agieshos blogas

Internete itin aktyviai plinta straipsniai apie vargšę kometą Elenin, kuri, kaip teigiama, mums grasina siaubingais pavojais ir ant savo kometiškos uodegos atgabena pasaulio pabaigą. Pasakojimai itin anomalūs, nors ir rašomi rimtu tonu, tačiau juoką dėl milžiniškų magnetinių audrų, kometos prilyginimui rudajai nykštukei, tris paras truksiančio Saulės užtemimo, ja atskrendančių sumanių reptilijų sukelia ne kiekvienam žemiečiui. Koks tų straipsnių tikslas – nežinia, galbūt autoriai tiesiog labai linksmi žmonės, o gal yra koks nors tikslingas noras skleisti paniką (įsivaizduokime mini sąmokslo teorijas, ypač kai su mistine Nibiru sekasi vis sunkiau). Lietuvoje platinamos psichozės Autorius taip pat išsamiai atskleidė visą tiesą ir apie Halio-Bopo kometą: „Beje, tai jau ne pirmas bandymas išnaikinti žmones Kometos pagalba. Prieš kelis metus, kai Kometa Hale Bopp turėjo praeiti visai šalia Žemės ir niekas dėl jos nesijaudino, staiga buvo pastebėta, kad jinai pakeitė kursą ir dabar eina tiesiai į Žemę. Amerikos oro pajėgos kartu su American NAVY panaudojo dalelių spindulinį ginklą ir nukreipė Kometą nuo jos kurso, t.y. nuo Žemės. Po kelių dienų vėl buvo pastebėta, kad Kometa pakeitė kursą ir vėl eina tiesiai į Žemę. Vėl buvo panaudotas tas pats ginklas, bet Kometa ir vėl atsistatė į savo kursą. Tada pradėta domėtis kas ją valdo ir kaip ir dabartiniu atveju buvo rasta, kad už Kometos slepiasi ateivių kosminis erdvėlaivis koreguojantis jos trajektoriją. Kadangi daugiau kažką panašaus daryti neliko nei laiko nei prasmės, su Žemėje esančių ateivių pagalba buvo atidarytas laiko-erdvės portalas ir Kometa pravesta per patį Žemės centrą nepadarydama jokios žalos. Už jos esantis ateivių erdvėlaivis buvo sunaikintas panaudojus slaptą anti materinę bombą.

Projektas vadinosi “Project Pebblestone”, o mokslininkai dar dabar rašinėja straipsnius apie Hale Bopp, nesuprasdami, kaip Kometa priartėjusi prie Žemės galėjo, kaip jie sako, subyrėti į gabaliukus ir išnykti…“ (agiesha primena: 1997 m. Kalifornijos valstijos viloje netoli San Diego miesto buvo rasti negyvi 39 sektantai, kompiuteryje palikę žinią, kad Halio-Bopo kometos pasirodymas buvęs jiems signalas palikti Žemę).

Taigi, kokia planuojama įvykių eiga?

Rugsėjo 11 kometa turėjo atsidurti arčiausiai Saulės ir tuomet numatytos itin galingos elektromagnetinės audros (pamirškime, kad Saulė šiuo metu ir taip aktyvi ir kad apie tas audras bei vis galimas/pasireiškusias to pasekmes - pašvaistes vis rečiau paskaitysi, nes tai darosi niekam nebeįdomu).

Rugsėjo 26 – 28 kometa atsidurs tarp Žemės ir Saulės, tada tikimasi megaužtemimo.

spalio 1 – 17 kometa artės prie Žemės, tada tikimasi, kad mūsų planetą niokos žemės drebėjimai ir panašios stichijos.

Lapkričio 3 – 7 Žemę kliudys iš vandenilio cianido sudaryta kometos uodega ir taip išnaikins didžiąją dalį gyvybės.

Lapkričio 27 Žemė atsidurs tarp Saulės ir kometos, vėl tikimasi kažko siaubingo.

Įtariu, kad šiuo metu pasaulio pabaigos laukiantieji gausiai melsis, medituotos ir neš pinigėlius savo mesijams bei vadams. Viskas turi prasmę :)

Apie kometas

Pirmiausia išsiaiškinkime, kas per daiktas yra ta kometa. Tai – mažas ledinis Saulės sistemos kūnas, kuriam priartėjus pakankamai arti Saulės, galima pamatyti komą – ploną atmosferą ir kartais uodegą. Šie reiškiniai atsiranda dėl Saulės spinduliuotės ir Saulės vėjo poveikio kometos branduoliui. Tas branduolys svyruoja nuo kelių šimtų metrų iki kelių dešimčių kilometrų skersmens ir yra sudarytas iš ledo, dulkių bei nedidelių uolienos gabalėlių.

Kometų orbitiniai periodai trunka nuo kelių šimtmečių iki tūkstantmečių. Trumpo periodo kometos kilusios iš Koiperio juostos arba iš disko už Neptūno orbito, ilgo periodo kometų tėvynė – Oorto debesis. Nuo asteroidų kometas skirias koma ir/ar uodega. Ledą ir dujas išgarinusi kometa gali tapti panaši į mažą asteroidą.

Kiek tų kometų yra ir kodėl niekas neskambino varpais, kai buvo atrasta istorijos herojė

2011 sausio mėn. žinota apie 4185 kometas. Šis skaičius nuolat auga. Išorinėje Saulės sistemos dalyje tokių kūnų gali būti trilijonas. Per metus plika akimi galima pamatyti kokią vieną kometą, nors daugelis jų neryškios. Ypač ryškios ar garsios kometos vadinamos „didžiosiomis“. Kasmet atrandama po keletą naujų kometų, apie jas paprastai nieko neišgirsite, sunku suprasti, kodėl fanatikai savo idėjų skleidimui pasičiupo būtent mažą ir neryškią Elenin. Apie naujai atrastas ganėtinai neįdomu skaityti – žmonės net nelabai reaguoja, kai pasirodo pranešimas, kad atrasta tiek ir tiek egzoplentų ar toks ir toks arčiau Žemės skriejąs asteroidas. Jei norite sužinoti apie netoli Žemės esančius objektus dagiau, apsilankykite čia. Gal kas nors jus sudomins ir galėsite iškelti keletą mistinių teorijų.

Iš ko susideda kometos branduolys

Kometos branduolys būna 100 m – 40 km skersmens. Dėl pernelyg mažos masės branduolys nebūna sferinės formos ir atrodo lyg koks luitas. Branduolį sudaro uolienos, dulkės, vandens ledas (apie 85 proc.), sušaldytos dujos (anglies monoksidas, anglies dioksidas, metanas, amoniakas). Populiariai kometos dažnai vadinamos „purvinomis sniego gniūžtėmis“. Taip pat be paminėtų junginių kometose gali būti metanolio, vandenilio cianido (Elenin sudėtyje taip pat yra nedidelis kiekis šios medžiagos), formaldehido, etanolio ir etano, o gal ir daugiau sudėtingų molekulių, tokių kaip ilgos grandinės angliavandeniai ar aminorūgštys - 2009 m. kometos dulkėse rasta aminorūgšties glicino. 2011 rugpjūtį pranešta, kad kometose gali susiformuoti organinės molekulės, DNR ir RNR sudedamieji komponentai – adeninas, guaninas.

Uodega ir koma

Kai kometa skraido išorinėje Saulės sistemos dalyje, ji būna sušalusi, prastai atspindinti šviesą ir iš Žemės ją pastebėti sunku. Kai kometa artėja Saulės sistemos vidurio link, Saulės spinduliuotė pradeda garinti ledą ir dujų srautas iš branduolio kartu su dulkėmis veržiasi lauk. Iš dulkių ir dujų aplink kometą susidaro atmosfera, vadinama koma. Kartais koma gali būt didesnė už saulę, o jonų uodega tęstis 150 mln. km.

Saulės spinduliuotė ir vėjas „sukuria“ ir ilgą uodegą, kuri visada būna nusukta į priešingą pusę negu mūsų žvaigždė. Kometą mes galime stebėti, nes dėl jonizacijos švyti dujos, o dulkės atspindi šviesą.

Daugumos kometų be teleskopo pagalbos nepavyks pamatyti, bet kartais pasitaiko ir regimų plika akimi. Kartais kometoje galimas didelis ir staigus dujų ir dulkių protrūkis, kaip 2007 m. nutiko su Holmso kometa.

Kometos uodega – nevienalytė. Ji sudaryta iš dviejų dalių. Jonų arba I tipo uodega visada nusukta nuo saulės, o dulkių, arba II tipo dažnai būna kiek išlenkta. Kartais pasitaiko ir trumpa uodega, nukreipta priešingon pusėn– antiuodega.

Jei kometa kerta žemės kelią, gali sukelti meteorų lietus – krentančias žvaigždes. Pvz., garsieji rugpjūtį stebimi Perseidai yra dalelės, “išmestos” iš kometos Swift-Tuttle, kuri aplink Saulę skrieja ištęsta 130 metų periodo orbita.

Štai išsamūs bei išraiškingi paveiksliukai, kurie padės suprasti iš ko sudarytos kometos:

Orbitos

Daugumos kometų orbitos – pailgos elipsės formos. Kuo labiau elipsė pailga, tuo ilgesnis orbitinis periodas. Trumpo periodo kometų orbitinis laikotarpis trumpesnis kaip 200 metų, jų orbita išlenda už išorinių planetų, nors kai kurios neišskrenda net iš šių ribų. Trumpo periodo kometos skirstomos į Jupiterio (orbitinis periodas trunka mažiau kaip 20 metų) ir Halley (20 – 200 m.) šeimas. Jos klusios iš kentaurų ir Koiperio juostų. Ilgo periodo kometų orbitinis periodas 200 – 2000 ar net milijonai metų. Jos kilusios iš Oorto debesies.

Kometos, kurių orbita parabolės ar hiperbolės formos, vadinamos neperiodinėmis, paprastai jos būna ilgaperiodės, veikiamos planetų (Koiperio juostoje) ar žvaigždžių (Oorto debesyje) gravitacijos, jų trajektorija gan neprognozuojama.

Kaip miršta kometos

Jei kometa keliauja pakankamai greitai, ji gali palikti Saulės sistemą, kaip kad elgiasi hiperbolinės kometos. Taip pat koemta gali išgaruoti - branduolys garuoja kol tampa tamsia uoliena ar nuolauža, panašia į asteroidą. Kartais kometos subyra, dažniausiai dėl Saulės ar planetų gravitacinio poveikio ar sprogimo. Rugpjūčio 19 d. mūsų minimą Elenin nuskriaudė Saulės vainiko masės išvarža (CME), ji taip pat gali suirti.

Pasitaiko ir susidūrimų, Saulės sistemos formavimosi pradžioje kometų ir planetų palydovų „pasitrankymai“ buvo gana įprastas reiškinys. Daugybė Mėnulio kraterių greičiausiai yra kometų darbas. Paskutinį kartą toks įvykis užfiksuotas 1994 m., kai Shoemaker–Levy 9 kometa suskilo į gabalus ir susidūrė su Jupiteriu.

Prieš 4 mlrd. metų jauną Žemę taip pat greičiausiai bombardavo kometos ir, gali būti, atgabeno didelius kiekius vandens, leidusius susiformuoti vandenynams. Be to, kometose aptinkamos organinės molekulės kelia idėją, kad jos Žemėn galėjo atgabenti ir gyvybę. Nors arti žemės yra daugybė kometų, tačiau maža tikimybė, kad mus išgąsdins koks nors netikėtas bum.

Kas per velnias ta Elenin

Ją 2010 gruodžio 10 d. atrado astronomas mėgėjas Leonid Elenin. Elenin moksliškai vadinama C/2010 X1. Pavadinime esanti raidė C rodo, kad kometa neperiodinė (periodines žymi raidytė P), X sako, kad jos orbita nėra patikimai apskaičiuota.

Elenin perihelis (užfiksuotas 2011 rugsėjo 10 d., kada bus kkitas – nežinoma)– 0,48 av, orbitinis periodas – apie 11 800 metų (tai ilgo periodo kometa). Kometos atradėjas teigia, kad jos skersmuo – 3 – 4 km.

Elenin matomumas

Atradimo metu jos ryškis buvo 49,5 (idealiomis sąlygomis mes plika akimi gebame matyti iki 6 ryškio kūnus). 2011 balandį kometos ryškumas buvo 15 – panašiai kaip Plutono, koma – maždaug 80 000 km skersmens. Nuo 2011 gegužės 21 d. koma „išaugo“ daugiau kaip 100 000 km, rugpjūtį – 200 000 km. Gegužės 22 – birželio 4 Elenin regimasis ryškumas svyravo nuo 13,1 iki 13,8, liepos pabaigoje artėjo prie 10, rugpjūčio viduryje siekė 8,3. Deja, net 8,3 ryškis apie 5 kartus silpnesnis nei plika akimi regimi dangaus kūnai.

Tiksliai nežinoma, ar kometa tikrai bus regima plika akimi. Tikimasi, kad kai ji priartės prie Žemės, jos regimasis ryškis gali pasiekti 6, tačiau greičiausiai ir tokiu atveju norint ją pamatyti, reikės tamsaus dangaus (be miesto šviesų ar pilnaties) ir žiūronų.

Atstumai

Arčiausiai Saulės (perihelyje) kometa buvo 2011 rugsėjo 10 d.– 0,48 av atstumu (72 170 000 km). Arčiausiai Žemės ji bus 2011 spalio 16 – už 0,23 av (34 980 000 km) arba šiek tiek arčiau negu Venera. Kometos afelis greičiausiai yra 63 800 av (1,01 šm), ji kilusi iš Oorto debesies.

Atsižvelgiant į orbitos ekscentricitetą, orbitinis periodas šiai kometai nenustatytas, jos orbita chaotiška, veikiama planetų ir žvaigždžių sukeltų perturbacijų.

Šiek tiek apie Elenin ir sąmokslo teorijas

Pasaulio pabaigos teoretikai įsitikinę, jog bet koks objektas, nesvarbu, toli jis ar arti, gali turėti tam tikrą magišką įtaką Žemei. Ši vargšė kometa jau apkaltinta sukėlusi žemės drebėjimus, ledo tirpimą Marse ir audras Saturne. Tai pat prognozuojama, kad ji stipriai paveiks Žemės magnetinį lauką. Deja, taip toli esanti 3 – 5 km skersmens purvino sniego gniūžtė niekaip negali mums pakenkti. Net kai Elenin priartės prie mūsų planetos, atstumas sudarys apie 90 atstumų tarp Žemės ir Mėnulio - maždaug 35 mln. km. Mistinėmis kometos galiomis netikintys jos poveikį lygina su automobilio įtaka vandenynų potvyniams bei atoslūgiams ar uodo poveikiu tanklaiviui. Kometos masė sudaro 1/1mlrd Mėnulio masės, jos poveikis Žemei - 1/100 trln. Mėnulio gravitacinės jėgos.

Kometos ir dangaus kūnų išplanavimai (visokie ten išsilygiavimai į vieną tiesę ir pan.) taip pat neturėjo ir neturės žemei jokios įtakos. Kai jūsų galva, musė ir Saulė išsirikiuoja į vieną eilę, irgi nieko neatsitinka.

Kai kurie keistuoliai nusprendė, kad toji kometa yra rudoji nykštukė. Matyt mažai kas įsivaizduoja, kas tai yra rudoji nykštukė ir koks jos dydis. Tokio daikto gravitacinį poveikį tikrai jaustume.

Kalbant apie planuojama trijų parų trukmės užtemimą – Elenin negali užstoti Saulės. Žiūrint iš žemės, ji net nekirs saulės disko. Net jei jį kirstų, su savo 3 – 5 km skersmeniu nieko neuždengtų. Kad kometa galėtų sukelti Saulės užtemimą, ji turėtų būti nuo mūsų nutolusi 400 km atstumu - skristi maždaug toje vietoje, kur laikosi Tarptautinė kosminė stotis. Galų gale net Mėnulio užtemimas neaptemdo visos Žemės - tik tam tikrą plotą, apie mechanizmą pasiskaityti galima čia.

