BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Alfa statusas, dominavimas ir darbų pasiskirstymas vilkų gaujose

Gyvunija, Sunys, elgesys  Žymos: , , , , , , , , , , , Komentarų (0)

Parašyta remiantis Alpha Status, Dominance, and Division of Labor in Wolf Packs (L. David Mech)
L. David Mech - mokslininkas, Tarptautinio Vilkų Centro steigėjas. Vilkus jis tyrinėja jau 50 metų, apie juos parašė daug knygų ir straipsnių.


Vyrauja požiūris, kad vilkai nuolat varžosi dėl dominavimo, o kontrolę palaiko „alfa pora” - viršiausi patinas ir patelė. Dauguma vilkų gaujų socialinės dinamikos tyrimų atlikta su nelaisvėje laikomais gyvūnais. Šis straipsnis aprašo gamtoje gyvenančių vilkų socialinę tvarką, aptaria alfa vilko koncepciją ir socialinį dominavimą bei submisyvumą. Taip pat tekste pateikiami naujausi (paremti natūralioje aplinkoje gyvenančių gaujų tyrimų literatūros apžvalga bei 13 vasarų trukusiais stebėjimais Kanadoje) duomenys apie laisvai gyvenančių gaujų narių santykius. Daroma išvada, kad tipiška vilkų gauja yra šeima, kurioje suaugę tėvai orientuoja grupės veiklą ir kurioje egzistuoja darbų pasiskirstymas -  patelės vyrauja tokiose  veiklose kaip jauniklių priežiūra ir gynyba, o patinai -  maitinimesi, maisto atsargų kaupime ir su tuo susijusiose kelionėse.

Įvadas

Vilkų (Canis lupus) gaujos jau seniai naudojamos kaip pavyzdys aprašant socialinių grupių santykius. Daug reikšmės čia turi socialinis dominavimas ir alfa statusas. Vyrauja požiūris, kad vilkų gaujos nariai nuolat varžosi dėl dominavimo, o kontrolę palaiko alfa pora. Deja, dauguma socialinės vilkų gaujų dinamikos tyrimų  atlikta su nelaisvėje laikomais gyvūnais. Šias nelaisvėje laikomas gaujas dažniausiai sudarydavo krūvon suleisti iš skirtingų vietų kilę gyvūnai. Toks požiūris matyt atspindėjo nuomonę, kad gaujos formuotis pradeda žiemos pradžioje, kas reiškia tam tikrą nepriklausomų vilkų susirinkimą.

Nelaisvėje laikomose gaujose vienas kito nepažįstantys vilkai formuodavo hierarchinę struktūrą, kurią sudarydavo alfa, beta, omega ir t.t. gyvūnai. Tokioje „kolekcijoje” dominavimo etiketės turbūt tinka, nes dauguma nelaisvėje laikomų rūšių paprastai taip „tvarkosi”. Tačiau natūralioje aplinkoje vilkų gauja greičiausiai tėra paprasta šeima, sudaryta iš veisimosi poros ir jų pastarųjų 1 - 3 metų palikuonių, kartais - dvi ar trys tokios šeimos.

Kartais į gaują priimamas su ja nesusijęs vilkas, kartais - vienas iš veisimosi poros giminaičių, taip pat retkarčiais kurį nors negyvą tėvinį gyvūną pakeičia pašalinis vilkas. Priešingos lyties naujoko palikuonys gali pakeisti tėvus ir veistis su patėviais.  Nepaisant to, šie pokyčiai - išimtys, o gauja net tokiose situacijose vis tiek susideda iš veisimosi poros ir jų jauniklių. Gauja kaip vienetas funkcionuoja ištisus metus.

Dauguma palikuonių  gaują palieka kai būna 1 - 2 metų amžiaus, o keletas lieka 3 metus. Taigi jauni gyvūnai daugelyje gaujų laikini nariai, ilgalaikiai - tik veisimosi pora. Tuo tarpu nelaisvėje laikomų gaujų nariai dažnai priversti daug metų gyventi drauge.

Bandant informaciją apie nesusijusių nelaisvėje laikomų vilkų elgesį pritaikyti šeimyninėms natūraliai gyvenančių gaujų struktūroms, atsiranda didelė sumaištis. Toks požiūris analogiškas bandymas daryti išvadas apie žmonių šeimų dinamiką, tiriant juos pabėgėlių stovyklose. Alfa vilko koncepcija atsirado lyginant panašus amžiaus narių grupę, ir ji - itin klaidinga. Kadangi vilkai ilgai buvo persekioti, juos sunku stebėti gamtoje. Informacija apie laisvėje gyvenančių vilkų socialines sąveikas sukaupta po truputį. Vis dar mažai žinoma apie veisimosi patinų ir patelių santykius natūralioje aplinkoje, kaip ir apie kiekvieną gaujos nario vaidmenį ir kaip su tais santykiais susijęs dominavimas.

Tas „daugybės vasarų stebėjimo” tyrimas atliktas 1986 - 1998 m. Ellesmer saloje, Šiaurės Vakarų Teritorijoje (Kanada). Čia vilkai medžioja arktinius kiškius, avijaučius ir karibu, gyvena pakankamai toli nuo žmonių poveikio ar persekiojimo, tad jų nelabai bijo. 1986 m. vilkų gaują pradėta pratinti prie stebėtojo buvimo ir tai stiprinta kiekvieną vasarą. Gauja kasmet gyveno tame pačiame plote ir paprastai naudojo tuos pačius ar šalia esančius urvus. Vilkams pripratus prie tyrinėtojo bei jo asistento, atsirado galimybė pažinti juos individualiai ir stebėti iš arti.

Kiekvieną kartą, kai vilkas kitam ką nors perteikdavo savo kūno kalba, tai būdavo užfiksuota. Paprastai tai būdavo charakteringas dominuojančio gyvūno snukio laižymas - aktyvaus nuolankumo pozicija, kurią Darvinas aprašė darant naminius šunis. Dažnai toks elgesys vykdavo, kai paėdę gyvūnai grįždavo į urvų sritį,  kartais jie atrydavo maisto prašančiajam. Kitas elgesys, kuriame nepastebimas prispaudimas ar pasyvus nuolankumas, tai kai dominuojantis vilkas grasina kitam, jie stovi vienas prieš kitą, dažnai atrodo abejingai, tačiau vienas kitam pauosto genitalijas. Tokio elgesio autorius nelaiko dominuojančiu.

Alfa statusas

Alfa žymi aukščiausią lygį kai kuriose hierarchijos rūšyse, todėl alfa vilkas iš esmės užima aukščiausią rangą. Kadangi nelaisvėje laikomų vilkų hierarchija grįsta lytimi, išskiriami alfa patinas ir alfa patelė.

Vieni tyrimai bandė identifikuoti būsimus alfa nelaisvėje laikomų vilkiukų vadose. Pvz., iškelta hipotezė, kad dominuojančio jauniklio (galimo gaujos alfa gyvūno) emocinis reaktyvumas gali tam tikru mastu skirtis nuo nuolankių individų ir kad gal įmanoma išskirti alfa ar lyderiams bei pavaldiniams būdingas temperamento savybes ar emocinį reaktyvumą. Atrodo, mažai tikėtina, kad natūraliose sąlygose veistųsi nedrąsus, žemo rango vilkas. Šis požiūris reiškia, kad rangas įgimtas ar anksti susiformuoja, tad kai kuriems vilkams lemta valdyti gaują, o kitiems - ne.

Priešingai šiam požiūriui, kita nuomonė teigia, kad visi jauni vilkai - potencialūs reproduktoriai, kurie susiporavę automatiškai tampa alfa. Net nelaisvėje laikomose gaujose individai tą statusą įgyja ar praranda, tad atskiriems vilkams neturėtų būti būdinga nuolatinis socialinis statusas, nors tarp nelaisvėje laikomų vilkiukų pastebimi su dabartiniu jų rangu susiję fiziologiniai ir elgesio skirtumai. Gamtoje dauguma vilkų palieka savo šeimas, bando poruotis su kitais vienišiais, susilaukti jauniklių ir pradėti savo gaujas. Žinoma, yra nemažai nuolatinių vienišių, kuriems nepavyko veistis.

Natūraliose vilkų gaujose tie vadinamieji alfa patinas ir patelė - tik veisimosi gyvūnai, gaujos tėvai. Tarp kitų vilkų dominavimo varžybos retos, jei išvis egzistuoja. Per 13 stebėjimo metų Kanadoje tyrinėtojai nepastebėjo nieko panašaus. Tai, ką vadinam alfa, yra žmonių tėvų analogas. Nė vienas iš tėvų nedominuoja prieš palikuonis, todėl žodis alfa nesuteikia jokios informacijos apie jų santykius. Kodėl alfa patelės negalima vadinti veisimosi patele, matriarche ar tiesiog motina? Toks žymėjimas pabrėžtų ne gyvūno dominavimo statusą, o jo vaidmenį gaujoje.

