BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šuns kvapas

Šunys, kaip ir visi kiti žinduoliai, turi natūralų savo kvapą. Sveiko, tinkamai prižiūrimo šuns kvapas silpnas ir gana malonus, sustiprėja nebent jam sušlapus. Su šuns kvapu sunkiau susitaikyti žmonėms, nelaikantiems tokio gyvūno - kai kurie, atrodo, jį gali pajusti bet kur, o šlapio šuns „aromatas” gali net supykinti. Dėl ligų ar išorinio šaltinio šuns kvapas gali pakisti - į tai visada verta atkreipti dėmesį.

Natūralus šuns kvapas

Šunys gamina išskyras, skleidžiančias kvapą, kurio dėka įmanoma atskirti rūšį ir individą. Kvapais ženklindami teritoriją, šunys gali perduoti informaciją kitiems gentainiams.

Atskirai vertėtų pakalbėti apie prakaitavimą - žmonių atveju bene pagrindinį nemalonaus kvapo šaltinį. Prakaito liaukos skirstomos į ekrinines ir apokrinines. Ekrininės - įprastos žmonėms, jomis nusėtas visas mūsų kūnas. Apokrininės - specifinės, žmonės jų turi pažastyse, kirkšnyse, o šunys - visame kūne… Turbūt daugelis žino, kad šunys neprakaituoja kaip mes - jie atvėsta lekuodami. Tačiau šiek tiek ekrininių prakaito liaukų jie turi - kailiu nepadengtose nosies, pėdų srityse, kurios, šuniui gerai sukaitus, kiek sudrėksta.

Tiksli apokrininių liaukų funkcija nežinoma, tačiau greičiausiai jos skleidžia feromonus ar cheminius signalus, padedančius bendrauti su kitais gentainiais. Daugumos žinduolių šios liaukos gamina sekretą, veikiantį kaip feromonas, pagalbininkas žymint teritoriją ir įspėjamasis signalas. Arkliai šias liaukas pritaiko ir termoreguliacijai palaikyti, o šeškai - atbaidančiai smarvei skleisti. Manoma, kad šunims šios laukos gamina individualų kvapo signalą, kurį atpažįsta kiti gentainiai.

Itin daug apokrininių liaukų šunų organizme randasi išoriniuose ausų kanaluose, jos vadinamos sieros liaukomis. Ausies kanalai taip pat turi daug riebalinių liaukų. Drauge jos gamina natūralų ausies vašką, arba ausų sierą. Šioje medžiagoje natūraliai gyvena mikroorganizmai, sveikoms ausims suteikiantys mielių kvapą.

Šalia analinės angos šunys turi dvi į tiesiąją žarną atsiveriančias paraanalines liaukas, padedančias žymėti teritoriją ir skleisti individualų signalą. Liaukos gamina natūralias išskyras, paprastai rudos spalvos, vandens ar aliejaus konsistencijos. Išskyrų kvapas - labai stiprus, aštrus, atsiduodantis pelėsiais. Šuniui tuštinantis dėl slėgio į tiesiosios žarnos sieneles pašalinamas nedidelis kiekis šios medžiagos, taip pat kai kurie gyvūnai didesnį kiekį pašalina išsigandę. Išskyros - signalas kitiems šunims, leidžiantis atpažinti išmatų šaltinį. Šis kvapas taip pat analizuojamas kai svetimi šunys uosto vienas kitą išangės srityje.

Šuns paraanalinės liaukos gali užsikimšti, tai sukelia uždegimą. Pagrindinis to požymis - dažnas tos srities laižymas ir kramtymas, „važinėjimasis” žeme. Liaukas tokiu atveju reikia išvalyti (išspausti), o kai kuriais atvejais - kreiptis į veterinarą.

Šunys iš prigimties linkę kvėpintis - išmatomis ar pašvinkusia mėsa. Greičiausiai taip jie patenkina senuosius instinktus, liepiančius slopinti savo kvapą - tai gali padėti arčiau prisėlinti prie grobio. Kai kurie šunys taip bando atsikratyti jiems nemalonaus šampūno kvapo. Dar viena teorija teigia, jog išsivoliojimas nemaloniuose kvapuose - žinutė kitiems gaujos nariams, jog netoliese gali būti maitos.

Nenatūralus šuns kvapas

Bloga kailio priežiūra, prasta mityba, ligos, kai kurios specifinės kailio rūšys (storas, virvelinis) gali lemti nemalonų šuns kvapą. Tinkamai neprižiūrimas kailis kaupia nešvarumus ir įvairias bjaurų kvapą skleidžiančias medžiagas.

Kai kurių alergijų metų apokrininės liaukos dirba aktyviau ir sukelia pelėsiais atsiduodantį kvapą. Aktyvi minėtų liaukų veikla gali skatinti mielines infekcijas ar bakterines odos infekcijas, o tai tik sukelia dar daugiau papildomų bjaurių kvapų.

Šunys su seborėja ar keratinizacijos (odos ląstelių senėjimo ir mirties) problemomis, taip pat gilias odos raukšles turintys šunys dažnai kenčia nuo antrinių bakterinių infekcijų ar mielių ir jų sukeliamų naujų kvapų.

Ausų ligos gali tapti itin bjauraus kvapo šaltiniu, priklausomai nuo to, ar į ausies kanalą įsimetė uždegimas ir pūliai. Paraanalinės liaukos maišelio užsikimšimas gali sukelti labai jaučiamą pelėsiais atsiduodantį aštrų kvapą.

Dantų ligos, pūvančios opos gali sukelti halitozę (blogą burnos kvapą). Ant dantų akmenų gali kauptis daug bakterijų, gaminančių nemalonų kvapą. Taip pat dantų ligos gali sukelti per didelį seilėtekį, dėl kurio oda aplink snukį skleis stipresnį kvapą.

Šunys nemalonų kvapą gali įgauti ir ėsdami savo ar kitų gyvūnų išmatas. Šiai bėdai pašalinti gali būti perkami maisto priedai, mažinantys polinkį koprofagijai.

Kai kurie vaistai, pvz., antibiotikai, antiseptikai ar gydomieji šampūnai gali sukelti odos kvapus, kurie savininkui pasirodys nemalonūs. Į daugumą vaistų nuo odos ligų įtraukiama bendra dezinfekcinė priemonė chlorheksidinas, dažnam kvepiantis nelabai jaukiai. Be to, kai kurie šunų pašarų ingredientai, pvz. žuvų miltai ar taukai, gali sukelti nemalonų kvapą.

Vidurių pūtimas ir meteorizmas - dar viena galima nemalonaus kvapo priežastis. Dažniausiai tai sukelia žmonių maisto likučiai, netinkantis ar ekonominės klasės, daug grūdų turintis maistas.

Jei pajutote, jog šuo skleidžia nemalonų kvapą, kurio nepanaikina nei maudymas, nei tinkama ausų ir snukio higiena, apsilankykite pas veterinarą - galbūt augintiniui prasideda sveikatos problemos.

Rodyk draugams