BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vilkšuniai ir į vilkus panšūs šunys

Nieko nestebina, kad žmones nuo seno žavi tokie laukiniai padarai, kaip vilkai. Deja, tikrą vilką šiuolaikiniame pasaulyje laikyti sudėtinga. Šiuo metu yra keletas vilkų pakaitalų – vilkų ir šunų hibridai bei
šunys, itin panašūs į vilkus. 1998 metais JAV buvo 300 000 – 500 000 įvairaus tipo vilkų ir šunų mišrūnų. Daugelyje valstybių ar valstijų (JAV) vilkšuniai, kaip ir pitbulterjerai, paskelbti už įstatymo ribų.

Paprastai kryžminant vilkus su šunimis naudojami vokiečių aviganiai. Tai bene labiausiai paplitę tarnybiniai šunys, tad nekeista, kad kryžminant su laukiniais giminaičiais norima pagerinti jų darbines savybes, tokias kaip uoslė ar ištvermė.

Pastaraisiais metais atsirado ir tokių šunų veislių, kurios neturi jokio vilko kraujo, tačiau vizualiai labai primena vilkus, tai – bene geriausias pasirinkimas apie laukinį gyvūną svajojančiam asmeniui. Vis dėl to „laukinį“ šunį vertėtų rinktis atsakingai – nors tieji naujų veislių atstovai yra švelnesnio ir ne tokio nepriklausomo charakterio kaip vilkai, tačiau nepatyrusiems žmonėms gali pridaryti problemų.

Saarloso vilkšunius
1921 metais išveisė olandas Leendert Saarloos, suporavęs vokiečių aviganį su Eurazijos vilko patele (Canis lupus lupus). Šitaip jis norėjo pagerinti vokiečių aviganius, pvz., padaryti juos atsparesnius marui. Taip gauti puikios sveikatos, tačiau ne šuniško charakterio gyvūnai (be to, visi pirmos kartos hibridai buvo neatsparūs marui).

Saarloso vilkšunis – labai įspūdingas, tačiau jis išlaikęs daugybę natūralių vilko savybių, tokių kaip atsargumas, drovumas ar silpni nervai, be to, Saarloso vilkšunis nelinkęs pulti žmonių. Dauguma šių šunų beveik visą laiką uodegą laiko išgąstingai pabrukę. Tarnybai jie netinka, nors kartais panaudojami kaip vedliai ar gelbėjimo tarnybų pagalbininkai. Olandų kinologai šiuos šunis pripažino 1975 metais, FCI – 1981 m. Tai reti šunys, grynaveislis gali kainuoti 2000 eurų.

Šį šunį užauginti gali tik patyręs žmogus – nevaldomas vilkšunis gali pridaryti bėdų, be to, tai labai stiprus ir sunkiai dresuojamas gyvūnas. Jis turi gauti didelį fizinį bei psichinį krūvį, be to, gyvendamas bute, bus nelaimingas. Saarloso vilkšunio negalima izoliuoti, kadangi ateityje atsiras dar daugiau problemų, pvz., paniškas elgesys. Labai ištikimas savo šeimininkui. Loja retai. Nerekomenduojama palikti vieno Saarloso vilkšunio kartu su mažais vaikais ar gyvūnais.

Saarloso vilkšunis atletiškas, panašus į vilką, turi stiprų ir raumeningą kūną. Kailis trumpas ir tankus, saugo nuo bet kokio oro. Spalva dažniausiai kaip vilko, kartais gali būti juoda, gelsvai ruda, raudona, balta, sidabrinė ar mėlyna.

Čekoslovakų vilkšunis, nors palyginti ir jauna veislė, turi daugybę gerbėjų visame pasaulyje. 1955 metais tuometinėje Čekoslovakijoje Karpatų vilkas suporuotas su vokiečių avigane. Taip norėta išvesti gyvūnus, kurie turėtų pageidaujamas abiejų – tiek šunų, tiek vilkų – savybes. Bandymas puikiai pavyko (pripažinta, kad tai bene sveikiausi ir kokybiškiausia aviganiai) ir čekoslovakų vilkšuniai 1982 metais pripažinti nacionaline veisle.

Šie šunys pasižymi puikia ištverme, jie geri sargai bei gynėjai. Jie lengvai mokosi, pasižymi puikia orientacija ir panaudojami daugelyje vairiausių tarnybų – nuo gelbėjimo iki karinių pajėgų. Labai tinka aktyvų gyvenimo būdą propaguojantiems žmonėms. Į vaikus reaguoja draugiškai.

Čekoslovakų vilkšunį būtina socializuoti ir auklėti kuo jaunesnį. Taip pat jis negali gyventi atskirai nuo šeimininko. Dresuoti šiuos šunis taip pat nėra paprastai, kaip įprastines šunų veisles – reikia daugiau kantrybės bei išmoningumo. CsV niekada aklai nepaklus. Netinka pedantams ir tiems, kuriems besišeriantis šuo prilygsta katastrofai.

CsV kalės rujoja tik kartą metuose. Daugiau apie šiuos šunis lietuvių kalba galima paskaityti čia.

Amerikos tundrų aviganių projekto 1968 metais ėmėsi Frank Catania iš Kanzaso. Projektas turėjo trukti 5 metus ir „pagaminti“ kariuomenei tinkančius šunis. Veislei išveisti panaudoti Šiaurės Amerikos tundrų vilkai ir vokiečių aviganiai. Gimę šuniukai neparodė reikiamos agresijos žmonėms ir buvo sunkiai dresuojami, tad
projektas paskelbtas žlugusiu. Be to, šių gyvūnų veisimas nebuvo vykdomas itin atsakingai ir tarp jų kartais pasitaiko nestabilaus temperamento gyvūnų. Faktiškai toks pat mišrūnas yra ir Timber aviganis.

Tarnybai jie netinkami ir todėl, kad yra per dideli. Kartais naudojami kaip kompanionai, sarginiai ar apsaugos šunys, paieškos ir gelbėjimo tarnybų, terapijos šunys, judrumo varžybų dalyviai. Su nepažįstamais jie santūrūs. Protingi, gan lengvai dresuojami. Amerikos tundrų aviganiai nepripažįstami jokių kinologinių
organizacijų, nors savo klubą jie turi.

Šie šunys dideli ir galingo sudėjimo, turi ryškų lytinį dimorfizmą. Jų kūno ilgis didesnis už ūgį. Patinų ūgis 69 – 86 cm (dažniausiai 74 – 79 cm), kalių – bent 63 cm. Patinai sveria apie 50, kalės – apie 39 kg.

Amerikos tundrų aviganio galva pleišto formos, su neryškiu perėjimu iš kaktos į snukį. Snukis ilgesnis negu vokiečių aviganio. Nosies veidrodėlis juodas, sankanda žirkliška, dantys didesni negu tipiškų šunų (tai būdinga ir kitiems vilkšuniams). Akys migdolo formos, vidutinio dydžio, tamsiai rudos, oranžinės, geltonos, bronzinės ar auksinės. Kaklas raumeningas, gan ilgas. Oda ant kaklo laisva, bet pagurklio nesuformuoja. Krūtinės ląsta gili, bet ne plati. Šonkauliai ilgi, gerai suformuoti. Pilvas vidutiniškai įtrauktas. Nugara tiesi, truputį pasvirusi.

Uodega išaugusi žemai, tankiai apžėlusi. Paprastai laikoma žemai, kiek lenkta, tačiau susijaudinęs šuo neša ją tiesiai. Kailis dvigubas: pavilnė tanki (ypač žiemą, šiltu metų laiku labai šeriasi), pagrindiniai plaukai vidutinio ilgio, tankūs, tiesūs, aplink kaklą ilgesni. Spalva pilka, kartais terjero, agučio ar bet kokia vienspalvė. Visų, išskyrus juodus šunis, pavilnė pilka.

Daugiau apie amerikiečių tundrų aviganius galima sužinoti
čia: http://www.americanshepherd.com/atsda.html

Sulimovo šuo nėra tikras vilkšunis. Jie atsirado Klim Sulimov, veisusio šunis, skirtus užtikrinti Aerofloto avialinijų saugumą, dėka. Iš pradžių, apie 1975 m., kryžminti Sibiro haskiai su šakalais. Gauti mišrūnai dar kartą buvo poruoti su haskiais. Veislė naudojama užtikrinto oro uostų saugumą ir kaip policininkų pagalbininkai. Sulimovo šunys pasižymi tokiomis savybėmis, kaip arktinių veislių atsparumas šalčiui (iki -70 laipsnių Celsijaus) ir šakalų pakantumas karščiui (iki +40 laipsnių Celsijaus). Šie hibridai apsižymi nedideliu ūgiu, puikia uosle ir pasidavimu dresūrai. Dabar Aerofloto oro uostuose dirba tokie 25 šunys – jie ieško sprogmenų ir pan.

Šiauriniai inuitų šunys labai panašūs į vilkus ir sunku patikėti, kad jie – ne vilkų ir šunų hibridai. Jų veisimas pradėtas 1980 metais, norint sukurti tokį šunį, kuris fenotipiškai primintų vilką. Veislės kūrėjas - Eddie Harrison. Veisime naudoti nežinomos kilmės šunys (1987 metais iš Amerikos į Jungtinę Karalystę importuoti penki gelbėjimo šunys, vadinti inuitų šunimis), Sibiro haskiai, malamutai ir vokiečių aviganiai (pastarieji – kad naujos veislės atstovai būtų paklusnūs). Naujieji mišrūnai vizualiai labai priminė vilkus, tačiau turėjo švelnų šunų būdą. Galų gale šunis pavadino šiauriniais inuitų šunimis, nors jie patys ir ne visai kilę iš šiaurinių kraštų. Jie išlaikę originalių inuitų šunų savybes, pirmiausia – norą dirbti. Veislė formuoti baigta 1996 metais. Po kurio laiko šių šunų klubas skilo ir dalis jo 2002 metais persivadino į Utonagan šunų klubą. Taip susiformavo dar viena veislė – utonaganai.

Šiaurinių inuitų šunų savininkai turėtų nusimanyti kinologijoje, kadangi šių gyvūnų protėviai – primityvios špicų veislės, tad jie linkę būti užsispyrę ar savarankiški. Šie gyvūnai nemėgsta būti ilgai atskirti nuo žmogaus – be bendravimo jie pradeda kęsti nuo išsiskyrimo nerimo (jei dažnai šeimininko nebūna namuose, šiauriniam inuitų šuniui jis turėtų parūpinti draugą – dar vieną šunį). Įsigijus šiaurinį inuitų šunį, reikėtų susitaikyti su tuo, kad jis bus aktyvus kasikas – daugelis jų savininkų atsisako sodų ir išbetonuoja teritoriją. Turi stiprų grobio persekiojimo instinktą. Vaikų su šiais šunimis negalima palikti vienų – juos gali netyčia sužeisti.

Vidutinio dydžio, atletiško sudėjimo. Kūno ilgio ir aukščio santykis 10:9. Kalių ūgis bent 56 cm, patinų- bent 63,5 cm, svarbiau tinkamos proporcijos, o ne tikslus aukštis. Kaulai ne per sunkūs, bet tuo pačiu ir ne per lengvi. Galva ne per plati, truputį kupolo formos. Lūpos visada juodos. Akys ovalios, kiek įžambios, bet kokios spalvos. Ausys išaugusios gana aukštai, ne per didelės, stačios. Kaklas stiprus ir raumeningas. Kailis tankus, su pavilne. Spalva balta, pilka ar sabalo, mažo šuniuko skiriasi nuo suaugusio. Uodega nuleista, susijaudinus iškelta.

Šios veislės šunys sveiki, tačiau kartais pasitaiko tokių bėdų, kaip klubo displazija ar epilepsija. Neturi teritorijos instinkto, neagresyvūs, draugiški, nerodo jokių apsauginio šuns savybių.

Daugiau apie šiuos gyvūnus galima sužinoti čia: http://www.the-northern-inuit-society.com

Utonagan (Ut!ō’naqan – „vilko dvasia“) protėviai – šiauriniai inuitų šunys. Utonaganų veisėjai 2002 metais nuo jų atsiskyrė, vystydami savas linijas, tačiau jų šunys nebuvo kryžminti su jokiomis kitomis veislėmis. Jų kūrimo tikslas nebuvo pagerinti aviganius – norėta sukurti į vilkus panašius gyvūnus. 2003 „utonaganistai“ dar kartą skilo, tačiau kitas klubas 2006 metais buvo išformuotas. Sprendžiant iš visko, šių šunų veisėjai tarpusavyje labai nesutarė, vieni kitus juodino ir galų gale priėjo bendrą išvadą, kad šunys protingesni už žmones.Oficialiai kinologų utonaganai nepripažįstami, tačiau jų augintojai aktyviai siekia juos užregistruoti FCI ir 2005 metais išsikovojo galimybę dalyvauti Crufts.

Kaip tarnybiniai šunys jie nekokie, tačiau gan lengvai dresuojami ir gali būti puikūs kompanionai. Ieškant utonaganų šuniukų, geriausia kreiptis į šių šunų mylėtojų organizacijas. Dabar utonaganas kainuoja apie 600 eurų.

Jie vidutinio dydžio, raumeningi ir labai panašūs į vilkus. Utonagane susipina jėga, greitis ir judrumas. Kalių ūgis nuo 58 cm, patinų nuo 63,5 cm. Sveria 25 – 42 kg. Negali būti per liesi ar per stambūs.

Galva proporcingo dydžio, ne per plati ar kupoliška. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Nosies veidrodėlis juodas. Akys migdolo formos, spalva įvairuoja nuo rudos iki geltonos (pastaroji spalva – privalumas). Mėlynos akys negali būti. Ausys palyginus su galva gan mažos, kiek užapvalintais galais, ne minkštos. Snukis ilgas, kūgiškas,su gerai išvystytais žandikauliais. Lūpos juodos. Kaklas gana ilgas ir stiprus. Krūtinės ląsta aptaki. Juosmuo raumeningas.

Kailis su pavilne, žiemą tankesnis, tada atsiranda ir karčiai. Šunys labai ilgu kailiu nepageidaujami. Dengiamieji plaukia tiesūs ir šiurkštoki. Visa uodega vienodai apžėlusi. Spalva sidabriškai pilka, kreminė, ruda juodu šydu ir juoda kauke, balta, abrikosinė, juoda.

Utonagan temperamentas puikus – jie geri šeimos šunys bei kompanionai. Mėgsta žmones ir puikiai sutaria su katėmis bei mažais šunimis, jei buvo tinkamai socializuoti. Jiems reikia daug dėmesio, nes laikui bėgant gali tapti destruktyvūs. Kasdien utonaganas turi palakstyti gryname ore ir gauti fizinės bei protinės veiklos. Nors tai ir nebūdinga špicų veislėms, turbūt vokiečių aviganių kraujas lėmė, kad utonagan galima dresuoti ir
pakviesti jie atbėga. Dauguma jų lengvai dresuojami ir trokšta įtikti. Mėgsta pokštus. Savininkai pažymi, kad šie šunys lengvai išmoksta atsidaryti duris. Aktyvūs, entuziastingi, budrūs ir labai ištvermingi. Šiuo metu utonaganai naudojami kaip kompanionai, terapijos šunys, rogių tempikai…

Utonagan netinkami žmonėms, kurie mėgsta puoselėti sodus – šie šunys suniokos visą turtą ir iš žavios pievelės teliks žemių ir purvo krūva, tuo pačiu jie nusiaubs ir namus, jei jiems bus nuobodu. Labai nuobodžiaujantis šuo gan lengvai gali pabėgti iš namų. Taip pat tai ne sarginiai šunys ir verta susitaikyti su tuo, kad utonaganai nieko nesaugos ir negins. Be to, jie smarkiai šeriasi (labai labai du kartus metuose ir šiek tiek nuolat) ir mėgsta viską kramtyti. Taip pat jie netinkami tiems, kurie mėgsta su augintiniais dažnai keliauti automobiliais – šie šunys nepakenčia važiavimo. Utonaganai nepakenčia dažnų kraustymųsi – kiekvienas toks įvykis gali sukelti neurozę. Jų psichika visiškai susiformuoja tik 3 – 4 metų amžiaus, tad į tai būtina atsižvelgti. Taip pat šie šunys labai šnekūs, daug „kalba“ ir dažnai staugia.

Tai judrūs, aktyvūs ir sveiki šunys, nugyvenantys 10 – 15 metų. Utonaganus patariama šeri žaliu maistu (RAW). Jie lengvai pakelia šaltį, daug sunkiau jiems ištverti karštą vasarą. Kai kurie turi tokių problemų, kaip vienpusis kriptorchizmas, displazija, epilepsija ar Addisono liga, tačiau atsakingi veisėjai aktyviai kovoja su bet kokiomis paveldimomis ligomis.

Daugiau apie utonaganus:

http://www.twatha-utonagan.com

http://www.britishutonagan.com

http://www.takoya-utonagan.co.uk

http://www.utonagan.net/

http://www.freewebs.com/jann1/index.htm

http://www.utonagan-rescue.com

Tamaskan – šunų veislė, kilusi iš Suomijos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos. Šiaurės Amerikos indėnų kalba „Tamaskan“ reiškia „Galingą vilką“. Tamaskanų pati pradžių pradžia parsidėjo tada, kai skilo Šiaurės inuitų šunų klubas ir nuo jo atsišakojo utonoganų atšaka. Utonoganai buvo puikaus temperamento, bet dar ne visiškai panašūs į vilką. Kaip žinoma, utonaganų augintojus ir draskė nesutarimai. Kai šių šunų klubas taip pat skilo, dalis jo atstovų (British & International Utonagan Society) iš suomijos atsivežė keletą vietinių labai į vilkus panašių rogių šunų (iš esmės tai neregistruoti eskimų šunų bei haskių mišrūnai, veisiamų rogių lenktynėms) ir panaudojo juos veisimui. Kiekvienas šuo buvo rūpestingai atrinktas atsižvelgiant į jo išvaizdą, intelektą, temperamentą ir sveikatą.

Svarbiausi veislės kūrėjai - Jennifer Peacock ir Lynn Hardey. Pirmoji registruota Tamaskano šunų karta gimė 2002 metais. Jie išveisti dviejų svarbiausių veislės kūrėjų - Blustag ir Blufawn veislynų. Nuo to laiko iki 2006 metais veisėjai ieškojo į vilką panašių šunų, kuriuos galėtų panaudoti veislės gerinimui.

Į JAV pirmasis Tamaskano šuo atvyko 2005 metais, pirmoji šuniukų vada ten sulaukta 2007 metais. Nuo tada jų populiarumas augo ir dabar Amerikoje yra 6 registruoti šių šunų veisėjai. Šiuo metu jokia organizacija Tamaskano šunų nepripažįsta kaip savarankiškos veislės.


Tai šiek tiek didesni už vokiečių aviganius (patinų ūgis 63 – 71 cm, kalių 61 – 66 cm, patinų svoris 30 - 45 kg, kalių 23 – 38 kg), panašūs į vilkus šunys. Tamaskano šunis lengva supainioti su šiaurės inuitų šunimis ar utonaganais, tačiau tamaskanų kitokia galvos forma, kailio ilgis ir spalva (utonaganams leidžiama didesnė spalvinė įvairovė).

Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Nosies, lūpų ir akių apvadų pigmentacija turi būti juoda. Akys migdolo formos, vidutinio dydžio, gintaro ar rudai geltonos, retai būna šviesios. Mėlynos akys nepriimtinos. Ausys vidutinio dydžio, nedidelės, trikampės, kiek užapvalintais galais. Kaklas truputį skliautuotas, ilgas ir stiprus.

Strėnos trumpos, ne per plačios. Pilvas įtrauktas. Uodega tiesi, tanki, niekada nebūna riesta ar lenktu galu. Ramus šuo ją laiko nuleistą, susijaudinęs iškelia, bet neužriečia.

Kailis trumpas, bet ne per trumpas. Žiemą susiformuoja tanki pavilnė, gerai padengianti kaklą. Pagrindinės spalvos būna raudonai ar juodai pilka ar vilko pilkumo. Judesiai lygūs, galingi, panašūs į vilko.

Tamaskano šunys laikomi idealiais šeimos gyvūnais, kadangi jie nekelia pavojaus vaikams ar mažesniems šunims. Be to, jie labai protingi, labai socialūs ir negali gyventi be žmonių ar kitų šunų kompanijos, puikūs terapijos šunys. Lengvai ir noriai mokosi. Jie puikiai pasirodo judrumo, paklusnumo ir rogių traukimo varžybose. Nekokie sargai, nes buvo veisti kaip rogių šunys.

Ilgą laiką negaunantis dėmesio Tamaskano šuo taps destruktyvus arba bandys pabėgti. Tokio šuns savininkas turi nusimanyti apie šunis ir sugebėti būti lyderiu, kasdien užimti šunį fizine bei protine veikla. Tamaskano šunys netinkami butams, kadangi jiems reikia didelės teritorijos ir galimybės kasdien pabėgioti. Gali būti užsispyrę. Jei nėra galimybės kuo daugiau laiko praleisti su Tamaskan, patartina įsigyti dar vieną šunį.

Kol kas dar nepastebėta jokių šių šunų sveikatos problemų, jie gyvena 14 – 15 metų.

Daugiau apie tamaskanus galima sužinoti čia: http://www.tamaskan-dog.com

Kunmingo vilkšuniai išveisti komunistinėje Kinijoje, Junano srityje. 1950 metais veisimui panaudota nežinomos kilmės šunys (tikėtina, kilusių iš VA ir iš Pekino atgabentų 1953 metais), vietiniai Kunmingo šunys, vilkšuniai iš Pekino ir 10 vokiečių aviganių iš Vokietijos. 1988 metais Kinijoje jie oficialiai pripažinti kaip veislė.

Jie labai kvadratinės formos ir ilgakojai, palyginti su šiandieniniais VA, be to, turi trumpesnį kailį. Šių šunų spalvų įvairovė – kaip ir visų vokiečių aviganių. Susijaudinę uodegą neša užriestą ir aukštai iškeltą. Ūgis 64 – 68 cm, svoris 30 – 38 kg.

Dar ir dabar Kinijoje jie naudojami kaip kariniai bei policijos šunys, kadangi turi stabilų temperamentą ir yra lengvai dresuojami. Paprastai žmonės juos augina kaip sargus ar pasaugos šunis.

1966 metais italų medžiotojas rado šuniuką, kurio protėviai greičiausiai buvo vokiečių aviganis ir vilkė. Šuniuką jis nusprendė auginti ir pavadino Zorro. Tas mažylis tapo veislės, dabar žinomos Lupo Italiano vardu, pradininkas. Viso pasaulyje yra 600 Lupo italiano egzempliorių. Jie naudojami kaip paieškos šunys katastrofų metu, kadangi pasižymi drąsa ir psichine pusiausvyra. Taip pat kartais jie talkina miškininkams. Lupo italiano įsigyti sunku, jų veisimas griežtai reguliuojamas.

Hebridean Wolfdog iš tiesų nėra veislė, tačiau juos vertėtų paminėti, kadangi šie gyvūnai kurį laiką buvo sukėlę nemažai peštynių. Tai – Tamaskano šunų ir čekoslovakų vilkšunių mišrūnai. Teigiama, kad šie gyvūnai kilę iš Škotijos, sukurti 2000 metais ir yra panašūs į čekoslovakų vilkšunius. Hebridean Wolfdog kailis atrodo kaip europinio vilko. Uodegą kartais neša išriestą. Ūgis 64 – 68 cm, svoris 30 – 38 kg.

Iš tiesų Tamaskano šuns patelė ir CsV patinas buvo suporuoti tik porą kartų apie 2007 metus, tad net ir labai besistengiant palikuonių negalima vadinti veisle. Be to, visi mišrūnai buvo parduoti kaip CsV, o ne kaip Hebridean Wolfdog. Atrodo, iš „veisėjo“ bus (o gal jau buvo) atimtas jo čekoslovakų vilkšunis.

Daugiau informacijos: http://www.Hebrideanwolfdogs.com

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »