agieshos blogas

Daugumai šunų savininkų paruošto gyvūnų maisto koncepcija visiškai priimtina - žmonės valgo žmonių maistą, gyvūnai gyvūnų, tačiau taip buvo ne visada. Dabar itin populiarūs ėdalai egzistuoja tik maždaug pusšimtį metų. Bet kokiu atveju ši pramonės šaka labai populiari ir pelninga – 2007 m. JAV šunų savininkai komerciniam ėdalui išleido 8,5 mlrd. dolerių. Kalba eina apie įmones, kuriose per valandą pagaminama 12 mln. svarų šunų ėdalo. Taip yra todėl, kad ekonominio ėdalo patogus vartojimas, o ir kaina „nesikandžioja“. Tačiau jo gamyba reikalauja daug reglamentavimų, dokumentacijos tvarkymo, tikrinimų ir kokybės kontrolės.

Dauguma parduotuvėje matomų ėdalų šunims yra sauso ėdalo ar konservų pavidalo. Sauso maisto drėgmė 6 – 10 proc., konservų – 60 – 90 proc. Rečiau pasitaiko pusiau sausas maistas, turintis 25 – 35 proc. drėgmės. Daugelis sausų ėdalų už konservus pigesni, be to, atidaryti jie ne taip greit sugenda. Be to, sausas ėdalas yra maistingesnis negu konservuotas, kadangi didesnę konservų dalį sudaro drėgmė. Vadinasi, šuniui turi būti sušerta daugiau konservų (g), negu sauso ėdalo.

Liūdna, tačiau dažnai ėdalas parduodamas omenyje turint ne gyvūną, o jo savininką. Gražios formos, įvairios spalvos, egzotiški skoniai – tokių savybių žmonės įprato tikėtis iš savo maisto. Mūsų vaikai mėgsta įvairių spalvų, formų ir kvapų maistą, tačiau šunys..? Spalvos ir formos skirtos jums, o ne gyvūnams. Rinkodaros esmė – įtikinti vartotoją įsigyti būtent TĄ produktą iš milžiniškos panašių gaminių jūros. Ryškios etiketės, akį rėžiančios pakuotės, specialios formos ir spalvos, aktyvi reklama - mes verčiami tikėti, jog mūsų šunys ėda kruvinus dar šiltus viščiukų gabalus, šviežius grūdus ir net gauna šiek tiek daržovių. Deja, tai tik įvaizdis. Iš tiesų gyvūnų ėdalų pramonė gamybai naudoja ingredientus, netinkančius žmonių maistui. Jie padaryti iš atliekų, kuriuos jūsų augintinių dėka užuot tapusios bevertėmis neša didelį pelną.

1990 m. San Francisco Chronicle pranešė, kad ėdaluose gali būti užmigdytų naminių gyvūnėlių. Nors ėdalų gamintojai kategoriškai neigė šį pranešimą, Amerikiečių veterinarų asociacija ir FDA istoriją lyg ir patvirtino. Ėdaluose rasta eutanazijai skirtų medžiagų likučių, tačiau DNR testai fakto nepatvirtino. Gandų skalndo daug, iš tiesų šunų maisto įmonės nenaudoja keliuose užmuštų žvėrių ir panašių nesąmoningų šaltinių dėl ingredientų, bet itin mėgsta pigius ir lengvai prieinamus kukurūzus, kviečius, ryžius, bulves, sojas, mėsos miltus. Daugumai žmonių tie sausi ėdalai, dar papildomi daržovėmis ir šiek tiek virtuvės atliekų, visiškai priimtini.

Mes mėgstame, kai didesnę ėdalo dalį sudaro mėsa. Kadangi žmonių maistui rečiau vartojami galvos, kaulai, kraujas ir vidaus organai, jie dažniausiai ir atsiduria gyvulėlių pašaruose. Bet kokiu atveju beveik kiekviename ėdale pamatysite mėsos šalutinių produktų. Jie ruošiami atskirose įmonėse, iš kurių gabenami ėdalo gamintojui. Šis gautą mišinį papildo angliavandeniais (jų šaltinis – grūdinės kultūros, kukurūzai, ryžiai, bulvės), tirštikliais (guaro derva), vitaminais, mineralinėmis, maistinėmis medžiagomis, dažikliais ir konservantais. Kokybiškesnių ėdalų gamintojai naudoja fiksuotas formules, prastesnių receptai dažnai keičias, priklausomai nuo to, kokie pigūs ingredientai prieinami tam tikru metu. Pvz., gamintojas gali nuspręsti kukurūzus pakeisti kviečiais, jei tais metais kviečių kainos itin mažos.

Ėdalai kaip žinia skirstomi į kelias kategorijas. Prekybos centruose dažniausiai sutinkami ekonominiai pašarai turi nedaug maistingųjų medžiagų, jų didesnės rekomenduojamos šėrimo porcijos. Premium ėdalų prekybos centruose rasti sunkiau, jie dažnesni gyvūnų parduotuvėse ir veterinarijos vaistinėse. Juose gerų ingredientų daugiau, pašaro sušerti reikia mažiau. Patys vertingiausi – super premium klasės ėdalai, kurių nerasite jokiame prekybos centre, tik gyvūnų parduotuvėse, vet. vaistinėse ar internetinėse parduotuvėse. Juose daugiausia gerų ingredientų, dalis jų - tinkantys žmonių maistui. Šių pašarų gamintojai atsisako sintetinių konservantų, pakeičia juos natūraliais, nenaudoja dirbtinių skonį gerinančių ar dažančių medžiagų. Toks ėdalas bus brangesnis, tačiau šuo suės mažesnį jo kiekį.

Kai kurie maisto produktai skirti šunims su specifinėmis problemomis ar poreikiais, pvz., dažnai sergantiems šlapimo takų infekcijomis, atitinkamo amžiaus ar aktyvumo šunims. Yra specialių ėdalų šunims, kurie alergiški tam tikriems ingredientams, pvz., vištienai, kviečiams ar kukurūzams. Tokie ėdalai turi „naujus“ baltymus, ar kokį įprasto grūdų krakmolo pakaitalą. Mėsos rūšis gali varijuoti nuo įprastos, pvz, ėriena ar jautiena iki retesnės kaip elniena ar antiena. Angliavandenių šaltiniai būna bulvės, ryžiai, miežiai. Verta paminėti, kad alergijos dažnai atsiranda dėl nuoseklaus tam tikrų baltymų vartojimo, dažniausiai ilgai maitinant tuo pačiu ėdalu.

Daugelis žmonių dar tik mokosi skaityti etiketes ant ėdalų pakuočių. Jie žiūri, kiek ėdale yra baltynų ar vitaminų. Svarbu žinoti, kad lyginti reikia ne tik baltymų kiekį, bet ir jų kokybę, šaltinį. Vienas iš dviejų pirmų išvardintų ingredientų konservuotame maiste ir vienas iš pirmų trijų sausame turi būti gyvūninės kilmės.

Kiti šėrimo būdai

Yra keletas mažiau žinomų ėdalo alternatyvų. Šaltyje džiovintas ar šaldytas maistas būna žalias ar virtas (bet ne perdirbtas kaip sausiukai). Idėja – praleisti tradicinį sauso/konservuoto ėdalo perdirbimo etapą. Taip nesinaikinamos maistingos medžiagos, tačiau ėdalo galiojimo laikas trumpas.

Dehidruoto, kilusio iš virto ar žalio maisto, ėdalo produktai džiovinami ore, siekiant sumažinti drėgmės lygį. Dehidratacija – viens geriausių būdų išsaugoti maistą. Dehidratacijos metu pašalinamas tik vanduo, o vitaminai, mineralinės medžiagos, fermentai lieka. Primena sausą ėdalą, prieš šeriant užpilamas vandeniu. Daugelis dehidratuotų produktų laikomi žali, išskyrus mėsą ir kiaušinius, jiems naudojama aukštesnė temperatūra, kad būtų užmušti mikroorganizmai. Dažnai dehidratuoti produktai gaminami iš žmonėms tinkančios mėsos.

Šviežias ar atšaldytas ėdalas gaminamas iš pasterizuotų šviežių ingredientų. Produktas lengvai apverdamas ir greitai uždaromas vakuuminėje pakuotėje. Tuomet laikomas šaldytuve iki maitinimo. Ši maisto rūšis labai pažeidžiama jei sugadinama pakuotė, žemoje temperatūroje „išlaiko“ 2 – 4 mėn.

Namų gamybos dieta pagrįsta tuo, kad šeimininkas ją kuria pats. Daugelis gyvūnų augintojų patys šeria savo šunis, jų racioną sudaro virta ar žalia mėsa, malti kaulai, daržovių tyrė, vitaminų priedai su taurinu. Vieni šunų augintojai šunims duoda šunų vitaminus, kiti – žmogiškus. Jie argumentuoja, kad visada gali atrinkti šviežius, natūralius maisto produktus, daugiau mėsos. Šiems gamintojams sukurta daugybė receptų. Tiesa, nesutariama, ar į ėdalus dėti žalią, ar termiškai apdorotą mėsą. Dabar kai kurios mažos kompanijos namie verda šunims patiekalus ir parduoda juos specializuotų gyvūnų parduotuvių pagalba ar internetu.

Vegetarišką šunų ėdalą gamina kelios įmonės. Baltymų šaltini būna tokie ingredientai kaip avižiniai dribsniai, žirnių baltymai ir bulvės. Vegetarišką ėdalą šeimininkas pasirenka dėl to, kad pats yra vegetaras, dėl tam tikrų šuns ligų ar dėl to, kad šuo alergiškas.

BARF dieta skirta šunį grąžinti į „laukines šaknis“. Šuo šeriamas žaliais mėsingais kaulais ir smulkiai maltomis daržovėmis. Svarbu ėdalo nevirti. Daržovės turi būti sukapotos labai mažais gabaliukais, kad šuns organizmas galėtų jas pasisavinti. Katkartėmis rekomenduojama (kartą savaitėje) organų mėsos – inkstų, kepenų, širdies. Galima organų mėsą maišyti su kita mėsa, tačiau ji negali viršyti 20 proc. Panaši, tik „mėsiškesnė“, yra RAW koncepcija.

Istorija

Komercinio šunų maisto istorija palyginti su tuo, kiek laiko šunys buvo mūsų palydovai, itin trumpa. Deja, dauguma žmonių, gimusių per pastaruosius 50 metų, neturi jokio suvokimo, kaip kitaip, negu sausu ėdalu ar konservais, dar galima šerti šunis. Terminas „šunų maistas“ tapo tokia tvirta sąvoka žodyne, kad dauguma žmonių tvirtina, kad niekada nemaitino šuns „žmonių maistu“. Ironiška, tačiau komerciniai šunų pašarai tėra perdirbti žmonių maisto produktai.

Iki komercinių ėdalų pasirodymo šunys ėsdavo tai, kas būdavo šeimininko namuose. Kaimo šunys ėdė mėsos gabalus ir subproduktus, kurių gaudavo po gyvulių skerdimo, pieną, kiaušinius ir maisto atliekas, miesto šunys – atliekas, subproduktus, pigią mėsą. Laimingesniems gyvūnams ėdalas būdavo ruošiamas specialiai.

Iš senų laikų daugiausia rašytinių šaltinių likę apie medžioklinių šunų šėrimą. Vienoje 1781 m. enciklopedijoje minima, kad elnio širdis, kepenys bei kraujas maišomi su sūriu, pienu bei duona ir duodami medžiokliniams šunims. 1785 m. anglai rašė, kad šuo visada privalo turėti švaraus vandens ir niekada neėsti dvėselienos. Miežiniai miltai, kviečių atliekos su sultiniu ar nugriebtu pienu laikyti labai tinkamu maistu. Teigta, kad galima įdėti nedidelį kiekį spirgų, iškepti ar išvirti avies kojas. Medžioklės sezono metu šunis šerti vakare, ryte duoti nebent pieno. Sustojus pasistiprinti dienos metu, šuniui turėti duonos ir pieno. 1833 m. rašyta, kad šuo nėra nei visiškas mėsėdis, nei visiškas žolėdis, o „maišyto pobūdžio“, jam tinka bet koks kūnas ar daržovės. Medžiokliniai šunys ne sezono metu gauna miltų su pienu. Bulves galima maišyti su pienu ar sviestu, grūdai rekomenduojami nuo miežių iki avižų. Maistas, kad būtų skanesnis, gali būti maišomas su riebalais. Šunis šerti ne dažniau kaip kartą dienoje. Geriausiu maistu veislynuose šalia miestų laikyti 30 - 40 min. virti avių žarnokai ir kulšys, į skystį po virimo įtrupinama duonos ar įberiama miltų ir jis taip pat sušeriamas. Galima naudoti paukštienos subproduktus. Tinka visi kaulai, išskyrus žuvų. 1844 m. šunims duodavo specialią sriubą iš mėsos, lajaus, duonos, vandens.

Apie 1860 m. James Spratt, elektrikas iš Ohajo, Londone pardavinėjęs žaibolaidžius, pamatė, kaip šunų gauja laukė palei molą, kol kas nors išmes apipelijusių sausainių ar sutrūnijusių maisto gabalėlių. Tu metu buvo paplitęs maitinimo tipas, kada kaip „lėkštė“ naudotas plokščias duonos gabalas arba neapdorotos medinės lentelės. Maistas dėtas ant tos duonos ir kartu su atliekomis, sugedusiu maistu ir virtais kaulais buvo metamas šunims.

Spratt nusprendė, kad gali sugalvoti ką nors geriau negu duona ir sausainiai, tad jis pagamino kaulo formos biskvitus iš kviečių, daržovių, burokėlių ir jaučio kraujo. Idėja daug kam patiko. Spratt šunų maisto bendrovė suklestėjo, pradėjo tiekti ir kitus pašarus, pvz., žuvų maistą, veterinarinius vaistus. 1950 m. Spratt’s tapo General Mills dalimi, 1960 m. įmonę nupirko Spillers šunų ėdalo kompanija (dukterinė Purina įmonė, priklausianti General Mills). Šiandien Spiller vis dar egzistuoja – jie gamina Bonio kaulo formos sausainius.

Kukurūzų glitimo pašarai pirmą kartą pagaminti 1882 m., o pirmaujantis pasaulyje Purina įkurtas 1894 m. 1907 m. FH Bennett su Milkbone šunų sausainiais tapo Spratt konkurentais. Milkbone ir Spratt dominavo iki 1920 m., kai Ken-L-Ration pirmą kartą pristatė konservuotą šunų ėdalą. 1927 m. Purina atidarė pirmąją pašarų gamyklą Kanadoje (ji veikia ir dabar).

