BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip gyvena sulaukėję šunys?

Tradiciškai esame linkę šunis lyginti su vilkais - jų elgesys, polinkiai, gaujos taisyklės… Tačiau ar į gamtą „grąžinti” šunys tikrai taip pertvarko savo „sistemas”, kad vėl pradeda elgtis kaip vilkai? Pasirodo, ne visai - skiriasi jų socialinė santvarka, teritorinis, veisimosi elgesys ir maisto šaltiniai.

Laisvai gyvenančių šunų tipai

Apie platų morfologinį šunų prisitaikymą gyventi įvairiausiose aplinkose liudija gausi veislių ir mišrūnų įvairovė. Tokia pat įvairovė, nors ir nevienodai akivaizdžiai pasireiškianti, pastebima tarp bet kurio Žemės kampelio natūralios selekcijos veikiamų šunų. Dėl fenotipų ir funkcinių specializacijų įvairovės šunys - labai įvairi biologinė grupė, kurią apibūdina tik riboti ir labai paviršutiniški apibendrinimai. Visų pirma, tyrinėjant jų elgseną pagal socialinį kontekstą ir individualaus elgesio ontogenezę, būtina išskirti bent keletą plačiai apimančių kategorijų. Šunys skirstomi pagal elgesio ir ekologinius požymius, kilmę, pagrindinius diapazono tipus (miestas, kaimas) ir priklausomybės nuo žmonių mastą. Pastarąją klasifikaciją siekdama pagerinti pasiutligės kontrolę sukūrė PSO. Šuo atveju apibrėžiami šunų santykiai su žmonėmis: pririšti - visiškai priklausomi, visus esminius poreikius aprūpina žmonės, jų laisvas judėjimas visiškai ribojamas; šeimos šunys - visiškai priklausomi ir pusiau ribojami; kaimyniški šunys: pusiau priklausomi (dalimi jų poreikių pasirūpina žmonės) arba pusiau apriboti; sulaukėję šunys: nepriklausomi (nė vienas jų esminių poreikių sąmoningai netenkinami žmonių), gyvena nevaržomi. Tačiau ši klasifikacija nukreipta tik į žmogaus poveikio perspektyvą, kada šuns statusas priklauso tik nuo žmogaus kontrolės.

Yra siūloma ir šiek tiek kitokia klasifikacija, kurią sudaro keturios kategorijos: priklausomas apribotas, priklausomas laisvas, benamis ir sulaukėjęs. Ši klasifikacija leidžia atsižvelgti į individualią šunų-žmonių santykių ontogenezę (natūralų socialinio ryšio su žmonėmis vystymąsi) ir šunų ekologiją, turint omeny, kad priklausomybės nuo žmonių laipsnis - skirtingas. Pagal šią klasifikaciją pirmosios dvi kategorijos panašios į PSO - apriboti ir šeimos šunys. Šeimos šunys priklauso nuo šeimininko, bet jiems gali būti leidžiama laisvai klajoti.

Trečiosios kategorijos - benamių šunų - gyvenime vis dar dominuoja žmonės. Tai nevienalytė grupė, kurią sudaro dar socialinio ryšio su žmonėmis nepraradę šunys, apleisti ar gimę žmonių aplinkoje, ir šunys su skirtingais žmonių baimės/toleravimo laipsniais. Pastarieji lankosi prie žmonių teikiamų maisto ir gyvenimo vietos išteklių. Šie gyvūnai taip pat vadinti „kaimo šunimis” ir buvo aprašyti daugelio autorių. Jų būta daugybėje miestų Viduržemio jūros baseine (Stambule, Aleksandrijoje), XVIII a. jie laikyti beveik atskiru porūšiu.

Ketvirtajai kategorijai, sulaukėjusiems šunims, priklauso sulaukėję ir laisvi šunys, nesinaudojantys žmonių tiesiogiai tiekiamu maistu ar pastoge. Nėra jų socializacijos su žmonėmis įrodymų, jie stipriai vengia kontaktų su žmonėmis ir daugiausia gyvena natūralioje aplinkoje.

Verta atsiminti ir tai, kad tos kategorijos nėra vienalytės. Skirtingoms kategorijoms priklausantys šunys gali sudaryti laikinas įvairiapuses grupes, kurias sunku klasifikuoti, o atskiri gyvūnai, atsižvelgiant į vietos ekologiją ir socialines sąlygas, gyvenimo eigoje gali pakeisti statusą. Sutariama, kad „nuosavas”, „benamis” ir „sulaukėjęs” nėra uždaros kategorijos, o jų atstovai gyvenimo eigoje savo statusą gali keisti.

