BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar gyvūnai gali peršalti?

Sunys, sveikata  Žymos: , , , , , , , Komentarų (0)

Atvėsus orams pradedame dažniau kentėti nuo gal ir nelabai pavojingo, bet bjauraus peršalimo. Dažniau ir sunkiau serga tie, kurių imunitetas silpnesnis ar kas prasčiau užsigrūdinęs. Ši bėda puola ne tik mus, žmones, bet ir mūsų augintinius - šunis ar kates, netgi žiurkėnus.

Peršalimu vadinama viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Šios infekcijos požymiai gali svyruoti nuo lengvų iki sunkių. Dažniausiai pastebimas kiek apsunkintas kvėpavimas per nosį, kosulys, nedidelis karščiavimas, čiaudulys, apetito praradimas ir pan. Daugumą kvėpavimo takų ligų sukelia virusai, rečiau - bakterijos ar mikroskopiniai grybai.

Peršalęs ar „pasigavęs” bronchitą šuo gali kosėti, žiaugčioti lyg kas nors jo gerklėn būtų įstrigę, krenkšti. Jeigu kosulį lydi sunkus kvėpavimas, išskyros iš akių ir nosies, arba iškosėtose gleivėse matyt kraujo, būtina nedelsiant kreiptis į veterinarą.

Į PERŠALIMĄ PANAŠIOS LIGOS

Yra nemažai ligų bei sveikatos problemų, kurių simptomus galima supanioti su peršalimu. Neretai klinikoje žmones pasirodo su žodžiais „mano šuo/katė kažką prarijo, ji seilėjasi ir bando kažką iškosėti”. 90 % atvejų tai būna peršalimo sukeltas kosulys. Būtent dėl to kilus bet kokiam įtarimui, visada geriau kreiptis į veterinarą. Paprastai profesionalo pagalbos ieškoti patariama ir tada, kai suserga labai jaunas ar senas gyvūnas, taip pat jei augintiniui negerėja ilgiau kaip 4 dienas. Kelios iš jų:

Šunų virusinis tracheobronchitas, arba „veislynų kosulys” - labai užkrečiama, tačiau dažniausiai nelabai sunki ir per 1-3 savaites praeinanti liga. Jai būdinga sausas spazminis žiaugčiojantis kosulys, kurį kai kurie savininkai painioja su vėmimu. Šuo paprastai jaučiasi gerai, būna aktyvus. Antriniai simptomai - išskyros iš nosies ir akių.

Šunų gripas - palyginti nauja liga, sukeliama A tipo gripo viruso, kuris susijęs su arklių gripo virusu. 20-25 proc. šunų požymių nebūna, 75-80 proc. pasireiškia švelni kvėpavimo takų liga, panaši į „veislynų kosulį”, vėliau būdingas drėgnas ar sausas kosulys, trunkantis iki 3-4 sav. Kartais atsiranda pūlingos išskyros iš nosies, kurios sudorojamos antibiotikais. Gyvūnas gali būti meiguistas, netekti apetito, labiau jautriems šunims užkyla aukšta temperatūra, išsivysto plaučių uždegimas (pneumonija).

Šunų maras, sukeliamas šunų maro viruso, yra labai užkrečiama, nepagydoma, dažnai mirtina liga (neveltui jai suteiktas toks pavadinimas). Šunų maras paveikia kvėpavimo takus, virškinimo traktą ir centrinę nervų sistemą. Ši liga turi kvėpavimo takų fazę, kurios metu iš akių ir nosies teka žalsvai geltonos pūlingos išskyros, karščiuojama, kankina kosulys, netenkama apetito, vemiama ir viduriuojama, kietėja nosis ir pėdutės. Po to virusas ir liga pereina į nervinę fazę, kurios metu šuniui pasireiškia traukuliai, drebulys, nevalingi judesiai, nekoordinuotumas, akių virpėjimas.

PAGALBA AUGINTINIUI PERŠALUS

Pirmiausia pasistenkite, kad šuns kvėpavimo takai nebūtų dirginami - namie nerūkykite, nepurkškite aerozolių, nenaudokite aštriai kvepiančių valiklių, valykite dulkes.

Jei šuo kosi sausai, leiskite jam pabūti drėgonoje patalpoje, pvz., vonioje, arba naudokite drėkintuvą.

Šuniui galima duoti vitamino C, papildų imuniteto stiprinimui (pvz., su ežiuole), česnako, medaus, cinko, erškėtuogių. Žmonėms peršalimo simptomus gali sumažinti šeivamedžio uogų ekstraktas. Jo galima duoti ir šunims.

Koloidinis sidabras kartais padeda visai panaikinti peršalimą. Dozė priklauso nuo šuns amžiaus ir svorio - nuo 0,5 iki 1 arbatinio šaukštelio.

Žmonių (paprastai renkami vaikiški, nes juose nebūna alkoholio) vaistus nuo peršalimo šuniui duoti galima tik su veterinaro priežiūra.

Laikykite šunį šiltai, apsaugotą nuo skersvėjų. Vedžiokite jį trumpiau negu paprastai - ypač jei lauke šalta. Visiems ligoniams būtina ramybė, be to, šaltame ore bronchai siaurėja, o tai apsunkina kvėpavimą.

Peršalęs gyvūnas turi suvartoti daug vandens. Jo kiekį galima padidinti duodant šiltų (ne karštų) arbatų, vištienos sultinio (nuvirta mėsa, be jokios druskos).

Patartina šunį šerti lengvai virškinamu maistu, pvz., vištiena su rudaisiai ryžiais ar specialiu pašaru. Tai palaiko jėgas ir padeda imuninei sistemai kovoti su liga. Lauke laikomą šunį šerkite šiltu ėdalu.

Neskubėkite šuniui duoti antibiotikų - paprastai peršalimo ligas ir kosulį sukelia virusai, kurių antibiotikai neveikia - jie padeda tik tuomet, kai įsimeta bakterinė infekcija. Antibiotikus skirti gali tik vetetinaras. Šuniui juos girdyti reikia tiek laiko ir taip dozuojant, kaip paskirta - ne trumpiau ir ne ilgiau.

Iš tiesų peršalimą išgydančių vaistų nėra - visos priemonės labiau linkusios palengvinti simptomus. Netgi yra posakis - gydant peršalimas praeina per savaitę, negydant - per 7 dienas. Kartais kosulį, kurį sukelia peršalimas, pavyksta išgydyti namie, tačiau jei šuns imuninė sistema nusilpusi, galimos komplikacijos, pvz., plaučių uždegimas. Jei šuo atrodo laimingas, jo kūno temperatūra ne aukštesnė kaip 39 laipsniai, galite apsieiti ir be veterinaro pagalbos. Visada verta sunerimti, jei šuns peršalimo simptomai stiprėja, jis praranda apetitą, nustoja lakti - tokiu atveju virusui talkinti pradeda bakterijos ir jau būtinas įsikišimas stipresniais vaistais.

Rodyk draugams

Šunų tyrimai padeda ieškant „žmogiškų“ ligų priežasčių

Sunys, naujienos, sveikata  Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , Komentarų (0)

Vis dažniau mokslininkai ir medikai ieško ligas sukeliančių genų. Juos surasti labai svarbu, nes sužinojus priežastį, galima kurti tų genų taisymo būdus. Tyrimai su šunimis pakankamai populiarūs - jie naudingi ne tik žmonėms, bet ir keturkojų mylėtojams. The Westie Foundation of America (WFA) paskelbė preliminarias dviejų pagrindinių sveikatos tyrimų, kuriuose dalyvavo Vakarų Škotijos baltieji terjerai, taip pat žinomi kaip vestai, išvadas. Jos gali pateikti atsakymus tyrinėjant ir panašius žmonių susirgimus, tokius kaip uždegiminės žarnyno ligos (gaubtinės ir plonosios žarnos uždegimai, pvz. Krono liga, opinis kolitas; angl. Inflammatory Bowel Disease, IBD), kuriomis serga 1,4 mln. žmonių JAV ir 2,2 mln. Europoje. Šunims šios ligos pasireiškia pilvo pūtimu, vėmimu, viduriavimu, svorio kritimu. Vienas iš tyrimų būtent ir skirtas geno, sukeliančio IBD šunims, paieškoms.

Kitu tyrimu mokslininkai tyrė aseptinės šlaunikaulio galvutės nekrozės ( Legg-Calve Perthes liga, LCPD) – degeneracinės klubo sąnario ligos, kuri sukelia skausmą ir luošumą - priežastis. Dažniausiai ši liga „pričiumpa“ mažąsias ir žaislines veisles – žaislinius pudelius, Jorkšyro terjerus, mopsus, Vakarų Škotijos baltuosius terjerus, Džeko Raselo terjerus, taksus, kuriems skausmas paprastai pasireiškia sulaukus 6 – 8 mėn. amžiaus. Ligos priežastys tiksliai nežinomos.

IBD atveju genetiniai veiksniai ligos priežastimi gali būti tiek žmonėms, tiek šunims, tad mokslininkai naudojo unikalius molekulinės biologijos įrankius, norėdami aptikti pagrindinius genus, galinčius sukelti šunų žarnyno uždegimą, panašų į žmonių IBD. Tyrėjai teigia, kad aptiko 17 genų žymenų (tam tikrų vietų genų sekoje), kurie turėtų būti kritiškai įvertinti tyrėjų grupės. Turima preliminarių įrodymų, kad žarnyno bakterijų sudėties pokyčiai kartu su nenormaliais genų modeliais nepaprastai panašūs į žmonių.

LCPD yra ortopedinė liga, kurios metu norint sumažinti klinikinius požymius gali prireikti operacijos. Mokslininkai įvertino beveik 127 000 šunų genomo taškų. Projekto tikslas – identifikuoti genus, kurie prisideda prie LCPD vystymosi. Preliminarūs tyrimai rodo, kad LCPD gali būti paveldima kiek kitaip, negu manyta. Ankstesnių tyrimų duomenimis, LCPD gali būti perduodama autosominiu recesyviniu būdu. Naujausi tyrimai rodo, kad ši liga yra paveldima dominuojančiu ar kompleksiniu keliu. Norint suprasti ir kontroliuoti LCPD, reikia daugiau pavyzdžių tyrimams. Tyrėjai šiuo metu turi 58 vestų pavyzdžius, iš jų 23 serga LCPD. Genų analizės rezultatai bus paskelbti šiais metais.

Pagal 2011 07 19 Science Daily str. „Research in ‘Westie’ Dogs May Hold Answers to Similar Human Diseases“

Rodyk draugams

apie užkrečiamą šunų vėžį

Sunys, naujienos, sveikata  Žymos: , , , , , , , , , , , , , , Komentarų (0)

2006 metais žurnale Cell pasirodė straipsnis, skelbiantis, kad šunų vėžys gali būti užkrečiamas. Vadinasi, navikas sėkmingai tapo parazitu ir išplito po visą pasaulį. Pati idėja apie tai, kad  tas daiktas gali būti užkrečiamas, puoselėta jau prieš kokius 30 metų, tačiau trūko faktinių įrodymų.

Kalbama apie tam tikrą vėžio formą CTVT (Sticker’s sarcoma, Canine Transmissible Venereal Tumour, arba šunų užkrečiamasis venerinis auglys). Paskaičiuota, kad parazitinis vėžys atsirado bent prieš 200 metų (jam „suteikiama“ iki 2500 ar net 10 000 metų) iš pilkojo vilko arba senųjų glaudžiai susijusių Rytų Azijos šunų veislių. Liga perduota mažiausiai 80-iai dabartinių veislių ir sėkmingai plinta toliau. Tyrimai rodo, kad visi CTVT atsirado iš to paties vėžio ląstelių – vėžinės ląstelės beveik identiškos ir nepanašios į kitas šuns („parazito šeimininko“) ląsteles .Tai reiškia, kad vėžiniai navikai atsirado ne mutuojant jų pačių ląstelėms, o iš kito organizmo.

Visi vėžiniai navikai buvo kilę iš to paties auglio, o šis prieš daugelį metų atsirado vilko organizme. Ankstyvosios raidos metu tasai vėžys išsiskyrė į dvi atskiras linijas, kurių kiekviena dabar turi platų geografinį diapazoną.

Pirmą kartą CTVT aprašytas prieš 1876 m. rusų veterinarijos gydytojo A. Novinsky (1841-1914) ir nuo tada yra gausiai patarinėjamas lig šiol. Buvo manyta, kad jį sukelia virusai (kaip žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį), tačiau minėtais 2006 metais paaiškėjo, kad tai pačios vėžio ląstelės perduodamos šuns šuniui.

Šiuo vėžiu užsikrečiama poruojantis. Tos vėžinės ląstelės organizmą apgauna taip, kad jis neatpažįsta jų kaip svetimkūnių. Taip iš jų gali išsivystyti navikas. Paprastai svetimkūnis būna aptinkamas ir imuninė sistema jį sunaikina per 3 – 9 mėn. Tai gan protingas naviko „sprendimas“ - kaip lytiškai plintanti liga, CTVT nebūtų galėjęs kolonizuoti visų pasaulio šunų, jei būtų per greit juos nužudęs – šuo turi pakankamai ilgai likti gyvas, kad galėtų perduoti naviką. Nenužudydamas nešiotojo, vėžys užtikrina, kad galės išplisti.

Susirgus patinams navikas pažeidžia varpą arba apyvarpę, kalėms – vaginą arba lytines lūpas. Pats navikas išvaizda primena žiedinį kopūstą. Taip pat galimas šlapimo sulaikymas – kai užkemšama šlaplė. Kartais galima „nosies“ forma – tada kraujuoja iš nosies, patinsta snukis, padidėja submandibuliariniai limfmazgiai. Vėžinės ląstelės perduodamos poruojantis, rečiau laižant, kandant, uostant naviko pažeistas sritis.

Gydymui naudojama chemoterapija, tačiau vėžys pasikartojantis. Operacijos sudėtingos, nes sunku nustatyti navikų vietą. Jei chemoterapija neveikia, naudojama radioterapija.

Šis vėžys panašus į taip pat užkrečiamą, bet dar baisesnį Tasmanijos velnių vėžį, lemiantį šių gyvūnų nykimą Australijoje. Gyvūnai užsikrečia kai kandžiojasi. Šie gyviai yra itin audringo temperamento ir mėgsta pjautis dėl grobio, tad įkandimai pasitaiko dažnai. Infekuotiems gyviams ant snukio auga groteskiški navikai, kurie trukdo maitintis ir tas velnias gaišta iš bado. To rezultatas – itin sparčiai mažėjantis Tasmanijos velnių skaičius.

Visai neseniai pranešta, kad CTVT pateikė dar vieną staigmeną – atrodo, jis gali koreguoti savo genetines mutacijas, perimdamas gyvūno - „šeimininko“ genus.

Mitochondrijų perdavimas tarp genetiškai besiskiriančių ląstelių buvo pastebėtas ir anksčiau laboratorijose, tačiau pirmą kartą buvo įrodyta, jog tai vyksta natūraliai gamtoje. Londono Imperatoriškojo koledžo mokslininkai aptiko neįprastą procesą, padedantį vėžiui išgyventi vagiant DNR turinčias mitochondrijas iš infekuoto gyvūno ir paverčiant jas savomis. Kadangi vėžio genai aktyviai mutuoja, tai lemia reguliarų CTVT mitochondrijų nefunkcionalumą, kas gali sumažinti naviko produktyvumą.

Iš pradžių buvo tirta, kaip skirtingose pasaulio dalyse aptikti CTVT susiję vienas su kitu. Tam naudota kompiuterinė DNR mėginių analizė. Toji analizė parodė, kad mitochondrijų genų modelis gali būti kitoks, negu branduolio DNR. Tais atvejais vėžys buvo labiau susijęs su šunimis, negu su kitais vėžiais. Vadinasi, vėžys kartais įgyja šeimininko mitochondrijas. Vėžys nesigrobia kiekvieno šeimininko mitochondrijų – tai yra lyg koks atsitiktinis remontas, kai taisomas sugedęs mechanizmas ir „bloga“ mitochondrija pakeičiama nauja, „geresne“.

Šaltiniai:

Contagious Cancer Thrives in Dogs by Adopting Host’s Genes 2011 01 20 ScienceDaily

Public release date: 10-Aug-2006, Heidi Hardman, Cell Press, Contagious cancer in dogs confirmed; origins traced to wolves centuries ago

Public release date: 20-Jan-2011, Simon Levey, Imperial College London, Contagious cancer thrives in dogs by adopting host’s genes

Dogs and devils - the rise of the contagious cancers, Ed Yong, 2008 05 03 iš scienceblogs.com

Rogers K, Walker M, Dillon H (1998). “Transmissible venereal tumor: a retrospective study of 29 cases”. Journal of the American Animal Hospital Association 34 (6): 463–70. PMID 9826280.

Morrison, Wallace B. (1998). Cancer in Dogs and Cats (1st ed.). Williams and Wilkins.

Papazoglou L, Koutinas A, Plevraki A, Tontis D (2001). “Primary intranasal transmissible venereal tumour in the dog: a retrospective study of six spontaneous cases”. Journal of veterinary medicine. A, Physiology, pathology, clinical medicine 48 (7): 391–400. PMID 11599677.

Rodyk draugams


Dizainas N.Design Studio. Susikurk savo blogą BLOGas.lt
Įrašų RSS Komentarų RSS