Blogieji (anomalijų, energetinės jėgos) taškai - terminas, nurodantis dvylika geografinių sričių, kuriose vyksta paslaptingi reiškiniai. 1972 m. gamtininkas ir paranormalių reiškinių tyrinėtojas Ivan Sanderson juos aprašė savo straipsnyje The Twelve Devil’s Graveyards Around the World. Geriausiai žinomas iš tų „taškų“ – Bermudų trikampis. Kitiems priklauso Alžyro megalitiniai paminklai Timbuktu pietuose, Indo slėnis Paksitane (ypač Mohendžo Daras, senovėje buvęs vienu svarbiausių pasaulio miestų), Velnio jūra (Drakono trikampis) netoli Japonijos ir Pietų Atlanto Anomalija (ten užfiksuojami dideli radiacinio lauko pokyčiai, padidėjęs elektringųjų dalelių srautas). Penki taškai yra šiaurės, penki - pietų platumose, kiti du – šiaurės ir pietų poliuose. Kalbama, kad tie „taškai“ susiję su „subtiliomis energijomis“, elektromagnetinėmis aberacijomis ir panašiai.

Anomalijų taškai:

Teigiama, kad šiuose taškuose dažnai įvyksta katastrofos, paslaptingai dingsta laivai bei lėktuvai. Deja, rašytojų apie nepaaiškinamus dingimus metodologija kritikuojama. Patikrinus faktus neretai paaiškėja, kad paslaptingi dingimai turi žemiškus problemos paaiškinimus. Štai dalis laivų dingo per audras (nors mėgstama teigti, kad oras buvo geras). Kai kada netgi „pakeičiamos“ katastrofų vietos, kad atitiktų „blogio taškų“ teritorijas. O kartais paaiškėja, kad „dingę“ laivai išvis neegzistavo.

Bermudų trikampis

Pats garsiausias, dar kartais vadinamas Velnio, yra Bermudų trikampis. Tai regionas Atlanto vandenyno vakaruose. Trikampio ribos dengia Floridos sąsiaurį, Bahamus ir visą Karibų jūros plotą bei Atlanto vandenyno rytus iki Azorų salų. Ši teritorija – vienas iš aktyviausių laivybos kelių pasaulyje, joje plaukioja kruiziniai, pramoginiai laivai, skaido tiek komerciniai, tiek privatūs lėktuvai.

Bermudų trikampyje, kaip teigiama, paslaptingomis aplinkybėmis dingo daug lėktuvų ir laivų. Populiarioji kultūra šiuos dingimus aiškina paranormaliais įvykiais ar nežemiškų būtybių veikla. Dokumentai rodo, kad apie didžiąją dalį nelaimių pranešta netiksliai arba jos vėliau perdėtos, „paryškintos“. Oficialių institucijų teigimu, dingimų skaičius ir pobūdis šiame regione statistiškai nesiskiria nuo bet kurios kitos vandenyno dalies.

Apie neįprastus dingimus Bermudų regione 1950 m. rugsėjo 16 d. Associated Press paskelbtame straipsnyje rašė Edward Van Winkle Jones. Po dviejų metų Fate žurnalas publikavo George X straipsnį apie jūrų paslaptis. Sand aprašė kelis lėktuvų ir laivų dingimus (įskaitant garsųjį Flight 19). Sand straipsnis buvo pirmasis, aprašęs dabar žinomą trikampio plotą, kur įvyko nelaimės, ir paminėjęs tai galėjusius lemti antgamtinius veiksnius. 1964 m. vasario numerio Argosy Vincent Gaddis straipsnyje The Deadly Bermuda Triangle tvirtino, jog Flight 19 ir kiti dingimai buvo tik dalis keistų įvykių tame regione. Kitais metais V. Gaddis išplėtė savo straipsnį iki knygos Invisible Horizons. Jo darbais sekė bei idėjas detalizavo John Wallace Spencer, Charles Berlitz, Richard Winer ir t.t.

Skeptiškai nusiteikę mokslininkai pastebi, kad paslaptys, mistifikavimai ir paranormalybės labai populiarūs ir pelningi. Didžioji dalis mistifikuotos medžiagos būna šališka, klaidinanti ar netiksli, tačiau tyrinėtojai vis viena ją renka. Pasak Lawrence David Kusche, knygos The Bermuda Triangle Mystery: Solved autoriaus, daugelis V. Gaddis ir pan. autorių tvirtinimų perdėti, abejotini arba jų išvis neįmanoma patikrinti. Jo moksliniai tyrimai atskleidė netikslumus bei nenuoseklumus tarp Ch. Berlitz bei liudininkų, įvykių dalyvių ir kitų jūrų incidentų dalyvių parodymų. Kusche teigimu, dalis įvykių, priskirtų paslaptingai Bermudų Trikampio įtakai, vyko už jo ribų. Autorius padarė išvadą, kad laivų ir lėktuvų, apie kurių dingimus pranešta tame regione, skaičius nebuvo statistiškai reikšmingas, lyginant su kitomis vandenyno dalimis. Be to, Bermudų trikampio srityje dažnos tropinės audros, kurios gali būti dingimų priežastimi – tačiau dauguma autorių to nenori paminėti. Kai kurie dingimai išvis niekada neįvyko (kaip atseit 1937 m. prie Daytona paplūdimio (Florida) dingęs lėktuvas). Įdomiai aprašytas ir 1972 m. Tanklaivio sprogimas - teigta, jog dingo visi kūnai (išskyrus kapitono), tačiau iš tiesų buvo aptikta ir nuolaužų, ir kūnų. Kusche nuomone, Bermudų Trikampis daugiau legenda, negu virtinė realių ir tikrų įvykių.

