agieshos blogas

„Šuo ėda žolę, turbūt lis” - taip byloja liaudies išmintis, nors neįrodyta, kad prieš lietų šunys tą žolę ėstų dažniau. Augalus mėgsta ir laukiniai mūsų augintinių giminaičiai - vilkai, kojotai, dingai… Augalų randama maždaug 6 proc. vilkų išmatų turinio pavyzdžiuose. Net plėšrūnės katės pagarsėjusios kaip didelės tam tikrų augalų rūšių mėgėjos. Žinoma, kad leopardai taip pat kartais smaguriauja augalais, 7 proc. jų neatsisako augalinio maisto, dažniausiai žolių tipo augalų.
Suprantama, dažnas susimąsto - na kodėl gi šunys ėda tą žolę, nors, atrodo, pievoje augalus rupšnojančios karvutės vaidmuo jiems neturėtų tikti? Vieningos nuomonės dėl šio elgesio nėra - šunys žolę ėsti gali dėl įvairių priežasčių.

Mėgstamiausi augalai

Žolės ėdimas laikomas normaliu ir bendru elgesiu visiems šunims. Šunys nelinkę žolę šniaukšti dideliais kiekiais, skanaudami jie ne iškart ryja, o kramsnoja, kurį laiką kramto. Žolė iš tiesų yra gana skani - dažniausiai saldoka, be to, jos tekstūra šunims taip pat gan patraukli. Dėl tai kai kurie augintiniai šiais augalais tiesiog mėgaujasi, o kartais ėda tiesiog iš nuobodulio.

Šunys ilgainiui jie išmoksta atpažinti mėgstamus augalus. Tai pastebėję botanikai, suteikė kai kuriems augalams pavadinimus, susietus su šuns vardu. Šunys labiausiai mėgsta varpines žoles:

paprastąją šunažolę (Dactylis glomerata), turinčią nemažai naudingų medžiagų, vitaminų, mineralinių medžiagų. Ją mėgsta ir katės (šio augalo, vadinamo „kačių žole”, galima įsigyti parduotuvėse). Gyvūnus šunažolė traukia maloniu saldoku skoniu. Šunims ji pagerina burnos kvapą, katėms padeda iš žarnyno pašalinti plaukų kamuoliukus.
šuninį varputį (Elymus caninum) ir paprastąjį varputį (Elymus repens). Seniau žmonės varpučius naudodavo kaip vaistažolę.
pievinę miglę (Poa pratensis), kuri laikoma vertinga pievų bei ganyklų žole.
pašarinį motiejuką (Phleum pratense), svarbų daug ląstelienos turintį pašarinį augalą, auginamą šienui.
tikrąjį eraičiną (Festuca pratensis), dažną ganyklose.

Augalai padeda papildyti trūkstamų medžiagų atsargas

Šunys yra prisitaikantys (oportunistiniai) mėsėdžiai. Jie ėda viską, kas gali patenkinti jų pagrindinius mitybos reikalavimus. Augalus jie gali vartoti kaip alternatyvų maisto medžiagų šaltinį - jei nebus mėsos, šuo knaisios, kramsnos stiebelius ar ieškos vaisių. Plėšrūnai medžiotojai taip pat su maistu gauna šiek tiek augalų - paprastai kai, sugavę smulkesnį grobį, suryja šį su visais viduriais. Kartais vilkai po medžioklės ėda kruviną žolę.

Tai tik teorija, tačiau yra teigiančių, kad kai kurie šunys žole mėgaujasi, nes jų racione trūksta ląstelienos. Tokių šunų savininkams patariama augintinius šerti pašarais, skirtais nutukusiems ar senyviems šunims (juose daugiau ląstelienos) arba duoti šviežių daržovių (jas geriausia susmulkinti smulkintuve), galų gale į maistą įberti šiek tiek sėlenų. Vienas oficialus tyrimas praneša apie pudelį, kuris septynerius metus kasdien ėsdavo žolę ir vemdavo. Trys dienos po to, kai jam buvo pradėta duoti daugiau ląstelienos turinčio pašaro, šis liovėsi ėsti žolę.

Polinkiui ėsti žolę įtakos gali turėti ir šuns sotumas. Ištyrus 12 maždaug šešerių metų amžiaus mišrūnų, šeriamų maistiniu požiūriu subalansuotais pašarais, paaiškėjo, kad žoles jie dažniau ėsdavo iki šėrimo.

Žolės kaip vaistas
Net nemėgstantys žolės sunegalavę šunys vis viena jos ieško. Žolė gali būti natūralus vaistas, padedantis nuo vidurių pūtimo, padidėjusio skrandžio rūgštingumo, pykinimo ar virškinimo trakto veiklos sutrikimo. Šiukštus prarytos žolės paviršius dirgina gerklės ir skrandžio gleivinę, o tai sukelia vėmimą. Skrandžio gleivėmis apsivėlusią žolę šunys išvemia, tuo pačiu pašalindami ir susikaupusių sulčių perteklių.

Sunegalavęs šuo, bandantis sukelti vėmimą, žolę ėda kiek kitaip, negu smaguriautojas - tas, kuris augalėliais mėgaujasi „šiaip sau”, stengiasi juos kruopščiai sukramtyti. Pasiligoję gyvūnai skoniu nesimėgauja, jie stiebelius tiesiog skabo ir ryja, taigi šie labiau dirgina skandį.

Vėmimas priėdus žolės nėra itin dažnas reiškinys. Naujosios Anglijos Universiteto (Australija) tyrimo metu 12 mišrūnų šunų galėjo prie žolės prieiti nuolat. Viso eksperimento metu vėmė tik 3 gyvūnai - viso 5 kartus.

