agieshos blogas

Dantų bėdos tampa vis dažnesne šunų sveikatos problema - 80 proc. trijų metų amžiaus sulaukusių šunų kenčia nuo burnos ligų. Nors dauguma žmonių neteikia savo augintinių dantų priežiūrai daug reikšmės, jų valymas toks pat svarbus kaip ir tinkama mityba bei mankšta. Tinkamas geros šuns dantų būklės palaikymas – viena iš šeimininko pareigų.

Šunų dantys

Šuns dantys skirstomi į kandžius, iltis, prieškrūminius ir krūminius. Ypač gerai išsivystę iltiniai dantys, skirti plėšyti maistą ir žudyti. Kandžiai skirti kandimui ir grobio laikymui. Krūminiais dantimis mėsa plėšoma į gabalėlius. Viršutinis ketvirtas ir apatinis penktas krūminiai dantys didžiausi (dar vadinami plėšiamaisiais arba galūdiniais dantimis), jie susiglaudžia kaip žirklių ašmenys ir yra būdingi tik plėšriųjų būrio žinduoliams, ypač tiems, kurie minta vien mėsa.

Suaugę šunys turi 42 dantis – 20 viršutiniame ir 22 apatiniame žandikauliuose. Maži šuniukai turi 28 dantis. Pieniniai kandžiai šuniukui išdygsta 4 – 6 savaitę, iltys - 5 – 6 sav., prieškrūminiai - 6 sav. Nuolatiniai kandžiai išdygsta 3–5 mėnesį, iltys 4–6 mėn., prieškrūminiai 4–5 mėn., krūminiai dantys – 5–7 mėn.

Kodėl būtina prižiūrėti augintinių dantis

Daug kas gali teigti, jog šunys tūkstančiu metų išgyveno be dantų šepetėlių, tačiau laikai pasikeitė: lengviau kramtomi pašarai, veisimas neatsižvelgiant į tai, ar gyvūnų dantys patys tvirčiausi ir geriausi, bei kitos priežastys lėmė, kad jų būklė po truputį prastėja. Mūsų keturkojų draugų burnos kenčia nuo dantenų ligų, dantų kritimo, lėtinio skausmo ir t.t. Reguliari šuns dantų priežiūra padės užkirsti kelią apnašų ir dantų akmenų kaupimuisi, išvengti dantenų ligų, leis greit pastebėti traumas, tokias kaip skilę dantys, ar aptikti besivystančias ortodontines problemas.

Šuns nasrus stenkitės pažiūrėti kuo dažniau. Požymiai, rodantys dantų, yra tokie: blogas kvapas, dantenų paraudimas bei patinimas, nulūžę ar iškritę dantys, skausmas (jei šuo, visada leidęs apžiūrėti dantukus, staiga pradeda priešintis, galima įtarti, kad jam skauda), kraujavimas. Kartais augintiniai patys akivaizdžiai parodo, jog kažkas negerai – krapšto snukį letenėle, nerimsta, nebenori ėsti.

Neprižiūrint dantų, pirmiausia ant jų pradeda kaupti apnašos, kurioms kietėjant formuojasi dantų akmenys. Šunų seilių pH didesnis negu žmonių, dėl to jie retai kenčia nuo karieso, tačiau tai puikios sąlygos dantų akmenų formavimuisi. Šie – dažna dantenų uždegimo (gingivito) priežastis. Gingivito požymiai - blogas kvapas iš snukio ir dantenų paraudimas. Daugelis žmonių linkę manyti, kad šunys „iš prigimties“ pasižymi nemaloniu kvapu iš nasrų, tačiau dažniausiai jis atsiranda dėl burnos higienos stokos. Nesiimant jokių priemonių, akmenys pradeda formuotis žemiau dantenų linijos, susidaro „kišenės“, kuriose itin aktyviai pradeda veistis bakterijos, išsivysto periodonto ligos. Tada augintinis gali ne tik netekti dantų, tačiau, infekcijai patekus į organizmą, susirgti inkstų, kepenų ar širdies ligomis.

Nuo ėduonies šunys kenčia labai retai (5 proc. populiacijos), taip yra dėl aukšto jų burnos pH, savitos virškinimo sistemos (burnoje angliavandeniai neskaidomi), didelio sąkandžio ploto nebuvimo (kūginė dantų forma) bei didesnių dantų tarpų (juose neužstinga ir neužsilieka maistas). Šunims dantų kariesas dažniausiai atsiranda kaip nors pažeidus dantį, šuniukui polinkį į kariesą gali lemti netinkamai naudoti antibiotikai (ypač tetraciklinų grupės). Mityba, kurioje daug labai rafinuotų ir lengvai fermentuojamų angliavandenių (balta duona, makaronai), taip pat skatina ėduonies vystymąsi.

Reguliariai neprižiūrint augintinio dantų, gali tekti dažniau lankytis pas veterinarijos gydytoją, kuris atliks profesionalią dantų priežiūrą – nors tai ir brangus „malonumas“. Kai tik pastebite, jog šuo turi dantų problemų, gabenkite jį pas veterinarą.

Dantims padėti gali tinkamas ėdalas ir kramtalai

Kadangi šunys nevirškina angliavandenių burnoje kaip žmonės, didelis jų kiekis racione skatina akmenų formavimąsi. Verta prisiminti ir tai, kad kietos sauso maisto granulės geriau, negu minkštas tarp dantų linkęs strigti ėdalas (toks kaip košės ar konservai). Daugelis tyrimų, orientuotų į šunų dantų sveikatą, išvadose nurodo, kad kieti sauso maisto gabaliukai padeda kovoti su dantų apnašomis. Kai kurie gamintojai gali pasiūlyti net specialiai dantų priežiūrai skirtus pašarus. Šėrimas natūraliais produktais (RAW ar BARF) taip pat naudingas - plėšant žalius nesmulkintus mėsos gabalus, dantys tinkamai prižiūrimi.

Venkite tokių produktų tokie kaip „pliki“ kaulai (nesvarbu, ar žali, ar virti). Jie gali nulaužti dantis, o atskilusios atplaišos sužaloti snukį ar virškinimo traktą. Jei šuniui kaulai duodami, tai tik mėsingi (ne „kaulas su mėsa“, o „mėsa su kaulu“).

Įsitikinkite, kad Jūsų augintinio mityba subalansuota, kad jis gauna pakankamą kiekį vitaminų ir mineralų (ypač kalcio), kas taip pat padeda palaikyti gerą dantų būklę.

Dantis stiprina bei apnašų atsikratyti padeda virvės, guminiai žaislai, specialūs dantų higienai skirti gaminiai, kuriuos netgi galima aptepti šunų dantims skirta pasta i duoti graužti augintiniui. Venkite tokių žaislų kaip itin kieti nailoniniai kauliukai ar pūkuoti teniso kamuoliai, kurie surenka visus nešvarumus.

Nepamirškite valyti augintinio dantų

Augintinio dantų valymas neturėtų būti laikomas našta ar nepatogumu – geriau pagalvokite apie pinigus bei nervus, kuriuos patausosite išvengdami profesionalaus dantų valymo pas veterinarą.

Kaip dažnai augintiniui reikia valyti bei apžiūrėti dantis, priklauso nuo jo veislės (didesni šunys paprastai turi mažiau problemų, negu mažesni), amžiaus. Valymu reikėtų užsiimti reguliariai, bent 2 – 3 kartus savaitėje.

Prie šios procedūros gyvūną pratinkite nuo mažens. Dantų valymui pasirinkite vietą, kurioje kuo mažiau trikdžių. Pirmomis dienomis užtenka ant piršto išspausti šiek tiek specialios šunims skirtos dantų pastos ir leisti ją augintiniui nulaižyti. Vėliau galite bandyti pastuotu pirštu (ar marlės gabaliuku) perbraukti per dantis ir dantenas. Svarbiausia – neskubėkite, tegul šis užsiėmimas augintiniui būna malonus. Vėliau galėsite pereiti prie specialių šepetukų. Jei šuo elgiasi gražiai, nesispyrioja, pagirkite jį, apdovanokite skanėstu. Nerimaujantį augintinį ramiai kalbinkite, leiskite jam atsikvėpti. Pratinimo prie dantų valymo procesas gali tęstis tiek vieną dieną, tiek porą mėnesių, tad gali prireikti kantrybės. Be to, pabandykite paeksperimentuoti su dantų pastos skoniais, kol rasite šuniui labiausiai patinkančią. Apie 80 proc. šunų anksčiau ar vėliau pasiduoda dantų valymui (netgi vyresni gyvūnai) ir juo mėgaujasi.