Alfa terminą tikslingiau naudoti stebint gaujas, sudarytas iš kelių veisimosi porų. Nors genetiniai tokių gaujų motinų santykiai nežinomi, tikriausiai jos yra originalios matriarchės su viena ar daugiau dukterų, o tėvai greičiausiai patriarchai ir nesusiję su įvaikiais. Tokiais atvejais vyresnio amžiaus veisimosi gyvūnai tikriausiai dominuoja prieš jaunesnius, tad terminas „alfa” jiems galbūt labiau tiktų. Tokiu atveju vyresnis veisimosi gyvūnas nuosekliai dominuoja dėl maisto ar gaujos judėjimo.

Esmė čia ne terminologija, bet tai, ką ji melagingai reiškia - kietą, jėga grįsta dominavimo hierarchiją. Kiek šiuos argumentus galima taikyti kitoms rūšims, be abejo, labai skirsis. Pažymėtina, kad panašūs argumentai tinka Afrikos hieniniams šunims, kurių ekologija panaši į vilkų.

Dominavimas ir nuolankumas tarp gaujos narių

Natūraliai gyvenančioje vilkų gaujoje dominavimas nėra grįstas „kapojimosi” elgesiu, kas dažniau pastebima tarp nelaisvėje laikomų gyvūnų. Vienintelis rango demonstravimas - gyvūnų pozos jų sąveikos metu. Dominuojantis vilkas laikosi klasikinės stovėsenos su ne žemiau kaip horizontaliai laikoma uodega, o  pavaldus ar nuolankus „šliaužioja”. Tiesą sakant, nuolankumas gali būti toks pat svarbus kaip dominavimas, kadangi jis skatina draugiškus santykius ir mažina socialinį atstumą.

Nuolankumą galima skirstyti į pasyvų ir aktyvų. Tikėtina, kad aktyvus nuolankumas kilęs iš maisto prašinėjimo elgesio. Maisto prašantys ar nuolankūs vilkai artinasi susijaudinę, vizgindami uodegą, suskliaudę ausis, laižo kito vilko snukį. Tas kitas vilkas priklausomai nuo aplinkybių gali maistą atryti… arba ne. Pasyvaus nuolankumo atveju nuolankusis apsiverčia ant šono ar nugaros, o dominuojantis uosto jo kirkšnis ar genitalijas. Kanadoje, kur atliktas tyrimas, labiau paplitęs buvo aktyvus nuolankumas.

Gaujoje visi nariai, įskaitant veisimosi patelę, veisimosi patinui demonstruoja tiek aktyvias, tiek pasyvias nuolankumo laikysenas. Metinukai, 2 metų amžiaus vilkai ir sena buvusi reprodukcinė patelė nuolankiai elgiasi su abiem veisimosi gyvūnais. Šios taisyklės galioja nepriklausomai nuo gaujos sudėties.

Vienintelės kitos bendros dominavimo taisyklės, kurias galima išskirti, yra žymėjimas kvapu ir maisto savinimasis bei atidavimas. Teritoriją žymi tiek veisimosi patinas, tiek patelė, o pavaldiniai to nedaro dėl dominavimo. Kalbant apie maistą, kai gauja rūpinasi jaunikliais ar metinukais, veisimosi patinas atryja ar numeta maisto savo partnerei (arba palikuonims) ar leidžia jai atimtį jį iš jo.

Yra pranešimų apie nelaisvėje laikomų vilkų  aplink snukį esančią „nuosavybės zoną” - nepaisant iššūkį metančiojo rango, savininkas bandys maistą išlaikyti kiek tai įmanoma. Bet kokio rango vilkas gali bandyti nukniaukti maistą iš kito, bet kiekvienas gins savo porciją. Tikėtina, kad dominuojantys vilkai labiau linkę vogti ėdesį, tačiau tirtos imties dydis per mažas, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą.

Dar pora elgesių, kuriuos galima sieti su dominavimu - „kietas” stovėjimas ir „apkabinimas”. Stovėjimo pozicijoj vienas vilkas stovi virš kito gulinčio, savo nosį pozicionuoja prieš gulinčiojo kirkšnis. Kartais gulintysis uosto stovinčio vilko kirkšnis ar genitalijas. Tas stovėjimas matomas bendraujant taikiai, tad tikėtina kad nėra susijęs su dominavimu. Apie „apkabinimą” kol nes negalima nieko pasakyti, reikia daugiau tyrimų.

Socialinė sąveika tarp natūralioje aplinkoje gyvenančių gaujos narių daug ramesnė ir taikesnė negu tarp nelaisvėje laikomų vilkų. Be to, jaunikliai iš suaugusiųjų ir vyresnių brolių bei seserų perimą tokį pat taikų elgesį. Rango vystymasis tarp jauniklių ginčytinas. Net tarp metinukų ir dviejų metų amžiaus vilkų nepastebima daug varžymosi ženklų.

