agieshos blogas

Šiltėjantys orai - pats tas metas apsilankyti kokioje akims, plaučiams (ir t.t.) malonioje vietelėje. Šį kartą taikinys buvo Kadagių slėnis, esantis Kauno rajone. Nežinia, ar vieta iš tiesų tokia populiari, ar šiaip liaudis susiruošė kur nors pasibastyti laisvadienį, tačiau lankytojų buvo nemažai. Jų sumažėja įveikus medinę dalį (būtent iš šios galima grožėtis daugelį traukiančiu vaizdeliu). Norintys gali pasibastyti po mišką, yra daug rodyklių, informacinių stendų, viskas itin aišku ir neklaidu.

Pagrindinis vaizdas, kaip teigiama aprašymuose, primena Alpes (Alpėse nebuvau, nežinau). Esmė ta, kad šlaituose auga daugybė kadagių, kartais tarp jų įsimaišo koks kitas augalėlis, tačiau iš esmės kraštovaizdis tikrai žavus, o nuotraukose jį įamžinti taip, kaip derėtų (ar norėtųsi) sunkiai pavyksta. Nemažai gėrio prideda ir apžėlusių marių vaizdas.

Pats medinis takas baigtas 2010 m., o oficialiai atidarytas 2011 m. vasarą. Jame gausu suoliukų, galima pasėdėti, pasimėgauti vaizdu bei tyru oru, daug kas mėgsta ten fotografuotis įvairiomis žaviomis pozomis besitrinant į turėklus ir tikintis, kad peizažas gausis nuostabus.

Kam labai įdomu, apie šią vietelę, jos istoriją, paskirtį bei kitas naudingas savybes gali paskaityti Vikipedijoje (spausti čia).

Kas sunkiai gaudosi, kaip ten ką rasti, gali pasinaudoti šiuo žemėlapiu.

Dar šiek tiek vaizdelių (visi jie užfiksuoti nusileidus nuo medinio tako ir blūdinėjant po mišką):

Kartas nuo karto vis išpuola kokia proga ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą (tradiciškai - nuo kelių valandų iki maždaug paros) praleisti natūralioje aplinkoje (mes ją vadinam gamta ir panašiai, na žinot, tas daiktas, kur atrodo visai neblogai, nepaisant tų šiukšlių). Dažnai kartu keliauja ir šuniukas. Paprastai tai būna Tora, nes su ja, pirma, galima jaustis kiek saugiau, antra, ji lengviau valdoma (Moškė klauso tik būdama kartu su Tora), trečia, jos higiena kiek padoresnė (tai reiškia, mažesnė tikimybė, kad ji parbėgs išsivoliojus šūde ar kokiame lavone). Abiejų šunų pasiimti praktiškai neįmanoma, nes viena panikuoja griaustinio metu, kita lyjant, važiuojant automobiliu Moškė bando užlipti ant stogo pro langą, sunku supaisyti, kuri kada įsipainiojo meškerėse, na ir šiaip tada išvyka tampa beprotnamiu.

Moškė džiaugaisi dėmesiu mums grįžus

Tora kadangi jau kaip ir perkopė tą brandos ribą, kur vienoj pusėj lieka spardymasis, kitoj pasitinka intelekto užuomazgos, būna itin rami (ne taip, kaip prieš šimtą metų).

aišku, ją tai pat dėl visa ko pririšu, nes į tą mažą gamtos užribį kartais kas nors mėgsta užklysti, ir dar tas pomėgis tikrinti meškerių kokybę į jas įsipainiojant (įsipainiojimas panašus į išspardymą, bet ne toks destruktyvus, jo blogybė ta, kad šuniui betikrinant meškerę kas nors supanikuoja ir pradeda šaukti, o tada supanikuoja ir šuo, galų gale panikuoti pradeda visi aplinkui, net žuvys)…

Iš pradžių, kad šuo nenuobodžiautų, bandydavau prigriebti daug visokių žaislų. Tikėjausi, kad senas geras numylėtas kong bus puikus užsiėmimas, tačiau jo kodas jau seniai nulaužtas. Čia pateiktas pavyzdys su kukurūzais - efektas matosi itin gerai (kongas paimamas už mažesnio galo ir išberiamas jo turinys). Jei “kamšalas” lipnesnis, jis būna mėtomas, bet pats maisto išgriebimo procesas netrunka ilgiau kaip minutę kitą.

Kadangi vasara itin įvairiapusė, bent kartą išvykos metu tenka susidurti su kokia nors audra. Ji mus arba užklumpa, arba išveja, arba palieka ramybėje (tik truputį pagąsdina). Prieš ateinant audrai galima pamatyti visokių įdomių debesų (kai paspaudžiat ant paveiksliuko, galit pamatyti didesnį):

dar va čia kartą mūsų link artėjo baisūs debesys, užpakalyje švietė saulė ir prieky matėm vaivorykštę, dar viskas griaudėjo ir atrodė, kad bus tikrai ne kažkas, bet staiga visa ta nesąmonė nurimo mūsų nepasiekusi:

prieš miegą paprastai pasirodo kas nors gražesnio:

Tai va, kaip jau minėjau, kartas nuo karto tenka susidurti su audromis - tai iš toli, tai atsidurti pačiam jų sūkury. Kartą sudalyvavom didelėse smagybėse - praktiškai vos spėjome pasiekti automobilį. Užtat apturėjome įspūdingų reginių, netgi pavyko užfiksuoti mažytę jų dalelę:

Žaibų pagauta kiek daugiau, bet dėl Pono Blogio stiklo ir ant jo krintančių lašų tie žaibai atrodo šiaip sau. Dar va kažkada Vieni Tokie artinosi naktį, bet buvo galima sakyti amalo stadijoje ir kažkur pradingo:

Po vienos audros (tiesą sakant, po tų kiek aukščiau pavaizduotų ryškių linijinių besitaškančių žaibų) šuo išgyveno šiokią tokią tragediją. Perkūnijos metu pasigrožėję žaibais, o audrai tolstant kiek numigę

(va taip)

mes vis dar buvom pasiryžę grįžti atgal į žvejybos vietą. Šuo šios beprotybės (lįsti laukan iš šilto jaukaus automobilio, kai lauke šlapias ir nesvetingas lietus) niekaip nesuvokė. Iš pradžių šuns žvilgsnis buvo nesmerkiantis - tik kiek panikuojantis (sakė, kad davai ne, nelipam):

Mes aišku, sakėm, kad šuniška nuomonė neįdomi. Po to šuo ilgai ilgai ją visaip išreiškinėjo. Liūdniausia, kad bandant pastatyti kokią nors kad ir menkutę pastogę, Tora nelįsdavo po ja   - atvirkščiai, bandydavo užsilipti ant jos, nes sėdėti ar gulėti ant šlapios žemės tikroms damoms nepridera.

Va šuo labai tragiškai nusiteikęs:

Žvilgsnis jau smerkiantis (na, kiek šunis žvilgsnis toks gali būti):

Itin susiraukšlėjęs šuo (nuo lietaus ji kažkaip pradeda virsti į šarpėjų) bando atsigulti. Paklotas labiau optinė apgaulė, jis šlapias kaip ir aplinka, bet įvaizdis yra viskas…

Galų gale lietui pasibaigus man teko įsitaisyti šalia ir ją šildyti, Tora nuo savęs, manęs ir pakloto nervingai laižė vandenį,  maždaug po 2 val. abi buvom šlapios, sustirusios ir piktos, tada ėjom į mašiną.

Čia dar toks tarpinis bandymas nesušalti

Sekantį kartą jau buvome protingesnės, pasiėmėme palapinę. Kadangi pasirūpinome daugybe šiltų drabužių, pastoge, taip toliau ir panašiai, oras buvo geras, bet šuniui palapinė vis tiek labai patiko. Tora ją taip pamėgo, kad kiekvieną kartą įeidama vidun nusilaižydavo letenas ir nedarė jokių reikaliukų šalia (vadinasi, 3 nakties pabudus nuo vis garsėjančio stenėjimo (išreiškiančio dideles kančias ir neviltį), tekdavo su šunimi eiti kur nors toli į pievą, kad nabagas ten ramiai neskubėdamas atliktų visus būtinuosius reikalus).  Teisybės dėlėi galiu pasakyti, kad mano šuo švaresnis ir tvarkingesnis negu dalis ten besilankančių žvejų, kurių kai kurie kaip buvo matyti su rimtu reikalu nesivargina bent į krūmus giliau įlįsti.

Čia šuo palapinės statymo laikotarpiu - saugo daiktus (beje, sargavo ji idealiai, sakyčiau, kad būtent taip, kaip ir reikia - ne pernelyg uoliai, kad lotų ant itin energingų bebrų ar eitų žudyti kokio užklydusio pašnekovo, bet pakankamai, kad įspėtų apie atėjūnus (maždaug nuo tos vietos, kur jie atsiduria prie pakankamai atokiai stovinčio automobilio ir arčiau). Jei atėjūnai neužmegzdavo jokio kontakto, įtariai bei atkakliai būdavo stebimi tol, kol pasišalindavo ar galų gale neišlaikę tą kontaktą užmegzdavo).

čia šuo miega

čia saugo palapinę su gyventojais

o čia sako “Labas rytas”

Laisvalaikiu medžiojau ne tik žaibus ir fotoaparatu persekiojau šunį. “Prigriebiau” ir truputį smulkmės.

čia toks džiūvėsis:

Gulbės su jaunimu

Šitas nukrito iš dangaus (tiksliau, iš medžio). Jo nagučiai labai stiprūs, bet atkabinus nuo drabužių, jis susirietė į kamuoliuką ir nejudėjo:

O čia kažkoks drugelis, radau jį ant dilgėlės, tai nežinau ką tai reiškia.

Ant dilgėlių ir aplinkui gyveno daugiau visokių įdomių padarų, jie labai mažyčiai ir nesikandžioja:

dar mačiau skraidančias nesąmones, kurias labai sunku nufotografuoti

Matėm ir vorų, vienas buvo šiaip

o kitas visai gražus ir gana didelis lyg ir vapsvavoris

khem, pabaigai - supermaistas

jeeeeee...

Išpuolus tokiai subtiliai situacijai, kada baigės mano [khem] mokymosi atostogos ir ta proga drąsiai grįžau namo (na, kiek nusilpusi ir autobusu), o šuo to sunkaus periodo metu iš nevilties slapta pradėjo čiulptis uodegą, nepamirštant ir to, kad oras buvo kažkoks kaip reta puikus (vis gi pavasaris), sekmadienį (nes šeštadienį šiek tiek norėjosi ilsėtis) su kaupu atsigriebėm už tas porą vienišų savaičių.

stafo tilktis

Tiesą sakant, mūsų standartinio Nemuno po tų žaviųjų potvynių daugiau taip ir nematėm, tad buvo itin įdomu pažiūrėti, kas ten naujo ar įdomaus vyksta. Na, vyksmas toks gana gyvybingas. Toje vietoje, kur buvom, sprendžiant iš grūsties, automobiliai dar nepravažiuoja, nes visi buvo sustoję prie artimiausios balos, bet nematėm nė vieno žmogaus, išskyrus kelis dviratininkus, gal išsislapstė visi kur ar pasuko kiton pusėn. Įveikėm tą balą (gerai, kad dar ėjau su kerzais, kitaip būčiau likusi šlapia kaip antis) ir pamatėm, kad paukščiai net siunta iš laimės.

Bandėm pasiekti didįjį po potvynio susidariusį gulbiantyną, aš ačiūdie kažkaip spėjau laiku sustoti, o Tora buvo patekusi į nepatogiąją padėtį, kada pradėjo grimzti purvynan ir žaviai (kaip tik gali stafas) su visu purvu pasiklimpaudama parskuodė atgal. viso to pasekmė - žaviai padabintos kojos, papilvė ir petnešos (viską, tiesa, vėliau nuskalavo Nemune).

Gulbės, jaučiu, stebėdamos tokį vaizdą tyliai kikeno į sparną, o antys ir dar ten visokie šiaip skraidė palei pat nosis, nes jie visi atseit labai drąsūs ir nieko nebijo.

Šiaip gražu, daug išvartytų ir papuoštų krūmų, žmonių pėdsakų dar nekažkiek (bet šį savaitgalį, jei dar vos vos nudžius tos kelios likusios balutės, jų turėtų pagausėti ir mūsų „prižiūrimame“ gale), visur labai keistos spalvos.

Vakare šiek tiek pažaidėm ir nuėjom prie tų vadinamųjų molduobių, matėm tris laukius, gandrą ir gal suopį, nepažįstu tų kitų paukščių (šiek tiek gėda, gal reikės pasitreniruot kada), dar radom daug šalpusnių, buvo labai smagu.

Šiandien vėl pradėjom sportuoti, nieko įdomaus neatsitiko (na, sutikom tokį berniuką, sužinojom, kad šiame gale Nemuno dar nepasieksim, tada berniukui biškį trumpai parodėm cirką – ir vajė vajė, pasirodo Tora jau moka šliaužti beveik kaip padorus šuo, kitaip sakant, jai nebereikia padėti prilaikant), dar va ežiuką pakeitėm į toookį sunkų geltoną kamuoliuką, nes kai jis visą žiemą pragulėjo lauke, Tora nuo jo nebesiseilėja. Lia lia lia, viskas vėl kaip senais gerais laikais (laimingas stafas – pavargęs stafas – tada šypsos tas stafas).

Daugiau foto čia.