BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šunys ir maistas (1 dalis)

Šunys priklauso plėšriesiems gyvūnams (būrys Carnivora), bene tipiškiausiai jų šeimai – šuniniams (Canidae). Genetiškai įrodyta, kad šuo kilęs iš vilko, neretai laikomas ne atskira rūšimi, o vilko porūšiu. Nors jų išvaizda smarkiai skiriasi, organai veikia praktiškai taip pat, tad ir jų abiejų maisto virškinimo sistema panaši.

Žmonės galvoja, kad šunys buvo prijaukinti prieš daugybę metų ir, gyvendami drauge su žmonėmis, prisitaikė prie to maisto, kokiu juos šeria. Iš tiesų tik kelis paskutinius šimtmečius šunys visiškai išmaitinami žmonių – anksčiau nebuvo tokių didelių pastangų keisti šunų prigimtį. Šiuolaikinis šunų maistas egzistuoja vos keliasdešimt metų. Be to, nepamirškime, kad žmogus daugiau kaip 150 000 metų yra medžiotojas, tačiau vis dar nesugeba virškinti žalios mėsos. Blogiausiu atveju galima manyti, kad šunys nėra tokie „griežti“ plėšrūnai kaip katės.

Vilkų ir šunų gyvūnų maitinimuisi būdingi tam tikri bruožai – pavyzdžiui, medžioklė (fizinis krūvis), ėdimas ir poilsis (miegas). Be to, vilko virškinimo sistema tobulai pritaikyta susidoroti su sunkiai virškinamomis kaulo dalimis – kaulų gabaliukai apsivynioja kaliu, kad nesužalotų žarnyno. Vilkas turi didelius kandžius, kurie svarbesni maisto laikymui, o ne kramtymui. Jo skrandis gali smarkiai išsitempti ir savyje sutalpinti didelius mėsos kiekius. Vilkas turi palyginti dideles kepenis. Pagrindinis vilko maisto virškinimo centras – plonoji žarna, kuri suskaido viską , išskyrus plaukus, dantis ir stambius kaulus. Maistas virškinamas tik kelias valandas. Vilkas gali ištverti badą iki 2 savaičių. Nuo 4 savaičių vilkiukai valgo atrytą maistą.

Kaip maitinasi šuns giminaičiai?

Vilkai daugiausia medžioja nukaršusius, ligotus gyvūnus. Gali ilgai badauti, o po to, atsiradus ėdesiui, prisiryti kelioms dienoms. Grobio labai nesirenka, nors labiausiai mėgsta stirnas, šernus ir stambius kanopinius gyvūnus. Kartais medžioja mažesnius gyvūnus (kiškius, paukščius), ėda dvėselieną. Trūkstant ėdesio, nevengia ir vabzdžių ar uogų. Paskerstų avių organus vilkai ėda taip:

15% kaulų (įskaitant kanopas ir kaukolę)

20% riebalų

10% odos ir raiščių

35% raumenų mėsa

15% organų, įskaitant plaučius ir gerklę

5% kiekis skrandžio ir žarnyno

Kojotas maisto ieško vienas. Beveik 90 proc. raciono sudaro gyvūninės kilmės maistas. Gaudo kiškius, smulkius graužikus, o taip pat gyvates, tačiau nevengia ir vaisių, vabzdžių, maitos.

Lapės daugiausiai minta smulkiais žinduoliais ir paukščiais. Netoli jūros gyvenančios lapės drasko žuvėdrų lizdus, ėda paukščių jauniklius ir kiaušinius. Miškuose gaudo graužikus, kurmius, ežius, kiškius, net stirniukus. Taip pat nevengia ir kirmėlių, vabzdžių. Rudosios lapės mitybai gana svarbūs ir sliekai. Mėgsta vaisius ir uogas. Kartais ėda dvėseną.

Karčiuotasis vilkas mėgsta smulkius žinduolius, paukščius, roplius, vabzdžius, kiaušinius ir vaisius. Jis prisėlina prie grobio ir staiga puola jį, visai kaip lapė.

Miškiniai šunys gyvena ir medžioja gaujomis maždaug po 10 individų. Jų grobis – stambūs graužikai, tokie kaip agučiai, ar pakos. Be to jie persekioja vandenyje kapibaras, nes moka gerai plaukti.

Dingai, bene artimiausi šuns giminaičiai, maitinasi maždaug 170 rūšių gyvūnais. 80 proc. šių laukinių šunų pietų užima raudonosios kengūros, pelkinės valabės, galvijai, skeltapėdės žąsys, vombatai, kuslapės, vikriosios kengūros, žiurkės. Įrodyta, kad kartais jie „prasisuka“ ir per namines kates. Likęs grobis – ne žinduoliai, jis sudaro apie 10 procentų dingo raciono. Tai, pvz., dideli ropliai. Kvinslendo įlankos srityje dingai labiausiai mėgsta laukines kiaules ir judrias mažas Australijos kengūras, šiauriniuose atogrąžų miškuose gaudo žąsis, graužikus ir mažas kengūras, Šiaurės pietų dykumose – triušius, graužikus, driežus, kengūras. Fraser saloje dingai neatsisako ir žuvų. Taip pat dingai ėda echidnas, krabus, vaisius, vabzdžius. 10 procentų tyrinėtų išmatų pavyzdžių aptikta žmogaus maisto atliekų – kai kuriose Australijos dalyse dingai kuičiasi šiukšlėse, Azijoje tokių kuitenų dauguma. Azijietiški dingai ragauja virtus ryžius, vaisius, žuvis, krabus ir dėl to, jog jų racione mažai baltymų bei daug angliavandenių, šie dingai žymiai mažesni negu australietiški.

Naminių šunų virškinimo trakto veikla

Virškinimas – toks fiziologinis procesas, kurio metu chemiškai sudėtingos maisto medžiagos paverčiamos paprastesnėmis, kurias pasisavina organizmas. Virškinimo organus sudaro virškinimo kanalas (traktas), kuris prasideda burnos plyšiu ir baigiasi išeinamąja anga, ir virškinimo liaukos, kurių sekretas išsilieja į virškinimo kanalą. Svarbiausios virškinimo trakto funkcijos – sekrecija, motorika, įsiurbimas ir ekskrecija. Virškinimo trakte skiriamos šios dalys:

Burnos ląsta

Ryklė

Stemplė

Skrandis

Plonosios žarnos

Storosios žarnos

Alkis

Alkis yra įgimta nevalinga fiziologinė būklė, jo jutimas – periodiškas. Tai signalas, kad reikia atstatyti organizmo energijos balansą. Kai skrandis tuščias, alkis jaučiamas po 20 – 30 min. kas 1 – 1,5 h. Alkio jutimas pranyksta, kai į skrandį patenka maisto ir nepasikartoja, kol skrandis pilnas.

Alkio jutimas glaudžiai susijęs su mitybos centru, kuris yra pailgosiose bei tarpinėse smegenyse, tinkliniame darinyje bei smegenų žievėje. Pagumburyje yra alkio ir sotumo centrai, kuriuos dirgina neurohumoraliniai faktoriai. Lateralinė pagumburio dalis atsako už alkio jausmą, ventromedialinė – už sotumo jausmą.

Ilgai neėdusio gyvūno kraujo sudėtis pakinta, toks kraujas ir skrandžio bei žarnų įcentriniai impulsai jaudina pagumburio branduolius, tad jaučiamas alkis. Sotumo jausmą sukelia ir žarnyno hormonas cholecistokininas, o apetitą stimuliuoja gherlinas. Su alkio ir sotumo pojūčiais susijusi ir maistinių medžiagų (gliukozės, aminorūgščių) koncentracija kraujyje. Ėdant, kai maistas patenka į virškinimo traktą (skrandį) ir jį užpildo, nerviniai impulsai iš receptorių klajokliu nervu perduoda sotumo centrui, tad atsiranda sotumo jausmas.

Burna

Jutimo organais gyvūnas randa maistą, nustato jo kokybę, tinkamumą ir konsistenciją. Tinkamą maistą ima į burną, ten skonio ir taktiliniais jutimais jį išmėgina, netinkamą (neskanų) spjauna lauk. Šuniui maisto kvapas svarbesnis negu skonis.

Šunys ir kiti grobuonys maistą ima kapliais ir iltimis. Maisto jie nekramto. Tuo tarpu galvijai maistą ima judriu ilgu liežuviu, kiaulės – liežuviu ir kapliais, avys – lūpomis, arkliai – lūpomis ir kapliais. Šunys skystą ėdalą ir vandenį laka – nuleidžia liežuvį į skystį, sudeda jį šaukšteliu ir įmeta skystį į burną.

Į burnos ląstą veda burnos anga, kurią riboja lūpos. Lūpos prisitvirtina prie žandikaulių alveolinio krašto ir aboraliai pereina į žandus. Jos apaugusios dengiamaisiais plaukais, tarp kurių yra kieti liečiamieji plaukai. Gleivinė dažniausiai juodai pigmentuota. Burnos anga didelė, žandai trumpi. Didelė dorsalinė žandų liauka (gl. Zygmatica) išskiria gleivėtą sekretą, per 4 – 5 ištekamuosius kanalus ištekantį į burnos ląstą ties paskutiniu viršutiniu krūminiu dantimi.

Burnos lubų kaulinį pagrindą sudaro viršutinio bei tarpinio žandikaulių gomurinė atauga ir gomurikaulio horizontalioji dalis. Burnos lubas išklojanti gleivinė stora, kieta ir raukšlėta. Ji sudaro kietąjį gomurį, kuris perina į minkštąjį gomurį. Kietojo gomurio viduryje yra siūlė, kurios priekiniame gale – žemas spenelis papilla incisiva. Nuo gomurio siūlės lanku į šonus ir atgal eina 6 – 10 gomurio raukšlių. Minkštąjį gomurį sudaro gleivinės raukšlė, į kurią įsiterpęs plokščias gomurinis raumuo. Minkštasis gomurys kabo nuo gomurikaulio ties liežuvio šaknimi ir skiria burnos ląstą nuo ryklės. Tarp minkštojo gomurio laisvojo krašto ir liežuvio šaknies lieka tik siauras tarpas – žiotys. Ryjant minkštasis gomurys pasikelia, ir žiotys praplatėja. Nuo minkštojo gomurio šonų į liežuvio šaknį lanku eina gleivinės raukšlė, kita eina nuo minkštojo gomurio per ryklę į stemplės pradžią.

Žandikaulių alveolinės ataugos ir dantų arkados burnos ląstą dalina į burnos prieangį (tarp dantų iš vienos pusės ir lūpų bei žandų iš kitos pusės) ir tikrąją burną, kurios dugne guli judrus raumeninis organas liežuvis. Šuns liežuvis platus, plokščias, aštriais kraštais. Jo šaknis ir kūnas priaugę prie liežuvinio kaulo. Liežuvio smaigalys iš visų pusių laisvas. Į gomurio pusę atkreiptas liežuvio paviršius vadinamas liežuvio nugara, jos viduriu eina išilginis griovelis Liežuvio raumenį sudaro trimis kryptimis einančios raumeninės skaidulos (išilginės, skersinės ir vertikalinės). Dėl vienų ar kitų raumeninių skaidulų susitraukimo liežuvis keičia savo formą. Jo padėtį keičia paliežuvio raumenys.

Liežuvio raumenis supa gleivinė, kuri ant liežuvio nugaros stora, o ventralinėje pusėje plona ir švelni. Liežuvio nugaros ir šonų gleivinėje daug spenelių (siūliniai, grybiniai, pyliminiai ir lapiniai). Siūliniai šuns liežuvio speneliai minkšti ir švelnūs. Pyliminių spenelių 2 – 3 poros, lapinių – 1 pora, jie maži. Liežuvio smaigalio apatinėje pusėje tarp išilginių raumenų yra verpstės pavidalo jungiamojo audinio kapsule apsuptas organas lyssa.

Dantys

Plėšriųjų žinduolių, jų tarpe ir šunų, dantų gumburiai smailūs ir aukšti, sujungti aštriomis briaunomis – tai sekodontiniai dantys. Šuns dantys skirstomi į kandžius (incisivi), iltis (canini), prieškrūminius (praemolares) ir krūminius (molares). Prieškrūminiai ir krūminiai dantys dar vadinami skruostiniais.

Krūminiai dantys iš šonų suspausti ir trynimosi paviršiuje turi po tris emalio gumburėlius. Krūminiai dantys iš priekio į užpakalį didėja (viršutiniai iki ketvirtojo, apatiniai iki penktojo). Viršutinis ketvirtas ir apatinis penktas krūminiai didžiausi. Jie vadinami plėšiamaisiais arba dar galūdiniais dantimis (dentes sectorii), susiglaudžia kaip žirklių ašmenys ir yra būdingi tik plėšriųjų būrio žinduoliams, ypač tiems, kurie minta vien mėsa. Paskutiniai du krūminiai dantys yra daugiagumburiai. Ypač gerai išsivystę iltiniai dantys, skirti plėšyti maistą ir žudyti. Kandžiai skirti kandimui ir grobio laikymui. Krūminiais dantimis mėsa plėšoma į gabalėlius. Žolėdžių kandžiai platūs, plokšti, panašūs į kastuvą, jų iltys gali būti mažos kaip arklių ar didesnės kaip primatų. Krūminiai dantys suploti.

Suaugę šunys turi 42 dantis – 20 viršutiniame ir 22 apatiniame žandikauliuose. Maži šuniukai turi 28 dantis (viršutiniame žandikaulyje 6 kandžiai, 2 iltys, 6 prieškrūminiai, apatiniame 6 kandžiai, 2 iltys, 6 prieškrūminiai). Pieniniai kandžiai šuniukui išdygsta  4 – 6 savaitę, 5 – 6 sav. – iltys, 6 sav. – prieškrūminiai. Nuolatiniai kandžiai išdygsta 3–5 mėnesį, iltys 4–6 mėn., prieškrūminiai 4–5 mėn., krūminiai – 5–7 mėn.

Trūkstami (oligodontija) ar papildomi dantys (polidontija) laikomi genetiniu defektu, bet sveikatai įtakos dažniausiai nedaro. Koliams ir dobermanams dažnai būna bėdų su dantų skaičiaus neatitikimu, neretai per daug jų turi greihaundai ir įvairūs spanieliai. Netinkama mityba ar parazitai šuniukui augant gali sąlygoti nepakankamą emalio išsivystymą, kada emalis būna nelygus, duobėtas, plonas, o kai kuriose vietose jo iš viso nėra.

Normali šunų sankanda - žirklių principo, kada viršutiniai kandžiai šiek tiek uždengia apatinius, apatinės iltys telpa į erdvę tarp viršutinio kraštinio kandžio ir viršutinės ilties, dantų paviršiai nesiliečia. Esant nesankandai arba pernelyg siauram apatiniam žandikauliui, kartais tenka pašalinti apatines iltis, kadangi jos įsiremia į gomurį ar dantenas ir juos traumuoja.

Plėšrieji plačiai atveria savo burnas – tai pranašumas laikant ir žudant grobį. Veido raumenų nedaug, nes jie trukdo kramtyti ir nevaidina jokio vaidmens rijime. Pirmiausia kramtymo procese mėsėdžiai naudoja smilkininius (temporalis) raumenis, kurie sudaro didžiąją galvos masės dalį, kelia jį apatinį žandikaulį. Kramtomieji (masseter, pakelia apatinį žandikaulį ir sukanda dantis) ir pterigoidiniai (suka žandikaulius) raumenys nesvarbūs. Dėl žandinio sąnario ypatumų apatinio žandikaulio judėjimas apribotas, jis juda tik žemyn ir aukštyn, tad maistas tarp krūminių dantų sutraiškomas. Apatinio žandikaulio pusės iki senatvės lieka judriai susijungusios. Žandikaulio šakos lateralinėje pusėje yra gili kramtomojo raumens duobė.

Žolėdžių žandikaulis juda ir į priekį, užpakalį ar šonus, tad maistas tarp krūminių dantų malamas. Žmogus su visaėdžio dantų sandara maistą taip pat kramto ir trina. Žolėdžių veido raumenys gerai išsivystę, lūpos mėsingos, žandikaulio judesiai sudėtingi. Gerai išvystytas kramtomasis ir pterigoidiniai raumenys.

Didelis angliavandenių kiekis šuns maiste gali privesti prie dantų akmenų – žmonių amilazė pradeda virškinti angliavandenius dar burnoje, o šunys tokiu fermentu nesidžiaugia. Tiesa, šunys turi kitą pranašumą – kadangi jų burnoje krakmolas neskaidomas iki cukrų, jiems mažesnė tikimybė susirgti dantų ėduonimi (problemų gali kilti, jei šuo ilgai maitinamas minkštu maistu). Augintiniai turi turėti sąlygas nusivalyti dantis, paprastai tam tarnauja kaulai ar stambūs mėsos gabalai.

Seilių liaukos

Į žinduolių burnos ertmę atsiveria trys poros stambių seilių liaukų ir smulkios liaukos, išmėtytos visame burnos gleivinės paviršiuje.

Paausinė seilių liauka maža, lanko formos. Jos dorsaliniai galai guli abiejose ausies pagrindo pusėse. Paausinės seilių laukos ištekamasis latakas išeina iš priekinio laukos krašto, eina lateraliniu kramtomojo raumens paviršiumi į oralinę pusę ir ties antruoju – trečiuoju krūminiais dantimis atsiveria į burnos ląstą. Pažandinė seilių liauka šviesiai gelsvos spalvos, apvalios formos, guli ventraliai nuo paausinės liaukos. Tai mišri liauka, jis sekretuoja turinčias daug mucino, mažai druskų ir neturinčias fermentų seiles. Paliežuvinės seilių laukos (daugialatakės ir vienalatakė) guli burnos dugno gleivinės raukšlėje liežuvio šonuose, viena paskui kitą. Tai mišrios (serozinės – gleivinės) liaukos. Jos sekretuoja seiles, kuriose daug druskų ir gleivių. Smulkios liaukos gamina daug gleivių turinčias seiles.

Burnoje esančios seilės yra visų seilių liaukų sekretų mišinys. Tai bespalvis, silpnai opalescuojantis, skaidrus arba drumzlinas, klampus (dėl mucino), silpnai šarminės reakcijos skystis. Sausu maistu maitinamų  šunų seilės labiau serozinės, mėsa –gleivingesnės. Seilių šarminės druskos (bikarbonatai) neutralizuoja skrandžio rūgštis, dalyvauja termoreguliacijoje.

Seilės susideda iš 99,0 – 99,4 proc. vandens ir 0,6 – 1 proc. mineralinių bei organinių medžiagų. Jose yra natrio chloridų, sulfatų, karbonatų, kalio, kalcio, magnio, iš organinių medžiagų – baltymų, mucino, šlapalo, amoniako, aminorūgščių, monosacharidų.  Reikia turėti omenyje, kad mėsėdžių seilėse virškinimas nevyksta, jos dirba tik kaip pagalbininkės ryjant. Jose nėra virškinimo fermentų. Užtat mėsėdžių seilėse yra daug lizocimo – baktericidinės medžiagos. Dėl jo apsivalo dantys, dezinfekuojamas pašaras, reguliuojama rūgščių ir šarmų pusiausvyra.

Maistas, patekęs į burną, dirgina liežuvio ir burnos gleivinę, kurioje yra mechanoreceptorių, chemoreceptorių ir termoreceptorių. Jais vertinama pašaro konsistencija ir skonis. Iš receptorių jaudinimo impulsai perduodami į seilių sekrecijos centrą pailgosiose smegenyse, iš kur jaudinimas eina į seilių liaukas, kuriose prasideda sielių sekrecija. Seilių liaukų sekreciją veikia ir impulsai, einantys iš kitų virškinimo trakto dalių (skrandžio bei žarnų chemoreceptorių bei mechanoreceptorių dirginimas). Seilių liaukos sekretuojamos ne tik ėdant pašarą – užtenka jį vien pamatyti ar užuosti. Ramybės metu jos beveik nesekretuoja, o ėdant stipriai dirginamos ir išskiria daug seilių. Sausas ar smulkintas pašaras sukelia intensyvesnę sekreciją, negu drėgnas ar nesmulkintas. Daugiau seilių išsiskiria toje pusėje, kuria kramtoma. Seilių sekreciją slopina skausmas, susijaudinimas, neigiamos emocijos.

Ryklė

Ryklės ertmė piltuvo pavidalo, yra tarp burnos ir nosies ląstų iš vienos pusės ir gerklų bei stemplės pradžios iš kitos. Ryklės sienos (išskyrus dorsalinę, kurią sudaro tik gleivinė) sudarytos iš keturių sluoksnių (gleivinė, vidinė fascija, raumeninė plėvė, išorinė fascija). Ryklėje susikryžiuoja kvėpavimo ir virškinimo takai.

Kvėpuojamosios dalies gleivinė išklota virpamuoju epiteliu, virškinamosios – daugiasluoksniu plokščiuoju epiteliu. Gleivinėje guli mikroskopinio dydžio ryklės liaukos ir limfiniai mazgeliai. Užpakalinėje sienoje limfiniai folikulai sudaro ryklės migdolą. Raumeninė ryklės plėvė susideda ir išilginio ir žiedinio sluoksnių. Išilginį sluoksnį sudaro plokšti skersaruožiai raumenys, žiedinį - keturi raumenys, kurie gniaužia ryklę ir stumia kąsnį į stemplę. Minkštąjį gomurį ryjant pakelia du raumenys.

Ryklės ertmė su burnos ertme komunikuojasi per žiotis. Su nosies ertmėmis ryklė komunikuojasi pro chaonas. Ryklės šonuose apie 1 cm žemiau kiaušo pagrindo yra 4 – 5 cm ilgio plyšys, kuris veda į klausomąjį vamzdį.

Sukramtytas, seilėmis suvilgytas kąsnis žandų ir liežuvio judesiais užstumiamas ant liežuvio nugarėlės, prispaudžiamas prie kietojo gomurio ir stumiamas į ryklę. Tuo metu dirginami šios srities gleivinės receptoriai, todėl refleksiškai susitraukia raumenys, pakeliantys minkštąjį gomurį, kuris uždaro gerklas, kad maistas nepatektų į nosį. Liežuvis, stumdamas pašarą į ryklę, spaudžia antgerklį, kuris uždaro kelią į kvėpavimo takus, o liežuvio šaknis neleidžia maistui patekti atgal į burną. Ryklės raumenys susitraukia, stemplės anga prasiplečia ir kąsnis nustumiamas į stemplę. Jis nuryjamas greitai (per 0,3 – 0,5 sekundės).

Stemplė

Anatominiu ir funkciniu požymiu stemplė – nesudėtingiausias virškinimo skyrius. Tai vamzdinis organas, jungiantis ryklę su skrandžiu. Stemplės sienas sudaro gleivinė, raumeninė ir jungiamojo audinio plėvė. Gleivinės raukšlės stemplei leidžia prasiplėsti ryjant kąsnį. Gleivinėj yra serozinių liaukų. Raumeninę dalį sudaro skersaruožiai ir lygieji raumenys.

Susitraukus stemplės raumenims, stemplės raumenys pradeda peristaltiškai susitraukinėti 40 – 60 cm/s greičiu ir stumti maistą į skrandį. Slinkdamas žemutine stemplės dalimi, kąsnis dirgina ten esančius receptorius, todėl refleksiškai atsipalaiduoja kardialinis sfinkteris, kuris paprastai būna uždaras. Jam atsidarius, maistas patenka į skrandį.

Skrandis

Skrandis – virškinimo trakto praplatėjimas, kuriame prasideda cheminis maisto skaidymas. Jame maistas apdorojamas chemiškai ir mechaniškai. Šuns skrandis paprastas, palyginti didelis, visa gleivinė turi liaukas. Skrandis guli pilvo ląstoje kaudaliai kepenų, arčiau kairiosios pilvo sienos. Truputį įgaubtas dorsalinis skrandžio kraštas sudaro mažąją kreivę, o išgaubtas ventralinis kraštas – didžiąją kreivę. Didžiosios kreivės vidinė skrandžio dalis vadinama skrandžio dugnu. Priekinė skrandžio siena atkreipta į diafragmos ir kepenų pusę, o užpakalinė siena nukreipta į žarnų pusę. Netoli kairiojo skrandžio galo į jo mažąją kreivę atsiveria stemplė. Jos atsivėrimo anga vadinama įskrandžiu (kardialinė zona). Iš dešiniojo skrandžio galo išeina dvylikapirštė žarna, toje vietoje yra susiaurėjimas – skrandžio vartai (prievartis - piliorinė zona).

Skrandžio sieną sudaro gleivinės, raumeninė ir serozinė plėvės. Raumeninė plėvė sudaryta iš lygiųjų raumenų ląstelių, sudarančių išilginį, žiedinį ir įstrižinį sluoksnius. Storas žiedinis sluoksnis ties skrandžio vartais sudaro vartų uždaromąjį raumenį.

Tuščio skrandžio gleivinė susiraukšlėjusi. Gleivinėje arčiau įskrandžio guli kardialinės (įskrandžio) liaukos, gaminančios gleives, jų zona siaura, 1 cm pločio. Dugno ir šonų gleivinėje randamos dugno liaukos, gaminančios druskos rūgštį ir pepsinogeną. Piliorinių (prievarčio) liaukų zona didelė, užima beveik pusę skrandžio gleivinės. Skrandžio dugno liaukų sekretas stipriai rūgščios reakcijos, nes jame daug druskos rūgšties. Prievarčio link druskos rūgštį išskiriančių ląstelių mažėja. Prievartyje išsidėsčiusios G ląstelės ir gleives išskiriančios liaukos (tiesa, šių yra visame skrandyje).

Skrandžio sultys – bespalvis skaidrus rūgščios reakcijos skystis. Jo rūgštingumas priklauso nuo druskos rūgšties ir kitų organinių rūgščių. Šuns skrandžio pH 1 – 2 (žolėdžių gyvūnų, žmogaus pH 4 – 5) – kaip 0,4 proc. druskos rūgšties tirpalo. Neutralus pH yra 7. Dauguma fermentų labai jautrūs pH – jei jis ne toks, kokio reikia, jie paprasčiausiai neveiks. Be to, lizocimas seilėse ir stiprus skrandžio rūgštingumas nudaigoja daugelį bakterijų (todėl šunys gali ėsti ne tik žalią (salmonelės), bet ir pašvinkusią mėsą). Didelis skrandžio rūgštingumas – tai kaip kompensacija nesugebėjimui kramtyti („malti“) maisto ir kai kurių fermentų trūkumui seilėse.

Su maisto medžiagomis bei gleivėmis sujungta druskos rūgštis vadinama sujungta, laisva – su niekuo nesusijungusi. Druskos rūgštis turi baktericidinių savybių, tad dezinfekuoja ėdalą, taip pat sudaro palankias sąlygas proteolitinių fermentų veiklai, nes denatūruoja ir išbrinkina baltymus bei aktyvuoja pepsinogeną, tirpdo kai kurias mineralines medžiagas, minkština kaulus, veikia skrandžio bei žarnų motoriką. Rūgščių, fermentų ir gleivių sekrecija priklauso nuo to, koks maistas ir koks jo kiekis valgomas.

Skrandžio sulčių fermentai:

Pepsinas. Proteolitinis fermentas. Pagrindinės skrandžio liaukų sienelės gamina neaktyvų pepsiną – pepsinogeną, kurį aktyvuoja druskos rūgštis. Hidrolizės būdu pepsinas skaido baltymus iki albumozių ir peptonų. Fibriną ir mėsos baltymus jis virškina greitai, kiaušinio baltymą ir kolageną – lėčiau. Aktyvus tik rūgščioje terpėje (pH 0,8 – 1,0).

Katepsinas veikia silpnai rūgščioje terpėje ir skaido baltymus iki peptidų. Jis aktyvus jauniklių skrandyje.

Želatinazė – proteolitis fermentas, suskystinantis ir skaidantis želatiną.

Chimozinas (reninas) pieno baltymą kazeinogeną perverčia kazeininu. Jis sutraukia pieną, kurį suvirškina skrandžio sulčių fermentai. Jaunų, mintančiu pienu gyvulių skrandyje šio fermento daugiau negu suaugusių gyvulių. Chimozinas veikia silpnai rūgščioje, neutralioje ir silpnai šarminėje terpėje, kurioje yra kalcio jonų. Chimozinas naudojamas maisto pramonėje gaminant sūrius, anksčiau būdavo išgaunamas iš veršiukų skrandžių, dabar jį išskiria genetiškai modifikuoti mikroorganizmai.

Lipazė skaido riebalus ir gliceriną į riebiąsias rūgštis. Suaugusių gyvulių skrandžio sultyse lipazės nedaug.

Skrandžio pilorinėje zonoje gaminasi gleivės, jos yra šarminės reakcijos, turi daug pepsino (tačiau šis neaktyvus). Gleivės saugo nuo mechaninių, cheminių ir terminių sužalojimų.

Šuns skrandis talpus, vienakameris, kai dalis žolėdžių turi kelių kamerų skrandžius. Jo tūris sudaro 60 – 70 proc. visos virškinimo sistemos (žolėdžių – mažiau kaip 30 proc., žmogaus 21 – 27 proc.). Kaip pavyzdį, kuo plėšrūno skrandis skiriasi nuo žolėdžio, galima imti arklio skrandį - jame maža druskos rūgšties koncentracija (pH 1,13 – 6,78), tad geros sąlygos bakteriniams procesams. Pašaras beveik nemaišomas, tad geros sąlygos angliavandeniams ir baltymams virškinti. Ten, kur ilgai išlieka šarminė reakcija, skaidomi angliavandeniai (skaido fermentai ir bakterijos).

Vanduo ir skystas maistas skrandžiu praeina greit, pusiau skysta masė jame išbūna ilgiau, ilgiausiai jame guli rupi masė. Šiltas maistas praeina greičiau už šaltą, šarminis greičiau už rūgštų, angliavandeningas greičiau už baltymingą. Ilgai užsilaiko riebus maistas, nes jį veikiant išsiskiria enterogastronas, kuris slopina skrandžio motoriką.

Šuns skrandyje maistas išbūna 4 – 8 valandas ir greit pereina trumpu žarnynu (iš viso maistas per virškinimo traktą pereina per 24 – 48 val., tai lemia vien tai, jog šuns žarnynas už kūną ilgesnis 3 – 6 kartus, kai žolėdžių 10 – 12 kartų). Žmogaus skrandyje maistas išlieka vos 30 – 60 minučių, tačiau žarnyne jis būna – 12 – 60 valandų. Greitesnis maisto virškinimas šuns žarnyne dalinai susijęs su prisitaikymu kovoti su pavojingomis bakterijomis, be to, jam nereikalingas ilgas augalų apdirbimo procesas.

Skrandžio liaukų sudėtinė refleksinė veiklos fazė prasideda dar pašarui nepatekus į burną – maisto vaizdas, kvapas sukelia jų sekreciją. Tai – sąlyginis refleksas. Tik išsiskyrus sultims skrandis pasiruošia virškinimui. Ėdant pašaras dirgina burnos, ryklės ir gomurio receptorius. Impulsai iš jų aferentiniais nervais (liežuvio, liežuviniu ryklės) patenka į centrą, esantį pailgtosiose smegenyse. Iš čia eferentiniu klajokliu nervu jie perduodami į skrandžio liaukas, kur sukelia jų sekreciją. Patekęs į skrandį maistas susiliečia su gleivine ir savo fizinėmis savybėmis dirgindamas skrandžio gleivinės termo- bei mechanoreceptorius, sukelia refleksinį skrandžio sulčių išsiskyrimą. Skrandžio sulčių išsiskyrimo slopinimą sukelia išoriniai dirgikliai, skausmas, emocijos.

Humoralinį skrandžio liaukų jaudinimą ir slopinimą sukelia cheminės medžiagos, patekusios į skrandį su maistu. Tai maisto medžiagos bei jų skilimo produktai ir hormonai, kuriuos gamina skandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinė. Cheminiai dirgikliai veikia patekę į skrandžio prievartį ir plonųjų žarnų viršutinę dalį. Prievarčio sienelėje gaminasi neaktyvus progastrinas, kuris, veikiamas druskos rūgšties, virsta aktyviu gastrinu. Rezorbavęsis į kraują, jis patenka į skrandžio liaukas ir, jas dirgindamas, aktyvina sekreciją. Veikiamos gastrino skrandžio dugno liaukos išskiria histaminą, kuris stimuliuoja dengiamųjų ląstelių, išskiriančių druskos rūgštį, sekreciją. Skrandžio liaukų sekreciją skatina ir acetilcholinas, o slopina gastronas (gamina skrandis) ir enterogastronas (gamina dvylikapirštės žarnos gleivinė). Enterogastronas intensyviai gaminasi, kai dvylikapirštės žarnos gleivinę veikia riebalai, riebiosios rūgštys, druskos rūgštis ir monosacharidai.

Skrandžio motorika priklauso nuo skrandžio prisipildymo. Ėdant į stemplę patekęs kąsnis dirgina jos gleivinę, tad refleksiškai atsidaro kardialinis sfinkteris ir skrandis atsipalaiduoja – taip būna kiekvieną kartą ryjant. Maistui patekus į skrandį, piliorinis sfinkteris užsidaro. Skrandžio judesiai būna ritminiai (stipriausi piliorinėje zonoje, išmaišo maistą, tad jį geriau suvilgo skrandžio sultys) ir tonusiniai (sudaro spaudimą skrandžio ertmėje, pašaras stumiamas piliorinės zonos link). Skrandžio raumenų susitraukimą sukelia pašaras ir druskos rūgštis, dirgindami skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinės receptorius. Dirginant skrandžio mechanoreceptorius, motorika sustiprėja, o plonųjų žarnų – susilpnėja. Skausmas, didelis triukšmas skrandžio refleksus slopina. Gastrinas, histaminas, acetilcholinas, cholinas, kalio jonai motoriką stiprina, enterogastronas, adrenalinas, noradrenalinas, kalcio jonai – silpnina.

Skrandžio turinys į dvylikapirštę žarną pereina porcijomis. Prisisunkęs druskos rūgšties ir susmulkintas pašaras dirgina piliorinės skrandžio zonos receptorius, todėl sfinkteris refleksiškai atsipalaiduoja, pašaras išstumiamas į žarną. Rūgščiam turiniui veikiant jos receptorius, piliorinis sfinkteris refleksiškai užsidaro, kol turinys pereina į kitas žarnos dalis ir kol druskos rūgštį neutralizuoja šarmingos žarnų, kasos sultys bei tulžis.

Žarnynas

Žarnyne vyksta galutinis fermentinis virškinimas. Žolėdžiai, skirtingai negu plėšrūnai, sugeba skaidyti celiuliozę. Visaėdžiai turi vidutinio ilgio žarnyną ir nesudėtinį skrandį, jie geba virškinti augalus ir gyvulinės kilmės produktus, pasižymi sudėtinga dantų sistema, kurią sudaro tiek plėšymui, tiek malimui skirti dantys. Visaėdžiai celiuliozę skaido prasčiau negu žolėdžiai. Mėsėdžių virškinimo traktas trumpiausias – prisitaikęs virškinti gyvulinės kilmės baltymus ir riebalus, jie nesugeba skaidyti celiuliozės. Virškinamojo trakto ir kai kurių gyvūnų kūnų ilgio santykis: usūrinio šunų patinų 1:4,75, patelių 1:5,09; vilkų 1:3,01 – 1:4,25; dingų (laukinių šunų) 1:1,41 – 1:2,9; šakalų 1:2,5, lokio 1:8, kiaulės 1:15, šernų 1:16, galvijų 1:20, avių 1:25. Vilko plonoji žarna sudaro 87.94 - 89.87 % viso žarnyno, dingo 86.60 - 90.36 %, šakalo 90.69 %. Vilkų, dingų ir šakalų storoji žarna sudaro 12 proc. kūno ilgio, usūrinio šuns, kuris adaptavęsis maitintis ir augalais – 17 proc.

Žarnos skirstomos į plonąsias ir storąsias. Plonosios žarnos skirstomos į dvylikapirštę, tuščiąją ir klubinę, storosios – į akląją, gaubiančiąją ir tiesiąją.

Žarnyno gleivinė

Prostaglandinai skatina gleivių ir vandenilio karbonatų išsiskyrimą, padidina gleivinės (ypač skrandžio) kraujotaką, riboja rūgščių difuziją atgal į epitelį. Šunys jautrūs aspirinui ir kitiems nesteroidiniams vaistams, kurie slopina prostaglandinų sintezę – vartojant tokius galima skrandžio opa.

Epidermio augimo faktorius EGF išskiriamas seilių ir dvylikapirštės žarnos liaukų, transformuojantis augimo faktorius alfa (TGF-alfa) gaminamas skrandyje. Tai peptidai, jie skatina epitelio ląstelių poliferaciją. Skrandyje jie didina gleivių sekreciją, slopina rūgšties išskyrimą. Trefoil proteinai vaidina svarbų vaidmenį palaikant gleivinės vientisumą, taisant pažeidimus, riboja epitelio ląstelių poliferaciją. Jie saugo epitelį nuo įvairių toksinių medžiagų.

Antibiotiniai peptidai ir antikūniai padeda išvengti tranzito bakterijų pakenkimo epiteliui. Paneth ląstelės yra leukoidiniai epitelio granuliocitai, aptinkami daugelio žinduolių žarnyne, paprastai plonosiose žarnose (klubinėje). Jie sintetina ir išskiria keletą antimikrobinių peptidų, jų tarpe alfa defensino izoformus, žinomus kaip kriptidinai. Jie turi antibiotinį poveikį prieš tokius sukėlėjus kaip kai kurios bakterijos, mielės ir Giardia trofozoitai. Antimikrobinę funkciją nespecifiškai palaiko ir virškinimo imuninė sistema.

Dėl streso gali sumažėti virškinamojo trakto gleivinės kraujotaka ir taip pakenkiamas gleivinės barjero vientisumas, sumažėja gleivių gamyba. Didelis stresas visada susijęs su gleivinės erozijomis (ypač pilvo). Šie pakitimai dažniausiai be klinikinių požymių, nors retkarčiais galima virškinamojo trakto hemoragija ar sepsis.

Plonoji žarna

Plonoji žarna susideda iš dvylikapirštės (trumpa, į ją patenka kasos ir kepenų fermentai), tuščiosios, klubinės. Skirtumai tarp jų – histologiniai. Plonosiose žarnose absorbuojamos aminorūgštys ir monosacharidai bei daugelis riebalų. Vidinis plonųjų žarnų paviršius raukšlėtas – tai padidina paviršiaus plotą, gauruotas (gaureliai ir mikrogaureliai). Epitelyje aptinkamos enteroendokrininės ląstelės, į kraują išskiriančios hormonus (cholecistokininą, gastriną) ir taurinės ląstelės (išskiria gleives į žarnyno spindį). Virškinimo proceso metu į plonosios žarnos spindį išskiriami dideli kiekiai vandens, beveik visas jis absorbuojamas ten pat. Beveik visos maistinės medžiagos į kraują patenka per plonosios žarnos gleivinę.

Plonosiose šunų žarnose maistas užsibūna trumpiau, negu žolėdžių ar visaėdžių gyvūnų. Šunys taip suformuoti, kad jiems geriausiai sekasi su gyvūniniais baltymais. Jie suskaidomi skrandyje, o plonojoje žarnoje įsiurbiamos aminorūgštys ir lipidai. Augalinės medžiagos ėdale skatina dujų išsiskyrimą ir yra didelio išmatų kiekio priežastis.

Plonosios žarnos skirtos siurbimui, jos turi ilgus gaurelius, kurie padidina gleivinės paviršių ir palengvina maisto medžiagų įsiurbimą. Gleivinės epitelis cilindrinis kutikulinis, prisitaikęs siurbimui. Pagrindiniame gleivinės sluoksnyje guli vamzdinės struktūros bendrosios žarnų liaukos. Dvylikapirštėje žarnoje ir tuščiosios žarnos pradžioje be bendrųjų žarnų liaukų po gleivine yra vamzdinės-alveolinės struktūros dvylikapirštės žarnos liaukos, kurių mėsėdžiai turi mažiau negu žolėdžiai. Raumeninėje žarnų plėvėje lygiosios raumeninės ląstelės sudaro išorinį išilginį ir vidinį žiedinį sluoksnius.

Iš skrandžio į dvylikapirštę žarną patekusį turinį veikia kasos sultys, tulžis ir žarnų sultys. Žarnų sultis gamina žarnų liaukos, kurių yra visoje plonųjų žarnų gleivinėje. Be to, dvylikapirštėje žarnoje yra daug vamzdinių liaukų, gaminančių šarmišką ir turintį daug mucino sekretą. Išilgai žarnų išsidėsčiusios taurinės ląstelės gamina gleives.

Žarnų sultys bespalvės, šarminės reakcijos, drumstos. Jų proteolitiniai fermentai aminopolipeptidazės ir dipeptidazės skaido polipeptidus ir dipeptidus iki aminorūgščių ir baigia virškinti baltymus. Šarminė ir rūgšti fosfatazė baigia virškinti fosfolipidus. Fermentai maltazė, invertazė ir laktazė disacharidus skaido į monosacharidus.

Žarnų lipazė, skaidanti riebalus, veikia silpnai. Enterokinazė aktyvuoja tripsiną (skatina kasos sulčių sekreciją) ir pankreociminą (cholecistokininą), kuris aktyvina kasos sulčių išsiskyrimą ir tulžies susitraukimus.

Polisacharidai, ypač  augalinės kilmės, labai svarbūs žolėdžių bei visaėdžių  mityboje, mėsėdžiams jie nėra būtinas produktas. Svarbus krakmolo šaltinis – kukurūzai, bulvės ir ryžiai. Krakmolas būna granulių  pavidalo, kurių kiekviena susideda iš milijonų amilopektino (šakoti gliukozės polimerai) ir amilazės (linijinės, spiralinės grandinės) molekulių. Iš pradžių amilazė ir amilopektinas hidrolizuojami veikiant kasos liaukų išskiriamai alfa amilazei. Krakmolas suskaidomas iki maltozės, maltotriozės ir dekstrinų. Šie hidrolizuojami plonosiose žarnose su maltazės pagalba iki gliukozės monomerų, kuruos galų gale organizmas jau gali pasisavinti.

Baltymai, su mažomis išimtimis, žarnyne neįsiurbiami. Jie ardomi į aminorūgštis ir di- ar tri-peptidus. Proteolitinius fermentus į virškinimo traktą išskiria skrandžio pepsinogenas, aktyvus rūgštinėje terpėje, ir kasos proteazės (tripsinas, chimotripsinas, karboksipeptidazės). Naujagimiai gyvūnai sugeba absorbuoti nesuskaidytus baltymus. Šis gebėjimas greit prarandamas, tačiau yra nepaparstai svarbus, nes leidžia įgyti pasyvųjį imunitetą absorbuojant imunoglobulinus iš pieno krekenų.

Maisto riebalai (trigliceridai), kad būtų rezorbuoti, reikia, jog būtų emulguoti ir suardyti iki monogliceridų bei riebiųjų rūgščių (RR). Tai daro tulžies rūgštys ir kasos lipazė. Monogliceridai ir RR formuoja miceles (4 – 8 nm diametro lipidų ir tulžies rūgščių suspensijos). Paprastąsias miceles (choleino rūgštis) sudaro riebalų rūgštys, apsuptos 4-8 molekulėmis tulžies rūgščių, sudėtingesnes (mišriąsias) - centre esančios hidrofobinės medžiagos (įvairūs riebalų hidrolizės produktai, cholesterolis, riebaluose tirpūs vitaminai), paviršiuje – hidrofilinės medžiagos: tulžies rūgštys ir tirpieji muilai. Micelės, patekusios į žarnų epitelį, suskyla į sudedamąsias dalis.

Plonųjų žarnų sulčių gamybą ir sekreciją skatina mechaniniai ir cheminiai dirgikliai. Mechaniškai dirgina maisto masė, kiekis ir konsistencija. Cheminės medžiagos – skrandžio, kasos sultys, tulžis, baltymų bei riebalų skilimo produktai. Suvirškintas maistas ir virškinimo sultys plonosiose žarnose atrodo kaip vienalytė skysta masė, vadinama chimusu.

Plonųjų žarnų judėjimas susijęs su raumenų veikla. Joms susitraukiant, turinys gerai susimaišo su virškinimo sultimis ir pamažu stumiamas išilgai virškinimo trakto. Plonųjų žarnų judesiai būna švytuokliniai (maišo turinį), rimtiniai (maišo, „išminko“ turinį), peristaltiniai (stumia turinį į storąsias žarnas).

Storoji žarna

Mėsėdžių storosios žarnos labai trumpos, jos sugeria tik druską ir vandenį, sekretuoja bikarbonatus ir gleives. Jos panašaus skersmens kaip plonosios ir turi ribotas galimybes veikt kaip rezervuaras.  Žolėdžių žarnos labai didelės ir sudėtingos, labiau specializuotos, dalyvauja vandens, elektrolitų absorbcijoj, vitaminų gamyboj ir absorbcijoje. Visaėdžių didelės, bet ne tokia sudėtingos.

Šuns storųjų žarnų gleivinė gaurelių neturi. Bendrosios žarnų liaukos yra ir jų gleivinėje, tačiau jos turi daug taurinių ląstelių, kurios išskiria gleives. Fermentų storosios žarnos neišskiria. Šuns storųjų žarnų išilginis raumenų sluoksnis išsidėstęs lygiai visame žarnų paviršiuje.

Storosios žarnos susideda iš aklosios, gaubtinė ir tiesiosios žarnų. Akloji žarna trumpa, funkciškai nenaudojama (žolėdžių ji turi daug celiuliozę ardančių bakterijų), didelių šunų jos ilgis iki 20 cm. Daro 2 – 3 linkius, kuriuos palaiko serozinis raištis. Gaubiančioji žarna trumpa. Jos sienos lygios, nėra nei tenijų, nei išgaubų.

Storųjų žarnų gleivinėje nėra gaurelių, bet yra bendrųjų žarnų liaukų bei taurinių ląstelių, gaminančių gleives. Turinio reakcija priekinėje ir vidurinėje storųjų žarnų dalyje šarminė, artėjant prie tiesiosios žarnos – rūgšti. Be virškinimo sulčių (kurių dauguma atkeliauja susimaišę su maistu) pašarą storosiose žarnose veikia mikroorganizmai. Jų judesiai panašūs į plonųjų, tik silpnesni ir lėtesni.

Mėsėdžių storųjų žarnų turinyje maisto medžiagų būna nedaug, nes beveik visos jos suvirškinamos ir rezorbuojamos plonosiose žarnose. Tad mėsėdžių storosiose žarnose baigiama įsiurbti maisto medžiagas ir formuojamos išmatos. Žolėdžių storųjų žarnų turinyje būna maisto medžiagos, kurių nesuvirškino fermentai (pvz., celiuliozė), tad jų virškinimas storosiose žarnose gan intensyvus. Kalbant apie žarnyno florą, beveik visas plėšrūnų virškinimo traktas sterilus. Druskos rūgštis skrandyje užtikrina, kad žūtų mikroorganizmai, kurių daug mėsoje. Išimtis – storoji žarna, joje yra vitaminą B12, piridoksiną, biotiną, K, folio rūgštį gaminančių bakterijų. Šunų virškinimo trakte aptinkamos šios bakterijos: Staphylococcus, Streptococcus, Enterobacteriaceae (didelė bakterijų šeima, kuriai priklauso daugybė žinomų patogenų, tokių kaip salmonelės ar Escherichia coli) ir Clostridium (atsiranda pirmomis gyvenimo valandomis, šios šeimynėlės atstovai gali sukelti botulizmą, kolitą ar stabligę), Lactobacillus (natūralūs žarnyno gyventojai, simbiotiniai organizmai; gamina pieno rūgštį, kuri nukenksmina pavojingas bakterijas ir šiaip yra visokeriopai naudingos), Bacteroides (padeda virškinti augalus) ir Bifidobacterium (atsiranda kiek vėliau, padeda virškinti, siejamos su alergijų prevencija).

Dujos susidaro visų  gyvūnų virškinamajame trakte ir pašalinamos bezdalų pavidalu. 99 proc. jų sudaro N2, O2, CO2, H2 ir metanas. Nė viena šių dujų neturi kvapo. Būdingas kvapas atsiranda dėl kitų dujų. Pagrindinės žarnyno dujos atsiranda dėl oro prisirijimo valgant. Žarnyne vandenilio ir vandenilio karbonatų sąveika gamina CO2, tačiau tai lėtas procesas ir dalis jo absorbuojama į kraują. Dalis dujų būna išplitusios visoje gleivinėje.  Žarnyno bakterijų fermentacijos metu gaminamas vandenilis ir metanas. Nesuvirškinti vaisių bei daržovių polisacharidai skatina didesnę mikrobų dujų gamybą. Geriausia išeitis – vengti meteorizmą sukeliančių produktų.

Išmatos formuojasi apatinėje storųjų žarnų dalyje, kur rezorbuojasi vanduo. Skystas turinys sutirštėja ir virsta fekalijomis (ekskrementais). Dėl intensyvaus maišymosi jos atrodo kaip vienalytė masė. Jas sudaro nesuvirškinto maisto liekanos, nusilupęs žarnų gleivinės epitelis, virškinimo sulčių liekanos, mineralinės medžiagos i mikroorganizmai (20 – 30 proc. žarnų masės). Fekalijų kiekis priklauso nuo pašaro sudėties ir kiekio, šeriami augaliniu maistu gyvūnai išmatų meta daugiau negu šeriami gyvuliniu.

Defekacijos dažnumas priklauso nuo pašaro rūšies ir paruošimo. Mėsa maitinami šunys tuštinasi 2 – 3, mišriu maistu – 3 – 5 kartus paroje. Paprastai išmatas sudaro 75 proc. vandens ir 25 proc. kietos medžiagos – bakterijos, nesuvirškintos organinės medžiagos, ląsteliena.

Išeinamoji žarna

Išeinamosios angos gleivinė neturi žarnų liaukų ir išklota daugiasluoksniu plokščiuoju epiteliu, turinčiu raginį sluoksnį. Pagrindiniame gleivinės sluoksnyje ir po gleivine guli mikroskopinio didumo limfiniai mazgeliai, jų grupės plonųjų žarnų gleivinėje sudaro Pejerio plokšteles, storųjų žarnų gleivinėje jos retos, o ypač daug tokių – aklosios žarnos smaigalyje. Šuns tuščiosios žarnos Pejerio plokštelės trumpos, 7 – 8,5 cm ilgio.

Nuo ventralinės tiesiosios žarnos sienos atsiskyrę raumeniniai pluoštai eina vienas kitą kryžiuodami kaudodorsaline kryptimi ir baigiasi prie pirmojo uodegos slankstelio, sudarydami tiesiosios žarnos uodeginį raumenį. Kaudaliniame tiesiosios žarnos gale storas žiedinis sluoksnis sudaro vidinį uždaromąjį išeinamosios angos raumenį, išorinę raumenų pusę dengia žarnų serozinė plėvė.

Anuso gleivinėje skiriamos trys zonos: zona columnaris, turinti išilgines raukšles, siaura zona intermedia ir zona cutanea. Pastarojoj atsiveria daug liaukų. Kutaniškosios zonos šonuose yra dvi angelės, vedančios į iki 2 cm skersmens sinusus, kurių sienose yra liaukos, lytiškai subrendusių šunų gaminančios tamsiai pilką nemalonaus kvapo masę.

Nesuvirškinta maisto dalis išskiriama su išmatomis – iš to galima spėti, ar maistas pasisavinamas gerai, ar ne.

Kasa

Virškinimui labai svarbi kasa. Šuns kasa - rausvos spalvos ilga, siaura liauka. Skirstoma į kairiąją, vidurinę ir dešiniąją skiltis. Guli dorsalinėje pilvo ląstos dalyje ant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos. Kasos funkcija dvejopa – ji išskiria sekretą į dvylikapirštę žarną ir savo fermentais dalyvauja virškinime, taip pat yra vidinės sekrecijos liauka –gamina hormoną insuliną, kurį išskiria į kraują. Šuns kasos absoliutinis svoris 13 – 108 g, santykinis svoris sudaro 0,13 – 0,35 kūno svorio.

Endokrininę liaukos dalį sudaro nedidelės ląstelių grupės – Langerhanso salelės, kurios neturi jokių ištekamųjų latakėlių. Pagrindinę liaukos masę sudaro alveolinės struktūros egzogeninė dalis, smulkūs latakėliai atsveria į stambesnius, o pastarieji – į kasos sekreto išmetamąjį lataką. Iš kasos išeina 1 – 2 latakai. Priedinis latakas atsiveria į dvylikapirštę žarną su bendruoju tulžies ištekamuoju lataku, o didysis kasos latakas atsiveria 3 – 5 cm toliau už bendrąjį tulžies ištekamąjį lataką.

Kasos sultys – skaidrus bespalvis šarminės reakcijos skystis. Jų pH nepastovus (7,2 – 8,0). Šarminę jų reakciją lemia natrio bikarbonatas. Bikarbonatai neutralizuoja rūgštis, kurios patenka į plonąją žarną iš skrandžio. Bikarbonatų sekrecija priklauso nuo karboanhidrazių. Valgant dėl nervo klajoklio dirginimo skatinama kasos sekrecija, tačiau svarbiausi dirgikliai – žarnyno endokrininė sistema (cholecitokininas, sekretinas, gastrinas). Kai rūgštis patenka į žarnyną, stimuliuoja sekretino išleidimą, o šis skatina bikarbonadų sekreciją. Kasos sulčių sekreciją skatina sekretinas ir pankreomicinas.

Baltymus virškina tripsinas, chimotripsinas, karboksipolipeptidazė, dipeptidazė, elastazė, protaminazė ir nukleazė.

Tripsinas skaido baltymus iki peptidų ir aminorūgščių. Kasa gamina neaktyvų tripsinogeną, kurį dvylikapirštėje žarnoje enterokinazė paverčia aktyviu tripsinu.

Chimotripsinas skaido baltymus ir peptidus iki aminorūgščių ir sutraukia pieną. Karboksipolipeptidazę aktyvuoja tripsinas, ji nuo polipeptidų atskelia aminorūgštis.

Dipeptidazė skaido dipeptidus iki laisvų aminorūgščių.

Elastazė veikia elastiną ir kolageną.

Nukleazė nukleino rūgštis skaido į mononukleitodus ir forsforo rūgštį.

Protaminazė skaido protaminus.

Alfa amilazė, maltazė, laktazė ir ir invertazė virškina angliavandenius. Amilazė krakmolą ir glikogeną verčia maltoze, maltazė skaido ją iki gliukozės, laktazė – pieno cukrų į gliukozę ir galaktozę. Invertazė skaido sacharozę į gliukozę ir fruktozę.

Laktozės netoleravimas yra nesugebėjimas virškinti laktozės, kai trūksta laktazės plonosiose žarnose. Piene yra daug laktozės (karvės pieno litre – 40 g, kalės piene mažiau), kuris mažiems gyvūnams būna pagrindinis angliavandenių šaltinis. Laktozė turi būti suskaidyta į monosacharidus gliukozę ir galaktozę, kad organizmas ją galėtų pasisavinti. Šis skaidymas priklauso nuo laktazės, plonųjų žarnų išskiriamo fermento. Paprastai žinduoliai prisitaikę pirmus gyvenimo mėnesius maisto medžiagas gauti iš pieno, kol būna atjunkyti. Tad gyvenimo pradžioje laktazės pagaminama dideli kiekiai, o nujunkymo metu jos kiekis mažėja. Tai būdinga visiems žinduoliams, tuo pačiu ir žmogui. Jei atjunkymo metu laktazės išskyrimas „neišjungiamas“, gyvūnas pieną gerti gali ir suaugęs. Tolerancija laktozei paveldima kaip dominantinis bruožas. Kartais pasitaiko įgimtas laktazės trūkumas, kuomet šio fermento neišskiriama nuo gimimo. Paprastai esant laktozės netoleravimui išgėrus pieno pučia vidurius, pykina, viduriuojama. Svarbu skirti alergiją nuo laktozės netoleravimo. Gydymo nėra, geriausia atsisakyti pieno produktų arba vartoti raugintus.

Lipazė skaido riebalus, jos veiklą stiprina tulžies rūgštys.

Šuns kasos sulčių sekrecija gali prisitaikyti prie maisto rūšies. Daugiausia kasos sulčių išsiskiria ėdant duoną ir šios sultys pasižymi dideliu amiloliziniu aktyvumu, mažiau (bet turinčių daug proteolitinių fermentų) išsiskiria lakant pieną, o ėdant mėsą sekrecija greit suintensyvėja ir greit nutrūksta. Ilgai gyvūną šeriant vienos rūšies pašaru, nusistovi tam tikra kasos sulčių sekrecija. Todėl staiga pakeistus šėrimo režimą, kasos veikla gali sutrikti.

Kepenys

Kepenys – plokščias, raudonai rudas liaukinis organas. Guli ant diafragmos arčiau dešinės pilvo sienos. Dešinysis kepenų kraštas guli kiek aukščiau, negu kairysis. Į diafragmos pusę atkreiptas kepenų paviršius išgaubtas, o į organų pusę turi organų įspaudus, nes liečiasi su skrandžiu, kasa, dvylikapiršte žarna, gaubiančiąją žarna bei dešiniuoju inkstu.

Ventraliniame kepenų krašte yra gilios įspaudos, kurios dalija kepenis į kairiąją, dešiniąją ir kvadratinę skiltis. Kepenų paviršiuje yra serozinė plėvė, kurią purusis jungiamasis audinys pritvirtina prie parenchimos. Parenchima susideda iš mažų skiltelių, kurias jungia jungiamasis audinys, sudarantis kepenų stromą. Kiekvienos kepenų parenchimos skiltelės centre guli centrinė vena, nuo kurios spinduliai eina kepenų sijos. Kiekviena sija skerspjūvyje sudaryta iš dviejų ląstelių, tarp kurių yra sekrecinis tulžies kapiliaras. Susianastomozuodamos kepenų sekrecinių sijos sudaro nepertraukiamą vienas su kitu susianostomozuojančių tulžies sekrecinių kapiliarų tinklą. Tulžies kapiliarai atsiveria į tulžies latakėlius, kurie susirenka į tulžies latakėlių kamienus, o tie sudaro kepeninį lataką.

Šuns kepenys palyginti didelės ir labai skiltėtos. Kairiosios ir dešiniosios skiltys perskirtos į lateralinę ir medialinę. Kairioji lateralinė skiltis didžiausia iš visų kepenų skilčių. Uodeguotoji skiltis didelė, ant lateralinės dešiniosios skilties visceralinio paviršiaus sudaro didelę uodeguotąją ataugą. Absoliutinis šuns kepenų svoris svyruoja nuo 127 iki 7350 g, o santykinis sudaro apie 3 proc. kūno svorio.

Kepenys arterinį kraują gauna iš kepenų arterijos, veninį – iš vartų venos. Pastaroji surenka kraują iš virškinimo organų. Maisto medžiagomis praturtintas kraujas, tekėdamas kepenų sistema, išvalomas nuo kenksmingų priemaišų.

Iš virškinimo trakto beveik visos rezorbavusios medžiagos patenka į kepenis, kur vyksta sudėtingi jų kitimo procesai. Čia sintetinamos įvairios organinės medžiagos (baltymai, glikogenas, riebalai, fosfatai…). Virškinimo metu atsiradusios nuodingos medžiagos kepenyse jungiasi su sieros rūgštimi ir pašalinamos iš organizmo,

Gliukozė ir kiti monosacharidai, patelę į kepenis, paverčiami glikogenu, kuris kaupiasi kaip atsargos. Jei angliavandenių racione per daug, kepenyse kaupiasi vis daugiau glikogeno, jos nebegali atlikti kitų funkcijų, pavyzdžiui, valyti kraują.

Padidėjus gliukozės poreikiui, glikogenas paverčiamas gliukoze, kuri patenka į kraują. Kepenyse kaupiamos vitaminų (A, B, B12, D, E, K, PP) atsargos, iš karotino gaminasi retinolis… turi įtakos jos ir geležies rezorbcijai. Šuns kepenys geba sintetinti vitaminą C pačios, žmogui būtinai jį reikia gauti su augalais.

Insulinas skatina riebiųjų rūgščių sintezę kepenyse, jis stimuliuoja glikogeno sintezę, tačiau kai jo susikaupia per daug (5 proc. kepenų masės), sintezė slopsta. Gliukagonas – linijinis peptidas iš 59 aminorūgščių. Pagrindinis jo poveikis – stimuliuoti gliukozės kraujyje didėjimą, aktyvinti gliukoneogenezę ir skirstyti glikogeno atsargas kepenyse.

Tulžies pūslė

Visceraliniame kepenų paviršiuje tarp medialinės dešiniosios ir kvadratinės skilčių guli tulžies pūslė, su kepenimis susijungusi jungiamuoju audiniu. Jos dugnas guli aukščiau ventralinio kepenų krašto.

Tulžies pūslė – tai kriaušės formos maišelis, kuriame skiriama dugnas, kūnas ir kaklelis. Kaklelis pereina į pūslės lataką, kuris kepenų vartuose susijungia su kepeniniu lataku ir sudaro bendrąjį tulžies ištekamąjį lataką, kuris atsiveria į dvylikapirštę žarną nedideliu speneliu 2,5- 8 cm už skrandžio vartų.

Kepenų tulžis skysta, šviesiai geltonos ar šviesiai žalios spalvos, tulžies pūslės tulžis – tirštesnė, tamsi, turi gleivių. Tulžies reakcija neturali ar šarminė, ji specifinio kvapo, turi pigmentų, rūgščių, cholesterino, lecitino, mucino ir daug neorganinių medžiagų. Šunų tulžies spalva priklauso nuo fermentų bilirubino, kuris randamas tik mėsėdžių tulžyje ir biliverdino (pastarasis aptinkamas tik žolėdžių tulžyje).

Tulžis kartu su kitomis virškinimo sultimis neutralizuoja rūgštų skrandžio turinį, slopina pepsiną, kuris skaido tripsiną. Ji aktyvuoja kasos ir žarnų fermentus, ypač lipazę, taip pat amilazę ir proteolitinius fermentus. Emulguoja (suskaido) riebalus, tirpdo riebiąsias rūgštis, dalyvauja riebalų rezorbcijoje. Būtina riebalų, E, D, K vitaminų ir karotinų rezorbcijai. Skatina žarnų peristaltiką. Turi dezodoruojančių ir baktericidinių savybių.

Tulžies gamybą stimuliuoja tulžies rūgštys, patekusios su tulžimi  žarnyną jos vėl rezorbuojasi į kraują ir grįžta į kepenis. Išsiskyrimą į dvylikapirštę žarną sukelia peptonai, sulfatai ir pienas.

Inkstai

Inkstai, šlapimo pūslė ir šlapimo ištekamieji latakai sudaro šalinimo organus. Jų dėka organizmui nenaudingos medžiagos (baltymų apykaitos produktai – azotinės medžiagos, druskos ir vandens perteklius) pašalinamos lauk. Šalinimo procesas vadinamas ekskrecija, o ekskretas – šlapimu.

Inkstas – porinis raudonai rudos spalvos, pupelės formos organas. Šunų inkstai trumpi ir stori. Jie guli ties pirmaisiais trim juosmens slanksteliais. Dešinysis inkstas guli kranaliau ir liečiasi su kepenimis. Šuns inkstai sveria 45 – 60 g. Inkstų skiltys pilnai tarpusavyje susijungusios.

Literatūra (neišbaigta, bendra su 2 dalimi, šis bei tas dar turėtų būti pildoma)

  1. A. Mačionis „Stuburinių zoologija“, „Mokslas“, 1989
  2. J. Kubilienė „Šuns mitybos vadovas“, „Magilė“, 2001
  3. Lietuvos fauna, žinduoliai, „Mokslas“, 1988
  4. Gyvulių fiziologija, P. Burža, L. Žentelytė, „Mokslas“, 1983
  5. Žemės ūkio gyvulių anatomija ir fiziologija: vadovėlis tarybinių ūkių-technikumų veterinarijos specialybės moksleiviams, 1986
  6. http://ezinearticles.com/?A-Dogs-Digestive-System&id=961376
  7. http://www.vivo.colostate.edu/hbooks/pathphys/digestion/index.html
  8. http://www.dog-health-guide.org/canineteeth.html
  9. http://www.canismajor.com/dog/teeth.html
  10. http://petnutritioninfo.com/dog_digestive_system.htm
  11. http://www.lowchensaustralia.com/HEALTH/digestivesystem.htm
  12. http://www.fredlanting.org/2009/07/canine-digestive-tract-disorders-in-several-breeds-part-4/
  13. http://www.dogspot.in/canine-digestive-system-and-nutrition/
  14. http://www.vetinfo.com/dogdiet.html
  15. http://www.madsci.org/posts/archives/2001-02/981737571.Zo.r.html
  16. http://www.k9joy.com/RawFoodForDogs/FeedingPhilosophyExcerpt.pdf
  17. http://www.natural-dog-health-remedies.com/enzymes-for-dogs.html
  18. http://www.old-dog-treats-and-rawhide.com/dog-digestion.html
  19. http://www.k9joy.com/RawFoodForDogs/DigestiveSystemExcerpt.pdf
  20. http://www.best-dog-food-guide.com/dog-digestion.html
  21. http://www.sdgfp.info/Wildlife/Diversity/Digest%20Articles/graywolf.htm
  22. http://www.newhopecattledogs.com/digestion-bnaturals.htm
  23. www.everythingwolf.com
  24. http://fauna.savel.org/topics.cgi?op=print_topic;cat=a;id=265
  25. http://www.fblm.mf.vu.lt/images/Bioc_ld/18.doc

Antroje dalyje bus smagybės apie tam tikrų medžiagų virškinimo ypatumus, poreikius ir pan.Jei, aišku, jos bus, nes dabar yra tik kažkiek.

Patiko (3)

Rodyk draugams

komentarai (2) to “Šunys ir maistas (1 dalis)”

  1. Birželis 1st, 2011 | 14:47

    [...] Šunys ir maistas (šunų virškinamojo trakto veikla). [...]

  2.   Vika
    Spalis 21st, 2015 | 12:22

    Nenumaniau, kad virskinimo trakto ligos , gali būti tokios baisios… :(

Rašyk komentarą