Suprantama, kad socialinė įtampa padidėja veisimosi sezono metu, bet faktas, kad daugumoje natūralių gaujų yra tik viena veisimosi pora, užkerta tam kelią. Jauniausias amžius, kuriame vilkai veisėsi, buvo 22 mėn., o kai kurie lytiškai subręsta tik 4 metų. Kadangi dauguma jų išsisklaido sulaukę 2 metų amžiaus (ir beveik visi 3 metų), daugumoje gaujų seksualinė konkurencija neegzistuoja.

Taigi tik palyginti nedaugelyje gaujų, kur gyvena keli reprodukciniai gyvūnai, pastebimas intensyvus varžymasis. Kita vertus, kai kurie nesutapimai tarp pranešimų apie pastebėtus priešiškumo atvejus gali būti dėl skirtingų stebėtojų požiūrių. 1994 vasarą stebėta motina, prispaudusi 2 metų amžiaus kalę, tačiau toks elgesys galėjo būti motinos ir nuklydusio palikuonio, kurio ji negalėjo kontroliuoti, sąveika. Bet kokiu atveju tokie atvejai reti.

Jei sumedžiotas grobis didelis, pvz., suaugęs briedis, visų rangų (amžiaus) gaujos nariai susirenka apie jį ir ėda vienu metu be akivaizdžių privilegijų. Tačiau jei auka mažesnė, kaip avijaučio blauzda, dominuojantys gyvūnai gali maitintis pirmieji ir kontroliuoti, kaip ėda nuolankieji. Be to, jaunikliai nuolankūs tėvams ir vyresniems broliams bei seserims, tačiau visa gauja juos gausiai šeria. Kita vertus, abu tėvai dominuoja prieš vyresnius palikuonis ir apriboja jų maistą, jei jo mažai - pirmiausia maitina jauniklius. Tai leidžia dominuojantiems individams paskirstyti maistą.

Viena kita rango privilegija natūraliose situacijose ta, kad aukštesnio rango jaunikliai ryžtingiau konkuruoja dėl maisto, tiekiamo suaugusiųjų, ir kartais lydi juos į maisto paieškos keliones būdami jaunesnio amžiaus.

Dominavimas tarp veisimosi poros

Santykiai tarp veisimosi patino ir patelės sudėtingi,  šiuo atveju reikia daugiau tyrimų. Duomenys apie jų dominavimo vaidmenis iš nelaisvėje laikomų gaujų prieštaringi. Šis klausimas taip pat susijęs su vadovavimo samprata. Pažymima, kad nelaisvėje kiekviena vilkų lytis turi atskirą hierarchiją. Tačiau laukinių vilkų tyrimai su tuo nesutinka. Veisimosi patinas dominuoja prieš visus kitus vilkus, o patelė - prieš visus, išskyrus veisimosi patiną. Pasak kitų tyrimų, laukinių vilkų patinai dominuoja tik su keliomis išimtimis. Veisimosi patinai tai išreiškia kūno kalba, o tyrimų Kanadoje metu tik kartą pastebėta, kaip patinas nusileistų patelei tokiu būdu.

Kai veisimosi patinas ir patelė išsiskiria ir vėl susitinka, patelė rodo tipišką nuolankią laikyseną - uodega nuleista ar tarp kojų, kūnas sulenktas ar ant žemės, ausys pasuktos atgal, nosis pakelta aukštyn, ji laižo patino snukį. Patinas stovi abejingai, kartais horizontaliai pakėlęs uodegą. Kai gauja turi jauniklių ar metinukų, toks susitikimas dažniausiai vyksta šalia jų, kai patinas grįžta iš maitinimosi. Jo atsakas į tokį pasveikinimą - gabalas maisto, kurį nešė snukyje, arba atrijimas. Patelė tada maistą suėda arba atiduoda palikuonims.

Net jei reprodukcinės patelės aktyvus nuolankumas tikrai tėra maisto prašymas, o ne pavaldumas, vis tiek  ji prieš patiną kartais būna ir pasyviai submisyvi. Tuo tarpu niekad neteko matyti prieš kalę pasyviai nuolankaus veisimosi patino. Pasyvus nuolankumas neturi nieko bendro su maisto prašymu.

Atakuojant auką, įskaitant suaugusius muskusinius jaučius, veisimosi patelė ir patinas dalyvauja po lygiai, taip pat jie maitinasi drauge. Kartu jie medžioja kiškius, palieka kvapų žymes, žymėdami pakelia kojas (patinas aukščiau, greičiausiai dėl jo anatomijos). Abu kartu drasko žemę, kas taip pat siejama su žymėjimu. Ankstyvais jauniklių priežiūros etapais  veisimosi pora pasidalina darbus - patelė gyvena urvų srityje ir žindo jauniklius, o patinas medžioja ir parneša ėsti.

Patinas rodo stiprų polinkį maistą atiduoti veisimosi patelei. Ji gali lengvai iš jo atimti ėdesį. Atimto grobio patinas dažniausiai nebando atsiimti.

Veisimosi patinas poziciškai nusileidžia, kai artėja prie veisimos kalės su jaunais vilkiukais. Paprastai jis susijaudinęs vizgina uodegą - atrodo, lyg pavaldusis artėtų prie dominuojančiojo. Atrodo, tai vieninteliai atvejai, kai veisimosi patinas nuolankiai elgiasi su kitais vilkais.

Veisimosi patelė linkusi saugoti mažylius labiau negu bet kuris kitas gaujos narys. Pvz., motinos vienintelės juos valo ir jais rūpinasi.

Išvados

Pirmiausia stebėjimai rodo, kad bent jau vasarą socialinės sąveikos tarp vilkų gaujos narių intensyvumu ar kokybe nelabai skiraisi nuo bet kurios kitos gaujos, kurią sudaro giminingai susiję gyvūnai. Net daug apšnekėta vilkų dominavimo hierarchija - natūralus grupės amžiaus, lyties ir reprodukcinės struktūros atspindys, kur veisimosi patinas poziciškai dominuoja prieš kitus narius, o veisimosi patelė iš jo gauna maisto kai tenka rūpintis vilkiukais.

Tipiška vilkų gauja turi būti matoma kaip šeima su suaugusiais tėvais, orientuojančiais grupės veiklą. Gaujoje lyderiai pasidalina darbus - patelės dominuoja tokiose veiklose kaip jauniklių priežiūra ir gynyba, patinai - maitinimesi, maisto atsargų kaupime ir su tuo susijusiose kelionėse.

Dominavimo demonstravimas neįprastas, išskyrus varžymąsi dėl maisto. Tai leidžia tėvams monopolizuoti ėdesį ir paskirstyti jį jauniausiems palikuonims. Aktyvus nuolankumas - tai maisto išmaldos gestas ar atrijimo skatinimas. Aktyvaus ir pasyvaus nuolankumo vaidmuo tarp veisimosi patino ir patelės kai šie neturi palikuonių  turėtų būti tiriamas.

Rodyk draugams

Ar šunų protėviai jau išnykę?

Gyvunija, Sunys, naujienos  Žymos: , , , Komentarų (0)

Naujausio DNR tyrimo duomenimis, tvirtų ir įtikinamų požymių, kad šunų protėviai yra dabar egzistuojantys pilkieji vilkai… nėra! Šiuolaikinių šunų protėviai gali būti jau išnykę Canis lupus atstovai.

Nuo seno mokslininkai galvoja, kad geriausi žmogaus draugai - šunys - „atskilo” nuo dabartinių vilkų. Gentikai dėl to aktyviai šukuoja planetą ir ieško genetiškai į šunis panašiausių vilkų populiacijų… Būtent genetikai nusprendė, kad šunys kilo iš Artimųjų Rytų ar Pietryčių Azijos, nors fosilijos rodo, kad prijaukinimo centras gali būti ir Europa. Naujausio tyrimo duomenimis, šunų ir dabartinių vilkų kryžminimas (vykstąs po prijaukinimo) šias rūšis tam tikrose vietovėse galėjo genetiškai pernelyg susieti.

Adam Freedman iš Harvardo Universiteto ir Tarptautinė bendradarbių grupė lygino trijų šunų veislių (bokserio, basendžio ir australų dingo) bei trijų pilkųjų vilkų iš Kroatijos, Kinijos ir Izraelio (šie kraštai siūlomi kaip prijaukinimo centrai) DNR. Visi vilkai buvo vienodai susiję su šunimis, nė vienas jų neparodė požymio, dėl kurio ypatingai pretenduotų į šunų protėvius. Autorių nuomone, greičiausiai kokio nors kito tipo vilkas, galbūt išnykusi rūšis, „pagamino” pirmąjį Reksą.

