BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar šunys protauja?

šunims patinka juoktis, ir jie tai daro kaip vaikai

Prancūzų filosofas Dekartas gyvūnus laikė refleksų mašinomis ir nepripažino, kad jie ką nors jaučia – šuns cypimas buvo prilyginimas sugedusios mašinos garsui. Metams bėgant, tokia nuomonė pradėjo keistis. Prieš pusę amžiaus H. Bauer savo knygoje „Seine Ahnen waren Wölfe“ teigė, kad šunys „iš tikrųjų“ nemąsto kaip žmonės, bet galvoti kažkiek sugeba. Daugumą dalykų šuo pasiekia bandymų būdu, nesuvokdamas, dėl kokių konkrečių aplinkybių tam tikri metodai gali padėti pasiekti tikslą. Nors šuo bando, jis nesupranta situacijos mechaninės pusės, taigi veikia be tikrosios logikos, dažniausiai remdamasis principu, kuris praeityje buvo davęs teigiamą rezultatą, nors tai gal atsitiko kitokiomis aplinkybėmis. H. Bauer rašė, kad žmoniškąja prasme šuo mąstyti nesugeba, tačiau geba mokintis iš savo patirties, stebėdami įvairius dalykus įgyti tam tikrų žinių, parodyti įžvalgų elgesį. Be to, šunys gali patirti afektų, panašių į žmogaus. Gali būti, kad jie kaupia patyrimą, kuris sukelia tam tikras nuotaikas. Kai atmintis pradeda veikti, bandoma sukelti ar atitolinti tam tikras nuotaikas.

Intelektu (protu) vadinamas gebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsają, atpažinti sąryšius ir rasti optimalų problemos sprendimą. Intelektas būna trijų tipų – instinktyvus (kam šuo išveistas), pritaikomas (kaip greit šuo pritaiko aplinką problemoms spręsti) ir darbo bei paklusnumo (kaip greit ko išmoksta). Vienas dažniausių sunkumų nustatant intelekto „aukštumą“ ar „žemumą“ – veislės genetinių savybių ir šuns paklusnumo painiojimas su intelektu. Tokios veislės, kaip dobermanas, boderkolis, pudelis, vokiečių aviganis, šeltis, rotveileris, Labradoro retriveris ar auksaspalvis retriveris laikomos „protingesnėmis“ už kitas veisles dėl jų gebėjimo paklusti. Tačiau gebėjimas ir noras išmokti ir vykdyti komandas nėra vienintelis intelekto požymis. Kitos veislės, pvz. rogių šunys ar skalikai, rodo savo proto galias kitais būdais.

Šunys yra gaujų gyvūnai. Jie supranta socialinę struktūrą ir pareigas, gali sąveikauti su kitais gaujos nariais. Suaugę šunys moko jaunesnius taisydami jų klaidas, kai šie elgiasi nepriimtinai, ir atlygindami už tinkamą elgesį žaidimais, maistu, valymu. Taip pat jie yra guolio gyvūnai – tad nesunku juos išmokinti neteršti guolio ir namų. Kai kurių veislių šunys buvo specialiai auginami šimtus ar tūkstančius metų, gerinant tam tikras jų savybes. Kitoms veislėms ta savybė gali nebūti svarbi, nes jos galbūt išveistos orientuojantis į kitus dalykus, pvz., stebėti, medžioti ar kovoti su kitais gyvūnais. Gebėjimas mokintis yra sudėtingas elgesys, tačiau būdingas visiems šunims. Paprasčiausiai su vienomis veislėmis reikia būti kantresniems, negu su kitomis. Nepaisant to, paveldėtas elgesys ne visada būna rodiklis.

Gebėjimas mokytis gali būti interpretuojamas kaip aklas pataikavimas ir noras įtikti. Kontrastui su tuo – yra šunų, kurie taip greitai neišmoksta komandų, bet turi kitų talentų. Pavyzdžiui, yra veislių, kurios nesuinteresuotos pataikauti šeimininkui, kaip kad Sibiro haskiai. Tai labai išradingi šunys, jie sugalvoja daugybę būdų pabėgti iš kiemo, sučiupti smulkius gyvūnus ir nuveikti dar daugybę įdomių ir išradingų dalykų. O štai pagalbos/gelbėjimo šunys turi būti paklusnūs visais atvejais. Tai reiškia, kad jie turi išmokti daug komandų, mokėti orientuotis įvairiose kintančiose situacijose, atpažinti jose grėsmę žmogui, be to, žinoti daugybę dalykų, kurių galbūt niekada neprireiks. Manoma, kad sarginės veislės, tokios kaip Pirėnų kalnų šunys ar kuvasai nėra lengvai dresuojamos dėl natūralaus jų nepriklausomo būdo, tačiau dauguma molosų ypač jautrūs fizinei ar žodinei agresijai, tad jiems tinkamiausi pozityvaus mokymo metodai. Skalikai (bigliai, bladhaunai, basetai) patenka į „Šunų protingumo lentelės“ apačią, tačiau greičiausiai kenčia nuo tam tikro ne visai teisingo požiūrio į intelektą. Šie šunys veisti dėl stipraus sekimo savybių, tad mažiau dirba ties „problemų sprendimu“, kas svarbu aviganiams ir bandšuniams. Jie gali aptikti feromonus, be kitų dalykų, įvertinti žmogų ar kitą šunį iš didesnio kaip 300 pėdų atstumo. Tai gali būti įvertinta kaip „sąlyginis intelektas“, kuomet gyvūnas greit išmoksta vienus dalykus, o sunkiau – kitus.

Įvairiais tyrimais bandyta griežtai suklasifikuoti šunų intelektą. Pirmąjį šunų intelekto testą sukūrė psichologas Hathy 1976 m., jo darbas nuolat peržiūrimas ir naudojamas iki dabar. Proto vertinimai parengti testuojant trumpalaikę atminti, judrumą, gebėjimą spręsti problemas, kaip šuo reaguoja į situacijas, kada jos jam nepriimtinos. Kai kurie intelektą tiriantys testai apima problemų sprendimo gebėjimus, kiti – sugebėjimą mokintis. Kertinis daugelio intelekto testų akmuo – kaip šunys sugeba atpažinti ir reaguoti į didelį kiekį žodinių komandų. Kiti testai apima norą ar gebėjimą reaguoti į įvairias situacijas. Tikėtina, kad šunys, spręsdami problemas, neapgalvoja savo veiksmų. Kai kurie jų galbūt turi daugiau „draivo“ bandydami įvairius dalykus, kol pavyksta rasti išeitį, kiti greičiau priima „nelaimingų atsitikimų“ asociacijas.

Gyvendami kartu su žmonėmis šie gyvūnai išmoko žmogiškos komunikacijos ir ėmė kopijuoti žmogišką elgesį. To pasekmė - šunys gali skaityti žmonių veido išraišką ir suprasti, ką ji slepia. Vilkai tokio komunikacinio gebėjimo neturi. Šunys atidžiau ir ilgiau stebi žmogaus veido dešiniąją pusę, o kairiąją tik greitai perbėga akimis, kad susidarytų galutinį vaizdą. Žmogaus emocijos atsakingas dešinysis smegenų pusrutulis, kuris atitinkamai valdo kairiąją žmogaus kūno pusę. Kairysis smegenų pusrutulis atsakingas už racionalų mąstymą. Dėl to emocijas geriau atspindi dešinioji veido pusė.

Manoma, kad šuns protiniai gebėjimai artimi 2 – 2,5 metų vaiko protiniams gebėjimams. Šunys gali suprasti daugiau kaip 150 žodžių ir sąmoningai klaidinti kitus šunis ir žmones, norėdami gauti skanėstų. Be to, nustatyta, kad jie dažnai būna ryžtingesni, kai šalia nebūna šeimininko, o greta atsiradus jam, permeta sprendimus ant žmogaus pečių.

Vidutiniškai šuo gali išmokti 165 žodžius, įskaitant signalus, o „superšunys“ gali išmokti ir 250 žodžių. Viršutinė šunų gebėjimosi mokytis riba dalinai paremta borderkolio Rico rezultatais, kuris supranta 200 kalbinių žodžių ir jų derinių. Šis šuo yra naujausias „protingiausio pasaulio šuns“ pavyzdys. Rico gimė 1994 gruodžio 13 d. Jį tyrė gyvūnų psichologas Juliane Kaminski. Rico gali prisiminti skirtingų daiktų pavadinimus praėjus keturioms savaitėms po paskutinio jų demonstravimo, suprasti frazes ( „paimk kojines“) kaip sudėtinius žodžius, o ne atsižvelgdamas į kurį nors vieną komponentą, susieti fotografijas su daiktais, kurių anksčiau nėra matęs. Rico pozavo ant National Geographic, skirto gyvūnų intelektui, viršelio.

Taip pat šunys geba skaičiuoti iki 4 ar 5. Jie turi bendrą supratimą apie aritmetinius veiksmus – pvz., gali pastebėti klaidas paprastuose skaičiavimuose, tokiuose kaip 1+1=1 ar 1+1=3. Šunys gali išmokti įvertinti, kuris maršrutas geresnis, kaip dirbti su mechanizmais (gali įveikti skląsčius), jie suvokia žodžių reikšmes ir simbolines sąvokas (kartais geba tiesiog klausytis ką kalba žmonės ir stebėti jų veiksmus). Įdomiausia tai, kad šunys sąmoningai bando apgaudinėti kitus šunis ir žmones (ypač žaidimų metu), bandydami gauti atlyginimą.

2008 m. mokslininkai paskelbė, kad šunų elgsenoje pastebėjo pavydo formas. Paaiškėjo, kad šunys greičiau liaujasi daryti nesudėtingas užduotis, kai už jas nėra atlyginama, jei kitas šuo už tokias pačias užduotis gauna paskatinimą. Tokie dalykai anksčiau buvo pastebėti tik primatų elgesyje. Eksperimento metu šunys už letenos padavimą („labas“) gaudavo atlygį - skanėstą. Vėliau vienas iš šių šunų turėjo paduoti leteną, bet paskatinimo negavo. Kitas šuo už atliktą komandą ir toliau gaudavo maisto, o „nuskriaustasis“ tai matė. Šuo, negaunantis atlygio, greit nustojo duoti leteną ir rodė susierzinimo ar streso požymius, kai partneris buvo apdovanotas. Norint įsitikinti, kad eksperimentas tikrai rodo sąveiką tarp šunų, o ne tik todėl, kad už užduoties atlikimą nebus atlyginta, eksperimentas buvo atliktas be partnerio. Tokiu atveju šuo, negaudamas paskatinimo, daug ilgiau „duodavo labas“. Pasirodo, kad šunys bjaurisi neteisybe ir jaučia, kada su jais buvo neteisingai pasielgta.

1996 m. knygoje „Good Natured“ etologė Frans de Waal diskutavo apie eksperimentą, skirtą nustatyti, ar šuo gali jausti kaltę. Viena Sibiro haskių veislės kalė turėjo polinkį smulkinti laikraščius. Šeimininkui grįžus namo ir ją pradėjus koneveikti, kalė atrodė kaip „nusikaltusi“. Tačiau kai šeimininkas pats be šuns žinios susmulkino popierius, šuo vis viena elgėsi kaip „kaltas“ – lygiai taip pat, lyg pats būtų sukūręs netvarką. De Waal daro išvadą, kad šuns rodoma „kaltė“ nėra tikra kaltė, o tik tam tikros šeimininko reakcijos laukimas.

Šunys turi gebėjimą spręsti sudėtingas problemas ir yra panašesni į žmones ir kitus aukštesniuosius primatus, negu anksčiau buvo manyta. Jie negali būti Einšteinai, bet kai kuriomis savo savybėmis bei gebėjimais yra gerokai artimesni mums, negu galvota anksčiau.

Rodyk draugams