Valydami dantis, lengvai judėkite iš viršaus į apačią ir vėl atgal į viršų. Pradėkite nuo priekinių dantų, o tuomet „keliaukite“ link krūminių. Nepamirškite ir dantenų. Svarbiausia – švelnumas, kadangi šunų dantenos itin jautrios. Venkite pražiodinti snukį, ypač jei gyvūną dar tik pratinate prie dantų valymo – tai gali sukelti paniką ir pasipriešinimą. Prieš ir po dantų valymo augintinį pagirkite, pažaiskite su juo.

Šepetėliai ir dantų pastos

Šiais laikais dantų priežiūros priemonių gyvūnams įsigyti nesunku. Specialūs šunims skirti šepetėliai gerai nuvalo dantis ir nepažeidžia dantenų. Žmonių šepetėliai pernelyg platūs augintinio burnai, be to, net mums atrodantys minkšti šeriai augintiniams vis viena būna per kieti. Kai kurie šunų dantų šepetėliai atrodo gana įprastai, kiti užmaunami ant piršto. Pastarieji netinka mažiems šunims – jie paprasčiausiai per stambūs smulkiems snukučiams. Jei turite kelis šunis, atsiminkite, kad kiekvieno šepetėlis turi būti individualus.

Niekada nenaudokite „žmogiškos“ dantų pastos – rinkitės specialią šunų dantims pritaikytą fermentinę. Žmonėms skirtose dantų pastose daug fluoridų ir valymo medžiagų, jų negalima nuryti. Šunų dantų pasta gali būti įvairių skonių, įskantant paukštienos, jautienos, jūros gėrybių, salyklo, žemės riešutų ar mėtos, gyvūnas ją gali laižyti be jokių problemų.

Jei nežinote kokias priemones vertėtų rinktis, pasikonsultuokite su veterinarijos gydytoju – šis patars, kokie įrankiai bei valymo būdai geriausiai tiktų Jūsų augintiniui.

Jei šuns dantis valyti nepatogu, pasikonsultuokite su veterinaru dėl kitų galimybių užtikrinti tinkamą šuns dantų higieną. Tai gali būti dantų skalavimas, specialūs žaislai ar skanėstai. Kasdienei priežiūrai tokios priemonės pakankamos, tačiau kartas nuo karto šunį gali tekti vesti atlikti profesionalų burnos valymą.

Vanduo sudaro:
Ką tik gimęs šuniukas: iki 84 proc.
Suaugęs šuo: 60 proc.
Senyvas šuo: 50 - 60 proc.
Katė: apie 60 - 70 proc.

Vanduo - gyvybės pagrindas, būtinas visų organizmų išlikimui. Nors šuo ar katė gali prarasti beveik visus savo riebalus ir pusę baltymų, vis dar gali išgyventi, o 10 proc. vandens netekimas sukelia sunkią ligą, 15 proc. - mirtį.
Nors skystas vanduo labai reikalingas, yra gyvūnų, prisitaikiusių prie sąlygų, kada jų aplinkoje šios medžiagos būna nedaug. Kai kurie šiaurės kinkinių šunys gali mėnesius ištverti be skysto vandens - jie vartoja sniegą ir ledą; liūtai ilgoką laiką geba nesukti galvos ir vandens gauti gali tik iš grobio; žiemos miegu mieganti lokė pusmetį neieško skysčių ir dar žindo jauniklius. Tačiau karštą vasaros dieną katė ar šuo gali dehidratuoti per kelias valandas, jei šalia nebus gėlo vandens. Beje, žalingas ne tik vandens trūkumas - išgėrus jo per daug, taip pat galima sulaukti bėdų.
Vandens, kurį reikia suvartoti, kiekis priklauso nuo individualių savybių - gyvūno būklės, jam tenkančio fizinio krūvio, aplinkos temperatūros bei drėgmės. Visada geriausia remtis troškulio jausmu, o ne tam tikrais nurodytais kiekiais.

Kaip šunys ir katės laka
Šuo iš liežuvio suformuoja savotišką samtelį - jie vandenį „pagauna” liežuviu, užriečia šio galiuką ir stumteli gerklėn. Į stemplę patenka tik dalis skysčio. Kita dalis sudrėkina gomurį, dantis ir liežuvį, o tada teka atgal į dubenį. Toks „grįžęs” skystimas užsiteršia dulkėmis, bakterijomis, plaukais ar ėdalo likučiais, jame greit dauginasi bakterijos. Jei šuo pajus prarūgusį vandenį, gali atsisakyti lakti. Kadangi lakdamas šuo pritaško, po dubeniu verta patiesti kokį nors lengvai valomą patiesalą.
Katė nesukelia tiek daug netvarkos kaip šuo. Lakdama ji panaudoja inerciją ir sunkio jėgą, vos paliečia skysčio paviršių - iškiša ir nuleidžia „J” formos liežuvį prie vandens paviršiaus, kur vanduo inercijos dėka „prikimba” prie liežuvio ir taip patenka katei į nasrus. Katės liežuvis lakimo procesu ne panyra į skystį, o staigiai grįžta atgal į nasrus, pritraukdamas „prikibusį” vandenį. Didžiausias katės liežuvio judėjimo greitis gali siekti 78 cm/s. Maži, aštrūs šereliai ant kačių liežuvių, kurie, kaip manyta, katei padeda lakti, iš tikrųjų šiame procese nedalyvauja.

Kiek augintiniams reikia vandens?
Išlakamo vandens kiekis priklauso nuo daugelio priežasčių. Svarbu, kuo gyvūnas šeriamas - sausu ar drėgnu ėdalu. Ėsdamas sausą maistą, šuo ar katinas vandens laka daugiau, kadangi brinkdamos granulės rezorbuoja skysčius. Daug lemia ir fizinis aktyvumas (šunims, kurie gauna vandens fizinio krūvio metu, darbingumas padidėja 80 proc.), aplinkos temperatūra ar drėgnumas: va šuo šiltuoju metų laiku skysčių išlaka iki 2-3 kartų daugiau negu žiemą. Daugiau vandens reikia besilaukiančioms, besivaikuojančioms ar apsišuniavusioms kalėms ar katėms. Troškulys padidėja gyvūnui susijaudinus, jaučiant stresą.
Gyvūnui reikia suteikti nuolatinę prieigą prie vandens kad jis pats galėtų reguliuoti išgeriamų skysčių kiekį. Vandens šaltinis nebūtinai turi būti skystis - jei šuo suėdė produkto, kuriame daug vandens (pvz., obuolių), jis laks mažiau.
Vienam sveiko šuns kūno kilogramui per dieną reikia maždaug 40 (30 - 60) ml vandens. Šuniukui nuo ketvirtos gyvenimo savaitės gerti reikėtų duoti kas dvi valandas, vyresni šunys natūraliai linkę save prižiūrėti. Vienam katės kūno kilogramui per dieną reikia apie 60 ml vandens (4 kg sverianti katė kasdien išgeria maždaug po stiklinę). Galimas dar vienas skaičiavimo būdas - suaugęs gyvūnas turi išgerti tiek mililitrų vandens, kiek per dieną suvartojo kalorijų. Kalorijų skaičiuoklę galite rasti čia.
Kai gyvūnai jaučiasi blogai, jie nustoja gerti. Karščiavimas ar kitos problemos vandens poreikį padidina. Svarbu, kad augintinis pakankamai vandens gautų kai viduriuoja, vemia ar serga kitomis skysčių praradimą sąlygojančiomis ligomis. Kai kuriais vėmimo atvejais parą galima neduoti ne tik maisto, bet ir vandens - kad skrandis pailsėtų, tačiau jokiu būdu negalima šuniui neduoti gerti ilgiau kaip 24 valandas. Jei gyvūnas vemia ilgiau kaip parą, nedelsiant kreipkitės į veterinarą. Atstatyti prarastus skysčius ir apsaugoti nuo dehidratacijos - vienas svarbiausių aspektų visų ligoniukų gydyme. Jei augintinis negali gerti, skysčiai leidžiami po oda ar į veną.
Jei pastebite, kad augintinis laka mažiau vandens nei paprastai, tačiau rimtų negalavimų požymių nėra, patikrinkite jo snukį - gal burnos ertmėje yra skausmingų žaizdelių ar svetimkūnių. Jei augintinis vartoja vaistus, pasitarkite su veterinaru, ar reikia padidinti/sumažinti vandens suvartojimą.
Per didelis troškulys, pasireiškiantis pernelyg dideliu noru gerti, vadinamas polidipsija. Savo ruožtu tai veda prie gausesnio šalpinimosi - poliurijos. Šie du požymiai gali rodyti, jog gyvūnas serga inkstų nepakankamumu, cukriniu diabetu, skydliaukės hiperaktyvumu, gimdos infekcija (piometra), kepenų ligomis, turi padidėjusį kalcio kiekį kraujyje ar hipofizės anomaliją. Vertėtų sunerimti, jei dėl aiškios priežasties katė ar šuo staiga pradeda gerti daugiau vandens. Jei taip atsitinka, pasikonsultuokite su veterinaru.