Atlikus apklausą, kurioje dalyvavo apie 3000 šunų savininkų, 68 proc. teigė, kad jų šunys kasdien ar bent kartą savaitėje ėda augalus (dažniausiai žoles), 8 proc. - kad prieš ėsdami augalus šunys negaluoja, 28 proc. - kad jų šunys po to vemia. Paaiškėjo, kad jauni šunys augalus ėda dažniau negu seni, o vemia rečiau. Labiau tikėtina, kad prieš ėdant žolę negalavę šunys apsivems. Išvadose teigiama, kad žolės ėdimas šunims - įprastas elgesys, o vėmimas nėra dažnas.

Šunys žolę gali ėsti ir kai turi kirminų. Gali būti, kad žolė gali padėti išvalyti žarnyno parazitus. Gal todėl jauni gyvūnai žolę ryja dažniau - jie juk aktyviai auga ir yra prasčiau apsaugoti nuo parazitų.

Ar ėsdamas žolę augintinis nesusirgs?

Šunys žolę ėda jau dešimtis tūkstančių metų, ir nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tai gali pakenkti. Taigi neverta sunerimti dėl to, kad pamatėte žolę ėdantį šunį. Tiesa, retais atvejais toks pomėgis gali būti kokios nors rimtesnės ligos požymis, kurią šuo bando gydyti savarankiškai. Jei žolės ėdimas ir vėmimas po to netapo įpročiu, neverta dėl to nervintis.

Susirūpinimą dėl šio elgesio gali kelti tik klausimas, ar žolė neužteršta chemikalais (herbicidais, trąšomis), kuriais augintinis gali apsinuodyti. Jei lauko žole nepasitikite, šuniui galite nupirkti naminių augalų (pvz., katėms skirtų žolių).

Gyvūno patekimas į namus dažnam sukelia jaudulį. Nors kartais augintinis įsigyjamas spontaniškai, geriausia jo atvykimui pasiruošti iš anksto – sukaupus „kraitelį“ iki jo atvykimo, nereikės panikuoti ir lakstyti ieškant dubenėlio ar tinkamo ėdalo.

Į NAMUS ATKELIAUS ŠUO

BIG BOSS Blossomstaff, sav. Mano Deimantas ir Velniuko Palikuonis

Dubenėliai

Jų reikės bent dviejų – vandeniui ir maistui. Kaip tas dubenėlis atrodys, priklauso nuo šeimininko – vieni renkasi žmonių indus, kiti – pačius paprasčiausius gyvūnų dubenėlius, tretiems reikia ko nors prabangesnio. Svarbu, kad dubuo būtų geros būklės, lygus, švarus, neįskilęs, lygiais kraštais. Rekomenduojamos medžiagos – nerūdijantis plienas ar keramika be nudažytų vidinių indo dalių. Plastikiniai dubenėliai, nors pigūs, yra linkę kaupti bakterijas bei blogą kvapą, lengvai sugraužiami (o jaunas šuo tikrai mėgins „išbandyti“ indo tvirtumą).

Antkaklis ir pavadėlis

Prie šių „prievolių“ augintinį pratinkite kaip galima anksčiau. Antkaklį šuniukui augant teks keisti. Tinkamas dydis – kai jis pakankamai užveržtas, kad nenusimautų, tačiau tarp jo ir kaklo galima užkišti du pirštus. Antkaklio dizainas priklauso nuo šeimininko noro.

Lauke šunytį vedžiokite tik su pavadėliu – kitu atveju negalėsite augintinio kontroliuoti (gal jis nusivys katę, o gal jį, tolėliau nubėgusį, užpuls kitas šuo). Pavadėlis turi būti tvirtas (priklausomai nuo šuns kūno svorio ir jėgos), patikimai užsegamas.

Kai kas įsigyja ir petnešas (jauniems, augantiems šunims galima mauti keičiamo dydžio petnešas)…

Guolis ir/ar narvas, kelioninis guolis („boksas“)

Guolis – asmeninė šuniuko vieta. Jis turi būti lengvai valomas ir pakankamai storas, kad šuo galėtų patogiai gulėti. Guolis gali būti ir visiškai paprastas (pvz., čiužinys), ir prabangus, primenantis žmonių lovą.

Vis labiau populiarėja narvai. Ši priemonė palengvina keliones, itin tinka ilgai dirbantiems žmonėms ar turintiems neramius, viską graužiančius augintinius. Tinkamai prie narvo pripratintas šuo jį labai pamėgsta. Jei augintiniui ši vieta asocijuojasi ne su bausme ar nemalonumais, o su ramybe ir saugumu, jis pats noriai į jį lenda. Narvas turi būti pakankamai didelis, kad šuo jame galėtų atsistoti, apsisukti ir patogiai atsigulti. Nelaikykite ten šuns ilgiau kaip penkias valandas. Viduje tegul būna žaisliukų, kuriuos būtų galima kramtyti.

Kelionėms, jei augintinis nedidelis, galima įsigyti boksą. Dideli šunys dažniausiai keliauja narvuose.

Maistas, skanėstai

Naują augintinį patartina kurį laiką šerti tuo pačiu maistu, kurį jis ėsdavo senuose namuose, ir į naująjį keisti palaipsniui. Staigus ėdalo pakeitimas gali sukelti virškinimo sutrikimus, tokius kaip viduriavimas.

