agieshos blogas

Paprastai jau kokia pusė metų, kai filmus žiūriu tam tikromis „porcijomis“. Jų tematika gana skirtinga – tam tikro režisieriaus, tam tikro žanro ir panašiai. Pvz., viena pirmųjų porcijukių buvo seni siaubiakai, arba klasika. Teisybės dėlei kai kuriuos žiūrėjau tik todėl, kad taip reikia, be to, labai erzino kai kurios detalės – na man asmeniškai koktu žiūrėti į šleikščiai mielas mergaites, pakrantėje skabančias žiedlapius (visai nudžiugau, kai tas Frankenšteino zombis vieną tokią įmetė prūdan). Vienas smagesnių dalykų buvo Georges Méliès „Le Manoir du diable“ – pirmasis siaubo filmas (kam patinka tokios nesąmonės, gali pažiūrėti ir „Le monstre“), nors labai trumputis ir daugiau juokingas negu baisus, bet vis viena įsirašiau į DVD. Draculų tematikos šiaip nemėgstu (bet buvo smagu žėt į standartinį 1931 vampyro snukutį), o va 1931-ų Frankenšteinas su pabaisą vaidinusiu Borisu (ir tuo šauniu susidorojimu su kokčiai miela mergaite) visai patiko.

Na šiaip bandžiau pažiūrėti visus, nuo kurių prasidėjo dabartinių siaubų tematikos – pirmuosius vilkolakius, pirmuosius numirėlius, pirmuosius psichopatus ir t.t.. Po to sekė filmų pagal S. Kingą laikotarpis. Dabar esu sukaupus Hitchcocko kolekciją, jis vis dar laukia savo valandos ir užima brangią vietą kompe.

Kalbant apie filmų pagal S. Kingą mėnesį, skaudu, kad esu skaičiusi daugumą jo knygų, tad vaizdinė medžiaga, palyginus su jomis, buvo blankoka. Dalį filmų kartojau, nes jie jau kažkada buvo matyti vaikystėje. Kas patiko, tai Švytėjimas (The Shining – na juk klasika, ir aktoriai puikūs, tiesa, man ir vėl trūko to psichologinio įsijautimo kaip knygoj, taip pat skyrėsi tam tikri dalykai knygoje ir filme – turiu omeny ne smulkmenas, bet požiūrį į kai kuriuos dalykus, bet bent kraujų scena tikrai įspūdinga buvo), Stand By Me (skaičiau ir istoriją, ten kaip ir ne romanas buvo ir nieko iš tiesų baisaus kai pagalvoji, bet jis taip puikiai moka aprašyti) ir Gyvulėlių kapinės (Pet Sematary – patiko todėl, kad knyga labai patiko). Prisimenant vaikystę ir Langloljerus buvo smagu žiūrėti, aš dėl jų netgi kažkada praleidau mokyklinį Naujų metų ar kokio ten velnio vaidinimą. Lietuvoje, kiek pamenu, taip pat rodė Kerę (Carrie, nei knyga, nei filmas pernelyg nesužavėjo, na tiesiog trūko to šarmo, kaip istorija gal nieko, bet ne kaip siaubiakas, atsiprašau fanų), Kukurūzų vaikus (Children of the Corn – pirma dalis labiausiai patiko, o pačių naujausių, kur buvo 1999 ir vėliau, nebenorėjau matyti), Nakvišas (Sleepwalkers – pamenu, kai buvau maža ir man neleido žiūrėti tokių dalykų tokiu metu, laukiau, kol visi namai sumigs ir patyliukais vis viena žėjau, nes tai juk buvo mano dievuko kūrinys), Tai (It – nuo tada nemėgstu klounų), Kulkos griečiu (Riding the Bullet – puse velnio toks). Dar žiūrėjau „Cujo“ – apie pasiutusį senbernarą, knygos pabaiga labiau traumavo, o va Rūko („Mist“) atvirkščiai, knyginė pabaiga buvo ramesnė. The Running Man atveju neskaičiau knygos, tad buvo visai ką dabar, be to, Švarcas yra Švarcas, 1408 (apie tokį baisų kambarį) buvo ganėtinai įdomus. Iš Kingo dar turiu, tad privalau pažiūrėti (tik nežinau kada, juk ir Alfredas eilėje stovi), Cat’s Eye, Silver Bullet (turbūt gėda), The Green Mile (greičiausiai labai gėda).