Remiantis papildomais tyrimais, galima ginčyti ir neseniai pasirodžiusią ataskaitą, kurioje teigiama, jog prijaukinimą paskatino žemės ūkio pakilimas ir ištobulėjęs šunų gebėjimas virškinti krakmolingus maisto produktus. A.Freedman ir kolegų nuomone, šunys prijaukinti prieš 15000 metų, dar prieš žemės ūkio suklestėjimą.

Ankstesnio tyrimo metu nustatyta, kad šunys turi papildomą geno MY2B, gaminančio krakmolą skaidantį fermentą, kopiją, o vilkai turi tik dvi kopijas. Naujesnis, didesnis, daugiau vilkų bei šunų apėmęs tyrimas parodė, kad vilkai taip pat gali turėti papildomą šio geno kopiją. Dingai, nuo šunų atsiskyrę prieš 3500 - 5000 metų, turi dvi kopijas, Haskiai - 3 ar 4, tad kramolas greičiausiai nebuvo svarbus veiksnys prijaukinime.

TH Saey. TH Saey. Who reined the dogs in. Science News Vol. 177, April 10, 2010, p. 12.
TH Saey. Starchy diet may have transformed wolves to dogs. Science News online, January 23, 2013.
B. Bower. Oldest dog debated. Science News online. July 22, 2010.
TH Saey. A genetic exhibitionist. Science News Vol. 183, April 6, 2013, p. 32.
TH Saey. Tamed fox shows domestication’s effects on the brain. Science News online, May 15, 2013.

Rodyk draugams

Vilko racionas

Gyvunija, Sunys, baisusis maistas, mityba  Žymos: , , , , , , , Komentarų (0)

Vilkų racionas labai įvairus, jis itin priklauso nuo srities, kur jie gyvena. Kaip ten bebūtų, praktiškai visur pagrindinis jų maisto šaltinis - stambūs žolėdžiai. Juos sumedžioję, vilkai pirmiausia imasi organų (subproduktų), kurie yra maistingiausi, išpurtydami virškinimo trakto turinį. Ne toks populiarus, tačiau gan paplitęs grobis - smulkesni gyvūnėliai. Paukščiai, žuvys, šaltakraujai gyvūnai ir augalai vilkų racione pasitaiko rečiau, dažniausiai - „sunkesniais laikais”.

Stambūs žolėdžiai

Priklausomai nuo gyvenamosios vietovės, vilkai maitinasi ten labiausiai paplitusiais stambiais kanopiniais gyvūnais. Paprastai tai būna briedžiai, elniai, stirnos ir šernai.

Ištyrus alpių, Apeninų ir Viduržemio jūros regiono vilkų išmatas, nustatyta, kad didžiąją dalį jų raciono sudarė daug laukinių kanopinių, tai pat ir gyvulių. Laukiniai kanopiniai sudarė 89,4 - 95,1 proc. viso raciono, gyvuliai - 8 proc. Kiti maisto šaltiniai sudarė tik 5 proc.

Jeloustono nacionaliniame parke 1995 - 2003 m. pagrindinis (88 proc.) vilkų maisto šaltinis buvo elniai vapičiai.

Vengrijoje dauguma vilkų medžioja stambius gyvūnus - šernus, tauriuosius elnius, stirnas.

Vakarų ir Vidurio Lenkijoje 2002 - 2009 m. visos vilkų suvartojamos biomasės 94,8 proc. sudarė laukiniai kanopiniai - stirnos, šernai ir taurieji elniai.

1992 - 1995 m. Skandinavijoje tiriant vilkų išmatas nustatyta, kad pagrindinis maisto šaltinis yra briedžiai, taip pat stirnos, bebrai barsukai, kiškiai, smulkūs graužikai ir paukščiai - pastarieji dažniau vasarą.

Rytų - Vidurio Suomijoj pagrindinis vilkų maisto šaltinis yra briedžiai (88 proc. vasarą ir 96 proc. žiemą).

Lietuvoje 2004 - 2012 m. vilkai noriausiai ėdė briedžius, elnius, stirnas.

Paprastai „vienu prisėdimu” vilkai suryja 1,6 - 6 kg mėsos, tačiau dažniausiai tas kiekis būna 2 kg. Kartais vilkas po badmečio gali suėsti 10 kg mėsos. Vilkų skrandis virškina greit, tačiau virškinimo sistema galutinai išsituština tik po 2 - 3 dienų.

Kartais vilkai dalį grobio išvemia - yra įvairių nuomonių, vienos teigia, kad greit rydami didelius kiekius maisto jie viršija savo fiziologines ribas, kitos - kad taip daro specialiai, slėpdami maistą kitiems kartams (ruošdamiesi atsargas).

Vilkai beveik visada suėda bent 73 proc. valgomosios skerdenos dalies. Pirmiausia jie imasi organų mėsos, paprastai (su retomis išimtimis) suryja raumenis. Dažnai suėdami ir šonkauliai, iš dalies kaulai. Vilkai suėda net skrandžio gleivinę sudarančius raumenis. Vilkai suskaldo visus kaulus, kuriuos tik pajėgia įveikti, jie net įsigauna į kaukoles ir suėda aukų smegenis.

Pirmiausia vilkai renkasi naudingiausius produktus - kepenis, inkstus ir širdį, kai kur minima, kad ir žarnyną bei riebalus. Pirmumo teisę čia turi alfa vilkai. Taip pat vertinami kaulų čiulpai, raumenys. Riebalų gamtoje labai sunku gauti. Manoma, kad vilkų racione jie sudaro mažiau kaip 5 proc. - turint omeny ir tai, kad šie plėšrūnai dažniau sumedžioja silpnus, išsekusius, vadinasi liesus gyvūnus.

Kai vilkai ėda mėsą bei subproduktus, išmatos būna skystokos, tai nėra viduriavimas. Išmatos su odos, kailio, dantų, kaulų likučiais kietesnės.

Pagrindinis teiginys siekiant pateisinti šunų šėrimą augalais (košėmis ir t.t.) - teiginys, kad vilkai suėda sumedžiotų gyvūnų skrandžių turinį. David Mech, 30 metų vilkus tyręs įvairiose pasaulio dalyse, teigia, kad vilkai neėda skrandžio turinio.

Skrandis gali būti suėstas nebent su visa auka, jei toji būna labai maža kaip pelė. Kitu atveju skrandžio turinys kelias minutes purtomas ir jo lieka prikibusio nebent prie skrandžio sienų, kurias vilkas su malonumu suryja.

Kai kurie naminių šunų augintojai teigia, kad iį jų šunys, gavę visą skrandį, dažnai jį purt ir taršo, nors kitus mėsos gabalus ramiai sugraužia. Kiti augintojai teigia, kad jų šunys, gaunantys „čielus” gyvūnus, pavyzdžiui, triušius, taip pat pašalina jų skrandžio turinį.

Smulkūs gyvūnėliai

Vilkų mitybą taip pat papildo ir smulkesni gyviai - kiškiai, švilpikai, pelės, barsukai, lapės, žebenkštys…

Vakarų ir Vidurio Lenkijoje 2002 - 2009 m. papildomas vilkų grobis buvo danieliai, kiškiai ir bebrai. Naminiai gyvūnai kaip šunys ir katės sudarė 1 proc. visos surytos biomasės.

Po pagrindinio maisto šaltinio (briedžių) Rytų - vidurio Suomijos vilkai racioną papildo kiškiais, bebrais, barsukais, šunimis, kiaulėmis, galvijais, paukščiais, smulkiais graužikais, uogomis, vabzdžiais, žuvimis.

Kaip papildomą ėdalo šaltinį Lietuvoje 2004 - 2012 m. vilkai rinkosi šernus, bebrus, kiškius, usūrinius šunis, pelėnus, nedidelius paukščius, vabalus, vaisius, augalus, galvijų likučius ir net antropogeninės kilmės objektus kaip maišeliai.

Priklausomai nuo gyvenamosios vietos, kartais smulkmė gali sudaryti pagrindinę raciono dalį, pvz. kaip kiškiai Centrinėje Jakutijoje.

Paukščiai

Neretai vilkai gaudo ir paukščius, ėda jų kiaušinius. Dažniausiai grobis - vandens paukščiai. Nors paukščiai - antrinis raciono priedas, kai kuriais sezonais (vėlgi priklausomai nuo vilko gyvenamosios vietos) jie tampa labai svarbūs.

Vilkai gali ištisus metus ėsti kiaušinius - jei tik tam sudaromos sąlygos - tačiau tai labiau sezoninis maistas, kaip ir uogos.

Ropliai, žuvys, vabzdžiai, dvėseliena ir kanibalizmas

Jei maisto trūksta, vilkai imasi gyvačių, driežų, varliagyvių. Kartais jie ėda žvejų pakrantėse paliktas žuvis, nešto metu geba jų pasigauti ir patys. Kartais išmatose aptinkama vabzdžių liekanų - dažniausiai tai būna atsitiktinis grobis, tačiau kai kuriais atvejais matyti, kad iš bado vilkai gaudo vabalus.

Sunkiais laikotarpiais vilkai gali maitintis ir dvėseliena. Itin atšiauriomis žiemomis jie gali nesibodėti nugaišusių savo gaujos narių kūnų, net papjauti silpnus, ligotus gentainius ir juos suėsti.

Augalai

Mitybą vilkai papildo ir augalais - jie noriai ėda šermukšnių, pakalnučių, mėlynių, bruknių uogas, obuolius, kriaušes. Nors vilkai ir ėda kai kurias augalines medžiagas, neatrodo, kad jos būtų gerai virškinamos. Išmatose randama nesuvirškintų vaisių lukštų, uogų, žalių augalų dalių.

Priklausomai nuo gyvenamosios teritorijos, augalinis maistas sudaro 1 - 6 proc. raciono. Kai kur augalai svarbesni. Kaukaze sezono metu jie gali sudaryti iki 12 proc. viso maisto, o Uzbekistano pietuose net iki 5 - 88 proc.

Kartais vilkai ėda kukurūzus, saulėgrąžas, įsilaužia į melionų ar arbūzų plantacijas.

Ar vilkai sumedžioja daugiau negu sugeba suėsti?

Ilgą laiką apie vilkus vyravo nuomonė, kad jie nužudo daugiau gyvūnų, negu sugeba suėsti. Ši neteisinga nuomonė būdavo viena iš priežasčių, naudotų vilkų persekiojimams pateisinti. Siekiant tai patikrinti, 1995 - 2008 m. „Vilkų - briedžių” projekto metu ištirtos 293 vilkų sumedžiotų gyvūnų skerdenos.

Kartais vilkai suėda ne visą grobį, tačiau tokie atvejai reti. Būna, kad vilkai grobį palieka gindami teritoriją, tačiau vėliau grįžta ir pabaigia jo likučius. Skerdena aktyviau „suvartojama” kai grobio būna mažiau. Jei grobio daug, vilkai mieliau renkasi maistingesnes jo dalis, o ne tokios naudingos paliekamos - tada pirmiausia suėdama organų mėsa, o kaulai ir net raumenys neliečiami.

Dalinis grobio suvartojimas daugiausia remiasi fiziologiniais apribojimais - gyvūnas negali suėsti visko, ką nužudė, nes yra sotus.

Dar viena alternatyvi teorija teigia, kad dalinis grobio suvartojimas gali būti optimalios maitinimosi strategijos dalis - elgesio adaptacijos forma, koreguojama natūralios atrankos. Kai grobio būna mažai, suryjama viskas, ką tik pavyksta pagauti. Tačiau kai grobį gana lengva sumedžioti, suėdamos tik geriausios jo dalys- maistingiausios.

Šis vilkų elgesys pastebimas tarp praktiškai kiekvienos rūšies atstovų. Tai formuoja natūrali atranka. Kažkas panašaus vyksta net tarp žmonių - juk didesnes pajamas turinčiųjų šiukšlių dėžės taip pat būna pilnesnės.

Norintiems paanalizuoti išsamiau:

  • A comparative analysis of wolf (Canis lupus) diet in three different Italian ecosystems; Claudia Capitani, I. Bertelli, P. Varuzza, M. Scandura, M. Apollonio; Department of Zoology and Biological Anthropology, University of Sassari, Sassari, Italy
  • http://jn.nutrition.org/content/136/7/1923S.full
  • http://isleroyalewolf.org
  • http://en.wikipedia.org/wiki/Gray_wolf
  • http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3294219/
  • http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1616504711000759
  • http://www1.nina.no/RovviltPub/pdf/Sabrina-thesis_vargen1.pdf
  • http://rcin.org.pl/Content/13057/BI002_27023_Cz-40-2_Acta-T45-nr50-537-547_o.pdf
  • http://www.biology.lv/lv/files/Zinatne/Acta-Biologica-Universitatis-Daugavpilensis/Acta_Biologica_12_1/13_Petelis.pdf
  • http://paleohacks.com/questions/85713/is-the-idea-that-wolves-eat-the-stomach-contents-o.html
  • http://en.allexperts.com/q/Wild-Animals-705/Wild-animals-preference-organ.htm
  • http://rmb4healthypets.blogspot.com/2010/06/do-wolvesdogs-eat-vegetablecontents-of.html
  • http://www.dogster.com/forums/Raw_food_diet/thread/751963
  • http://ovolkah.ru/143/
  • http://www.hunt-fish.com.ua
  • http://ovolkah.ru/category/povedenie-i-pitanie/
  • http://wap.astkenel.borda.ru/?1-0-40-00000020-000-0-0-1273857294

Rodyk draugams


Dizainas N.Design Studio. Susikurk savo blogą BLOGas.lt
Įrašų RSS Komentarų RSS