BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šunų veislės iš Kinijos - miniatiūrinis šarpėjus

Sunys, veislės  Žymos: , , , , , Komentarų (0)

Miniatiūrinis šarpėjus

Išvesti iš per mažo ūgio šarpėjų. Tai grynakraujis šarpėjus, tik mažesnio dydžio. Ūgį lemia recesyvinis genas ir tikimasi, kad ateityje atrankinio veisimo būdu šis genas taps dominuojančiu veislėje.

Tai mažas, protingas, unikalus šeimos draugas. Sargus, žaismingas, lengvai treniruojamas, natūraliai mėgsta švarą.

Tvirto bei kompaktiško sudėjimo. Forma beveik kvadratinė, ilgis ir aukštis proporcingi. Svarbi savybė – gausios, ryškios raukšlės apie galvą ir ant kūno. Dydis – iki 43 cm, aukštesni šunys diskvalifikuojami. Galva didoka, proporcinga kūnui. Akys tamsios, nei įdubusios, nei išsprogusios. Uodega pagrinde stora, į galą plonėja ir užsisuka. Uodegos nebuvimas – diskvalifikacija. Priimtinausias – „arklio“ kailis ir „šepečio“ kailio, neviršijantis 2,5 cm ilgio. Spalva vienspalvė, galimas tamsus šešėlis ant nugaros. Sveria 11 – 18 kg. Gyvena iki 10 metų.

Rodyk draugams

Šunų veislės iš Kinijos - šarpėjus

Sunys, veislės  Žymos: , , , , , Komentarų (0)

Šarpėjai

Tai buvo tipiški valstiečių šunys, naudoti įvairiems tikslams – medžioklei, pėdsekystei, žiurkių pjudymui, ganymui, apsaugai. Ne išimtis buvo ir šunų kovos, kur laisvoka oda ir specifinis kailis (šarpėjaus pavadinimas reiškia „smėlio“ arba „ryklio“ odą) saugojo nuo sužalojimų. Taip pat kinai tikėjo, jog raukšlės ir pigmentuoti nasrai atbaido piktas dvasias. Spėjama, kad pirmasis raukšlėtas šarpėjus atsirado mutacijos būdu.

Dėl šarpėjų kilmės yra daugybė nuomonių ir teorijų. Žinoma, kad jie egzistuoja labai seniai, tačiau nesutariama dėl tokių dalykų, kaip pradinė kilmė – pavyzdžiui, ar jie kilo iš čiau čiau, ar šios veislės turi bendrą protėvį ir pan.

Hanų dinastijos kapuose randamos į šarpėjus panašios statulėlės lyg ir patvirtina seną jų kilmę, tačiau kai kurie priešininkai teigia, jog tos statulėlės vaizduoja ne šarpėjus, o stilizuotus čiau čiau. Daug kam įtarimų kelia ir tai, kad kai Markas Polas 1271 metais lankėsi Kinijoje, jis minėjo į čiau čiau panašius šunis, bet neužsiminė, kad būtų matęs ką panašaus į šarpėjus. Daug kas tikėtina teorija laiko tai, kad kinų koviniai šunys visiškai susiformavo 1700 – 1800 metais. 1751 metais imperatoriaus įsakymu prasidėjo jūrų prekyba pietinėje Kinijos zonoje. Tuo laikotarpiu čiau čiau, bandant sukurti kovinius šunis, kryžminti su kai kuriom veislėm – senaisiais anglų buldogais, bokserių protėviais.

kinų kovinis šuo
kinų kovinis šuo

Originalių šarpėjų dydis buvo 58,5 cm, svoris – 27 kg. 1949 m., Kinijai tapus komunistine valstybe, nebuvo leidžiama auginti gyvūnų, be to, trūko maisto, dėl to nukentėjo ne tik žmonės, bet ir šunys. Šarpėjai prarado originalų savo dydį – jie sumažėjo, nyko ir jų skaičius. Honkongo kinologų klubas Kinijos kovinius šunis užregistravo 1949 metais. Jie išnyko (įvairių žmonių nuomonės vėlgi varijuoja nuo kelių likusių grynakraujių šunų iki visiško išnykimo) ir vėl buvo atkurti 1960 metais.

kinų koviniai šunys ringe
kinų koviniai šunys ringe

Iki 1960 vidurio dauguma grynakraujių šarpėjų Honkonge buvo darbinės klasės ir naudoti kovoms. Labai nedaug šunų buvo registruoti Honkongo kinologų klube – dauguma veislės atstovų pasiliko paprastų žmonių rankose. Pagrindinė to priežastis – parodos nebuvo tokios pelningos kaip šunų kovos, be to, vietiniai veislės mylėtojai buvo įsitikinę, kad užsienio teisėjai negali suprasti (taigi ir vertinti) tokios veislės.

