agieshos blogas

pagal Е.Н. Мычко knygos ПОВЕДЕНИЕ СОБАКИ skyrelį «ПРОБЛЕМНЫЕ» СОБАКИ

Atrodo, kad šunį įsigijęs žmogus suteikia valią aklam atsitiktinumui labai sudėtingoje srityje, kur daug klaidų paprasčiausiai nebepataisomos, o korekcijai prireikia didelių pastangų ir rimtų specialistų. Liūdna, tačiau žmogus dažnai nesupranta, kad jam reikalinga pagalba, kad jis nesutaria su savo šunimi, kad kažką daro neteisingai – daugelis savininkų galvoja, kad šuns auklėjimui ir laikymui užtenka pamokėlių iš „knygelių apie dresūrą“, kur aprašyta, kaip reikia išmokinti vienos ar kitos komandos.

Kol žmogui šuo tebūna tik tam tikros užduoties atlikėjas, kol jis teturi gyvūną apmokinti tam tikrų įgūdžių, elgesio problemos sprendžiamos gana paprastai: toks šuo numarinamas. Dabar, kai tokie utilitariniai šunų panaudojimai tapo antraplaniai, o didesnis dėmesys skiriamas santykiams su gyvūnu, probleminio elgesio supratimas ir jo korekcijos tampa aktualesnės.

Kas yra elgesio nukrypimai, ar jie dažni, galbūt egzistuoja kokios nors „probleminės“ veislės? Deja, veislių, kurios neturėtų jokių elgesio problemų, nėra. Nekalbėsime apie tipiško veislei elgesio nebuvimą (pvz., medžioklinis šuo nesugeba medžioti) – tai daugiau netinkamo veisimo klausimas, korekcija čia nėra aktuali. Daug svarbiau – nukrypimai nuo tam tikrų vidutinių, tarkim, socialiai priimtinų, normų.

Savininko klaidos

Kada su gyvūnu atsiranda problemų, po išsamios analizės paaiškėja, kad problema sukurta žmogaus rankomis.

Tikėtini elgesio sutrikimai

Dauguma problemų tokiomis būna tik žmogaus akimis – pačiam šuniui toks elgesys gali būti visai priimtinas.

Tai labai svarbus problemos aspektas: dažnai elgesio problemos egzistuoja tik šeimininko vaizduotėje. Blogai įsivaizduodamas tam tikro amžiaus, lyties ar veislės šuns elgesį, jis lygina savo šunį su kaimyno augintiniu arba, dar blogiau, su idealu, susiformavusiu prisiskaičius knygų ir prisižiūrėjus filmų.

Niekas šunims nepadarė tiek žalos, kaip tie filmai. Mažai kas žino, kad kino šunys atlieka specialistų sumanymus ir būna atitinkamai dresuoti. Dar daugiau, vieno šuns vaidmenį gali atlikti dešimtys keturkojų artistų, kurių kiekvienas „įdeda“ savo dalelę. Žmogus, įsigijęs šunį, nori, kad jis visais savo poelgiais vadovautųsi šeimininko logika. Antropomorfinis (sužmogintas) požiūris į gyvūno elgesį yra blogis.

Reiktų pakalbėti apie vadinamą „netikrą bailumą“. Neretai savininkai savo jauniems šunims „pripaišo“ baimes. Paprastai nurodomi šie požymiai: šuniukas bijo nepažįstamų šunų, labai atsargus su nežinomais objektais, jį gąsdina garsai. Ypač savininkus liūdina stambių tarnybinių ir sportinių veislių nenoras atakuoti pašalinių.

Visos šios „bėdos“ iš tiesų yra vien šeimininko problemos, jo paties konfliktas su realybe. Šuniuko elgesys visiškai atitinka jo amžių. Kol neprasidėjo trečiasis socializacijos periodas, jis neatakuoja ir nepuldinėja (šios taisyklės išimtys – kryptingos kai kurių veislių selekcijos rezultatas), turi elgtis nuolankiai, netgi įsiteikiančiai, kai bendrauja su suaugusiais šunimis. Atsargumas tyrinėjant daiktus turėtų būti sveikintinas – beprotiška drąsa gamtoje dėsningai veda į mirtį.

Kitas šuniukams būdingas bruožas – bandymas išvengti besiartinančių objektų. Ne tik šunys, bet tikriausiai ir dauguma kitų keturkojų susiję su galimu tokio judėjimo su pavojumi. Beje, plėšrūnams judėjimas į juos susijęs su paskata pulti.

Tokia reakcija buvo pastebėta kurtų bandymų metu. 2 – 4 mėn. amžiaus šuniukams parodytas triušis ir leista jį sugauti. Kol triušis šokavo nuo šuniuko, tol tas dirbo su aistra, badė nosimi ir galiausiai griebė nasrais. Bet kai tik triušis pasisukdavo priešinga kryptimi ir „atakuodavo“, kurtai su siaubu bėgdavo šalin.

Taigi, norintis turėti drąsų šunį, reikia ne ieškoti atsargumo požymių, o padėti jam susipažinti su pasauliu, rasti teisingus sprendimus, laimėti situacijų konfliktus.

Auklėjimo klaidos, vedančios į problemas

Sužmoginimo požiūris sako: „Man tai malonu, vadinasi, turi būti malonu ir mano šuniui. Aš supykau ant savo šuns, jis taip pat pyksta trečia diena“…. Deja, skirtingų rūšių gyvūnų kitokie ir poreikiai, taip pat skiriasi ir supratimas „malonu“ - „nemalonu“. Požiūrio vienodinimas niekada neatneš naudos, dar daugiau, sąjunga, kur šeimininkas sužmogina savo keturkojį partnerį, sulauks itin įtemptų konfliktų.

Dažnai šeimininkas reikalauja, kad šuo atliktų tam tikrus veiksmus, o kai tam nesiseka, pyksta, kodėl tas „durnelis“ nesuvokia elementariausių dalykų. Lengva tai, ką žmogus supranta savaime, „lipinti“ šuniui. Taip darant, šeimininko elgesys būna neaiškus, dviprasmiškas, šuo negali atskirti esminių dalykų, suprasti, ko iš jo norima. Dažnai panašias klaidas formuoja tam tikri šuns apribojimai.

Pavyzdžiui, šeimininkui nepatinka, kad jo šuniukas sekioja paskui svetimus asmenis kieme. Jis šoka prie gyvūnėlio, stveria jį į rankas ir suirzęs šaukia: „kiek kartų sakiau, kad negalima, tu kvailas šuo, nevalia lįsti prie bet ko“. Kokią išvadą padaro šuniukas? Ogi jokios, jis tiesiog nusupranta situacijos. Jo akimis viskas atrodė taip: jis vaikščiojo su šeimininku, pamatė naują žmogų, nubėgo susipažinti, tada šeimininkas buvo piktas, tas kitas žmogus irgi, jie abu pyko ir išgąsdino šuniuką. Jis nesusiejo šeimininko pykčio su savo elgesiu ir po kelių minučių gali vėl pakartoti „nusikaltimą“. Jautrus įspūdžiams šuo su ne per dideliu mentalitetu po tokių „pedagoginių etiudų“ gali tapti nervų kamuoliu.

Kaip atsirado logika, kad šuo viską daryti turi dėl šeimininko, neįmanoma suprasti. Kodėl šuo turi mylėti šeimininką ir jo neramius vaikus, kodėl jis turi saugoti mašiną ir dar daugiau – kodėl jis turi klausyti kiekvieno namuose? Absurdiška perkelti žmogišką supratimą gyvūnui.
Šuo gali daryti tai, kas jam natūralu, biologiška, arba tai, kuo šeimininkas jį sudomino, kai išaiškino, kad jo veiksmai bus „įvertinti“. Tik taip, šuo niekam nėra skolingas.

Dar vienas blogas variantas – kai šeimininkas neugdo šuns, neformuoja norimo elgesio komplekso, bet reikalauja, kad gyvūnas elgtųsi tobulai. Tai veda prie kontakto praradimo ir kontrolės trūkumo.

Pernelyg didelis šeimininko emocionalumas bendraujant su šunimi tampa tikra tragedija. Auklėjimas visada turi būti vienodas, stiprios emocijos leidžiamos tik apdovanojant, skatinant ir baudžiant. Jei savininko emocijos veržiasi pro kraštus, tai turės neigiamos įtakos šuniui. Šunys jautriau negu žmonės jaučia menkiausius nuotaikos pokyčius. Priblokšti savo šeimininko emocijų pertekliaus, jų perdozavę, gyvūnai rambėja ir tampa jutimiškai „kurčiais“. To pasekmė - norint gauti kokį nors atsaką iš šuns, reikia klykauti, šūkauti, kol jam kažkas „daeina“. Tokių šunų galima tik gailėtis, daugelį iš šeimininkų reikėtų atimti, nes šie neturi supratimo apie augintinius, o toks emocijų reiškimas neduoda nė šimtosios dalies to, ko norima. Emociškai nuvargintas šuo dažnai būna prislėgtas arba nervingas.

Elgesio korekcijų klaidos

Dažnai susiduriama su receptais, kurie praktiškai visi sueina į „pačiam praeis“ ir „kovoti ugnimi“. Deja, problemos yra skirtingos ir sprendžiamos įvairiai, šalinti reikia priežastis, o ne simptomus. Baugina ir visai neseniai atsiradusi „idėja“ visus nukrypimus koreguoti tabletėmis net nepasitarus su gydytoju

Pagal Е.Н. Мычко knygos ПОВЕДЕНИЕ СОБАКИ skyrelį ДЕЛО ЖИЗНИ

Dažnai skirtinguose kontekstuose užsimenama, kad kiekvienas šuo privalo turėti savo gyvenimo tikslą – net ir vaidmuo gaujoje susijęs su tam tikromis pareigomis.