Kai Jungtinės Karalystės vieno iš kanalų televizijos programoje The Bermuda Triangle jūrų draudimo bendrovės atstovo buvo paklausta, ar Bermudų trikampyje tikrai nuskendo neįprastai daug laivų, jis atsakė, kad daug laivų ten nenuskendo…

Antgamtiniai Bermudų Trikampio įvykių paaiškinimai:

Toje vietoje buvo Atlantida, ten likę kokie nors technikos stebuklai (kristalai ar kažkas panašaus), kurie sukelia problemas. Kartais su Atlantidos istorija jungiamos ir užtvindytos Bimini Kelio uolienos netoli Bimini salos Bahamuose. Aiškiaregio Edgar Cayce pasekėjai rėmėsi jo prognoze, kad įrodymai apie Atlantidos egzistavimą bus pateikti 1968 m. – o tada ir atrastas tas Bimini. Žmonės ten regi kelius ir sienas, nors geologų nuomone akmenys natūralios kilmės. Dar viena teorija sako, kad Bimini - tai dalis Atlantidos kalnagūbrio.

Kai kas kaltina NSO. Pvz., gal tame rajone yra povandeninė NSO bazė.

Kosminio tunelio versija teigia, kad Bermudų trikampis ir Velnio jūra artimai susiję. Šios teritorijos yra priešingose Žemės rutulio pusėse, jas jungia tunelis, kuris į Kosmosą atiduoda ar iš jo pasiima energiją. Laivus skandina ir lėktuvus pradangina milžiniška energija, sklindanti iš Žemės į Kosmosą (arba atkeliaujanti į Žemę iš Kosmoso).

Yra tikinčių, jog Bermudų trikampis buvo slapto JAV ginklo bandymų poligonas. Vykdyti eksperimentai, turėję garantuoti Amerikos laivų ir lėktuvų nematomumą. Aplink objektą būdavo sudaromas įspūdingo dydžio elektromagnetinis burbulas, kuris turėjo suklaidinti radarus. Tačiau pradėję tyrimus amerikiečiai pamatė, kad laivą apskritai galima paversti nematomu, galų gale netyčia atrasta ir teleportacija. Deja, įgulos nariai jos neištverdavo — jie prarasdavo orientaciją, negalėdavo judėti, išprotėdavo.

Realesni Bermudų Trikampio įvykių paaiškinimai:

Daug kas mano, kad tai – tik žurnalistų išpūstas burbalas. Be to, bloga Bermudų trikampio šlove kai kurių laivų šeimininkai pasinaudojo, kad gautų kompensaciją iš draudimo kompanijų.

Daugelyje incidentų minimos problemos su kompasu. Nors manoma, kad toje teritorijoje galimos magnetinės anomalijos, jos nebuvo įrodytos.

Magnetinių anomalijų žemėlapis

Kompasų parodymai natūraliai kiek svyruoja, tai susiję su magnetiniais poliais, apie šį faktą žinoma nuo seno. Magnetinė (kompaso) ir geografinė (tikroji) Šiaurė nėra tiksliai ta pati vieta. Kadangi poliai nesutampa, kai kuriose Žemės vietose kompaso rodyklė net 20 laipsnių kampu būna nukrypusi nuo geografinio poliaus.

Karo veiksmai ar piratavimas. Dalis tragedijų priskirta plėšikų ar Antrojo pasaulinio karo povandeninių lavų atakoms. Beje, piratavimas tęsiasi iki šių dienų, tiesa, aktyvesnis jis Ramiojo vandenyno vakaruose bei Indijos vandenyne.

Bermudų trikampyje teka kelios vandenyno srovės: Golfo, Floridos, Šiaurės Atlanto, Pietų ir Šiaurės pasatų, Tarppasatine priešpriešinė ir t.t. Golfo srovė – greita, pulsuojanti, kilusi Meksikos, per Floridos sąsiaurį teka į Šiaurės Atlantą. Iš esmės tai „vandenyno upė“, galinti plukdyti įvarius objektus (ypač gerai sekasi su nedideliais daiktais), stabdyti laivus arba netikėtai pakeisti jų kursą. Jos paviršiaus greitis iki 2,5 m/s.

Golfo srovė teka į šiaurę, NASA nuotrauka, neatitinka realių spalvų

Golfo srovė dažnai be sistemos keičia kryptį, sukuria nereguliarius vandens sūkurius, dideles bangas. Srovės įšildytas oras, susidūręs su šalto oro masėmis, lemia tirštus rūkus ir uraganus.

tropinių ciklonų žemėlapis

Atlanto vandenyne kasmet įvyksta apie 50 000 povandeninių žemės drebėjimų. Čia labai daug veikiančių povandeninių ugnikalnių. Trikampyje daugybė rifų, su kuriais susidūrę nuskęsta laivai. Čia galimos ir milžiniškos, klastingos klaidžiojančios bangos, iki 1995 m. laikytos paslaptimi arba mitu. Jos nuskandino daugybę laivų bei nuvertė nemažai naftos platformų.

Vienas iš dažniausių paaiškinimų – žmonių klaidos. Žmonės klysta, tai sukelia katastrofas, o Bermudų Trikampis nėra išimtis. Pvz., 1972 m. SS VA Fogg tanklaivio praradimo priežastis – prastai išvalyti benzeno likučiai, 1958 m. sausio 1 d. H. Conover burinės jachtos dingimo priežastis – užsispyrimas (savininkas išplaukė per audrą).

Kai kurie dingimai siejami su metano hidratais. Tai - baltos, į ledą panašios medžiagos, sudarytos iš metano dujų molekulių ledo ertmėse. Iki 1970 m. niekas nežinojo, kad vandenynų dugne guli metano hidratų klodai. Pastaraisiais metais didžiuliai jų kiekiai rasti visuose žemynus supančiuose vandenynuose.