kinų koviniai šunys
kinų koviniai šunys

Bandant išsaugoti Kinijos kovinius šunis, Honkongo kinologų klube registruotus veislės atstovus kryžmino su bulmastifais, čiau čiau, buldogais, bokseriais, bulterjerais, greičiausiai ir bladhaundais ir taip sukūrė naują veislę – dabartinį šarpėjų. Kai kurie šunys turi ir vokiečių aviganio kraujo (mišrūnai, maišyti su mastifais ir vokiečiais). 1966 m. kinų koviniai šunys, registruoti Honkongo kinologų klube, dažnai iškeliaudavo į JAV. Nors tie „pionieriai“ priklausė gerai žinomiems veislynams, kurių pagrindus galima atsekti iki 1950 metų, jie jau buvo kryžminami su kai kuriomis veislėmis, nes nemaža jų dalis turėdavo „šepečio“ kailį, per trumpas uodegas (ar visai biges) ir dėmėtus liežuvius, kas rodo abejotiną kilmę.

kinų koviniai šunys ringe
kinų koviniai šunys ringe

1973 metais Honkonge Matgo Law įsigijo šiek tiek šių šunų, susidomėjimą veisle užsienyje sukėlė viena publikacija amerikiečių žurnale ir paskelibimas Gineso rekordų knygoje, kad tai – rečiausia pasaulio veislė. 1975 metų liepos 15 dieną Honkongo kinologų klubas sustabdė Kinijos kovinių šunų veislės atkūrimą – dauguma kinologų nepritarė tokiam plačiam įvairių veislių kryžminimui, kurių palikuonys dažniausiai iškeliaudavo užsienin, nes buvo gana paklausi prekė. Pasak veislės mylėtojų, tie gyvūnai turėjo per daug raukšlių ir klosčių ant visų kūno dalių (net ant kojų), todėl labai skyrėsi nuo įprasto kinų kovinių šunų tipo.

1964 m.

1964 m.

Nuo tų „atkūrimo“ laikų vystėsi dvi pagrindinės šarpėjų linijos. Honkonge sutinkamus šunis (taip pat kartais pasirodančius ir JAV ar kituose kraštuose ir žinomus kaip „kaulasnukių“ šarpėjų tipo atstovus) daug kas vadina originaliais Kinijos koviniais šunimis. Mums žinomi gausiai raukšlėti šarpėjai yra šių šunų ir daugybės kitų veislių kryžminimo rezultatas.

„Mėsasnukių“ tipas atsirado būtent 1960 – 1970 metais, veislėms fanatikams beraudant, kad tie jau pernelyg smarkiai nukrypo nuo originalaus standarto. Raukšlių padaugėjo bei snukio forma pakito ne tik dėl kryžminimo su kitomis veislėmis, bet ir dėl inbrydingo, nors patys pirmieji „mėsasnukiai“ pasirodė sukryžminus šarpėjų ir trumpaplaukę čiau čiau kalę. Honkongo klubo atstovai pasakoja, kad dar iki 1989 metų pabaigos užsienio veisėjai geriau vertindavo aktyvesnius ir „teisingesnius“ kaulasnukius šunis, vėliau situacija pradėjo keistis moderniųjų - mėsasnukių naudai.

"kaulasnukis" šarpėjus

“kaulasnukis” šarpėjus

Nors užsienyje veislės populiarumas didelis, tėvynėje jie nesulaukė tokio dėmesio. Tiesa, tame galima rasti ir naudingų dalykų – kad ir išlikusį originalesnį šarpėjų variantą („kaulasnukius“). Gera žinia ta, kad vis daugiau šarpėjų mylėtojų šiuo metu „grįžta“ prie originalaus veislės tipo ir netgi gabenasi šunis iš Honkongo.

"kaulasnukių" atstovas

Šiuo metu egzistuoja trys selekcininkų „stovyklos“, nesutariančios ar net kovojančios tarpusavyje. Vieni jų mano, kad šarpėjus – namų numylėtinis, tad modernusis tipas visiškai priimtinas. Kita grupė teigia, kad šarpėjai turi turėti medžiotojų ir kovotojų savybes, pastarieji renkasi tradicinius šarpėjus, vadinamus kaulasnukiais. Trečia grupė mano, kad geriausia išeitis – abiejų šių tipų viduriukas.

Šarpėjus yra labai ištikimas šeimininkui, tačiau nepriklausomas. Protingas, žaismingas, aktyvus, dominuojantis ir drąsus. Turi tvirtą ryšį su šeima. Puikus sargas ir palydovas. Būtina dresuoti paklusnumo, socializuoti nuo mažens. Šeimininkas turi būti švelnus, bet tvirtas. Paprastai nemėgsta vandens ir dažnai stengiasi jo išvengti. Labai švarus. Šarpėjai seilėjasi, ypač jei jiems ką nors skauda. Renkantis šuniuką labai svarbu rasti patikimą selekcininką – kad naujas šeimos narys neturėtų kokių nors problemų, ypač sveikatos. Šarpėjus gerai jausis ir bute, jei galės pakankamai judėti. Tai vidutinio aktyvumo šuo. Šio šuns limfagyslės labai plonos, todėl naudoti griežtą pavadėlį draudžiama.

"mėsasnukis"

mėsasnukis

Dažniausiai pasitaikančios šarpėjų sveikatos problemos – entropija, hipotiroidizmas, patinusių sąnarių sindromas (dėl inkstų ligų), vėžys (yra kelios vėžio formos, dažnesnės šarpėjams). Klaidinga manyti, kad šarpėjaus raukšlės sukelia daug problemų. Aišku, šie šunys gali turėti odos problemų, bet taip yra ne dėl raukšlių – tai paveldima liga. Jei perkate gyvūną iš patikimo veisėjo, dėl šios problemas neverta baimintis, svarbu įsitikinti, kad selekcininkas veisia tik sveikus šunis. Gyvena 11 – 12 metų

Akys mažos, migdolo formos. Snukis platus, pilnai užpildytas, nosis didelė, plati ir tamsiai pigmentuota. Lūpos ir snukio viršus mėsingi. Liežuvis, gomurys, dantenos ir atvėpusios lūpos juodai mėlynos spalvos. Ausys trikampės, apvaliais galais. Uodega pagrinde stora, smailėja. Ūgis 44 – 51 cm.

Kailis tiesus, prigludęs, ties ketera pastatytas, 1 – 2,5 cm ilgio. Neturi pavilnės. Yra trys kailio tipai – arklio, šepečio kailio ir retas lokio kailio, kuris kinologų klubų nepripažįstamas – manoma, kad atsirado dėl kryžminimo su čiau čiau.

“lokio kailis”

Tokie ilgakakliai šarpėjai neretai būna supainiojami su čiau čiau. „Arklio“ kailis trumpas, šiurkštus, dygus, šeriasi sezoniškai, „šepečio“ ilgesnis, šeriasi ištisus metus. „Tradicinių, arba kaulasnukių šarpėjų kailis – tik „arklio“. Visada vienspalvis, leidžiamas tamsesnis ruožas ant nugaros ir ties ausimis.

“šepečio” kailis

Šarpėjai raukšlėti, nes serga mucinoze – paveldimu sutrikimu. Dėl dar (turbūt) neišaiškintų genetinių pokyčių organizme daugėja hialurono rūgšties. Ši skatina raukšlių gamybą. Paprastai mucinozė šuniui problemų nesukelia, tačiau kai kuriems šarpėjams pasitaiko dar aktyvesnė forma, kuomet mucinas kaupiasi be saiko ir atsiranda burbulai ar pūslės, matomi odos paviršiuje. Jos labai jautrios išoriniam poveikiui. Jei tokie „burbulai“ pažeidžiami, iš jų sunkiasi skaidrus skystis, jie gali būti susiję su alergijomis. Viso to pasekmė – šašuotas šuo.

Iki dabar mechanizmas, gaminantis didelį mucinų kiekį, buvo nežinomas. Praėjusiais metais grupė tyrėjų atrado šio sutrikimo mechanizmus – šarpėjų mucinozė atsiranda dėl hialurono rūgšties kaupimosi odos struktūrose. Hialurono rūgštis atsako už ląstelių judėjimą, dalijimąsi, didina skysčių klampumą, yra svarbus sąnarių kremzlių komponentas, o jos kiekio sutrikimai gali būti kai kurių piktybinių navikų priežastimi. Dar vienas iš šios rūgšties darbų – žaizdų „taisymas“ (sudaro mechaninį barjerą su išorine aplinka, kad užkratas nepatektų vidun). Normaliomis sąlygomis odoje hyaluronic rūgštis aptinkama baziniame epidermio sluoksnyje, ten ji tvarko ekstraceliuliarinę sritį ir aprūpina įvairias struktūras maistinėmis medžiagomis. Esant mucinozei, šios medžiagos kiekis būna toks didelis, nes vienas iš trijų fermentų, atsakingų už žinduolių rūgščių sintezę, pernelyg aktyviai darbuojasi. Dabar tyrinėtojai ieško, koks tikslus genetinis pakitimas sukelia šią medžiagų apykaitos problemą. pastaba: bent žmonių pasaulyje hialurono rūgšties sumažėjimas susijęs su odos dehidratacija ir raukšlių atsiradimu, čia aprašytas kiek kitoks procesas (besaikė šios rūgšties gamyba), tad prašau nekibti ir, jei kyla klausimų, eiti patiems domėtis.

Rodyk draugams

Šunų veislės iš Kinijos - kinų kuoduotasis šuo

Sunys, veislės  Žymos: , , , , , Komentarų (5)

Kinų kuoduotasis šuo

Dėl jų kilmės diskutuojama. Manoma, kad kilo iš Afrikos plikųjų šunų, kurie vadinti Afrikos plikaisiais terjerais. Laikomi Canis africanus palikimu (kartu su Rodezijos ridžbekais).

Afrikos plikasis
Afrikos plikasis

Kinijos prekybininkai juos parsiplukdė iš Afrikos ir naudojo parazitų medžiojimui, taip pat pardavinėdavo uostuose. Vėliau šiuos šunis pervadino kinų kuoduotaisiais ir tas vardas prigijo. Būtent pirklių dėka šios veislės šunys atsirado Amerikoje bei išplito Azijoje. Kita teorija teigia, kad kuoduotieji šunys išveisti actekų, kryžminant Meksikos plikuosius šunis su čihuahua. Actekai juos naudojo kaip šildykles. Apie 1800 m. kinų kuoduotieji tapo žinomi Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Niujorke pirmą kartą demonstruoti 1885 m., Westminsterio šunų parodoje.

1963 m.
1963 m.

Jautrūs, sargūs, žavūs, judrūs ir mieli. Švelnūs ir žaismingi su vaikais. Myli šeimą, linksmi, protingi, priežiūra nėra pernelyg sudėtinga. Reikalingas pastovus kontaktas su žmonėmis. Mėgsta laipioti ir kasti duobes. Gyvena 10 – 12, iki 14 metų. Labai švarūs, neturi šuns kvapo. Tinka alergiškiems žmonėms.

Maži, aktyvūs ir gražūs šunys. Kalių ūgis 23 – 30 cm, patinų 28 – 33 cm. Sveria ne daugiau kaip 5,5 kg. Ausys didelės, nekerpamos, stačios. Kinų kuoduotieji turi neįprastai ilgus pirštus. Uodega išaugusi aukštai. Eisena elegantiška ir grakšti.

Kinų kuoduotieji šunys būna pliki ir plaukuoti, abiejų tipų šuniukai gaili gimti toje pačioje vadoje. Plaukuotų šunų visą kūną dengia dvigubas vidutinio ilgumo, tiesus ir lygus plaukas. Pavilnė švelni, dengiamieji plaukai šilkiniai. Beplaukiai ant galvos, ausų, pėdučių bei dalies uodegos turi švelnių, minkštų plaukų kuokštus. Likusi plaukų nedengiama oda švelni, minkšta ir lygi. Oda ir kailis – bet kokios spalvos, vienspalvis ar maišytas. Pageidaujama tamsesnė odos spalva.

Svarbu nenutukinti ir tinkamai prižiūrėti odą. Įdega saulėje – tad šiltuoju metų laiku reikia naudoti apsauginius kremus. Linkę į aknę. Naudoti nealergizuojančias, ne žmonių priemones. Plaukuotus reikia daug šukuoti – ne rečiau kaip kas antrą dieną. Beplaukius dažnai maudyti, odą tempti aliejumi ar kremu, kad ji būtų elastinga. Jautrūs šalčiui - reikia aprengti. Dauguma šeimininkų jiems nuskuta snukį, kiti palieka plaukus ant viso snukio, tokie šunys primena tejerus. Linkę į dantų ligas, dantų netekimą. Plaukuoti šunys turi sveikesnius dantis. Kuoduotųjų šunų ėdalas turi tausoti jų dantis – kietas, sausas gali juos pažeisti. Nemažai šių šunų alergiški vilnai ir lanolinui.

Rodyk draugams


Dizainas N.Design Studio. Susikurk savo blogą BLOGas.lt
Įrašų RSS Komentarų RSS