Yra gana logiškas klausimas: kam išvis šuniui ką nors daryti, jei šeimininkas jam duoda ėsti, gerti ir dar lepina nereikalaudamas už tai jokios padėkos? Iš tiesų daugybė miestuose gyvenančių šunų laikomi kaip kompanionai, auginami ne darbui, o malonumui. Tai gerai, bet… toks gyvenimas nepatenkina šuns poreikių. Gyvūnai, gyvenantys per gerai, kai viskas jiems pateikiama „sidabro lėkštutėse“, iš tikrųjų yra labai nelaimingi ar bent jau nepilnavertiški. Savininkai galvoja, kad jo augintinis gyvena „kaip inkstas taukuose“ – tačiau šuo vis viena viską drasko ir gadina. Tiesa, yra labai taikesnis variantas: šuo – dykinėtojas greitai tiesiogine šio žodžio prasme nutunka, jis nebūna suinteresuota niekuo, išskyrus poilsį. Toks šuo retai gyvena ilgai, bendrauti su juo neįdomu. Taigi, ko trūksta tiems šunims, kurie, atrodo, turi viską?

Lengva atspėti – jiems neužtenka veiklos, kažkokių pareigų, kurios gyvenimui suteiktų tikslą. Pagalvokite, kokie pagrindiniai organizmo poreikiai suteiktų pasitenkinimą, pabandykite suprasti, kas šuniui yra nuobodulys.

Pirmiausia, kaip plėšrūnas – varovas, šuo turi gauti pakankamai fizinės veiklos. Šunims norma yra bėgimas risčia, ilgi dinamiški šuoliai. Raumenys turi būti apkrauti, dirbti energingai. Ilgas nejudėjimas šuniui nebūdingas – natūraliai poilsio ir greitos aktyvios veiklos periodai nuolat keičiasi. Kai šuo mažai vaikšto, jo poreikis judėti nepatenkinamas, ir jį tenka užpildyti lakstant po namą, darant žalą aplinkai (baldų kramtymas – pakankamai rimta apkrova, bent jau žandikauliams). Atrodo, išeitis paprasta – dabar yra bėgimo takelių, skirtų specialiai šunims, tereikia rasti tinkamą ir šuo normaliai fiziškai išsikraus.

Tai tiesa tik iš dalies. Vyresni, labiau nepriklausomi ir intelektualesni šunys greit pavargsta nuo tokio aparato, stengiasi išvengti darbo su juo. Vieni randa pusiausvyros tašką, kiti – būdų, kaip sulėtinti judančią juostą. Pasirodo, šuniui nepatinka laiką leisti neprasminga ir betiksle veikla. Kodėl?

Čia pasiekėme kitus poreikius. Šuo turi gauti naujos informacijos, kad jaustųsi gerai. Bet kokia deprivacija, kaip kalbėjome, sukelia didelę įtampą ir pagrįstą vengimo elgesį. Todėl treniravimo aparatas nėra panacėja. Dirbdamas su juo, šuo neįgyja naujų žinių, o teigiamos emocijos gaunamos „raumenų džiaugsmo‘ sąskaita, taip vadinamas fizinio darbo malonumas yra nepakankamas. Šuniui svarbu ne tik mankštintis, bet ir gauti naujos informacijos, spręsti kokias nors problemas.

Leiskite išnagrinėti vaikštančio šuns elgesį, ypač jei jis atsidūręs nepažįstamoje vietoje: jis visą laiką kažką tyrinėja uostydamas: tai pradeda kapstyti žemę, tai pagraužia šakelę. Ilgi pasivaikščiojimai patenkina šuns informacijos badą, tik ne dažnas šeimininkas gali jų pasiūlyti – tačiau kuo geriau šuo pažįsta teritoriją, kuo dažniau su juo vaikštoma vis ta pačia vieta, tuo mažiau laiko jis praleidžia tyrinėdamas. Šunys turi gerą atmintį, jie gali išsaugoti daug informacijos apie pažįstamą vietovę. Pasivaikščiojimų vietas reikia kaitalioti, kas yra labai sunku.

Bet koks sveikas šuo užima kokį nors socialinį statusą ir stengiasi jį padidinti. Tai susiję ne tik su tiesioginėmis grumtynėmis dėl valdžios. Aukštą socialinį statusą daug lengviau pasiekti individui, kuris gali kažką padaryti dėl gaujos, ir daro tai geriau, saugiau. Užduotys, prieinamos kiekvienam gaujos nariui, nesuteikia socialinės pažangos. Nė vienas jaunas patinas neapsiribos dominuodamas prieš šuniukus – jis bus linkęs užimti žemesnę vieta, bet vis dėl to suaugusiųjų range.