Išsirinkite vieną iš būdų, kaip šersite augintinį. Paprastai rekomenduojama jį maitinti arba kokybišku sausu ėdalu (ir/arba konservais), arba RAW/BARF. Svarbu duoti atitinkamą normą pašaro. Sauso ėdalo rekomendacinės normos būna nurodytos ant pakuotės ar gamintojo puslapyje, šeriant RAW šuniukui duodama apie 10 proc. esamos arba 2 – 3 proc. būsimos (t.y., kai šuniukas suaugs) kūno masės. Jaunas šuniukas turi būti šeriamas po nedidelį maisto kiekį kelis kartus dienoje. Jei augintiniui išrinkote kokybišką pašarą, papildomai papildų ar vitaminų duoti nereikia (arba dėl jų poreikio pasitarkite su veterinaru).

Šuniukui visada turi būti padėta vandens, jį reikia keisti kasdien.

Skanėstai ar kramtalai naudojami kaip dresūros priemonė ar šuniuko pamaloninimui. Dažnai jie pasižymi kokiomis nors naudingomis savybėmis, pvz., turi vitaminų, rūpinasi dantų higiena ar gerina snukio kvapą.

Žaislai

BLACK PEARL Mano Deimantas

Šuniukui būtinai reikia žaislų, kuriuos jis galėtų graužti. Labai populiarūs „užimtumo“ žaislai, mėgstamiausi jų tarpe – „kongai“: į žaislo ertmę įdedama skanėstų, tad šuo vargsta, kol juos iškrapšto. Yra žaislų, specialiai skirtų mažiems šuniukams. Daug kam patinka interaktyvūs žaislai, pvz., kamuoliukai ar kiti šokinėjantys daiktai, kurie elgiasi kaip „gyvi“.

Svarbu ir tai, ar žaislas šuniui patiks. Būna augintinių, kurių visai nedomina prabangūs nauji žaisliukai, jie veržiasi prie senų kojinių, pliušinių meškučių, medžio šakų ir panašiai, arba dievina savo seną nukramtytą kamuoliuką.

Higienos priemonės - šepetys ar šukos, ausų valymo skystis ir vatos tamponėliai ausims valyti, šampūnas, nagų žirklės, jei reikia, žirklės kailiui

Nuo mažens pratinkite šuniuką prie akių, ausų, dantų, letenų priežiūros, nagų karpymo, šukavimo, kirpimo (jei reikia), maudymo.

Parodiniams šunims, kuriems neturėtų matytis nelabai gražiai atrodantys „ašarų takeliai“, akys valomos kelis kartus dienoje, naudojami specialūs skysčiai.

Ausų valyti per dažnai nereikia (taip siera gaminasi dar aktyviau), tačiau laikas nuo laiko jas apžiūrėti būtina.

Daugeliui miesto butuose gyvenančių šunų būtina kirpti nagus (jie nespėja nudilti). Ilgi nagai trukdo vaikščioti, letena skečiasi vėduokle, nagai kimba už daiktų, gali nulūžti ar būti nuplėšti.

Geriausia augintinį prie nago kirpimo procedūros pratinti kuo anksčiau. Iš pradžių pratindami šuniuką nieko nekirpkite, tik pagremžkite nagą žirklėmis, kad augintinis nebijotų. Nagų kirpimui naudojamos ne paprastos žirklės, o specialios žnyplės („giljotinos“). Pakirpti nagai neturi liesti grindų. Šviesius nagus turinčių šunų gyvuonis matyti gerai, esant tamsiems, kirpti teks atsargiau. Beje, jei nago kirpimas nuolat atidedamas, su juo kartu auga ir gyvuonis.

Dauguma šeimininkų nenaudoja dantų priežiūros priemonių, tačiau yra šunų, linkusių į dantų problemas (ypač tai paplitę tarp mažesnių veislių šunelių). Kai kuriems tenka naudoti specialų šepetuką ir pastą, dantis prižiūrinčius žaislus.

Jei augintinis trumpaplaukis, jį užteks retkarčiais pašukuoti, daugiau vargo bus tik šėrimosi metu. Jei šuo ilgaplaukis – šukuoti teks kasdien. Šukavimo priemones parinkti reikia priklausomai nuo kailio tipo. Kai kuriuos augintinius tenka kirpti ar triminguoti, tai galima atlikti ir namuose, ir pas profesionalą.

Trumpaplaukius šunis maudyti pakanka porą kartų metuose ar kai jie išsitepa, ilgaplaukius – kas tris mėnesius ar kaip rekomenduojama veislei. Geriausia naudoti specialų kailio tipui tinkantį šampūną.

Kad šuniukas neverktų

Parsivežę šuniuką į namus, aprodykite jam kambarius, supažindinkite su šeimos nariais. Pirmą dieną „naujakurys“ turi sužinoti, kur jo guolis, vanduo ir koks nors daiktas, kurį galima kramtyti. Nepervarginkite augintinio – tegul jis iš pradžių apsipranta.

Dažnai šuniukai svetimose vietose jaučia stresą, cypia. Su tokiu nerimu kovojama keliais būdais – vieni priima šunytį į lovą, kiti prieš miegą jo guolin įdeda šilto vandens pripiltą pūslę ar kokį daiktą (pvz., kojinę ar žaisliuką) iš senųjų namų. Prie šiltos pūslės į guolį galima dėti ir tiksintį laikrodį, kuris primintų motinos širdies plakimą ar tyliai nustatyta radijo imtuvą, kad šuniukas girdėtų žmogaus balsą ir nesijaustų toks vienišas. Kai kas naudoja feromonus – jie gyvūną ramina.

Tualeto reikalai

Nė vienas šunytis negimė mokėdamas „gražaus elgesio“. Paprastai daugelis šeimininkų kuriam laikui iš kambarių pašalina kilimus ir visur pritiesia laikraščių, palaipsniui mažindami jų kiekį. Dar galima naudoti palutes ir sušokantį kraiką, netgi yra firmų, tam reikalui gaminančių „dirbtinę pievutę“. Šuniukui vilioti į tam tikrą vietą naudojami specialūs purkštukai, o atbaidyti – atbaidantys kvapai.

Priemonės nuo parazitų

Dėl priemonių nuo parazitų pasikonsultuokite su veterinaru. Galima naudoti antkaklius, lašus, šampūnus, natūralias priemones.

Identifikatorius

Vis dažniau šunys „čipuojami“, tačiau geras dalykas prie antkaklio prisegti pakabuką, kuriame būtų užrašyti šeimininko kontaktai. Jei augintinis netyčia pabėgtų, taip jį būtų galima lengviau grąžinti namo.

Apynasris ar antsnukis

Ypač jie svarbūs didelių veislių šunims. Aišku, jei šuo dar visai jaunas, šie daiktai nėra reikalingi. Jei planuojama, kad suaugęs šuo antsnukį turės nešioti nuolat, prie šios prievolės pratinkite kol jis mažas (nebūtina mauti masyvaus antsnukio – gali užtekti kartas nuo karto panaudoti daugiau laisvės suteikiantį apynasrį).

Į NAMUS ATKELIAUS KATINAS

Dubenėliai

Jų turi būti bent 2 – vienas ėdalui, kitas vandeniui. Po dubenėliu gali būti padėtas padėkliukas, kad ėsdamas augintinis ant žemės nepridrabstytų maisto gabalėlių. Dubenėlis turėtų būtų geros būklės, lygus, švarus, neįskilęs, lygiais kraštais. Rekomenduojamos medžiagos – nerūdijantis plienas ar keramika be nudažytų vidinių indo dalių. Plastikiniai dubenėliai, nors pigūs, yra linkę kaupti bakterijas bei blogą kvapą.

Maistas ir skanėstai

Kačiuką patartina kurį laiką šerti tuo pačiu maistu, kurį jis ėsdavo senuose namuose ir į naująjį keisti palaipsniui. Staigus ėdalo pakeitimas gali sukelti virškinimo sutrikimus, tokius kaip viduriavimas.

Išsirinkite vieną iš būdų, kaip šersite augintinį. Paprastai rekomenduojama jį maitinti arba kokybišku sausu ėdalu (ir/arba konservais), arba RAW/BARF. Jei augintiniui išrinkote kokybišką pašarą, papildomai papildų ar vitaminų duoti nereikia (arba dėl jų poreikio pasitarkite su veterinaru). Kačiukui visada turi būti padėta vandens, jį reikia keisti kasdien. Sauso maisto rekomendacinės maitinimo normos būna nurodytos ant pakuotės ar gamintojo puslapyje.

Skanėstai taip pat turėtų būti kokybiški, dažnai jie būna kuo nors naudingi, pvz., praturtinti vitaminais.

Tualetas ir kraikas

Geriausia pasiimti šiek tiek kraiko, kuris buvo naudotas kačiuko gimtuose namuose. Kraikų pasirinkimas šiais laikais labai platus, daug kas mėgsta kvapą neutralizuojančiu ir sušokančius į gabalus.

Geriausi tualetai – uždari (besikapstydamas katinas nieko nepribarstys, kvapas ne taip sklis po namus). Pasidomėkite, kokiu naudojosi augintinio mama – pvz., jei jis buvo atviras, kačiukas gali bijoti lįsti į uždarą. Taip pat nepamirškite semtuvėlio.

Kačiukui vilioti į tam tikrą vietą naudojami specialūs purkštukai, o atbaidyti – atbaidantys kvapai. Kai kurie savininkai kačiukus moko „reikaliukus“ daryti žmogiškajame tualete, tam skirti specialūs pratinimo rinkiniai.

Žaislai

Jų pasirinkimas gan platus – pelytės, kamuoliukai, žaislai su katžole… Maži kačiukai itin mėgsta žaislus su plunksnomis.

Draskyklė

Jei namie draskyklės nebus, katė nagus galąsis į jūsų baldus. Draskyklė turi būti tvirta, grubios tekstūros ir tokio aukščio, kad katinas ją draskydamas atsistojęs galėtų visiškai išsitiesti.

Guolis, boksas

Guolis turi būti minkštas, patogus, jį atstoti gali šilta antklodė. Bokse katę bus galima ramiai vežti.

Kova su stresu

Leiskite kačiukui apžiūrėti visus kampus, susipažinti su namais, susirasti slėptuvę. Naujai atsigabentą gyvūną geriausia patupdyti atokiau nuo triukšmo ramiame kambaryje, netoliese padėkite jam kraiko dėžutę, maisto, vandens, žaislų ir draskyklę. Kambaryje su juo praleiskite daug laiko. Pirmomis dienomis „naujakurys“ gali liūdėti, miaukti ar slėptis. Jei kačiukas slepiasi, netraukte jo iš slėptuvės per jėgą. Nepervarginkite mažylio, nepulkite tuoj pat su juo žaisti, jį nešioti.

Norint sumažinti gyvenamosios vietos pasikeitimo stresą, galima naudoti specialius feromonus, kurie padeda gyvūnėliui naujoje vietoje jaustis saugiau.

Priemonės nuo parazitų

Pasikonsultuokite su veterinaru kokia priemonė jums būtų optimaliausia. Galima naudoti antkaklius, lašus, šampūnus, natūralias priemones.

