BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jauni, be priežiūros palikti vaikai dažniau kenčia nuo šunų įkandimų

Sunys, naujienos  Žymos: , , , , , , , , Komentarų (0)

Šunų įkandimai pastaruoju metu tampa vis dažnesne visuomenės sveikatos problema. Naujausio tyrimo duomenimis, dažniausiai apkandžiojami be priežiūros palikti vaikai. Kaltininkai paprastai būna šeimos augintiniai ir jei šuo kando kartą, antra ataka gali būti žiauresnė už pirmąją.

Tyrimas (didžiausias šios rūšies) buvo atliktas Kolorado medicinos mokykloje. Jo metu nustatyta, kad šunys dažniausiai kanda į vaiko veidą ar akis. Dažniausiai kandžiojasi „geromis“ su vaikais laikomų veislių atstovai, pvz., Labradoro retriveriai. Žmonės linkę manyti, kad šeimos šunys nepavojingi, tačiau taip nėra. Vaikus jie gali sužaloti labai sunkiai – galimi veido kaulų lūžiai aplink akis, nuplėšti akių vokai, pažeisti ašarų ištekamieji latakai ar sužaloti akių obuoliai. Jei žaizdos tokios sunkios, pacientams prireikia kelių rekonstrukcinių operacijų.

Šunys vaikus sužaloja ypač sunkiai, kadangi vaikai nedidelio ūgio ir dėl to jų veidai lengviau pasiekiami. Vaikui būti įkąstam tikimybė yra apie 50 proc. 80 proc. įkandimų lokalizuoti galvos ir kaklo srityje.

Pasak JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro, apie 4,5 mln. žmonių kasmet įkanda šunys, 885 000 iš jų prireikia medicininės pagalbos. Visos gydymo išlaidos sudaro maždaug 250 mln. dolerių.

Minėtame tyrime dalyvavo 537 vaikai, 2003 – 2008 metais gydęsi ligoninėse dėl šunų įkandimų į veidus. 68 proc. įkandimų „priklauso“ 5 m. ir jaunesnio amžiaus vaikams, aukščiausias dažnis 3-jų metų amžiaus grupėje. Daugeliu atvejų vaikas šunį pažinojo – jis priklausė šeimai, draugui ar kaimynui. Daugiau nei pusė įkandimų įvyksta dėl to, kad vaikas pernelyg agresyviai šunį glamonėjo, jį nustebino ar ant jo lipo.

Šunų veislės su atakomis paprastai nesusijusios. Nustatyta, kad mišrūnai atsakingi už 23 proc. įkandimų, po to – Labradoro retriveriai (13,7 proc.). Rotveileriai atakavo 4,9 proc., vokiečių aviganiai 4,4 proc., auksaspalviai retriveriai 3 proc. tyrimas atliktas Denverio srityje, kur pitbulterjerų tipo šunys uždrausti. (agieshos prierašas – atrodo, kad šunų atakos su veislėmis buvo siejamos tik iki pitbulterjerų uždraudimo)

Pasak tyrėjų, iš duomenų aišku, kad praktiškai bet kuri šunų veislė gali kandžiotis. Šuns įkandimų tendencijos susijusios su paveldimumu ir ankstyvąja patirtimi, vėliau – socializacija, mokymu, sveikata ir nukentėjusiųjų elgesiu. Jei šuo kando kartą, antrą kartą jis greičiausiai atakuos daug pikčiau. Pasak tyrėjų, šuo po pirmo įkandimo turėtų būti iškraustytas iš namų.

Pagal ScienceDaily 2010 11 09 straipsnį „Young, Unsupervised Children Most at Risk for Dog Bites, Study Shows; Dogs Often Target a Child’s Face and Eyes“

Rodyk draugams

Šunys skatina vaikus judėti

Sunys, naujienos  Žymos: , , , Komentarų (0)

Naujausių tyrimų duomenimis, vaikai, kurie auga kartu su šunimis, būna aktyvesni už tuos, kurių šeimose nėra šių gyvūnų. Mokslininkai iš St George`s Universiteto Londone ištyrė 2065 amžiaus vaikus ir nustatė, kad vaikai iš tų šeimų, kuriose auginami šunys, yra fiziškai aktyvesni lyginant su tais vaikais, kurių šeimose šunys neauginami. Tyrėjų komanda teigia, kad šunys gali paskatinti daugiau vaikų judėti ir taip padėti kovoti su vis didėjančiu jų nutukimu.

Mokslininkai, kuriems vadovavo Dr. Christopher Owen, naudojo aktyvumo kontrolės prietaisus, kurių pagalba 7 dienas fiksavo vaikų aktyvumą. Tirti 9 – 10 metų amžiaus vaikai iš 78 Londono, Birmingemo ir Lesterio mokyklų. Iš visų dalyvių 202 (maždaug 10 proc.) turėjo šunis. Rezultatai, paskelbti „American Journal of Public Health“, parodė, kad šunis turintys vaikai vidutiniškai per dieną fiziškai aktyviai praleido 325 minutes - 11 minučių daugiau negu tie vaikai, kurie šunų neturi. Į tai įėjo lengvas, vidutinis, nuo vidutinio iki sunkaus ir sunkus fizinis aktyvumas. Šunų savininkai kasdien taip pat praleido 11 minučių mažiau (iš viso 562 min.) sėdėdami. Taip pat jie nueidavo 360 daugiau žingsnių (4 proc.) nei kiti.

Dr Owen teigia, kad aktyvesnis vaikų iš šunis auginančių šeimų gyvenimo būdas kelia klausimą – ar šuns turėjimas verčia tapti aktyvesniais, ar aktyvesnės šeimos įsigyja šunis? Atsakyti į šį klausimą reikalingi ilgalaikiai tyrimai, tačiau tiesos gali būti abiejose teorijose. Ankstesni tyrimai, kurių metu lygintas suaugusiųjų aktyvumas prieš įsigyjant šunį ir po to, parodė, kad po gyvūno įsigijimo žmonės tampa fiziškai aktyvesni. Bet vėlgi norint įvertinti efektą reikalingi ilgalaikiai tyrimai.

Suaugę, kurie laiko šunis, nueina vidutiniškai 1700 žingsnių daugiau negu tie suaugusieji, kurie šunų neaugina – skirtumas 25 proc. Iš paskutinių tyrimų duomenų matyti, jog vaikų, auginančių ir neauginančių šunis, fizinio aktyvumo skirtumas mažesnis, negu analogišku suaugusiųjų atveju. Tai rodo, kad fizinis aktyvumas su šunimis mažųjų tarpe užima mažesnę veiklos dalį, negu suaugusiųjų. Dr Owen pridūrė, kad reikia dirbti toliau, norint nustatyti, kiek šunų savininkų vaikų iš tiesų aktyviai užsiiminėja su augintiniais. Jis sako, kad jei vaikai tikrai eina pasivaikščioti su šunimis, tai augintiniai gali būti vienas iš būdų skatinti vaikus būti aktyvesniais.

Šaltinis - ScienceDaily

2010 09 22 straipsnis “Man’s Best Friend Keeps Children on the Move”

Rodyk draugams

Užpuolė šuo?

Sunys, elgesys  Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , Komentarų (1)

Dideli ir galingi (na, bent dalis) plėšrūnai, žinomi šunų vardu, šiomis dienomis tapo tradiciniais kompanionais, vaikų auklėmis bei sargais. Daugelis žmonių jaučiasi itin saugiai, kai savo artimuosius – sutuoktinius, senyvo amžiaus tėvus ar vaikus – patiki tų dažnai agresyvių gyvūnų priežiūrai. Jie sako, jog iš visų gyvių būtent šunys tokius darbus atlieka geriausiai.

Nors tikimybė, kad užaugęs vaikas nužudys savo tėvus, 300 kartų didesnė negu tikimybė, kad šuo papjaus savo šeimininką, šunys vis viena kandžioja ir kartais netgi žudo žmones. Apie tai diskutuojama daug, ir daugelis žmonių jau supranta, kad problema slypi ne veislėje ir ne kažkur anapus.

Agresijos rūšys

Dominavimo. Kai kurie šunys gali bandyti „lipti“ ant galvos naudodami agresyvius metodus.

Baimė ir savigyna. Kaip ir žmonės, ko nors išsigandę šunys gali bandyti atakuoti.

Teritorinė, nuosavybės agresija. Ši neretai susijusi su vaikų apkandžiojimais - šie nuvėplina į kaimynų teritoriją ir būna sudraskyti jų šunų dėl įsiveržimo ar bandymo atimti jų žaislus. Vedžiojamas toks „teritorijos sargas“ paprastai būna ramus ir nereaguoja į aplinkinius, bet grįžęs namo kiemą gali ginti žūtbūtinai. Vien faktas, kad atsidūrėte tokio šuns teritorijoje, jau įspėja apie pavojų – vienintelis būdas išsigelbėti – kuo greičiau nešdintis lauk.

Gaujos nario gynyba. Šuo – bendruomeninis gyvūnas ir tikrai bus linkęs ginti gaujos narius. Blogai, jei šuo jaučiasi viršesnis už šeimininką – tada jis gali nepaklusti liepimui atsitraukti ir pridaryti daug problemų (todėl negalima leisti vaikams vieniems vedžioti didelių, stiprių, piktų šunų).

Grobuoniški instinktai. Šuo instinktyviai yra medžiojantis gyvūnas, tad turi polinkį vaikytis auką ir pulti. Jei „medžioklėje“ dalyvauja keli šunys, viskas gali baigtis itin blogai. Aukomis dažnai tampa maži vaikai – dėl savo dydžio ir judesių. Užsivijus tokiam „medžiotojui“, geriausia sustoti, nemosuoti rankomis ir bandyti atrodyti kuo neįdomesniu. Kartais šuo gali norėti tik pažaisti ir aukai sustojus nieko blogo nedarys, bet kartais viskas gali baigtis liūdniau. Todėl kai kuriose šalyse net tokie atrodo taikūs šunys kaip greihaundai, trintys stiprius persekiojimo instinktus, privalo būti su antsnukiais.

Skausmas ar liga. Bloga sveikatos būklė ar sužalojimai gali sukelti agresiją. Vienas pavojingiausių dalykų šiuo atveju – pasiutligė.

„Peradresuota“ agresija – labai susijaudinęs šuo agresiją nepasiekiamam objektui gali perkelti ant arčiau esančio.

Įniršio ar idiopatinė agresija. Pasitaiko labai retai, priežasties negalima nustatyti, ją diagnozuoja tik specialistas. Manoma, kad šios problemos pagrindas – paveldimas.

Tikėtina, kad daugelis jau supranta tą faktą, jog šunys yra mėsėdžiai. Kad taip jau atsitiko ir tą žinią mes dievobaimingai pripažinome, nieko lyg nestebina ir mūsų augintinių stiprus noras ieškoti, medžioti, žudyti ir ryti kitus gyvūnus (jei jų protėviai nebūtų turėjo šio instinkto, dabar gatvėse už pasaitėlių vedžiotume kokias karves). Tai galima vadinti persekiojimo instinktu, grobio draivu ir panašiai. Šis elgesys labai svarbus. Grobio persekiojimo instinktą turi kiekvienas šuo – tik skiriasi jo išraiškos laipsnis, o šio dalyko pagrindas yra genetinis. Va greihaundas ar biglis, šunys, specialiai veisti triušių vaikymuisi ir pjovimui, pasižymi itin ryškia šio instinkto forma – nesuprantančiam jų poreikių tai gali tapti rimtoka problema.

Dauguma veislių buvo sukurtos kokiam nors darbui, dėl ko selektyviai buvo veisiami ryškinant tam tikras savybes. Dėl to aviganiai gali bandyti ganyti žmones, kąsdami jiems į kojas. Haskiai ir malamutai, darbiniai šunys, numylėtiniais tapo praktiškai visai neseniai. Nors paprastai tai švelnūs gyvūnėliai, jei turi stiprius grobio persekiojimo instinktus, kas leisdavo jiems išgyventi ekstremaliomis arkties sąlygomis. Dėl to jie linkę gaudyti ir žudyti įvairius padarus, taip pat žinomi kaip profesionalūs atsargų naikintojai (dar išlikę istorijų apie tai, kaip vienas kinkinys per kelias minutes sugebėdavo suryti mėnesio maisto atsargas). Dauguma žmonių nesupranta, kad natūralus haskių ir kitų panašių šunų instinktas išgyventi neleidžia jiems įžvelgti tam tikrų ribų tarp to, kas yra „tinkamas“, o kas – „netinkamas“ grobis. Todėl haskiai ir malamutai dažnai būna kalti dėl mažų vaikų žūčių.

Buldogai ir mastifai bei jų tipo šunys veisti kaip medžiotojų padėjėjai didelių gyvūnų medžioklėse, gyvulių varovai ir panašiai. Vienas iš jų darbų būdavo pastverti galviją ir jį laikyti, kol prieis šeimininkas. Taip atsirado drąsūs, stiprūs šunys, turintys stiprų polinkį sukąsti ir laikyti. Jei toks šuo neatsakingai išmokomas pulti žmones, gali pridaryti daug bėdų.

Tokie elegantiški šunys kaip greihaundai ir kiti kurtai yra ilgametės atrankos rezultatas, todėl jie turi ekstremalų polinkį gaudyti ir žudyti visokius gyvūnėlius. Ir šiandien greihaundai kartais naudojami medžioklėje. Be to, jie kryžminami su kitomis veislėmis, taip gerinant jų medžioklines (pagauk ir sugriebk) savybes. Beje, kai kurie tam tikrų veislių lauko bandymų metodai daugeliui pasirodytų itin žiaurūs ir primintų istorijas apie kačiukais šeriamus kovinius šunis.

Bene garsiausias Antrojo pasaulinio karo šuo-herojus Chips, vokiečių aviganio, kolio ir haskio mišrūnas. Jis buvo ruoštas kaip apsaugos šuo. Chips gavo galybę apdovanojimų už „drąsą imantis veiksmų prieš priešus“ bei išgelbėtas gyvybes. Šis šuo minimas daugelyje knygų kaip puikiausias darbinis šuo, 1990 apie jį sukurtas filmas. Tačiau, kaip bebūtų gaila, šiandien šis gyvūnas būtų laikomas pavojingu ir keliančiu didelį pavojų aplinkiniams – jis terorizuotų kaimynus bei kandžiotų šiukšlininkus ar laiškanešius. Nemažai šaunių karo bei policijos šunų mums įprastoje šiuolaikinėje visuomenėje būtų itin probleminiai. Tačiau negi tai reiškia, kad jie – blogi šunys, kuriuos reikia drausti? Panašaus temperamento, būdo ir taip toliau jų draugai ir giminaičiai, patekę į blogų (prastesnių ar gal kiek pasimetusių pasaulyje bei savyje) šeimininkų rankas, pridaro daug problemų – tačiau tai vėlgi ne šunų kaltė, čia atsakingi šeimininkai, sudarę sąlygas jiems užsiminėti maloniu, bet vis viena probleminiu elgesiu. Kitoje vietoje kitu laiku toks „pavojingas“ šuo gal taptų visuomenės numylėtiniu ir filmo herojumi.

Kai kurios veislės specialiai veisiamos taip, kad grobio persekiojimo instinktas būtų „perkeltas“ ant žmonių. Dobermanai, vokiečių, belgų ar olandų aviganiai, rotveileriai – tai veislės, kurių grobio pagavimo ir nudaigojimo instinktas kryptingos atrankos būdu nukreiptas į žmones. Policijos šunys turi turėti ypač stiprius tuos instinktus (ar dar kaip ten juos pavadinti), kad galėtų rasti bei sulaikyti įtariamuosius. Kitos smulkmenos – dresūros reikalas.

Kandžiotis šuniui yra natūralus elgesys. Įvairaus intensyvumo įkandimai naudojami labai skirtingomis progomis:

  • žaidimų metu. Kandama silpnai, pats kandimas – stilizuotas. Šunys tiek tarpusavyje, tiek su žmonėmis dažnai žaidžia tokius žaidimus. Jauni gyvūnai dar nesugeba reguliuoti kandimo jėgos ir žaisdami gali įkąsti skausmingai, už ką visada turi sulaukti žaidimų draugo (žmogaus ar gyvūno) atsakomosios reakcijos – kitaip gyvūnas nesupras, kad įkando per stipriai. Kai kurie dresuotojai teigia, jog su šunimi iš vis geriau būtų nežaisti jokių šiurkščių žaidimų (įskaitant tug of war ir žaismingą rankų pakramsnojimą) – pasak jų, negalima šuniui leisti suprasti, jog jis dantimis gali liesti žmogaus kūną. Tačiau tai prieštarauja natūraliai jų elgsenai. Be to, natūraliomis sąlygomis beveik visų gyvūnų rūšių jaunikliai kandžiodamiesi išmoksta reguliuoti kandimo stiprumą.
  • Įspėjamasis kandimas – paskutinis įspėjimo gestas. Iš pradžių šuo signalais - garsais, šiepiamais dantimis, įtemptu kūnu – duoda ženklą, kad gali krimstelėti, tačiau žmonės tų gestų dažnai nesugeba atpažinti ar nekreipia į juos dėmesio. Po kandimo šuo vėl grasina, o jei tai nepadeda, kanda vėl. Tai gynybinis manevras ir neretai charakterizuojamas kaip „atbaidymo“ kandimas, skirtas atstumti priešininkui, o ne pradėti kautynes ar skerdynes.
  • Jei prasideda kova, šuo kanda stipriau, bet pati kandimo jėga priklauso nuo to, kokioje pavojingoje situacijoje atsidūręs jaučiasi šuo. Du besikaunantys šunys vienas kitą sužaloti gali minimaliai, o kartais gali likti vos ne invalidais.
  • Aukos žudymo atveju kandama itin rimtai – tačiau tai nebūna isteriškai fanatiškas kramtymas ar padriki kandžiojimai. Plėšrūnai grobį dažniausiai žudo taktiškai kibdami gerklėn.

Dar vienas subtilaus reliatyvumo pavyzdys – visų gerbiamas Danny Boy, švelniai šaukiamas „japaškių žudiku“. Jankiai jį greičiausiai dievino, o japonai keikė susiriesdami (ypač tie, kuriuos jis draskė). Ar šuo elgiasi blogai, ar gerai priklauso tik nuo mūsų požiūrio. Gyvendamas paprasto žmogaus namuose, garbingasis Danny Boy kaimynų turbūt būtų laikomas debilu laiškanešių žudiku.

Šeimininko atsakomybė

Atsakingi veisėjai negali veisti bet kokių šunų. Pirmiausia jie turi mąstyti apie gyvūnų perteklių prieglaudose, po to – apie sveikatos problemas bei galimų psichų pridauginimą. Geras veisėjas būtinai atsižvelgs į temperamentą. Štai šaunaus šiandieninio pitbulterjerų veisėjo šunys bus geros psichikos, tinkamos išvaizdos, nemaišyto kraujo (tai aktualu JAV – geras veisėjas nehibridins stafų su pitais) ir greičiausiai dalyvavę bei gerai pasirodę kokiose nors sporto varžybose. Kitas atsakingo veisėjo ženklas – tik kartą metuose kergiama kalė.

Būkite atsargūs pirkdami gyvūnus iš parduotuvių, daugintojų ir įsigydami šuniuką, kurio kilmė nežinoma. Jei planuojate paimti šunį iš prieglaudos, išklausinėkite darbuotojų, kaip jis elgiasi, ar rodo agresijos ženklus – jei namie yra mažų vaikų, netiks joks šuo su agresyvumo požymiais. Be to, įsigykite šunį, kurį tikrai galėsite fiziškai kontroliuoti.

Jokiu būdu negalima pirkti šuns tik iš noro pasirodyti, kokį kietą augintinį turite, jei neturite bent pradinio supratimo apie šuns poreikius, manote, kad šuo iš esmės yra tas pats, kaip žmogus, įskaitant visus mąstymo bei pasaulio suvokimo procesus.

Šuns laikymas – atsakomybė. Kai šuo būna ne su šeima, jis turi būti uždarytas saugiame aptvertame plote. Veislynuose šunys paprastai laikomi voljeruose ar pririšti – tačiau bet kokiu atveju jie turi turėti erdvės vaikščiojimui, gauti maisto ir vandens, būti apsaugoti nuo blogo oro. Ilgam laikui šuns uždaryti ar pririšti negalima - tai gali skatinti bailų bei agresyvų elgesį, kitas problemas.

Kitas svarbus veiksnys, kalbant apie šunų agresiją – šunims reikia reguliariai mankštintis ir stimuliuoti psichiką. Daugelis miesto ir priemiesčių šunų laikomi netinkamai, neturi kur išlieti energijos.

Šunį paleiskite bėgioti tik ten, kur nėra žmonių, nes jis gali ką nors išgąsdinti, be to, net jei jis neagresyvus, jis gali bandyti pažaisti su kitu šunimi, kuris jį gali pulti, taip pat jūsų šuo gali pakliūti po automobiliu, sukelti eismo įvykį, užsikrėsti liga kontaktuodamas su kitu gyvūnu, gali sužeisti kitą žmogų, šunį ar gyvūną.

Augintinį būtinai skiepykite.

Šeimininkas stengsis, kad augintinis jį gerbtų – jei nebus šio dalyko, augintinis gali tapti pavojingu.

Dresūra bei tinkamas auklėjimas gali padėti pažaboti agresiją. Dresavime turėtų dalyvauti visi šeimos nariai. Tinkama socializacija taip pat daro stebuklus - kol auga tegul jis sudalyvauja kuo didesniame skaičiuje įvairiausių situacijų, kad nesinervintų ar neišsigąstų susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Priklausomai nuo aplinkos ir genetikos, šuniui gali reikėti labai mažai, kad jis reaguotų agresyviai, o kitą gali erzinti visą dieną ir jis vis viena tvardysis. Daugiausia problemų kyla dėl nesusipratimų komunikuojant, nes žmonės ir šunys vis dėlto – dvi skirtingos rūšys.

Atpažinkite šuns agresijos ženklus ir jiems atsiradus kreipkitės į elgsenos specialistą ar dresuotoją. Kai kuriais atvejais imamasi ne tik elgesio terapijos, bet ir specialių medikamentų.

Šunys su stipriais persekiojimo instinktu turi būti laikomi toli nuo vaikų.

Čia regite 1950 metų šunų ėdalo reklamą. Besišypsanti moteris gėrisi, kaip jos dobermanas taršo vagį. Šiandien šis piktutis būtų laikomas pavojingu, o gal net nestabiliu. Jei šiomis dienomis dobermano vietoje galimą vagį taip bandytų pakibinti pitbulterjeras, jis būtų be kalbų užmigdytas.

Kad neužpultų

Daug bėdų atsitinka, nes žmonės ne visada moka skaityti šunų kūno kalbą. Vizganti uodega nebūtinai reikš draugiškumą – ji gali rodyti ir dominavimą.

Kadangi tamsoje mato prastai, šunys gali neatpažinti ir savų žmonių bei juos pulti – todėl netoli augintinio valdų vaikštinėjant naktį ir patamsyje būtinai reikia jį įspėti.

Kandimą gali provokuoti erzinimas, kai šuo ėda ar laka. Jei šuo maistą gina itin agresyviai, jo negalima šerti tada, kai namuose yra svečių.

Neprotinga pulti žmogaus, vedžiojančio šunį – net jei tas puolimas tik inscenizuotas. Šuo gaujos gyvūnas, jo instinktas ginti gaujos narius ir teritoriją stiprus.

Sergantis ar vyresnio amžiaus gyvūnas, kaip ir žmogus, gali būti irzlesnis bei per daug reaktyvus.

Jei šuo jaučiasi nesaugiai, jis gali bandyti gintis nuo grėsmės. Žmonės ne visada atpažįsta šunų baimės ženklus ir taip iššaukia agresyvią jų reakciją. Stenkitės, kad šuo neatsidurtų tokiose situacijose, kur jaučia stresą ar įtampą.

Negalima ignoruoti įspėjamųjų signalų. Beje, jei šuo atitinkamai dresuotas, už tam tikrus veiksmus jis gali pulti apie tai nepranešęs. Tikrai pavojingas ženklas – šuo kelia lūpas ir rodo dantis, šiaušia kaklo ir keteros plaukus, atlenkia atgal ausis, stovi sustingęs, išskėtęs kojas, žiūri tiesiai.

Negalima prieš nepažįstamą šunį naudoti grasinančios kūno kalbos – tiesioginio spoksojimo, veido kišimo arti jo nosies.

Jokių netikėtų poelgių, kuriuos šuo gali traktuoti kaip ataką (netikėtas paglostymas, čiupimas už uodegos). Neprotinga ir staiga pažadinti miegantį šunį.

Jei pjaunasi šunys, žmogaus sukiojimasis aplink ar bandymas gelbėti tik vieną šunį gali nekaip baigtis tam pačiam žmogui.

Į agresiją nepatariama atsakyti bausme, nes tai gali iššaukti dar didesnę agresiją. Taip pat negalima skatinti agresyvaus elgesio – daug kas dėl to nepataria žaisti tokių žaidimų kaip tug of war.

Bėgimas, važiavimas dviračiu gali iššaukti grobuonišką šuns elgesį. Šunys su stipriu persekiojimo instinktu, pvz., aviganiai, gali itin aktyviai išnaudoti polinkius ganyti – jie gali kąsti greitai judančiam ar turinčiam ryškios spalvos batus žmogui.

Vaikus būtinai reikia mokinti, kaip elgtis su šunimis ir kas gali sukelti jų agresiją. Paaiškinkite vaikams, kad šunys nemėgsta, kai juos apkabina ar bučiuoja – dauguma sukandžiotų vaikų veidų ir kaklų atsiranda būtent dėl šio noro išreikšti jausmus. Išmokykite vaikus, kaip skaityti šuns kalbą. Dažnai šunys bando perspėti žmones kūno kalba, tačiau šie nesupranta jų ar nekreipia dėmesio. Jei vaikas pasirodys nesupratingas, kai kuriais atvejais šuniui vienintelė išeitis gali atrodyti kandimas. Mokinkite vaikus, kad negalima skriausti ir persekioti šuns.

Be suaugusių priežiūros negalima leisti bendrauti mažiems vaikams ir šunims. Šuniui mažas vaikas gali pasirodyti panašus į grobį. Be to, mažylis gali netyčiom skelti šuniui skausmą, dėl ko šis ginsis. Jei šuo labai dominuojantis, prižiūrėdamas vaikus jis gali persistengti.

Ženklai, kad su jūsų šunimi gali būti problemų, yra atsisakymas paklusti komandoms, vaikų parvertimas ar „tursavimas“, atsisakymas lipti nuo baldų, liovimasis ėsti kai prisiartinat, urzgimas dėl bet kokios priežasties, išskyrus žaidimą. Su tokiu šunimi venkite žaisti agresyvius žaidimus. Jei šuns elgesys darosi pavojingas, ypač vaikų atžvilgiu – ieškokite profesionalios pagalbos.

Prieš glostant svetimą gyvūną, būtina leidimo atsiklausti jo šeimininko.

Šuns valdoje elkitės atsargiai, rankas laikykite toliau nuo tos vietos, kur jis aptvertas.

Būkite atsargesni su kale ir jos šuniukais – ji gali natūraliai ginti mažylius, ypač pirmas 2 – 3 jų gyvenimo savaites.

Būkite atsargūs, kai kalė rujoja ir šalia yra patinų. Kai kurie patinai gali tapti agresyvūs.

Nelįskite prie šunų, kuriuos vedžioja vaikai ar pagyvenę žmonės – jie ne visada gali būti pajėgūs sudrausminti augintinį.

Negąsdinkite svetimų šunų. Bandymas nuvyti lojantį šunėką treptelėjimu gali atsisukti prieš jus.

Ši moteris yra pirmoji veido transplantacijos pacientė. Jos veidą sužalojo nuosavas Labradoro retriveris. Moteris prarado sąmonę ir nugriuvo, o šuo pradėjo ją laižyti – kol įsijautęs nulaižė pusę veido (panaši situacija buvo ir Lietuvoje su bulterjeru). Šis elgesys nesusijęs su agresija, bet plačiajai visuomenei tai turbūt nerūpi.

Jei užpuolė

Išsisukti nuo puolančio šuns sunku – tai stiprus, manevringas gyvūnas. Jei šuo grėsmingai artėja, nebėgiokite, neklykaukite ir kitaip neaudrinkite šuns. Likite susitingęs kaip medis. Rankas sukryžiuokit ant krūtinės ir lėtai traukitės atgal. Galite bandyti ką nors mesti tolyn – gal tai nukreips šuns dėmesį ir turėsit galimybę atsitraukti.

Bandykite ką nors pakišti tarp savęs ir šuns. Tai gali būti tiek knyga, tiek dviratis – bet kas, bent kiek galintis jus atskirti nuo šuns.

Jei jus pargriovė, saugokite galvą – ją uždenkite rankomis ir susirieskit į kamuolį. Nejudėkit, nešaukit.

Jei jus puola tarnybinis šuo (pvz., policijos), geriausiai padeda nejudėjimas – tie šunys būna mokomi kąsti bėgančiai ar besipriešinančiai aukai, tad nejudant šuo neturėtų jūsų užkabini. Tačiau, savaime suprantama, jus atakuojant šuniui, jūs nepaklausite jo „ei, drauguži, ar tu dresuotas ir jei taip – kokia tarnybai?“.

Stipresnių nervų žmonėms priešintis galima bandyti šuniui „atiduodant“ kandžioti vieną ranką (jei yra laiko iki atakos, ją galima apvynioti kokiu drabužiu) ir laisva ranka badant jo akis, o jei turite peilį – smeigiant juo; taip pat galite daužyti akmeniu ar kokiu kitu kietesniu daiktu, kurį galbūt radote kur nors netoliese. Galite bandyti šuniui į nasrus sugrūstą ranką kišti dar giliau – tada sukandimas bus silpnesnis, o gal tas manevras šuniui taip nepatiks, kad jis visai paleis ranką.

Jei šuo į jus artėja lodamas, kai kuriais atvejais padeda bėgimas į jį šaukiant ir visaip makaluojant rankas. Jei šuo tyli, jis neketina jūsų įspėti ir jo ketinimai rimtesnis, tad tas šūkavimas gali nepadaryti norimo efekto.

Kai kuriais atvejais naudojamasi dujų balionėliu, tačiau įsiutusių šunų tokie dalykai neveikia, be to, tokio aparato veikimas priklauso ir nuo aplinkos sąlygų. Kai kas siūlo naudoti vynuogių actą maišytą su aštriais prieskoniais – tik jo negalima purkšti į akis, reikia taikyti į nasrus, kitaip šuo dar labiau pasius.

Patamsyje (naktį) galima bandyti šunį apakinti šviesos šaltiniu (prožektorius, lazeriukas) – jis nepuls, kol nematys.

Kiekvienas, žaidęs su savo naminiu gyvūnėliu, žino, kad tug of war metu („virvės traukimas“) dažnas šuo purto galvą. Šis elgesys – gan tikslingas ir yra labai svarbus sunkių užpuolimų atvejais. Žinios apie tą purtymą gali nulemti gyvybės ir mirties klausimą. Įsivaizduokite – vilkas bando pargriauti elnią, kuris, aišku, yra kelis kartus sunkesnis už plėšrūną. Vienintelis vilko ginklas – dantys (iš kurių svarbiausios yra keturios iltys). Su šiais gan nedideliais ginklais vilkas ir turi įveikti priešininką. Tą akimirką, kai vilkas pastveria gyvūną, tas turi porą veiksmų galimybių – arba bandyti pabėgti (ar likti šoko būsenoje), arba kovoti su plėšrūnu. Pirmuoju atveju gyvūnas greičiausiai bus papjautas. Jei elnias kovos, jam atsiras didesnė galimybė išgyventi, kadangi jo kova gal lemi tris skirtingus vilko poelgius:

  1. Vilkas patiria skausmą bei stresą, pasiunčią elnią velniop, tai yra, jį paleidžia ir pabėga.
  2. Vilkas iš naujo kimba į auką ir ją kandžioja įvairiose vietose, norėdamas labiau sužeisti – tai didina aukos šoką bei kraujo netekimo galimybę.
  3. Vilkas pradeda purtyti galvą, taip kandimo srityje sukeldamas sunkius audinių pažeidimus – tai turi poveikį kaip ir 2 atvejis.

Elnio vietoje pabandykite įsivaizduoti save ar šiaip kokį žmogų. Užpuolimo metu gali tekti rinktis – ar bėgti, ar kovoti, o toks sprendimas gali padėti nustatyti, kiek žalinga bus ataka.

Geriausia, ką gali padaryti žmogus tuo metu, kai šuo jį puola ir matosi, kad nesiruošia apsigalvoti – nebėgti ir netęsti kovos. Saugiausia būtų judėti prie artimiausių vartų, durų automobilio ar kito objekto, kurie gali padėti didesnę kūno dalį apsaugoti nuo užpuoliko (šis neretai kadangi būna įsikibęs, velkamas kartu). Jei šuo pasieks mažiau žmogaus audinių, mažiau jį ir sužeis – tai logiška. Logiška ir tai, kad tokiu atveju auka ilgiau liks sąmoninga ir greičiau atsigaus po žalos.

Faktai kalba, kad skriausti pitbulterjerai dažniau negu kiti šunys teigiamai reaguoja į gerumą. Nepaisant socializacijos trūkumo ir patirtų žiaurumų, beveik visada iš kovinių šunų augintojų konfiskuoti šunys apibūdinami kaip draugiški žmonėms. Tai aiškiai rodo tokio jų elgesio genetinį pagrindą.

Po įkandimo

Net nestiprus įkandimas gali būti infekuotas – dažniausiai Capnocytophaga ochracea arba Pasteurella multocida. Žaizdą nuplaukite tekančiu vandeniu ir kreipkitės į gydytoją. Jei žaizda nelabai baisi, įkandimo vietą galima nuplauti ūkiško muilo skiediniu, sodos tirpalu. Žaizdos kraštus galima dezinfekuoti jodu.

Nors dauguma įkandimų nėra mirtini, jie reikalauja medicininės pagalbos. Be pirmosios pagalbos ir žaizdos valymo, gali prireikti antibiotikų, skiepų nuo stabligės, vakcinacijos nuo pasiutligės.

Kaip ir bet kurios kitos žaizdos atveju, reikia stabdyti kraujavimą, o tada valyti žaizdos sritį. Įkandus šuniui yra didelė rizika užsikrėsti, tad 3 – 7 dienas patartina gerti antibiotikus, siekiant užkirsti kelią infekcijoms. Kai kurias žaizdas gali tekti siūti.

Į medikus būtinai reikia kreiptis, jei įkando nežinomas ar neskiepytas šuo. Apie ataką praneškite gyvūnų kontrolės tarnybai, pabandykit prisiminti kuo daugiau smulkmenų apie užpuolimą.

Jei jūsų šuo kam nors įkando:

Iškart jį pagaukite ir laikykite. Patikrinkite nukentėjusiojo būklę, jei reikia, kreipkitės medicininės pagalbos. Aukai pateikite savo vardą pavardę, adresą, telefono numerį, datą kada šuo paskutinį kartą vakcinuotas nuo pasiutligės. Bendradarbiaukite su pareigūnais, kurie turi surinkti informaciją apie jūsų šunį. Jei šuniui skelbiamas karantinas, griežtai laikykitės reikalavimų.

Rodyk draugams


Dizainas N.Design Studio. Susikurk savo blogą BLOGas.lt
Įrašų RSS Komentarų RSS