Po Kingo ganėtinai automatiškai prasidėjo kiek naujesnių siaubo filmų metas, nepamenu, kiek truko, bet daugiau nieko ir nežiūrėjau. Mano subjektyvia nuomone, visų siaubo filmų viršūnė (ir šiaip mano filmų favoritas), dievas ir karalius, kūrinys, kurio niekas niekada nesugebės atkartoti – 1973 metų Egzorcistas (The Exorcist) – tai vienas iš tų retų atvejų, kai kūrinys pranoko knygą, galit juoktis už pilvų susiėmę, bet rašau jam 11 iš 10 :)

Dabar galima pasijuokti - Ghost Ship, oh ja, pradžia patiko, po to nieko gero, pamenu, kažkada su klase 12-toj klasėj mano rūsiuky žėjom, irgi tik pradžia patiko. The Mummy – graudi komedija. Resident Evil – galbūt nieko ypatingo, bet man kažkaip sulindo visos dalys, dar reik tą multiką ar kas ten per velnias sukurtas pažiūrėt. The Cell – na kas čia per siaubas, estetiškai gal ir nieko istorija, vaizdai patiko, bet siaubu vadinti šventvagiška, antros dalies net nežiūrėjau. SAW – nesuprantu, ką žmonės šitame mėšle mato, jame demonstruojami vaizdai manęs nejaudina, o istorijos, kuri sudomintų, jokios nėra, tad galima prisėsti ir žiūrėti nebent šlykštynes, bet jos ganėtinai nuobodžios. The Horsemen – šitas patiko, be dvasių ir panašiai, bet nebloga istorija, ypač kaip šiems laikams. Vampire in Brook – turbūt tai turėjo būt siaubo komedija, bet nei baisu, nei juokinga. The Unborn – filmas, kenčiantis nuo daugelio šiuolaikinių suabiakų ligos – pradžia gera, tikrai ganėtinai gera, bet antroje filmo pusėje persistengiama, po velnių, gal pamirškit vieną kartą tuos sumautus efektus, jie viską sugadina. Van Helsing – o viešpatie, visiškas nesusipratimas tikėjaus, kad bus kažkas pagal mangą, o buvo kažkas siaubingo, dalį net prasukau, kūrėjai persistengė su pasakų motyvais. I Am Legend – ot kažkaip nekeikčiau, bet antrą kartą nežiūrėčiau. Doom – jaučiaus lyg žaisčiau žaidimą (šiaip ar taip, tai vienintelis mano tikrai žaistas game, daugiausia bakalauro rašymo metu, perėjau visus doom`us nuo pirmojo), žinot, būna visokios pamokėlės kaip žaisti, tai va vietom jaučiaus lyg tokioje dalyvaučiau, buvo jei ne juokinga, tai graudu, o liūdniausia, kad logikos jokios, pasistengus iš jo būtų buvę galima išspaust šį tą geresnio. White Noise – ganėtinai suėjo. Underworld – dar vienas juokingas filmas, kai kūrėjai nebežino, ką daryti, kad pritrauktų dėmesį. The Omen (1976) – patiko, netgi knygą perskaičiau. Turiu naujesnę versiją, nedrįstu žiūrėti, tiesiog dėl išankstinio nusistatymo, ba širdis jaučia, kad naujoji nebus tokia puiki. Fear of the Dark – siaubiakas vaikams, gal netgi būtų buvęs visai nieko, jeigu kojos nebūt pakišę tie viską gadinantys pigūs efektai. Boy Eats Girl buvo toks juokingas, kad net nebaigiau žirėti (jau geriau tos avys, jų visų irgi nežiūrėjau, bet po to dalį vakaro bent pravaikščiojau keturiomis mekendama ir bandydama kam nors pragraužti kelius). Gremlins – ooo, gizmo kaka, čia neeilinis filmas, turėkit omeny, paprasti mirtingieji. Boogeyman – ai nu, pažiūri ir užmiršti. The Ring (1 ir 2 dalys) – tiesą sakant, buvo taip, kad prieš savo norą skambutį pažėjau daugiau kip 10 kartų, na ilga istorija, nenorėjau to, bet taip jau gavos, kad jis tapo mano daugiausiai kartų matytu filmu, po to perskaičiau K. Suzuki knygas, tada dar pamačiau japonišką versiją (nesuprantu, kam reikėjo kurt amerikonišką pakaitalą), tad galite mane laikyti Ringu eksperte. Fredžio serija (nežinantiems – joje karjerą pradėjo Deppas) ir jos vainikavimas Freddy Vs Jason. Kalbant apie pastaruosius filmus, Fredis – mano vaikystės herojus, o paskutinėje dalyje buvo labai gaila Jasono. Šiaip nieko ypatingo. Night Of The Living Dead – regėjau daug įvairių, ir atseit baisių, ir juokingų, na, tokius reikia pažiūrėt. Laid to rest – tiesą sakant, pingvinukas Lolo buvo baisesnis, na gal šiaip nejaučiu potraukio tokio tipo filmams, kiek žiūrėdavau, tiek nesuprasdavau, kame smagumas, nei įtampos, nei dar kas. Poltergeist – klasika, nebaisus, žinoma, kad ne, man jaunai nebaisus buvo, bet kažką truputėlio turi. Halloween serija – nuo mokyklos džiaugiausi, o Maiklai Majersai :D The Bunker – na kaip visada, pirmoji pusė turėjo kažką tokio, antroji ne visai, bet susižiūrėjo. Beetle Juice - oi puikus, dar žėjau po Bad Santa, tai visai šaunu buvo kai atitinkama nuotaika neišblėso, nepamenu kada taip smagu buvo, vienoj vietoj net juokiausi. Silent Hill – na ką dabar, per du kartus sužėjau iš karto nesulindo. Ir dar toks filmas, pavadinimo nepamenu, apie vaikų namus, juose įsidarbinusią nėščią moterį, pamišusią mergiotę ir tų namų paslaptį – patiko, daugiausia dėl pamišusio mergiotės). Dar laukia The Deaths of Ian Stone, nežinau, ar verta žiūrėti.

Po siaubų atėjo metas Q. Tarantino erai. Taip, išaušo ir jo valanda. Šiaip šitas dėdis visada buvo mano favoritų sąraše (netgi jo muzikėlės kažin ko vertos) ir jo filmus kai tik pasitaikydavo proga vis pažiūrėdavau (o už pirmąjį kartą ačiū Tadui su Edita ir From Dusk Till Dawn), bet dabar spoksojau į visus – vieną po kito. Štai kad ir Pulp Fiction – oi, nepamenu, kada taip smagu buvo, iš to smagumo trypiau kojytėm žiūrėdama. Na, kad ir Travolta – pastebėjot, kad jis juda taip, lyg jo galvoj grotų muzika, bet jau aš jį matydama vis girdžiu kažką panašaus į Chuck Berry - you never can tell. Four Rooms – smagiausia buvo su Banderaso vaikučiais. Kill Bill – tiesą sakant, taip patiko, kad netgi žiūrėjau versiją,filmuotą kažkokiam pigiam kino teatre su kinų subtitrais. Sin City – jis buvo vienas iš kelių, prikišusių nagus, bet kūrinys nuostabus, žiūrėjau kelis kartus. Grindhouse. Death Proof – dar kartą įsitikau, kad Tarantino mėgsta moteris (bent jau jo filmuose jos visada būna ypatingos, net jeigu tai ir ne Uma). Naujesnėm dalim dar taupausi, tokiems dalykams reikia ypatingų akimirkų.

Dabar galite juoktis – atėjo… Johnny Deppo eilė. Man jis patinka. Tikrai patinka. Šis mėnuo priklauso jam. Daugiausia dėl to, kad jo personažai būna ypatingi. Na va žmogus turi kažką tokio, nes jei jau tarp filmo aktorių yra Deppas, gali būt tikras, kad filmas bus savotiškas – ir ne iš blogosios pusės. Pradėjo jis su Fredžiu A Nightmare on Elm Street, matėt? Aš mačiau, visai netyčia, tik po daug metų sužinojau, kad ten jis vaidino. Cry-Baby – nors imk ir nusižudyk, juk tai kažkas nuostabaus. Edward Scissorhands – dar vienas nuostabus filmas, mačiau kelis kartus. Don Juan DeMarco – ganėtinai patiko. Dead Man – turbūt labiausiai sužavėjęs filmas iš tų, kuriuose vaidino Deppas. What’s Eating Gilbert Grape – smagiausia, kad nepažinau DiCaprio. Arizona Dream – puikus filmas, ypač patiko dukra. Fear and Loathing in Las Vegas – na, tai jau klasika. Blow – geras filmas, po jo sapnavau, kad stumdau įvairius augalus. Pirates of the Caribbean – pirmoji dalis patiko bene labiausiai, bet laukiu ir ketvirtos. Once Upon a Time in Mexico – turbūt tas bičas nebuvo pagrindinis herojus, bet man įsiminė labiausiai. Finding Neverland – žiūrėjau šiandien, vienoj vietoj beveik susigraudinau, bet už Deppą labiau patiko berniukai. Charlie and the Chocolate Factory – savotiškas, ne viršūnė, bet ganėtinai smagus, pažiūrėjau su malonumu. Corpse Bride – šitą jis tik įgarsino, bet multikas man patiko. The Ninth Gate - ot šitas visai neužavėjo, na tieisog nejutau jokio malonumo žiūrėdama. Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street – uuuuu, laaabai patiko.

Na, o dabar laukia… hohoho – Bruce Lee ir Chuckas su draugais. Ką, negi tikėjotės kažko gilaus? :D

aigi, neypatingos pertraukėlės proga nusprendžiau prisiminti savo pirmąjį tikrai įsimintiną anime. Žiūrėjau jį gana ilgai, po seriją per dieną ir dar turėdavau šiokių tokių problemų, kadangi pirmas dalis parsisiunčiau smagiai, o va paskutinės netikėtai iš tos mielos vietos dingo, tad teko žiūrėti per Youtube… Na, pas Youtubį žiūrėjau ir Elfen Lied, kentėt galima…

Tas smagus anime – Wolf‘s Rain. Iš pradžių aš jį radau šiaip ieškodama vilkų paveiksliukų, po to kol daėjo, kad ten ne tik paveiksliukai, kaip jį parsisiųsti ir panašiai… Labai graži istorija ir nuostabus piešimas, garso takelis irgi į temą. Šiek tiek linksmina, kad įvairūs pavadinimai užrašyti rusų kalba.  Jei kalbėsimapie pačią idėją - labai gera, kai kurie asmenys netgi randa panašumų tarp induzimo ir šio anime minčių.

Pabaiga… apie pabaigą nerašysiu, tiesiogiai ji gal ir atrodo liūdna ir ne į temą, bet iš tiesų nėra viskas taip jau blogai :)

Taigi, tas Wolf‘s Rain pasirodė 2003 metais, turi 26 epizodus (kiekvieno trukmė – maždaug 24 minutės) ir 4 OVA. Šitą labai malonų daiktą sukūrė Keiko Nobumoto.

Veiksmas vyksta ateities (na, gal greičiau alternatyviame) pasaulyje. Žmonės, kaip reikėjo tikėtis, nuniokojo žemę, miestai nuskurdę, juos valdo kilmingieji, o paprasti žmonės, tai yra, šiaip nusikaltėliai, užsiiminėja kasdieniškesniais dalykėliais. Dauguma gyvūnų jau išnykę.

Šiame baisiame apokalipsiniame pasaulyje sklando legenda apie vilkus, kurie pasirodys prieš pat pasaulio pagalbą ir su Mėnulio mergelės pagalba nuves visus į išsvajotą Rojų (toji legenda aprašyta „Mėnulio knygoje“). Žinoma, dauguma žmonių nebetiki šia legenda - su tais vilkai yra problemų, nes teoriškai jie jau 200 metų yra išnykę. Tačiauuuuu iš tiesų jie vis dar egzistuoja ir sugeba manipuliuoti žmonių protais taip, kad šiems atrodo, jog mato saviškius, o ne vilkus, ir infiltruotis į mūsų visuomenę (tiesa, atidžiau žiūrintys kai kur dėl to manipuliavimo protais gali pastebėti netikslumų). Jei vilkus prilyginsime kažkam panašaus į angelus, gausis, kad žmonės yra puolę vilkai.

Istorija prasideda Šalčio mieste. Dauguma jo gyventojų skursta. Kiba bastosi, ieškodamas Mėnulio Mergelės ir sutinka Tsume (na, jų susitikimas nebuvo labai malonus, pora lavonų, pjautynės ir panašiai), Hige bei Toboe. Jie susiburia į tokią a la gaują. Mieste juos persekioja buvęs šerifas Quent, labai daug geriantis ir griežiantis dantį ant vilkų, kadangi, jo nuomone, šie išžudė jo šeimą.

O Gėlių Mergelė, arba Chesa, sukurta tokio Darcia žmonių, tūno laboratorijoje, tiriama tokios Cher. Na, jai (mergelei, ne Cher) pavyksta pasprukti ir prasideda kelionės bei nusivylimai.

Jie keliauja ieškodami rojaus, o Cher prisijungia prie miesto kariuomenės, kad tik galėtų atgauti Chesa. Paskui Cher neviltingai slenkioja jos buvęs vyras Hubb, o Quent su Blue (savo šunimi) persekioja ir bando iššaudyti vilkus. Deja, vieną dieną Blue tiesiogiai pakontaktuoja su Chesa, ir, netikėtai paaiškėjus, kad taip pat yra vilkas, palieka savo šefą ir iškeliauja su gauja.

Vargšę Chesą pričiumpa tai vieni, tai kiti, na, žiūrim žiūrim žiūrim… Į pabaigą piktas dėdė Darcia išprotėja (jam labai reikėjo Mėnulio Mergelės, ba jis taip pat svajojo su jos pagalba patekti į Rojų)…

Į gaują (na, jie patys teigė, kad nėra gauja) susiburia keli vilkai ir eina ieškot rojaus. Jie turi šiokių tokių problemų, nes kiekvieno tikslai bei charakteriai skirtingi, tačiau bėgant epizodams (oi, dienoms) pradeda vis labiau vienas kitu pasitikėti ir pabaigoje tampa kaip ir vilkų gauja.

Kiba (Iltis) – baltas mistiškas vilkas, kaip ir grupės lyderis (gauja iš teisų neturi tikro šefo).

Jis instinktyviai ieško Rojaus ir labiausiai tiki Chesa. Iš pradžių jis bjaurėjosi vilkais, kurie apsimetinėja žmonėmis. Kai Kiba buvo mažutėlis, jo gaują išskerdė. Nuo tada jį augino šamanas.

Tsume (Nagas) – pilkas, šaltas, šiurkštus ir labai savimi pasitikintis vilkas.

Ant jo krūtinės – X formos randas. Stiprus kovotojas. Amžinai pešasi su Kiba ir netiki rojumi. Iš pradžių, kaip ir Kiba, jis turėjo savo gaują, bet ją taip pat išnaikino. Iki klajonių ieškant rojaus pradžios jis gyveno su žmonių, plėšiančių traukinius, gauja.

Hige (Ūsas) – gelsvai rudas vilkas, jam dažniausiai rūpi maistas.

Šiaip toks atsipūtęs, bet tuo pačiu ir racionaliausias. Su vilkais eina ieškoti to rojaus, bet nėra paieškomis taip užsidegęs, kaip Kiba. Turi geriausią uoslę gaujoje.

Toboe (Staugimas) – jauniausias. Rudas vilkas.

Toboe užaugino senė, bet jis netyčia ją nužudė (na, moteriškė jį šėrė, jis labai šokinėjo, toji gavo širdies priepuolį ir viskas). Toboe nešioja apyrankes, kurias jam atidavė ta senė.

Blue – ji gaujoje atsiranda vėliau. Buvo šerifo šunimi ir padėjo medžioti vilkus.

Chesa – Gėlių Mergelė. Ji sukurta alchemijos pagalba iš Mėnulio Gėlės. Iš pradžių Chesa ilgai miegojo laboratorijoje, tačiau, atėjus lakui, pabudo ir paspruko su vilkais, kuriuos labai myli. Kiekvienas vilko kraujo praliejimas Chesą labai skaudina.

Darcia – šio tipo praeitis neaiški, bet dabar jis nori patekti į Rojų kartu su savo negyva (bet apraišiota kažkokiais vamzdžiais) meile Harmona. Jie abu buvo prakeikti su visa savo meile.

Harmona – Darcia mylimoji. Ji guli negyva ir išblyškusi Darcia rūmuose, prijungta prie šimtų laidų.

Cher Degre – mokslininkė, tiria Chesa.

Hubb Lebowski – buvęs Cher vyras. Jis vis dar domisi ja ir svajoja apie tai, kad jie vėl galės būti kartu.

Quent Yaiden – buvęs šerifas, bando išnaikinti vilkus – taip keršija jiems už išžudytą šeimą. Na ir daug geria bei kai kada gali pamatyti tuos vilkus.

Visą garso takelį kūrė Yoko Kanno, na, o dainelės įrašytos labai skirtingų atlikėjų iš viso pasaulio – nuo Japonijos iki Lenkijos.