agieshos blogas

teritorijos “pračekinimas”, arba “stirnų baidytuvė darbui pasiruošusi”

Šiandien, įgavusios šiek tiek patirties (pvz., niekada neišjunk fotoaparato ir nebijok zuikių) ir paragintos vakarykštės sėkmės (sutikti lapė, kiškis ir pričiuptos 7 stirnos), vėl iškeliavome pasibastyti po Nemuno apylinkes. Kadangi gerieji kerzai po vakarykščio pasivaikščiojimo buvo dar šlapi, apsiaviau ne tokius gerus. Dabar šie taip pat šlapi, be to, iki kraujų nutrynė kojas. Na, bet praslankiojome 3 – 4 valandas ir, nors negyvai nusikalėm (šuo jau kokia valanda nuo lovos neatkyla, grįžus namo netgi prašė ne kongo, o iškart griuvo miegot) ir nesutikom nė vieno kiškio ar lapės, stirnų matėm į valias – net du būrelius. Atrodo, jau pavyko „iššifruoti“ mėgstamiausias jų lankymosi vietas, nes toje teritorijoje matydavau jas ir šiltuoju metų laiku.

Paukščiai taip pat buvo pakankamai įsisiautėję, ypač kėkštai, du kalėsi į nieką nekreipdami dėmesio – turbūt net jei Tora būtų priėjusi ir letena patapšnojusi per nugaras, būtų pasiuntę ją kuo toliau ir toliau mušęsi. Šiaip ar taip, iš mūsų stebėtų peštukų vienas išvijo kitą, aš nufotografavau tik paralmėjusįjį, nes nugalėtojas kažkur pasislėpęs klykavo laimės šūkius.

Dabar galim kaupti jėgas, dar turim svajonę užfiksuoti zuikių kautynes (po to karto, kai šie besimušdami nusirito mums po kojų ir išgąsdino tiek mane, tiek šunį, pagalvojau, kad gal tai labiau įmanoma, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – šiaip ar taip, lyginant su situacija prieš 2 – 3 metus, bent mūsų teritorijoj jų padaugėjo).

pats eikliausias stirninas

daugiau foto - čia

Rodyk draugams

Kadangi šią žiemą dėl savotiškų klimato sąlygų teko praleisti gana pasyviai (mano mylimas šunelis ypatingai jautrus šalčiui, tiesą sakant, vėsus klimatas Tornadai atima judėjimo dovaną – geriausiu atveju ji bando eiti dvejomis kojomis, blogiausiu parneša mane namo), o po paskutinio gėdingo įvykio, kuomet kruopščiai susiruošusios namo parėjome nepraėjus nė 10 minučių nuo kelionės pradžios, nusprendėme klajonių džiaugsmus atidėti geresniems (šiltesniems) laikams. Aišku, gana problemiška turėti šunį, kuris itin jautriai reaguoja į daugybę klimato reiškinių (šaltis, sniegas, lietus, stiprus vėjas – kuo toliau bėga metai, tuo daugiau problemų ji atranda, bandydama išvengti pasivaikščiojimo, kuris tikėtinai gali būti nemalonus). Tačiau, mūsų dideliam džiaugsmui, išaušo toji diena, kuri puikiai tiko ilgam pasivaikščiojimui (ir sutapo su savaitgaliu, stebuklų stebuklas). Aišku, Tora truputėlį paverkšleno kelionės pradžioje, bandydama išraiškingai pakilnoti kojas (tai pirmas ženklas, kurį ji parodo, bandydama pasakyti, jog su tolesniu judėjimu gali kilti problemų), tačiau vėliau jokių ožių nerodė. Dideliam abiejų džiaugsmui, kelione nė viena mūsų nenusivylė.

Šiuo metu Nemunas mūsų „aptarnaujamoje“ srityje visiškai laukinis – nematėm jokių žmonių veiklos ženklų (koks pamišėlis tokiu metų laiku trenksis į tokias vietas), užtat įvairių gyvių pėdų – kiek tik nori ir kokių tik nori, nuo didžiausių iki mažiausių, daugiausiai – lapių, kiškių ir stirnų. Žvėreliai šiuo metu labai įsidrąsinę, galbūt kiek atpratę nuo žmonių, nes jų pilnos pievos. Iš arti matėm kiškį, lapę (panašiai toje vietoje, kur prieš porą metų stebėjom lapiukus) ir 7 stirnas, stirnos, kaip visada, tingėjo bėgti, bet kol susitvarkiau fotoaparatą, buvo jau gana toli. Dauguma žvėrių slapstosi krūmynuose, kurie supa nedidelius vandens telkinėlius. Kadangi ledas visur jau nekoks, o žemė daugelyje vietų atidengta, drįstu teigti, kad gyviai jau džiaugiasi artėjančiu pavasariu. Šilčiau apsirengus ir nejudriai įsitaisius saugioje vietoje, būtų galima pamatyti įdomių dalykėlių – juk visi matyti padarai pabaidyti atsitiktinai, o iš šuns reakcijos spėju, kad jų buvo daug daugiau, tik tie kiti geriau pasislėpę.

Iš paties Nemuno tiesą sakant nieko gero, nes sunku suprasti, kur jis prasideda, o kur baigiasi – visur vien ledas ir vanduo, taigi pastrapinėjom aplink ir ėjom toliau vaikyt zuikių. Ak, dar Torai pavyko įlūžti į upelį, vienžo ledas net ir saugiai atrodančiose vietose jau nelabai patikimas (nes ji sveria vos 30 kg).

p.s. daugiau šios nelabai įspūdingos mūsų žiemos foto pamatyti galima čia ir čia

Rodyk draugams

Vakarus mes leidžiame gražiai, nors, iš šono žiūrint, neypatingi jie. Džiaugsmai mūsų irgi maži – truputėlį to, truputėlį ano, ir jau smagu. Juk nedaug šioj žemėj reikia, ypač šuniui. Šiandien vėl buvom laukuose, braidžiojom po rudą žolę ir slapstėmės nuo aplinkinių. Radom šieno rulonus – tai mums labai patiko, pasitenkinimas tikrai buvo abipusis, nes aš galėjau fotografuoti, o šuo pozuoti. Juk svarbiausia – teigiama motyvacija, o jei abiem ji sutampa, kad ir iš kitų požiūrio kampų, tai jau gerai.

Netgi sukilo galvoje vaizdinys, kad tokioje vietoje galėčiau būti gotė – juoda suknele ir baltoku veidu (nesugalvoju, ką darytų plaukai), šuo, aišku, taip pat būtų juodas, gal koks kurtas. Iš pradžių jis ilgesingai žiūrėtų kur nors į tolius (nes kurtui taip tinka), tai simbolizuotų kokį nors užslėptą ilgesį (nes žmonės mėgsta simbolius), o aš stebėčiau mėnulį, apsuptą debesų – kaip kaljano dūmų. Tik va iš tiesų visai neprimenam mes to vaizdinio (nors šuo ilgesingai žvelgia į tolius, ir dažnai kažką pamato, ko aš nesuprantu, o aš žiūriu į tą mėnulį, bet vis viena negotiškai ir ne taip, kaip būna filmuose ar klipuose).

Paprastai mes daug tylim, tikrai daug. Tose vietose paliekame daug erdvės viena kitai. Aišku, tai nereiškia, kad mes nereaguojame viena į kitą (aš krypt, ji vypt). Šiaip ar taip, abi ganėtinai (kiek pavyksta) esame individualistės, mane nudžiugina pusiau pražydusi pienė ir balta rasota plunksna, ją – keisti kvapai, bet viena kitos pastebėjimuose nematom nieko aktualaus ar verto dėmesio – jos krūmas man panašus į šimtą kitų krūmų, mano pienė jai – į šimtą kitų objektų, kurie neskleidžia jokios informacijos. Po to mes pamatome gulbes, jos sudomina mus gan vienodai – nei per daug, nei per mažai (ką šuo galvoja, nežinau, bet man įdomu, kiek gulbei šalta, ką ji darys žiemą, kodėl žmonės nevalgo gulbių, kodėl jų tokie negražūs balsai ir vėl – ar nešalta tam vandeny; dar pamąstau, kad gera būti gulbe, nes gal jai ne taip šalta, kaip atrodo, be to, ji moka skraidyti).

Paprastai stengiamės išvengti kelių (jais važinėja automobiliai) ir einam žolėmis, jei tik jie tinkami tokiam judėjimui. Pievų augmenija sparčiai keičiasi, kas keli šimtai metrų, kai kur žemė drėgnesnė, kai kur sausesnė, dar mes pažiūrim į Nemuną, randam keletą įtartinų vandens telkinėlių, mišką, du žmones, pabaidytus paukščius, pamėtom ežiuką, pametam ežiuką, randam ežiuką, randam kelmą (graži spalva), aš atsiklaupus stebiu plunksną, ji ateina pažiūrėt, iš plunksnos nieko nelieka, ji sako, kad nesupranta, kas čia gali būti įdomaus.

Tada sparčiai temsta, darosi šalta (šiandien ji jau nebelipo vandenin), iki namų dar toli, sukamės atgal. Kartais vaikštom tomis vietovėmis ir naktimis, ypač vasarą, žmonės klausia, ar nebijau (kartais bijau, kartais nebijau), šuo nieko nebijo, tamsoje ten nieko blogo nėra, tik stirnos šokinėja, jos bijo labiau, negu kiti.

Grįžusios žiūrim filmą, aš labiau, negu ji.

Rodyk draugams