Po pirmojo pasaulinio karo nežinota, kur dėti milžinišką arklių ir mulų skaičių bei daugybę šių užmuštų gyvūnų, tad jie pateko į konservus, kurie tuo metu buvo itin pigūs. Konservų populiarumas itin augo nuo 1930 m. ir 1941 m., jie sudarė 91 proc. JAV parduodamo ėdalo šunims. Gaines Food Co 1930 į konservus pradėjo dėti sausus mėsos miltus. Antrojo pasaulinio karo metu situacija pasikeitė - pritrūko alavo (tad pabrango pakuotės), sunyko arklių perteklius. Bet iki karo pabaigos naminių gyvūnų ėdalų pramonė atsigavo. Tokios kompanijos kaip Nabisco, Quaker Oats ar General Foods šalutinius gamybos produktus pradėjo naudoti kaip pelningą papildomą pajamų šaltinį gaminant gyvūnų ėdalą. Po Antrojo pasaulinio karo ėdalų gamintojams skerdyklos parduodavo ne žmonių klasės, ligotų gyvulių mėsą, naudoti netinkamas gyvūnų dalis ir mėsos šalutinius produktus. Šviežia mėsa laikyta pernelyg brangiu pašaru. Kadangi daugelis šių mėsos šaltinių buvo netinkami žmonėms ir galėjo platinti ligas, juos maišydavo su grūdais, jų išaižomis bei sąšlavomis ir kaitindavo kelias valandas ar net dienas, kol gautas granules būdavo galima tiekti vartotojams. Kurį laiką rinkoje pirmavo konservai, kol 1957 m. Prasidėjo revoliucija - Purina pradėjo prekiauti ekstruzijos proceso metu pagamintu sausu šunų ėdalu „Chow“. Šie ėdalo gabalėliai buvo daug didesni ir lengvesni negu granulės, suteikiantys išvaizdą „daugiau už jūsų pinigus“. Pradžioje tas pats maistas būdavo parduodamas ir šunims, ir katėms.

Sausas maistas padėjo sutaupyti laiko, kurį surydavo vakarienės augintiniui gaminimas. Taip pat naudos davė itin profesionali rinkodaros kampanija. Pirmiausia žmonėms imta aiškinti, kad pietų stalo atliekos gali būti kenksmingos šunims. Ypač aktyvi kampanija pradėta 1964 m. Pet Food Institutui informuojant visuomenę, kad maisto likučiai pavojingi ir kad svarbu šunis šerti perdirbtu maistu. Ta tema parašyta tūkstančiai straipsnių laikraščiuose, keliolikoje žurnalų ir paskelbta 91 radijo laidoje. Tęstinė rinkodaros strategija buvo naudoti televizijos įžymybes reklamoje, taip pat dažyti šunų maisto granules, kad jos atrodytų natūralios ir malonios šeimininko akims. Naminių ėdalų reklamos reguliariai rodomos žiniasklaidoje, jų dizainas sukurtas patraukti šeimininko dėmesį. Ėdalų pakuotės irgi atkreipia dėmesį. Rinkodaros strategijos pasiteisino su kaupu.

Dar viena rinkodaros strategija buvo specialios dietos, skirtos ligotiems šunims. Pirmoji pasirodė 1948 m., ji skirta inkstų ir širdies ligomis sergantiems gyvūnams. Vėliau ji išsiplėtė į mažiausiai 20 specialių dietų. Pirmasis 1980 m. šią idėją išplėtojo Dr Mark Morris, Hill’s Pet Products (Science Diet) įkūrėjas. Juo pasekė Purina Company ir dar kelios bendrovės. Hill’s produktus siūlė tik veterinarai – tai padėjo vaizduoti šunų mitybą kaip itin sudėtingą, galų gale visuomenė pradėjo kliautis veterinarų patarimais, o ne savo nuomone ar sveiku protu.

Pašarų gamintojus 1960 –1970 m. lydėjo didelė sėkmė, tad pradėta įvairinti skonius, tobulinti ektruzijos technologiją. 1971 m. Ralston Purina sukūrė minkšto drėgno ėdalo kategoriją. Šiuo metu jie gamina tokius ėdalus kaip Purina ONE ir Pro Plan. 1985 m. Sojourner Farms bandė panaikinti technologijas ir gyvūnų ėdalą priartinti prie maisto, kurį valgo žmogus. Jų pasiūlytos naujienos buvo pusiau drėgni konservuoti vakuume, šaldyti, džiovinti šaldant, atitinkantys konkrečius reikalavimus ėdalai. Gyvūnų pašarų pramonė išaugo iki įmonių, teikiančių 15 milijardų dolerių metinių pajamų, dominuojant nacionalinėms korporacijoms tokioms kaip Heinz ar Nestle. Ironiška, bet dabar kovojant su šunų sveikatos problemomis mes matome tendencijas, grąžinančias į natūralų, holistinį, RAW ir namuose gaminamą ėdalą.

1974 m. National Research Council (NRC) sudarė reikiamų maistinių medžiagų ėdale protokolą, bandant ėdalus būdavo tiriami realūs gyvūnai. Vėliau pasirodė nauja organizacija - American Association of Feed Control Officials (AAFCO). AAFCO sukūrė „Nutrient Profiles“ testavimo metodą kaip alternatyvą šėrimo bandymams. Tiesa, kai kurios kompanijos naudoja NRC šėrimo bandymus, nes jie patikimesni nustatant ėdalo maistinę vertę. AAFCO pradėjo kontroliuoti naminių gyvūnėlių pašarų industriją. 1985 m. NRC atnaujino mitybos gaires. Pašalintas procentinis baltymų reikalavimas, o vietoj jo reikalauta, kad šuo gautų 10 svarbiausių aminorūgščių, kurių kiekis atitiktų gyvūno svorį, žodiniai leidimai pakeisti į reikalavimus pateikti informaciją apie maistinių medžiagų prieinamumą, virškinamumą atsirado lentelė, kurioje rodomi faktoriai, lemiantys maisto tinkamumą atrenkant ir ėdalo ingredientus. Pasirodė rekomendacija įvardinti ėdalo energetinę vertę. Koks buvo gyvūnų kompanijų atsakas? Bendrovės vis viena naudoja 1974 m. parengtą mitybos protokolą ir nesiruošia nieko keisti – reakcija buvo kažkas panašaus į „nusivylimo pyktį“.

Svarbi komercinių ėdalų vystymosi kryptis buvo Premium klasės atsiradimas. Šie pašarai reklamuojami kaip maistingesni. Nors šie ėdalai reklamuoti kaip Premium, jų gamybai naudoti 1974 m. NRC parengti standartai. Visuomenė visiškai susipainiojo, ypač dėl to, kad Premium klasės atstovai skirtingiems gyvūno gyvenimo etapams siūlė skirtingus pašarus. Gyvūnų savininkai „gudrėti“ ėmė nuo 1980 m., kai pradėjo atidžiau skaityti produktų etiketes. Vartotojai dabar daug geriau nusimano sausuose ėdaluose, tačiau veterinarai vis viena siūlo vartoti būtent pastaruosius.

Gamyba

Sausas ėdalas paprastai gaminamas taikant vieną iš dviejų metodų – ekstruziją arba kepimą. Ekstrudavimas – įprastas maisto perdirbimo procesas. Taip gaminami ir makaronai, javainiai, gruzdintos bulvytės, kūdikių maistas… Ekstruzijos metu žalia medžiaga sumalama iki tinkamo dalelių dydžio (paprastai konsistencija būna kaip rupiai maltų miltų). Sausas mišinys papildomas pagalbinėmis medžiagomis (cukrus, riebalai, dažai, mėsa ar vanduo), išmaišomas (ranka ar kompiuterių pagalba). Supjaustyta tešla ar žalių medžiagų mišinys paduodamas į plėtiklį (ekspanderį, aukšto slėgio kamerą), kur supjaustomas norimo ilgio dalelėmis, veikiamas aukšta temperatūra, presuojamas garais ar karštu vandeniu. Šiame etape denatūruojami baltymai, inaktyvinami žalio maisto fermentai, sunaikinami natūralūs toksinai, mikroorganizmai. Ištrauktos iš tokio slėgio (jis siekia 10 – 20 barų), granulės išsipučia lyg popkornai. Kurį laiką jos džiovinamos, tada apipurškiamos vitaminais, riebalais, aliejais bei kitais temperatūrai neatspariais ingredientais (taip daroma dėl to, kad gamyboje naudojamų ingredientų kokybė labai įvairi ir kintama, be to, proceso metu sunaikinama daug reikalingų medžiagų). Rezultatas – sauso maisto gabaliukai. Galutinis produkto drėgmės lygis – apie 10 proc. Gamybos metu ektruderiu per valandą nukeliauja 1 – 25 tonos produkcijos, priklausomai nuo galingumo.

Nors maisto gaminimo procesas nužudo galimai kenksmingus mikroorganizmus, galutinis produktas sterilumą gali prarasti džiovinant, purškianti riebalus ar pakuojant. Be to, jei ekstruduoti „sausiukai“ ore laikomi pernelyg ilgai ar tinkamai nesaugomi, riebalai ir aliejai, pridėti po terminio apdorojimo, gali apkarsti. Vitaminai ir mineralinės medžiagos gali sunkyti dėl aukštos temperatūros pardavimo vietose ar gabenant.

Kai kurie ėdalai ne ekstruduojami, o kepami aukštoje temperatūroje. Taip gaunamos tankios, tirštos granulės. Gyvūnams, palyginus su ekstruduotu, kepto maisto gali būti sušeriama 25 proc. mažiau.

Ėdaluose itin pageidaujamu ingredientu laikoma šviežia mėsa. Deja, ji ne visada praktiška. Šaldymas, atšildymas, transportavimas susiję su didelėmis išlaidomis, o po ekstruzijos mėsos ėdale liks nedaug. Be to, šviežią mėsą sunkiau stabilizuoti, ji mažina gamybos efektyvumą. Daug kas vietoj mėsos atšaldymo, atšildymo ir virimo procesų pasirenka koncentruotus baltymus, mėsos miltus (pvz., paukštienos). Jei mėsos svoris galutiniame rezultate sumažėja 4 – 5 kartus, su miltais to nenutinka. Sauso ėdalo gaminimo pabaigoje paukštienos dalis gali sudaryti vos 20 proc. pradinio kiekio, tačiau ji vis viena bus įrašyta pirmoje etiketės vietoje. 45 kg vištienos miltų „suteikia“ 30 kg baltymų, tas pats žalios vištienos kiekis – vos 8 kg baltymų.

Gyvulinės kilmės baltymų šunų ėdale šaltinis - paukščiai, galvijai, žuvys, avys, kiaulės ir kiti gyvūnai. Atrinkus žmonėms vartoti skirtą mėsą, lieka apie 50 proc. skerdenos kaulų, kraujo, vidurių, plaučių, raiščių ir kitų dalių, kurių žmonės paprastai nevalgo. Toji mėsa gali būti apdorojama chemiškai (karbolio rūgštimi, kreozotu) ar natūraliomis medžiagomis (citrinos rūgštis), susmulkinama ir verdama aukštoje (140 laipsnių) temperatūroje. Kaip žinia, verdant mėsą atvėsus sultiniui jo paviršiuje susidaro riebi „pluta“. Panašiai viskas vyksta ir pramoniniu būdu - „surenkami“ susidarę riebalai, pašalinamas vanduo ir paliekama mėsos ir kaulų masė - miltai. Taip nužudomos bakterijos (tačiau pakinta natūralūs fermentai).

Ėdalo virškinamumą gali neigiamai paveikti skirtingi perdirbimo procesai, aukšta temperatūra, pailgintas laikymo laikas ir didelis spaudimas perdirbimo proceso metu. Naminių paukščių šalutinių produktų miltų baltymų ir aminorūgščių virškinamumas klubinėje žarnoje 10 proc. mažesnis už šviežių naminių paukščių šalutinių produktų virškinamumą. Mėsos ir šalutinių produktų perdirbimas labai sumažina jų maistinę vertę, tačiau virimas padidina grūdų virškinamumą.

Ėdalų gamintojai kartais kaltinami, kad pramoniniu būdu gaminami ar lydomi mėsos riebalai dažnai būna užteršti bakterijomis, kadangi jų šaltinis ne visada paskersti gyvūnai. Teigiama, kad į „utilizavimo puodą“ kelią randa daug įvairių produktų. Yra duomenų kad į tą katilą gali patekti ir nugaišę, neįgalūs, ligoti gyvūnai, netgi naminiai gyvūnėliai su antkakliais nuo blusų ar įgrūsti į polietileno maišelius, restoranų riebalai, maisto produktai su pasibaigusiu galiojimu. Negyvas gyvūnas gali būti apdorotas praėjus net kelioms dienoms po jo nugaišimo. Bloga ūkininkavimo praktika, prastas augalų džiovinimas ir saugojimas lemia, kad jie gali būti užteršti mikotoksinais. Tiesa, jei žmonės beveik nevartoja tam tikrų gyvūnų dalių, tai dar nereiškia, kad joms trūksta maistingųjų medžiagų. Kai kur žmonės valgo žarnas ar skrandžius (žarnokai, chitlins, vėdarai), smegenis (paskerdus kiaulę, šviežios pakeptos jos smegenys laikomos delikatesu).

Etiketė

Etiketė – tai lyg slaptas kodas, kurio dauguma vartotojų nesugeba iššifruoti. Dalis žmonių net nesuvokia, ką slepia jos formulė. Sauso ėdalo etiketėje pateikiama ėdalo maistinė vertė, šėrimo instrukcijos bei informacija apie bendrą produkto kokybę. Ingredientų pavadinimai gali parodyti, kaip jie buvo apdoroti/perdirbti. Skirtingi ingredientai skiriasi pagal mitybos profilius ir funkcines savybes.

AAFCO (Association of American Feed Control Officials) yra nustatę tam tikrus maistinių medžiagų pašaruose standartus ir pašarai privalo juos atitikti (paprastai tada ant ėdalo būna užrašas „pilnai subalansuotas“ ar kažkas panašaus). Kai kurie gamintojai etiketėse naudoja tokius terminus kaip premium, ultra premium, natūralus (natural) ar holistinis (holistic). Tokie terminai šiuo metu dar neturi teisinio apibrėžimo. Taip pat yra ėdalų, kurių etiketėje pažymima, kad sudedamosios dalys tinkamos žmonių vartojimui (”human-grade food”). Nors oficialaus apibrėžimo nėra, ši sąvoka egzistuoja. Ėdalai, kurių etiketėse puikuojasi šūkiai „aukščiausios kokybės“ ar „gurmanams“ nereiškia, kad jų sudedamosios dalys geresnės už tų gamintojų, kurių etiketėse nesipuikuoja šie epitetai.

Šunų ėdalo pavadinimas – pirmasis indikatorius apie jo ingredientus. Jei ėdalas kur nors specializuojasi, jame esančios medžiagos turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Jei minima kokia nors sudedamoji dalis ir pavadinime nenaudojami žodžiai „skonis“ („jautienos skonio“), mažiausiai 95 proc. produkto turi sudaryti minima sudedamoji dalis (neskaitant vandens ir pagardų, kitu atveju ne mažiau kaip 70 proc.). Pavyzdžiui, “Chicken Dry Dog Food” savo sudėtyje turi turėti bent 95 proc. vištienos. Jei etiketėje yra žodis „dinner“, minimo ingrediento turi būti 25 – 95 proc.

Jei ėdalas yra „kažkieno skonio“ (flavor), pavadinime minimo ingrediento gali būt minimalus kiekis. Skonį suteikia ne tam tikro produkto kiekis, o įvairios medžiagos, tokios kaip audinių ekstraktas. Jautienos skonio ėdalas praktiškai gali neturėti tikros jautienos mėsos.

Jei etiketėje parašyta „su kalakutiena“, vartotojas galvoja, kad perka kokybišką ėdalą iš kalakutienos. Deja, frazė „su“ reikia, kad patiekale minimas produktas turi sudaryti mažiausiai 3 proc. (užrašas „su tikra vištiena“ reiškia, kad ėdale bus mažiausiai 3 proc. vištienos). Paprastai tokiuose ėdaluose gyvulinės kilmės medžiagos įrašytos pirmoje ar antroje vietoje, o skliausteliuose parašoma, kad tam tikrą proc. (dažnai 3 – 5 proc.) tų gyvulinės kilmės medžiagų sudaro nurodytos rūšies mėsa.

Ingredientai etiketėje vardijami mažėjančia tvarka, trys pirmieji dažniausiai sudaro 75 proc. viso ėdalo. Daugiausia būna to produkto, kuris įrašytas priekyje. Labai dažnai ingredientų sąrašas būna itin ilgas. Tada priedai, sudarantys pakankamai reikšmingą indėlį, yra išvardinti iki pirmos minimos grynos riebalų medžiagos (vištienos riebalų, gyvulinių riebalų, žuvų taukų ar augalinio aliejaus).

Svarbu įsidėmėti, kad produkto ingredientai surašomi prieš juos apdorojant. Vadinasi, jei pirmuoju numeriu įrašyta šviežia mėsa, po apdorojimo jos sumažės (šviežioje mėsoje daug skysčių, kurie ir bus prarasti), realiame produkte jos kiekis bus žymiai mažesnis (kartais lieka tik ketvirtadalis pradinio kiekio). Jei minima dehidratuota mėsa, jos kiekis po terminio apdirbimo lieka nepakitęs, kadangi ta mėsa šiaip ar taip jau praradusi skysčius. Baltymų ingredientai miltų formoje (pvz.vištienos miltai) taip pat turi labai mažai drėgmės, lyginant su šviežia mėsa. Taigi ėdalas, kurio sudėtyje nurodyta „jautiena, kukurūzai, miežiai ir ryžiai“ turės mažiau jautienos baltymų negu ėdalas, kur etiketėje parašyta „jautienos miltai, kukurūzai, miežiai ir ryžiai“. 5 svarai šviežios vištienos lygūs 1 svarui vištienos miltų.

Kai kurie gamintojai ėdalą papildo negyvūniniais ingredientais, pvz., soja, siekdami padidinti bendrą produkto baltymų kiekį. Kitas labai prastos kokybės baltymų šaltinis – mėsos ir kaulų miltai bei mėsos šalutiniai produktai. Tokių sudedamųjų dalių kokybę bei sudėtį sunku nustatyti.

Siekiant išvengti „trijų pagrindinių produktų efekto“ (kaip žinia, dauguma vartotojų vengia produkto, jei pirmoje vietoje įrašytos augalinės kilmės medžiagos), gamintojai gali gudrauti. Kai tos pačios medžiagos (pvz., kukurūzo) komponentai išvardijami atskirai (kukurūzai ir kukurūzų glitimo miltai), kukurūzų automatiškai pasidaro mažiau negu pvz. vištienos ir etiketė atrodo „priimtiniau“.

Daugelio šunų ėdalų pagrindas - kukurūzai ar kukurūzų produktai, taip pat kiti grūdai, paprastai bent 2 iš 3 pirmųjų ingredientų. „Grūdingoji“ dalis per visą ėdalų istoriją nuolat didėjo. Didžiausia jų keliama problema – virškinamumas. Apie 20 proc. grūdų maistinės vertės per organizmą gali pereiti nepanaudota. Tačiau jie turi pliusą – yra pigūs.

Visada verta atsižvelgti ir į vandens kiekį ėdale. Konservai, turintys 10 proc. baltymų, iš tiesų jų turi daugiau, negu sausas maistas su nurodytu 30 proc. kiekiu. Taip yra dėl jų skirtingo drėgnumo. Norint objektyvaus vertinimo, reikia apskaičiuoti ėdalo sausosios medžiagos kiekį. Sausame ėdale vandens būna apie 10 proc., konservuose – 78 proc. ar daugiau. Šlapiame maiste dažnai būna daugiau baltymų lyginant su panašiais sausais ėdalais, tačiau šlapio maisto reikia sušerti didesnį kiekį. Grūdų glitimas ir kiti baltymų geliai gali padėti sukurti gabaliukus, kurie atrodo kaip tikra mėsa.

Riebalai, esantys ėdaluose, konservuojami natūraliais arba sintetiniais konservantais. Sintetiniai – tai BHA ir BHT, etoksikvinas. Dėl šių potencialiai pavojingų cheminių medžiagų poveikio sveikatai atlikta pernelyg mažai mokslinių tyrimų. Žinoma, šie chemikalai naudojami nedideliais kiekiais, tačiau nuolat sausu ėdalu šeriamas gyvūnas juos gauna visą gyvenimą. Etoksikvinas šunų organizmuose išlieka netgi kelis mėnesius po jo pašalinimo iš mitybos. Kai kurie gamintojai pereina prie natūralių konservantų, vitamino C ar E. Jie ne tokie efektyvūs kaip sintetiniai, tačiau saugesni.

Sudėtinės dalys

Daugelis komercinių pašarų gaminami iš medžiagų, kurios įmonėse ar namuose išmetamos. Tai mėsos ir kaulų miltai bei subproduktai (nepamiškime, jog laukiniams šunims subproduktai – gyvybiškai svarbi mitybos dalis) bei šalutiniai grūdų produktai. Pigesnis šunų ėdalas paprastai turi mažiau mėsos ir daugiau šalutinių gyvūninių produktų bei grūdų. Natūralios mitybos šalininkai tokias sudedamąsias dalis kritikuoja. Brangesniuose ėdaluose būna medžiagų, tinkančių ekologiškiems produktams ar žmonėms tinkančios mėsos. Šeriantieji RAW bando imituoti gyvūnų mitybą gamtoje. Jie atsisako komercinio ėdalo, manydami, kad jis yra blogas natūralių medžiagų pakaitalas. Mėsa dažniausiai įsigyjama iš smulkių tiekėjų.

Šviežia mėsa itin pageidaujama medžiaga, tačiau ne visada praktiška, nes jos eksploatavimas brangus, o po gamybos procesų ėdale jos liks ne daugiau kaip 25 proc. pradinio kiekio. Šviežia mėsa mažina gamybos efektyvumą, jos dietą sunkiau stabilizuoti. Todėl sauso ėdalo gamyboje dažniau naudojami koncentruoti baltymai.

Šalutiniai mėsos produktai yra švarios paskerstų gyvūnų dalys, išskyrus mėsą. Jiems priklauso plaučiai, blužnis, inkstai, smegenys, kepenys, kraujas, kaulai, iš dalies pašalinti riebalai, riebalinis audinys, skrandis bei žarnos be jų turinio. Jiems nepriklauso plaukai, ragai, dantys ar kanopos. AAFCO kaip gyvūninės kilmės šalutinius produktus (animal by-products) gyvūnų maiste leidžia naudoti bet kokio gyvūno, kuris nugaišo nuo ligos, kūno dalis, jei viskas atitinka įstatymų reikalavimus. Todėl į naminių gyvūnų maistą gali būti įtrauktos ir karvių galvos bei stuburo smegenys, kurios JAV neleidžiamos vartoti žmonių maistui dėl galimybės perduoti spongiforminę encefalopatiją (kempinligę). Kai kuriose kultūrose žmonės subproduktų vengia, o kiti ramiai juos naudoja kaip maistą ar skanėstus. Tiesiogiai pašarams jie naudojami retai, dažniausiai apdorojami trąšas ar kurą gaminančiose gamyklose.

Mėsos ir kaulų miltai – perdirbimo pramonės produktas. Juos sudaro apie 50 proc. baltymų, 35 proc. pelenų, 8 – 12 proc. riebalų ir 4 – 7 proc. drėgmės. Visų pirma pašaruose jie naudojami siekiant pagerinti situaciją su aminorūgštimis. Manoma, kad gyvulių šėrimas mėsos ir kaulų miltais ir sukėlė galvijų spongiforminės encefalopatijos – kempinligės – išplitimą. Daugelyje pasaulio dalių mėsos ir kaulų miltai atrajojančių gyvulių pašaruose nebeleidžiami. Tačiau kai kur, įskaitant JAV, jie naudojami monogastrinių gyvūnų ėdaluose, kaip pigus mėsos pakaitalas jie itin populiarūs šunų bei kačių pašaruose. Europoje MKM naudojami kaip sudedamoji naminių gyvūnų ėdalo dalis, bet dažniau – kaip kuro pakaitalas, pakeičiantis anglis.

Naminių gyvūnų pramonė paukštienos miltų sunaudoja 23 proc. iš 3,073.5 mln.svarų. Paukštienos miltuose baltymai paprastai sudaro nuo 5 iki 40 proc., kartais gali viršyti 85 proc., tai priklauso nuo jų kokybės. Paukštienos baltymų miltų gamyba – sudėtingas procesas. Paukštienos miltus sudaro švari mėsa ir oda su (arba be) papildomais kaulais, be plunksnų, galvų, kojų ir vidurių.

Paukštienos subproduktų miltai skiriasi nuo paukštienos miltų, tačiau nė vienu atveju nieko užsimenama apie kokybę. Naminių paukščių subproduktų baltymų miltai sudaryti iš vištienos, kalakutienos, kitų naminių paukščių šalutinių produktų miltų. Tai paskerstų paukščių skerdenos (kaklai, kojos, neišsivystę kiaušiniai, žarnos), be plunksnų.

Vištienos miltai yra sausas produktas iš vištienos mėsos ir odos su ar be kaulais, gauti iš visos vištos skerdenos be plunksnų, galvos, kojų ir vidurių. Vištienos miltų drėgmės lygis 10 proc. baltymai sudaro 65 proc., riebalai 12 proc. Šviežioj vištienoj būna 70 proc. vandens, 18 proc. baltymų ir 5 proc. riebalų.

Aliejai ir riebalai šunims reikalingi patenkinti energijos poreikius, odos ir kailio sveikatai. Jie turi būti aukštos maistinės vertės. Lajus ir kiauliniai taukai nėra kenksmingi, padaro maistą labai skanų, tačiau jie nelabai vertingi, turi daug sočiųjų riebiųjų rūgščių (RR) ir mažai vertingų RR. Etiketėje reikėtų ieškoti įvardintų riebalų (pvz., vištienos riebalai, rapsų aliejus, saulėgrąžų aliejus…), aukšto procento omega-6 ir omega-3 RR, bet mažo jų tarpusavio santykio. Kiekvienam omega-6 tenka 0,13 omega-3, tad santykis turi būti bent 7:1. Geriausia - santykis 5:1 ir mažesnis. Patartina vengti nespecifinių šaltinių, tokių kaip „gyvūnų riebalai“, „paukštienos riebalai“, „augalinis aliejus“, „žuvų taukai“.

Vištienos riebalai kaip šalutinis produktas gaunami iš vištienos jos lydymo ir perdirbimo metu. Jie garsėja kaip turintys daug omega-6 RR. Linolo rūgšties, svarbios odos ir kailio sveikatai, juose būna 17,9% - 22,8%.

Žuvų taukai yra gaunami iš riebių žuvų audinių. Juose yra omega-3 RR, ekozapentaeno rūgšties, sokozaheksaeno rūgšties, eikozanoidų prekusorių, kas, kaip manoma, organizme mažina uždegimo procesus ir šiaip yra sveika. 85 g žuvies omega-3 RR yra: 0,2 – 1.1 tune, 1.1 – 1.9 lašišoj, 0,15 – o,24 menkėse, 0,22 – 0,3 šame. Kartais kyla problemų bandant iš žuvų taukų pašalinti teršalus ir dioksinus. ES reglamentuoja toksinų kiekį procentais. 2010 m. kovą Kalifornijos aplinkos apsaugos grupė pranešė, kad aštuonių populiarių žuvų taukų ženklų sudėtyje yra per daug PCB/chemikalų ir t.t., visi probleminiai produktai buvo arba menkių kepenų, arba ryklių kepenų aliejus.

Augaliniai aliejai ir riebalai – medžiagos, gaunamos iš augalų. Kambario temperatūroje aliejai būna skysti, o riebalai kieti. Chemiškai jie sudaryti iš trigliceridų. Aliejus dažniausiai spaudžiamas iš sėklų. Augaliniai aliejai naudojami kai kurių gyvūnų pašarų gamyboje. Prastesniuose pašaruose produktas vadinamas „augaliniu aliejumi“ nenurodant tikslios jo kilmės.

Per pastaruosius 15 metų riebalai iš restoranų tapo viena iš įprastų sudedamųjų dalių ėdaluose. Dažniausiai jie laikomi 50 galonų statinėse, ekstremaliose sąlygose išbūna savaitėmis. Riebalų maišytuvai ar lydymo kompanijos paima tuos riebalus, sumaišo juo su įvairiais kitų riebalų tipais, stabilizuoja su galingais antioksidantais (kad sustabdytų gedimą), o tada parduoda naminių gyvūnų ėdalus gaminančioms įmonėms. Tie riebalai purškiami ant sauso ėdalo granulių ir iš beskonių jos staiga tampa itin skaniomis. Taip pat riebalai veikia kaip rišamoji medžiaga, sulaikanti kitus aromato ir skonio stipriklius. Apkartę, konservantais apdoroti riebalai labai sunkiai virškinami, gali sukelti sveikatos problemas tokias kaip virškinimo trakto sutrikimai, viduriavimas, vidurių pūtimas, pykinimas.

Angliavandeniai gaunami iš grūdų (ryžiai, kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai…) arba alternatyvių šaltinių (bulvės, saldžiosios bulvės, tapijokos, žirniai). Teiginys, kad visi komercinio šunų ėdalo angliavandeniai – menkaverčiai tušti užpildai, nėra visiškai teisingas. Tinkamai paruošti jie lengvai virškinami ir gali būti vertingas energijos šaltinis. Skirtingų šunų tolerancija angliavandeniams skiriasi, vieni šunys juos virškina geriau negu kiti, kai kuriems geriau sekasi su begrūdžiais produktais, kur angliavandenų sutiekia alternatyvūs energijos šaltiniai.

Grūdų, naudojamų gyvūnų ėdale, kiekis pastarąjį dešimtmetį išaugo. Tai pagrindinis ėdalų ingredientas. Maždaug 66 proc. sorgų produkcijos, įvertintos 965 mln. dolerių, 60 proc. miežių gamybos, kuri sudaro 765 mln. dolerių, naudojama kaip gyvulių pašaras.