Metano hidratai yra stabilūs tik dideliame slėgyje arti vandens užšalimo temperatūros, todėl gali būti tik ne mažesniame kaip 500 m jūros gylyje. Mažesniame gylyje jie greitai skyla. Jei metano hidratas traukiamas į vandenyno paviršių (povandeninis žemės drebėjimas, ugnikalnio išsiveržimas), gausėja burbuliukų ir vandens paviršiuje jis tiesiog sprogsta. Iškelta hipotezė, kad periodiniai metano išsiveržimai, kartais vadinami „purvo vulkanais“, gali suformuoti putoto vandens regionus, kurie neužtikrina pakankamo laivų plūdrumo - burbuliukai sumažina vandens tankį ir gali nuskandinti įvairių modelių laivus.

Nuolaužas greitai „pašalina“ Golfo srovė. Tai paaiškina pasakojimus apie staigų ir netikėtą laivo skendimą. Be to, vandens paviršiuje gali susidaryti “vakuumas”, įtraukiantis lėktuvus. Dėl metano gali sumažėti oro tankumas, sustoti lėktuvų varikliai.

Infragarsas - tai žmogaus ausiai negirdimos garso bangos, kurių dažnis mažesnis kaip 15-40 Hz. Infragarso šaltiniai, sutinkami gamtoje - atmosferos turbulencija, vėjas, perkūnija, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai… Stiprų infragarsą gali sukelti laivo drebėjimas, atsiradęs dėl kur nors vandenyno dugne vykstančio žemės drebėjimo. Kai kurie laivai gali būti puikūs infragarso rezonatoriai. Intensyvus infragarsas gali pakenkti vidaus organams (plyšta plaučių alveolės, sutrinka širdies veikla). Galingi virpesiai skrandyje, širdyje ir plaučiuose gali sukelti rezonansą, dėl kurio vidaus organai gali pradėti vibruoti, sukeldami stiprų skausmą. Infragarso poveikis sukelia paniką, siaubą, neviltį. Ši hipotezė paaiškina tuos atvejus, kai jūroje būdavo randami nepažeisti laivai, kuriuos paliko supanikavusi įgula, ir tuos atvejus, kai būdavo randami laivai, kurių visi įgulos nariai būdavo žuvę.

Bridgewater Trikampis

Tai maždaug 520 km² plotas pietryčių Masačiusetse (JAV). Nuo kolonijinių laikų šią teritoriją garsina paranormalūs reiškiniai, įskaitant NSO, poltergeistus, slaptus karinius bandymus, paslaptingus gyvūnus, sniego žmones ir t.t. Pirmasis konkrečias jo ribas apibrėžė Loren Coleman savo knygoje Mysterious America. Svarbiausia Trikampio vietelė - paslaptinga ir nepaliesta Hockomock (Velnio) pelkė, teritorija, „kur gyvena dvasios“.

Trikampyje taip pat yra ir indėnų laidojimo žemės, kuriose ilsisi tiek vietiniai gyventojai, tiek kolonistai. Yra tikinčių, kad Amerikos indėnai šias pelkes prakeikė prieš kelis šimtmečius dėl blogo gydymo, kurį jiems suteikė kolonijų gyventojai. Bridgewater Trikampį garsina ir Dighton uola, papuošta keistais užrašais, kuriuos galėjo palikti ikikolumbiniai lankytojai. Nesutariama, kas tai galėjo būti – tradiciškai jais laikomi vikingai, kai kas kalba ir apie portugalus ar finikiečius. Kiekvienos šių kalbų charakteristikų galima rasti tuose užrašuose.

Dar viena įdomi vietelė - iš Wampanoag genties 1659 m. nupirktas Fritauno miškas. Jau kelis dešimtmečius Fritauno valstybinių miškų pareigūnai praneša apie gyvūnų aukojimus, ritualines žmogžudystes, „paprastus“ žudikus ir daugybę savižudybių. Manoma, kad neįprasti ir blogi ten įvykę dalykai – genties prakeiksmas.

Teigiama, kad NSO Bridgewater Trikampio teritorijoje stebimi jau 300 metų. Pirmasis komandos atstovas – 1760 m. pasirodžiusi „ugnies sfera“. Dar garsus atvejis, kai pora greičiausiai įbimbusių verslininkų kažką panašaus išvydo 1908 m. Helouvyno naktį.

Keletas žmonių Bridgewater Trikampyje matė didžiapėdžius (tokios didelės plaukuotos beždžionės, kurių egzistavimas neįrodytas). Ten blaškosi ir kažkokie milžiniški paukščiai ar net pterodaktiliai, taip pat prasliūkina vienas kitas aligatorius, juodoji pantera, milžiniškas vėžlys ar prašliaužia „medžio kamieno storio“ gyvatė. Šią vietovę mėgsta ir milžiniškas (ponio dydžio) juodas šuo raudonomis akimis. Vienas populiariausių reiškinių Trikampyje – paslaptingos šviesos (klystžvakės, žaltvykslės), šis reiškinys dažnas pelkėtose vietovėse (oho, kaip netikėta). Miške įvykdytos kelios žiaurios su šėtono garbintojais siejamos žmogžudystės, dažnai aukojami (bei žalojami) gyvūnai. Dar ten vietinius džiugina paslaptingi „juodieji sraigtasparniai“, siejami su slaptais kariniais bandymais. Pelkėse dažni tokie reiškiniai kaip dūmų kvapas be ugnies, vaiduokliški balsai. Tam tikroje miško srityje daug žmonių susiduria su seniai mirusiu raudonplaukiu keliautoju, kartais jis atrodo visai padoriai, kartais būna purvinas.

Velnio Jūra

Formosos (Drakono) Trikampis yra Filipinų jūros šiaurėje, aplink Miyake salą (100 km į pietus nuo Tokijo). Ši vieta dar vadinama „Ramiojo vandenyno Bermudų Trikampiu“. Tai milžiniškas Ramiojo vandenyno plotas, garsėjantis savo pavojais. Čia, kaip ir Bermudų trikampyje, kompaso rodyklė rodo į geografinį, o ne magnetinį Šiaurės polių. Velnio jūroje vyksta neįprasti reiškiniai, minima raudona, ryški, gąsdinanti šviesa. Yra tikinčių, jog čia gyvena piktas drakonas.

Miyake sala

Ch. Berlitz savo knygose Bermuda Triangle ir The Dragon’s Triangle teigia, kad japonų žemėlapiuose teritorija pažymėta kaip pavojinga zona. Jis mini daugybę Trikampyje paklydusių laivų, pradedant nuo mažų žvejybinių valčių, baigiant milžiniškais 200 000 tonų sveriančiais tanklaiviais, Jungtinių Amerikos Valstijų bei Japonijos kariniais laivais ir lėktuvais, Sovietų sąjungos povandeniniais laivais… Pasak Ch. Berlitz, 1952 – 1954 m. Japonija prarado 5 karinius laivus su visa įgula (viso virš 700 žmonių), o vyriausybei nusiuntus mokslinių tyrimų laivą su daugiau nei 100 mokslininkų ištirti atvejį, jie taip pat dingo. Tada plotas oficialiai paskelbtas pavojaus zona.

Larry Kusche teigimu, Ch. Berlitz įvardinti dingę „kariniai laivai“ iš tiesų buvo žvejybiniai (dažnai paprasčiausios žvejų valtys), be to, kai kurie jų prarasti ne Velnių jūroje, o netoli Iwo Jima (1000 km į pietus). Jis pažymi ir tai, kad tuo metu aplink Japonijos krantus kasmet būdavo prarandama šimtai žvejybos laivų.

Mičigano Trikampis

Tai dalis Mičigano ežero. Čia, kaip pranešama, irgi vyksta visokie paslaptingi nepaaiškinami dalykėliai. Vietiniai gyventojai pasakoja apie keistas būtybes, nepaaiškinamus išnykimus, laiko tėkmės sustojimus, sulėtėjimus ar pagreitėjimus ir t.t. Vienas garsiausių atvejų – apie kapitono George R. Donner, vadovavusio Didžiųjų ežerų krovininiui 9800 tonų akmens anglies gabenusiam laivui OS McFarland, istorija. 1937 balandžio 28 d. kapitonas nuėjo į savo kajutę. Po trijų valandų antrasis laivo kapitono padėjėjas pasirodė kajutėje, pasiruošęs jį pažadinti, tačiau nieko nerado. Jis ir įgula apieškojo laivą, tačiau kapitonas buvo dingęs (šiurpinantis aplinkybė – kajutės durys buvo užrakintos iš vidaus). Dar garsesnis Šiaurės vakarų oro linijų lėktuvas DC-4, 1950 birželio 23 d. skraidinęs 55 keleivius ir 3 įgulos narius. Lėktuvas pakilo Niujorke, nusileisti turėjo Mineapolyje. Su juo paskutinis ryšys užmegztas Mičigane, dėl blogų oro sąlygų ties Čikaga besiruošiant keisti kursą Mičigano ežero kryptimi. Būdamas „trikampio“ viduje lėktuvas dingo. Vandens paviršiuje rasta daug žmonių kūno dalių, tačiau lėktuvo nuolaužų narai neaptiko.

Romblon Trikampis

Tai regionas Filipinų jūros centre, netoli Romblon provincijos, tarp Dos Hermanas ir Sibuyan salų, kur daug laivų paslaptingomis aplinkybėmis dingo ar nukentėjo nuo stichinių nelaimių. Filipinų pakrantės apsauga mano, kad tokios nelaimės – gamtos reiškinių (potvyniai ir atoslūgiai, taifūnai) darbeliai.

Bennington Trikampis

Šio pavadinimo „išradėjas“ – Joseph A. Citro, 1992 m. radijo laidos metu taip įvardinęs plotą pietvakarių Vermonte, kur 1920 – 1950 m. dingo kažkiek žmonių. Vėliau frazę išpopuliarino dvi knygos, kuriose aprašyti tie dingimai.

Kas tiksliai priklauso šiam hipotetiniam paslaptingam trikampiui, nežinoma, tačiau į jį įtraukti Glastenbury kalnai ir daug miestų. Dalis teritorijos kažkada klestėjo kaip medienos paruošimo ir pramonės centras, tačiau vėliau, praėjus „aukso amžiui“, iš tų vietų liko tik vadinamieji „vaiduoklių miestai“. Vietiniai tiki, kad Amerikos indėnai Glastenbury prakeikė ir vengia jo, be to, pasakojama apie kartais miške sutinkamus plaukuotus „laukinius žmones“ (tie visokie didžiapėdžiai) ir keistus žvėris.

Baso Sąsiaurio Trikampis

Tai Australijos vietovė. Baso sąsiauris, 300 km pločio ir 200 km ilgio vandens ruožas, skiria Australijos žemyną (Viktorijos teritoriją) nuo Tasmanijos salos. „Trikampiu“ toji vieta pirmą kartą pavadinta 1978 m., o blogą antgamtinių jėgų nulemtą reputaciją turi jau daugybę metų. Dėl dugno nelygumų, srovių, potvynių, seklumų, rifų, aukštų bangų ir stiprių vėjų sąsiauryje dažnai skendo laivai. 1848 metais sąsiaurio saloje pastatytas švyturys, vėliau dar du. 1938 – 1840 m. sąsiauryje prarasti mažiausiai septyni laivai, tik trijų rastos nuolaužos. Vėliau dešimtys kitų laivų dingo be pėdsakų kirsdami sąsiaurį. Vienas svarbiausių – 1858 m. britų karo laivas, su kuriuo prarasta virš 100 gyvybių. Pirmasis Baso sąsiauryje dingęs lėktuvas buvo karinis Airco DH.9 A, 1920 m. ieškojęs dingusios škunos Amelia J. 1934 m. ten dingo vos pradėtas eksploatuoti laineris. Viktorijos pakrantėje rasta šiek tiek jo nuolaužų. Po metų ties Flinderso sala prarastas dar vienas panašus lėktuvas, abiem atvejais nelaimių priežastimis laikomos žmonių klaidos ir prastai parengti lėktuvai. Antrojo pasaulinio karo metu keletas lėktuvų dingo pratybų metu. Pastaruosius incidentus greičiausiai sukėlė nepatyrusi įgula, vykdydama bombardavimo pratybas – panašių įvykių būta ir virš žemės.

Žmonės labai greitai mėgsta ką nors padaryti „paslaptingu“ – net jeigu tai būna visiškai ne antgamtiška. Aišku, iš kitos pusės galime nujausti, kaip atsirado mitologiniai gyvūnai :) Va Montauko monstras, arba Montauko pabaisa, išgarsėjo 2008 m. liepą. Tai buvo neatpažinta kaip teigiama katės dydžio būtybė (dydį daugiausia nustatinėjo pagal ant gyvūno nutūpusią musę), vandens išplukdyta į Montauko paplūdimį (Niujorkas). „Monstras“ buvo nufotografuotas iš įvairių kampų, tačiau mokslininkai jo niekada netyrė – išvis nežinoma, kas atsitiko su kūnu. „Padaro“ nuotrauka greit išplito internete, televizijoje ir spaudoje.

Kilo daugybė ginčių dėl „pabaisos“ kilmės. Spėlionių būta įvairiausių – gal tai vėžlys, parardęs kiautą (tačiau tokiu atveju būtų pažeistas jo stuburas ir iš kur tie dantys), gal koks nevykusio mokslinio eksperimento rezultatas – mutantas iš Gyvūnų ligų centro, gal koks bokseris ar po nepavykusios kovos išmestas pitbulterjeras (ale kad su snapu ir galvos forma ne visai būdinga), gal avis (o kur kanopos?), gal vandens žiurkė (bet be būdingų dantų), gal kapibara (bet kad kapibaros neturi uodegos), gal „fotošopas“… Šiaip kalbat apie vandens žiurkės teoriją, ji beveik reali - ištyrus to gyvūnėlio rentgeno nuotraukas, kelios jų iš tiesų priminė Montauko monstrą (kažkas panašaus į „snapą“, panaši uodega, pėdos, dydis…).

Kas sukėlė daugiausiai netikslumų, kalbant apie Montauko pabaisą? Ogi gan padorus apatinis žandikaulis su dantimis ir viršutinis žandikaulis, pasidabinęs lenktu snapu. Derėtų nepamiršti, jog vienas pirmųjų dalykų, atsitinkančių su kokiu nors pūkuotu gyvulėliu, kol jis negyvas paplūduriuoja vandenyje, būna nuslinkę plaukai - vienžo mielasis pūkuotukas pasidaro nemaloniai plikas ir išpurtęs (galima sakyt, kad panašiai kaip ištinęs, tik negražiau). Taip pat suyra snukio audiniai, palaipsniui atidengdami vis daugiau kaulo – iš pradžių snukio, po to ir galvos… Tuo pat metu oda neriasi nuo pėdų ir galūnių. Taigi vadinamasis „snapas“ greičiausiai yra atidengti Premaxilla kaulai. Panašumo jiems į snapą suteikia tai, kad gyvūnas neteko priekinių ilčių ir kandžių. Taigi, matomi kaulai ir priekinės galūnės rodo, kad greičiausiai tai – kiek apiręs meškėnas.

Apie panašų padarą, žinomą kaip naujasis Montauko monstras, pranešta ir Panamoje. Saujelė paauglių pamatė lėtą pliką padarą, jį uždaužė lazdomis ar tai akmenimis, pabėgo, o vėliau grįžo nufotografuoti. Padaro atvaizdai paskelbti televizijoje bei internete. Juos tradiciškai labai pamėto kriptozoologijos atstovai.

Vėlgi visi diskutavo, kas tai per žvėris galėjo būti, kol paaiškėjo, kad tas nelaimingasis – tinginys (būdingi lenkti pirštai ar kaip ten vadinasi tas daiktas pas juos, ilgos galūnės). Tiesiog netyčia (savo nelaimei) jis nupliko (beje, ne visiškai – šiek tiek kailiuko dar buvo likę) ir ne vietoje bei ne laiku pasipainiojo vaikams po kojomis.

Dėl visokių nuplikimų kenčia ir vargšai niežais sergantys kojotai, liaudyje dažnai apšaukiami čiupakabromis.

Panašiai būdavo ir su vadinamaisiais globsteriais, kuriuos krantan nuo seno išplauna bangos. Mėsingi, dideli lavonai, dėl kurių diskutavo daugybė susidomėjusių, buvo vadinami ir naujomis rūšimis, ir milžiniškais aštuonkojais, ir banginiais. Galų gale 2004 m. mokslininkai neapsikentę vieną tokį daikčiuką ištyrė. DNR analizė parodė, kad tai viso labo suiręs kašalotas.