Per daug ir per mažai
Jei kasdien nebus išgeriamas pakankamas kiekis vandens arba organizmas neteks skysčių (perkaitus saulėje, vemiant, viduriuojant), galima dehidratacija. Dehidratuoti labiau linkę įvairiomis ligomis (inkstų ar skydliaukės veiklos sutrikimais, vėžiu, diabetu, infekcinėmis ligomis) sergantys gyvūnai. Didesnė rizika - seniems augintiniams, besilaukiančios, neseniai apsivaikavusioms kalėms ar katėms.
Dehidratacijos požymiai - sunkios, pavandenijusios ar apsiblaususios akys, letargas, dingęs apetitas, išdžiūvusi burna, padažnėjęs pulsas, sumažėjęs odos elastingumas (pirštais suspaudus kūno odą, ši sunkiai grįžta į pradinę padėtį). Jei gyvūnas rodo dehidratacijos požymius, kuo skubiau vežkite jį pas veterinarą.
Vanduo, kaip ir bet kuri kita medžiaga, gali būt nuodas, jeigu jo suvartojama per daug. Per didelis jo kiekis gali sukelti skrandžio išsipūtimą, elektrolitų disbalansą ar hiponatremiją. Hiponatremija - elektrolitų sutrikimas, kada natrio koncentracija kraujo serume būna mažesnė, negu įprasta. Dažniausiai atsiranda esant vandens pertekliui organizme. Požymiai - pykinimas, vėmimas, mieguistumas, apetito praradimas, raumenų spazmai, traukuliai ar net koma. Intoksikacija, arba apsinuodijimas vandeniu - potencialiai mirtinas smegenų funkcijos sutrikimas, atsirandantis dėl normalaus organizmo elektrolitų balanso išderinimo.
Išpūtimas - skrandžio prisipildymas oro ir skysčių. Išpūtimui svarbu užkirsti kelią, kadangi jis gali baigtis skrandžio užsisukimu. Šerkite šunį nedideliais maisto kiekiais ir iškart po valgio neleiskite jam prisilakti daug vandens, o po treniruotės šuniui duokite ledo kubelių ir šiek tiek vandens - kad jis iškart nišgertų per daug.

Girdymo subtilybės
Geriausia augintiniui duoti vandenį, kurį geria ir šeimininkas - šviežią, šaltą, skaidrų, iš čiaupo. Daug gyvūnų savininkų, jeigu jų namų šaltinis abejotinos kokybės, augintiniams vandenį duoda iš butelių, tačiau net geriausias pasaulio vanduo nepadės, jei bus pilamas į nešvarų dubenį. Dubenį laikykite taip, kad į jį patektų kuo mažiau nešvarumų, vandenį keiskite kasdien - būna gyvūnų, kurie kenčia troškulį, tačiau vis tiek nė nežiūri į pastovėjusio vandens pusę.
Geriausia, jei vandeniui skirtas dubenėlis bus lengvai plaunamas, nerūdijančio plieno ar akmens masės, sunkus (tokio lengvai neapversi). Įsigyti reikia geros kokybės indą, o kai šis susidėvi, susibraižo, jį pakeisti. Dubenėlis su vandeniu turi būti laikomas lengvai prieinamoje vietoje.
Jei gyvūną ilgam laikui tenka palikti vieną, įrenkite automatinę girdyklą. Jei kur nors keliaujate, paimkite papildomą buteliuką vandens ir augintiniui. Neleiskite lakti iš klozeto, ežerų, upių, jūros.
Negalima augintiniams duoti vaisvandenių bei alkoholinių gėrimų - net silpno alaus. Norintiems pavaišinti šunis, galima pasiūlyti nealkoholinio specialiai jiems skurto alaus (dažniausiai tokie gaminiai paskaninami jautienos sultiniu ir papildomi vitaminais bei mineralinėmis medžiagomis, kai kurie gamintojai netgi siūlo „linijas”, skirtas šunims-veganams). Rinkoje daugėja gyvūnams skirtų gėrimų, kuriuos papildo įvairiomis naudingomis medžiagomis, kai kuriuos jų galima įsigyti miltelių pavidalu ir esant reikalui skiesti.
Venkite augintiniams duoti pieno - dalis suaugusių kačių ir šunų (beje, kaip ir žmonių) nevirškina piene esančios laktozės ir tai sukelia virškinimo problemas (nuo pilvo skausmo ir pūtimo iki viduriavimo). Net jei augintiniai pieną mėgsta ir toleruoja, šis neturėtų tapti vandens pakaitalu.
Kai kurie šunys ar katės nelaka iš dubenėlių, jie mėgsta tik tekantį vandenį ar specialius fontanus. Pastarieji dažniausiai turi filtrus, apsaugančius nuo bakterijų atsiradimo, kas pasitaiko stovinčiam vandeny. Vasarą gyvūnai renkasi vėsų vandenį, žiemą - kambario temperatūros. Jei gyvūnas laikomas lauke, jis turėtų gerti iš šildomo dubens. Sniegas nelaikomas priimtina gėrimo forma.
Ypač smulkmeniškos kalbant apie vandenį gali būti katės. Daugelis jų pageidauja, jog dubenėlyje vanduo visada būtų švarus ir gėlas. Kai kurios itin jautrios vandens švarumui ir kvapui, tad vengia plastikinių indų, suteikiančių nemalonų prieskonį, ar geria tik specialių (šaltinio) vandenį. Būna ir itin jautriai reaguojančių į gėrimo temperatūrą. Optimaliausia, aišku, kambario, tačiau išskirtinėms gurmanėms galite pasiūlyti porą variantų - šiltoką, kambario temperatūros ir vėsesnį vandenį su ledukais. Būna kačių, dievinančių didelių gabaritų indus - vazas ar netgi kibirus.
Jei augintinis nelaka vandens, galite jį pagirti ar paskatinti skanėstu kai šis atsigeria ar paskaninti vandenį, galų gale pasiūlyti bedruskio sultinio palaipsniui skiedžiant jį vandeniu. Jei augintinis vis viena nenori gerti, vandeniu galima užpilti jo sausą maistą.
Kartais pasitaiko jautrių augintinių, kuriems net geriamo vandens pokyčiai sukelia skrandžio veiklos sutrikimus. Jei turite tokį jautruolį, maišykite seną vandenį su nauju kelias dienas iki kol virškinimo sistema prisitaikys.
Girdydami augintinio nepamirškite - svarbiausia švarus, sveikas vanduo, tvarkingi dubenėliai ir saikas.

Šuniui ar katei rankinukas - lyg atrakcionų parkas, kur vienoje nedidelėje vietoje sukaupta gausybė kvapnių lobių. Deja, rankinės gali būti ir gyvūnams pavojingų medžiagų talpykla. Problemų (išskyrus sugadintą turtą) gali ir nekilti, jei rankinės turinys augintiniui bus saugus, tačiau, deja, jose dažnai laikomi augintiniams nuodingi produktai. Dažniausiai šiose „talpyklose” pasitaikantys gyvūnams pavojų keliantys daiktai - becukrė kramtomoji guma ar saldainiukai, medikamentai, astmos inhaliatoriai, cigaretės bei rankų dezinfekavimo priemonės.
Becukrė kramtomoji guma
Daugelis moterų visada rankinukuose nešiojasi bent gabalėlį kramtomosios gumos net nežinodamos, kad šuniui šis skanėstas gali būti mirtinas. Becukrės gumos sudėtyje dažnai būna ksilitolio - dirbtinio saldiklio, galinčio tapti mirties priežastimi šunims. Kai kurie becukriai ledinukai ir vitaminai taip pat gali būti su ksilitoliu.
Ksilitolis sukelia staigų insulino išsiskyrimą kraujyje, dėl to praėjus 30 - 60 minučių nuo šios medžiagos surijimo, šuniui sparčiai sumažėja gliukozės kiekis kraujyje ir ištinka hipoglikemija (požymiai - silpnumas, ataksija, traukuliai, koma). Didelės dozės gali sukelti kepenų nepakankamumą, kuris pasireiškia praėjus 9 - 72 val. po produkto su ksilitoliu suėdimo ir išoriškai galima pamatyti petechijas (smulkias kraujosruvos), mėlynes, gali kraujuoti iš skrandžio.
1 - 2 ksilitoliu saldintos gumos gabaliukai gali sukelti hipoglikemiją 9 kg svorio šuniui. 5 tokios gumos gabaliukai 4,5 kg svorio šuniui gali sukelti ūminį kepenų nepakankamumą.
Vaistai
Daugelyje rankinių galima aptikti įvairių tablečių pakuočių. Kai kurie šunys mano, kad tai - puikūs žaislai (jie itin mėgsta barškančius buteliukus). Gyvūnai dažniausiai praryja nuskausminamuosius (ibuprofeno ar paracetamolio preparatus), migdomuosius ar antidepresantus (pvz., Prozac).
Žmonių vaistai šunims ir katėms gali pridaryti rimtų bėdų. Ibuprofenas gali sukelti skrandžio ir žarnyno opas, inkstų nepakankamumą. Katei suėdus per daug No-spa (nošpa) tablečių, gali pasireikšti vėmimas, galūnių paralyžius ir temperatūros kritimas. Net viena šuns praryta paracetamolio tabletė gali būti mirtina, sukelti sunkų kepenų nepakankamumą. Katėms paracetamolis taip pakeičia hemoglobino struktūrą, kad šis nebegali pernešti deguonies ir gyvūnas gali uždusti. Antidepresantai augintiniams gali sukelti neurologines problemas - sedaciją, koordinacijos praradimą, raumenų drebulį, traukulius.
Astmos inhaliatoriai
Astmos inhaliatoriai gali sukelti sunkius, gyvybei pavojingus apsinuodijimus. Juose dažniausiai būna itin koncentruotos dozės plaučius plečiančių beta-agonistų (pvz., salbutamolio) arba uždegimą mažinančių steroidų (flutikasono), kuriuos šuo gali praryti iškart. Tai gali sukelti sunkų apsinuodijimą, gyvybei pavojingą širdies aritmiją, susijaudinimą, vėmimą, kolapsą ar mirtį.
Cigaretės
Cigaretėse, kramtomajame tabake ir net gumoje (Nicorette) yra alkaloido nikotino, kuris toksiškas šunims ir katėms. Mažam šuniui nužudyti gali užtekti trijų cigarečių - priklausomai nuo jų „koncentracijos” ar „lengvumo”. Apsinuodijus klinikiniai požymiai pasireiškia valandos bėgyje, nors kartais - vos per 15 minučių.
Toksinė nikotino dozė - 1 - 2 mg/1 kg šuns kūno masės (vienoje cigaretėje, priklausomai nuo rūšies, būna 0,1 - 2,1 mg nikotino). Jis gali sukelti kvėpavimo sutrikimus, širdies bradikardiją, tachikardiją ar aritmiją, neurologines problemas, nekontroliuojamą šlapinimąsi/tuštinimąsi, vėmimą, drebulį, traukulius, paralyžių ir mirtį.
Rankų dezinfekavimo priemonės
Pastaraisiais metais itin populiarėja nešiotis rankų dezinfekavimo priemonės - jos itin patogios, kadangi padeda pašalinti patogeninius mikroorganizmus nenaudojant vandens. Jų sudėtyje paprastai būna didelis kiekis alkoholio (etanolio), kartais - netgi iki 95 proc. Šuo, surijęs mažą buteliuką dezinfekavimo skysčio, gali apsinuodyti taip, kaip išgėręs didelį kiekį mums įprastų alkoholinių gėrimų. Skirtingi šunys, kaip ir žmonės, alkoholį toleruoja skirtingai. Paprastai apsinuodijimas alkoholiu pasireiškia, kai šuo išlaka 5 - 8 ml gryno alkoholio vienam kg kūno svorio. Apsinuodijęs šuo gali prarasti koordinaciją, strapinėti, reaguoti pernelyg retai ar būti itin susijaudinęs. Jei šuo apsvaigęs stipriai, apsinuodijimas pereina į komą ar širdies priepuolį.

Nenorėdami, kad augintinis apsinuodytų, laikykite rankines, krepšius ir kuprines šunims ar katėms nepasiekiamose vietose. Net būdami svečiuose įsitikinkite, kad rankinė padėta į saugią vietą ar pakabinta (o jei svečių atėjo pas jus - jų daiktus taip pat padėkite saugion vieton, ypač jei šuo jaunas ar užkietėjęs daiktų „naikintojas”). Jei pastebėjote, kad šuo galėjo praryti kažką netinkamo, kreipkitės į veterinarą - skubi pagalba gali padėti išvengti liūdnų padarinių.