BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vilkų ir šunų hibridai (vilkšuniai)

Hibridinimas daug amžių naudojamas žmonių praktiniais tikslais. Vienas žinomiausių to pavyzdžių – ištvermingas gyvūnėlis mulas. Nuo senų laikų kryžminami ir vilkai su šunimis. Žinoma, jog galai vesdavo savo kales į miškus ir ten palikdavo, kad šios kryžmintųsi su vilkais. Čarlzas Darvinas rašė, apie Šiaurės Amerikos indėnus, kurie, norėdami pagerinti savo šunis, poruodavo juos su vilkais. Profesoriaus S.A. Griunerio tvirtinimu, šiaurės rytų Sibiro ir Kamčiatkos tautos tyčia įliejo kraujo savo greitoms laikoms. Jo žodžiais, nusisekę hibridai pasižymėjo greičiu, ištverme, sugebėjimu ilgai pakęsti alkį ir nubėgti didelius atstumus. G. Radde rašė, jog labai panašūs į vilkus (ir greičiausiai turintys šio gyvūno kraujo) medžiokliniai šunys nereti Rytų Azijoje. Tolimųjų Rytų tyrinėtojai taip pat pranešdavo apie laikas, turinčias vilko bruožų, tarkim, vilkiškas (o ne riestas) uodegas. Teigiama, kad Lietuvoje Canis lupus taip pat naudotas skalikų medžioklinių savybių gerinimui.

Sulimovo šuo (tai hibridas ne su vilku)

Hibridu vadinamas heterozigotinis individas, atsirandantis sukryžminus du skirtingo genotipo organizmus (tarkim, skirtingų rūšių, veislių, porūšių individus). Hibridai keliais ar daugeliu požymių būna heterozigotiniai (abiejų tėvų genus turintys organizmai), dėl to iš jų išvedamos naujos ūkiškai vertingos veislės. Hibridizacija būna spontaninė (dar vadinama savaimine, gamtine ar natūraliąja) ir dirbtinė (šią selekcijos tikslais atlieka žmogus), vidrūšinė (tarpveislinė) ir tolimoji (tarp skirtingų rūšių ar genčių, taip pat geografiškai ar ekologiškai nutolusių tos pačios rūšies formų; hibridai būna iš dalies ar visai nevaisingi, pvz., mulai). Gyvulininkystėje ši problema bėgant metams sulaukia vis daugiau dėmesio. Hibridizacija, kaip
veisimo metodas, domina grynai praktiniu klausimu – ar galima laukinį gyvūną, pavyzdžiui, vilką, naudoti gerinant kai kurių šunų, tarkim, laikų, veisles? Šis klausimas svarbus dar ir dėl to, kad kai kurie medžiotojai, ypač medžiojantys stambius gyvūnus, mėgsta kryžminti vilkus su laikomis ir tikisi, kad laukinių giminaičių kraujo dėka mišrūnai turės jautresnius jutimo organus, bus stipresni, ištvermingesni, drąsesni ir piktesni ant žvėrių.

Amerikiečių tundrų aviganis

Vis dėl to, netgi prisiskaičius aukščiau paminėtų istorinių faktų bei prisiklausius teigiamų medžiotojų atsiliepimų, kyla šiokių abejonių dėl vilkų ir šunų hibridų, kadangi, nors medžiokliniai šunys, turintys laukinių giminaičių kraujo, yra šlovinami kaip nuostabūs medžiokliai, jų kryžminimas esti gana retas reiškinys. Vokiečių mokslininkai atliko eksperimentą – jie kryžmino didelius juodus pudelius su vilkais. Pirmos kartos hibridų elgsenoje ryškiai dominavo vilkiški bruožai – gyvūnai buvo baikštūs, atsargūs ir bailūs. Antros kartos hibridai pasižymėjo didele įvairove – vieni išoriškai labiau priminė vilkus, kiti – šunis, tačiau juos visus vienijo vienas bendras bruožas: baikštumas. Vokiečių eksperimento rezultatai buvo neigiami hibridų atžvilgiu, o, pačių tyrėjų nuomone, vilkai negali pagerinti naminių šunų savybių, kadangi laukiniai šunų giminaičiai yra bailūs, atsargūs ir nepatiklūs, be to, šios savybės dominuoja ir persiduoda hibridizacijos metu.

Tuo tarpu profesorius N.A. Ilin rašė, kad netgi pirmos ir antros kartos vilkų ir šunų hibridai gali pasiduoti dresūrai beveik taip pat, kaip ir paprasti šunys. E. A. Krutovskaja teigė, kad beveik visiems hibridams būdingas didesnis ar mažesnis nepatiklumas, tačiau tarp antros kartos mišrūnų kartais pasitaiko tokių, kurie neturi vilkams tipiškų elgesio trūkumų, be to, antros ir trečios kartos hibridai dažniausiai būna tinkami darbui.

Panašus į vokiečių tyrimą eksperimentas buvo atliktas Maskvos zoologijos sode. Ten laikos kryžmintos su dingais, kurie, kaip ir vilkai, sunkiai leidžiasi prijaukinami. Šios hibridizacijos rezultatai teikė daugiau vilčių. Pirmos kartos hibridai pasižymėjo elgesio bei išvaizdos savybėmis, būdingomis dingams. Tarp antros kartos hibridų buvo individų, tinkamų darbui. Apie vieną iš jų profesorius P. A. Manteifel rašė: „Reksas pasižymi jautrumu, didele ištverme, be to, jis lengvai pasiduoda dresūrai. Miške jis greitai randa ir aploja voveraites, azartiškai lojo ant barsuko urve“.