Priežiūros priemonės - šukos, šepetys (priklausomai nuo katės kailio), žirklės, skystis ausims valyti

Nuo mažens pratinkite kačiuką prie akių, ausų, dantų, letenų priežiūros, nagų karpymo, šukavimo, maudymo.

Pavadėlis ir petnešos, adresatorius

Kai kas, ypač daugiabučių gyventojai, kates laukan veda su pavadėliais. Beje, būna ir gražių antkaklių, skirtų katėms, prie jų galima prisegti pakabuką su informacija apie savininką.

Kiek paturbintas senasis variantas, kurį galite rasti čia. Beveik visais atvejais šeriant šunį svarbiausia taisyklė – kas per daug, tas nesveika.

Alkoholiniai gėrimai

Skirtingi šunys, kaip ir žmonės, alkoholiui turi skirtingus tolerancijos lygius. Paprastai apsinuodijimas alkoholiu atsiranda, kai šuo išlaka 5 – 8 ml alkoholio (gryno alkoholio) vienam kg kūno svorio. Mažiems šunims alkoholiu mėgautis pavojingiau – smulkiam šunyčiui išgerti mažą stiklinę vyno tolygu stambesniam individu išlakti visą butelį. Mažiau paplitęs panašios kilmės apsinuodijimas – duonos tešla. Šuniui suėdus šiuo gardėsio, virškinimo trakte fermentacijos pagalba ji prigamina alkoholio. 0,5 kg šviežios duonos tešlos gali gerai apkvaitinti 40 kg masės Labradoro retriverį.

Apsinuodijimo alkoholiu simptomai gan neapibrėžti, tačiau dažnai būna būdingas kvapas. Paprastai poveikis apsireiškia valandos bėgyje, šuo gali strapinėti, lėtai reaguoti ar būti itin susijaudinęs. Jei šuo apsvaigęs stipriai, apsinuodijimas vystosi į lėta kvėpavimą, komą ar širdies priepuolį. Gydant šuniu duodama aktyvintos anglies, kuri gali organizmui sutrukdyti rezorbuoti alkoholį, lašelinėmis.

Apyniai

Prisiėdęs apynių šuo pradeda greitai kvėpuoti, padažnėja jo širdies ritmas, pakyla temperatūra, galimi trakuliai ir mirtis.

Žuvų ašakos, naminių paukščių, kitų gyvūnų kaulai

Gali sukelti virškinimo trakto obstrukciją ar pažeidimus. Dėl to, ar duoti, ar neduoti kaulų, diskutuojama iki šiol, šiuo metu dažniausiai teigiama, kad šunims negalima duoti virtų kaulų, jie tinkamiausi BARF ar RAW (ką daug kas painioja su šėrimu vien žalia mėsa, kas taip pat nėra sveika) šeriamiems gyvūnams, kaulus patartina duoti “mėsoje”, o ne virtus ar plikus.

Kačių maistas

Turi per daug baltymų ir riebalų. Nuo kačių maisto šunys dažnai suviduriuoja. Be to, kačių ir šunų mitybos poreikiai skiriasi.

Šokoladas

Turi teobromino, kuris šuniui nuodingas ir gali paveikti jo širdies bei nervų sistemos veiklą. Ypač pavojingas juodasis šokoladas, kiek mažiau – pieniškas. Prisiėdęs šokolado šuo gali tapti susijaudinęs, hiperaktyvus, gali daugiau šlapintis ir būti ištroškęs, vemti, viduriuoti, jo širdis gali plakti nereguliariai. Ypač blogai baigiasi, jei tokio gėrio pririjęs šuo eis pasportuoti. Neretai šokolado priėdęs šuo atrodo sveikas ir laimingas – tačiau iš tiesų tik nepasireiškia simptomai.

Šeimininkai kartais būna nemaloniai nustebinti, kitą dieną ar net po kelių valandų radę nugaišusį savo numylėtinį. Kuo šokoladas kartesnis, tuo teobromino jame daugiau. Daugiausiai teobromino būna kakavos milteliuose ir konditeriniame šokolade. 10 kg svorio šunį nudaigos 70 g konditerinio šokolado, 200 g juodojo šokolado arba 600 g pieniško šokolado.

Kava, arbata

Kakavos pupelėse, kakavos pupelių lukštuose yra teobromino. Kavoje yra kofeino, arbatoje kofeino ir teofilino (šio taip pat būna tiek žmonėms, tiek gyvūnams skirtuose vaistuose). Teofilinas atpalaiduoja kvėpavimo takus, nuo jo šuniui gali padažnėti širdies rimtas, prasidėti vėmimas, viduriavimas, traukuliai.

Kofeinas ir teobrominas didina kvėpavimo ir širdies susitraukimų ritmą, kartais sukelia nereguliarų širdies plakimą. Be to, jie sukelia kalcio ir energijos šaltinių pokyčius ląstelėse. 18 mg teobromino ar kofeino, tenkančio 1 kg šuns kūno svorio, sukelia lengvus simptomus. Sunkius požymius sukelia apie 40 mg/1 kg. Mirtis galima, jei 1 kg šuns kūno svorio tenka apie 54 mg kofeino ar teobromino (kitais duomenimis - 150 mg).

Paplitę požymiai – vėmimas, viduriavimas, šnopavimas, troškulys, pilvo pūtimas, padidėjęs ar sumažėjęs širdies ritmas, nereguliarus širdies ritmas, padidėjusi kūno temperatūra, hiperaktyvumas, neramumas, ataksija, raumenų tremoras. Galima koma ir mirtis. Retesni simptomai – pilvo skaumas, kraujas šlapime. Pamačius apsinuodijimo požymius, būtina šuniui sukelti vėmimą ir nedelsiant gabenti pas veterinarijos gydytoją. Paprastai gydant taip pat skatinamas vėmimas, išplaunamas skrandis ir duodama aktyvintos anglies, skysčių išvengti dehidratacijai, taip pat gali tekti kateterizuoti šlapimo pūslę, gydyti hipertermiją.

