BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šuniena

pastaba: agiesha yra prieš bet kokius rasistinius pasisakymus, todėl smurto kupini ar skatinantys susidorojimą komentarai (”žudom čiurkas”, “kinai debilai”, “mirtis korėjiečiams” bus trinami)

Nors didžioji dalis pasaulio dievina ar bent mėgsta šunelius (galų gale netgi jei ir nelabai jiems prijaučia, net nepagalvotų apie tokius dalykus, kuriuos aprašysiu),

tam tikrų kraštų gyventojai mėgsta, netgi dievina šunieną. Ne paslaptis, kad tokių mėgėjų daugiausia tarp rytiečių, nors šunienos neatsisako kai kurie ir Vakarų šalių, netgi Lietuvos, gyventojai. Dideli šunų turgūs, kur būdavo galima įsigyti šunienos, veikė Prancūzijoje ir Vokietijoje (šioje šalyje būdavo pilna ir šunienos parduotuvių).

Tiesa, pastaruoju metu, nors ir lupami, žudomi ir valgomi, Kinijoje bei kitose Azijos šalyse šunys vis dažniau vertinami ir kaip namų gyvūnėliai. Jie keliauja į grožio salonus, mėgaujasi pedikiūrų, masažų bei akupunktūrų teikiamais malonumais. Savaime suprantama, kad tokie malonumai prienami tik turtingų asmenų augintiniams. Grietinėlei ;)

Na, o kiti..?

Šunų mėsa yra nuostabus delikatesas.

Vien Kinijoje kasmet nužudoma 10 milijonų šunų (kinai – didžiausi pasaulyje šunienos vartotojai). Jie žudomi lėtai ir žiauriai – tokių mėsa skanesnė, kailiukas geresnės kokybės ir panašiai. Kad tas fainas ir švelnus šunų (bei kačių) kailiukas būtų geresnės kokybės, jį dažnai lupa dar gyviems, tik apsvaigintiems gyvūnams (tą dažnokai galima pamatyti Kinijos turguose). Didžiuosiuose prekybos centruose yra atskiri skyriai, skirti šunienai.

Bet kokiame knygyne, apsilankę namų ūkio skyrelyje, rasite nemažai knygų apie šunienos patiekalus.

Valgantysis šuns mėsą įgyja nepaprastų galių, drąsos ir ištvermės – teigia šunienos mėgėjai. Džiovinta šuns varpa yra afrodiziakas.

Šiaurės Kinijoje dideli šunys, paprastai mastifų tipo (senbernarai), kryžminami su vietiniais, ir taip išvedinėjama mėsinių, skanių ir greitai augančių šunėkų veislė.

Tradicinės kinų šunų veislės, šimtmečius augintos įvairioms reikmėms, tarp jų – ir skerdimui, yra Chongqing šunys ir čiau čiau. Neverta pulti mušti visų kinų – galima į galvą duoti ir senovės meksikiečiams, kadangi jų plikieji šunys taip pat auginti mėsytei.

Kinijoje šunieną labiau mėgsta žiemą, o Korėjoje – vasarą. Kasmet rugpjūčio 17-tąją čia rengiamos tikros skerdynės.

Korėjos šunys auginami fermose, vežami į skerdyklas ir arba papjaunami, arba užmušami elektros srove. Ypač vertinama pakarto ar uždaužyto šuns mėsa – ji būna minkštesnė. Iš šunienos gamina sriubytes ir gydomąjį vandenį. Šunienos patiekalų galite gauti 6000 restoranų arba pasiklausti kurio nors iš 3 milijonų geriausio žmogaus draugo mėsą ryjančių korėjiečių.

Šunų mėsa brangesnė negu jautiena ar kiauliena – ne kiekvienas ubagas ją įpirks (nebent pasigaus kokį šunėką ir slapta išsikeps). Vis dėl to pastarajame krašte šunys pradeda plisti ir kaip augintiniai ir draugai, tad šunų valgymas apmažėjo.

Sumatroje ir Haityje mėgstami šunienos kepsneliai. Kai kur Afrikoje šuniena vertingesnė už bet kokią kitą mėsą.

Vietname už šunieną labiau mėgiama katiena, bet jos vartojimas apmažėjo, kadangi katytės beveik išnyko, o žiurkaičių pagausėjo. Na, pasidomėkime smulkiau, kaip Korėjoje mėsininkai augina šunis…

Šunys laikoma narvuose arba pririšti ant kieto asfalto (o jų šūdai priskretę ant kailiuko).

Viename narve susigrūdę penki – šeši šunys. Jiems taip ankšta, kad vos pajuda. Aplink krūvos fekalijų (kai kurios krūvos didesnės negu metro aukščio). Šaldikliuose sukrauti negyvų šunų kūnai. Daugelis kūnelių – jaunų šunelių, kurie nugaišo, kadangi neatsilaikė prieš ligas.

Paprastai mėsiniai šunys asocijuojasi su kepsniais ir kailinukais – jie nėra gyvos, kenčiančios būtybės. Jie neturi pastogės – tegul ant jų lyja ar sninga – galas juk vis viena tas pats. Daugelis neištveria tokių sąlygų – pasiseka jiems…

Dalis taip laikomų šunų neturi ausų ir uodegų, be to, šlubuoja. Užsikrėtę niežais ir kitomis odos ligomis, jie pūliuoja… ir dažnai užsiiminėja kanibalizmu. Dažnai suryjami ką tik gimę šuniukai.

Kai kurie šunys uždaromi į medines dėžes, kur nėra ventiliacijos ir nepasiekia saulės šviesa.

Tokiomis specifinėmis sąlygomis šunys išgyvena (jeigu išgyvena) apie penkis mėnesius. Tada ateina didžioji diena: narvai atveriami, dėžės atidengiamos.

Prisižiūrėję amerikietiškų filmų turbūt įsivaizduoja, kad va šioje vietoje šunys pajunta laisvę, išsiveržia laukan ir duoda į kailį savo skerdėjams. Deja, ne – kadangi nuo mažų dienų ciucikai laikomi tokiomis sąlygomis, kitokio gyvenimo jie neįsivaizduoja. Dalis jų netgi nesugeba pajudėti.

Kai kurie jų turi išvaržų ir panašių problemų – jos tvarkomos pačių augintojų, greitos bei atsainios operacijos atliekamos be jokių nuskausminamųjų.

Šunelius sukrauna įs sunkvežimius (į vieną galima pakrauti iki 2 000 šunėkų). Dalis šunų tokios kelionės metu sutraiškomi. Daugelis jų labai ligoti, iš akių varva geltoni pūliai… šunys cypia, negauna nei vandens, nei maisto… jiems trūksta oro. Taip 3 dienas ir 3 naktis jie darda į galutinio veiksmo vietą.

Galų gale sunkvežimis su kroviniu sustoja. Šunis su narvais išverčia laukan. Metalinėmis žnyplėmis kelia į kitus narvus (žnyplės pataiko visur – paprastai ima už kaklo, bet kartais nusprūsta ir kokį šunį perkelia įsisegę jam į gomurį). Pasveria.


Tada šuneliai gauna vandens – ir net tada, šitiek iškankinti (atrodo, turėtų nekęsti visų aplinkinių), jie nuolankiai vizgina uodegas (tie, kuriems jos nenulūžinėjusios ar nenugraužtos) už tuos kelis lašus… Stebėtojai, matę, kaip tai vyksta, teigia, kad budeliai su
šunimis elgiasi ne kaip su gyvūnais, o kaip su.. ryžių maišais.

Šunų nudobimo būdai gana įvairūs.

Šunys uždaromi į purvinas, nevalomas patalpas. Nors nešalta, daugelis dreba. Vienas po kito jie tempiami laukan ir užmušami. Likę jų draugai, atrodo, viską supranta – jie dairosi, gūžiais, verkšlena ir bando pasislėpti.

Mėsa būna žymiai geresnė ir minkštesnė, jei mirties momentu šuo labai išsigandęs ir kenčia – jie daužomi, kankinami elektra, kariami, kartais verdami gyvi. Svarbu, kad žudymas būtų lėtas ir truktų ilgai. Iš pradžių per snukį trankoma lazda, tada šunys paliekami maždaug minutei – gyvūnai raičiojasi ir klykia, o dar gyvi šunys nuo tokių garsų puola į paniką. Dažnai apsvaigę šunys svirduliuoja prie savo kankintojų ir vizgina uodegas, lyg melsdami pasigailėjimo. Tada šunys vėl daužomi, kol netenka sąmonės.

Bent anksčiau pasitaikydavo tokių atvejų, kad vakariečiai, apsilankę restorane, pakraupsta pamatę, jog mėsa nuo gyvūnų pjaunama jiems dar esant gyviems…

Na, dabar truputuką pažvelkime į žiaurųjį šunienos valgymą ir iš kitos pusės:

Gyvūno vertė žmogaus psichologijoje priklauso nuo to, kaip su juo elgiamasi – jei jūs padedate vienas kitam, gyvūnas yra draugas. Jei gyvūną tu suvalgai – jis yra maistas ir tavo psichologiniame nusistatyme nepasižymi protiniais gabumais. Korėjiečiai ir panašūs žmonės būtent todėl nesupranta, kodėl vakariečiai taip smagiai ryja kiaulenos šoninę, nors kiaulė kaip ir intelektualus gyvūnas, tačiau pasisako prieš šunų valgymą.

Šunys Korėjoje nebuvo namų numylėtiniai – kaip pas mus kiaulės. Panaši situacija būtų, jei atkeliautų pas mumi kokio galingo krašto gyventojai, kurie kiaules augina kaip naminius gyvūnėlius, prifotkintų mūsų kaimo bei fermų vaizdų, išplatintų po visą pasaulį ir reikalautų mūsų šalyje uždrausti kiaulieną.

Labai liūdna, tačiau iš tiesų skausmą ir kančias jaučia bei nenori būti suvalgyti tiek šunys, tiek paršiukai.

skanaus ;)

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »