BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

VILKAS (Canis lupus)

senas darbelis. Visai smagu, kad lietuvių Vikipedija irgi juo rėmėsi. Ateity reikės jį papildyti. Tik velnias žino, kada bus ta ateitis :)


Karalija: Animalia
Tipas: Chordata
Poklasis: Vertebrata
Klasė: Mammalia
Būrys: Carnivora
Šeima: Canidae
Gentis: Canis
Rūšis: Canis lupus

 

Vilkas –
didelis ir paslaptingas gyvūnas. Gamtoje jis – didžiausias šuninių
atstovas. Jis – šunų, mūsų mylimų augintinių, protėvis. Dar daugiau –
dauguma mokslininkų mano, kad iš tiesų šuo ir vilkas priklauso tai
pačiai rūšiai, kad šuo – tik vienas iš daugelio Canis lupus porūšių.
Galbūt Canis familiaris niekada nebus pavadintas Canis lupus, tačiau
tokiam svarbiam gyvūnui, kurio dėka šalia jūsų dabar snaudžia šeimos
numylėtiniai, norėčiau atiduoti duoklę. Iš visos širdies.




Žinduoliai pradėjo vystytis mezozojaus pabaigoje (pirmieji pasirodė
Triase). Tuo metu keitėsi landšaftas, vėso klimatas, pamažu nyko
dinozaurų grupės. Dėl plaukų dangos, šilto kraujo (beje, nemažai
paleontologų mano, kad dinozaurai taip pat galėjo būti edotermai) ir
didelio smegenų tūrio, atšalus klimatui, žinduoliai galėjo lengvai
prisitaikyti prie naujų gamtos sąlygų ir išgyventi, ko nesugebėjo
dinozaurai. Pirmasis į šunį panašus gyvūnas atsirado prieš 30 mln. metų
Oligoceno periode. Tai buvo Cynodictis, ilgu snukiu mangustą
primenantis gyvis.


Kitas
į šunį panašus padaras buvo Tomarctus, pasirodęs prieš 24 mln. m.
Mioceno periode. Jis gyveno Šiaurės Afrikoje, turėjo kai kurios šunims
būdingus bruožus, bet nebuvo artimas šuns šeimos protėvių giminaitis.


Vėliau
išsivystė Canis genties žinduoliai, iš jų prieš 300 000 m. atsirado
vilkas Canis lupus. Iš jo prieš 12 000 metų atsirado naminis šuo.

Išnykęs vilkas Canis dirus gyveno ledynmečiu Kalifornijoje.


Canis dirus gyveno Pleistoceno periode (ledynmečiu).
„Amžiaus“ apibūdinimų randu labai įvairių – šie dideli vilkai vienais
duomenimis egzistavo prieš 750 000 metų, kitais - apie 130 tūkstančių –
1 milijoną m. per. m. e. Teigiama, kad drauge su Canis lupus egzistavo
apie 400 000 metų.
Daug iškastinių to meto liekanų yra naftos duobėje Rancho La Brea
 apylinkėse Los Angele (Kalifornija). Ten rasta vienais duomenimis
2000, kitais – netgi virš 3600 vilkų. Pavienių egzempliorių randama JAV
vidurio vakaruose. Fosilijų rasta ir Šiaurės, Centrinėj bei Pietų
Amerikoje. Tikrasis šių gyvūnų paplitimas ir tėvynė yra nežinomi.
Rancho La Brea apylinkėse, sudarydama didžiules balas, skysta nafta
kaupėsi žemose vietose. Žiemą tokių naftos ežerų paviršiuje kaupdavosi
vanduo, kuris viliojo gyvūnus. Jie įklimpdavo į naftą, tas pats
atsitikdavo ir plėšrūnams (dažnai – kardadančiams tigrams Smilodon),
kurie maitinosi lavonais. Greta Smilodon laikydavosi ir vilkai. Tarkim,
į naftos liūną įpuolusį mamutą doroja vilkai ir pešasi dėl jo su
kardadančiu tigru. Kai Smilodon susirenka daugiau, dvėseliena maitinasi
jie, o vilkai laukia savo eilės.
Rancho La Brea rastos kaukolės buvo tamsios, kadangi absorbavo naftą, o
dantys išliko šviesesni, nes jie sudaryti iš tankesnės medžiagos ir
naftos dalelytėms nepavyko taip gerai prasiskverbti.
Canis dirus buvo panašus į didelį šiuolaikinį vilką.
Siekė apie 1,5 metrų ilgio (be uodegos) ir svėrė apie 50 - 55 kg,
turbūt kad iki 79 kg. Išvaizda pakankamai panaši į dabartinio pilkojo
vilko, tačiau buvo ir skirtumų. Turėjo didesnę bei platesnę galvą,
trumpesnes ausis, palyginus su kūnu, trumpesnes, kresnesnes ir
stipresnes kojas, negu dabartinis vilkas. Dantys buvo žymiai stambesni,
tačiau tikrai nepriminė strypų, kyšančių pro lūpas, kaip kartais
vaizduojama. Galingais žandikauliais Canis dirus
galėdavo traiškyti kaulus. Gyvendavo turbūt apie 10 metų. Ūgis ties
ketera, bėgimo greitis, žandikaulių galia nežinomi. Iš pradžių apie jų
gabaritus sprendė tik iš dantų ir žandikaulių parametrų. Dar kažkur
radau parašyta, kad Canis dirus mentės didesnės už mūsų pilkšių.
Canis dirus, žinoma, buvo didesni negu dabartinai
vilkai, tačiau kai kur pasitaikantys jų dydžių lyginimai su arkliais ar
lokiais prasilenkia su realybe. Gali būti, kad palyginus gabaritus ir
jėgą, mūsiškiai vilkai už juos stipresni.


