BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Neptūno palydovai

Neptūnas turi 13 gamtinių palydovų. Didžiausias jų – Tritonas, kurį atrado William Lassell, praėjus tik
17 dienų po pačio Neptūno atradimo. Tritonas, skirtingai nuo kitų didelių planetinių palydovų, skrieja priešinga orbita.

Visi Neptūno palydovai: Nereidė, Protėjas, Najadė, Talasa, Despina, Galatėja, Larisa, Halimedė, Psamatė, Sao, Laomedėja ir Neso.

Tritonas (Triton)

1846 m. spalį Viljamas Laselis (William Lassell) tupėjo Maltos saloje ir per tuo metu didžiasuią Europoje 61 cm skersmens teleskopą stebėjo vos prieš septyniolika dienų atrastą Neptūno planetą. Jis norėjo patikrinti, ar tikrai Neptūnas turi žiedą, mat kažką panašaus į jį jis pastebėjo prieš savaitę. Deja, Laselis įsitikino, kad spėjamas žiedas buvo regimas tik dėl jo naujojo teleskopo iškraipymų, tačiau palydovas, vėliau pavadintas Tritonu (Poseidono (Neptūno) sūnus), iš tikrųjų yra (likimas šiek tiek piktai pasišaipė iš vargšelio Viljamo – daugiau kaip po šimtmečio iš tiesų buvo atrasti Neptūno žiedai, deja, 1846 metais nebuvo technikos, kuri padėtų juos pastebėti, o pro planetas neskraidė kosminės stotys).


Vaizdo autoriai: Voyager 2, NASA

Tritonas (Triton) - didžiausias iš Neptūno palydovų. Nuo gimtosios planetos nutolęs 394700 km, turi apie 3200 km skersmenį. Jo dydis beveik lygus Mėnulio dydžiui, o pagal masę jis nusileidžia Mėnuliui 3,5 karto.

Tritonas labai linkęs atspindėti šviesą (atspindi 60-95 % Saulės šviesos), tad yra vienas šalčiausių Saulės sistemos objektų – temperatūra jame siekia apie -240 C.

Tai vienintelis palydovas Saulės sistemoje, besisukantis aplink savo planetą retrogradine kryptimi (priešinga pačios planetos sukimosi aplink savo ašį krypčiai). Manoma, kad Tritono tėvynė – Koiperio juosta. Prieš
daugybę metų jaunasis Neptūnas pasigavo šios juostos objektus, kometas ir įvairias nuolaužas, tarp jų – ir nelaimingąjį Tritoną, kuris, jei būtų likęs tėvynėje, dabar su kitais savo draugyčiais peštųsi dėl to, kokį statusą jam parinks mokslininkai ir ar dėl to prieštaraus žmogiškoji visuomenė.

Seniai seniai… Tritonas ir jo kompanionas skrieja Neptūno link. Paveiksle matyti, kad aplink Neptūną jau skrieja keli palydovai. Paveikslo autorius - Craig Agnor

Tais senais gerais laikais Tritonas Saulės sistemoje skraidė ne vienas – jis, kaip ir Plutonas, turėjo draugą, su kuriuo skriejo apie bendrą masės centrą. Pasipainiojus kelyje tokiai didelei planetai kaip Neptūnas, jų sistema buvo sužlugdyta ir Tritonas įsigijo naują draugą. Ankstesnė teorija teigė, kad Tritonas galbūt susidūrė su kitu Neptūno palydovu, tačiau tokio bumbtelėjimo tikimybė labai maža – jo jėga turi būti pakankamai didelė, kad sulėtintų Tritoną, bet ir pakankamai maža, kad jo nesunaikintų.

55 % Tritono paviršiaus sudaro sušalęs azotas, vanduo ir anglies dvideginis. Šiek tiek yra ir užšalusio metano bei anglies monoksido. Paviršiuje gali būti amoniako. Greičiausiai 30-45 % Tritono sudaro ledas. Tritono mantijoje gali būti skysto vandens – tikėtina, jog jame egzistuoja „požeminis vandenynas“ (panašiai kaip Europoje), bet jis greičiausiai netinkamas gyvybės egzistavimui.

Smūginiai krateriai Tritono paviršiuje dėl aktyvios geologinės veiklos gan reti. Viso jų aptikta 179, kurių didžiausias – Mazomba.

Tritonas turi menką azoto atmosferą su šiokiais tokiais metano kiekiais. Be to, jis gali džiaugtis ir 8 km aukščio troposfera bei sezoniniais vėjais. Stratosferos šis palydovas neturi, vietoj jos – termosfera.

Tritono debesys

Greičiausiai kad nuo 1989 metų Voyager-2 apsilankymo Tritonas kiek atšilo (maždaug 5 procentais). Dėl atšilimo azotas virsta dujomis ir palydovo atmosfera tampa tankesnė. Atrodo, palydove artėja karštos (kaip šaltajam Tritonui) vasaros sezonas, pasitaikantis kas kelis šimtus metų.

Šaltojo palydovo paviršiuje galima pamatyti slėnių, uolingų atodangų, kraterių, plynaukščių, griovių, dėmių ir kanjonų, bet bendras vaizdas gana nykus – paviršius gana plokščias, be jokių didingų kalnų, tik su keliais smūginiais krateriais. Pietų ašigalį dengia sušalusio azoto ir metano „kepurė“.

Be to, Tritonas – pakankamai jaunas, tad geologiškai aktyvus kūnas. Iš jo ugnikalnių ar geizerių veržiasi skystas azotas, dulkės bei metano junginiai. Čiurkšlės iš geizerių pasiekia net 8 km aukštį, o nusėsdamos palieka ilgus tamsius šleifus. Geizerių zonos pakraščiai balti – greičiausiai tai azoto šerkšnas. Vulkaninę veiklą turbūt veikia sezoninis Saulės šildymas (karštesniu periodu po azoto ledu sukaupiama šiluma ir susidaro tritoninis šiltnamio efektas, ko pasekoje garuoti ima ir pro plutą išsiveržia azotas).

Tritono charakteristikos:

Skersmuo

2706 km

Atstumas nuo Neptūno

354 800 km

Ekscentricitetas

0.000 016

Orbitinis periodas

5,877 d.

Paviršiaus plotas

23018000 km2

Tūris

10 384000000 km ³

Masė

2.14×1022 kg

Tankis

2.061 g/cm ³

Pabėgimo greitis

1.455 km/s

Albedas

0.76

Temperatūra

38 K

Matomasis ryškis

13,47

Absoliutus ryškis

1,2


Daugiau atvaizdų – spausti čia.

Nereidė (Nereid)

Nereidė buvo atrasta 1949 metų gegužės 1-mąją. Ją aptiko garsusis G. P. Koiperis (JAV) su 2 m skersmens teleskopu. Tai antras pagal dydį ir tolimiausias Neptūno palydovas. Pavadinta nereidžių (graikų jūros nimfų) garbei. Iki 2002 metų ji buvo tolimiausias žinomas Neptūno palydovas.

Neptūno palydovų sistemoje su savo 340 km skersmeniu Nereidė yra trečia pagal dydį. Jos orbitos spindulys vidutiniškai yra 5 513 400 km (0.03685 AV), bet dėl didelio ekscentriciteto (0.7507) kinta nuo 1 372 000 (0.00917 AV) iki 9 655 000 kilometrų (0.06454 AV). Neįprasta Nereidės orbita leidžia manyti, kad ji yra Neptūno sugautas asteroidas ar Koiperio juostos objektas, taip pat yra tikimybė, kad jos judėjimą galėjo paveikti Tritono atkeliavimas į šią sistemą. Nereidės palikimas gali būti Halimede, atskilusi kokio nors susidūrimo metu.

Nereidės masė 3.1×1019 kg, vidutinis tankis 1.5 g/cm3, temperatūra – apie 50 K.

Vidutinis jos atstumas nuo Neptūno - 6,2 mln. km., skersmuo apie 200 km. Planetą apskrieja per 360.1362 d., t.y. beveik per Žemės metus. Nereidė skrieja 0.934 km/s greičiu. Apie savo ašį apsisuka per 0.48 d (11 h 31 min).

Protėjas (Proteus)

Antras pagal dydį Neptūno palydovas (tuo pačiu didžiausias iš vidinių jo palydovų bei didžiausias žinomas
nesferinės formos palydovas Saulės sistemoje). Atrastas 1989 metais su Voyager-2, apie atradimą pranešta 1989 metų liepos 7-ąją. 1991 metų rugsėjo 16-ąją pavadintas senovės graikų jūrų dievo, Okeano ir Tetijos sūnaus, vardu.

Skersmuo daugiau kaip 400 km. Paviršius labai nelygus, jame yra kraterių, bet geologiškai dabar neaktyvus. Pietiniame palydovo pusrutulyje matoma didelė įduba, turinti apie 250 km skersmenį ir 10 km gylį.

Protėjaus žemėlapis (paspaudus paveikslėlį, gal pamatysite didesnį atvaizdą, o jei nepamatysite, tai bandykite spausti dešinį klavišą ir pasirinkti View image ar ką nors panašaus)

Matomas Protėjaus dydis – 19,7. Orbitos spindulys vidutiniškai 117 647 ± 1 km (0.00079 AV), kinta nuo 117 584 ± 10 km iki 117 709 ± 10 km, orbitos ekscentricitetas 0.00053 ± 0.00009. Orbitinis periodas 1.12231477 ± 0.00000002 d., vidutinis greitis orbitoje 7.623 km/s. Pabėgimo greitis Protėjuje - ~0.16 km/s. Protėjo posvyris Neptūno pusiaują - 0.524 °. Dydis 440×416×404 km (± ~15 km), tūris 3.4 ± 0.4 ×107km ³, masė apie ~5.0×1019 kg, vidutinis tankis apie 1.3 g/cm ³. Albedas 0.096, vidutinė temperatūra – apie 51 K.

Najadė (Naiad)

Atrasta 1989 “Voyager-2″ nuotraukose. Apie atradimą pranešta 1989 metų rugsėjo 29-ąją. 1991 metų rugsėjo 16-ąją pavadinta senovės graikų nimfų, globojusių upes, ežerus ir šaltinius, vardu.

Tikėtina, kad Najadė yra nuolaužų krūva, susidariusi iš senųjų Neptūno palydovų, kuriuos ištaškė Tritonas, ir skriejusi labai ekscentriška orbita. Najadė lėtai artėja prie Neptūno ir ateityje turbūt susidurs su kuriuo nors žiedu.

2002 – 2003 metais Hubble kosminiu teleskopu Najadės pastebėti nepavyko.

Orbitos spindulys 48227 ± 1 km, orbitinis periodas 0.2943958 ± 0.0000002 d. Ekscentricitetas 0.0004 ± 0.0003, posvyris į Neptūno pusiaują - 4.75 ± 0.03 °. Skersmuo 54 km, matmenys 96×60×52 km. Masė ~1.9×1017 kg, vidutinis tankis ~1.2 g/cm3. geometrinis albedas 0.07, vidutinė temperatūra 51 K.

Talasa (Thalassa)

Talasa – Voyager-2 fotografija

Talasa atrasta Voyager-2 skrydžio metu. Apie atradimą paskelbta 1989 metų rugsėjo 29-tąją. Senovės graikų jūrų deivės vardą šis palydovas gavo 1991 metų rugsėjo 16-tąją.

Tikėtina, kad Talasa yra nuolaužų krūva, susidariusi iš senųjų Neptūno palydovų, kuriuos ištaškė Tritonas, ir
skriejusi labai ekscentriška orbita. Talasa lėtai artėja prie Neptūno ir ateityje turbūt susidurs su kuriuo nors žiedu. Jei taip atsitiks, susidariusios nuolaužos kėsinsis į Despinos orbitą.

Orbitos spindulys 50075 ± 1 km, orbitinis periodas 0.31148444 ± 0.00000006 d, geometrinis albedas 0.09. Talasos matmenys - 108×100×52 km, masė ~3.5×1017 kg. Vidutinis tankumas turbūt ~1.2 g/cm3. Orbitos ekscentricitetas - 0.0002 ± 0.0002. Paviršiaus temperatūra greičiausiai apie 51 K.

Despina (Despina)

Atrasta 1989 metų liepos pabaigoje su Voyager-2,apie atradimą pranešta 1989 metų rugpjūčio 2-ąją. 1991 metų rugsėjo 16-ąją pavadinta senovės graikų jūrų dievo Poseidono ir derlingumo deivės Demetros dukters vardu.

Despinos forma nereguliari (180×150×130 km), ji neparodo jokių geologinio aktyvumo ženklų. Tikėtina, kad ji, kaip ir Talasa ar Galatėja, yra Tritono siautėjimo rezultatas.

Orbitos spindulys 52526 ± 1 km, orbitinis periodas 0.33465551 ± 0.00000001 d., orbitos ekscentricitetas 0.0002 ± 0.0002. Į Neptūno pusiaują pasvirusi 0.216 ± 0.014 ° kampu. Skersmuo 150 km, masė ~2.1×1018 kg, vidutinis tankis ~1.2 g/cm3. geometrinis albedas 0.09. Despinos paviršiaus temperatūra – apie 51 K.

Galatėja (Galatea)

Atrasta 1989 liepą (apie atradimą paskelbta 1989 rugpjūčio 2-ąją) su Voyager-2 ir 1991 metų rugsėjo 16-ąją pavadinta vienos iš nereidžių (graikų jūrų dievo Poseidono palydovių) vardu.

Galatėja nereguliarios formos (204×184×144 km (±~10 km)) ir geologiškai neaktyvi. Tikėtina, kad ji, kaip ir Talasa, yra nuolaužų krūva, atsiradusi po to, Tritonas tapo vienu iš Neptūno palydovų. Taip pat, kaip ir Talasa, Galatėja ateityje grasina susidurti su Neptūno žiedu. Taip pat Galatėja kelia pavojų Adamso žiedo, nuo jos nutolusio per 1000 km, arkoms – dėl 42:43 orbitinio rezonanso šios gali užsidaryti.

Orbitos spindulys 61953 ± 1 km, orbitinis periodas 0.42874431 ± 0.00000001 d. Posvyris į Neptūno pusiaują - 0.052 ± 0.011 °. Skersmuo 160 km, masė 2.12 ± 0.08 ×1018 kg. Vidutinis tankis - 0.75 ± 0.1 g/cm3. geometrinis albedas - 0.08. paviršiaus temperatūra – apie 51 K. Orbitos ekscentricitetas 0.00004 ± 0.00009.

Larisa (Larissa)

Larisa. © NASA

Atrasta Harold J. Reitsema, William B. Hubbard, Larry A. Lebofsky ir David J. Tholen 1981 metų gegužės 24 dieną, egzistavimas visiškai patvirtintas 1989 metais Voyager-2 nuotraukose. Pavadinta vienos iš nereidžių, graikų jūrų dievo mylimosios, vardu.

Greičiausiai, kaip ir daugelis kitų Neptūno palydovų, Larisa atsirado po Tritono pasiautėjimo, jam atkeliavus
į didžiosios planetos palydovų gretas.

Šioks toks Larisos žemėlapis (spustelėję paveikslėlį, turėtumėte pamatyti didesnįjį variantą). © Philip Stooke

Orbitos spindulys 73.548 ± 1 km, ekscentricitetas 0.001393 ± 0.00008, orbitinis periodas 0.55465332 ± 0.00000001 d, erdvę skrodžia 9.65 km/s greičiu. Regimasis geometrinis albedas 0.09 (kai kuriais duomenimis – 0.06). į Neptūno pusiaują pasvirusi 0.251 ± 0.009 ° kampu. Larisos forma nesferinė – jos matmenys 216×204×168 km (± ~10 km). Masė ~4.2×1018 kg, vidutinis tankis ~1.2 g/cm3. Paviršiaus temperatūra – apie 51 K.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »