airių seterių evoliucija

airių seterių evoliucija

Šio darbelio esmė – toks gan retorinis klausimas apie šunų genetinę sveikatą – ar iš tiesų grynaveisliai šunys ir „dvarniukai“ vienodai sveiki (jei atmesim pastaruosius dažnai veikiančią natūralią atranką)? Požiūris į bedokumenčius ir „grynaveislius, bet be dokumentų“ negali būti visiškai juodas ar baltas – viskas priklauso nuo daugelio dalykų. Paprastų mišrūnų mylėtojai, išdidžiai teigiantys, kad jų šunys sveikiausi, iš dalies yra teisūs, nes tie šunys gal ir nėra atsparesni daugeliui ligų ar jų sukėlėjų, bet dėl prastos veterinarės ir kitos priežiūros dažnas jas lengviau „perneša“, be to, tam tikra natūrali atranka, ypač kaimuose, irgi duoda savo.

Problema kalbant apie sveikumus/nesveikimus ir pan. dalykus gali būti tame, kad žmonės mišrūną suvokia kaip vieną veislę. Teiginiai, kad mišrūnai sveikesni, gyvena ilgiau, yra ištikimesni ir t.t. nėra visai teisingi – svarbu ir tai, iš kur pats mišrūnas kilęs. Dažnai minimas ištikimybės faktas gali būt neteisingai suprastas tuo atveju, jei šuo blogai dresuotas ar yra tam tikros veislės su specifiniais požymiais - pvz., daug kas kurtą pavadins neištikimu ar net kvailu, tačiau jis toks nėra, tiesiog jo veislės specifika kitokia, negu pvz. vokiečių aviganio.

Kaip žinia, veisiant grynaveislius šunis, atliekama daugiau ar mažiau privalomų tyrimų, o atsakingi (kaip mes dažnai tikimės) veisėjai paprastai atlieka dar ir dalį neprivalomų tyrimų, be to, nedaugina šunų, kurie gali turėti kokių nors problemų. Taip pat veisiant dokumentinius šunis, sekami jų protėviai ir taip išvengiama artimų giminaičių kryžminimosi. Dauguma „grynaveislių, bet be dokumentų“ šunų palikuonių tuo pasigirti negali – paprastai jie veisiami neatsakingai (nebūtinai dėl taip besielgiančio žmogaus kaltės – ne visi yra „tikrieji daugintojai“, kai kurie nori gero, tik su tokiu gerumu padaro meškos paslaugą – taip gimsta psichai, ligoniukai ir šunų prieglaudų gyventojai), be to, atsiranda didelė tikimybė poruotis artimiems giminaičiams, nes juk negali atsekti, kas, kaip ir kur. Kitas dalykas - kas daroma su mažiau sveikais, ne tokiais energingais ar ne visai psichiškai stabiliais gyvūnais? Jie parduodami kaip „pet`sai“. Dauguma negrynaveislių šunų kyla iš tokių „pet`sų“ ir nešasi su savimi niekam tikusius požymius.

Didžiausias mišrūno trūkumas tas, kad jei jis jaunas, o ypač jei vienas ar abu tėvai nežinomi – sunku nuspėti, kaip jis atrodys užaugęs, koks bus jo charakteris. Be to, kai kurie mišrūnai (ypač mažų veislių) sukaupia ne geriausias, o blogiausias tėvų savybes. Neretai tai būdinga pudelio mišrūnams, kurie būna nervingi, neurotiški, tuo tarpu terjerų miksai gana destruktyvūs, sunkiai dresuojami ir pašėlę. Vidutinio ir didelių veislių mišrūnai (čiau čiau, akita, vokiečių aviganis, rotveileris, dobermanas) gali būti agresyvūs, tad su tokiais sunku šeimoms, turinčioms mažų vaikų.

anglų buldogų mišrūnai

anglų buldogų mišrūnai

Be to, kalbant apie veislių sveikumą, nepamirškime ir to dalyko, kad mišrūnai rečiau tikrinami, jiems nėra privalomų tyrimų, retas tokio šeimininkas pasidomi, kaip ten šuniui su displazija – tad, savaime suprantama, sukaupta mažiau duomenų apie mišrūnų sveikatą. Va auksaspalvio retriverio ir kolio palikuonys gali turėti klubo sąnario displaziją.

Grynakraujų šunų fizinės savybės nuspėjamos, galima orientuotis ir į jų būsimus būdo bruožus (ne tik veislės, bet ir linijų lygmenyje). Tinkamas auginimas ir mokymas tam tikrą elgesį gali pakeisti, tačiau kai kurie įgimti dalykai daro savo. Grynaveisliams šunims naudojamas selektyvus veisimas – turintys atitinkamus požymius, šunys veisiami, o neturintys šalinami iš veisimo. Taip pat galima nuspėti jų temperamentą. Pagal poreikius galite išsirinkti energingą ar lėtą šunį, sargą, aviganį ar medžiotojo padėjėją, nes dauguma veislių buvo kurtos atlikti kokį nors poreikį. Vieni šunys linkę persekioti, čiupti, kandžioti visa, kas juda (aviganiai, medžiokliniai šunys), turi aukštą energijos lygį (aviganiai, medžiokliniai, rogių šunys), yra agresyvūs kitiems gyvūnams (koviniai šunys, sarginiai, medžiokliniai šunys, terjerai), linkę rausti duobes (medžiokliniai šunys ar terjerai, veisti kaip urviniai, arba šiaurinių veislių šunys, linkę išsikasti urvus sniege), agresyviai reaguojantys į svetimus (sarginiai šunys), garsiai lojantys (skalikai), linkę uostinėti žemę ir ieškoti įdomių kvapų (medžiokliniai šunys, terjerai), nešiojantys įvairius daiktus nasruose (medžiokliniai šunys, skirti atnešti paukščius), savarankiškai priimantys sprendimus (darbinės veislės, turėjusios dirbti savarankiškai) ir t.t.

Galima nuspėti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas šuns savybes (ypač kai vienam žmogui ta pati savybė gali būti pageidautina, o kitam – nelabai). Pvz., perkantys Labradoro retriverį žino, kad jis puikus šeimos šuo, bet tuo pačiu susijaudinęs jis gali pargriauti vaiką, o jo entuziastingas uodegos vizginimas gali nušluoti jos kelyje pasitaikiusius daiktus. Tačiau kad šuo grynaveislis, tai neužtikrina, kad jis bus toks, kokio tikėjotės. Gali atsirasti išvaizdos ar būdo bruožų, kurie veislei nebūdingi. Galima prognozuoti, koks bus veislinis šuniukas, bet ne iki galo.

Mišrūno bene didžiausias pliusas tas, kad jis yra nebrangus, jį pigiai įsigysite ir iš šuniukų turinčio žmogaus, ir iš prieglaudos. Antra, nėra jokio spaudimo „kažką“ daryti su šunimi – dalyvauti parodose ar varžybose, jungtis į klubus. Tačiau mišrūnai gali dirbti paieškos ir gelbėjimo, terapijos, tarnybiniais šunimis. Tikrai ko negali daryti mišrūnas – tai dalyvauti kinologų klubų organizuojamose parodose.

Kai kurie mišrūnai (dažniausiai užsienyje) „gaminami“ su tikslu, dažniausiai naudojant pudelius ir tokias veisles kaip Labradoro ar auksaspalviai retriveriai, kokerspanieliai, cvergšnauceriai… Pudeliai labai populiarūs, nes juos kryžmindami žmonės tikisi, kad jų palikuonys nesišers. Deja, nors tokių mišrūnų kailis šeriasi mažiau, jis vis viena šeriasi. Mišrūnai atsiranda ir atsitiktinai – pvz., kaimynystėje gyvena Sibiro haskis ir dalmatinas, rujos metu jie netikėtai „susibėga“ – taip turime būrelį mišrūniukų.

Mišrūnai paprastai būna vidutinio temperamento, tinkamesni namams, negu grynaveisliai šunys. Taip pat mišrūnai paprastai būna vidutinės išvaizdos be didelių nukrypimų (ypatingo dydžio ir pan.). Jei grynaveislis šuo su specifiniais akcentuotais bruožais kryžminamas su kitos veislės šunimi, mišrūnai būna tarpinės išvaizdos. Pvz., buldogų mišrūnai lengviau kvėpuoja.

taksų mišrūnai

taksų mišrūnai

Iš tiesų mišrūnai gali būti sveikesni už grynaveislius - tai yra dėl genetikos. Retorinis klausimas - ar tikrai visi „dokumentinių“ šunų veisėjai tokie atsakingi, ar neslepia kai kurių sveikatos sutrikimų (ypač tų, kuriems nėra reikalingi privalomi tyrimai) nuo paprastų mirtingųjų, ar nedaugina savo šunų (juk, kaip žinia, visur puse lūpų kalbama, kad kai kurie veisėjai savo kales kergia du kartus metuose ir daro vieną vadą su dokumentais, kitą – be)? Galų gale veislių populiacijos nėra labai didelės, ir dažnai to paties šuns genealogijoje galima pamatyti kažką panašaus į tai, kad jo prosenelis tuo pačiu yra ir jo tėvas.

Grynaveisliai šunys tikrai dažnai turi sveikatos problemų (retorinis klausimas – ar iš tiesų jie tokie ligoti, ar tiesiog dažniau lankosi pas veterinarus?) – dažniausiai minimos kaulų ir sąnarių, akių, širdies ir kraujagyslių, endokrininės sistemos, odos, inkstų ir kepenų, kraujo krešėjimo ligos, virškinimo sutrikimai, epilepsija, vėžys, nemažai veislių turi specifinių problemų. Taip atsitiko todėl, kad nemaža dalis dabartinių veislių prasidėjo iš nedidelio reproduktorių kiekio, kurių dalis ir taip jau buvo glaudžiai giminingai susiję. Kilmės knygos yra uždaros, kad būtų veisiami tik tos veislės atstovai, tad nėra įmanoma įlieti „šviežio kraujo“. Atrankinio veisimo politika – dar labiau sumažinti įvairovę, be to, dažnai ryškinami neteisingi (nesveiki) bruožai. Apie kai kurias specifines veislių problemas galima paskaityti čia.

Dabar pripažinta daugiau kaip 450 paveldimų ligų, kuriomis serga grynaveisliai šunys. Stambių šunų veislės – vokiečių aviganiai, malamutai, auksaspalviai retriveriai - dažnai turi problemų su sąnariais, kurių viena dažniausių yra klubo sąnario displazija. Šunys su gilia krūtine – basetai, Berno zenenhundai, Labradoro retriveriai, dogai, akitos, dobermanai kenčia nuo skrandžio užsisukimo. Maži šunys – čihuahua, miniatiūriniai pinčeriai, Jorkšyro terjerai turi problemų su kelio girnele, tos problemos išsprendžiamos chirurginiu būdu. Brachicefalinės veislės (plokščiais snukiais) – pekinai, mopsai, Bostono terjerai, šicu, buldogai – pasižymi plačiu bėdų sąrašu: tai kvėpavimo takų, akių ir akų vokų ligos, jautrumas karščiui, dantų problemos, odos infekcijos.

Kai kurios šunų veislės laikomos nesveikesnėmis už kitas. Tinklalapis www.dogmagazine.net 2008 m. paskelbė nesveikiausių šunų veislių sąrašą, orientuodamasis į tai, kokių veislių šunų savininkai veterinarinei priežiūrai išleidžia daugiausia pinigų (nors tai nėra labai tikslus rodiklis, nes galbūt tų šunų savininkai tiesiog veterinarinėms išlaidoms, profilaktiniams patikrinimams skiria didesnes pinigų sumas ir pan.).

Veislė

Gyvenimo trukmė metais

Pastarųjų metų išlaidos veterinarui

Išlaidos veterinarui per gyvenimą

Anglų seteris

11,2

£ 621

£6,955

Dogas

8,5

£780

£6,630

Pudelis

12

£544

£6,528

Rotveileris

9,8

£532

£5,214

Dobermanas

9,8

£481

£4,714

Pointeris

13,5

£335

£4,523

Greihaundas

13,2

£314

£4,145

Čihuahua

13

£310

£4,030

Biglis

13,3

£302

£4,017

Senbernaras

8

£492

£3,936

basetų evoliucija

basetų evoliucija

Nemažas skandalas kilo, kai 2008 m. BBC pranešė nebetransliuosiantys Crufts parodos – po to, kaip buvo įrodyta, jog 5 milijonai didžiosios Britanijos grynaveislių šunų kenčia nuo ligų ir deformacijų. Dešimtmečius trukusi įvaisa lėmė gyvybei pavojingų problemų pagausėjimą – nuo galvos smegenų epilepsijos iki širdies ligų ar vėžio. Auksaspalvius retriverius, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielius, bokserius, pekinus, buldogus, mopsus ir daugelį kitų veislių kankina ligos ir deformacijos, atsiradusios dėl veisėjų „žaidimo dievais“. Grynaveisliai šunys sudaro tris ketvirtadalius iš 7 milijonų Didžiosios Britanijos naminių šunų, ir kiekvieną savaitę jų sveikatos priežiūra atsieina 10 mln. eurų. Tai šokiruoja, ypač kai kurie dokumentuotai įrodyti dalykai, įskaitant bokserių epilepsijos priepuolius ir karaliaus Karolio spanielių agoniją dėl to, kad jų kaukolė per maža smegenims. Dėl šių priežasčių BBC nusprendė nutraukti 42 metus trukusius ryšius su Crufts. Mark Evans, RSPCA vyriausiasis veterinarijos gydytojas, teigia, kad žiūrėdamas Crufts, mato mutantų paradą – įnoringą, ryškų grožio konkursą, neturinti nieko bendro su šunų sveikata ar gerove. Jis teigia, kad žmonės nustojo reaguoti į deformuotų, neįgalių, ligotų šunų veisimą. Šuns daužymas lazda laikomas nusikaltimu, tačiau tokias pačias kančias sukeliantis veisimas – norma. Kaip pavyzdys minimas Danny, 2003 m. Crufts nugalėtojas, turėjęs kvėpavimo problemų – jis turėjo būti nuolat vėsinamas, bandant jį apsaugoti nuo perkaitimo. Ekspertai ir gyvūnų gerovės atstovai teigia, dauguma šunų veislių kenčia išsigimimus, sveikatos sutrikimus ir trumpesnę gyvenimo trukmę vien todėl, kad pateisintų veislės standartus. Aišku, susirūpinta dėl galimų sveikatos problemų, atsirandančių dėl to, kad preciziškai laikomasi nustatytų standartų, tad Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė pažaboti nesąžiningų šunų veisėjų savavaliavimą. 2009 m. BBC pradėjo reikalauti, kad 14 „rizikos grupės“ šunų veislių išvis nekonkuruotų parodoje. Galų gale Anglijos kinologų klubas sutiko padaryti maždaug 78 veislių standartų pakeitimus – taip, kad į juos atsižvelgiant nebūtų galima skatinti veisimo, kuris inicijuotų kokių nors problemų vystymąsi. Pagal „naujas taisykles“ angeliškieji šunų veislių standartai neleidžia pernelyg raukšlėtų šarpėjų ar per didelio svorio Labradoro retrievrių, per daug raumeningų Klamberio spanielių. Tiesa, Anglijos kinologų klubas neigia, kad šie pakeitimai atsirado dėl to, kai BBC pranešė nebenorinti transliuoti Crufts. Savo ruožtu RSPCA teigia, kad tokie pakeitimai dar nesustabdys žalojančio šunų veisimo.