Kaip produktas bus suvirškintas ir pasisavintos jo maistinės medžiagos, priklauso daugiausia nuo grūdų virškinamumo. Šunys ir katės gali absorbuoti beveik visus angliavandenius, esančius kai kuriuose grūduose, pvz., ryžiuose. Apie 20 proc. kitų maistinių medžiagų gali išvengti suvirškinimo. Grūdų kokybė taip pat svarbi, nes žmonių maistui netinkantys (pvz., užteršti pelėsiais) grūdai gali būti laikomi tinkamais naminių gyvūnėlių pašarams.

Sveiki, neperdirbti grūdai (vadinami „ground“) išlaiko visą sėlenų sluoksnį, originalų riebumą ir endospermo maistines medžiagas. Skaldyti grūdai ir miltai praradę savo maistinę vertę. Kai kurie gamintojai siekdami sumažinti produkto kainą naudoja vieną fragmentą (pvz., alaus (brewer’s) ryžius – alkoholio gamybos atliekas). Būkite atsargūs su produktais, kur daug skaldytų grūdų ir miltų. Miltai – labai rafinuoti ir, nors nežalingi, turi nedaug maistinių medžiagų.

Pašare reikėtų ieškoti „pilnų“ grūdų. Avižų, kviečių, pupelių maistinė vertė prasta. Maistinės medžiagos bulvėse ar grūduose prieinamos prasčiau negu ryžiuose. Kai kurie ingredientai, tokie kaip žemės riešutų kevalai, visai neturi maistinės vertės. Dėl tam tikrų sveikatos reikalavimų geriau vengti grūdų, turinčių daug glitimo (miežiai, kviečiai, rugiai, avižos) – geriau rinktis soras, burnočius, kvinojas ir sorgus.

Brewer`s (alaus) ryžiai yra maži ryžių fragmentai, ryžių malimo metu atskirti nuo didesnių grūdų. Tai perdirbtas produktas, jiems trūksta maistinių medžiagų, jų kokybė prasta.

Daug kas pataria nebijoti kukurūzų – daugeliu atvejų jų bloga reputacija nepelnyta. Kalbant apie maistinę vertę ir virškinamumą, kukurūzai nėra nei blogesni, nei geresni už kitus grūdus. Jų krakmolas labai lengvai virškinamas, tačiau jie turi daugiau ląstelienos (apie 7 proc.), tad išmatų kiekis būna didesnis, tai painiojama su prastesniu virškinamumu. Išskyrus specifinius netoleravimo ir alergijos atvejus, kukurūzai nėra koks nors blogis ėdale. Tai ypač geras aminorūgšties cisteino šaltinis, tačiau šis turi būti subalansuotas su lizinu. Kukurūzų glitimo miltai – šalutinis kukurūzų perdirbimo produktas, nuo seno naudojamas gyvūnų pašaruose, taip pat kaip organinės kilmės herbicidas - jo baltymai slopina šaknų formavimąsi apie naujai sudygusias sėklas, dėl to nepageidaujami augalai žūva.

Vaisiai ir daržovės – žavus ingredientas, tačiau jų kiekiai ėdaluose iš tiesų nereikšmingi. Paprasčiau šuniui papildomai duoti šviežių vaisių ir daržovių. Ėdaluose patartina vengti obuolių, vynuogių išspaudų, citrusinių vaisių masės.

Kai kas gamyboje naudoja soją – nuo jos gyvūnas jausis sotus. Vegetariškų ėdalų gamintojai soją naudoja kaip pagrindinį baltymų šaltinį.

Skaidulų (ląstelienos) priklausomai nuo mitybos reikalavimų reikia skirtingais kiekiais. Šuns organizmas jų negali suardyti (suvirškinti). Geri skaidulų šaltiniai - rudieji ryžiai, avižos, tam tikri vaisiai ar daržovės. Dažnai kaip ląstelienos šaltinis naudojamas runkelių minkštimas – izoliuota pluoštinė medžiaga iš cukrinių runkelių, labai švelnus, lengvai toleruojamas, naudingųjų žarnyno bakterijų mėgiamas produktas. Beveik visas cukrus iš minkštimo būna pašalintas, likę tik penktadalis – kiek morkų porcijoje. Runkelių minkštimas bespalvis ir nelemia kailio paraudimo, kaip kartais teigia „miesto legendos“. Argumentai, kad tai nenatūralus produktas, juokingi – pats komercinis ėdalas yra nenatūralus. Vengti reikia kukurūzų sėlenų, žemės riešutų kevalų, ryžių lukštų, sojos pupelių išaižų, maltų avižų korpusų.

Visi šunų ėdalai turi atitikti tam tikrus mitybos reikalavimus, todėl gamintojai juos papildo bent minimaliais vitaminų ir mineralų kiekiais. Kaip ir bet kurie kiti ingredientai, jie skiriasi kokybe ir kaip organizmas juos pasisavins. Šie priedai „dedami“ galutiniame produkto gamybos etape – kai jis pakankamai atvėsęs. Tokie papildai kaip gliukozaminas, chondroitinas ir probiotikai dažniausiai nebūna pakankamai didelėmis dozėmis, kad šuns šėrimas ėdalu iš tiesų duotų gydomąjį poveikį.

Ieškoti reikia chelatinių arba izoliuotų mineralų (žymimi kaip chelatai, proteinatai, aminorūgščių chelatai ar kompleksai, polisacharidų kompleksai), nerūgštinio vitamino C (ester C, kalcio askorbatas, stabilizuotas vitaminas C arba L-askorbo-2-polifosfatas), vitamino E (tokoferolis, natūralus tokoferolis) ir natūralių vitamino K šaltinių (iš kiaušinių trynių, kepenų, avižų, rudadumblių, liucernos). Vengti bet kokios formos menadiono (vitaminas K3), tai kenksminga vit.K forma, mielių kultūrų. Nekenksmingi, tačiau blogai pasisavinami ir dažniausiai nenaudingi yra sulfatai ir oksidai, pvz., cinko oksidas, geležies oksidas.

Pašaruose, neskaitant vitaminų ir mikroelementų, būna įvairių kitokių priedų. Tai medžiagos nuo nuosėdų ar dribsnių susidarymo, antimikrobinės medžiagos, antioksidantai, spalvą suteikiantys priedai, pagardai, kietinantys priedai, džiovinimo agentai, emulsikliai, eteriniai aliejai, aromato ir skonio stiprikliai, kvapiosios medžiagos, šlifavimo medžiagos, drėgmę išlaikančios medžiagos, rauginės medžiagos, tepalai, granuliavimo agentai, pH kontrolės agentai, konservantai, priskoniai, užpilai, stabilizatoriai, saldikliai, tirštikliai ir t.t.

Kadangi sausas maistas turi ilgą laiką išstovėti nesugedęs (ypač kol gabenamas), jis saugomas sintetinių arba natūralių konservantų pagalba. Cheminiai konservantai (propilo galatas, propileno glikolis (naudojamas ir kaip mažiau toksiška automobilių antifrizo versija), BHA, BHT, TBHQ, natrio metabisulfitas ir etoksikvinas) gali būti nepatikimi sveikatos atžvilgiu, kai kurie netgi uždrausti vartoti žmonėms dėl abejotino poveikio, bet nedraudžiami šunų pašaruose. Propilenglikolis uždraustas kačių ėdaluose, tačiau vis dar leidžiamas šunims. Etoksikvinas, butilhidroksianizolas (BHA) ir butilinto hidroksitoluenas (BHT) yra potencialūs kancerogenai. BHA, BHT ir etoksikviną leidžiama naudoti gana mažais kiekais, tačiau ilgalaikis šių medžiagų kaupimasis (pastoviai vartojant) gali būti kenksmingas. Etoksikvino gamintojas netgi turėjo atlikti naujus griežtesnius tyrimus dėl savo preparato įtakos sveikatai (ta pati įmonė JAV karvutėms skiria tam tikrus preparatus, leidžiančius „iššaukti“ daugiau pieno, ES pasipriešino tos praktikos „įkurdinimui“ mūsų kraštuose, dar jie bando Europon infiltruoti GMO). Joks ženklus toksiškumas nebuvo nustatytas, tačiau 1997 m. FDA pareikalavo, kad gamintojas savanoriškai perpus sumažintų didžiausią leidžiamą etokskvino kiekį maiste. Nors kai kurie naminių gyvūnų augintojai ir veterinarai mano, kad ši medžiaga – pagrindinė ligų, odos problemų, nevaisingumo priežastis, kiti teigia, kad tai saugiausias, stipriausias ir stabiliausias naminių gyvūnų ėdale naudojamas konservantas. Jis naudojamas ir žmonių maisto, pvz., čili miltelių, konservavimui. Ar jis saugus katėms, bandymų nebuvo atlikta. BHA ir BHT Europos Sąjungoje žmonių maiste draudžiami.

Kai kurie gamintojai vartoja „natūralius“ konservantus – vitaminą C (askorbatas) ar E (tokoferolių mišinys), rozmarinų, gvazdikėlių ar kitų prieskonių aliejus. Deja, ėdalai su jais „išlaiko“ vos pusmetį. Konservavimas skardinėse – geriausias procesas, kadangi praktiškai nereikia jokių kitų medžiagų.

Kokybiški produktai konservuojami natūraliai, tačiau beveik visada juose bus paslėptų konservantų ar priedų. Gamintojai etiketėje neprivalo nurodyti, kokia iš kitų šaltinių pas juos patekusių produktų sudėtis. Jei pvz. gamintojas perka žuvų taukus ir žuvų miltus bei kitus paruoštus ingredientus iš tiekėjų, kurie naudoja stabilizatorius ir pan., apie tai vartotojo informuoti nebūtina.

Dažai – dar vienas nereikalingas ėdalo komponentas. Šunims nerūpi jų maisto spalva. Tai daroma, kad produktas atrodytų patrauklesnis žmonėms – pvz., paslėpti pilkšvą spalvą, padaryti maistą panašesnį į mėsą. Nors natūralios medžiagos kaip karamelė nekenksmingos, jos vis viena nereikalingos. Būtinai reikia vengti Blue 2, Red 40, Yellow 5 ir kitų „sunumeruotų“ dažiklių.

Aukštos kokybės ėdalams nereikia kvapiųjų medžiagų, tačiau natūralios medžiagos nėra pavojingos ir net gali pridėti maistinės vertės. Ieškoti reiktų specialių sultinių (vištienos, jautienos), nurodytų rūšių gyvūnų kepenų. Vengti vertėtų nežinomos kilmės produktų (kai nenurodyta gyvūno rūšis), nežinomos kilmės ingredientų („sultinys“), liaukų miltų, dirbtinių skonių. Svogūnai šunims toksiški, tad jų ėdale neturėtų būti.

Gamintojai

Pirmiausia, ko nežino dauguma gyvūnėlių augintojų – gyvūnų pašarų pramonė yra žmonių maisto pramonės ir žemės ūkio dalis. Gyvūnų ėdalui naudojami mėsos produktai atkeliauja iš skerdyklų kaip netinkami vartoti žmonėms. Trys iš penkių pagrindinių JAV gyvūnų ėdalų kompanijų yra dukterinės didelių tarptautinių įmonių dalys: Nestlé (Alpo, Fancy Feast, Friskies, Mighty Dog ir Ralston Purina), Heinz (9 Lives, Amore, Gravy Train, Kibbles-n-Bits, Nature’s Recipe), Colgate-Palmolive (Hill’s Science Diet Pet Food). Kitoms pirmaujančiosm kompanijoms priklauso Procter & Gamble (Eukanuba ir Iams), Mars (Kal Kan, Mealtime, Pedigree, Sheba, Waltham’s) ir Nutro. Verslo požiūriu, tarp daugianacionalinių įmonių ir gyvūnėlių pašarų gamintojų susidarę idealūs santykiai - atliekos, šalutiniai gamybos produktai ne išmetami, o keliauja į šunų ir kačių ėdalą. Įsidėmėtina ir tai, kad ėdalo kaina ne visada bus geros kokybės rodiklis. Tačiau bet kokiu atveju ingredientų kaina negali būti didesnė už ėdalo kainą.

Canidae - JAV privati naminių gyvūnų pašarų įmonė, įsikūrusi Kalifornijoje. Ji gamina kačių ir šunų ėdalą. Įmonė įkurta 1993 m. Visi produktų ingredientai, kaip teigiama, tinka žmonėms, yra natūralūs, išauginti JAV laikantis griežtų testavimo ir kokybės kontrolės procedūrų.

Procter & Gamble Co – tarptautinė korporacija, kontroliuojanti daugybę prekinių ženklų. 23 prekiniai ženklai sudaro daugiau kaip mlrd. dolerių grynųjų metinių paradavimų, dar kiti 18 sudaro 500 mln. – 1 mlrd. pardavimų. Milijardiniai ženklai yra Ariel, Bounty, Braun, CoverGirl, Crest/Oral B, Dawn/Fairy, Downy/Lenor, Duracell, Fusion, Gillette, Head & Shoulders, Olay, Oral-B, Pampers, Pantene, Pringles, Ace/Tide, Wella, Always/Whisper, Flash/Mister Clean. Dauguma šių produktų įsigyjami praktiškai visame pasaulyje.

Eukanuba priklauso Procter & Gamble. Įkurta 1969 m. Produktai gaminami įmonėje, o ne subrangovų. Kai kurie šlapi ėdalai, parduodami Šiaurės Amerikoje, gaminami Menu Foods Income Fund (Kanada). Po Eukanuba etikete Iams siūlo platų spektrą naminių gyvūnėlių pašarų, tiek minkštus, tiek kietus. Eukanuba teigia, kad naudoja aukštos kokybės ingredientus, tačiau kai kurie jų, tokie kaip vištienos šalutinių produktų miltai, Brewer`s ryžiai, žuvų miltai nėra itin kokybiški. Eukanuba yra pagrindinis AKC Eukanuba National Championship (vienos iš trijų labiausiai presitižinių parodų JAV) remėjas.

Iams taip pat yra Procter & Gamble priklausiantis prekinis ženklas. Turi didelę pašarų liniją įvairaus amžiaus šunims ir katėms, taip pat gyvūnams su specialiais mitybos reikalavimais. ProActive Health, Healthy Naturals ir Premium Protection parengti mitybos specialistų bei veterinarų. Taip pat gamina maisto papildą Prostora Max, skirtą virškinimo problemų turintiems šunims. Iams istorija prasidėjo 1946 m., kai Paul Iams įkūrė nedidelę ėdalų gamybos bendrovę. 1950 m. jis sukūrė pirmą gyvūniniais baltymais pagrįstą sausą ėdalą ir pavadino jį Iams 999. 1969 m. jis suformavo naują šunų ėdalą ir pavadino Eukanuba. 1999 m. įmonė parduota Procter & Gamble. 2002 m. tokie aktyvistai kaip PETA užpuolė Iams dėl to, kad jie atlieka eksperimentus su gyvūnais išorinėse laboratorijose.

