BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šuniena

Sunys  Žymos: , , , , , Komentarų (4)

pastaba: agiesha yra prieš bet kokius rasistinius pasisakymus, todėl smurto kupini ar skatinantys susidorojimą komentarai (”žudom čiurkas”, “kinai debilai”, “mirtis korėjiečiams” bus trinami)

Nors didžioji dalis pasaulio dievina ar bent mėgsta šunelius (galų gale netgi jei ir nelabai jiems prijaučia, net nepagalvotų apie tokius dalykus, kuriuos aprašysiu),

tam tikrų kraštų gyventojai mėgsta, netgi dievina šunieną. Ne paslaptis, kad tokių mėgėjų daugiausia tarp rytiečių, nors šunienos neatsisako kai kurie ir Vakarų šalių, netgi Lietuvos, gyventojai. Dideli šunų turgūs, kur būdavo galima įsigyti šunienos, veikė Prancūzijoje ir Vokietijoje (šioje šalyje būdavo pilna ir šunienos parduotuvių).

Tiesa, pastaruoju metu, nors ir lupami, žudomi ir valgomi, Kinijoje bei kitose Azijos šalyse šunys vis dažniau vertinami ir kaip namų gyvūnėliai. Jie keliauja į grožio salonus, mėgaujasi pedikiūrų, masažų bei akupunktūrų teikiamais malonumais. Savaime suprantama, kad tokie malonumai prienami tik turtingų asmenų augintiniams. Grietinėlei ;)

Na, o kiti..?

Šunų mėsa yra nuostabus delikatesas.

Vien Kinijoje kasmet nužudoma 10 milijonų šunų (kinai – didžiausi pasaulyje šunienos vartotojai). Jie žudomi lėtai ir žiauriai – tokių mėsa skanesnė, kailiukas geresnės kokybės ir panašiai. Kad tas fainas ir švelnus šunų (bei kačių) kailiukas būtų geresnės kokybės, jį dažnai lupa dar gyviems, tik apsvaigintiems gyvūnams (tą dažnokai galima pamatyti Kinijos turguose). Didžiuosiuose prekybos centruose yra atskiri skyriai, skirti šunienai.

Bet kokiame knygyne, apsilankę namų ūkio skyrelyje, rasite nemažai knygų apie šunienos patiekalus.

Valgantysis šuns mėsą įgyja nepaprastų galių, drąsos ir ištvermės – teigia šunienos mėgėjai. Džiovinta šuns varpa yra afrodiziakas.

Šiaurės Kinijoje dideli šunys, paprastai mastifų tipo (senbernarai), kryžminami su vietiniais, ir taip išvedinėjama mėsinių, skanių ir greitai augančių šunėkų veislė.

Tradicinės kinų šunų veislės, šimtmečius augintos įvairioms reikmėms, tarp jų – ir skerdimui, yra Chongqing šunys ir čiau čiau. Neverta pulti mušti visų kinų – galima į galvą duoti ir senovės meksikiečiams, kadangi jų plikieji šunys taip pat auginti mėsytei.

Kinijoje šunieną labiau mėgsta žiemą, o Korėjoje – vasarą. Kasmet rugpjūčio 17-tąją čia rengiamos tikros skerdynės.

Korėjos šunys auginami fermose, vežami į skerdyklas ir arba papjaunami, arba užmušami elektros srove. Ypač vertinama pakarto ar uždaužyto šuns mėsa – ji būna minkštesnė. Iš šunienos gamina sriubytes ir gydomąjį vandenį. Šunienos patiekalų galite gauti 6000 restoranų arba pasiklausti kurio nors iš 3 milijonų geriausio žmogaus draugo mėsą ryjančių korėjiečių.

Šunų mėsa brangesnė negu jautiena ar kiauliena – ne kiekvienas ubagas ją įpirks (nebent pasigaus kokį šunėką ir slapta išsikeps). Vis dėl to pastarajame krašte šunys pradeda plisti ir kaip augintiniai ir draugai, tad šunų valgymas apmažėjo.

Sumatroje ir Haityje mėgstami šunienos kepsneliai. Kai kur Afrikoje šuniena vertingesnė už bet kokią kitą mėsą.

Vietname už šunieną labiau mėgiama katiena, bet jos vartojimas apmažėjo, kadangi katytės beveik išnyko, o žiurkaičių pagausėjo. Na, pasidomėkime smulkiau, kaip Korėjoje mėsininkai augina šunis…

Šunys laikoma narvuose arba pririšti ant kieto asfalto (o jų šūdai priskretę ant kailiuko).

Viename narve susigrūdę penki – šeši šunys. Jiems taip ankšta, kad vos pajuda. Aplink krūvos fekalijų (kai kurios krūvos didesnės negu metro aukščio). Šaldikliuose sukrauti negyvų šunų kūnai. Daugelis kūnelių – jaunų šunelių, kurie nugaišo, kadangi neatsilaikė prieš ligas.

Paprastai mėsiniai šunys asocijuojasi su kepsniais ir kailinukais – jie nėra gyvos, kenčiančios būtybės. Jie neturi pastogės – tegul ant jų lyja ar sninga – galas juk vis viena tas pats. Daugelis neištveria tokių sąlygų – pasiseka jiems…

Dalis taip laikomų šunų neturi ausų ir uodegų, be to, šlubuoja. Užsikrėtę niežais ir kitomis odos ligomis, jie pūliuoja… ir dažnai užsiiminėja kanibalizmu. Dažnai suryjami ką tik gimę šuniukai.

Kai kurie šunys uždaromi į medines dėžes, kur nėra ventiliacijos ir nepasiekia saulės šviesa.

Tokiomis specifinėmis sąlygomis šunys išgyvena (jeigu išgyvena) apie penkis mėnesius. Tada ateina didžioji diena: narvai atveriami, dėžės atidengiamos.

Prisižiūrėję amerikietiškų filmų turbūt įsivaizduoja, kad va šioje vietoje šunys pajunta laisvę, išsiveržia laukan ir duoda į kailį savo skerdėjams. Deja, ne – kadangi nuo mažų dienų ciucikai laikomi tokiomis sąlygomis, kitokio gyvenimo jie neįsivaizduoja. Dalis jų netgi nesugeba pajudėti.

Kai kurie jų turi išvaržų ir panašių problemų – jos tvarkomos pačių augintojų, greitos bei atsainios operacijos atliekamos be jokių nuskausminamųjų.

Šunelius sukrauna įs sunkvežimius (į vieną galima pakrauti iki 2 000 šunėkų). Dalis šunų tokios kelionės metu sutraiškomi. Daugelis jų labai ligoti, iš akių varva geltoni pūliai… šunys cypia, negauna nei vandens, nei maisto… jiems trūksta oro. Taip 3 dienas ir 3 naktis jie darda į galutinio veiksmo vietą.

Galų gale sunkvežimis su kroviniu sustoja. Šunis su narvais išverčia laukan. Metalinėmis žnyplėmis kelia į kitus narvus (žnyplės pataiko visur – paprastai ima už kaklo, bet kartais nusprūsta ir kokį šunį perkelia įsisegę jam į gomurį). Pasveria.


Tada šuneliai gauna vandens – ir net tada, šitiek iškankinti (atrodo, turėtų nekęsti visų aplinkinių), jie nuolankiai vizgina uodegas (tie, kuriems jos nenulūžinėjusios ar nenugraužtos) už tuos kelis lašus… Stebėtojai, matę, kaip tai vyksta, teigia, kad budeliai su
šunimis elgiasi ne kaip su gyvūnais, o kaip su.. ryžių maišais.

Šunų nudobimo būdai gana įvairūs.

Šunys uždaromi į purvinas, nevalomas patalpas. Nors nešalta, daugelis dreba. Vienas po kito jie tempiami laukan ir užmušami. Likę jų draugai, atrodo, viską supranta – jie dairosi, gūžiais, verkšlena ir bando pasislėpti.

Mėsa būna žymiai geresnė ir minkštesnė, jei mirties momentu šuo labai išsigandęs ir kenčia – jie daužomi, kankinami elektra, kariami, kartais verdami gyvi. Svarbu, kad žudymas būtų lėtas ir truktų ilgai. Iš pradžių per snukį trankoma lazda, tada šunys paliekami maždaug minutei – gyvūnai raičiojasi ir klykia, o dar gyvi šunys nuo tokių garsų puola į paniką. Dažnai apsvaigę šunys svirduliuoja prie savo kankintojų ir vizgina uodegas, lyg melsdami pasigailėjimo. Tada šunys vėl daužomi, kol netenka sąmonės.

Bent anksčiau pasitaikydavo tokių atvejų, kad vakariečiai, apsilankę restorane, pakraupsta pamatę, jog mėsa nuo gyvūnų pjaunama jiems dar esant gyviems…

Na, dabar truputuką pažvelkime į žiaurųjį šunienos valgymą ir iš kitos pusės:

Gyvūno vertė žmogaus psichologijoje priklauso nuo to, kaip su juo elgiamasi – jei jūs padedate vienas kitam, gyvūnas yra draugas. Jei gyvūną tu suvalgai – jis yra maistas ir tavo psichologiniame nusistatyme nepasižymi protiniais gabumais. Korėjiečiai ir panašūs žmonės būtent todėl nesupranta, kodėl vakariečiai taip smagiai ryja kiaulenos šoninę, nors kiaulė kaip ir intelektualus gyvūnas, tačiau pasisako prieš šunų valgymą.

Šunys Korėjoje nebuvo namų numylėtiniai – kaip pas mus kiaulės. Panaši situacija būtų, jei atkeliautų pas mumi kokio galingo krašto gyventojai, kurie kiaules augina kaip naminius gyvūnėlius, prifotkintų mūsų kaimo bei fermų vaizdų, išplatintų po visą pasaulį ir reikalautų mūsų šalyje uždrausti kiaulieną.

Labai liūdna, tačiau iš tiesų skausmą ir kančias jaučia bei nenori būti suvalgyti tiek šunys, tiek paršiukai.

skanaus ;)

Rodyk draugams

Šunų ir kačių kailinukai

Sunys  Žymos: , , , , Komentarų (7)

pastaba: agiesha yra prieš bet kokius rasistinius pasisakymus, todėl smurto kupini ar skatinantys susidorojimą komentarai (”žudom čiurkas”, “kinai debilai”, “mirtis korėjiečiams” bus trinami)

Šiais laikais katytės ir šuniukai ne tik smagiai gyvena namuose su šeimininkais ar dirba visuomenei naudingus darbus. Daugelis nustebtų sužinoję, kokia išplitusi šunelių bei katyčių kailių pramonė :)

Kačių ir šunų kailiai yra gan teisėti produktai, parduodami Europoje (pvz., Didžiosios Britanijos prekybos centruose gan lengvai įsigysite tokios produkcijos) ir Rusijoje. Vieniems katės kailiniams reikia nudaigoti iki 24 kačių, šunienos paltukui – apie 12 – 15 suaugusių individų. Jei kailiniai gaminami iš šuniukų ar kačiukų, jiems reikia užmušti 40 ar net daugiau mažylių.

Šviežias vaizdelis iš Lietuvos:

Kailiniams vagiami šunys bei gaudomos benamės katės. Beje, ne tik rytiečių augintiniai – gyvūnai grobiami ir Europoje ar JAV, apie tai neretai išgirsti galima ir mūsų šalyje. Europos Parlamento (EP) Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetas svarstę reglamento, draudžiančio į ES rinką importuoti bei eksportuoti kačių ir šunų kailius bei dirbinius, kurių sudėtyje yra tokių kailių, projektą. Reglamentą, draudžiantį pateikti į Bendrijos rinką ir importuoti į ją bei eksportuoti iš jos kačių ir šunų kailius bei gaminius, kurių sudėtyje yra tokių kailių, paskaityti galite paspaudę čia.

ES teisės aktų santraukos.

JAV, Australija, Šveicarija, Italija, Danija, Belgija, Prancūzija ir Graikija jau uždraudė šunų ir kačių kailio importą. Europa su ES priešakyje (neskaitant kelių išimčių) Azijos prekiautojams tapo svarbiausia rinka šioms prekėms.

ES narės kelis kartus prašė Komisiją imtis iniciatyvos uždrausti tokią prekybą Bendrijoje: 2003 m. lapkričio mėn. ir 2005 m. gegužės mėn. Žemės ūkio ministrų taryba didžiąja dauguma paprašė imtis iniciatyvos Bendrijos lygiu sustabdyti prekybą. Ji pabrėžė, kad draudimas Bendrijos lygiu būtų veiksmingesnis už nacionalinius draudimus, kurie negali būti pakankamai veiksmingi;

2003 m. gruodžio mėn. EP priėmė deklaraciją dėl prekybos kačių ir šunų kailiais draudimo, kurioje Komisija yra prašoma pateikti reglamento projektą, kuriuo būtų draudžiama importuoti, eksportuoti, parduoti ir gaminti kačių ir šunų kailius bei odą, kad būtų atkurtas ES vartotojų ir mažmeninės prekybos atstovų pasitikėjimas bei būtų nutraukta tokia prekyba.

Diskusijose buvo siūloma įvesti privalomą ženklinimo etiketėmis reikalavimą visiems kailiams ir dirbiniams, kad būtų galima identifikuoti gyvūno, kurio kailiai naudojami, rūšį. Tačiau toks reikalavimas padidintų neprekiaujančių kačių ir šunų kailiais verslininkų naštą, būtų ypač brangus, parduodant smulkius gaminius, kuriose yra kailio. Kitas svarstytas sprendimas – savanoriško ženklinimo etiketėmis modeliai. Deja, to nepakanka, sprendžiant klaidinančio ženklinimo etiketėmis arba neteisėtos prekybos problemas.

2007 metais Europos Parlamentas pritarė siūlymui nuo 2009 m. visoje ES uždrausti prekybą kačių ir šunų kailiais bei jų dirbiniais, taip pat tokių dirbinių importą bei eksportą. Draudimas įsigalios 2008 m. gruodžio 31 d. Parlamento atstovų derybose su ES Taryba sutarta suteikti teisę Europos Komisijai išimties tvarka leisti prekiauti šunų ir kačių kailiais švietimo bei iškamšų kūrimo tikslais. Dėl šio teisės akto pasiektas Parlamento ir ES Tarybos sutarimas, todėl jis neturėtų keistis.

Kodėl geriausių žmogaus draugų kailiai tokie populiarūs?

Kačių ir šunų kailiai pigesni už kitas kailių rūšis, todėl finansiškai pelninga juos naudoti kaip brangesnių kailių pakaitalus, nesąžiningai naudojant klaidinančias etiketes ar kitaip slepiant tikrąją dirbinio kilmę.

Be to, nėra paprasta atskirti kačių ir šunų kailius nuo kitų gyvūnų kailių ar dirbtinio kailio. Jų žymėjimas yra nesąžiningas, kadangi, savaime suprantama, atsiras nedaug žmonių, kurie norės įsigyti kailinius iš vokiečių aviganių šuniukų. Būtent todėl tų gaminių etiketėse nerašoma tiesa, naudojami apgaulingi terminai arba įrašomi neegzistuojančių būtybių pavadinimai – pvz., Gaewolf. Be to, Kinijos kailių „gamintojai“ gali užrašyti bet kokią etiketę ant produkto, kad tik jis būtų perkamas. Pvz., šuns kailis gali slėptis po užrašu Gae (korėjietiškai „vilkas“), Sobaki, azijinis šakalas, Gou, Goupee, Kou pi, Gubi, Kinijos vilkas, azijinis vilkas, Pommern vilkas, loup d`Asia (Azijos vilkas), Corsac lapė, Dogues du Chine. Katės kailį galį slėpti tokie užrašai kaip Husecat, laukinė katė, Katzenfelle, Goyangi, kalnų katė arba net Rabbit :)

Be to, dažnai žymima, kad tie kailiai yra klastotės ir naivūs pirkėjai, kurie nenori produktui skirti daug pinigų, juos perka.

Daug žmonių taip pat nežino, kad populiariosios pūkuotos apykaklės ar pirštinių papuošimai gaminami iš tikro kailio.

Šunų ir kačių kailiai naudojami paltų, kailinių gamyboje; jais puošiami rūbai, skrybėlės, pirštinės, antklodės, žaislai, iš jų gaminami raktų pakabučiai, iškamšėlės ir panašiai. Iš nudažyto šuns kailio galima padaryti netgi dirbtinę tigro statulą (jos pardavinėjamos Europos viešbučiams bei muziejams ir kainuoja maždaug apie 3 500 eurų).

Kačių ir šunų kailiai dažomi, kad atrodytų lyg kitos rūšies gyvūnų produkcija.

Be to, naminių gyvūnų kailių prekyba vystoma ne tik Europoje – ypatingai ji populiari tolimuosiuose rytuose, kur nedidelės algos ir panašiai. Šuniukams ir kačiukams kailiai diriami Kinijoje, Filipinuose, Korėjoje ir kitose Rytų Azijos šalyse. Beje, Kinijos vyriausybė bando imtis priemonių prieš tokius kailinukus.

Gan neseniai paaiškėjo, kad katės ir šunys kailinukams auginami ir Europoje, tarkim, Belgijoje. 2003 pastarojoje valstybėje atliktas slaptas tyrimas ir paaiškėjo, kad ten veikia nelegalios kailinių kačių bei šunų „fermos“, kurių produkcija naudojama antklodžių, drabužių, žaislų gamybai. Katės ir šunys „medžiojami“ ne tik pačioje Belgijoje, bet ir Anglijoje. Tiesa, po šio tyrimo Belgija uždraudė tokių kailiukų prekybą bei importą.

Baisu ne tik pats šuns kailis, bet ir jo atsiradimo istorija. Jei gyvūnai būna pavogti, kol patenka į tokias „fermas“, iškenčia ilgas ir varginančias keliones. Tuo tarpu žmonės, juos gabenantys, kankinantys bei žudantys, būna labai geros nuotaikos, „darbo“ metu juokauja ir netgi tyčiojasi iš kenčiančių gyvūnų.

Kinijoje dažniausiai daigojami vokiečių aviganiai, kadangi jų kailiai primena laukinių gyvūnų kailius, tarkim, kojotų ar meškėnų.

Apie 500 000 kačių Kinijoje vagiamos arba auginamos išimtinai kailiams. Nuo spalio iki vasario užmušama apie pusę milijono kačių.

“natūralus” žaislas

Gyvūnai auginami antisanitarinėmis sąlygomis – dauguma užsikrėtę parovorusais, maru, leptospiroze. Dauguma „fermerių“ nėra oficialūs. Jie laikomi tamsiose, šaltose (kad kailiai būtų geresnės kokybės), belangėse patalpose.

Tie gyvūnai, kurie išgyvena, grūdami į maišus ir gabenami skerdyklon. Kelionė trunka iki trijų dienų, visą tą laiką jie negauna nei maisto, nei vandens.

Gyvūnams jis nudiriamas dažniausiai jiems dar esant gyviems arba gyvūnai nudaigojami labai nehumaniškais metodais. Šunys ir katės patiria traumas, stresą, jie visą laiką būna panikos būsenos.

Šunys taip pririšami, kad vos gali pajudėti. Paprastai jiems peiliu duriama į kirkšnies sritį ir jie nukraujuoja. Būna, kad iki kailio dyrimo procedūros jie nukraujuoja mirtinai, tačiau būna ir taip, kad lupant gyvūnas būna pilnai sąmoningas. Gyvūnai žudomi tokiu būdu (arba kailis diriamas dar gyvam padarui), kadangi tokio kailio kokybė būna geriausia.

Šunys, užmušti Tailande, naudojami ne tik kailinukams – jie tinka ir mėsai, taukams ar afrodiziakų gamybai.

Rinkoje cirkuliuoja ne tik kailiukai, bet ir odos.

Jos naudojamos būgnų, gitarų gamybai ir kaip „šildymo pūslės“ (tokių bent anksčiau būdavo galima įsigyti Vokietijos vaistinėse). Išimtinai dėl odos žudomi vyriškos lyties katinai (patelių speneliai blogina odos kokybę). Šunų odos tinka ortopedijai.

Žinoma, paklausu ir golfo pirštinės, rankinukai, batai, paklodės…

Nuo 1996 metais Filipinuose kačių skerdimas buvo laikomas teisėtu, jei jos humaniškai užmušamos. Deja, dažniausias jos pakariamos - kažkam tai gal ir humaniška… Negyvoms nudiria kailį ir meta į vandenį su ledu. Darbininkai nuo odos nugramdo riebalus, ištrina druska, pakuoja ir išveža.

Tailande kas mėnesį užmušama 30 000 šunų, didelė jų dalis būna maži šuniukai. Šunys dažniausiai vagiami, gabenami prigrūstais sunkvežimiais ir daužomi lazda (per galvą) - yra tokia vieta, per kurią patyrusiam žmogui tinktelėjus, gyvis greit nusibaigia. Savaime suprantama, jie cypia :)

Taigi, stebėkite, ką perkate ;)

Rodyk draugams


Dizainas N.Design Studio. Susikurk savo blogą BLOGas.lt
Įrašų RSS Komentarų RSS