Apie VA istoriją, pritaikymą ir standartą pakankamai prirašyta lietuvių kalba, daugelį įdomių dalykų galima taip pat rasti vokietistų forume, tad gal papasakosiu apie tuos dalykus, kurie man buvo kažkiek įdomus ir apie kuriuos lietuvių kalba radau nedaug informacijos – apie vokiečių aviganių tipus ir „naujus“ VA.

Pastaba: paspaudę kai kurias nuotraukas turėjote sužinoti daugiau apie šunį ar jo kilmę. Arba apie kažkieno autorines teises - tačiau po kažkurių blogas.lt reformų atrodo, kad tos nuorodos nelabai veikia…

Vakarų Vokietijos show linijų šunys

VA yra bene labiausiai paplitę tarnybiniai šunys. Galbūt vertėtų nepamiršti ir to, kad vokiečių aviganių yra keletas tipų. Tarkim, Vakarų Vokietijos parodinių (show) linijų šunys artimiausi standartui ir bene populiariausi. Veisiant juos labiausiai susitelkiama ties šuns išvaizda.

Jie itin dažni parodose ir kartais naudojami tarnybose (ganyme, gelbėjime, sporte). Tai puikūs šeimos šunys, stabilaus būdo, tačiau pakankamai temperamentingi, kad galėtų saugoti ar ginti. Veisiant šiuos šunis būtina atlikti darbinius testus. Dažniausiai jie būna raudoni juodu balnu, kartais sabalo spalvos. Dėl populiarumo jie gali turėti fizinių (silpnas stuburas, blunkanti pigmentacija) ir temperamento trūkumų. Darbinių vokiečių aviganių mylėtojai teigia, kad show linijų atstovai niekada nebus geri tarnybiniai šunys., tačiau jie tinkamesni auginti “paprastiems vartotojams” Vis dėlto svarbu įsidėmėti, kad parodinės linijos nėra žaislinė dirbančiųjų kopija – šiuos šunis taip pat reikia socializuoti,
dresuoti ir užimti.

1965 m. čempionas Condor von Zollgrezschutzhaus

Darbiniai VA

Marc vom Herkulesblick – Vakarų Vokietijos darbinių linijų atstovas

Darbinės vokiečių aviganių linijos paplitusios Vokietijoje, taip pat Olandijoje ar Belgijoje (nereikia painioti su olandų ar belgų aviganiais). Šie šunys veisiami ne parodoms, o sportui (Schutzhund) bei tarnybai.

Yanik, 3,5 metų amžiaus darbinė kalė

Jie pasitiki savimi, pasižymi psichikos stabilumu ir bebaimiškumu, užsidegimu darbui, budrumu, energija, pranoksta daugelį kitų šunų policijoje, kariuomenėje ar ieškant narkotikų bei sprogmenų. Šie šunys grožio parodose pasirodo prasčiau, tačiau yra galingo bei atletiško sudėjimo.

Xato von der bösen Nachbarschaft

Nelabai tinkami ir kaip vien šeimos šunys ar numylėtiniai – paprastam žmogui su rimtu tarnybiniu šunimi sunku susitvarkyti, kai kurie jų būna agresyvūs (nors sporte pernelyg agresyvių šunų, kaip ir bailių ar nervingų, vengiama), be to, jiems reikia daug veiklos ir dirbdami šie gyvūnai būna laimingiausi. Darbinių linijų šuns auginimas tik kaip namų numylėtinio – pats tikriausias gyvūno kankinimas.

Darbinių linijų šunys nelabai mėgsta svetimus žmones, nors juos pakenčia – dėl savo neutralumo jie kartais
pavadinami nedraugiškais. Vis dėlto negalima pamiršti, kad VA nėra retriveris ir iš jo reikalaujama kitokių savybių.

Paprastai būna sabalo, juodi ar dvispalviai, nereti ir raudoni juodu balnu. Darbinių VA spalvos nuo show šunų skiriasi todėl, Vokietijoje šios spalvos (pvz., sabalo) niekada nebuvo labai populiarios, jų turėtojai veisti tik jei būdavo labai gerų savybių, tad automatiškai atsisijojo visokie „niekalai“. Jie ne tokio gracingi kaip parodiniai VA, tačiau pasižymi galingu ir atletišku sudėjimu.

Rytų Vokietijos aviganiai

Baldo vom Wolkenstein

Šiek tiek skirtingu vokiečių aviganiai (DDR) išsivystė Rytų Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo – prieš VA skilimą į parodų ir darbines klases.

Jie kaulingi, stambūs, masyviomis galvomis, tamsios spalvos (tamsiai pilko ar juodo sabalo) ir turi tvirtą būdą. Šie šunys vertinami ne dėl išvaizdos, o dėl sveikatos – dėl kruopštaus ir griežto veisimo dauguma jų turi sveikus klubus. Jie labai sveiki, stiprūs ir puikiai prisitaikantys.

Darbinių Rytų Vokietijos linijų atstovas Alk vom Osterberg

Kai kurie selekcininkai bando išaugoti grynas Rytų Vokietijos aviganių linijas, motyvuodami teigiamomis jų
savybėmis, tačiau daugelis jas kryžmina su darbinėmis.

Ginny Schh, KKL1

Čekų/slovakų linijos

Aron ze Zdenkovo dvora

Čekų/slovakų vokiečių aviganių linijos išsivystė tuometinėje Čekoslovakijoje iš DDR kaip tarnybiniai šunys. Iš esmės jie yra Rytų Vokietijos aviganių linijos, kadangi išvystyti iš jų. Kai kurie selekcininkai bando šias linijas išsaugoti grynas, tačiau daugelis jas kryžmina su darbinėmis linijomis.

Čekų ir DDR tipai kartais kryžminami tarpusavyje, kadangi jie yra panašūs.

Čekų/DDR atstovas

JAV show linijos

Skirtingas vokiečių aviganių tipas susiformavo JAV. Jie šiame krašte dominuoja nuo 1970. Šie VA veisiami pagal AKC ir CKC sistemas, didžiausią dėmėsį kreipiant į išvaizdą ir judėjimą, iš jų nereikalaujama nei darbinių pažymėjimų, nei klubo sąnarių tyrimų.

Kaip vokiečių aviganiai, jie per ilgi, turi didelį užpakalinės kūno dalies nuolydžio kampą (nustatyta, kad ši
savybė žalinga sveikatai), didesni, lieknesni, turi siauresnes galvas, ilgesnius snukius, laibesnius kaklus ir šiaip keistai atrodo, be to, nėra ypatingi bėgikai ar šokikai (o šios savybės darbiniui šuniui būtinos). Taip pat
JAV vokiečių aviganiai pasižymi silpnu charakteriu ir yra niekam tikę kaip tarnybiniai šunys (išskyrus retas išimtis). Siekiant išgauti „ekstremalų“ VA tipą buvo prarastos tokios savybės kaip ištvermė, geras temperamentas ir darbiniai gebėjimai (vienas kinologas kalbėdamas apie elgseną juos pavadino „šiek tiek maniakais“, kitas teigė, kad amerikiečių ir vokiečių aviganiai – visiškai skirtingos veislės, nes veisiami dėl skirtingų tikslų).

Jie gali būti šiokie tokie sargai, tačiau neturi reikiamo stabilumo ir drąsos, todėl dažnai kanda iš baimės, o ne norėdami apsaugoti šeimininką, todėl atitinkamoje situacijoje jie nebus geri gynėjai.

Bėgdami šie šunys neparodo jokio balanso, tačiau daugeliui tokio tipo mylėtojų atrodo labai estetiškai ir gražiai. Vienintelis dalykas, kurį amerikiečių šunys tikrai gerai sugeba – tai gražiai (sąlyginai) pastovėti parodoje. Šiuo metu jau bandoma gerinti bent dalies šunų fizinę bei psichinę būklę.

Amerikiečių AKC tipas

Iki 1970 metų Amerikoje veisti šunys nedemonstravo tokių ekstremalių išvaizdos bruožų. Šiuo metu tarp AKC veisėjų ir natūralesnės išvaizdos vokiečių aviganių augintojų vyksta aršios peštynės – AKC atkakliai gina savo VA tipą.

Amerikiečių darbinių linijų atstovas gano avis

Didžiosios Britanijos VA - elzasiečiai (Alsation)

Įdomių vokiečių aviganių (Alsation, Elzaso aviganiai) galima pamatyti ir Didžiojoje Britanijoje, kadangi jie ten importuoti dar prieš atsirandant šiuolaikiniams pokariniams aviganiams. Tuo metu nebuvo jokios normalios veislės registratūros. Iki Pirmojo pasaulinio karo šie gyvūnai būdavo žinomi kaip „Prancūzijos policijos šunys“. Kadangi po karo vokiečiams buvo jaučiama antipatija, anglai šunis nusprendė vadinti „Alsation“, o vokiečių aviganiais jie oficialiai tapo tik 1930 m.

Angliško tipo elzasietis

Jie sunkūs ir gan ilgoko kūno, gražių pečių, stambių kaulų, gilios krūtinės ląstos, tuo pačiu turi silpnokus
nervukus. Vis dėlto nemažai jų dirba policijoje ar kaip vedliai, bet tarnyboje juos išstumia darbinės, o parodose – šou linijos.

Angliškų linijų elzasietis Mikadene Highlander

Daugelis VA mylėtojų teigia, jog labai gerai, jog anglai savo šunis vadina Alsation, kadangi tai – tikrai ne vokiečių aviganiai (taip manė ir veislės kūrėjai). Grynų angliškų linijų šunys nepasižymi nei tinkamomis proporcijomis, nei jėga, nei harmoningu sudėjimu… Jau 1924 metais M. von Stepanitz, teisėjavęs Anglijoje, teigė, kad jį stebina, kiek daug čia šunų silpnomis nugaromis.

Vokiečių tipo elzasietis Shootersway Lido – šių šunų mėgėjai kartais stengiasi laikytis vokiškojo standarto

Baltieji šveicarų aviganiai

Balta vokiečių aviganių spalva daugelyje valstybių diskvalifikuojama. Vienas iš kaltinimų baltakailiam „vokiečiui“ buvo neva išblunkanti palikuonių spalva ar paveldimas kurtumas. Šie teiginiai daugybę kartų buvo paneigti genetikų ir veisėjų. Genas, kontroliuojantis baltą kailio spalvą yra natūralus visų VA spalvų komponentas ir jis nesusijęs su kurtumu. Daugelis baltų aviganių turėtojų kovojo dėl jų pripažinimo, tačiau greit šie šunys tapo ne vokietukais, o atskira veisle. Net Horand fon Grafrat, pirmojo oficialiai užregistruoto vokiečių aviganio ir svarbiausio veislės reproduktoriaus, senelis iš mamos pusės Greif buvo balto kailio savininkas.

Dabar šie balti šunys žinomi baltųjų šveicarų aviganių vardu. Bėgant metams, Šveicarų Baltieji aviganiai po truputį „evoliucionavo“ ir dabar jau gan stipriai skiriasi nuo „vokiečių“. Baltieji šveicarų aviganiai turi ilgą ir trumpą kailiuką.

Jų kitokia anatominė struktūra, labiau išlaikytas darbinis tipas. Vis dėlto jų charakteris kaip tarnybinių šunų
kartais būna silpnokas, be to, dažnai teigiama, kad mokslui jie ne tokie imlūs kaip įprastiniai VA.

Dažniausiai naudojami kaip terapijos šunys ar vedliai. Anksčiau Kanados raitoji policija juos naudojo kaip
padėjėjus, tačiau vėliau šių šunų atsisakė, motyvuodama tuo, kad baltas kailis tarnybinio šuns darbą apsunkina – tarki, naktį jis būna pernelyg lengvai pastebimas.

Pandos aviganiai

JAV galima pamatyti ir įdomių šunų, šaukiamų pandos aviganiais. Jų kūno sudėjimas bei temperamentas yra geri, taip pat, atrodo, šios keistos spalvos šunys neturi sveikatos problemų, tad jų savininkai siekia, kad ši VA atmaina arba būtų pripažinta kaip atskira veislė, arba kaip tikras vokiečių aviganis.


Manoma, kad pandos aviganiai turi kitų šunų (pvz., borderkolių), kraujo, tačiau jų veisėjai teigia, kad tai – netiesa ir kad jie yra gryni VA. Jie atsirado 2000 metais – tradicinių spalvų (juodai rudas ir juoda) vokiečių aviganių tėvams gimė Frankie, labai įdomios spalvos šuniukas. Veisėjas pamanė, kad galbūt kalė netyčia susiporavo su kokiu nors kitu šunimi, tačiau atlikus DNR testą, paaiškėjo, jog mažylis – tikras VA, o jo spalva atsirado dėl genetinio pakitimo. Veisiant spalva persidavė ir palikuonims.

Neatitinkančios standarto spalvos

Kartais pasitaiko įdomių retesnių spalvų vokiečių aviganių, pvz., meslvų ar kepenų. Tokie iš parodų diskvalifikuojami. Kai kurie selekcininkai juos veisia, kadangi šie šunys būna puikūs kompanionai, tačiau tuo pačiu nepakankamos pigmentacijos šunys dažniau turi odos problemų, be to, šviesi oda ne tokia atspari UV saulės spindulių poveikiui.

Shiloh aviganiai

Shiloh aviganis atsirado JAV, norint atgaivinti „originalaus“ vokiečių aviganio savybes, kadangi daug kam nepatiko dabartiniai JAV parodų aviganiai. Šie aviganiai turi Aliaskos malamutų bei Sarplaniko aviganių kraujo. Jie išveisti apie 1974 m.

Shiloh aviganiai – milžiniški, patinai bent 76 cm ūgio ties ketera ir 63 – 72 kg svorio, kalės bent 71 cm ūgio
ir 45 – 54,5 kg svorio. Kinologinių organizacijų jie nepripažįstami. Šie aviganiai pasižymi mažesnėmis negu VA ausimis, didele spalvų įvairove (juodas su gelsvai rudu, auksiškai rudu, sidabriniu, kreminiu, vienspalviai auksiniai, sidabriniai, raudoni, tamsiai rudi, tamsiai pilki, juodi, juodai sabališki; galima baltymė ant krūtinės ar kojų pirštų), šviesiai rusvomis akimis, polinkiu į displaziją ir silpnoku charakteriu. Pagal standartą jie turi išlakyti pusiausvyrą tarp elegancijos ir jėgos.

Kailis būna vidutinio ilgio ir ilgas. Ilgaplaukiai turi storą pavilnę ir savitus „karčius“. Kūno plaukai negali būti ilgesni kaip 12,5 cm.

Trumpaplaukis Shiloh aviganis

Kaip tarnybiniai šunys jie nenaudojami, nes yra per dideli ir jų temperamentas tam netinka, tačiau jie
puikūs šeimos bei terapijos gyvūnai, taip pat kartais naudojami kaip ganymo
šunys.

Ilgaplaukiai VA

Ilgaplaukiai vokiečių aviganiai (arba senieji VA) nėra atskiras tipas ar veislė, kadangi recesyviniai ilgą kailį lemiantys genai gali egzistuoti bet kuriame šunyje . Ilgaplaukių aviganių kailis gali būti nuo vos ilgesnio negu vidutinis iki labai ilgo, kurį sudėtinga prižiūrėti. Neretai teigiama, kad jiems trūksta reikiamo pavilnės sluoksnio, tačiau šio paprastai neturi kita ilgaplaukių atmaina, kuri visada buvo laikoma ydinga ir pasižymėjo minkštesniu kailiu. Vokiečių aviganiai ilgu kailiu laikomi ydingais, tarnybai jie netinkami, tad susikūrė atskiras jų klubas, bandantis juos išsaugoti kaip „senuosius vokiečių aviganius“.


Norintiems įsigyti šį šunį, patariama jį pirkti ne niš tų veisėjų, kurie daugina vien ilgaplaukius VA, o iš to, kurio vadose ilgaplaukiai pasitaiko atsitiktinai. Manoma, kad ilgaplaukiai šunys mielesnio charakterio, tačiau šito niekas neįrodė.

Karališkieji aviganiai


Karališkieji aviganiai atsirado dėl amerikiečių pastangų pagaminti milžiniškus labai gauruotus VA. Veisiant šiuos aviganius, naudoti amerikietiški ir europietiški aviganiai, tačiau realiai tai tai buvo Shiloh aviganių atšaka. Dydžio pridėjo malamutai, akitos ir Pirėnų aukštikalnių šunys.

Standarte reikalaujama, kad karališkieji aviganiai būtų kaip galima didesni ir kaulingesni. Jų ūgis paprastai 64 – 74 cm, svoris – 41 – 69 kg. Didelis dydis ir silpnokas būdas neleidžia jiems būti tarnybiniais šunimis, tad jie populiarūs kaip šeimos šunys bei palydovai, kadangi nėra labai aktyvūs ar agresyvūs. Teigiama, kad suaugusias šuniui per dieną pakanka dviejų pasivaikščiojimų po 15 minučių. Be to, dideli šunys labiau linkę į displaziją, traumas, yra ne tokie vikrūs bei greiti ir trumpiau gyvena.

Karališkieji aviganiai, kaip ir Shiloh aviganiai, turi dviejų rūšių kailį – ilgą arba trumpesnį lygų. JAV šie šunys kainuoja nuo 1250 iki 2000 dolerių. Dabartiniai karališkieji aviganiai vis dažniau kenčia dėl būdo sutrikimų.

Senojo stiliaus vokiečių aviganiai


Senojo (senamadiškojo) stiliaus vokiečių aviganiai (Old Fashioned, Original, Old World) atsirado bandant grąžinti senus didelius (virš 76 cm ir 45 kg) aviganius. Jie neturi jokių kitų veislių kraujo. Daugelis jų gauruoti ir, skirtingai nuo pernelyg nuožulnių amerikietiškų show linijų ir kartais kuprotų vokiečių šunų, turi tiesias nugaras. Jie pasižymi ramiu ir taikiu būdu, tad kaip tarnybiniai šunys yra niekam tikę. Kilę iš neparodinių amerikiečių ir vokiečių linijų.


Vertinami kaip namų šunys, kadangi būna neagresyvūs ir draugiški su vaikais. Būna ilgaplaukiai ir trumpaplaukiai.

Senieji VA

Senojo vokiečių aviganių tipo šuo 1920 metais buvo sauso sudėjimo, ilgakojis, kvadratinio sudėjimo ir panašus į malinua. Tai nieko nestebina, nes šias veisles sieja giminystės saitai

Kunmingo šunys

Kunmingo šunys išveisti komunistinėje Kinijoje, Junano srityje. 1950 metais veisimui panaudota 10 vilkšunių (tikėtina, kilusių iš VA), 20 vietinių šunų ir 10 vokiečių aviganių iš Vokietijos. Jie labiau kvadratinės formos ir ilgakojai, palyginti su šiandieniniais VA. Šių šunų spalvų įvairovė – kaip ir visų vokiečių aviganių, pasitaiko ir tigrinių egzempliorių. Be to, šių šunų kailis trumpesni už įprastinių VA. Dar ir dabar Kinijoje jie naudojami kaip kariniai bei policijos šunys, kadangi turi stabilų temperamentą ir yra lengvai dresuojami.

Kunmingo šunų ūgis 64 – 68 cm, svoris 30 – 38 kg. Jei auginami ne tarnybai, kasdien turi gauti daug veiklos.

Rytų Europos aviganiai

Rytų Europos, arba baltarusių aviganiai Baltarusijoje imti veisti 1930 metais. Kai kurie jų buvo kryžminti su
Centrinės Azijos aviganiais, laikomis ir kitomis vietinėmis veislėmis. Kai kuriais duomenimis, REA turi ir dobermanų bei Kaukazo aviganių kraujo. Iš dalies su vietinėmis veislėmis jie kryžminti, kad taptų atsparesni šalčiui, be to, tais laikais sovietai mėgo išvedinėti naujas veisles.

Po Antrojo pasaulinio karo rusų kraštuose buvo niekinama viskas, kas kilę iš vakarų, o ypač iš Vokietijos, todėl penkto dešimtmečio pradžioje buvo pradėta kalbėti apie Rytų Europos aviganį, kaip apie veislę, žymiai pranašesnę už vokiškąją. Tai buvo dideli ir stambūs šunys. 1964m. TSRS buvo patvirtintas rytų Europos aviganio standartas ir nuo tada bent jau oficialiai buvo uždrausta veisime naudoti kitų veislių šunis. Rytų Europos aviganių kilmės dokumentuose, nors ir bandyta atsiriboti nuo vaakrų, figūravo seneliai ir proseneliai iš Vokietijos. Veisime buvo laikomasi pagrindinio principo, kad rusų “tarybiniai šunys “ patys didžiausi, stambiausi, darbingiausi, vienu žodžiu, “kiečiausi” pasaulyje. Iki 1968 metų buvo leidžiama veisti šunis kriptorchus, turinčius nepilną dantų formulę, iki 1974
metų - baltos, tigrinės ar šiaudų spalvos, o ūgio standartas buvo padidintas
net iki 72 cm.

Dažniausiai baltarusių aviganiai naudoti kaip sargai, juos mėgo ir KGB. Neretai jie būdavo juodi, kartais turėdavo mėlynas akis. Rytų Europos aviganiai dideli – bent 71 cm ūgio ties ketera.

Teigiama, kad dėl kompaktiško kūno ir atletiško sudėjimo jie – puikūs šuolininkai bei bėgikai. Labai budrūs,
linkę saugoti teritoriją, puikūs gynėjai.

Miniatiūriniai VA

Priscilla, ketverių metų amžiaus hipofizinė neūžauga

Kartais dėl genetinių pakitimų (hipofizės dvarfizmas) normalių vokiečių aviganių vadose gimsta miniatiūriniai vokiečių aviganiai. Svarbu įsidėmėti, kad tai nėra veislė. Genetiniai pakitimai šiems šunims suteikia ne tik mažą ūgį, bet ir aibę daugialypių sveikatos problemų – nuo alergijų ir labai blogos kailio būklės iki širdies ligų. Metams bėgant daugelis mažųjų VA nuplinka. Šie šunys nesveria daugiau kaip 9 – 14 kg. Šių neūžaugų temperamentas niekuo nesiskiria nuo didesniųjų VA.

Normalaus dydžio VA ir neūžauga

Didžioji dalis jauniklių neišgyvena nė kelių mėnesių, tačiau kartais tinkamai rūpinantis jie gali gyventi ilgiau (net iki 12 metų) ir būti puikūs kompanionai.

Bohemijos aviganiai


Bohemijos aviganiai (Chodsky pes, Chodenhund) yra vietinė čekų aviganių veislė, kurios amžius siekia bent 500 metų. Šie šunys, jei ir nėra VA protėviai, tai bent jau turi bendrą kilmę su jais. Jie šiek tiek mažesni už VA, ilgakailiai ir juodi su raudonomis žymėmis. Nors FCI nepripažinti, laikomi nacionaline Čekijos veisle ir mėgiami dėl tokių savybių kaip energija bei draugiškumas.

Altdeutscher Huetehunde


Altdeutscher Huetehunde, kaip ir VA, kilę iš tų pačių protėvių. Jie yra visų kailių spalvų ir struktūrų ir vis
dar naudojami kaip ganymo šunys.

Saarloso vilkšunis


Saarloso vilkšunius 1921 metais išveisė olandas Leendert Saarloos, suporavęs vokiečių aviganį su Eurazijos vilko patele. Šitaip jis norėjo pagerinti aviganius. Olandų kinologai šiuos šunis pripažino 1975 metais. Saarloso vilkšunis – labai įspūdingas gyvūnas, tačiau jis išlaikęs daugybę natūralių vilko savybių, tokių kaip atsargumas, drovumas ar silpni nervai. Tarnybai šie šunys netinkami.

Čekoslovakų vilkšunis


Čekoslovakų vilkšunis, nors palyginti ir jauna veislė, turi daugybę gerbėjų visame pasaulyje. 1955 metais tuometinėje Čekoslovakijoje Karpatų vilkas suporuotas su vokiečių avigane. Taip norėta išvesti gyvūnus, kurie turėtų pageidaujamas abiejų – tiek šunų, tiek vilkų – savybes. Bandymas puikiai pavyko (pripažinta, kad tai bene sveikiausi ir kokybiškiausia aviganiai) ir čekoslovakų vilkšuniai 1982 metais pripažinti
nacionaline veisle.

Amerikos tundrų aviganis


Amerikos tundrų aviganis vis dar „kuriamas“. Veislei išveisti panaudoti Šiaurės Amerikos vilkas ir vokiečių aviganis. Vis dėlto šių gyvūnų veisimas nebuvo vykdomas itin atsakingai ir tarp jų kartais pasitaiko nestabilaus temperamento gyvūnų. Be to, kadangi jie pernelyg dideli, netinkami ir tarnybai.
Taip pat faktiškai toks pat mišrūnas yra ir Timber aviganis.

besidomintiems:

http://www.regalwise.com/

http://www.royalair.org/

http://www.kerstoneshepherds.net/

http://www.justshepherds.com/

http://www.shawlein.com

http://www.truehaus.com/index.htm

http://leerburg.com/germblod.htm

Rodyk draugams