Problemos sprendimas - kokia nors tarnyba. Pabrėžiame, kad darbas turėtų būti nelengvas, bet įmanomas: nesugebėjimas susidoroti su problema sukelia stiprias neigiamas emocijas, gyvūnas gali atsisakyti toliau bandyti išspręsti užduotį.

Galima tvirtinti: daugybė jaunų patinų augdami kartas nuo karto bando pasiekti aukštesnį hierarchijos statusą, tačiau nesėkmingai. Tad kur dingsta tas atsisakymas kažko siekti, kai nesiseka? Šuo po tokios nesėkmės kurį laiką būna ramus. Vėliau gali sekti naujas bandymas, tačiau patinas jau kitas –jis įgijo patirties, išmoko kitų kovos metodų (ir ne tik jų – apskritai daug ko išmoko), galiausia tapo fiziškai stipresnis, geresnės koordinacijos. Jei šuo nesėkmes patiria daug kartų, jis pilnai gali atsisakyti mėginimo pakelti rangą ir paprastai lieka „paskutinis‘ hierarchijoje.

Priminsiu, kad neįgyvendinimas turi reikšmės tikslui, daugkartinės nesėkmės sukelia šuniui stiprų stresą, net aplinkybių, susijusių su nesėkme, fobijas. Tokiu atveju šeimininkas turi šuniui duoti tokią užduotį, kuri aiškiai įtempus jėgas gali būti atlikta. Labai svarbu, kad šuo suprastų, ko iš jo reikalaujama, ir kiek tai svarbu šeimininkui bei visai šeimai. Tas užsiėmimas bus susietas su socialiniu statusu, o jo įvykdymas suteiks malonumą.

Čia mes vėl priversti kalbėti apie „veislės idėją“. Šuo lengvai supranta tas užduotis, kurioms kažkada buvo sukurta jo veislė. Tokia veikla jam įveikiama ir suteikia maksimalų emocinį pasitenkinimą. Dresuojant šunį kuo didesnis prieštaravimas tarp veiklos ir „veislės idėjos“, tuo sunkiau: reikia jį ilgai mokinti, tai daryti labai atkakliai, „varyti“ gyvūną priekin mažais žingsneliais. Esant dideliam norui galima pasiekti labai daug, bet kam švaistyti jėgas nedideliems rezultatams?

Jei dresūra nesutampa su „veislės idėja“, problemos sprendimas būna sudėtingas, tačiau kai dresūra visai prieštarauja „veislės idėjai“, viskas tampa ne tik labai sudėtinga, tai turi blogą įtaką ir gyvūno psichikai. Nepaisant to, senbernarų savininkai dažnai vis viena trokšta savo geraširdžius šunis paversti asmens sargybiniais. Taip, viską galima sulaužyti ir išversti į kitą pusę, bet veislės atstovas, apie kurį kalbame – gelbėtojas, neturintis jokios agresijos!

Akivaizdu, kad medžiokliniui šuniui tinkamiausias užsiėmimas bus medžioklė. Čia šuo pilnai atskleis visa savo galimybes, gaus daug teigiamų emocijų, darbui atiduos visas jėgas. Be to, medžioklinis šuo ir jo šeimininkas sudaro mažytę, bet labai stiprų sąjungą, kuri amžinai susieja žmogų ir jo keturkojį draugą. Lygiai taip pat sarginiui šuniui geriausias dalykas gyvenime bus saugoti šeimininką, jo šeimą ir nuosavybę.

Pavyzdžių gali būti daugybė, tačiau ką daryti, jei šeimininkas nenori naudoti šuns pagal jo paskirtį?

Teks ieškoti išeities, užsiimti gana sudėtingais mokymais. Kada šeimininkas entuziastingas pats, šuo taip pat jaučia malonumą atlikdamas užduotis, kurios nieko bendro neturi su realiu gyvenimu. Kas nematė, su kokiu malonumu šunys atneša jiems mestą kamuoliuką, lazdą, akmenį? Jie pasirengę tai daryti kiekvieną dieną: skubėti paskui daiktą, kasti iš sniego, atnešti šeimininkui ir prašyti, kad tas mestų dar kartą. Biologiniu požiūriu šis darbas visai nenaudingas (greičiausiai dėl to aportavimas netraukia kai kurių veislių šunų), bet šeimininkas laimingas: kaip vikriai jo šuo randa objektą, kaip greitai jį atneša! Galų gale šuo patiki savo veiklos svarbumu, jam pačiam patinka viską atlikti teisingai. Nepaisant to, tokio pobūdžio dresūra patinka ne visiems šeimininkams. Yra įvairių sporto rūšių: daugiakovė, vikrumo varžybos, kurtų lenktynės, šunų kinkinių varžybos. Visais šiais atvejais šunys gauna gerą fizinę ir psichinę apkrovą, su savininku dalinasi sėkmėmis ir nesėkmėmis. Iš tiesų, jei partneriai stengiasi bendrai, gauname gerą ištikimos sąjungos versiją.

Labai arti šito yra parodinių šunų karjera. Tokie gyvūnai reguliariai dalyvauja parodose, greit sužino, kad šeimininkai labai vertina, jei jie išsiskiria tarp kitų. „Patyrusios“ daugelio parodų keturkojės „žvaigždės“ labai mėgsta ringe laimėti prieš konkurentus, jiems patinka būti pirmais, pasirodyti prieš auditoriją.

Visus galimus variantus išvardinti sunku, kiekvienas šeimininkas savo šuniui sugalvoja tai, kas daro jį laimingą ir laikoma priimtina veikla.

Be bendro šuns ir šeimininko pasirodymo aplinkiniame pasaulyje, svarbus tam tikras socialinis šuns vaidmuo šeimoje – gaujoje. Pakankamai atidžiai žiūrint, galima pamatyti, kokie dalykai šuniui yra patraukliausi. Pavyzdžiui, šuo prisiima auklės vaidmenį, prižiūri, kad vaikas neliestų nieko, kas jam gali pakenkti. Toks dėmesys gali būti naudingas abiems tėvams ir labai svarbus gyvūnui. Dauge šunų būna labai jautrūs visai šeimai einant pasivaikščioti, jiems tenka sunkus darbas prižiūrint, jog niekas nepasiklystų. Šuo pavirsta į atsakingą „piemenį“ – jis bėga nuo vieno prie kito žmogaus, bando surinkti visus krūvon ir siaubingai sunerimsta, jei tai nepadeda. Jei šeimininkas juokiasi, šuo supranta, kad jo darbas nerimtas ir pasimeta. Tačiau jei niekam toks elgesys netrukdo, šunį galima pagirti, siųsti jį surasti ką nors iš „pasimetusių“ šeimos narių. Toks socialinis vaidmuo šuniui sutiekia gyvenimo tikslą ir neapsunkina šeimininkų.

Maži šunys dažnai prisiima sau „skambučio“ vaidmenį, perspėdami šeimininką apie pašaliečius. Vėlgi - jei toks elgesys niekam nemaišo, jį reikia vertinti, šunį pagirti.

Viena iš sudėtingiausių socialinių užduočių, kurias atlieka šunys – pagalba akliesiems. Šiuo atveju šuo turi atlikti lyderio pareigas.

Konkretaus, o svarbiausia – nuolatinio socialinio vaidmens įsigijimas, tam tikrų uždavinių atlikimas daro šuns ir šeimininko sąjungą stabilią, harmoningą. Priešingu atveju…

Šuo, kuris neturi tikslo, pradeda jo ieškoti pats. Nuo čia – vos vienas žingsnis iki bandymo nustatyti savo taisykles gaujoje, demonstruoti dominavimą. Ši problema ypač sudėtinga jaunų šunų tarpe.

Šuo gali įgyti daugybę nepageidaujamų įpročių:  gadinti daiktus, kaukti ir loja nesant šeimininkui, tuštintis bute ir t.t. Išsamiau analizuojant situaciją, paaiškėja vienas dalykas: toks šuo neturi užduoties, neturi jokių aiškių įsipareigojimų. Jis nežino, kas tai yra gauja, jam nepatogu, todėl jis ir kvailioja. Vienintelis būdas išspręsti problemą – rasti veiklos šuniui, kuri būtų naudinga tiek jam, tiek savininkui, kitaip sakant rasti gyvenimo tikslą.

Su pastaraisiais keliais tekstais apturėjau šiokių tokių problemų, kadangi man jie kaip nerusakalbei nėra tokie lengvi, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Deja, jau pradėjau versti ir nebenoriu „šokinėti“, tačiau pastarasis vertimas bus kiek „laisvesnis“. Jei kas ras kokių neatitikimų – keikit.

Jau seniai žmonės pastebėjo individualius jų (bei gyvūnų) elgesio bruožus. Senovės graikų laikais apibūdinti ir iki mūsų dienų išlikę keturi temperamento tipai – cholerikas (nuo žodžio tulžis), sangvinikas (gyvasis kraujas), flegmatikas (gleivės) ir melancholikas (juodoji tulžis).

Remdamasis sąlyginių refleksų susidarymo mokslu, I.P. Pavlovas parengė savo mokslą apie aukštosios nervinės veiklos tipus. Jų pagrindas buvo toks:

1)      nervinių procesų jaudinimo ir slopinimo stiprumas;

2)      šių procesų pusiausvyra;

3)      šių nervinių procesų paslankumas.

Idėją kaip nors testų pagalba išsiaiškinti šunų aukštosios nervinės veiklos tipus mintyse turi daug dresuotojų ir nemažas skaičius šunų mylėtojų. Labai dažnai taip vadinami tarnybinių šunų tikrinimai (tiesa, testuojami visai kiti požymiai), aukštosios nervinės veiklos tipas kažkiek tiesiogiai ar paslėpta forma aprašomas standarte. Pažiūrėkime į apibrėžimą, esantį Fiziologinių terminų žodyne (1978 m.): „Aukštosios nervinės veiklos tipas – visuma įgimtų (genotipas) ir įgytų aukštosios nervinės sistemos savybių, lemiančių sąveiką organizmo su aplinka ir atspindintis visas organizmo funkcijas. Įgimtas ir įgytas fenotipas (genotipo ir aplinkos sąveikos produktas) gali kisti priklausomai nuo sąlygų. Keista, tačiau ekstremaliose situacijose į pirmą planą dažniausiai iškeliamas įgimtas aukštosios nervinės veiklos mechanizmas. Skirtingos trijų pagrindinių nervų sistemos savybių kombinacijos – jaudinimo ir slopinimo procesų jėga, jų balansas ir paslankumas – leido apibūdinti keturis aiškiai apibrėžtus tipus“.

Bėda, kad, aukštoji nervinė veikla tapatinama su elgsena, o tai yra nesąmonė, kadangi net pas aukštuosius stuburinius gyvūnus yra elgesio reakcijos, pavyzdžiui instinktyvi gyvūnų erdvinės orientacijos forma, kurie nėra susiję su aukštąja nervine veikla.

Dabar ištirsime tris svarbiausias nervų sistemos savybes.

Nervinių procesų stiprumas

Tai tikrai labai svarbus dalykas. Jis susijęs su organizmo gebėjimu priimti ir apdoroti informaciją. Kuo daugiau informacijos gali apdoroti gyvūnas, tuo stipresnė jo nervų sistema.

Nervų sistemos stiprumas nustatomas intervalais tarp aukščiausios ir žemiausios sužadinimo ribos. Kažkoks tam tikro stiprumo signalas paveikia kokią nors sensorinę sistemą. Jis gali būti toks silpnas arba, atvirkščiai, toks stiprus, kad nebus suvokiamas sensorinės sistemos.

Kada kalba eina apie jaudinimą, reikia prisiminti ne tik tam tikras fizines charakteristikas, bet ir tai, kiek šie signalai apskritai naudingi organizmui. Įvertinti nervų sistemos jėgą logiškiausia pagal sugebėjimą suvokti ir apdoroti reikiamą informaciją.

Bet koks pastovios jėgos dirgiklis, trunkantis ilgą laiką, iššaukia priklausomybę, tai yra, laipsniškai mažėjantį atsaką į jį. Keičiantis dirgiklio suvokimo riboms, analizuojanti sistema reaguoja vis silpniau. Esant stipriai nervų sistemai treniruočių metu galima suvokimo ribas perkelti į reikiamą „pusę“. Esant silpnai nervų sistemai, „darbo koridorius“ bus pernelyg siauras, kad juo galėtų „judėti“ kokie nors radikalūs elgsenos pakitimai.

Įvairių dirgiklių ribos gali žymiai nesutapti, todėl po reakcijos į vieną stimulą sunku padaryti išvadas apie nervų sistemą apskritai. Praktiškai nervų sistemą veikia daug dirgiklių, tad suminis jų krūvis yra didelis. Esant šiam apkrovimui svarbiausia turi būti prasminga informacija. Tai labai svarbu: indiferentiniai dirgikliai suvokiami ir apdirbami tik tada, kai jie skiriasi nuo įprasto fono.

Kaip gali vykti informacijos apdorojimas? Dirgiklis gali būti svarbus dviem atvejais: vykstant stimului (tai yra, atsižvelgiama į galimybę patenkinti tam tikrus poreikius) arba nauja, gyvūnui nežinoma situacija. Stimulas iššaukia tam tikras emocijas (teigiamas arba neigiamas), ir įjungia motyvaciją arba jos vaizdą palieka atmintyje. Pavyzdžiu, šuo vaikšto, įbėga balutę: vanduo sužadina stimulą, tada šuo arba pamiršta arba prisimena (perdeda į atmintį), kad vandens balutė neišseko.

Jei dirgikliai pasirodo įvairūs, tolesnius interesus gali iššaukt tik jų pasikeitimas. Šuo šimtąjį kartą pareina sodo suolą, nekreipdamas į jį dėmesio, bet jo perstatymas į kitą vietą gali iššaukti greitai išnykstantį tyrinėjimo aktyvumą.

Paprastai kada gyvūną veikiančių dirgiklių žinomi, nereikia didelių analizių, ir silpna nervų sistema pilnai veikia. Tačiau jei aplinka staiga pasikeitė, atsirado didelis skaičius naujų dirgiklių - silpnesnė nervų sistema „sužlugs“. Silpną nervų sistemą praktikoje labai lengva nustatyti gyvūnui pateikiant didelį kiekį reikšmingos informacijos.

Šuniuko nervų sistemą galima nustatyt atliekant paprastą testą: pavaikščiot su juo nežinoma vieta, pasiūlyti pažaist namuose. Šuniukas su stipria nervų sistema, nepriklausomai nuo to, bijo jis naujovių ar ne, su malonumu čiumpa žaislą, o šuniukas su silpna nervų sistema rodo perkovos ženklus: mieguistumą, apatiją, neadekvačias reakcijas. Tokio tyrimo nereikėtų daryti nepatyrusiems šunų mylėtojams, nes daug šunų turi ne pačią stipriausią nervų sistemą, o grąžinti šuniuką iš „sužlugusios“ nervų sistemos – sunkus darbas.

Jaudinimo ir slopinimo procesų balansas (pusiausvyra)

Terminas toks įprastas, kad atrodo visiškai suprantamas. Bet ar iš tiesų viskas taip aišku? Iš tiesų yra nustatytas teorinis nulinis balanso taškas, kuris gali egzistuoti ir kartais egzistuoja, bet jo praktinė reikšmė labai santykinė. Štai kokios nors veislės aprašyme rašoma, kad šuo yra subalansuotas. Bet ar tikrai taip yra? Pas terjerus aiškiai dominuoja jaudinimo procesai, o pas stambius molosus – slopinimo. Galima ant pirštų suskaičiuoti tas veisles, kurių šie procesai tikrai susibalansavę. Tuo metu vartotojas – žmogus, domisi visai ne abstrakčia pusiausvyra, o būtent tuo, koks procesas vyrauja, kalbant buitiškai, cholerikas šuo ar flegmatikas. Atrodo, pati svarbiausia temperamento tipo charakteristika (nemaišykite su aukštąja nervine veikla) yra vyraujantis vienas iš dviejų procesų, todėl kinologinėje literatūroje minimi cholerikai ir flegmatikai, bet ne sangvinikai ar melancholikai, tai yra, iš tiesų kalba eina apie  aukštą ir žemą šunų jautrumą, tačiau prasmę temdo neteisingai vartojami terminai.

Visai kitaip, jei turimas galvoje jaudinimo ir slopinimo balansas bei tam tikrą koreliaciją tarp jų. Kalės ir patinai pagal balansą dažnai smarkiai skiriasi, konkrečiai veislei tai gali būti norma. Taip vidurio Azijos aviganių patinų dominuoja stabdymo procesai. Kalių jaudinimo ir slopinimo procesai išreikšti maždaug po lygiai, iš tikrųjų, jos subalansuotos tikrąja šio žodžio prasme. Komizmas atsiranda tame, kad bendrame Centrinės Azijos aviganių fone kalės atrodo labiau jaudrios ir todėl ne tokios subalansuotos. Štai kodėl konkrečių šunų nervinės veiklos charakteristikose, mūsų nuomone, reikėtų kalbėti apie pusiausvyrą kaip apie jaudinimo ir slopinimo balansą, lyginant jį su balansu, būdingu veislei. Todėl prie charakteristikos veislės reikėtų kalbėti apie absoliučią pusiausvyrą, tai yra, vienodai išreikštus jaudinimo ir slopinimo procesus.

Nervinių procesų mobilumas/judrumas

Su šia charakteristika – lengvu jaudinimo procesų perjungimu – slopinimo klaidų paprastai nebūna. Akivaizdu, kad vienų veislių šunims susijaudinimą lengva iššaukti ir taip pat lengvai sumažinti, o kitų jaudinimo ir slopinimo procesai vyksta sunkiau.

Su nervų sistemos mobilumu surišta, kad ir netiesiogiai, dar viena temperamento charakteristika – „sprogimas“. Čia kalbama ne apie perjungimo procesų lengvumą, o apie galimybę staiga įjungti sujaudinimą, apie jo koncentraciją tam tikrai motyvacijai. Kada kalbama apie „sprogstamą“ terjerų ar šnaucerių temperamentą, omenyje turimi būtent staigūs, kaip lavina gausėjantys jaudinimo procesai. Kaukazo ir Vidurio Azijos aviganiai su santykinai mažesniu nervų sistemos paslankumu turi tipinę sprogimo reakciją: pasirodžius priešui šitie šunys lieka ramūs, kol šis priartėja, o tada žaibiškai atakuoja.

Silpnas ir stipus aukštosios nervinės veiklos tipai

Remiantis nervinių procesų stiprumo pristatymais, Pavlovas pristatė silpną ir stiprų aukštosios nervinės veiklos tipus.

Silpnam tipui priklauso šunys, kurių nervų sistema dėl slopinimo ir jaudinimo procesų silpnumo pasižymi mažu efektyvumu. Pernelyg stiprūs dirgikliai iššaukia jų per didelį slopinimą, kas dėsningai priveda prie tam tikros stresuojančios situacijos vengimo ir daro gyvūną bailiu. Dėl didelio silpnumo slopinimo apie balansą ir nervinių procesų mobilumą neverta kalbėt.

Stipraus nervinio tipo organizmams būdingi stiprūs jaudinimo ir slopinimo procesai, didelis nervinių procesų darbingumas. Šunys su stipriu aukštosios nervinės veiklos tipu nevienodi. Taip Pavlovas išvedė keturis aukštosios nervinės veiklos tipus:

1.      Silpnas (melancholikas) – mažas nervinių ląstelių efektyvumas. Tokie gyvūnai linkę sirgti nervinės ligomis, sunkiai pasiduoda dresūrai.

2.      Stiprus, pusiausviras, paslankus (sangvinikas) – jaudinimas ir slopinimas stiprūs, gerai subalansuoti, mobilūs. Sąlyginiai refleksai susidaro greitai, yra paslankūs. Gerai pakelia stresus, judrūs, greitai reaguoja į aplinkos pakitimus, susijaudinę greit nusiramina, lengvai dresuojami.

3.      Stipus, pusiausviras, nepaslankus arba inertiškas (flegmatikas) – stiprūs jaudinimo ir slopinimo procesai, blogas jų mobilumas. Sąlyginiai refleksai susidaro lėtai, būna patvarūs. Gyvūną sunku sujaudinti, o sujaudintą - nuraminti.

4.      Stiprus, be pusiausvyros, jaudrus(cholerikas) – stiprūs jaudinimo, bet silpni slopinimo procesai. Drąsūs, nesuvaldomi, agresyvūs, greit aplinkoje susiorientuojantys gyvūnai. Sąlyginiai refleksai susidaro lengvai, būna patvarūs, bet jie sunkiai skiria artimus dirgiklius.

Šie keturi aukštosios nervinės veiklos tipai gryni būna labai retai. Dažniau sutinkami taip vadinami tarpiniai tipai. Tai, pavyzdžiui, kai šuo pagal vienas nervinių procesų savybes gali būt stipraus tipo, pagal kitas – silpno. Teoretikai remdamiesi trijų jaudinimo ir slopinimo tipų kombinacijomis  gali išvesti 96 aukštosios nervinės veiklos tipus. Tarpiniai tipai susiję su šiomis galimomis kombinacijomis.

Siekiant numatyti šias nervinės veiklos savybes Pavlovas atlikinėjo bandymus, kuriems reikėjo įvairių metodikų ir farmakologinių preparatų. Aukštosios nervinės veiklos tipų nustatymas su šiais testais užtrunka 6 – 18 mėnesių, atsižvelgiant į tai, kokio testų skaičiaus reikia kiekvienam nervinių procesų savybių nustatymui. Iš praktinės pusės, pvz., tarnybinėje šunininkystėje, toks aukštosios nervinės veiklos tipų tyrimas dėl ilgos trukmės nepriimtinas. Dėl to buvo sukurti keli bandymai pagal greitus metodus. Tačiau mėgėjiškoje šunininkystėje jie dėl daugelio atvejų nepriimtini. Reikia pastebėti, kad gyvenimo pabaigoje pats L. V. Krušinskis neigiamai žiūrėjo į praktinį „aukštosios nervinės veiklos tipų“panaudojimą.

Tokiu atveju dabar ši sąvoka naudojama tik kalbat apie tipologines gyvūnų savybes.

Praktiniai tipologijos panaudojimo tikslai

Deja, selekcininkai – kinologai, atviri aukštosios nervinės veiklos tipų teorijai, vis dar bando pritaikyti ją praktiniame darbe. Kažkodėl skaitoma „geru tonu“, kad pas visus tarnybinius ir medžioklinius šunis būtų stiprus, paslankus, judrus tipas. Reikalaujant to, panašu, nesusimąstoma apie tai, kad pėdsekys su judria nervų sistema mažai darbingas: juk jis turi susitelkti į vieną užduotį ir neatsitraukti nuo jos valandų valandas. Vargu ar terjeras su „teisingai“ suformuota nervų sistema būtų tinkamas darbui žemėje.

Taigi praktikoje nė vienas selekcininkas ar dresuotojas aukštosios nervinės veiklos tipais kaip ir nesidomi. Mobilumas ir balansas – savybės, skirtingos skirtingose veislėse, dėl to gyvūnai pilnai tinkami įvairiapusiam praktiniam panaudojimui, bendravimui.

Vienintelis universalus selekcinis požymis yra nervinių procesų jėga, jį bandoma patikrinti įvairiais testais. Silpna nervų sistema – tai klaida, kurią turintys bet kurios veislės šunys turi būti šalinami iš veisimo.

Ir pabaigai: dažnai tarp nervų sistemos stiprumo ir drąsos stovi ženklas lygybės. Tai skirtingi dalykai, šuo gali turėti labai stiprią nervų sistemą, bet jį galima išmokinti bijoti daugelio įvairių dirgiklių. Tai labai svarbu atsiminti, svarstant įvairias elgsenos tyrimų metodikas.