Citrusinių vaisių aliejų ekstraktai

Jie aptinkami insekticidiniuose purškaluose, šampūnuose, repelentuose, maisto prieduose. D-limonenas ir linaool metabolizuojami kepenyse, gali sukelti jų pažeidimus. Katės jautresnės negu šunys, šuniui toksinė dozė – 308 g/1 kg kūno masės. Linaool sukelia daugiau sunkių klinikinių požymių, negu d-limonenas. Požymiai – stiprus citrusinių vaisių kvapas, sklindantis nuo odos, seilėtekis, hipotermija, silpnumas, drebulys, ataksija, mažas kraujo spaudimas, dermatitas (ypač sunkus kapšelio ir tarpvietės srityse). Galima letali baigtis. Šunį maudyti šitame vandenyje tol, kol pašalinamas citrusinių vaisių kvapas (net patariama tam naudoti indų ploviklį), nusausinti, neleisti atšalti. Paprastai gyvūnui išplaunamas skrandis ir duodama aktyvintosios anglies. Nesiūloma sukelti vėmimo – galima aspiracija.

Riebalai

Pankretatitu (kasos uždegimu) dažniau serga šunys, gaunantys daug riebaus maisto, šeriami atliekomis. Be to, riebiai šeriamiems šunims gresia nutukimas.

Vynuogės, razinos

Manoma, kad šunims kenkia vynuogių „mėsoje“ esantis dar neidentifikuotas toksinas, pažeidžiantis inkstus. Šunims vynuogių ir razinų reikėtų duoti labai mažais kiekiais. Tiksli toksiška dozė nežinoma, ji įvertinta kaip apie 20 g razinų 1 kg kūno masės arba 2,8 g razinų/1 kg šuns kūno masės. Apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, apetito stoka, mieguistumas, pilvo skausmas, dažnas šlapinimasis. Jei šuo prisirijo daug vynuogių ir matote, jog jis negaluoja, staiga sukelkite vėmimą ir gabenkite jį pas veterinarą.

Persimonai (churmos)

Sėklos gali sukelti žarnų obstrukciją arba enteritą.

Žmonių vitaminai, sudėtyje turintys geležies

Geležis turi erozinį poveikį skrandžio ir žarnyno gleivinei. Tai gali svyruoti nuo nestipraus kraujavimo iki perforacijos. Taip pat geležis absorbuojama ląstelių, tai sukelia jų funkcijų surikimus bei pažeidimus. Su geležies injekcijomis gali būti susijusi anafilaksinio šoko reakcija. Toksinės dozės skiraisi priklausomai nuo šaltinio ir ekspozicijos. Požymiai – vėmimas, viduriavimas (gali būti kruvini), mieguistumas, rečiau kepenų ir inkstų nepakankamumas, tamsus šlapimas. Simptomai gali pasireikšti praėjus 6 – 12 val. po vaistų išgėrimo (surijimo). Reikia sukelti vėmimą, duoti magnio hidroksido (galima ir kiaušinių, pieno, vandens). Kelias dienas reikia stebėti geležies kiekį kraujyje. Yra specifinis gydymas deferoksaminu.

Dideli kepenų kiekiai

Kepenys turi daug vitamino A, tad dideli jų kiekiai sukelia hipervitaminozę. Jei jūsų augintinis gauna vitamino A papildų, kepenų jam duoti nereikia. Ilgalaikis toksiškas vitamino A poveikis pasireiškia apetito stoka, kaulų deformacijomis, svorio kritimu, tačiau paprastai staiga „užšėrus“ per daug kepenų šuo suviduriuoja. Kepenų šuniui užtenka nedidelio kiekio (20 – 30 g/10 kg šuns svorio) per savaitę, negalima jų duoti daugiau kaip 2 – 3 kartus per savaitę.

Marihuana

Hašišas, marihuana ir kanapės. Gyvūnai dažniausiai šias medžiagas praryja. Daugelis žino apie THC, dėl kurio žmonės kartas nuo karto vartoja šias medžiagas. Tai greitai absorbuojamas toksinas, sukeliantis stiprų antiemetinį poveikį, dėl ko toksinus sunku pašalinti sukeliant vėmimą. Dauguma gyvūnų atsigauna, bet tai užtrunka 1 – 3 dienas. Toksiška dozė priklauso nuo THC koncentracijos ir suvartoto kiekio. Požymiai – ataksija, išsiplėtę vyzdžiai, sumažėjusi kūno temperatūra, padidėjęs ar sumažėjęs širdies susitraukimų dažnis, keistas elgesys, dezorientacija, hiperstezija, mieguistumas, depresija (gali trukti 18 - 36 val.), koma, seilėtekis, drebulys, kvėpavimo slopinimas, mirtis. Pasireiškus požymiams, reikia sukelti vėmimą, gabenti pas veterinarą, plauti skrandį, duoti aktyvintos anglies.

Tabakas

Tabake esantis nikotinas kenkia virškinimo ir nervų sistemoms. Toksinė nikotino dozė - 1 - 2 mg/1 kg šuns kūno masės. Nikotinas stimuliuoja vėmimo centrą smegenyse. Apsinuodijimo požymiai - drebulys, haliucinacijos, vėmimas, viduriavimas, aukštas kraujo spaudimas. Jei prisirijęs cigarečių šuo išgyvena pirmąsias 4 val. prognozė gera.

Pienas

Daugelis šunų bei kačių turi nepakankamai fermento laktazės, kuri skaido pieno laktozę. Tai gali būti viduriavimo priežastis. Be to, nereikia pamiršti ir to, kad jokios laukinių žinduolių rūšies suaugę individai negeria pieno – jis skirtas tik jaunikliui. Šiuo atveju karvės pienas geriausiai subalansuotas veršiukui. Šuniui, kuris netoleruoja laktozės, išgėrus pieno pasireiškia tokie požymiai kaip viduriavimas, pilvo skausmas, vidurių pūtimas, vėmimas.

Svogūnai bei česnakas

Česnakas mažiau kenksmingas, negu svogūnas. Nuodinga pastarojo dozė – 50 g /1 kg šuns kūno masės (jei 10 kg masės šuo per kelias dienas kažkaip sugebės suėsti pusę kg svogūnų, jam baigsis blogai). Svogūnai ir česnakai nuodingi visose formose - tiek žali, tiek virti ar kaip nors kitaip apdoroti. Šuo gali vemti, viduriuoti, prarasti apetitą, būti vangus bei silpnas, šlapintis rausvos spalvos šlapimu, galimas kepenų pažeidimas. Gali sąlygoti hemolizinės mažakraujystės atsiradimą (naikina raudonąsias kraujo ląsteles). Simptomai gali pasirodyti praėjus kelioms dienoms po pasmaguriavimo svogūnu. Apsinuodijus sukelti vėmimą, jei poveikis kontaktinis – išmaudyti šunį, gabenti pas veterinarą. Gyvūnui plaunamas skrandis, duodama aktyvintos anglies. Kartais gali tekti perpilti kraują.

Česnakas gali būti ir naudingas – jis naudojamas natūraliai kovai su šunų parazitais. Kad česnakas pradėtų kenkti, 30 kg svorio šuo turėtų suryti kelias jo skilteles. Be to, kad būtų pakenkta rimtai ir ilgam laikui, tokios didelės dozės turėtų būti pakartotinės. Aišku, česnako geriau neduoti šunims, kurie linkę į anemiją ar greit bus operuojami. Rekomenduojamos česnako dozės (1 – 2 d. per savaitę):

Šuns svoris 4,5 – 7 kg: pusė skiltelės česnako.

9 – 18 kg: 1 skiltelė

20 – 32 kg: 2 skiltelės.

34 – 41 kg: 2,5 skiltelės

45 kg ir daugiau: 3 skiltelės.

Daug kas 5 – 10 kg svorio rekomenduoja vieną skiltelę česnako.

Persikų, slyvų, vyšnių kauliukai, obuolių, kriaušių sėklos

Užkemša virškinimo traktą, turi cianido. Apsinuodijus vemiama, sunkiai kvėpuojama, padidėja seilėtekis,  pasireiškia tachikardija, širdies aritmija, koma, odos sudirgimas.

Bulvės, rabarbarai, pomidorų lapai, rūgštynės; bulvių ir pomidorų stiebai; špinatai

Turi oksalatų, kurie, jei vartojami dideliais kiekiais, kiekiais gali pakenkti nervų, virškinimo ir šlapimo sistemoms. Nuo jų galima širdies aritmija. Be to, oksalatai trukdo geležies ir kalcio pasisavinimui. Tiesa, šiaip virtos bulvės (jei ne pažaliavusios, kurios turi solanino, ardančio eritrocitus ir slopinančio CNS) gali būti neblogas angliavandenių šaltinis, jos (ir saldžiosios bulvės) naudojamos begrūdžių pašarų gamyboje. Pomidoruose yra tomatino (artimas solaninui) ir atropino. Gerai prinokę pomidorai šių medžiagų turi nedaug.

Žali kiaušiniai

Sudėtyje (baltyme) yra fermentas, vadinamas avidinu. Jis blogina biotino (vitamino B7) absorbciją žarnyne – tai gali privesti prie odos ir kailio problemų. Virtame kiaušinyje avidinas neveiksnus. Kad tas vaidino poveikis pasireikštų, šuo kasdien turėtų suėsti kelių žalių kiaušinių baltymus, realiai tai pasiekti gana sudėtinga. Šuniui kas savaitę sušeriant 1 – 2 žalius kiaušinius jam neatsitiks nieko blogo.

Žuvis

Šėrimas reguliariai dideliais kiekiais arba vien tik žuvimi (ypač stintomis, silke, šamais) gali sąlygoti tiamino (vitamino B) trūkumą. Iš pradžių pasireiškia apetito praradimu, taip pat būdingo požymiai palenktas kaklas, ant užpakalinių galūnių užkautas svoris, ataksija, raumenų apie akis paralyžius, išsiplėtę vyzdžiai, kojų laižymas. Duoti žuvies 1 – 2 kartus savaitėje nieko blogo. Tiesa, kai kas dar primena apie žuvyse esančius toksinus – jose kaupiasi gyvsidabris, sunkieji metalai. Skaitydami forumus užsienio kalba, galite rasti užuominų apie šunims pavojingus lašišas užkrėtusius padarus Neorickettsia helminthoeca, tačiau paprastai jos aktyviausiai grasina JAV Kaskadinių kalnų teritorijų gyventojų augintiniams, o jų poveikio galima išvengti žuvį šaldant -20 °C temperatūroje 7 dienas. Šunims nepatartina duoti žmonėms skirtų žuvų konservų – juose daug druskos. Baiminantis ašakų, žuvį reikia duoti visą (čia panaši taisyklė kaip „kaulas mėsoje“) ir tinkamo dydžio (mažam šuniui mažesnė, dideliam didesnė).

Druska

Vartojant dideliais kiekiais, išderina organizmo elektrolitų balansą, sukelia inkstų problemas. Pagal rekomendacijas, sausame ėdale natrio turi būti apie 0,3 proc. Didelis Na suvartojimas sukelia troškulį, papildomos druskos išsiskiria su šlapimu. Per daug druskos gali pakenkti šunims, turintiems inkstų, kepenų ar širdies problemų. Druska, pvz., sūrus vanduo, gali traukti skysčius į žarnyną (dėl osmosinio efekto), tai gali sukelti viduriavimą ir dehidrataciją.

Saldumynai

Cukrus maiste gali sukelti nutukimą, diabetą, hipoglikemiją, nervingumą, kataraktą, dantų ėduonį, artritą, alergiją.

Brokoliai

Brokoliuose esanti medžiaga izotiocianatas dirgina skrandį. Jie saugūs, kai sudaro iki 10 proc. šuns dietos. Poveikis gali būti mirtinas, jei brokolių kiekis viršijo 25 proc. šuns raciono.

Avokadai

Lapuose, sėklose, vaisiuose ir žievėje yra persin, kuris gali sukelti vėmimą ir viduriavimą, jei vartojamas dideliais kiekiais. Nereikia avokadais šuns šerti kasdien.

Muskato riešutai

Dideli kiekiai gali sukelti tremorą, CNS sutrikimus ir mirtį.

Makadamijų riešutai

Simptomai pasireiškia praėjus 3 – 12 val. Po riešutų nurijimo ir išnyksta po 24 val. Toksinė dozė – 2 g /1 kg kūno masės. Požymiai mieguistumas, vėmimas, hipertermija, ataksija arba užpakalinių galūnių parezė, drebulys, pilvo skausmas, šlubumas, sąnarių sustingimas, blyškios gleivinės. Jei šuo riešutų prisirijo valandos bėgyje, reikia jam sukelti vėmimą, o šiaip bet kokiu atveju patartina keliauti pas veterinarą. Šuniui išvis reikia duoti kuo mažiau bet kokių riešutų, nes jie gali sąlygoti šlapimo pūslės akmenų atsiradimą. Išimtis galėtų būti nebent arachių sviestas.

Atliekos nuo stalo (dideliais kiekiais)

Tai nėra pilnavertis maistas, gali sudaryti ne daugiau kaip 10 procentų šuns raciono. Jokių riebalų, jokių kaulų. Nuolatinis šėrimas dideliais žmonių maisto atliekų kiekiais gali sukelti nutukimą, virškinimo sutrikimus, maisto netoleravimą ar alergijas, odos bei kailio problemas (kadangi tokia mityba nesuderinta maistinių medžiagų atveju, šuniui gali trūkti kai kurių medžiagų). Taip pat su atliekomis šuo gali gauti toksiškų maisto produktų - nuo alkoholio iki razinų ir pan. Be to, maitinant šunį atliekomis nuo stalo, galima išugdyti nepageidaujamą elgesį, tokį kaip maisto prašinėjimas pietų metu. Aišku, ne visos atliekos blogai - prieš pusšimtį metų iki atsirandant sausiems ėdalams, dauguma šunų buvo maitinami namie ruoštu ėdalu ir atliekomis.

Supelijęs, sugedęs maistas

Gali turėti įvairių toksinų, kurie kelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Botulino bakterijų toksinai gali sukelti paralyžių, sulėtėjusį širdies ritmą, vidurių užkietėjimą, šlapimo sulaikymą. Supuvę vaisiai turi etanolio, kurio poveikis – kaip alkoholinių gėrimų. Priplėkę maisto produktai turi toksinų, kurie gali sukelti raumenų drebulį, traukulius.

Komercinis ekonominės klasės šunų ėdalas

Jame mažai naudingų medžiagų, paprastai toks ėdalas gaminamas iš žmonių maisto pramonės atliekų. Vis dažniau komerciniai ėdalai traktuojami kaip ligų šaltinis ar veiksniai, skatinantys degeneracinių ligų vystymąsi. Statistiškai atrastas ryšys tarp mitybos (perdirbtų maisto produktų) ir įvairių ligų, tokių kaip vėžys, širdies ligos, alergijos, artritas, lėtinės virškinimo problemos, išpūtimas, nutukimas, dantų ligos. Plintant maisto alergijoms, dirgliosios žarnos sindromui, vis daugiau gyvūnų augintojų praranda pasitikėjimą komerciniais ėdalais.

Ksilitolis (E967)

Dirbtinis saldiklis, dažniausiai aptinkamas becukrėje gumoje. Žmonėms didesnės ksilitolio dozės gali laisvinti vidurius, šunims ši medžiaga gali būti mirtina. Kadangi ksilitolis sukelia staigų insulino išsiskyrimą kraujyje, praėjus 30 - 60 min. nuo šios medžiagos surijimo, šunį ištinka hipoglikemija (požymiai silpnumas, ataksija, traukuliai, koma). Didelės dozės gali sukelti kepenų nepakankamumą (pasireiškia praėjus 9 - 72 val. po ksilitolio turinčio produkto suėdimo, būdinga petechijos, echimozės (dėminės kraujosruvos), skrandžio hemoragija). 1 – 2 ksilitoliu saldintos gumos gabaliukai gali sukelti hipoglikemiją 9 kg svorio šuniui. 5 tokios gumos gabaliukai 4,5 kg svorio šuniui gali sukelti ūminį kepenų nepakankamumą.