Canis dirus, žinoma, buvo plėšrūnas, medžiojo
stambius gyvūnus. Kadangi turėjo trumpas kojas, mažas smegenis ir
didelius, galingus žandikaulius, šie gyvūnai labiau pasižymėjo kaip
maitėdos negu medžiotojai, panašiai kaip dabartinės hienos. Jie buvo ne
tokie greiti kaip Canis lupus, ne tokie inteligentiški, tad nesugebėjo
ir taip išmoningai medžioti. Jie nebuvo žiauresni, agresyvesni ar
baisesni už dabartinius vilkus. Dabar atliekami visokie tyrimai, kur
mokslo guzai naudodamiesi fosilijų liekanomis ir įvairių rūšių gyvūnų
(na gerai, tiksliau – jei pamiršime Canis lupus, tai dėmėtųjų hienų ir
anksčiau gyvavusio padaro Borophagus secundus) žandikaulių bei dantų
palyginimais stengiasi išsiaiškint kaip ten tiksliai iš tiesų maitinosi
tieji Dire wolf. Skaičiau vieną mokslinį straipsnį ta tema ir taip pat
bandžiau išsiaiškinti, bet nesupratau nieko, tik tiek, kad ten buvo
daug kažkokių dantų formulių ir kad jie (mokslininkai) naudojosi ANOVA,
o šio dalyko aš neperpratau ir turbūt neperprasiu.
Tirpstant ledynams, išnyko daug rūšių, visų pirma – patys stambiausieji.
Kada Canis dirus
išnyko, pateikiama įvairiai. Data įvairuoja nuo prieš 7–10 tūkstančių
metų iki 16 tūkstančių metų. Pagrindinė priežastis - nesugebėjo
konkuruoti su greitesniais, sumanesniais pilkaisiais vilkais. Canis dirus santykinai turėjo trumpesnes kojas, prasčiau bėgiojo ir nepavydavo vikresnių aukų. Be to, Canis dirus smegenys mažesnės, negu Canis lupus, tad ir intelektualiosios jų galios nesiekė dabartinių pilkių lygio.
Stambių plėšrūnų nykimą galėjo paveikti ir žmogus. Remiantis turimais
duomenimis, gyvūnai išmirdavo tuose rajonuose, į kuriuos pakliūdavo
žmonės. Taip buvo dėl to, kad stambūs žinduoliai jų nebijojo ir
nesisaugojo, o kai didieji žolėdžiai buvo išnaikinti, didžiosios katės
Smilodon ir milžiniškieji vilkai Canis dirus
neteko maisto ir išmirė, nes nepajėgė konkuruoti su žmogumi. Žinoma,
tais laikais žmogus nebuvo pajėgus naikinti ištisas rūšis, kaip dabar,
tad jo indėlis į Canis dirus išnykimą – minimalus.



Visuose žemynuose gyvenantys vilkai, kad ir kokie būtų nepanašūs, gali
laisvai tarpusavyje kryžmintis ir yra vienos rūšies porūšiai. Nors,
formuojantis dabartinėms rūšims, žemynai jau buvo atsiskyrę, gyvūnai
galėjo migruoti. Iš Europos į Šiaurės Ameriką jie plito per Beringo
sąsmauką. Šis kelias atsivėrė Mioceno periode, tuomet toje vietoje buvo
pakankamai šilta. Vėliau klimatas tapo atšiauresnis, o prieš 30 000
metų šiuo keliu traukė ir žmogus (turbūt vienas paskutinių).



Kažkada daug ginčų buvo kilę dėl šuns protėvių tapatybės. Dabar žinoma,
kad tai – tik vilkai. Skirtumus ir panašumus tarp vilkų ir šunų
aprašysiu vėliau. O dabar paminėsiu pagrindines klaidingas teorijas ir
keletą pirmųjų šunų.

Visi šunys, nesvarbu, kokio didumo, yra kilę iš vilkų. Dėl skirtingų
vilkų veislių spalvų šiandien turime tiek daug įvairių šunų. Vilkai yra
labai bendruomeniški gyvūnai, turintys aštrius pojūčius, jie veikia
išvien, kad sumedžiotų už save didesnius gyvūnus. Labai raiškus jų
bendravimas ir bandos elgesys, kurio reikėjo norint apsisaugoti,
šiandien atsispindi net mažiausių šunų elgsenoje.




Žmogus tikriausiai pirmą kartą pradėjo artimai gyventi su vilkais per
paskutinį ledynmetį. Senovės Egipto ir Vakarų Azijos gyventojai pirmi
pardėjo išvedinėt šunų veisles, tokias kaip mastifai ar kurtai.

Yra nuomonė, kad kadaise maži vilkai sekiojo paskui medžiojančius
pirmykščius žmones per tam tikrą atstumą. Jei medžiojamas žvėris būdavo
sužeistas ir pasislėpdavo, vilkai jį aptikdavo. Nuo grobio kai kas
tekdavo ir jiems. Pamažu susidarė abiem pusėms naudinga bendrija.

Pirmajam laukinių gyvūnų ir žmonių suartėjimui daug įtakos turėjo
ugnis. Seniausiais naminių šunų protėviais laikytini vilkiukai, žindyti
moterų, netekusių kūdikių.

Ilgą laiką populiari buvo teorija, pasak kurios, šunys yra kilę iš
Canis ferrus – laukinių, dabar jau išnykusių šunų. Bėda ta, kad ir
patys atkakliausi archeologai, kiek bekasinėtų, jokio Canis ferrus taip
ir nerado. Jei jis tikrai egzistavo, turėjo būti plačiai paplitęs ir
kažin ar būtų taip staiga ėmęs ir išnykęs – juk neišnyko net nuosekliai
ir tikslingai žmogaus naikinami vilkai.

Anksčiau manyta, kad lapė Vulpes vulpes yra šunų protėvis. Tačiau ji
atkakli vienišė, nerodanti polinkio taikytis prie žmogaus. Nė karto
nėra buvę, kad lapė taptų tikru naminiu gyvuliu. Esu jaukinusis daug
šiaurinių lapių, tačiau iš tikrųjų prijaukinti pavyko tik vieną. Tiesa,
iš žmonių ji noriai bendravo tik su manimi ir mano tėvu, tačiau mokėjo
vaikščioti su pavadėliu, vizginti uodegą ir puikiai sutarė su šunimis.
Nuo šuns lapė skiriasi ne tik būdu, bet ir kaukolės struktūra, ovaliais
akių vyzdžiais, dantų skaičiumi, aštroku specifiniu kvapu ir chromosomų
skaičiumi.

Buvo minčių, kad naminių šunų protėviai – šakalai ar net tigrai, jei
anksčiau paminėtos kilmės teorijos kažkada dar galėjo kelti abejonių,
tai pastaroji („tigrinė“) visiškai prasilenkia su realybe…

Šunų protėvis – durpynų špicas Canis familiaris palustris Rűtimeyer. Jį
aptiko L. Riutimejeris, tyrinėjęs sluoksnius iš tų laikų, kai dar
nesiversta žemdirbyste. Durpyno špico kaukolė buvo maža, snukis trumpas
ir smailas. Jis – špicų, terjerų, pinčerių protėvis. Medžioklei nebuvo
naudotas, sargavo ir gal kartais buvo naudotas maistui. Gyveno
poliniuos statiniuos, kur nedaug vietos, tad buvo mažo ūgio.
Dar senesni palaikai aptinkami prie Baltijos jūros. Žinomesni šuns
protėviai – Canis familiaris Putjatini ir Canis familiaris
Inostranzemi.
Canis familiaris Putjatini iš paleolito laikų, jam duota 10 000 metų,
vėliau nustatyta, kad jis iš dar senesnių laikų, kai žmogus dar nebuvo
medžiotojas, bet jau buvo sėslus ir gyveno duobėse ir lagūnose. Šuo
buvo panašus į dingą.

Canis familiaris Inostranzemi kaukolė panaši į vilko.
Vėlesnių amžių nuosėdose prie Ladogos ežero aptikta Canis familiaris palustris Ladoegnsis liekanos.

Skirtingi vilkų porūšiai galėjo būti skirtingų šunų veislių protėviai.
Po žemynus išsibarstę vilkai buvo prijaukinti ne vienu metu, skirtingos
selekcijos dėka dabar turime tokią daugybę šunų veislių. Manoma, kad
Kinijos vilkas yra Rytų spanielių, špicų, dekoratyvinių šunų protėvis;
Azijinis vilkas – greihaundų, skalikų, sarginių šunų, bandašunių,
paukštšunių, spanielių protėvis; pilkasis vilkas – terjerų, Europos
dekoratyvinių špicų protėvis; Šiaurės Amerikos vilkas – eskimų špicų
protėvis.




Nors tarp šuns ir vilko yra daugybė panašumų, jie nėra identiški
gyvūnai. Gyvendami su žmogumi, šunys kito, jų elgsena ir jutimai, nors
ir panašūs, nėra visai tokie, kaip ir vilkų. Netgi hierarchijos sistema
šunų gaujose ne tokia sudėtinga, kaip tarp laukinių giminaičių.

Vilkų ir šunų kraujo baltymai identiški, šiais laikais daugelis netgi
atsisako vadinti naminį šunį atskira gyvūnų rūšimi ir laiko jį vienu iš
daugelio vilko porūšių, prisitaikiusių gyventi ne miške ar stepėje, o
žmogaus namuose.

Naminiai šunys smarkiai nutolo nuo savo laukinių protėvių. Per daugybę
kryptingos atrankos metų pakito išvaizda, elgesys, psichika. Šunys
netapo pranašesni už vilkus – jie tapo parankesni, patogesni žmogui,
nes prarado tokias laukinių žvėrių savybes, kaip atsargumas ir
nepatiklumas, jas pakeitė atsidavimas žmogui, drąsa, paklusnumas.



Žmonės nuo seno veisė šuns ir vilko hibridus. Galai miškuose palikdavo
pririštas kales, kad šios poruotųsi su vilkais. Šiaurės Amerikos
indėnai, siekdami pagerinti savo šunų veisles, kryžmindavo juos su
vilkais. Rytų Sibiro šiaurės ir Kamčiatkos tautos kryžmindavo laikas su
vilkais, o jų hibridai būdavo vertinami už greitį, ištvermę, sugebėjimą
be maisto ir poilsio įveikti didelius atstumus.

FCI pripažinti du vilko ir šuns mišrūnai – Sarloso ir čekų vilkšuniai.
Sarloso vilkšunis kilęs iš Nyderlandų, auginamas kaip šeimos šuo. Kalių
ūgis 60 – 70 cm, patinų – 65 – 75 cm. Kailis lygus, juosvai ar rusvai
pilkas, kreminis, baltas. Šuo nuovokus, atsargus ir budrus, turi gerą
uoslę, retai loja. Kalės rujoja kartą metuose. Mažą šuniuką reikia
partinti prie kitų šunų, žmonių ir gyvūnų. Sarloso vilkšunis
dresuojamas lengvai, bet visiško paklusnumo tikėtis neverta. Teigiama,
kad su nepažįstamais žmonėmis elgesys „vilkiškai atsargus“. Neįprastos
sąlygos šį vilkšunį išmuša iš vėžių. Tai gana reta ir nauja veislė,
išvesta sukryžminus vokiečių aviganius su vilkais.


Saarloso vilkšuniai


Čekoslovakų
vilkšunių tėvynė – Čekija. Už Sarloso vilkšunius jie atkaklesni ir
savarankiškesni. Šie vilkšuniai labai prisirišę prie šeimininko, jie –
puikūs namų šunys, sargai, gelbėtojai. Tokius „beveik vilkus“ auginti
gali ne bet kas, jų niekada nebus įmanoma išdresuoti „iki galo“, tačiau
jie vis viena pavergia žmonių širdis.


čekoslovakų vilkšunis


Laikos dažnai vadinamos „primityviaisiais šunimis“, nes jos artimos
vilkams. Pirmųjų naminių šunų kaukolės panašiausios į šiuolaikinės
laikos kaukolę. Laikos - seniausia pasauly naminių šunų veislė.
Estetiniai ir eksterjeriniai vertinimo kriterijai laikoms taikomi tik
keletą dešimtmečių, todėl ši veislių grupė nespėjo pernelyg nutolti nuo
savo laukinių protėvių – vilkų. Tokios pusiau natūralios atrankos dėka
(rūsčios gamtos sąlygos ir griežti žmogaus – medžiotojo reikalavimai)
laikų veislių grupė iš laukinių ir puslaukinių protėvių puikią
sveikatą, medžioklės azartą ir organizmo gebėjimą daug geriau įsisavint
pašaro teikiamą energiją (tad nesportuojančios vyresnio amžiaus laikos
linkusios tukti).


Rytų sibiro laika


Vilkai ir šunys turi vienodą diploidinių chromosomų skaičių – po 78.
šakalai – 74. Šunys turi 90 charakteringų elgsenos bruožų. Iš jų apie
70 panašių bruožų turi ir vilkai, todėl jie ir šunys be sunkumų gali
„susišnekėti“. Įdomus E.Setono – Tompsono aprašytas atvejis. Buvo
tiriami kurtai. Stepėje iš narvo išleido sugautą vilkę ir ant jos
užsiundė šunis. Vilkė bėgo, kiek kojos nešė, o kurtai – iš paskos.
Atrodė, jau nebėra išsigelbėjimo, po minutėlės šunys turėjo ją pavyti
ir sudraskyti, bet čia įvyko akibrokštas: vilkė sustojo, staigiai
apsisuko ir ramiai nuėjo pasitikti šunų, meiliai mojuodama uodega.
Pribėgę šunys ją apsupo ir suglumę sustojo, nerodydami jokio
priešiškumo. Uodega mojuojanti vilkė nebebuvo jų priešas.



Nors yra ir daug panašumų, vis dėlto naminiai šunys ir vilkai – labai
skirtingi gyvūnai. Daugiausia jie skiriasi psichika ir charakteriu.
Vilko išlikimas priklauso ne nuo žmogaus, o nuo jo paties. Jam niekas
neįsakinėja, kaip šuniui, vilkas medžioja, kai išalksta, ir grobį
renkasi tokį, kokį gali sumedžiot mažiausiomis sąnaudomis. Jie nepuola
pavojingų gyvūnų, iš tolo apeina pavojingas vietas ir yra nepatiklūs ir
baikštūs. Vieni šaltiniai teigia, kad vilkai beveik nedresuojami ir
neprijaukinami miško žvėrys, kiti – kad juos galima prijaukinti… Nors
vilkas stiprus, jis baikštus ir vengia bet kokio pavojaus. Jei jis
prijaukintas, tai labai atsiduoda savo šeimininkui ir savo prieraišumą
reiškia dar audringiau nei naminis šuo. Tačiau vilkas pameta galvą
susidūręs su jam nežinomais dalykais. Jo pirmoji reakcija – bėgti. Jei
tokios galimybės nėra, iš baimės jis gali sukandžioti bet ką.
Lyginamasis vilko smegenų svoris viršija šuns smegenų svorį net 30%.
Šis skirtumas atsiranda dėl daug geriau išvystytų vilko uoslės, klausos
ir regėjimo centrų, o patys vilkų jutimo organai – akys, ausys, nosis –
tobulesni negu šuns. Be to, vilkai už šunis greitesni, ištvermingesni
ir sąlyginai stipresni. Medžiodami vilkai daugiausia vadovaujasi rega
ir klausa. Tamsoje jie mato geriau negu kiti šuninių šeimos atstovai.



Šuo nuo vilko skiriasi:
1. Mažiau išvystyta kramtymo muskulatūra
2. Ilgesnės žarnos
3. Nepakankamai išvystytos uoslės ataugos nosyje
4. Mažiau išvystytos smegenų dalys, į kurias iš jutimo organų ateina nervai
5. Labiau išvystytos smegenų dalys, kur vyrauja aukštoji nervinė veikla
6. Šuo loja (kalba, naudojama bendraujant tik su žmogumi). Sulaukėjęs
šuo „užmiršta“ šitą „kalbą“. Prijaukinti vilkai gali išmokti loti.



Vilkas nėra apsigimęs žudikas ir kraugerys, kaip vaizduojama šiurpiuose
pasakojimuose, jis veikiau bailus. Jei šie gyvūnai elgtųsi kitaip, tai
Prancūzijos karaliams kadaise nebūtų reikėję laikyt specialių vilkų
medžiotojų korpusų, norint apsiginti nuo šiuos Dievo rykštės.
Vilkai, didžiausi šuninių šeimos atstovai, po ištisus šimtmečius
trukusio persekiojimo sutinkami dažniausiai atkampiose vietose, ypač
tankiuose miškuose. Canis lupus paplitimo diapazonas sudaro didumą
Šiaurės pusrutulio – nuo Arkties tęsiasi pietų kryptimi iki 20o P
platumų, iki Centrinės Meksikos, šiaurės Afrikos ir pietų Azijos.
Tačiau gimtosiose vietose vilkai naikinami, keičiama jų gyvenama
aplinka, jie persekiojami žmonių, tad pilkieji vilkai kuriasi keliose
jiems tinkamesnės srityse netoli JAV, Aliaskos, Kanados, Meksikos ir
Eurazijoje. Jie plačiai paplitę nuo arkties iki tundros, miškuose,
prerijose, sausuose kraštovaizdžiuose.
Dabar jau daugybė vilko porūšių išnaikinta, pavyzdžiui, pelenų pilkumo
japoninis vilkas – šamanu – buvo iki 83 cm ilgio ir apie 40 cm ūgio.
Šis galimas daugelio japoniškų šunų veislių (šiba inu) pirmtakas turėjo
trumpą plauką ir tankią uodegą, panašią į šuns. Šiuos vilkus medžiojo
dėl brangaus švelnaus kailio. Paskutinis nudobtas 1905 m. Išnaikinti ir
aliaskinis Kenos, Kaskadinių kalnų, Šiaurinis Uolinių kalnų, Teksaso
pilkasis, Didžiųjų lygumų, Grenlandijos, Pietinių Uolinių kalnų,
Ispanijos, Niūfaundlendo ir kiti vilkai.
Gamtoje vilkai išgyvena iki 13 metų, vidutiniškai – 5 metus, nelaisvėje
– iki 15 metų. Kai kur teigiama, kad gamtoje gali išgyventi iki 20
metų, tačiau senti pradeda 10 – 12 metų.



Didžiausi vilkų populiacijai keliami pavojai:
1. Kova su žmonėmis dėl maisto (laukinių, neretai ir naminių gyvūnų);
jie naikinami dėl to, kad pjauna gyvulius (nors dėl žmonių kaltės
miškuose nyksta vilkų grobis; be to, pririšti ar aptverti ramūs
galvijai esti daug lengvesnis grobis, vilkai jais naudojasi ir
apmokydami jauniklius)
2. Neteisingas žmonių supratimas apie vilkų keliamą pavojų, dėl to atsiradusi neapykanta šiems gyvūnams ir noras juos išnaikinti
3. Medžioklė (skatinama 1, 2 priežasčių ir šiaip… kvailo azarto)
4. Vilkų gyvenamųjų vietų naikinimas ar keitimas
5. Kryžminimasis su naminiais ir sulaukėjusiais šunimis

Vilkai medžiojami:
A – su varovais. Kai nėra sniego ar ant seno sniego priminta daug
pėdsakų ir negalima tiksliai nustatyt žvėrių dienojimo vietos. Varyme
dalyvauja daug medžiotojų, vilkai varomi pavėjui.
B – su vėliavėlėmis. Medžiojama šviežiai pasnigus. Ant impregnuotų
virvučių kas 60 – 70 cm pakabinamos raudono audinio skiautės (15 cm
pločio, 35 cm ilgio). Prieš medžioklę laikomos patalpoje ar
pašlakstomos aštrų kvapą skleidžiančiu skysčiu. Kol vilkai surandami ir
apsupami, dažnai baigias trumpa žiemos diena, tad apsupti jie laikomi
iki ryto, kartais ir kelias dienas, bet patyrę vilai gali išeiti iš
apsupimo.
C – su masalu. Taip pat medžiojama žiemą. Masalas – kritęs žvėris ar
gyvulys. Per šūvį nuo masalo įrengiama slėptuvė – duobė su stogeliu,
būdelė. Dvėselieną retkarčiais reikia apžiūrėti. Įsitikinus, kad ją
lanko vilkai, pradedama tykoti, patogiausia – mėnesėtą naktį.
D – gūžtose. Ją randa dresuotas medžioklinis šuo. Prie gūžtos stengiamasi sumedžioti vados patelę ir patiną.
E – mėgdžiojant kaukimą. Nušovus vieną senių vilkų ir mėgdžiojant jo
kaukimą, galima prisišaukti kitus vilkų šeimos narius. Vilko balso
mėgdžiojimas rugpjūčio pabaigoje gali padėti rasti gūžtą.

Senovėje vilkus gaudė tinklais, kasė vilkduobes, viliojo į jas masalu, siundė šunis pjauti vilkiukų…



Miškuose, kur buvo išnaikinti vilkai, labai suprastėjo laukinių žvėrių
kaimenės, pagausėjo ligotų ir išsigimusių individų, išplito parazitinės
ligos. Vilkai neleidžia plisti helmintozėms, grynina miško žvėrių
kaimenes, lavina jų vikrumą, atsargumą, ištvermę. Visiškai išnaikinti
vilką netikslinga ir neleistina. Jis, kaip ir bet kuri kita biologinė
rūšis, yra sudėtinė gamtos dalis ir turi išlikti ateinančioms kartoms.
Vilko išnaikinimas nepasiteisina ir ekologiniu požiūriu. Išnaikinus
vilkus, jų nišą užima sulaukėję naminiai šunys arba vilko ir šuns
hibridai, kurie faunai ir žmonėms padaro daugiau žalos. Vilkų gausumą
geriausia diferencijuotai reguliuoti.
Gyvulių augintojui vilkas visada bus priešas. Natūralioje gamtoje, kur
žmogaus įtaka laukinei faunai minimali, veikia biologinės pusiausvyros
dėsnis: plėšrūnas ir auka yra vienas nuo kito priklausomi. Nė viena
gyvūnų rūšis nėra išnykusi dėl plėšrūnų.




PILKOJO VILKO CANIS LUPUS PORŪŠIAI:
(lietuviški pavadinimai gali būti netikslūs, jie mėgėjiški; verčiau
iš kelių kalbų, kai kuriose pavadinimų variantai skyrėsi; dėl visa ko
skliaustuose parašau anglišką, o šalia – lotynišką pavadinimus…)

Tundros vilkas, baltasis vilkas (White wolf) – Canis lupus albus. Gyvena tundroje nuo Estijos iki Kamčiatkos. Tai didelis vilkas ilgu, šviesiu kailiu. Panašus į amerikietiškus vilkus.


Arabijos vilkas (Arabian wolf) Canis lupus arabs – nedidelis vilkas trumpu plonu kailiu. Gyvena tik Pietų Arabijoje.


Stepių vilkas (Steppe wolf) Canis lupus campestris. Šitas mažas vilkas gyvena Centrinės Azijos dykumose ir stepėse. Turi nelygų, šiurkštų pilką kailį.


Hokaido vilkas (Hokkaido wolf) Canis lupus hattai – kadaise gyveno Japonų saloje Hokaide. Manoma, kad šis porūšis jau išnaikintas.


Honšu vilkas (Honshu wolf) Canis lupus hodophilax – išnaikintas. Šitie vilkai gyveno Japonų saloje Honshu.


Tibeto vilkas Canis lupus laniger – vidutinio dyd¸io vilkas ilgu kailiu. Gyvena centrinėj Kinijoj, Manchurai, Mongolijoj, Tibete ir pietvakarinėj Rusijoj.


Paprastasis vilkas (Common gray wolf) Canis lupus lupus
– žinomas vilkas (nominalinis porūšis). Anksčiau gyveno visoje
Europoje, iki pat Rusijos miškų, bet šiuos nepaprastai protingus
gyvūnus ištisus šimtmečius žudė ūkininkai ir medžiotojai. Dabar vilkų
randama Europos Rytuose ir Pietuose. Vidutinio dydžio gyvūnai
šiurkščiu, tamsiu kailiu. Šiam porūšiu priskiriami ir Lietuvoje
gyvenantys vilkai.


Indijos vilkas (Indian wolf) Canis lupus pallipes – paplitęs nuo Irano iki Indijos. Jo genų gal turi basendžis, salukis, pekinas, dingas.

Kenai pusiasalio vilkas, aliaskinis Kenos vilkas (Kenai Peninsula Wolf) Canis lupus alces
– išnykęs. Gyveno Aliaskoje, buvo labai didelis. Apie šią rūšį
sprendžiama tik iš randamų kaukolių Svėrė 60 kg, iki 1915 metų buvo
visiškai išnaikintas. Jis tikriausiai kilęs iš azijinių vilkų ir galėjo
būti Aliaskos malamuto protėvis.

Arktinis (Melvilio salų) vilkas (Artic wolf) Canis lupus arctos – vidutinio dydžio, arktinis vilkas, gyvena tik arktinėse salose nuo Melvillo iki Elesmero.


Meksikos vilkas (Mexican wolf) Canis lupus baileyi
– gyvena Sierra Madre ir jos apylinkėse. Dar žinomas kaip „Lobo“, yra
mažiausias Šiaurės Amerikos pilkųjų vilkų porūšis. Vidutiniškai
Meksikos vilkas yra 4,5 – 5,5 pėdų (137 – 167 cm) ilgio nuo nosies iki
uodegos, sveria 50 – 90 svarų (23 – 41 kg), yra 26 – 32 colių (65 – 80
cm) ūgio. Jie tamsaus atspalvio. Nėštumas trunka 63 dienas. Veda 4 – 6
vilkiukus balandį – gegu¸ę. Med¸ioja elnius, antilopes, triušius ir
kitus mažus žinduolius. Gal iš jų kilę čihuahua ir meksikiečių plikasis
šuo.


Niūfaundlendo vilkas (Newfoundland wolf) Canis lupus beothucus
– priklauso vienai iš 20 kažkada Šiaurės Amerikoje gyvenusių vilkų
rūšių. Paskutinis šios vidutinio dydžio siaurasnukių baltų ir dramblio
kaulo spalvos vilkų rūšies žvėris buvo nušautas 1911 m. Baltieji
Niūfaundlendo vilkai buvo beveik 2 m ilgumo ir svėrė iki 45 kg.


Sen Bernaro, (Bernard's wolf) Canis lupus bernardi – gyvena šiaurės vakaruose nuo Banks salų. Didelis gyvūnas baltu kailiu, turi juodą snukį.


Britų Kolumbijos vilkas (British Columbia wolf) Canis lupus columbianus
– didžiausia gyvenanti vilkų rūšis. Nuo pilkos iki juodos spalvos.
Gyvūnai sveria per 65 kg. Gyvena Kanadoje. Būdami judrūs ir grakštūs,
gali daryti iki 4,5 m ilgio šuolius ir moka šokinėt į viršų, šonus ar
net atgal. Jie gali miegot tundroj po atviru dangumi, tačiau dažniau
susiranda priedangai urvą ar sniego guolį. Jo uodega ir ausys trumpos,
kad kūnas būtų kompaktiškesnis. Minta kiškiais, paukščiais, elniais,
avijaučiais.


Vankuverio salų vilkas (Vancouver Island wolf) –  Canis lupus crassodon – pilkai juodos spalvos vidutinio dydžio vilkas.


Kaskadinių kalnų vilkas (Cascade Mountains wolf) – Canis lupus fuscus – cinamono spalvos vilkas. Manoma, kad jau išnaikintas.

Hudsono įlankos vilkas (Hudson wolf) Canis lupus hudsonicus – vilkas šviesiu kailiu. Aptinkama vakaruose ir šiaurėje nuo Hudsono įlankos.


Pilkai baltas vilkas (Grey-white wolf) Canis lupus griseoalbus – dėl šio vilko egzistavimo kyla daug ginčų. Gyvena centrinėj Manitoboj ar šiaurės Saskačevane.

Šiaurinis Uolinių kalnų kalnų vilkas (Northern Rocky Mountains wolf) Canis lupus irremotus – JAV išmirusi rūšis. Pietų Albertoje Kanadoje dar aptinkama pavienių egzempliorių.


Labradoro vilkas (Labrador wolf) Canis lupus labradorius – šiaurės Qebece ir Labradore. Spalva nuo tamsiai pilkos iki beveik baltos.


Aleksandro Archipelago vilkas (Alexander Achipelago wolf) Canis lupus ligoni –labai mažas Šiaurės Amerikos vilkas. Plaukai trumpi, juodi, pavilnė pilka.


Rytinių miškų vilkas (Eastern timber wolf) Canis lupus lycaon – toliausiai aptinkamas vilkas. Gyvena JAV rytuose iki Floridos ir Minesotos. Kailio spalvos labai įvairios.


Makenzio tundros, šiaurės vakarinių teritorijų vilkas (Northwest Territories wolf) Canis lupus mackenzii – gyvena arkties pajūrio regione į vakarus nuo Makenzio ir pietus nuo didžiojo Lokių ežero. 


Baffino salos tundrų vilkas (Baffin Island wolf) Canis lupus manningi – ma¸iausias iš arktinių vilkų, gyvena išskirtinai tik Baffino saloje.


Mogollo kalnų, pietvakarių vilkas (Southwestern wolf) Canis lupus mogollonensis – išnaikintas. Gyveno Centrinėj Arizonoj ir Naujajame Meksike.

Teksaso pilkasis vilkas (Texas wolf)  Canis lupus monstrabilis – išnykęs. Gyveno Teksase ir šiauriau nuo jo.



Did¸iųjų lygumų (Buffalo upės) vilkas (Great Plains wolf) Canis lupus nubilus – išnykęs. Gyveno pietinėj Manibotoj ir Saskatčevane Kanadoje.


Makenzio slėnių vilkas (Mackenzie Valley wolf) Canis lupus occidentalis
– vienas did¸iausių Šiaurės Amerikos vilkų. Gyveno aukštutiniuose
Makenzio upės slėniuose ir toliau į pietus nuo Alberta. Spalva
varijuoja nuo beveik juodos iki grynai baltos.


Grenlandijos vilkas (Greenland wolf) Canis lupus orion – laikomas išnykusiu.

Centrinės Aliaskos vilkas (Alaska wolf) Canis lupus pambasileus – viena didžiausių vilkų rūšių. Gyvena Aliaskos pakrantėse ir tundroje.


Aliaskos tundrinis vilkas (Tundra wolf)  Canis lupus tundrarum – didelis vilkas ilgu kailiu. Gyvena tundros rajone Aliaskos pakrantėse.


Pietinių Uolinių kalnų vilkas (Southern Rocky Mountains wolf) Canis lupus youngi – išnykęs. Gyveno kalnų regione Jutoje, Nevadoje, Kolorade.

Mongolijos vilkas (Mongolian wolf) Canis lupus chanco.


Kaspijos jūros vilkas (Caspian Sea wolf) Canis lupus cubanensis.


Ispanijos vilkas (Spanish wolf)– Canis lupus deitanus. Išnykęs.

Azijos dykumų vilkas (Asian desert wolf) Canis lupus desertorum.


Austrijos – Vengrijos vilkas (Austro-Hungarian wolf) Canis lupus minor.


Iberijos vilkas (Iberian wolf) Canis lupus signatus
yra vienas iš daugelio vilko porūšių. Jo negalima maišyti su Ispanijos
vilku, kuris jau išnykęs. Jau 1980 metais Iberijos vilkai buvo reti
gyvūnai, buvo žinoma apie 2000 individų. Didžiausia šių vilkų
populiacija buvo šiaurės Ispanijoje. Jiems labai pakenkė kelių tiesimas
ir tai, kad pasikeitė jų mitybos įpročiai. Iberijos vilkas turi ilgą
galvą su smailiu snukiu ir trumpomis, tvirtomis, trikampėmis ausimis.
Akys trikampės, jų spalva – nuo auksinės iki gintaro spalvos. Kojos
ilgos ir tvirtos, su tamsiomis žymėmis priekinėse dalyse. Kailio
atspalvis priklauso nuo sezono. Žiemą kailis šviesesnis, pilkesnis, o
paprastai – tamsiai pilkas ar rudas.



Daugelyje tautų vilkai buvo svarbūs mitologijoje. Visi žino istoriją
apie Romulą ir Remą, kurie buvo Alba Longos karalaitės Rėjos Silvijos
dvyniai sūnūs. Ką tik gimę buvo palikti prie Tiberio upės, kur juos
išgelbėjo vilkė, o užaugino piemuo. Broliai norėjo pastatyti miestą,
kur buvo rasti, tačiau susiginčijo dėl vietos. Romulas nužudė Remą ir
tapo vieninteliu Romos įkūrėju.


Vilkas
Fenris buvo skandinavų pusdievio Lokio sūnus. Dievai bandė jį pririšti,
račiau jis nutraukdavo kiekvieną grandinę. Odinas paprašė dvergus
nuvyti stebuklingus pančius, iš kurių vilkas nevaliotų ištrūkti. Pančių
vijos buvo sukurtos iš katės žingsnių, moters barzdos, kalno šaknų,
meškos sausgyslių, žuvies alsavimo ir paukščio seilių. Fenris sutiko
būti supančiojamas tik tada, jei vienas iš dievų parodys pasitikėjimą
ir įkiš ranką jam į nasrus. Tiūras, kovų dievas, ištiesė savo ranką.
Pabaisą pavyko supančioti, tačiau Tiūras neteko rankos.


Žmonės
prie Beringo jūros bijojo banginio žudiko Achluto, kuris gali virsti
vilku. Tokiu pavidalu jis šuoliuoja žeme žudydamas ir rydamas žmones
bei gyvūnus. Prisisotinęs žvėris grįžta į pakrantę ir vėl tampa
banginiu žudiku. Manoma, kad vilko pėdsakai, vedantys prie jūros, yra
ženklas, jog Achlutas ieško grobio.



Vilkolakis – būtybė, kada panorėjusi galinti virsti vilku. Vilkolakiai
ypač aktyvūs prieš pilnatį. Viena šio mito ištakų yra XI a. baltarusių
caraitis Vseslavas, atseit mūšio lauke virsdavęs laukiniu žvėrimi.


Turbūt
nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs istorijos apie Mauglį. Ji nėra iš
piršto laužta. Būna, kad vilkai padeda moterims pagimdyti (1994 m.
Amerikoje buvo toks atvejis, vilkai perkando bambagyslę, aplaižė
naujagimį ir abu – motiną ir kūdikį – saugojo, kol pasirodė žmonės) ar
net užaugina vaikus. Tiesa, tie vaikai netampa tikrais žmonėmis… Taip
yra todėl, kad augdami jie neturi galimybės bendrauti su žmonėmis, tad
perima juos globojančių gyvūnų psichines savybes bei socialinę elgseną.
Na, juos galima išmokinti vaikščioti stačiomis ar suprasti keletą
frazių, tačiau jie vis viena būna kaip žvėrys… žmogaus kailyje.


Bene
garsiausia yra istorija apie Amalą ir Kamalą (1920 m., Bengalijos
(Indija) Midnapuro kaimelis). Mergaites išaugino vilkai, vėliau jas
„perėmė“ žmonės. Amala greit numirė (keliolika dienų po atskyrimo nuo
vilkų), o aštuonmetė Kamala dar gyveno 9 metus. Visą gyvenimą ji valgė
žalią mėsą, vandenį lakė iš dubenėlio. Ji turėjo ilgas rankas, stiprų
apatinį žandikaulį, puikią uoslę, regėjimą. Ji nemokėjo kalbėti, tik
kaukdavo. Kamala išmoko vaikščioti dvejomis kojomis ir suprasti
keliasdešimt žodžių.


1976 m.
Indijoje buvo pagautas vilkų išaugintas berniukas, kurį pavadino
Paskaliu. Jis išmoko vaikščioti stačiomis, rengtis, praustis, bet
nemokėjo kalbėti.



Norėčiau aprašyti vilkų gyvenimo įpročius. Kuo aiškiausiai matyti, kad
šunys daugeliu bruožų nuo jų beveik nenutolo. Bent elementarus vilko
elgsenos išmanymas – tiesiausias kelias į šuns pažinimą.



Miegodami drauge, vilkų gaujos nariai jaučiasi saugūs ir nešąla. Jie
visi prisitaikę veikti kaip viena komanda. Kai vienas iš gaujos narių
ką nors užuodžia ar išgirsta, savo kūno kalba įspėja kitus. Derindami
savo veiksmus ir veikdami išvien, jie greičiau negu pavieniai individai
pajunta pavojų ar sumedžioja už save didesnius gyvulius.

Vilkai
akylai saugo savo teritoriją ir apie savo buvimą praneša staugimu.
Kiekvienas gaujos narys žino savo vietą ir kiekvienas pernelyg
pretenduojantis tapti viršesniu vilkas gali būti išvytas iš gaujos.
Vienintelė poruotis galinti vilkų pora – dominuojantis patinas ir
dominuojanti patelė. Rujos vedlys atrems bet kokį iššūkį jo valdžiai ir
jėga arba protu apgins savo teises, dažniausiai konkurentai šiepia
dantis ir ritualiai grumiasi.. Vilkų rujose rangų hierarchija
sudėtingesnė negu šunų. Vilkai greit ima urgzt vienas ant kito ir gana
dažnai susirieja. Per susirėmimus vilkai retai žūva, kartais gali būti
sužeisti. Kai susipjauna vilkai, vaizdas būna baisus – priešininkai
raičiojasi susikibę į gumulą, vilna lekia kuodais, bet, nepaisant viso
baisumo, retai pasitaiko, kad jie vienas kitą tikrai papjautų. Kai tik
vienas pasijunta silpnesnis, iškart atkiša priešui gerklę ir šis, nors
stovi urgzdamas, konkurento negriebia. Jaunikliai tokiu atveju dažnai
griūva aukštielninki ir nuolankiai vizgina uodegą. Taip elgiasi ir
šeimininko barami naminiai šunys.



Vilkų snukio išraiškų yra 17.

Staugimas – svarbiausias vilkų bendravimo ūdas. Kai naktį pradeda
inkšti jaunikliai, tuoj pat iš tolo juos ramindami atsiliepia kiti
gaujos nariai. Vilkai staugia, norėdami susižinot su kitais gaujos
nariais ar įspėti kitas gaujas, kad laikytųsi atokiau nuo jų
teritorijos. Jei vilkas ima staugti, prie jo prisijungia kiti, dažnai
derindamiesi vienas prie kito. Dėl garsų įvairovės gauja atrodo didesnė
ir grėsmingesnė. Staugimas girdimas iki 16 km. Ypatingu balsu apie save
vilkas ar vilkė praneša, artindamasis prie guolio. Kai vilkai
persekioja būrį stirnų ar briedį, girdisi „leliojimas“ – įvairiabalsis
kaukimas, panašus į būrio besivejančių skalikų kaukimą. Anot kai kurių
gamtininkų, vilkai naudojasi „telegrafu“ be laidų. Pamatęs migruojančių
elnių būrį, vilkas tam tikru kaukimu pasiunčia signalą, kurį perima
artimiausias vilkas, paskui kitas, ir žinia, jog elniai kraustosi,
pasklinda po visą teritoriją. Kai prasideda ruja, naktimis pirma
užkaukia vilkė, po to jaunikliai ir galiausiai – storabalsis patinas.


Ir
vilkas, ir šuo geriausiai suuodžia tada, kai žemės temperatūra kiek
aukštesnė už oro ir kvapas kyla į viršų. Taip paprastai būna vakare,
todėl šis paros metas mėgstamiausias vilkų medžioklės metas. Jei
medžioklė nesėkminga, medžioti gali visą naktį. Jei būna labai alkani,
grobio ieškoti gali ir dieną. Po sėkmingos medžioklės ilsisi saugioje
vietoje. Medžiojančių vilkų būrys gali nualint ne tik stirną, bet ir
galingą briedį. Dažniausiai miško milžinas tampa vilkų grobiu, esant
kietai sniego plutai, kuri vilką išlaiko, o nuo briedžio svorio lūžta.
Tada šakotaragis negali toli nubėgti – aštri ledinė grienė iki kraujo
jam pjauna kojas, ir netgi stambus raguotis turi greitai sustoti. Čia
užverda mirtinas mūšis. Dažnai ne vienas vilkas žūva nuo briedžio
kanopų, bet galiausiai vieninga gauja beveik visada nugali. Briedį
vilkai čiumpa už gerklės, šerną – už šono. Jų dantys išvagoja 10 – 15
cm ilgio žaizdas. Kartais patelės varo stirnas ar elnius ant tykančių
patinų.


kažkodėl blogas.lt neleidžia įdėti labai didelio darbo, tad šito dalyko tęsinys - čia.

Rodyk draugams

komentarai (12) to “VILKAS (Canis lupus)”

  1.   Howling
    Kovas 14th, 2008 | 15:47

    Mano mėgstamiausias straipsnis apie vilkus - TAVO?? xD

  2.   agiesha
    Kovas 14th, 2008 | 15:52

    įtariu, kad taip :)

  3.   Spartaner
    Kovas 18th, 2008 | 16:26

    Super straipsnis :D.

    ne i tema: ANOVA - variacijos analize, naudojama statistikoje nuspresti ar skirtumas tarp populiacijos ir tam tikros grupes yra pakankamas, kad butu skirtumas. (nekenciu statistikos)

  4.   Arne
    Gegužė 19th, 2009 | 11:15

    Geras :))) Pats viską surinkai į vieną vietą? :))))

  5. Rugpjūtis 6th, 2009 | 13:13

    esu suzaweta;D!!

  6.   Saulė
    Spalis 22nd, 2009 | 20:36

    Labai idomu. ir anksciau jauciau pagarba siems gyvunams, o dabar…

  7.   Guillermo
    Sausis 14th, 2010 | 16:05

    Labai puiki informacija apie dauguma vilkų rūšių,tik jei neklystu nepaminėtas Tasmanijos sterblinis vilkas (išnykęs).

  8.   agiesha
    Sausis 14th, 2010 | 16:07

    nes Tasmanijos vilkas nėra vilkas, tuo labiau ir ne Canidae atstovas, tai sterblinis gyvūnas, jau iš pavadinimo matosi

  9.   skimija
    Vasaris 8th, 2010 | 17:27

    Nuostabu, kad radau si puslapi, labai idomu

  10.   nojus
    Gegužė 3rd, 2010 | 14:39

    man patiko

  11.   adomas
    Rugpjūtis 27th, 2010 | 16:28

    rengiu akcija mes uz vilkus jei tu uz vilkus parasyk man adomas.ir.kere@gamail.com

  12.   adriana
    Spalis 1st, 2012 | 16:18

    man labai patinka vilkai :)

Rašyk komentarą