BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šunys ir cukrinis diabetas

Cukrinis diabetas vadinamas žmonių civilizacijos liga, pasaulyje plintančia sparčiais tempais ir atsirandančia dėl įvairių veiksnių – nutukimo, persivalgymo, kaloringo maisto, mažėjančio fizinio aktyvumo, nuolatinių stresų… Kadangi civilizacijon koja kojon drauge su savimi vedamės šunis, jie taip pat vis dažniau ir dažniau pradeda sirgti šia liga.

Kas tai yra

Cukrinis diabetas (lot. diabetes mellitus) dar vadinamas cukralige ir yra viena pagrindinių šunų endokrininių liaukų ligų. Priežastis – nustoja funkcionuoti pagrindinis gliukozės apykaitą reguliuojantis organas – kasa. Hormono insulino trūkumas nebeleidžia organizmui normaliai metabolizuoti cukraus. Kraujyje kaupiasi dideli kiekiai gliukozės, ji nepatenka į audinius. Paprastai gliukozės kiekis šuns kraujyje būna 3,9 – 5,0 mmol/l, diabeto atveju 5 – 7 mmol/l.

Liga sukeliama insulino trūkumo, dėl ko sutrinka medžiagų, pirmiausiai angliavandenių, apykaita. Trūkstant insulino, gliukozė negali patekti į audinių ląsteles, todėl kraujyje padidėja gliukozės kiekis (išsivysto hiperglikemija).

Sveiko gyvūno insulino veikla garantuoja, kad papildoma gliukozė iš maisto, kuri nėra būtina energijai, bus „padėta atsargai“. Diabetikas neturi pakankamai insulino, kad tasai galėtų „sutvarkyti“ gliukozę, tad šios koncentracija kraujyje ima viršyti normas. Inkstai pradeda leisti jai patekti į šlapimą, o tai lemia tam tikrų sąlygų susidarymą, dėl ko pagaminami didesni šlapimo kiekiai. Tai sąlygoja didelį skysčių praradimą, dėl ko atsiranda troškulys. Taip ir gaunasi, kad pagrindiniai klinikiniai diabeto požymiai – aktyvus šlapinimasis (poliurija) ir besaikis vandens gėrimas (polidipsija).

Sergant diabetu atsiranda komplikacijų. Kada jos atsiras, priklauso nuo individualių individo savybių, nuo tinkamos glikemijos kontrolės. Diabetas pakenkia akis (iki aklumo), inkstus (iki inkstų funkcijos nepakankamumo, hemodializių), periferines galūnių kraujagysles ir nervus (galūnių skausmas, tirpimas, trofinės opos, gangrena), širdies bei smegenų kraujagyslių pakenkimas (infarktai, insultai). Cukrinis diabetas įtakoja 40-80 % hipertonijos atvejų, to priežastis - kraujagyslių pakitimai, susiję su ir padidėjusiu neląstelinio skysčio tūriu.

Insulinas

Diabeto pasaulyje labai svarbus žodis būna insulinas. Tai –kasoje gaminamas ir į kraują išskiriamas polipeptidinis hormonas hormonas, mažinantis gliukozės kiekį kraujyje. Jis verčia raumenų ir kepenų ląsteles gaminti glikogeną, o riebalų ląsteles gaminti riebalus. Vardas kilęs iš lot. insula (sala).

Kasos, arba Langerhanso, salelės, insuliną (ir gliukagoną) gamina ir išskiria į kraują. Visos organizmo ląstelės energijos gauna iš gliukozės; sveikam kūnui palaikyti svarbu, kad gliukozės koncentracija išliktų normos ribose.

Normaliomis sąlygomis insulino kiekis organizme nuolatos svyruoja – padidėja pavalgius ir mažėja badaujant. Pagrindiniai insulino veikimo būdai yra trys:

1. stimuliuoja kepenų, riebalines ir raumenų ląsteles pasisavinti ir naudoti gliukozę;

2. stimuliuoja gliukozės virtimą glikogenu kepenyse ir raumenyse;

3. skatina riebalų kaupimąsi ir stabdo jų kaip energijos šaltinio naudojimą.

Jis taip pat verčia kūno ląsteles įsavinti gliukozę. Gliukagoną kasa išskiria tarp valgymų kraujyje. Jis skatina kepenis skaidyti glikogeną, riebalinį audinį – skaidyti riebalus į glicerolį ir riebalų rūgštis. Tada kepenys glicerolį paverčia gliukoze. Gliukagono veikimas didina gliukozės koncentraciją kraujyje.

1869 m. Berlyne medicinos studentas Paul Langerhans kasoje pastebėjo nežinomus darinius, vėliau pavadintus Langerhanso salelėmis. 1889 m. Oscar Minkowski su Joseph von Mering pastebėjo, kaip musės geria šuns, kuriam buvo pašalinta kasa, šlapimą. Atlikus šlapimo tyrimus paaiškėjo, kad jame gausu angliavandenių ir todėl jis taip traukė muses. 1901 m. Eugene Opie susiejo Langerhanso salelių irimą su diabetu. 1920 m. Frederick Banting, perskaitęs Oscar Minkowski darbus, nusprendė imtis darbo ir paprašė J.J.R. Macleod pagalbos. Jiems pavyko gauti laboratoriją, dešimt šunų ir asistentą Charles Best. Praėjus metams į komandą buvo pakviestas James Collip. Netrukus sudaryta komanda jautėsi pasiruošusi klinikiniams bandymams. 1922 m. mirštančiam keturiolikmečiui berniukui Leonard Thompson buvo suleista komandos pagaminto insulino. 1923 m. Frederick Banting ir J.J.R. Macleod gavo Nobelio premiją medicinos srityje už insulino atradimą. Abu pasidalino premija su Charles Best ir James Collip.

Kas linkę sirgti

Cukralige labiau linkę sirgti vidutinio amžiaus ar senesni gyvūnai (ypač 7 - 9 metų amžiaus), nes antidiurezinis hormonas, kuri gamina hipofizinė liauka, nebegali normaliai funkcionuoti. Dažniau serga kalės (dėl progesterono įtakos). Įvairiais duomenimis, diabetu serga nuo 1 iš 66 iki 1 iš 2000 šunų.

Kalbant apie veisles, dažniau diabeto atvejų pasitaiko australų terjerams, samojedams, šnauceriams, bišonfrizams, kernterjerams, špicams, foksterjerams, taksams, kokerspanieliams ir žaisliniams (toy) pudeliams, iš didesnių veislių - dobermanams, vokiečių aviganiams, auksaspalviai retriveriams. Bigliai neretai suserga jaunesnio amžiaus. Kai kuriose Pamarėtų špicų ir auksaspalvių retriverių linijose įtariamas paveldėtas diabetas.

Diabetą paskatinti gali nutukimas, dažni kasos uždegimai, antinksčių sutrikimai (Kušingo liga), kai kurie vaistai (pvz., gliukokortikoidai).

Požymiai

Pagrindinis diabeto požymis – neįprastas troškulys. Kiti gana įvairūs, gali pasireikšti ne visi:

Padažnėjęs šlpinimasis.

Kartais mažėja svoris, nors apetitas ir lieka geras.

Mieguistumas.

Regėjimo problemos.

Bloga bendra šuns išvaizda, prasta kailio būklė.

Pasikartojančios infekcijos.

Galima ketoacidozė.

Patys daktarų nežaiskite - cukraligę nustatyti gali tik veterinaras. Atliekant tyrimus, būna matyti, kad kraujyje ir šlapime daug cukraus.

Gydymas, priežiūra

Nėra jokio vaisto, augalo ar maisto priedo, kuris išgydytų šuns diabetą. Nesileiskite kvailinami paslaptingų žiniuonių ar internetinių puslapių, žadančių stebuklingus vaistus nuo diabeto – tai paprasčiausi šarlatanai.

Sužinoję, kad augintis serga diabetu, kuo daugiau domėkitės ir konsultuokitės – skaitykite straipsnius, kalbėkite su veterinaru, su šeimos gydytoju, tarkitės su diabetu sergančių šunų augintojais ir su diabetu sergančiais pažįstamais – visos žinios bus vertingos, ypač dėl to, kad gyvūnų diabetas labai panašus į žmonių. Nebijokite klausinėti.

Diagnozavus diabetą, tinkamai prižiūrimas šuo nugyvens normalios trukmės gyvenimėlį. Jei diabetas bus nekontroliuojamas, sukels daugybę komplikacijų – ekstremaliais atvejais galima netgi mirtis.

Reguliarūs fiziniai pratimai mažina gliukozės kiekį kraujyje bei daugelį širdies ligų rizikos veiksnių. Kuomet augintinis ilgau vaikščioja, sportuoja, „sunaikinama“ daugiau gliukozės. Tačiau vien šiomis priemonėmis nepavyksta sureguliuoti glikemijos rodiklių, todėl skiriama medikamentų.

Kartais gliukozės kiekį kraujyje sumažinti gali hipoglikeminės tabletės, nors realiai jos nėra tinkamos šunų gydymui, ypač ilgalaikiui. Tačiau realiai iki pat šuns gyvenimo pabaigos reikės atlikinėti gydomąsias procedūras išvirkštant specialias vaistų injekcijas.

Diabeto gydymui naudojamas insulinas. Jį reikia leisti po oda (sulėtina veikimą, ilgina veikimo trukmę), kadangi vartojamas oraliniu būdu paprasčiausiai būtų suvirškintas. Su insulino produktais reikia elgtis atsargiai, jų negalima šaldyti, kaitinti ar labai energingai purtyti (prieš naudojant reikia pajudinti, bet ne energingai purtyti). Nėra standartinės insulino dozės, kuri tiktų visiems gyvūnams – kiekvieno ji būna individuali, vien užtenka vienos injekcijos dienoje, kitam prireikia dviejų. Insuliną vartoti reikia atsargiai – per didelė jo dozė taip pat gali sukelti rimtų problemų (hipoglikemija, pagrindiniai požymiai – alkis, letargija, mieguistumas, negydant konvulsijos, koma, mirtis).

Šuniui vaistai leidžiami maždaug 20 min. po maitinimo. Jei gyvūnas neėdė, insulino dozę reikėtų sumažinti.

Insulinui leisti geriausia naudoti vienkartinius švirkštus – duriant pakartotinai, rizikuojate perduoti infekciją. Panaudotus švirkštus ar adatas galima dėti į tvirtą indą (pvz., kavos) ir pririnkus saugiai išmesti.

Visada turėkite atsidėję atsarginį insulino buteliuką – juk maža kas gali atsitikti. Insuliną saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių ir laikykite vėsiai (šaldytuve, o ne šaldiklyje). Jei jis sušalo ar buvo pernelyg karštoje vietoje, meskite jį lauk.

Kad pavyktų insulinu stabiliai kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje, reikia „nusodinti“ visus kitus tai veikiančius faktorius – vadinasi, svarbu atsižvelgt į maisto kiekį, sudėtį ir šėrimo laiką, fizinio krūvio kiekį. Kai kuriais atvejais būna reikalingas gyvūno hospitalizavimas.

Jei kur nors išvykstate ir augintinį paliekate kitam žmogui, gerai įsitikinkite, kad jis sugebės gyvūnui suleisti insulino ir mokės atpažinti hipoglikemijos simptomus.

Mityba

Diabetu sergančiam šuniui patariama naudoti ne namų gamybos maistą – „sausiakas“ vienodesnės sudėties. Veterinaras bus pats patikimiausias asmuo, galintis jus konsultuoti dėl augintinio mitybos. Kartais sergančiam šuniui bent kurį laiką pasiūloma maitintis specialiu veterinariniu ėdalu (būna pagamintų net specialiai šunims diabetikams). Norintiems šunis-diabetikus maitinti RAW ar BARF, reikėtų didelio žinių kraičio, ypač kalbant apie baltymų, angliavandenių ir riebalų kiekį. Patariama, kad šuns racione būtų daug skaidulinių medžiagų ir mažai angliavandenių. Jei augintinis kenčia nuo pankreatito, reikia mažinti riebalų kiekį. Geriausia šeriant naminiu maistu šuniui duoti žalios neriebios kokybiškos mėsos (vištiena, kalakutas, žuvis), kiaušinių, šiek tiek daržovių ar vaisių (niekada vynuogių ar razinų), kai kurių grūdinių kultūrų atstovų (avižų, rudųjų ryžių, sorų), kartais prisireikia ir papildomų vitaminų (vit. E). Nemaitinkite šuns žmonių maistu – ypač jokių keptų produktų, jokių riebalų ir jokios odos. Netinka kiauliena ir jautiena. Kalbant apie riebalus, galima duoti žuvų aliejaus (lašišų).

Daugelis komercinių šunų ėdalų turi aukštus angliavandenių kiekius (atkreipkit dėmesį į pigesniųjų sudėtį – kai kuriuose beveik nebūna mėsos), tad maitinti diabetu sergantį šunį vien sausu maistu, ypač angliavandeningu – tikras nusikaltimas. Bėda tame, kad drėgnas ėdalas taip pat gali turėti nemažai angliavandenių. Kai kurių sausiukų palyginimai yra čia.

Šuo kasdien turi būti maitinamas tuo pačiu metu tuo pačiu maisto kiekiu.

Diabetu sergančiam gyvūnui duokite gerti tiek, kiek jis nori – su dideliu gliukozės kiekiu organizmas bando kovoti šalindamas ją šlapimo pagalba.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »