštikalnių šunys.

Standarte reikalaujama, kad
karališkieji aviganiai būtų kaip galima didesni ir kaulingesni. Jų ūgis
paprastai 64 – 74 cm, svoris – 41 – 69 kg. Didelis dydis ir silpnokas būdas
neleidžia jiems būti tarnybiniais šunimis, tad jie populiarūs kaip šeimos šunys
bei palydovai, kadangi nėra labai aktyvūs ar agresyvūs. Teigiama, kad
suaugusias šuniui per dieną pakanka dviejų pasivaikščiojimų po 15 minučių. Be
to, dideli šunys labiau linkę į displaziją, traumas, yra ne tokie vikrūs bei
greiti ir trumpiau gyvena.

Karališkieji aviganiai, kaip ir
Shiloh aviganiai, turi dviejų rūšių kailį – ilgą arba trumpesnį lygų. JAV šie
šunys kainuoja nuo 1250 iki 2000 dolerių. Dabartiniai karališkieji aviganiai
vis dažniau kenčia dėl būdo sutrikimų.

 

Senojo stiliaus vokiečių aviganiai


Senojo (senamadiškojo) stiliaus
vokiečių aviganiai (Old Fashioned, Original, Old World) atsirado bandant
grąžinti senus didelius (virš 76 cm ir 45 kg) aviganius. Jie neturi jokių kitų
veislių kraujo. Daugelis jų gauruoti ir, skirtingai nuo pernelyg nuožulnių
amerikietiškų show linijų ir kartais kuprotų vokiečių šunų, turi tiesias
nugaras. Jie pasižymi ramiu ir taikiu būdu, tad kaip tarnybiniai šunys yra
niekam tikę. Kilę iš neparodinių amerikiečių ir vokiečių linijų.

 

Vertinami kaip namų šunys,
kadangi būna neagresyvūs ir draugiški su vaikais. Būna ilgaplaukiai ir
trumpaplaukiai.


Senieji VA

Senojo vokiečių aviganių tipo šuo
1920 metais buvo sauso sudėjimo, ilgakojis, kvadratinio sudėjimo ir panašus į
malinua. Tai nieko nestebina, nes šias veisles sieja giminystės saitai

 

Kunmingo šunys

Kunmingo šunys išveisti
komunistinėje Kinijoje, Junano srityje. 1950 metais veisimui panaudota 10
vilkšunių (tikėtina, kilusių iš VA), 20 vietinių šunų  ir 10 vokiečių aviganių iš Vokietijos. Jie
labiau kvadratinės formos ir ilgakojai, palyginti su šiandieniniais VA. Šių
šunų spalvų įvairovė – kaip ir visų vokiečių aviganių, pasitaiko ir tigrinių
egzempliorių. Be to, šių šunų kailis trumpesni už įprastinių VA. Dar ir dabar
Kinijoje jie naudojami kaip kariniai bei policijos šunys, kadangi turi stabilų
temperamentą ir yra lengvai dresuojami.

Kunmingo šunų ūgis 64 – 68 cm,
svoris 30 – 38 kg. Jei auginami ne tarnybai, kasdien turi gauti daug veiklos.

 

Rytų Europos aviganiai

Rytų Europos, arba baltarusių
aviganiai Baltarusijoje imti veisti 1930 metais. Kai kurie jų buvo kryžminti su
Centrinės Azijos aviganiais, laikomis ir kitomis vietinėmis veislėmis. Kai
kuriais duomenimis, REA turi ir dobermanų bei Kaukazo aviganių kraujo. Iš
dalies su vietinėmis veislėmis jie kryžminti, kad taptų atsparesni šalčiui, be
to, tais laikais sovietai mėgo išvedinėti naujas veisles.

Po Antrojo pasaulinio karo rusų
kraštuose buvo niekinama viskas, kas kilę iš vakarų, o ypač iš Vokietijos,
todėl penkto dešimtmečio pradžioje buvo pradėta kalbėti apie Rytų Europos
aviganį, kaip apie veislę, žymiai pranašesnę už vokiškąją. Tai buvo dideli ir
stambūs šunys. 1964m. TSRS  buvo
patvirtintas rytų Europos aviganio standartas ir nuo tada bent jau oficialiai
buvo uždrausta veisime naudoti kitų veislių šunis. Rytų Europos aviganių  kilmės dokumentuose, nors ir bandyta
atsiriboti nuo vaakrų, figūravo seneliai ir proseneliai iš Vokietijos. Veisime
buvo laikomasi pagrindinio principo, kad rusų “tarybiniai šunys “ patys didžiausi,
stambiausi, darbingiausi, vienu žodžiu, “kiečiausi” pasaulyje. Iki 1968 metų buvo
leidžiama veisti šunis kriptorchus, turinčius nepilną dantų formulę, iki 1974
metų - baltos, tigrinės ar šiaudų spalvos, o ūgio standartas buvo padidintas
net iki 72 cm.

Dažniausiai baltarusių aviganiai
naudoti kaip sargai, juos mėgo ir KGB. Neretai jie būdavo juodi, kartais
turėdavo mėlynas akis. Rytų Europos aviganiai dideli – bent 71 cm ūgio ties
ketera.

Teigiama, kad dėl kompaktiško
kūno ir atletiško sudėjimo jie – puikūs šuolininkai bei bėgikai. Labai budrūs,
linkę saugoti teritoriją, puikūs gynėjai.

 

Miniatiūriniai VA

Priscilla, ketverių metų amžiaus hipofizinė neūžauga

Kartais dėl genetinių pakitimų
(hipofizės dvarfizmas) normalių vokiečių aviganių vadose gimsta miniatiūriniai
vokiečių aviganiai. Svarbu
įsidėmėti, kad tai nėra veislė. Genetiniai pakitimai šiems šunims suteikia ne
tik mažą ūgį, bet ir aibę daugialypių sveikatos problemų – nuo alergijų ir labai
blogos kailio būklės iki širdies ligų. Metams bėgant daugelis mažųjų VA
nuplinka. Šie šunys nesveria daugiau kaip 9 – 14 kg. Šių neūžaugų temperamentas
niekuo nesiskiria nuo didesniųjų VA.

Normalaus dydžio VA ir neūžauga

Didžioji dalis jauniklių
neišgyvena nė kelių mėnesių, tačiau kartais tinkamai rūpinantis jie gali
gyventi ilgiau (net iki 12 metų) ir būti puikūs kompanionai.

 

Bohemijos aviganiai


Bohemijos aviganiai (Chodsky pes,
Chodenhund) yra vietinė čekų aviganių veislė, kurios amžius siekia bent 500
metų. Šie šunys, jei ir nėra VA protėviai, tai bent jau turi bendrą kilmę su
jais. Jie šiek tiek mažesni už VA, ilgakailiai ir juodi su raudonomis žymėmis.
Nors FCI nepripažinti, laikomi nacionaline Čekijos veisle ir mėgiami dėl tokių
savybių kaip energija bei draugiškumas.

 

Altdeutscher Huetehunde


Altdeutscher Huetehunde, kaip ir
VA, kilę iš tų pačių protėvių. Jie yra visų kailių spalvų ir struktūrų ir vis
dar naudojami kaip ganymo šunys.

 

Saarloso vilkšunis


Saarloso vilkšunius 1921 metais
išveisė olandas Leendert Saarloos, suporavęs vokiečių aviganį su Eurazijos
vilko patele. Šitaip jis norėjo pagerinti aviganius. Olandų kinologai šiuos
šunis pripažino 1975 metais. Saarloso vilkšunis – labai įspūdingas gyvūnas,
tačiau jis išlaikęs daugybę natūralių vilko savybių, tokių kaip atsargumas,
drovumas ar silpni nervai. Tarnybai šie šunys netinkami.

 

Čekoslovakų vilkšunis


Čekoslovakų vilkšunis, nors
palyginti ir jauna veislė, turi daugybę gerbėjų visame pasaulyje. 1955 metais
tuometinėje Čekoslovakijoje Karpatų vilkas suporuotas su vokiečių avigane. Taip
norėta išvesti gyvūnus, kurie turėtų pageidaujamas abiejų – tiek šunų, tiek
vilkų – savybes. Bandymas puikiai pavyko (pripažinta, kad tai bene sveikiausi
ir kokybiškiausia aviganiai) ir čekoslovakų vilkšuniai 1982 metais pripažinti
nacionaline veisle.

 

Amerikos tundrų aviganis


Amerikos tundrų aviganis vis dar
„kuriamas“. Veislei išveisti panaudoti Šiaurės Amerikos vilkas ir vokiečių
aviganis. Vis dėlto šių gyvūnų veisimas nebuvo vykdomas itin atsakingai ir tarp
jų kartais pasitaiko nestabilaus temperamento gyvūnų. Be to, kadangi jie
pernelyg dideli, netinkami ir tarnybai. 
Taip pat faktiškai toks pat mišrūnas yra ir Timber aviganis.

 

besidomintiems:

 http://www.regalwise.com/

http://www.royalair.org/

http://www.kerstoneshepherds.net/

http://www.justshepherds.com/

http://www.shawlein.com

http://www.truehaus.com/index.htm

http://leerburg.com/germblod.htm

 

Rodyk draugams