Anglų buldogų evoliucija

Anglų buldogų evoliucija

Žmogus veisliniams šunims sukūrė izoliuotos populiacijos efektą, apribodamas genetinius mainus. Dabartinės kai kurių veislių populiacijos nėra gausios, todėl sunku išvengti giminingo poravimo ir inbrydingo (įvaisos). Be to, daugelis veisėjų laikosi minties, kad įvaisa – vienintelis kelias į sėkmę, ir kad tai gali padėti sumažinti genetines linijų problemas. Yra daug sėkmingų vadų, gautų inbrydingo būdu. Inbrydingo metu poruojami tėvai ir vaikai (brolis – sesuo, tėvas – dukra, motina – sūnus, pusiau brolis – pusiau sesuo). Lainbrydingo atveju įtraukiamos kitos giminės (pusbroliai – pusseserės, sūnėnas – teta, vaikaičiai, anūkas – anūkė, anūkas – senelė). Autkrosingo atveju veisiami giminystės ryšiais nesusiję individai. Outbrydingas yra genetiškai nesusijusių individų kryžminimasis. Tačiau daugelis tyrimų parodė, kad įvaisos būdu šunys gyvena trumpiau ir turi mažiau palikuonių. Tai vadinama įvaisos depresija.

čiau čiau evoliucija

čiau čiau evoliucija

Kadangi giminingi individai yra labiau genetiškai panašūs tarpusavyje, nei negiminingi, inbrydingas veda prie homozigotų kiekio padidėjimo (tai reikalinga kai kurioms veislėms, išryškinant tam tikrus požymius) ir heterozigotų skaičiaus sumažėjimo. Tuo pačiu inbrydingas padidina ir žalingų recesyvinių alelių pasireiškimo tikimybę. Dažnai selekcijoje vykdomas sistemingas inbrydingas priveda prie reprodukcijos, gyvybingumo suprastėjimo palikuonyse. Įvaisa taip pat mažina bendrą fizinę ir psichinę sveikatą, yra duomenų, kad inbrydingo būdu „gauti“ šunys labiau linkę į infekcijas ar vėžį.

šarpėjų evoliucija

šarpėjų evoliucija

Įsivaizduokime, kad turime du alelius – „normalų“ ir žalingą. Žalingasis bus aa (homozigotinis, recesyvinis), tačiau šio alelio „turėtojų“ populiacija bus žymiai didesnė. Kol turime junginuką AA ar Aa („blogi“ genai dažniausiai būna recesyviniai ir paslėpti kitų), geno poveikis nepasireiškia – tačiau jeigu aa turėtojų skaičius didesnis, juos kryžminant net su sveikais šunimis, recesyvinis genas galų gale prasiverš ir taps norma, o dominantinis genas įgaus recesyvinio vaidmenį, nes bus labai retas. Jei susieis dvi recesyvinis kopijos – gausim homizigotą, kurio požymiai nebūtinai bus liga – tai gali būti ir minimalus efektas, pvz., pakitusi žandikaulio forma ar kailio struktūra. Jei gyvūnas poruosis su giminaičiais, tikimybė pasireikšti homozigotiniam genui didės.

Klamberio spanielių evoliucija

Klamberio spanielių evoliucija

Norint pagerinti situaciją, tenka arba atlikinėti genetinius tyrimus, arba ieškoti šunų, kurie perduoda tam tikrą reikiamą bruožą (ir jis pastebimas), arba įleidinėti kitų veislių kraują (tokių atvejų būna – kartais slapti (kaip pitbulterjerų ir Katahulos leopardinių šunų kryžminimas, gaminant marmurinius pitus, kurie naudojami darbui), kartais vieši (kaip tas projektas, kurio metu kryžminti bokseriai su korgiais – kad bokseriai iš prigimties turėtų trumpas uodegas).

Pekino evoliucija

Pekino evoliucija

Pastebėtas reiškinys, kad skirtingų veislių mišrūnų pirma karta dažnai (bet ne visada) pasižymi geresnėmis negu tėvų savybėmis. Genetikoje, veisime tam apibūdinti dažnai naudojamas terminas heterozė. Heterozė dažnai sukelia prieštaravimų, ypač kalbant apie atrankinį naminių gyvūnų (šunų) veisimą. Teigiamas heterozės savybes aiškina kelios teorijos. Dominantinė hipotezė teigia, kad dominuojančios vieno tėvo savybės nuslopina nepageidaujamus recesyvinis alelius, gaunamus iš kito tėvo. Kai veisiami tos pačios veislės šunys, kai kurie požymiai tampa grynai homozigotiniai ir veislės viduje „nenumušami“. Yra ir kita hipotezė, vadinama viršdominantine, kuri teigia, kad kai kurie alelių deriniai, gaunami kryžminant dvi veisles, yra naudingi. Ši hipotezė aiškina apie daugelio alelių, kurie kenksmingi homozigotinėse formose, atkaklumą. Įprastomis aplinkybėmis tokie aleliai gamtoje pasišalina natūralios atrankos būdu, tačiau veisiant veislinius šunis tai beveik neįmanoma.

Heterozė plačiai taikoma praktikoje – pavyzdžiui, kukurūzų auginime, komercinėje gyvulininkystėje (štai kiaulės, žinomos kaip „blue butts“ atsiranda sukryžminus Hampšyro ir Jorkšyro kiaules). Vištų atveju tokie kryžminimai padeda sukurti hibridus, kurių lytį galima nustatyti pagal spalvą. Kaip labai gerų hibridinių šunų pavyzdys – lurcher (lerčeriai), greihaundų mišrūnai. Dažniausiai jie naudojami kiškių medžioklėje, rečiau – lapių ir elnių medžioklėje. Pats greihaundas, nors labai greitas, labiau tinka tik lenktynėms, o bėgimas nelygiu paviršiumi gali jam sukelti problemų. Vieni iš populiaresnių mišrūnų – kokerspanielių ir pudelių „mixus“ cockapoo - veisiantys amerikiečiai teigia, kad naudoja tik AKC registruotus šunis, atrinkdami sveikus, geros psichikos tėvus.

Heterozės teorija teigia, kad jei dvi nutolusias grynaveislių šunų linijas sukryžminsi, gausi palikuonis, turinčius geresnes savybes, negu tėvai. Kuo linijos labiau nutolusios - tuo sveikesni palikuonys. Tai kartais praktikuojama kovinių šunų veisime, tačiau tokie čempionai retai naudojami tolesniame veisime. O visai skirtingų veislių kryžminimo tikslas yra ne sukurti naują veislę (nes tai neįmanoma, kadangi geriausias savybes turi būtent F1 kartos hibridai), o „pagaminti“ sveiką ir laimingą gyvūną. Yra netgi nemažai populiarių tam tikrų veislių hibridų – pavyzdžiui, daug šuniukų kryžminami su pudeliais, siekiant išgauti nesišeriantį kailį, kas yra puikus dalykas alergiškiems žmonėms. Svarbus dalykas kryžminant dvi skirtingas veisles – motina turi būti didesnė už tėvą, kad nebūtų problemų gimdant.

Genetikoje ir selektyviame veisime naudojamas terminas „F1 hibridas“, arba pirmos kartos hibridas. Žinomiausias F1 kartos hibridų pavyzdys – mulai (arklio ir asilo hibridai). F2 hibridas yra dviejų F1 kartos hibridų kryžminimo vaisius. Kryžminant hibridus tarpusavyje, teigiamos savybės „nuslops“ – būtent todėl savo darbo vaisiais laikui bėgant lieka nusivylę naujų šunų veislių „išradinėtojai“. Veisiant mišrūnus tarpusavyje, galų gale galima „grįžti“ į veislę arba stiprinti kai kurias savybes (tačiau esminės pirmos kartos savybės bus nublankusios). Labai giminingi gyvūnai negali parodyti geros heterozės.

Patiko (5)

Rodyk draugams