Pasak N. A. Baikovo, vilko kraujas šuniui duoda didesnę jėgą, ištvermę, piktumą (ant žvėries, o ne ant žmogaus), ūgį, tačiau šis bei tas prarandama – paklusnumas, prisirišimas, garsus balsas. Dėl to dauguma medžiotojų linkę savo šunis kryžminti ne su vilkais, o su vėlesnėmis jų kartomis, dažniausiai su 4 ar 5 kartos hibridais.

Apibendrinant hibridų savybes, galima pažymėti, kad:

Pirmos kartos hibridai jokiam darbui – nei tarnybai, nei medžioklei – netinkami, kadangi jie pernelyg baikštūs, nenuspėjami, pasižymi dideliu savarankiškumu ir sunkiai pasiduoda dresūrai.

Antros kartos hibridai dažniausiai taip pat būna nedidelės vertės, nors tarp jų retkarčiais pasitaiko palyginti
paklusnių ir valdomų gyvūnų, pastarieji būtinai turi dalyvauti tolesniame selekciniame darbe.

Trečios ir ketvirtos bei tolesnių kartų hibridai turi daug gerų darbinių savybių.

Būdingos vilko savybės, kurių dėka šis gyvūnas pralenkia šunį:

· Vilkas pasižymi aštresne klausa, uosle ir rega, negu bet kuris naminis šuo. Tai sąlygoja geriau išsivysčiusios tos vilko galvos smegenų sritys, kuriose išsidėstę atitinkami minėtų jutimo organų centrai. Santykinė vilko smegenų masė apie 30 procentų didesnė, negu šuns, kadangi tos smegenų dalys, kurios iš jutimo organų gauna informaciją, vilko išsivysčiusios geriau. Net ir patys vilko organai – akys, ausys, nosis – išvystyti geriau, negu šuns.

· Vilkas yra baikštus, atsargus ir nepatiklus. Jis apeina pavojingas vietas ir nepuola pavojingų gyvūnų. Vilkas yra greitesnis, ištvermingesnis ir sąlyginai stipresnis už šunį.

Utonagan - nors panašus į vilką, neturi vilko kraujo

Jei kalbėtume apie kitas hibridų savybes, paveldėtas iš vilkų – atsargumą, baikštumą ir nepasitikėjimą  svetimais – daugeliui žmonių, visų pirma medžiotojams, jos atrodo teigiamos. Visiems
žinoma, kad laikos labai mielai bendrauja su žmonėmis, todėl gerą medžioklinį šunį beveik bet kas gali  pavogti. Tuo tarpu hibridai nepasitiki svetimais žmonėmis ir nesistengia su jais artimiau susipažinti. Be to, tikimasi, kad vilkiškas atsargumas gali padėti išvengti ir tokių nelaimių, kaip šuns patekimas po automobilio ratais.

Nors vilkai ir šunys kryžminami daugelį metų, šiuo metu turime tik dvi pripažintas šunų veisles, turinčias laukinių giminaičių kraujo – tai Saarloso ir čekoslovakų vilkšuniai. Saarloso vilkšunius išvedė olandas Leendertas Saarlosas, šie šunys turi 25 procentus vilkų ir 75 procentus vokiečių aviganių kraujo.

Saaarloso vilkšunis

Čekoslovakų vilkšuniai išvesti iš Karpatų vilkės ir vokiečių aviganio, gauti mišrūnai iškart pradėti naudoti pasienio apsaugai, tačiau vėliau jų atsisakyta – ne dėl nepaklusnumo ar nenuspėjamumo (anaiptol, tai buvo puikūs tarnybiniai šunys) – paprasčiausiai šie gyvūnai turi stiprų ryšį su gauja, tad vieno žmogaus nuo mažens užaugintas vilkšunis naujų šeimininkų nebeklausydavo. Kai kurie specialistai teigia, kad bet kokie vilkšuniai yra nekokie šunys, kadangi jie nemėgsta bendrauti, o jų reakcija nenuspėjama. Teigiama, kad jie linkę vadovauti ir, pasitaikius progai, visuomet bando užlipti šeimininkui ant galvos, arba net paprasčiausią paglostymą gali palaikyti mėginimu vadovauti. Vis dėl to praktika rodo ką kita (tai puikūs šeimos, sportiniai, tarnybiniai šunys) ir abi „vilkų“ veislės po truputį plinta po pasaulį.

Čekoslovakų vilkšunis

Akivaizdu, kad neapgalvotas ir nekontroliuojamas vilkų kryžminimas su šunimis negali duoti jokios naudos.  Daug specialistų teigia, kad vilkų ir šunų kryžminimas tėra beprasmiška veikla, kadangi išveista daug kultūrinių šunų veislių, iš kurių veisiant grynai ar derinant tarpusavyje, galima išvesti bet kokį šunį bet kokiams tikslams. Dažnai pranešama apie niekam tikusius hibridus, kurie pridaro nemažai žalos gyvulininkystei, tačiau yra nemažai mišrūnų, kurie pasižymi puikiomis darbinėmis savybėmis. Tikslingas ir kryptingas kryžminimas, kuomet tuo užsiima atsidavęs ir savo darbą išmanantis žmogus, gali atnešti daug naudos ir pagerinti pasirinktas šunų veisles. Jei kalbėsime apie medžiotojus – kiekvienas trokšta turėti jautrų šunį. Šias savybes vilko kraujas gali pagerinti.

Rodyk draugams