Colgate-Palmolive Company pajamos 2009 m. siekė 15,3 mlrd. dolerių. Įmonė kritikuojama dėl eksperimentų su gyvūnais ir požeminio vandens bei dirvožemio taršos. Žinomiausi prekiniai ženklai – Ajax, Colgate dantų pasta, Hill’s ėdalas, Palmolive muilas…

Hill’s Pet Nutrition Inc yra Colgate-Palmolive Company dukterinė įmonė. Šiandien Hills produktai prieinami 86 valstybėse, o pardavimai 1999 m. siekė 1 mlrd. dolerių.

Science Diet (Science Plan) - Hill’s Pet Nutrition Inc pašarų linija. Sukurta 1960 m. Pradinė ėdalo versija buvo skirta inkstų liga sergančiam vokiečių aviganiui, produkto sėkmė paskatino kurti ėdalo formules konkretiems gyvenimo etapams.

Nestlé SA - viena iš didžiausių maisto kompanijų pasaulyje, įsikūrusi Šveicarijoje. Nestlé atsirado 1905 m. sujungus anglų-šveicarų pieno bendroves. Šiandien bendrovė žinoma 86 šalyse, joje dirba beveik 283 000 žmonių. Nestlé turi 26.4% L’Oréal (didžiausia pasaulyje grožio ir kosmetikos kompanija) akcijų, taip pat yra partneriai su Coca Cola. Nestlé priklauso 6000 prekinių ženklų.

Nestlé Purina PetCare – Šveicarijos Nestlé SA dukterinė gyvūnų ėdalą gaminanti įmonė. 2001 m. Nestlé’s Friskies PetCare Company ir American Ralston Purina Company susijungė. Purina steigėjas William H. Danforth 1984 m. pradėjo gaminti pašarus įvairiems ūkio gyvuliams, pavadinęs juos Purina Mills. Gerai žinomi šunų prekiniai ženklai yra Alpo, Arthurs, Bakers, Bonnie, Dog Chow, Felix, Gourmet, ONE, Purina Pro Plan, Winalot ir pan. Ralston Purina išgarsino jo „šachmatų lentos“ ženklas.

Alpo – gyvūnų ėdalo gamintojas, įsteigtas 1936 m, priklauso Nestle Purina Petcare. Alpo siūlo konservus, minkštą maistą ir sausą ėdalą. Daugelį metų prekinio ženklo komercinis TV atstovas yra Lorne Greene, kuris sukūrė koncepciją, jog šunų ėdalas toks geras, kad jį valgyti gali ir šeimininkas.

Purina ONE – Premium klasės gyvūnų ėdalas, priklausantis Nestle Purina Petcare. Paprastai turi tam tikro tipo mėsą kaip pirmą pavadinimo ingredientą, taip pat šalutinių produktų, grūdų (Brewer`s ryžiai, kukurūzų glitimo miltai, kukurūzai).

Mars, Inc. Įkurtas 1911 m. Vašingtone. Aptarnauja visą pasaulį. Produktai – Mars, M&M’s, Milky Way, Bounty, Snickers, Twix, Pedigree, Uncle Ben’s, Skittles, Dove/Galaxy, Juicy Fruit, Spearmint, Doublemint, Orbit, Hubba Bubba ir t.t. Daugelis Mars produktų žinomi, įskaitant Cesar, Royal Canin, Techni-Cal. Kritikuojamas dėl to, kad finansuoja bandymus su gyvūnais (pvz., egiogenezės ar erdvinės atminties tyrimai, kai gyvūnai šeriami katechinais, priverčiami sportuoti rate ar vandens labirinte), taip pat dėl to, kad superka puppeles iš Vakarų Afrikos ūkininkų, kur išnaudojami vaikai.

Pedigree Petfoods (Mars) įkurta 1957 m. Štabas – Jungtinė Karalystėje. Produktai – Whiskas, Kitekat, Pal ir Pedigree. 1934 m. Mars Confections – didelė šokolado ir konditerijos įmonė – įsigijo Chappel Brothers. Ši bendrovė pardavinėjo konservuotą šunų ėdalą Chappie iš mėsos, kuri netiko žmonių vartojimui. 1939 m. įmonė tapo žinoma kaip Chappie Ltd. Vėliau įmonė pervadinta į Petfoods Ltd. 1975 m. jis tapo Pedigree Petfoods (Mars Ltd) dalimi. Mars, Incorporated yra šunų ir kačių ėdalo rinkos lyderė. Ilgametis Pedigree šūkis – „geriausi veisėjai rekomenduoja“, dabartinis – „Mes už šunis“. The Pedigree Foundation yra filantropinė organizacija, padedanti benamiams šunims rasti namus – teikia paramą prieglaudoms, gelbėjimo organizacijoms, padeda šunų mylėtojams priimti gyvūnus ir aukoti jų gerovei. Pagrindinės Pedigree sauso ėdalo sudedamosios dalys yra kukurūzai, kritikuojami kaip nelabai vertingas pašaras, kviečiai, galimas alergenas, mėsos ir kaulų miltai (gaunami iš skerdyklų liekanų) ir gyvūnų riebalai (konservuoti BHA ir citrinos rūgštimi), lydyti taukai, konservuoti su BHA.

Royal Canin – prancūzų 1967 m. įkurta įmonė, nuo 2002 m. priklausanti Mars. Royal Canin įsigijo TSD, Medi-Cal ir Tech-Cal ženklus iš Del Monte Foods. 2006 m. Royal Canin džiaugėsi milijardinėmis pajamomis – 80 proc. jų už Prancūzijos ribų. Bendrovė žinoma dėl plataus ėdalų asortimentų, pritaikytų prie veislės specifikų ar tam tikrų specifinių ligų.

Sveikata

Dauguma veterinarų nemano, kad naminių gyvūnėlių maisto pramonė turi esminių trūkumų. Daugelis žmonių vienu ir tuo pačiu ėdalu augintinį šeria ilgą laiką. Tad jų kompanionai dažniausiai maitinasi angliavandeniais. Šiandien šunys ir katės labai nutolo nuo gyvūninės kilmės baltymų, kuriais maitindavosi jų protėviai. Nors gamintojai sako, kad milijonai gyvūnų gali klestėti šeriami tokiais pašarais, vis dažniau perdirbti ėdalai traktuojami kaip ligų šaltinis ar veiksniai, skatinantys degeneracinių ligų vystymąsi. Statistiškai atrastas ryšys tarp mitybos (perdirbtų maisto produktų) ir įvairių ligų, tokių kaip vėžys, širdies ligos, alergijos, artritas, lėtinės virškinimo problemos (vėmimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, uždegiminės žarnyno ligos, alergijos), išpūtimas (šeriant sausiuku kartą dienoje, skrandžio rūgštis gali sudirginti stemplę, dėl to skrandis gali užsisukti ar išsipūsti), nutukimas, dantų ligos (nors mitas sako, kad sausas ėdalas gerai dantims, yra kaip tik atvirkščiai). Plintant maisto alergijoms, dirgliosios žarnos sindromui, vis daugiau gyvūnų augintojų praranda pasitikėjimą komerciniais ėdalais.

JAV sauso šunų ėdalo populiarumo augimas, atrodo, sutampa su augančiomis šunų odos problemomis, kylančiomis dėl alergijos kukurūzams ir kviečiams, taip pat konservantams, dažams ir stabilizatoriams.Alergijos „išsivystė“ iki tokio lygio, kad dietinių ėdalų alergiškiems šunims verslas pradeda nešti milijoninį pelną, o šunys pradeda darytis jautrūs ir kai kuriems hipoalergiškiems pašarams… Žinoma, ne visos šunų alergijos kyla dėl maisto. Šunys dažniau maudomi (sausėja oda), laikomi uždarose patalpose, kur sąveikauja su cheminėmis medžiagomis (kilimų valikliai, skalbimo bilteliai, kambarių gaivikliai…). Be to, agresyvus linijinis grynaveislių šunų veisimas (beveik visos veislės sukurtos 1850 – 1930 m.) padėjo sukurti tam tikrų linijų genetinius defektus, įskaitant ir polinkį į odos alergijas.

Sakoma, kad maitinimo praktika, nurodyta ant ėdalų pakuočių, skirta hipotetiniams gyvūnams, kurie neegzistuoja. Maitinimas nuolat tuo pačiu ėdalu sukels problemas ir ligas. API rekomenduoja prekinius ženklus keisti kas 3 – 4 mėn. Keisti palaipsniui – maišyti seną ėdalą su nauju, kol tas bus pakeistas. Taip pat daug kas pataria ėdalą papildyti mėsa ir daržovėmis.

Galų gale skiriasi ir atskirų veislių mitybos reikalavimai. Pagal NRC ataskaitą “Nutrient Requirements of Dogs” koliams reikia 270 IU/kg vitamino D, tačiau yra veislių, kurių atstovams reikia tik 8 IU/kg.

Prastos kokybės ingredientai, pernelyg daug cheminių priedų, skurdūs ženklinimo standartai kelia problemų naminių gyvūnų sveikatai. Ėdaluose gali būti sergančių gyvūnų mėsa. Jų gydymui dažnai naudojami vaistai, antibiotikai. Šių medžiagų naudojimas gyvulininkystėje skatina bakterijų atsparumą jiems. Dėl to susirgus šuniui ar žmogui, jį gali būti sunkiau pagydyti (ta atsparių mikroorganizmų tema aktyviai kalbėti pradėjo ir PSO – tad tai ne iš piršto laužta problema). Gamybos metu sunku pašalinti hormonus, naudojamus gyvūnų penėjimui ar pieno gamybos didinimui.Pelėsių ar grybelių toksinai vadinami mikotoksinais. Dažniausiai jais užteršti būna grūdai, kviečiai ar kukurūzai, žuvų miltai. Ėdaluose gali būti ir cheminių nuosėdų – pesticidų ar trąšų. Grūdai, netinkami vartoti žmonėms, gali būti skiriami gyvūnams.

2003 m. pranešta, kad ketvirtadalis augintinių turi antsvorio. Šunys nuolat riebėja. Šėrimo rekomendacijos ant pakuočių kartais būna klaidingos - kai kurie gamintojai nurodo didesnius porcijų kiekius ant savo etikečių, negu iš tiesų jų reikia. Taip savininkas verčiamas nupirkti daugiau produkto. Taip elgėsi Iams ir Eukanuba. Galų gale Procter & Gamble sumažino savo pašarų šėrimo normas, siekdama pagrįsti teiginį, kad jų maistas pigesnis.

Su šunų ir kačių mityba itin susijusios šlapimo takų ligos. Inkstų ligos – vienas iš trijų labiausiai paplitusių naminių gyvūnų žudikų. Kačių šlapimo takų problemas komercinis ėdalas sukelia itin dažnai. Yra nuomonių, kad per didelis kiekis papildomų baltymų ir kitų ingredientų sukelia inkstų perkrovas. Nesiimant veiksmų, toksiškumas auga, sukeliamas vėmimas, apetito praradimas, ureminis apsinuodijimas ir mirtis.

Dažnos mirtinos širdies ligos tarp kačių ir retkarčiais tarp šunų sukeliamos taurino trūkumo (tokia aminorūgštis). Dar vienas taurino trūkumo simptomas – aklumas. Tai susiję su nepakankamu taurino kiekiu dalyje kačių ėdalų – jis atsiranda dėl gyvūninių baltymų kiekio sumažėjimo ir angliavandenių pagausėjimo. Nepakankamai kalio kačių mityboje taip pat sukelia inkstų pakenkimus jaunoms katėms. Yra įrodymų, kad kačių skydliaukės ligos gali būti susijusios su jodo pertekliumi komerciniuose ėdaluose.

Greitas stambių veislių šuniukų augimas sukelia kaulų ir sąnarių ligas. Daug kalorijų daugelyje šuniukų ėdalų skatina pernelyg greitą jų augimą, per didelis kalcio kiekis taip pat pridaro problemų.

Šiais laikais situacija, tiesa, kiek pagerėjo - naminių gyvūnų įmonės sureagavo į problemas ir pradėjo į ėdalus dėti papildus, užkertančius kelią kai kurioms ligoms. Pvz., aminorūgštis taurinas dabar įtraukiama į kačių ėdalą siekiant išvengti aklumo ir širdies ligų, kalis norint išvengti inkstų funkcijos nepakankamumo. Didelių veislių šuniukams skiriamas specialus ėdalas, norint užkirsti kelią kaulų ir sąnarių ligoms, kurias sukelia per didelis kalorijų ir kalcio kiekis įprastuose šuniukų pašaruose.

Daugelis savininkų nesugeba gyvūnų šerti ir naminiu ėdalu. Dalis lietuvių šunims verda košes vien iš grūdų (pvz., avižų) ir skanina jas pienu – dar gerai, kad koks nors sugalvoja vitaminų tokiam vargšui gyvūnui nupirkti. Bet kokiu atveju šuniui ar katei neduos nei tinkamai nesubalansuotas „naminis“ šėrimas, nei prastos kokybės komercinis ėdalas .

Ėdalų atšaukimai

1995 m. Nature’s Recipe turėjo iš rinkos pašalinti tūkstančius tonų maisto po to, kai pranešta, kad nuo šio ėdalo šunys vėmė ir parado apetitą. Nature’s Recipe patyrė 20 milijonų dolerių nuostolį. Problema buvo grybeliu užteršti kviečiai.

1999 metais 55 prekiniuose ženkluose aptikta grybelių toksinų. Pašarai oficialiai nužudė 25 šunis.

2005 vartotojai buvo perspėti, kad į rinką pateko aflatoksinu užteršti Diamond Pet Foods pašarai šunims ir katėms. Oficialiai nugaišo daugiau kaip 100 šunų ir bent viena katė.

Labai garsiai buvo nuskambėjęs 2007 m. šunų ėdalų atšaukimas, kurio „dalyviai“ – d augelis garsių pašarų gamintojų. Viskas prasidėjo nuo to, kai vieną tų metų savaitgalį ne mažiau kaip devynios katės ir šuo nugaišo nuo inkstų nepakankamumo. Nuo vasario mėnesio pradėjo plaukti pranešimai apie naminių gyvūnėlių, gaunančių konservuotus ėdalus, kuriuose yra kviečių glitimo, importuoto iš Kinijos, inkstų nepakankamumą. Veterinarinės organizacijos pranešė apie daugiau kaip 100 gyvūnų gaišimus ir beveik 5000 inkstų nepakankamumo atvejų. JAV maisto ir vaistų administracija pranešė apie 8500 kačių ir šunų, kurie nugaišo suėdę užteršto ėdalo, tačiau dėl tam tikrų organizacinių trūkumų patvirtintina tik 14 atvejų. Manoma, kad tikrasis nugaišusiųjų skaičius gali siekti kelis tūkstančius.

Po 3 savaičių skundų maratono Kanados kompanija Menu Foods atliko bandymus ir pranešė, kad testuojamieji žvėriukai suserga ir gaišta. Pašarinių žaliavų sudėtyje buvo nustatyta nuo 0,2 % iki 8 % melamino. Melaminas - cheminė medžiaga, naudojama trąšų, plastikinių ir ugniai atsparių priemonių, poliuretano, pigmentų ir klijų gamybai. Lėtinio toksiškumo tyrimai parodė, kad melaminas sukelia akmenų susidarymą inkstuose ir šlapimo pūslėje. ES melamino toleruotinas dienos suvartojimo kiekis yra 0,5 mg/kg kūno svorio, JAV - 0,63 mg/kg kūno svorio. Maisto produktai, kuriuose melaminas viršija didžiausią leidžiamą kiekį, negali būti importuojami ir turi būti sunaikinami.Kinijoje melaminas yra plastikų gamybos šalutinis produktas, be to, jis buvo naudojamas maisto produktuose ir piene falsifikuojant produktų baltymų sudėtį. Gyvūnai su užterštu maistu gaudavo apie 400 mg melamino vienam kg kūno svorio per dieną.

Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Pietų Afrikoje pašarai atšaukti kovo mėn. Po savaitės keli kiti gamintojai, naudoję užterštą glitimą, taip pat savanoriškai atšaukė ėdalus. Viso atšaukta daugiau kaip 100 gyvūnų ėdalo rūšių produktų. Atvejis plačiai nuskambėjo JAV žiniasklaidoje. Tai sukėlė visuomenės pasipiktinimą, nepasitikėjimą gamintojais, raginimus griežčiau reguliuoti gyvūnų pašarus, įsikišti į reglamentavimą valdžiai. Ekonominis poveikis buvo gan skausmingas – ėdalų gamintojai prarado daug pirkėjų. Dėl atšaukimo vien Menu Foods patyrė 52 mln. dolerių nuostolį. Viso naminių gyvūnų industrijai padarytas 38 milijardų dolerių nuostolis.

Menu Foods atšaukė 50 šunų ir 40 kačių ėdalo ženklų. Beveik visi produktai buvo šlapias maistas. Sunshine Mills atšaukė apie 20 ženklų šunų sausainių. Nestlé Purina PetCare atšaukė visų dydžių ir rūšių Alpo”Prime Cuts in Gravy”. Del Monte atšaukė daugiau kaip 10 rūšių sauso ar džiovinto maisto, šunų ir kačių užkandžių ar gabaliukų. Hill’s Pet Nutrition atšaukė Science Diet Savory Cuts ir vieną sausą kačių maistą “Prescription Diet m/d Feline”. Royal Canin Canada atšaukė Medi-Cal Feline Dissolution formula. Royal Canin United States atšaukė aštuonis Sensible Choice variantus, trijų rūšių Veterinary Diet, 6 rūšių Kasco dog ir vieną Kasco cat ėdalo. Natural Balance Pet Foods atšaukė Venison and Brown Rice konservus ir Venison and Brown Rice šunų skanėstus, Venison and Green Pea sausą kačių ėdalą, Chicken Formula konservus, Lamb Formula šunų kosnervus, Beef Formula šunų koservus, Ocean Fish Formula kačių konservus. The Blue Buffalo Company atšaukė Spa Select Kitten sausą ėdalą, visi konservus ir biskvitus. SmartPak atšaukė LiveSmart Weight Management Chicken and Brown Rice šunų ėdalą. Chenango Valley Pet Foods atšaukė Doctors Foster & Smith Chicken and Brown Rice Formula Adult Lite kačių ir šunų ėdalą; Doctors Foster & Smith Lamb and Brown Rice Formula Adult šunų ėdalą; Lick Your Chops Lamb Meal, Rice and Egg kačių ėdalą; Shop Rite Redi-Mixt šunų ėdalą; SHEP chunk-style šunų ėdalą; 8 in 1 Ferret Ultra-Blend Advanced nutrition Diet; Health Diet kačių ėdalą, Chicken and Rice Dinner; Evolve Kitten Formula; bulk Lamb and Brown Rice Formula šunų ėdalą; Chicken and Brown Rice Formula Adult Lite Šunų ėdalą. Kirkland Signature tšaukė Super Premium konservus. Diamond Pet Foods atšaukė Chicken Soup for the Pet Lover’s Soul Kitten Formula, Chicken Soup for the Pet Lover’s Soul Puppy Formula, Diamond Lamb & Rice Formula for Dogs, Nutra Nuggets Lamb Meal and Rice Formula sausą šunų maistą.

Praėjus mėnesiui po pirmojo atšaukimo, su kepenų nepakankamumu JAV susieti užteršti ryžių baltymai iš Kinijos, o su Pietų Afrikos gyvūnų inkstų nepakankamumu - užterštas kukurūzų glitimas. Galų gale pradėta nervintis ir dėl to, kad abejotinas gali būti ir žmonių maisto saugumas. Maisto ir vaistų administracijos teigimu, 2,5 – 3 mln. JAV gyventojų maitinosi viščiukais, kurie buvo šerti pašarais, kurių sudėtyje buvo užterštų baltymų iš Kinijos.

2009 m. Europos Komisijos Skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistema (RASFF) gautas pranešimas dėl melaminu užteršto šunų ėdalo „Duck & Barley“ (gamintojas - Diusapet Srl, Italija). Šunų ėdalas išplatintas Kroatijoje, Slovėnijoje, Bulgarijoje, Graikijoje. 135 kg šio šunų ėdalo įsigijo ir viena Lietuvos įmonė.

Pienas yra matinės baltos spalvos skystis, gaminamas žinduolių pieno liaukų. Tai – pirminis maisto šaltinis ką tik gimusiems gyvūnų jaunikliams, kadangi jie dar nesugeba virškinti jokio kitokio maisto. Vis dėlto daugelyje kultūrų, ypač Vakarų, pienas vartojamas ir po kūdikystės. Populiariausias šiuo
atveju yra karvės pienas. Dažnai jis perdirbamas ir į tokius produktus kaip grietinė, sviestas, kefyras, jogurtas, ledai ar sūris. Kalbant apie tokį didelį pieno ir pieno produktų paplitimą, gyvūnų pasaulyje žmonės yra išimtis – daugiau jokia gyvūnų rūšis praėjus žindymo laikotarpiui nevartoja pieno. Ar, mes, taip gausiai vartodami pieno (šiuo atveju karvės) produktus, nenusižengiame gamtos įstatymams?

Mokslininkams kol kas nepavyksta aiškiai atsakyti, kokią įtaką sveikatai daro pieno produktai. Pieną sudaro daug medžiagų, o jį vartojančių žmonių sveikatą lemia daugybė kitų dalykų. Be to, ši tyrimų sritis labai prieštaringa, kadangi ji tiesiogiai susijusi su pramone, kuri aršiai propaguoja pieno produktus kaip labai sveikus ir neigia bet kokias tam prieštaraujančias nuomones. Žmonės, kurie pieną vadina puikiu ir sveiku maisto šaltiniu, retai galvoja apie jį kaip apie komercinį produktą.

Karvės pienas – riebus skystis, skirtas tam, kad 27 – 30 kg sveriantis veršiukas galėtų tapti dideliu 135 – 275 kg svorio jaučiu. Riebūs pieno produktai, tokie kaip sviestas, sūris ar grietinė, turi daug sočiųjų riebalų rūgščių. Jos yra svarbiausias faktorius, didinantis cholesterolio kiekį kraujyje. Be to, kai kurių tyrimų duomenimis, riebių karvės produktų vartojimas gali sukelti aterosklerozę, širdies ligas ar infarktą. Jau 1981 metais buvo pastebėta koreliacija tarp pieno produktų suvartojimo ir sergamumo širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Išeminės širdies ligos išsivystymą pieno angliavandeniai ypač skatina tada, kai vyrui būna 35 ir daugiau, o moteriai – 65 ir daugiau metų. Širdies infarkto atveju neriebus pienas didžiausią įtaką daro vyresniems negu 45 metai vyrams ir vyresnėms negu 75 metai moterims (1).

Bene didžiausia pieno vartojimo problema – nepakantumas laktozei. Pieno disacharidas laktozė plonojoje žarnoje skaidomas į gliukozę ir galaktozę fermento laktazės. Daugumai žinduolių po atjunkymo šio fermento sumažėja. Tai būdinga ir žmonėms.

Išskyrus kai kuriuos šiaurės vakariečius, kaukaziečius bei nedideles tauteles, laktazės kiekis sumažėja po atpratinimo, vaikui esant 2 – 5 metų amžiaus (laktozės nepakantumas gali atsirasti ir dėl gastroenterito, parazitinių infekcijų geležies stokos maiste). Bene labiausiai dėl laktazės trūkumo kenčia azijiečiai, afrikiečiai ir žydų tautybės žmonės (46). Laktozės netoleruoja 80 procentų juodaodžių bei iš Pietų Amerikos kilusių asmenų, iki 100 proc. Šiaurės Amerikos indėnų bei Azijiečių ir 15 proc. Šiaurės Europiečių
(29). 1994 metų duomenimis, dėl nepakantumo laktozei kentėjo 50 milijonų amerikiečių. Lietuvoje ši problema kamuoja 30 procentų gyventojų (47).75 procentai australų nepakantūs laktozei (31). Jos netoleruoja 70 procentų viso pasaulio žmonių (13).

Individas, kurio laktazės kiekis sumažėjęs, net nuo nedidelių laktozės kiekių sulaukia tokių nemalonumų, kaip viduriavimas, žarnų spazmai, meteorizmas, išpūtimas ir pan. (37)

Laktozei nepakantiems asmenims patariama vartoti išrūgas, tačiau šios realiai yra skystis, sudarytas iš galvijų kraujo baltymų, negyvų baltųjų kraujo ląstelių ir hormonų likučių, įskaitant estrogeną ir progesteroną. Mūsų organizmo reakcija į svetimus baltymus būna kovinga – pradedama gaminti antikūnus, todėl pablogėja diabetu bei išsėtine skleroze sergančių asmenų būklė.

Karvės pienas ir alergija – beveik neatskiriame dalykai. Visiems žinoma, kad pienas – vienas labiausiai paplitusių alergenų. Alergija pienui yra imunologinė neigiama reakcija į vieną ar daugiau karvės pieno proteinų. 1994 metais iki 50 procentų JAV vaikų buvo alergiški karvės pienui. Išsivysčiusiose šalyse pieno  produktams alergiški 2 – 3 proc. kūdikių, nors tokio sutrikimus turi daugiau vaikų – 5 – 15 proc. kūdikių patariama iš raciono pašalinti karvės pieno produktus (35). Tarp vaikų, kenčiančių nuo alergijos, 25 procentai alergiški išimtinai tik karvės pienui (kiti alergiški dar keletui produktų, pvz., tuo pačiu ir kaušiniams ar sojai) (41). Alergija pieno produktams dažnai pasireiškia viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, kurio nepašalina joks gydymo būdas (20) ir nuovargiu, kartais ir įvairesniais požymiais, pvz., kvėpavimo takų susirgimais. Ištyrus 153 bronchitu ar plaučių uždegimu sergančius kūdikius, 62,7 procentai jų buvo alergiški pieno produktams (15). Daugybė astmos bei sinusito atvejų pagerėja, kuomet iš mitybos raciono pašalinami pieno produktai. (11)

Kūdikių ir vaikų virškinimo sutrikimai beveik dažnai būna sąlygoti pieno produktų. Pastebėta, kad taip pat gan populiaraus alergeno sojos pieno baltymai organizmą alergizuoja mažiau, negu karvės pieno (25). 41,8 procentai jaunesnių kaip 12 mėnesių vaikų, kenčiančių nuo gastroesofagijos, yra alergiški karvės pienui, tad prieš gydant juos būtina ištirti, kokia tiksli ligos kilmė (40). Kodėl atsiranda tokie sutrikimai, tiksliai vis dar bėra žinoma. Gydant kūdikių bei vaikų vidurių užkietėjimą, jei nepadeda jokios kitos priemonės, patariama iš jų raciono pašalinti pieno produktus – tokio tipo sutrikimai atsiranda dėl nepakantumo karvės pieno baltymams (20). Kartais tenka pašalinti ir tokius produktus kaip soja bei kiaušiniai.

Be to, pieno alergija – pagrindinė chroniškos ausies infekcijos (otito) priežastis (ja serga 40 proc. jaunesnių kaip 6 metai vaikų) (5). Nuo šios bėdos kūdikius apsaugo maitinimas krūtimi. Dažnai mamoms, kurių vaikai dažnai serga otitu, patariama mėnesio laikotarpiui iš raciono pašalinti karvės pieną.

Hiperjautrumas pienui gali tapti staigios mirties priežastimi kūdikystėje (7). Net jei motina kūdikiui neduoda karvės pieno, tačiau pati jį geria ir žindo vaiką, kūdikiui gali pasireikšti diegliai, kadangi karvės antikūnai patenka į visą motinos kraujotaką ir su jos pienu persiduoda kūdikiui.

Vaikams, gyvenantiems šeimose, linkusiose į alergiją, patariama per pirmus 15 gimimo metų kuo labiau vengti alergenų, įskaitant ir pieną – tuomet klinikinė alergijos forma suaugusiai atžalai nepasireikš arba pasireikš silpnesne forma (21). Kai kurie autoriai pataria vaikams iki 1 metų amžiaus dėl gresiančių problemų visiškai neduoti karvės pieno, o vėliau duoti jį labai normuotai (26).

Amerikoje su pieno produktais gaunama 70 proc. viso žmonių suvartojamo kalcio. Šis mineralas yra pagrindinė kaulų statybinė medžiaga: vykstant normaliai medžiagų apykaitai kaulai nuolat netenka kalcio ir vėl jį įsisavina. Žmogaus mityba turi būti tokia, kad prarasti kalcio kiekiai galėtų būti nuolat papildomi – kitaip kaulai taptų trapūs. Ekspertai pataria suvartoti mažiausiai 1 g Ca per dieną, kad būtų kompensuojamas šios medžiagos praradimas. Kalcį kauluose išlaikyti padeda Mg, K, vitaminas D ir laktozė, o jo netekimą skatina baltymai, P ir Na. Įdomus dalykas tas, kad bendruomenėse, kuriose paprastai
pieno produktai nevartojami, kaulų lūžių pasitaiko rečiau, nors ten žmonės gauna mažiau kalcio, negu rekomenduojama. Kadangi šios medžiagos balansas priklauso nuo daugelio veiksnių, nereikia nustebti, kad  osteoporozė (kaulų masės mažėjimas) dažnesnė tose šalyse, kur žmonės suvartoja daugiausiai pieno produktų (9). Kasmet dėl osteoporozės sukeltų problemų miršta vien 50 000 amerikiečių.

Kaulų medžiagų apykaitoje svarbu gauti ne kuo daugiau kalcio, o išlaikyti tinkamą jo balansą. Vartojant daug pieno kalcis iš kaulų pasišalina todėl, kad gyvūniniai baltymai organizme sukuria rūgštinę terpę. Norint ją neutralizuoti, organizmui tenka iš kaulų „pasiskolinti“ kalcį. Kuo daugiau pieno išgeriama, tuo daugiau gaunama baltymų ir tuo daugiau kalcio „išplaunama“. Po ilgo laiko vykstant tokiems procesams išsivysto osteoporozė (28). Be to, taip garbinamas piene esantis vitaminas D, jei jo organizmas gauna per daug, taip pat skatina kalcio praradimą. Lyginant to paties kalcio kiekio suvartojimą su pieniniais ir nepieniniais šaltiniais, tikimybė lūžti kaulams būna mažesnė pastaruoju atveju.

Jau seniai pienas priskiriamas prie aknės (Acne vulgaris, riebalų liaukos uždegimas) sukėlėjų. Aknė atsiranda tada, kai steroidai (androgenai) skatina riebalų liaukų liaukų veiklą. Jos išskiria daugiau aliejingos medžiagos, o kuomet ši medžiaga kartu su bakterijomis bei negyvomis odos ląstelėmis kaupiasi ant odos, užsikemša poros ir susiformuoja spuogai. Aknė paprastai prasideda lytinio brendimo metu, kuomet jaunuolio organizme pradeda siausti hormonai ir padaugėja androgenų. Karvės organizme menstruacijų (kaip ir pas moterį) bei nėštumo metu dideliais kiekiais gaminasi hormonai, kurie vėliau patenka į pieną. Piene būna progesterono (jame aptinkama ir estradiolio, estriolo, testosterono, ketosteroido, kortikosterono, prolaktino, oksitocino, panašaus į insuliną augimo veiksnio, augimo hormonų ir t.t.), kuris skyla į androgenus ir sąlygoja aknės atsiradimą. Paauglys, vartojantis pieno produktus, automatiškai arba kenčia nuo aknės, arba jos būklė pablogėja (10, 30).

Visiškai atsisakius pieno produktų skirtumas pastebimas maždaug po šešių - dvylikos mėnesių, bet retai per šį laikotarpį liga visiškai išnyksta. Vėl pradėjus vartoti pieno produktus, liga atsinaujina, bet tai pasireiškia ne iš karto. Išgerto pieno ar suvalgytos picos poveikį pastebėtumėte tik po poros savaičių ar net poros mėnesių, nes hormonai kaupiasi po oda ir pasirodo tik tada, kai jų prisirenka tam tikras kiekis. (48)

Nuo 1993 metų ūkininkai vartoja augimo hormoną rekombinantinį galvijų somatotropiną (rbST ar rBGH). Šis hormonas (gaminamas Monsanto Co.) skatina galvijų pieno gamybą, didindamas ją iki 20 proc., tačiau tuo pačiu jų kepenys gamina panašų į insuliną augimo faktorių IGF-1 (tai – galingiausias mokslui žinomas augimo hormonas). Jo būna ir natūralių karvučių piene, tačiau po injekcijų IGF-1 kiekis padidėja dešimteriopai (45). Šis hormonas nesunyksta net pasterizavus pieną. Žmogaus virškinamajame trakte jis taip pat nesuskaidomas, o patenka į kraujotakos sistemą. Geriančiųjų pieną kraujyje IGF-1 koncentracija būna didesnė, negu negeriančių (32). Kadangi žmogaus ir karvės IGF-1 yra identiški, dideli jo kiekiai žmogaus kraujyje didina krūtinės ar prostatos vėžio atsiradimo tikimybę, kai kurių tyrimų duomenimis – ir krūties vėžio metastazes.1998 metais IGF-1 buvo paskelbtas vienu iš pagrindinių rizikos veiksnių krūties vėžio išsivystyme (8). Kai kurių tyrimų duomenimis, net ir papildomai nehormonizuotas pienas bei jo produktai gali sukelti krūties vėžį (36). rBGH hormonų gavusių karvių pienas ypač pavojingas vaikams, kadangi jie itin jautrūs hormoniniams pokyčiams. Be to, karvės, gaunančios rBGH, dažniau (iki 80 proc.) serga mastitais. Dėl tešmens uždegimo problemų rBGH paveiktų galvijų pienas uždraustas Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Japonijoje (17,38).

(45) Europoje rBGH pienas yra uždraustas. Šio hormono gamintojas, Monsanto Co., daro didelę įtaką JAV maisto saugumo įstatymų leidėjams. Jei rBGH būtų uždraustas ir JAV, gamintojas prarastų milijardus dolerių.

Karvių piene, be hormonų, gali būti ir kitų priedų, dalis jų atsiranda netyčia. Pavyzdžiui, taip yra su sunkiaisiais metalais. Lietuvoje tirtų karvių pienas beveik neviršija leistinų kadmio normų, tačiau švino daugeliu atvejų viršija šiuo metu galiojančias leistinas normas (14).

Keli tyrimai taip pat aptiko, kad pienas gali įtakoti vaikų diabeto vystymąsi (19). Kažkuri iš pieno sudedamųjų dalių, greičiausiai albuminas, sukelia vaikų organizmuose apsauginę reakciją, kuri pradeda  naikinti insuliną gaminančias ląsteles. Kūdikiai, maitinti krūtimi, palyginus su tais, kurie  maitinti karvės pienu, turi 1,5 karto mažesnę tikimybę susirgti diabetu (18). Lietuvoje moksleiviai, kuriems rasta antikūnų prieš kasos beta ląsteles, buvo pradėti maitinti karvės pienu vieno mėnesio amžiaus ar anksčiau, dažniau nei
kontrolinės grupės moksleiviai (3). Karvės pieno vengimas rizikos grupės asmenims gali atitolinti diabeto pasireiškimą arba visai neleisti jam išsivystyti (39).

Karvės pieno bei jo produktų vartojimas gali sukelti kūdikių geležies stokos mažakraujystę. (22) Kai kurių tyrimų duomenimis, karvės pieno vartojimas gali sukelti nedidelį kraujavimą žarnyne, kuris laikui bėgant sumažins geležies kiekį organizme (8). Kūdikiai, kurie nuo 6 mėnesių maitinami karvės pienu, turi 30 procentų tikimybę, kad jiems pradės kraujuoti žarnynas ir išsivystys mažakraujystė (12). Be to, valgio metu geriant pieną, natūraliai slopinama geležies absorbcija. Pieno vartojimas susilpnina ir cinko absorbciją žarnyne (24).

Vyrai ir moterys, kurie dideliais kiekiais vartoja pieną bei jo produktus, turi didesnę tikimybę susirgti Parkinsono liga. Tiksli to priežastis nežinoma, tačiau moterims tikimybė susirgti kiek mažesnė.

Kai kurių tyrimų duomenimis, yra koreliacija tarp didelio kalcio kiekio suvartojimo (2000 mg (bent 6 pieno stiklinės) per dieną) ir prostatos vėžio. Yra sąsaja ir tarp pieno vartojimo ir tokių ligų, kaip Krono liga, būklės pablogėjimas (51).

Didelis karvės pieno produktų vartojimas didina ir kiaušidžių vėžio atsiradimo tikimybę. Šis vėžys labiau paplitęs Šiaurės Europoje, negu Azijoje, tad viena iš jo atsiradimo priežasčių gali būti pienas (28).

Dažnai pienas siejamas ir su aktyvėjančia gleivių gamyba. 80 proc. pieno baltymų sudaro kazeinas. Jis skatina histamino gamybą, o tas savo ruožtu aktyvina gleivių gamybą (43). Be to, kazeinas ir šiaip yra labai stiprus alergenas.

Su pieno vartojimu gali būti siejama dar viena liga – reumatoidinis artritas. Viena iš jo priežasčių gali būti alergija maistui. Kadangi pieno produktai – vienas labiausiai paplitusių alergenų, jie gali būti vienu iš artrito sukėlėjų. Asmenims, sergantiems reumatoidiniu artritu, pakeistus mitybą į vegetarišką, simptomai pagerėja arba visai išnyksta (27).

Vieno įdomaus tyrimo metu tirtos dvi vaikų grupės (identiškos amžiumi bei lytimi). Pirmosios grupės atstovai buvo padarę bent po 3 nusikaltimus, kurių vienas buvo sunkus. Antrosios grupės jaunimo elgesys buvo ramesnis. Tyrėjus nustebino, kad pavojingesnės grupės jaunuoliai iš gėrimų teikė pirmenybę pienui (pieną jie mėgo dvigubai labiau negu kolą). Antrosios grupės jaunuoliai pirmenybę teikė gaiviesiems gėrimams. Atrodo, besaikis pieno vartojimas sukelia baltymų perteklių organizme, kuris sąlygoja biochemines reakcijas, galinčias paveikti elgesį (pvz., sukelia CNS disfunkciją)(42).

Gaminant pieno produktus neišvengiami mechaniniai perdirbimo bei apdorojimo procesai (separavimas – normalizavimas, homogenizavimas ir kt.), todėl pieno koloidinė sistema patiria didesnį ar mažesnį mechaninį poveikį. Be to, dar prieš pradedant gaminti konkrečius produktus, pienas yra transportuojamas, valomas, veikiamas siurblių bei maišomas laikant. Šie procesai taip pat gali turėti įtakos pieno koloidinei sistemai, pakeisti pieno savybes.

Ilgai laikomas ir pervežamas pienas, praranda biologines, technologines, maistines savybes. Didžiausias užterštumas mikrobais buvo pervežamo pieno. Bendrasis pieno rūgštingumas taip pat didžiausias pervežamo. (6)

Paveikus mechaniškai pieno rūgštingumas turi tendenciją padidėti. Paveikus pieną 5 min mechaniškai, jo rūgštingumas padidėja iki 3,0 °T. Galima manyti, kad rūgštingumo pokytis yra susijęs su po mechaninio poveikio padidėjusiu oro kiekiu piene. Laikant iki 2 h mechaniškai paveiktą pieną bei jį termiškai apdorojant, rūgštingumas sumažėja, pasiekia pradinį dydį.

Kuo ilgesnis mechaninio poveikio laikas, tuo mažesniu stabilumu pasižymi baltymai. Didėjant mechaninio poveikio intensyvumui, t. y. veikimo laikui nuo 1 iki 5 min, baltymų kiekis išrūgose didėja. Intensyvūs mechaniniai poveikiai pablogina rūgštinę struktūros kokybę, sumažina jos klampį. Tokia struktūra blogiau sulaiko išrūgas, be to, išrūgose lieka daugiau baltymų. Todėl gaminant tokius produktus, kaip varškė ar varškės gaminiai, padidėja baltymų nuostoliai. (4)

Nedidelėse pieno fermose dažnai pienas yra laikomas +10°C temperatūroje, šaltuoju metų laiku nereti ir pieno užšalimo atvejai. Nustatyta tokių pieno laikymo sąlygų neigiama įtaka rūgštinės struktūros formavimuisi ir jos savybėms. Ištyrus pieno rauginimo procesą nustatyta, kad tokiomis sąlygomis laikytame piene lėčiau kyla rūgštingumas bei sumažėja rūgštinio gelio struktūros formavimosi intensyvumas.Šviežio pieno rūgštinio gelio struktūra pasižymi geresnėmis savybėmis. Ji yra klampesnė, geriau imobilizuoja išrūgas, išsiskyrusiose išrūgose mažiau baltyminių dalelių. (16)

Jei jau pasirinkote gerti pieną, geriau vartoti natūralų (ypač iš nedidelių ūkių, kuomet vienas žmogus augina tik kelias karves), o ne iš parduotuvės. Pirmiausia todėl, kad komerciniai karvių augintojai retai savo gyvūnus šeria žole ir šienu. Be to, „nenatūrali“ karvė gali turėti antibiotikų , o pienas gali būti pabaltintas. 2002 metais AB “Pieno žvaigždės” produkcijoje rasta draudžiamo antibiotiko levomicetino (49). Jis gali sukelti kaulų čiulpų slopinimą, karščiavimą, dusulį, galvos skausmus, virškinamojo trakto sutrikimus, klausos ir regos aparatų sutrikimus… Inhibitorius, siekdami pagerinti parduodamo pieno kokybę, dažniausiai naudoja pieną parduodantys ūkininkai. 2001 metais lietuviškame piene buvo rasta 2 proc. inhibitorių, taip pat 11 proc. pieno buvo užteršta bakterijomis, 2001 metais atitinkamai 2 proc ir 5 proc., 2002 ir 2003 m. 2 proc. ir 2 proc., 2005 m. 0,5 proc. ir 6,8 proc., 2007 m. 0,6 proc. ir 3,9 proc., 2008 metų kovą – 0,4 proc. ir 4,3 proc. paprastai pašalinio vandens piene randama apie 3 procentais atvejų (44).

Neretai piene aptinkama pesticidų. Be to, komercinis pienas būna pasterizuotas ir homogenizuotas, tad jei jame ir buvo kokių naudingų medžiagų, jos visos suiro (23). Moksliškai įrodyta, kad natūraliame ore, o ne fermoje išaugintos karvės gamina sveikesnį pieną. Pvz., ėdanti dobilus karvė gauna daug antioksidantų (34). Iš kitos pusės natūralus pienas gali būti ligas sukeliančių mikroorganizmų pernešėjas (33). Vartojant užkrėstus pieno produktus galima susirgti vidurių šiltine bei paratifais A ir B, brucelioze, salmonelioze, cholera, šigelioze (dizenterija), stafilokokine intoksikacija ir pan.

Pieną ir pieno produktus labai rizikinga pirkti turguje, kiemuose, iš nepažįstamų asmenų, nes nežinome, kokiomis sąlygomis buvo melžiamos karvės, ar jos sveikos, kaip pienas buvo laikomas, ar melžėja neserga infekcinėmis ligomis, ar nėra bakterijų nešiotoja. Apie 50 proc. pieno produktų bandinių, paimtų turgavietėse, buvo bakterijomis užteršti. Dar nesaugesni šie produktai, pirkti iš privačių asmenų kiemuose (2).

Dar galima paskaityti čia ir čia.

literatūra (tiesa, kažkas kažkur susimakalavo nuo 4kažkeinto nr., tad šaltiniai tinkamesni kaip orientaciniai, o ne kaip tikslios cituotinos vietos):

1. Altern. Med, Parson, 1998 08, 3:4
2. Asta LIUBINAITĖ; Sveikas žmogus, 1998 m. Nr. 2
3. Erika Skrodenienė, Dalia Marčiulionytė, Žilvinas Padaiga, Edita Jašinskienė, Vaiva Sadauskaitė-Kuehne, Johnny Ludvigsson; Aplinkos rizikos veiksniai, sukeliantys vaikų ikidiabetinę būklę; Medicina (Kaunas) 2008; 44 (1): 56-63
4. Urbienė, I. Pulkytė, Mechaninio poveikio įtaka pieno savybėms; ISSN 1392-0227. MAISTO CHEMIJA IR TECHNOLOGIJA. 2004. T. 38, Nr.  1 S.
5. Julian Whitaker, M.D., “Health & Healing,” October,1998, Volume 8, No.10
6. Jūratė Šiugždaitė, PIENO UŽTERŠTUMO MIKROBAIS TYRIMAS. ISSN 1392-2130. VETERINARIJA IR ZOOTECHNIKA. T. 4 (26). 1997
7. Lancet, vol. 2, 7160, 1960 11 19
8. Lancet, vol. 351. 1998 05 9
9. Marion Nestlea, Scientific American lietuviškas leidimas, 2008/02 (5)
10. MERCK Manual, Merck & Company, 2000
    
11. Natural Health, 1994 m. liepa, Nathaniel Mead, MD
12. Pediatria, 1982; 89 (6)
13. Peuhkuri K, Vapaatalo H, Korpela R. Wide variations in the testing of lactose tolerance: results of a questionnaire study in Finnish health care centres
14. Rasa Valiukėnaitė, Inga Jarmalaitė, Marija Stankevičienė, Henrikas Stankevičius; PALYGINAMOJI SUNKIŲJŲ METALŲ KARVIŲ PIENE APŽVALGA; ISSN 1392-2130. VETERINARIJA IR ZOOTECHNIKA. T. 29 (51). 2005
15. Roczniki Akademii Medycznej 1995; 40 (3)
16. Sigita Urbienė, Aurelija Dubauskaitė, Pieno laikymo sąlygų įtaka rūgštinio gelio struktūros savybėms, ŽEMĖS ŪKIO MOKSLAI. 2006. Nr. 4. P. 52–56
17. http://ard.bmj.com/cgi/content/abstract/61/5/459
18. http://care.diabetesjournals.org/cgi
19. http://cat.inist.fr
    
20. http://content.nejm.org/cgi/content/full/339/16/1155
    http://cpj.sagepub.com/cgi/reprint/21/8/486
    
21. http://dx.doi.org/10.2223/JPED.1386
    
22. http://ezinearticles.com/Raw-Milk-Health-Benefits-and-Facts
    
23. http://jn.nutrition.org/cgi/reprint/118/8/982
    
24. http://pediatrics.aappublications.org/cgi/content/abstract/111/6/S2/1609
    
25. http://pediatrics.aappublications.org/cgi/reprint/75/1/182
26. http://rheumatology.oxfordjournals.org/cgi/reprint/30/2/125
    
27. http://veg.ca
28. http://www.aafp.org/afp/AFPprinter/20020501/contents.html
    
29. http://www.acnemilk.com./the_no_milk_acne_diet
    
30. http://www.betterhealth.vic.gov.au/bhcv2/bhcarticles.nsf/pages/
    
31. http://www.bmj.com/archive/7118/#1
    
32. http://www.hc-sc.gc.ca/ahc-asc/media/advisories-avis/_2008/#tphp
    
33. http://www.independent.co.uk/life-style/health-and-wellbeing/health-news/cows-that-eat-outdoors-produce-healthier-milk
    
34. http://www.ingentaconnect.com/content/acaai/aaai/2002/00000089/A00106s1
    
35. http://www.jacn.org/cgi/content/abstract/24/suppl_6/556S
    
36. http://www.jpgn.org/pt/re/jpgn/pdfhandler.00005176-199011000-00011.pdf;jsessionid=JJhKYnpF3dmD1HpG6YSJnFZ4TW6yM2jtrkW9jGzhYVbCJQyTvsKs%21-442877515%21181195628%218091%21-1
    
37. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi%3Fcmd=Retrieve%26db=PubMed%26dopt=Abstract%26list_uids=11566656
    
38. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi%3Fcmd=retrieve%26db=pubmed%26list_uids=8112184%26dopt=Abstract
    
39. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/utils/fref.fcgi%3FPrId=3048%26itool=AbstractPlus-def%26uid=8613639%26db=pubmed%26url=
    
40. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/2007948%3Fordinalpos=1%26itool=EntrezSystem2.PEntrez.Pubmed.Pubmed_ResultsPanel.Pubmed_DiscoveryPanel.Pubmed_RVAbstractPlus
    
41. http://www.ncjrs.gov/App/Publications/abstract.aspx?ID=65208
    
42. http://www.notmilk.com/deb/flojoms.html
    
43. http://www.pieno-tyrimai.lt/
    
44. http://www.preventcancer.com/consumers
    
45. http://www.preventcancer.com/press/releases/march21_99.htm
    
46. http://www.sveikaszmogus.lt/index.php?pagrid=mityba&subtema=35
    
47. 
    http://www.sveikata.info/akne-ir-pienas
    
48. http://www.ve.lt/?rub=1065924810&data=2002-06-21&id=1024594675&page=atsil
    

Paprastai laikoma, kad kuo šuns ėdalas pigesnis, tuo jame daugiau grūdinių atliekų ir mėsos šalutinių produktų - tačiau, pasirodo, tai ne visai tiesa, šiais laikais net už visišką niekalą galima suploti nemažai pigų (ypač turint omenyje, kad mokama už kažkokį neaiškų produktą, šiuo atveju vartotojui draugiškiausi Borgo ir Canis Major, nes, nors ir prastos kokybės, bet bent sąlyginai pigūs). Vis tik verta susimąstyti, ar už tokį niekalą apsimoka mokėti pinigus. Bet kuris žmogus, mokantis skaityti, vien akimis peržvelgęs didžiosiose parduotuvėse parduodamo šunų maisto etiketę, supras, kad tame ėdale mėsos tik pėdsakai (sudėtyje pirmiausia rašoma pagrindinė dalis - beveik visur bus išvardintos augalinės medžiagos), o priedai tokie įdomūs, kad žmonės savo produktuose stengiasi jų išvengti (pvz., BHA ir BHT, kurie žmonių maiste ES draudžiami, nes sukelia vėžį, alergijas, kepenų problemas ir pan.).

Pats tradicinio ėdalo gaminimo procesas nėra labai romantiškas - maišomi įvairūs produktai, kurių pagrindą sudaro augalinė medžiaga, atlikusi nuo žmonių maisto pramonės, ir įvairios mėsos atliekos. Tešla verdama, formuojama, pjaustoma. Paruošti gabalėliai džiovinami, apipurškiami vitaminais, mineralais ir riebalais (manote, kokiais kokybiškais? Galite tikėtis, kad irgi bus kokios nors atliekos nuo žmonių maisto produktų apdirbimo, arba nugriebti sausiuko terminio apdorojimo proceso metu, tada jie priskaičiuojami prie „gyvūninės kilmės produktų, nurodytų etiketėje, kurių ir šiaip būna vos keli procentai), kad būtų skanesni ir kvapnesni. Stengiantis padaryti juos patrauklius šeimininko akiai, dar nudažo visomis vaivorykštės spalvomis. Šį bei tą sakyto turėtų ir tai, kad didžiosios žmonių maisto produktus gaminančios kompanijos ir gamina tuos marketinius ėdalus - o kam išmesti atliekas, jei jas galima puikiai panaudoti? Štai Nestlé priklauso Friskies, Colgate-Palmolive - Hill’s, Procter & Gamble - Eukanuba… Reziume jūs turite produktą, kuris sudarytas iš nekokybiškų augalinės kilmės medžiagų ir menko pėdsako kažkokių mėsos atliekų (neretai tai būna baltos spalvos nemaloni masė) - nepamirškite, kad mėsos kiekis paprastai būna nurodytas prieš apdorojimo procesą, o viso to pabaigoje jos lieka dar mažiau. Pagalvokite patys - 40 g kažkoių gyvuninės kilmės produktų kilograme ėdalo!

Ant tokių menkaverčių ėdalų pakuočių, kurios būna itin patrauklios, galite rasti daug skatinančių pirkti šūkių - pvz., ėdalas su vištiena (jos yra net tie keli procentai) ar daržovėmis (jų taip pat yra net keli procentai). Nė vienas iš gamintojų ryškiomis raidėmis neklykia „Ėdalas su menkaverčiais grūdais” - tai būna parašyta mažomis raidelėmis etiketėje. Produkto sudėties aprašyme būtent tieji grūdai ir būna įrašyti pirmoje vietoje.

O dabar dar vienas svarbus dalykas: Šunų maistas skirstomas į kelias kategorijas. Pirmajai priklauso ekonominis ėdalas, jam priklauso visi plačiai prieinami ėdalai. Šis ėdalas aktyviai reklamuojamas, jo rasite beveik kiekvienoje parduotuvėje. Jis atrodo gana nebrangus, turi patrauklią pakuotę ir yra labai populiarus - nes mėtosi kiekvieno panosėje. Šie ėdalai paprastai kenkia „tyliai ir po truputį, nors jau iš kelių pirmų lūpų girdėjau apie tokiais ėdalais (paprastai „spalvotais) apsinuodijusius šunis.

Ėdalai, pažymėti Premium ar Super Premium ženklu, mažiau žinomi. Jie kokybiškesni už supermarketinį šlamštą, turi daugiau mėsos, jų gamyboje nenaudojama dažiklių ir kitų chemikalų, jie lengviau virškinami ir iš jų geriau pasišalinamos naudingos medžiagos, tačiau kartais kainuoja beveik tiek pat - tik reikia mokėti paieškoti. Nereikia pykti, kad superpremium ėdalas brangesnis už ekonominį - juk vis dėl to maitinate gyvą padarą, kurio sveikata ir gera savijauta jums turėtų rūpėti.

Tyrimukas

Šiokių bei tokių jėgų paveikta nusprendžiau padaryti mažytę šunų ėdalų analizytę - be jokių kruopščių knaisiojimųsi. Lyginimui naudojami ėdalai, parduodami bone.lt parduotuvėje, Akvateros Aratonas (kaina iš Kikos) ir Maximoje šį vakarą (2009 12 01) aptikti sausiukai. Kainas apskaičiuosiu 1 kg/Lt pagal mažiausią galimą įsigyti kiekį (perkant daugiau, kaina krenta). Ėdalo kiekis, skirtas tam tikros masės šuniui, gali būti apytikris (kur ženkliukas ~, kiekis nustatytas „iš akies”), nes gamintojai pateikia skirtingus rodiklius (pvz., vienur šuns masė 10 - 25 kg, kitur 20 kg ir pan.).

Realybėje kainos gali būti šiek tiek kitos, pvz., stambaus šuns (imkim 40 kg) savininkas pirks didesnį ėdalo kiekį, kai kurie gudresni kokybiškų ėdalų iš platintojų „susiveikia” netgi daugiau kaip už perpus mažesnę kainą, negu nurodyta čionai.

Aprašymuose sudėtus „rutuliukus” „dalina” www.dogfoodanalysis.com, iš ekonominių tik vienas jų aprašytas - Pedigree, puslapyje teigiama, kad tas ėdalas gauna „mažiau negu žvaigždutę, tą patį taikau ir visiems kitiems panašiems ėdalams.

PRO PLAN dog adult chicken & rice

*1

Mėsos 20 proc.

Kaina 1 kg - 11,20 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg masės šuniui - 75 g ėdalo dienai, per 30 d suėda maždaug už 25 Lt

20 kg - 205 g, 69 Lt

40 kg - 325 g, 109 Lt

60 kg - ~ 400 g, 135 Lt

ROYAL CANIN Mini adult

*2

Mėsos kiekis nenurodytas, sakoma, kad 40 proc.

Kaina 1 kg - 19,38 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - ~110 g, 64 Lt

ROYAL CANIN Medium adult

*3

Kaina 1 kg - 13,27 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

20 kg - 270-330 g, 108 - 132 Lt

ROYAL CANIN Maxi adult

*2

Kaina 1 kg - 13,2 Lt.

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

40 kg - 445-540 g, iki 214 Lt

ORIJEN Adult Dog

*6

Mėsos mažiausiai 70 proc.

Kaina 13,87 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - ~100 g, 42 Lt

20 kg - 275 g, 115 Lt

40 kg - ~310 g, 130 Lt

60 kg - ~560 g, 233 Lt

CANIDAE Chicken & Rice

*4

Kaina 1 kg - 13,16 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - ~80 g, 32 Lt

20 kg - ~180 g, 70 Lt

40 kg - ~350 g, 138 Lt

JOSERA Optiness

1 kg - 9,93 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - 100 g, 30 Lt

20 kg - 260 g, 78 Lt

40 kg - ~400 g, 120 Lt

60 kg - 560 g, 167 Lt

BRIT Adult

*2, tik ne Adut, o Brit Care Activity All Breed Lamb & Rice

Vištienos 30 proc.

1 kg - 7,61 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - 70 g, 16 Lt

20 kg - 210 g, 48 Lt

(žemiau normos Large breed, 5,21 Lt/kg)

40 kg - 360 g, 56 Lt

60 kg - 490 g, 77 Lt

ACANA Grasslands Dog

*5

Gyvūninės kilmės ingredientai - 60 proc.

Kaina 1 kg - 13,70 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - 135 g, 55 Lt

20 kg - 295 g, 121 Lt

40 kg - 450 g, 185 Lt

60 kg - ~620 g, 256 Lt

Araton Adult Lamb&Rice

Sako, kad mėsos 30 proc. Aprašyme pirmiau eina javų grūdai, o ne mėsa.

Kaina 1 kg - 5,77 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - 115 g, 20 Lt

20 kg - 325 g, 56 Lt

40 kg - 550 g, 95 Lt

60 kg - 745 g, 129 Lt

Borgo visavertis ėdalas suaugusiems šunims

Pagrindas javų grūdai, mėsa ir subproduktai antroje vietoje

Kaina 1 kg - 4 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - 150 g, 18 Lt

20 kg - 420 g, 50 Lt

40 kg - 670 g, 80 Lt

60 kg - 950 g, 114 Lt

Chappi su paukštiena ir daržovėmis

*1

Kaina 1 kg - 7 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - 110 g, 29 Lt

20 kg - ~300 g, 72 Lt

40 kg - 525 g, 110 Lt

60 kg - ~750 g, 180 Lt

Friskies Active

* (Friskies Come’N Get It gavo 1)

Daugiausia grūdų, 14 proc. mėsos

Kaina 1 kg - 8 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - 120 g, 29 Lt

20 kg - ~320 g, 77 Lt

40 kg - ~480 g, 115 Lt

60 kg - ~640 g, 154 Lt

Darling su triušiena

Pagrindas grūdai, 4 proc. triušienos

Kaina 1 kg - 5,20 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - 120 g, 19 Lt

20 kg - ~ 320 g, 50 Lt

40 kg - ~550 g, 165 Lt

60 kg - ~740 g, 116 Lt

Pedigree su jautiena ir vištiena

* 1

Grūdai, mėsa (4 proc.)

Kaina 1 kg - 10 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - 105 g, 31,5 Lt

20 kg - ~270 g, 81 Lt

40 kg - 490 g, 147 Lt

60 kg - 665 g, 200 Lt

Canis Major

Grūdai ir grūdų produktai, augaliniai produktai, mėsa ir gyvulinės produkcijos perdirbimo produktai trečioje vietoje

1 kg - 3,20 Lt

Šėrimo normos, už kiek per mėn. maždaug suėda šuo:

5 kg - ~85 g, 8 Lt

20 kg - ~230 g, 22 Lt

40 kg - ~480 g, 46 Lt

60 kg - ~700 g, 67 Lt