Sulaukėjimą galima analizuoti iš dviejų skirtingų perspektyvų: populiacijos lygiu, kai vyksta atvirkštinis prijaukinimo proceso variantas, ir individualiu lygiu - bihevioristinis procesas, kada sulaukėjimas stebimas individo gyvenime. Šios dvi perspektyvos nėra tarpusavy nesuderinamos.

Šuo statusą pakeisti gali dėl kelių priežasčių. Kažkam priklausantis šuo gali keisti statusą, jei bus menkai apribojamas ar išmestas, o gal jis jau iškart gimė iš benamės motinos. Benamis šuo gali sulaukėti kai jį išstums iš žmonių aplinkos arba priims sulaukėjusi grupė. Kintant statusui, pastebimas tarpinis elgesys priklausomai nuo vietos socialinių ir ekologinių sąlygų, ir procesas gali užtrukti dalį individo gyvenimo trukmės arba niekad neužsibaigti. Tai gali būti būdinga daugeliui benamių/kaimyniškų/kaimo šunų, gyvenančių su didelėmis gyvenvietėmis besiribojančiose srityse, ypač atogrąžų regione.

Gali būti, kad sulaukėjimas vyksta per baimės atsaką į žmones ir tai reiškia, kad galimas ir atvirkščias procesas. Iš tiesų šunys, persikėlę į sulaukėjusių kategoriją, gali grįžti į žmonių toleravimo ar palankumo jiems etapą, galų gale eksperimentiškai pavyksta sulaukėjusius šunis reabilituoti ir paversti naminiais.  Tačiau šunys, kurie pirmas 2 - 3 gyvenimo savaites neturėjo jokių ryšių su žmonėmis, bijos jų ir niekada nesugebės sukurti pilno socialinio ryšio su mumis, nepaisant jų polinkių sekti mūsų signalus. Tuo tarpu iš benamio į prijaukinto statusą pereiti lengva, ką matome iš daugybės priglaustų šunų.

Kaimo/kaimyniškų šunų gyvenimas

Tarp laivai gyvenančių šunų, besilaikančių netoli žmonių gyvenviečių (kaimo šunys), pastebimos panašios elgesio-ekologinės charakteristikos. Dauguma jų bastosi po kaimus, miestelius ir miestų gatves, pagrinde ėda žmonių atliekas, o kaip pastogę naudoja pastatus, prieangius, automobilius ar kitas žmonių sukurtas struktūras. Mokslininkai, tyrinėję juos skirtingose pasaulio dalyse, aptiko, kad dauguma kaimo šunų tikrai turi savininkus, nors ir nėra šeimos gyvūnai, kaip apie tai galvojame remdamiesi vakarietiška koncepcija. Tie šunys linkę sietis su konkrečiais namų ūkiais net tada, kai namų savininkai teigia, jog gyvūnai jiems nepriklauso. Dauguma tų šunų vienišiai, nors laikymasis poromis ar po tris nėra neįprastas, tačiau didelės grupės neįprastos (išskyrus laikinus patinų susibūrimus apie rujojančias kales ar rinkimąsi apie bendrą maisto šaltinį). Dažniausiai jie aktyvūs ankstų rytą ir vakare. Šie periodai dažnai sutampa su žemesne dienos temperatūra, ypač atogrąžų regione. Dauguma tų šunų - patinai, kadangi suaugusiųjų lyčių santykis iškreiptas jų naudai. Dažniausias santykis - du patinai vienai kalei, bet kartais patinų gali būti net penkis kartus daugiau.

Kaimo šunys - ankstyviausi šuniniai, siejami su žmonėmis. Prieš 15 000 metų, kai žmonės pradėjo sėslų gyvenimą, buvo pastatyti pirmieji kaimai, o atliekos (skerdienos gabalai, subproduktai, išmatos, maisto likučiai) ėmė kauptis aplink juos. Tie naujai sukurti ištekliai atvėrė nišą maita linkusioms misti šuninių rūšims, o priėmimo kaina buvo tolerancija žmogui. Šunų prijaukinimas galbūt vyko taip: individai, mažiau vengę žmonių, galėjo knaisiotis po šiukšles ir taip prasidėjo jų ilgalaikis koegzistavimas su žmonėmis.

Iš tiesų kaimo šunys išlikti gali tik priklausydami nuo žmonių atliekų, nes jų medžioklės įgūdžiai nėra veiksmingi. Dėl to kaimų šunys dažnai būna blogos kūno kondicijos.

Laikymasis netoli žmonių turi naudos - geresnė apsauga nuo atšiaurių klimato sąlygų bei agresyvių mėsėdžių ar užuovėja nuo pavojų. Tačiau toks nišos dalinimasis turi savo kainą. Visame pasaulyje kaimo šunų populiacijose didelis mirtingumas - žmonės sunaikina daugiau kaip 75 proc. vadų, o brandos sulaukia mažiau kaip 20 proc. jauniklių. Vis dar įprastas ir atrankinis mažų patelių žudymas, kas greičiausiai ir lemia iškreipta lyčių santykį tarp suaugusių gyvūnų.

Galiausiai dėl žmonių žudymų, ligų ir automobilių nutrenkimų tam tikrose srityse šunų mirtingumas  didesnis kaip 80 proc. Nors šie skaičiai atrodo dideli ir gali susidaryti įspūdis, kad tokia kaina viršija naudą, panašus ir sulaukėjusių šunų mirtingumas. Dar svarbiau, kad įvairiose pasaulio dalyse kaimo šunų tankumas svyruoja nuo 68 šunų km2 iki 3700 šunų km2, o tai rodo, kad dėl didelio mirtingumo jie neišnyks.

Žmonių kaimynystėje besiglaudžiančius šunis gali priglausti ir tada jie tampa šeimos šunimis. Tačiau tai nereiškia, kad kaimo šunys siekia bendrystės su žmonėmis, kaip kad teigia populiarus šeimininko ieškančio benamio įvaizdis. Naujausiame šunų-žmonių santykių tyrime Etiopijoje nustatyta, kad dauguma šunų vengia žmonių ir sprunka, kai į juos atkreipiamas dėmesys. Tik maža dalis (4 proc.) artinasi prie stebėtojo. Be to, daug šunų (22 proc.) demonstruoja įspėjimą, pvz., loja ar urzgia ant nepažįstamo asmens, o kai kurie (11 proc.) būna agresyvūs, bando pulti stebėtojus. Garsiniais signalais šunys dažniau naudojasi jei glaudžiasi netoli namų ūkių, o tai rodo, kad jie gali ginti išteklius ar teritoriją. Daugumą Etiopijos kaimo šunų galima stebėti tik esant 5 m ar didesniam atstumui, kitaip dauguma jų sprunka šalin arba elgiasi agresyviai. Įdomu tai, kad šie šunys linkę laikytis pavieniui ar poromis. Tie šunys, kurie laikosi mažomis grupelėmis, su stebėtojais daugiausia elgiasi neutraliai ar abejingai. Visi agresyvūs šunys greičiausiai tiesiog blefuoja, kad įsibrovėlis atkreiptų dėmesį į jų įspėjamuosius signalus.

Dauguma tirtų kaimo šunų dažniausiai sutinkami gatvėse ir pagrindinė jų veikla - gulėjimas ar keliavimas. Vidrūšinės agnostinės sąveikos nepaplitusios, tačiau atrodo, kad viršūnę jos pasiekia poravimosi sezone ir paprastai tarp patinų.

Įvairiose kultūrose požiūris į šunis labai skiriasi. Etiopijoje musulmoniškuose miestuose dauguma šunų, susidūrę su nepažįstamais stebėtojais, renkasi vengimą ar agresyvias reakcijas, o krikščionių ortodoksų kaimuose dauguma elgiasi neutraliai. Akivaizdu, kad yra daug veiksnių, ne tik religija, kuriuos galima įtraukti aiškinant šunų reakcijos į žmones skirtumus tose vietose, tačiau tai rodo, kad žmonių požiūris taip pat svarbu.

Reikia tobulesnių priemonių išmatuoti skirtingų kultūrų požiūrį į šunis. Tokie tyrimai ypač svarbūs srityse, kuriose šunys platina potencialiai mirtinas ligas (pasiutligę). Nors duomenys riboti, kaimo šunys gali būti pasaulyje gausiausia šunų kategorija, o lig šiol jie labiausiai pamiršti. Jie svarbūs siekiant suprasti, kaip plėšrūnai virto ištikimiausiais žmonių draugais.

Sulaukėjusių šunų elgesys

Sulaukėjusių šunų elgesys ir ekologija susiformavo iš sudėtingos biologinių bruožų sąveikos, kuri vis dar panaši į jų protėvių vilkų. Ypač išskiriamas jų ekologinis lankstumas tarp daugybės dirbtinių ir natūralių aplinkų, kuriose jie geba išgyventi. Šių šunų biologijoje vis dar pastebima daug protėvių bruožų, pvz., grupinio gyvenimo tendencija, teritoriškumas, instinktai ir didele dalimi ekologinis lankstumas, tačiau dauguma šių bruožų atsirado iš jų originalų adaptacinių savybių ir gali atstovauti evoliucinę inerciją, arba dirbtinės atrankos epifenomeną. Jei domestikacijos proceso tikslas buvo padidinti elgesio ir ekologinį lankstumą, tai leido šunims išgyventi įvairiapusėse pusiau laukinėse aplinkose, tačiau sumenkino galimybę susidoroti su ilgalaikėmis laukinio gyvenimo sąlygomis. Sulaukėję šunys paprastai nėra reprodukciškai savarankiški - jie kenčia nuo didelio jauniklių mirtingumo, yra priklausomi nuo netiesiogiai randamų maisto atliekų, o jų demografijoje dominuoja stochastiniai ir nenuspėjami mechanizmai. Dauguma sulaukėjusių šunų elgesio ir ekologijos tyrimų atlikti su gyvūnais, kurie kaip laukiniai gyvena vos kelias kartas, todėl šie apibendrinimai negali būti taikomi natūralioje aplinkoje ilgesnį laiką gyvenantiems gyvūnams kaip dingai ir parijai.

Socialinė sulaukėjusių šunų ekologija

Sulaukėjusių šunų socialinė struktūra sudaryta iš monogaminių veisimosi porų ir jų bendrininkų (šuniukų ir nesuaugusių narių), ji iš esmės skiraisi nuo itin struktūrizuotos vilkų gaujos hierarchijos - toje dominuoja pagarba privilegijai („kapojimosi hierarchija”) ir iniciatyva (kelionės, medžioklė, teritorijos gynimas, reprodukcija ir t.t.). Vilkų gaujos dydį reguliuoja socialinė individų reprodukcija - mechanizmas, kuris šunims greičiausiai nebūdingas. Sulaukėjusių šunų vidrūšinis agnostinis elgesys apribotas daugiausia individualiame lygmenyje be didelio socialinės organizacijos grupėje poveikio. Stiprią įtaką daro jų ankstyvas kontaktas su žmonėmis.

Sulaukėjusių šunų grupių nariai paprastai nėra susiję. Pagrindinis socialinis vienetas - veisimosi pora, bet visuomeniniu ryšiu socialiniai ryšiai laisvi, nėra sudėtingų taisyklių, reguliuojančių daugelio laukinių šuninių gyvenimą. Tai itin skiriasi nuo vilkų gaujų, kurios yra labai darnūs šeimyniniai vienetai, medžiojantys, auginantys jauniklius ir saugantys teritoriją kaip stabili gauja. Dėl to kalbant apie šunų santykius naudojamas terminas „grupė”. Tų grupių dydis svyruoja nuo 2 iki 6 gyvūnų.

Teigiama, kad pagrindinis grupės dydį lemiantis veiksnys - mėsėdžių kiekis ir maisto šaltinių pasiskirstymas. Vilkų gaujos dydį greičiausiai pirmiausia paveikia grobio prieinamumas - kuo maisto daugiau, tuo gauja didesnė. Gali būti, kad kaimyniški/kaimo šunys gauna mažai naudos iš socialių grupių,  kadangi jų ištekliai labiau riboti ir išsibarstę lyginant su sulaukėjusių šunų. Galų gale medžioklinis bendradarbiavimas nėra privalumas, kai ištekliai gausūs ir juos lengva rasti. Natūralių plėšrūnų ar žmonių konkurencijos trūkumas benamių šunų grupėms nesuteikia didesnio pranašumo, o sulaukėjusių šunų atveju situacija gali būti visai kitokia. Deja, šuninių teritorinė analizė limituotos vertės, kai atliekama su gyvūnais, gyvenančiais tarp dirbtinės ir natūralios aplinkos.

Tiriant šiukšlynų zonas, kur maisto galima rasti visais metų laikais, grupės dydis atrodo labiau susijęs su socialiniais veiksniais. Vienas iš faktorių gali būti išteklių gynimas nuo vilkų ir kitų sulaukėjusių šunų. Nors nėra jokio vidinio reguliavimo mechanizmo įrodymų, 1984 ir 1987 metais tyrus sulaukėjusių šunų grupes Italijoje pastebėta, kad visi grupės dydį paveikę įvykiai daugiausia atsirado dėl pasiskirstymo tankio ir išorinių faktorių (atsitiktinis žmonių persekiojimas, klimato sąlygos ir t.t.), išskyrus benamių šunų priėmimą. Lytiškai subrendusių narių mirtingumą dažnai sukelia žmogaus įsikišimas, o sulaukėjusių tėvų jaunikliai ilgalaikiui grupės stabilumui beveik neturi reikšmės. Grupės dydis stabilus išlieka tik priimant naujus narius iš kaimo populiacijos. Tyrimo pabaigoje bent vienas šuo grupėje buvo pašalinės kilmės. Kaimo šunų priėmimas į grupę dažniausiai (bet ne visada) pastebimas veisimosi periodo metu ir žuvus kam nors iš veisimosi poros. Vienišas suaugėlis, praradęs savo partnerį, priima kitą lytiškai aktyvų narį, o šis savo ruožtu tampa socialiai priimtinas visai grupei.

Vienas įdomus neatsakytas klausimas susijęs su mechanizmais (jeigu tokie yra), reguliuojančiais sulaukėjusių šunų grupės dydžio ribą. Gali būti, kad dėl neribotų išteklių, hierarchijos ir stiprių socialinių ryšių trūkumo sulaukėjusių šunų grupėje limito nėra, tačiau jei funkcijos (medžioklė, teritorijos gynimas, rūpinimasis palikuonimis) būtų veiksmingos, tada atrodo didžiausias limitas būtų natūraliai nustatytas atsižvelgiant į efektyvią kooperaciją. Kadangi šunų sudaromi funkciniai vienetai ne tokie efektyvūs kaip vilkų,  tai iš dalies gali paaiškinti mažesnį sulaukėjusių šunų grupių dydį. Net tada, kai sulaukėjusiems šunims būna prieinami prognozuojami ir gausūs maisto šaltiniai, dažni kalių rujos ciklai ir kiti bendri neigiami energetinio balanso faktoriai, didelis jaunų individų gaištamumas paveikia grupės dydį.

Sulaukėjusių šunų teritoriškumas

Didesnę gyvenimo dalį sulaukėję šunys leidžia tiksliai apibrėžtame diapazone, kurio vidinės dalys dažnai ginamos nuo įsibrovėlių, nors šiaip jų teritorinis elgesys labai įvairuoja priklausimai nuo aplinkos ir su žmonėmis susijusių priežasčių. Namų teritorijos dydis varijuoja nuo 4,4 - 10,4 km2 (trys grupės rytų centrinėj Alabamoj) iki 1807 km2 (Alabamoj), 57,8 km2 (centrinėj Italijoj) ir 70 km2 (Aliaskoj). Teritorijos plotas priklauso ne nuo grupės gausumo, o nuo pagrindinių išteklių išsidėstymo, pvz., šiukšlynų ir kitų maisto šaltinių. Taip pat pastebimi sezoniniai svyravimai, skirtingais metų laikais naudojant mažesnes “porcijas”.  Šios teritorijos siejamos su šuniukų buvimu ir įvairiais grupės energetiniais poreikiais. Aptikta ir kitų veiksnių, kurios galima sieti su tokiais pasikeitimais - laikinų maisto išteklių atsiradimas, žmonių veikla, naujai priimti šunys, vilkų poveikis, nenuspėjama galimybė maisto rasti sąvartyne. Naujas narys gali paveikti visos grupės erdvinį elgesį.

Arčiau žmonių gyvenančių kaimo/kaimyniškų šunų namų zona būna mažesnė, nuo 2 - 11 iki 61 ha. Sulaukėję šunys namų zonas, ypač svarbiausias jų dalis, kuriose randa maisto ar įsirengia guolius, aktyviai žymi kvapu ir gina lodami bei agresyviai elgdamiesi. Gynybinis elgesys gali būti pastebimas visose srityse ištisus metus. Daugiausia teritorinio elgesio, lyginant su kitais tyrimais, pastebėta tarp Italijos šunų - tai gali būti susiję su aukštesnio lygio integracija grupėje, didesniu atsiskyrimu nuo kitų šunų ir maisto išteklių koncentravimusi lokalizuotuose sąvartynuose.

Kadangi egzistuoja tarprūšinis teritorinis elgesys (kojotas-vilkas, lapė-kojotas), to reikia tikėtis ir iš tose pačiose srityse gyvenančių šunų bei vilkų. Centrinėje Italijoje šunys ir vilkai užima beveik tą pačią nišą ir konkuruoja dėl tų pačių maisto išteklių, tačiau jų teritorijos sutampa tik iš dalies. Sulaukėjusių šunų teritorijos arčiau gyvenviečių, kur vilkų mažiau. Vilkai gali būti svarbūs formuojantis sulaukėjusių šunų teritorijoms.

Sulaukėję šunys aktyviausi vakare ir naktį. Tiesa, jie gali būti aktyvūs ir dienos metu, jei tik trikdymai iš žmonių pusės reti, o tai rodo, kad sulaukėjusių šunų įpročiai atsirado siekiant išvengti kontakto su žmonėmis. Tačiau tarp mėsėdžių paplitęs bimodalinis veiklos modelis, tad tikėtina, kad tai įgimtas elgesio bruožas, kurio dirbtinė atranka didžiąją dalimi negalėjo paveikti.

Maisto šaltiniai, medžioklė ir plėšrūnai

Atsižvelgiant  socialinę struktūrą ir gebėjimą prisitaikyti prie buveinių įvairovės, akivaizdu, kad sulaukėjusių šunų mityba diversifikuota ir apima didelę maisto šaltinių įvairovę. Nors vilkų socialinė struktūra gaujoje visus narius integruoja į efektyvų medžioklinį vienetą, sulaukėjusių šunų grupėse lyderystė labiau ginčytina, o socialiniai ryšiai lankstesni. Greičiausiai dėl šios priežasties šunys - neefektyvūs plėšrūnai. Taip pat maitinimosi elgesį gali lemti tokie veiksniai kaip grupės dydis, veislių tipai, santykinis gyvūnijos gausumas ir prieinamumas, žmonių kontrolė, sąvartynai ir pakaitinių maisto šaltinių buvimas. Grupės narių įpročiai taip pat gali lemti maitinimosi elgesį, medžioklės gebėjimus ir grobio tipo pasirinkimą.

Sulaukėję šunys kaltinami žudantys tiek laukinius gyvūnus, tiek naminius gyvulius. Teigiama, kad jie pridaro rimtų nuostolių, tačiau tai patvirtinančių duomenų stebėtinai mažai. Nepavyko dokumentuoti gyvulių grobstymo nepaisant to, kad laukiniams šunims jie buvo prieinami. Gyvulių pjovimu dažniau užsiima kaimyniški/kaimo/benamiai šunys.

Daugiau įrodymų surinkta apie sulaukėjusių šunų medžioklę gamtoje (jų grobis - elniai, šernai, triušiai, kiškiai ir t.t.), nors nė vienu atveju nepavyko užfiksuoti didelės įtakos laukinių gyvūnų populiacijoms. Zimbabvėje nustatyta, kad tie šunys pirmiausia renkasi žmonių atliekas ir kritusių gyvulių gaišenas, keliauja į rezervatus ir konkuruoja su kitais maitėdomis. Vis tik pranešama, kad sulaukėję šunys medžiojo kelių retų ir nykstančių rūšių atstovus - jūrines iguanas Galapagų salose, kapibaras Venesueloje, dygliatriušius Indijoje, kietaodžius vėžlius Andamanų ir Nikobarų salose Indijos vandenyne bei juodąsias antilopes Afrikoje. Galiausiai pastebėta, kad šunys sėkmingai puldinėja ir žudo kojotus, galbūt kovodami dėl teritorijos.

Remiantis recenzuotais tyrimų duomenimis, atrodo pagrįsta daryti išvadą, kad sulaukėję šunys apskritai retai elgiasi kaip plėšrūnai. Jų žudymo efektyvumas žemas ir jie netiesiogiai priklauso nuo žmonių teikiamų maisto išteklių. Tačiau jie gali kelti nepatogumų ūkininkams ir grėsmę nykstančioms rūšims.

Veisimasis ir jauniklių auginimas

Dėl dirbtinės selekcijos šunims stipriai padidintas reprodukcinis potencialas. Naminiai šunys paprastai veisiasi du kartus metuose su mažu ar visai be jokio sezoniškumo, nors šiaurinėse ir vidutinio klimato zonose sulaukėję šunys linkę koncentruoti savo rujos ciklus į pavasarį arba po musoninio periodo Indijoje. Tarp rujų pastebėtas maždaug 7,3 mėn. (6,5 - 10 mėn.) periodas. 50 proc. vadų būna vasarį - gegužę, likusios išsibarsčiusios kitomis metų dalimis. Vasarį būdingas didžiausias gimstamumas rodo neabejotinai prisitaikančią vertę šiauriniame pusrutulyje. Tarp sulaukėjusių šunų šis veisimosi ritmas  galėjo būti  paveldėtas be jokios adaptacinės vertės. Įdomesnis veisimosi patelių sinchronizacijos trūkumas ir atsitiktinis kitų (ne pavasario) rujos ciklų pasiskirstymas, kas galėjo atsirasti dėl dirbtinės atrankos, kada reprodukcinis ritmas buvo „atjungtas” nuo natūralaus fotoperiodo ritmo ir socialinės kontrolės.

Grupėse nepastebima bendruomeninės vadų priežiūros, visos patelės jauniklius augina atskirai, nors jas ir lanko kiti grupės nariai. Patelės urvus kasa netoli grupės ir juose praleidžia didesnę laiko dalį, taip pat dažnai lanko artimiausias maitinimosi vietas. Nors maisto gali būti gausu visoje urvų zonoje, pagalbos iš grupės narių trūkumas (įskaitant šuniukų saugojimą) gali lemti dažnas jauniklių žūtis nuo kitų grobuonių.

Aloparentinė priežiūra atrodo buvo adaptyvus daugelio socialių sulaukėjusių šuninių bruožas - dėl to patelei nereikia vienai rūpintis jaunikliais ir ginti jų nuo plėšrūnų. Atrodo, sulaukėję šunys - vieninteliai šuniniai be jokios parentinės rūpinimosi formos, nors kartais dalis šeimai priklausančių patinų gali rūpintis šuniukais atrydami jiems maistą. Prijaukinimas ir žmogaus įtaka pakeitė tėvišką elgesį ir panaikino didžiąją dalį reprodukcijos socialinės kontrolės grupėje.

Sulaukėjusių šunų vados dydis svyruoja nuo 3,6 iki 5,5 šuniukų vadoje, tačiau jų išgyvenamumo lygis labai žemas. 70 proc. šuniukų gaišta per pirmas 70 dienų nuo gimimo ir tik 5 proc. išgyvena ilgiau kaip 1 metus. Dauguma šuniukų žūva ankstyvuoju nepriklausomybės periodu, kada motinai maitinantis jie lenda iš urvų tyrinėti aplinkos, o kiti grupės nariai jų nesaugo. Be to, prasidėjus naujam veisimosi ciklui motina praranda susidomėjimą palikuonimis. Taip pat šuniukai retai išgyvena, jei gimsta kitu metų laiku negu pavasaris ar ankstyva vasara. Kitaip sakant, selektyviai atrinktos naminių šunų reprodukcinės savybės turi mažai prisitaikančios vertės gamtoje.

Sulaukėję šunys kenčia nuo labai neefektyvaus reprodukcinio mechanizmo, dėl kurio bandant padidinti „gamybą” sumažėjo jaunų gyvūnų išgyvenamumas. Sulaukėjusių šunų populiacijos pačios iš savęs išsilaikyti negali - jiems reikia naujų narių iš kaimyniškų, kaimo ar benamių šunų gretų.

Įdomus ir iki šiol nepaaiškintas sulaukėjusių šunų demografijos aspektas - labai iškreiptas lyčių santykis, kadangi daugumą jų sudaro patinai. Nors kaimo šunims įtaką daro pateles žudančių žmonių atranka, tarp sulaukėjusių šunų to tikėtis sunku. Bendra vadų sudėtis labai iškeipta patinų naudai.

Pagal The Behavioural Biology of Dogs; Edited by Per Jensen; IFM Biology; Linköping University, Sweden Linköping University. Behaviour and Social Ecology of Free-ranging Dogs ; Luigi Boitani, Paolo Ciucci and Alessia Ortolani

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »