agieshos blogas

RAW ar BARF?

„Natūralų“ šėrimą galima būtų skelti į dvi kryptis – RAW ir BARF. RAW imituoja plėšrūno modelį, BARF šifruojamas kaip „Biologically Appropriate Raw Food“ arba „Bones and Raw Food“. Kaip žinia, daugiausia diskusijų kyla dėl to, ar šuo plėšrūnas, ar visaėdis. RAW atstovai sako, kad plėšrūnas, BARF – kad visaėdis. Greičiausiai šunis galima traktuoti kaip prisitaikančius plėšrūnus – geriausiai jie jaučiasi, kai ėda žalią mėsą, tačiau prisitaiko ir prie kitokių šėrimo būdų. Bet kokiu atveju šunims nereikalinga krūva daržovių, vaisių, grūdų ir papildų. Suprasti šunų virškinimo ypatumus jums gali padėti šie straipsniai:

Tai plėšrūnai jie ar visaėdžiai?

Šunys ir maistas (šunų virškinamojo trakto veikla).

BARF siūlo, kad meniu sudarytų 50 proc. kaulų ir 50 proc. mėsos, arba 60 – 80 proc. mėsingų kaulų, tokių kaip vištų kaklai, nugaros ar sparnai, ir 20 – 40 proc. vaisių, daržovių, subproduktų, mėsos, kiaušinių, pieno produktų, kartais net grūdų.

Vilkai suėda labai nedaug augalų – jie netgi neryja papjautų gyvūnų skrandžio turinio, kaip teigia mitas. Tiesa, vilkai suėda atrajotojų skrandžio gleivinę, kur gali būti likę dalinai suvirškintų augalinių medžiagų, neatsisako jie ir grobio žarnyno turinio, kuriame būna dalinai suardytų augalinių medžiagų. Ėsdami smulkius gyvūnus, vilkai suryja jų vidurius, tačiau augalinio maisto dalis ten nėra ženkli. Žinoma, šeriant RAW galima šuns racioną papildyti daržovėmis ir vaisiais – net laukiniai plėšrūnai kartais pasimėgauja augaliniais produktais, svarbu tik vengti tokių, kurie šuniui toksiški (svogūnai, razinos).

Vilko auką paprastai sudaro ne daugiau kaip 25 proc. kaulų ir odos ir paprastai jei gyvūnas stambus, vilkas neįveiks visų jo kaulų. BARF atstovai nieko blogo nesako apie vadinamuosius „atraminius“ kaulus (pvz., galvijų šlaunikaulius), kurie šunims yra per dideli ir kieti – kyla pavojus nusidilinti ar net išsilaužyti dantis. Tokie kaulai nėra maisto ingredientas, blogiausiu atveju juos siūloma duoti poilsio metu, šuniui jau priėdus.

RAW bando sugrąžinti į senus laikus, kai šunys buvo laukiniai. Vilkai, gyvenantys gaujose, medžioja stambius kanopinius gyvūnus, tokius kaip elniai, pavieniui jie gaudo smulkesnius gyvius – kiškiažvėrius, graužikus, vabzdžius, netgi žuvis. Šie plėšrūnai suryja kaulus, organus, raumenis, odą, plaukus, plunksnas, riebalus, jungiamąjį audinį… Vidutiniam plėšrūnui enkantis šių medžiagų santykis maždaug toks: 5- 10 proc. organų, 10 – 15 proc. ėdamų kaulų, 80 – 85 proc. raumenų mėsos.

Šeriant RAW gyvūnui rekomenduojama duoti 80 proc. mėsos (įskaitant kai kuriuos subproduktus, tokius kaip širdis), 10 proc. kaulų ir 10 proc. organų (subproduktų, kurių pusę sudaro kepenys), kartais sveiki kiaušiniai.

Dažnai BARF atstovai duoda maltą ar smulkintą mėsą, racioną praturtina papildais. Šeriant RAW mėsa nepjaustoma – šuniui sudaromos sąlygos maitintis kuo natūraliau, kramtyti, graužti ir pan., tai labai naudinga dantims. Papildai nerekomenduojami, nors kartais šunims duodama žuvų taukų. RAW atstovai vietoj daržovių ar papildų pataria šuniui nupirkti visą triušį.

Kuo šerti?

Tinka praktiškai visi gyvūnai, kurie bėgioja, plaukioja ar skraido. Šeriant šunį RAW, jam tinka:

• Visas kiaušinis
• Jautiena (visos dalys, išskyrus svorį laikančius (atraminius) kaulus)
• Sveikas triušis (ar jo dalys)
• Vištiena (visa ar dalimis)
• Kalakutas (visas ar dalimis)
• Putpelė, fazanas, antis, žąsis
• Kiauliena
• Ėriena, ožka
• Elnias, briedis, stirna
• Žuvis
• Žiurkė, voverė, pelė

Subproduktai:

• Kepenys (bet kokios rūšies)
• Inkstai (bet kokios rūšies)
• Skrandžiai
• Širdis
• Blužnis
• Kasa
• Plaučiai
• Smegenys
• Liežuviai, širdys (šie gali būt skiriami ir prie „normalios“ mėsos, kaip ir pvz. tokių gyvūnų kaip kiaulės skrandis)

Kaulų šaltinis:

• Avis – bet kokie kaulai, galvos, kaklai, nugara, stuburas
• Višta – skerdena, sparnai ir kaklas
• Triušiai – skerdenos, kailiai, viduriai
• Kiaulės – bet kokie kaulai, kojos, galva, uodegos
• Jautiena: mažesni kaulai, veršienos skerdena, uodegos, šonkauliai, netinka galūnės, žandikauliai
• Stirnos - šonkauliai ir dubenys, vengti galūnių kaulų

Jei šuo šeriamas laukiniais medžiojamaisiais gyvūnais, geriau jų mėsą patikrinti (ar nėra parazitų) ir užšaldyti bent 24 valandoms (po tiek laiko šaltyje zarazos turėtų neišgyventi). Jei žinote mėsos šaltinį ir jis tikrai patikimas, šaldymas nebūtinas.

Ramiojo vandenyno lašišos gali turėti parazitų, galinčių labai susargdinti šunis. Jei lašišinių žuvų (lašišos, upėtakio) šaltinis pasirodo įtartinas, mėsą užšaldykite 24 val. iki šuns šėrimo. Jei žuvis turi kokių aštrių dalių (nugaros peleką), jas reikia pašalinti. Venkite šunį pernelyg dažnai ar nuolat šerti karpiais, stintomis, strimelėmis ir šamais, nes šios žuvys turi fermentą, besijungiantį su tiaminu (vitaminas B1).

Jei norite maitinti šunį laukiniais graužikais (žiurkės, pelės) ar kiškiniais gyvūnais (triušiai, kiškiai), užšaldykite juos mėnesis iki šėrimo. Taip pat graužikų galite gauti iš tiekėjų (pasiklausinėkite tarp roplių augintojų), o triušių iš ūkininkų, šiuo atveju mėsos nereikia užšaldyti visam mėnesiui.

Venkite šuniui duoti didelius atraminius kaulus – į juos lengvai galima išsilaužyti dantis. Tuo pačiu neduokite ir mažų kauliukų. Tai reiškia, kad vištų sparnai, nugarėlės, skerdenos turi būti mėsingi. Kitaip tariant – kaulai mėsoje.

Nepersistenkite su subproduktais. Organai turi neįtikėtinai daug maistinių medžiagų, juose daug vitaminų ir mikroelementų, tačiau per didelis jų kiekis sukelti viduriavimą.

Kaip šuniui sušerti RAW?

Tai priklauso ir nuo šuns. Pvz., mėsa gali būti užšaldyta, dalinai užšaldyta ar atšildyta. Kai kurie šunys neėda atšildytos organų mėsos ir ryja tik sušaldytą. Šaldyti mėsingi kaulai (dar šifruojami kaip RMBs - raw meaty bones) gerai kramtomi, ypač tinka šunims, kurie dar tik mokosi kramtyti ar kurie savo maistą pernelyg greit nuryja.

Duokite tokį didelį gabalą, kokį tik galite. Jei turite didelį šunį ir šeriate jį jautienos šonkauliais, duokite visą sujungtą šonkaulių grupę. Jei turite mažą šunį ir duodate jam vištos koją, šerkite ją visą ir geriau didesnį gabalą, pvz., vištienos ketvirtį. Maži gabalėliai gali lemti užspringimą ir neskatina kramtymo. Vienas iš dažniau naudojamų „standartų“ – gabalas turi būti ±didesnis už šuns galvą. Jei šuo viso gabalo negali suėsti, palikite jį kitam kartui, dar geriau, jei yra galimybės šuniui jį kur nors užkasti ir mėsą „išnokinti“.

Šerdami šunį, tas gyvūno dalis, kurios apaugusios plunksnomis ar kailiu, galite arba duoti, arba pašalinti. Tai priklauso nuo šuns pomėgių ir patirties (pirmą kartą tikrai nepatariama šuniui duoti visos plunksnuotos vištos).

Kai maitinate šunį, mėsos gabalą paimkite ranka ir paduokite augintiniui. Dubuo nebūtinas, nebent kartais, kai pasiūlote kiaušinį. Kai kuriais atvejais pirmą kartą šeriant „čielą“ gyvūną tenka jį kiek prapjauti, kad nesupratingas šuo pamatytų, kas per gėris jo viduje.

Kai kurie žmonės kasdien duoda po truputį organų mėsos, kiti – kas kelias dienas. Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tik nepamirškite, kad per daug subproduktų laisvina vidurius, o kepenys itin praturtintos vitaminu A.

Vieta, kur šuo bus šeriamas, vėlgi priklauso nuo jūsų asmeninio pasirinkimo. Šunį galima šerti narve – ypač tai tinka tiems namams, kur auginami keli gyvūnai. Galima šerti lauke, virtuvėje, garaže ir pan. Šeriant gyvenamajame kambaryje, daug kas patiesia rankšluostį, staltiesę, paklodę, laikraščių ir pan. Šunys nelabai mėgsta ėsti ant slidžių grindų – jie mieliau renkasi tokius pagrindus kaip kilimas ar lova.

Kada ir kaip dažnai šunį šerti?

Tai priklauso nuo jūsų dienotvarkės ir augintinio. Šunį galima šerti ryte, po pietų ar vakare. Geriausia, kad galėtumėte tas 10 – 30 min. būti netoli šuns, kol jis ėda. Dauguma šeriančių RAW šunis maitina vakare.

Kalbant apie šėrimo dažnį, šuo pats daug ką parodo – jei pvz. maitinate du kartus dienoje, o jis suėda ne viską, galbūt užtenka tik vieno karto. 4 – 5 mėn. amžiaus šuniukus galima šerti 3 kartus dienoje. Jei šuniukas nuolat atsisako vieno maitinimo, galima pereiti prie dviejų kartų. Šunys virš 6 mėn. amžiaus šeriami vieną - du kartus dienoje.

Šeriantys RAW kartas nuo karto šunims pasiūlo ir badavimą. Šuo, išaugęs iš mažiuko amžiaus ir sulaukęs daugiau kaip vienerių metų amžiaus, drąsiai gali badauti visą dieną. Laukiniams plėšrūnams taip pat įprasta kartas nuo karto neprikimšti pilvų. Išvakarėse prieš badavimą šuo prišeriamas, o kitą dieną nieko negauna. Vieni žmonės kartais duoda lengvus pusryčius. Paprastai savaitėje pasninkui skiriama viena diena, kai kas tai praktikuoja dažniau.

Kokį kiekį mėsos šuniui duoti?

Tai priklauso nuo šuns. Rekomendacinė norma – 2-3 proc. šuns kūno masės. Aktyvesniam ar turinčiam greitesnę medžiagų apykaitą šuniui reikia daugiau maisto. Labai aktyvus šuo artėja prie 3, lėtesnis – 2 proc. Yra dar viena skaičiuoklė – atsižvelgiant į tai, kiek sveria šuo. 1 – 2 kg masės šuniui duodama 10 proc. nuo kūno masės, 3 – 4 kg – 7 proc., 5 – 8 kg – 5 proc., 9 kg – 3 proc., 11 kg ir daugiau 2 proc.

Kiekį įvertinti sunkoka tik iš pradžių, vėliau įgudę šėrikai vien užmeta akį į mėsos gabalą ir orientuojasi pagal šuns fizinę formą, tai yra, ar jo masė normali, ar ne. Liečiant šuns šonus, turi būti apčiuopiami šonkauliai, o kelių paskutinių kontūrai gali matytis ir plika akimi (jei, aišku, tas šuo nėra labai gauruotas). Negali matytis visi šuns šonkauliai, šlaunikauliai ir stuburas (per liesas šuo), taip pat šuo negali būti per daug priaugęs svorio (tai yra, neapčiuopiami šonkauliai, nusileidusi pilvo linija).

paspaudus ant nuotraukos ji padidės. Kairėje - per liesas šuo, viduryje nutukęs ir normalaus sudėjimo šunys, dešinėje šuo su antsvoriu

4 mėn. amžiaus šuniukai paprastai turi neblogą savireguliacijos sistemą, tad daug kas jiems duoda ėsti tiek, kiek jie nori vieno šėrimo metu. Kalbant skaičiukais, šuniukui duodama apie 10 proc. esamos arba 2 – 3 proc. būsimos kūno masės.

Jei tingite skaičiuoti, kiek maisto reikia sušerti šuniui, čia yra skaičiuoklė: SPAUSTI

Kaip pradėti?

Iš pradžių teks šunį “paruošti” - 1 - 2 dienas neduoti jam ėsti. Tada - pirmieji žingsneliai. Svarbiausia – neskubėti. Didžiausia naujokų bėda ta, kad jie per anksti RAW mitybą praturtina įvairove. Pirmiausia pasirinkite vieną baltymų šaltinį. Daugelis žmonių pradeda su vištiena, nes ji lengvai virškinama, ją lengva įsigyti ir ji palyginti nebrangi. Tačiau galima pradėti ir su kita mėsa – jautiena ar netgi kiauliena. Tada parinkite gabalą, tinkantį jūsų šuniui. Jei auginate čihuahua, jam užteks vištienos šlaunelės, jei retriverį – prireiks vištos ketvirčio Beje, norma turi būti perpus mažesnė, negu kad reikalautų normos). Šerkite visada tik žalios mėsos gabalais, niekada malta ar virta mėsa.

Neskubėkite – nesistenkite pasiekti „balansą“ su įvairiais produktais ir organais. Pačioje pradžioje jūs dar esate toje vietoje, kur pusiausvyra nenaudinga ir beprasmė. Turite pralaukti šį laikotarpį. Skubėjimas sukels problemas (tokias kaip viduriavimas). Visas šuns organizmas turi prisitaikyti prie naujo maitinimo būdo ir tai neatsitiks per dieną.

Po kiek laiko pridėkite ką nors naujo – šiek tiek subproduktų ar kokį naują baltymų šaltinį. Vėlgi augintiniui leiskite lėtai prisitaikyti prie naujo maisto, tada vėl papildykite jį kokiu nors šaltiniu.

Šuniuko pervedimas prie RAW labai paprastas. Geriausia, jei taip jį šėrė ir selekcininkas. Kitu atveju jį pratinkite iškart pasiėmę namo ar leidę kelias dienas apsiprasti naujoje aplinkoje.

Be to, nepamirškite, kad nesate vienišas – internetas visagalis, egzistuoja daugybė forumų tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis, kur galima rasti daugybę patarimų.

Visokių nuomonių šia tema yra. Nusprendžiau paieškoti jų dar daugiau. Na kas gi po velniais tas šuo yra, mėsėdis ar visaėdis?

Visaėdžiais vadinami gyvūnai, kurie kaip pirminį maisto šaltinį naudoja tiek augalus, tiek gyvūnus. Dideli visaėdžiai yra lokiai, mažesni – kiaulės, vištos, oposumai ar meškėnai, o mažiausi – kai kurie vabzdžiai. Visaėdžių statusu taip pat džiaugiasi žmonės, jų draugės šimpanzės bei varnos. Kartais pranešama, kad koks nors žolėdis valgo mėsą ar kad koks nors mėsėdis ryja augalus (vilkai kartas nuo karto mėgsta uogytėm pasmaguriauti), tačiau tai susiję su gyvūnų adaptacija ir šios išimtys nereiškia, kad tieji gyvūnai staiga tapo visaėdžiais (jei jūsų šuo mėgsta morkas, o katė – kopūstus, dar nereiškia, kad jie visaėdžiai ar tuo labiau vegetarai). Su lokiais irgi įdomus dalykais – dauguma lokių rūšių laikomos visaėdžiais, bet va baltieji meškinai beveik išimtinai mėsėdžiai, o pandos tuo tarpu valgo bambukus ir yra žolėdės (tiesa, didžiosios pandos trupučiuką mėsos suvalgo).

Į kurį iš šių gyvūnų jums panašiausias šuo?

žolėdis

visaėdis

plėšrūnas

Žinome, kad šunų protėviai vilkai yra tikri plėšrūnai, dėl šito niekas nesiginčija (pasidomėkit taksonomija – šuo taip pat prie plėšrūnų priskiriamas). Vis dėto dauguma žmonių giliai įsitikinę, kad jų numylėtiniai šunys taip pat yra visaėdžiai, nors jie ir yra tiesiogiai kilę iš plėšriųjų vilkų. Taip jau atsitiko, kad visaėdžiai žmonės pernelyg nesusimąstydami savo augintinius taip pat vertė ėsti visaėdžių maistą (ar netgi beveik vien augalinius patiekalus). Kadangi šunys yra puikiai prisitaikantys gyvūnėliai, jie tūkstantmečiams bėgant truputėlį evoliucionavo – palyginus su laukinių giminaičių, jų žarnynas kiek pailgėjęs, tačiau ar tas prisitaikymas susidoroti su didesniu kiekiu augalinio maisto įrodo, kad šuo gana staiga (palyginus su normaliais evoliucijų mechanizmais) tapo visaėdžiu?

Svarbu įsidėmėti tai – kad ir kaip žmogus norėtų kitus matyti pagal savo paveikslą, būtų daug geriau, jei jis suvoktų, kad šuo yra plėšrūnas. Žinoma, šuo gali išgyventi maitinamas kaip visaėdis, tačiau tai nereiškia, kad tokia mityba jam tinkama. Niekas dar neįrodė, kad šunys yra natūralūs visaėdžiai, o štai hipotezę, kad jie plėšrūnai, pagrindžiančių faktų daug:

Dantys. Tie dideli įspūdingi šuns ar maži aštrūs katinuko dantys skirti ne rugiams malti ar kiaulpienėms smulkinti – jų tikslas kąsti, plėšyti, draskyti ir nukąsti mėsą. Jei netikit – pasigaukit kur karvę (ji žolėdė) ar kiaulę (ji visaėdė) ir palyginkit.

karvė

kiaulė

šuo

apatinis šuns žandikaulis

vilko dantys

vilko dantys

Galų gale galit išsišiepti prieš veidrodį drauge su augintiniu. Matot skirtumų (šį kartą kreipkit dėmesį tik į dantis)?

katės dantys

šuns dantys

žmogaus dantys

Tų gyvūnų, kurie prisitaikę apdoroti augalus, krūminiai dantys būna plokšti ir dideli, ba augalus reikia gerai susmulkinti. Sakot, o kaip su meškiukais? Štai juodasis lokys iš pirmo žvilgsnio turi puikius aštrius draskymo dantis, kaip ir koks šuniukas, tačiau giliai burnoje jis slepia kuo puikiausius plokščius krūminius dantis, su kuriais gali ramiai smulkinti maistą, nebijodamas, kad dėl dantų sandaros bus apšauktas visišku plėšrūnu. Šunys ir dauguma kitų plėšrūnų tokių krūminių dantų neturi, o to priežastis labai paprasta – jie nevalgo augalinio maisto (tiksliau, nėra tam prisitaikę). Jei jau kažkas augalinio maisto nevalgo ir neprisitaikęs jį vartoti nuolat, tai savaime suprantama, kad jo sandara tai labai aiškiai parodo. Dantys paprastai labai daug gali papasakoti apie gyvūno mitybą, galite dar kartą apžiūrėti/apčiupinėti savo ir šuns/katės kramtymo aparatus.

Lokio kaukolė. Jis valgo nemažau augalų, tad vadinamas visaėdžiu. Galite pamatyti, kad jo krūminiai dantys palyginti plokšti.

O štai čia – komerciniu ėdalu šerto šuniuko dantys. Kaip matot, ant jų daug akmenų. Tai paplitę tarp „sausiuko“ ėdikų.

Raumenys ir kiti išoriniai anatominiai požymiai. Šunys bei katės turi galingus žandikaulių bei kaklo raumenis – jie labai padeda parbloškiant grobį bei kramtant mėsą. Jų žandikauliai atsiveria plačiai, leisdami praryti didelius mėsos bei kaulų gabalus. Jų kaukolės sunkios ir sudarytos taip, kad apatinis žandikaulis negalėtų judėti į šonus (praverčia kovojant su pričiuptu grobiu). Tuo tarpu žolėdžių/visaėdžių apatiniai žandikauliai visai neblogai juda į šonus – tai reikalinga augalinio maisto „malimui“. Šunų ir kačių organizmai, suprojektuoti taip, kad jie kuo efektyviau galėtų užsiiminėti mėsėdiškumu – gaudyti aukas, kurias po sugavimo suvalgo. Tiesa, žmonėms pavyko pakeisti šiuos išorinius bruožus, tačiau į vidinę anatomiją mes dar nesugebėjom aktyviai įsiskverbti.

Vidaus organų anatomija ir fiziologija. Visa, kas sukišta į šunų ar kačių vidurius, galima pavadinti kuo tikriausia mėsėdiška atributika. Tarkim, labai elastingas skrandis – kad gyvūnėlis po medžioklės gerai prisirytų ir susitalpintų didelį kiekį mėsos, kaulų, organų… Žarnynas tokių augintinių gana paprastas ir trumpas – maistas jį prakeliauja gana greitai. Augalai tuo tarpu virškinami lėtai, jiems šunų ir kačių žarnikės per trumpos (kažkiek gali padėti augalų tarkavimas/smulkinimas/trynimas – iš tokių patiekalų šuo įsisavina daugiau naudingų medžiagų). Jei šuniui duosit šiaip suskanauti kokią morką, ji „išeis“ beveik tokia pati, kokia ir „įėjo“, tą patį gali patvirtinti tie, kurių šunys mėgsta paskanauti žolyčių – išmatose jos būna visiškai sveikos ir neapvirškintos. Be to, šunų seilių liaukos negamina reikiamų fermentų (kad ir amilazės), kurie padėtų skaidyti angliavandenius. Amilaze sėkmingai naudojasi žolėdžiai ir visaėdžiai, bet, deja, ne plėšrūnai. Jei plėšrūnas gauna daug angliavandeningo maisto, pernelyg didelis krūvis tenka kasai (ši, ačiū dievui, amilazę išskiria). Nuo tokio krūvio vargšė gali ir pavargti. Pernelyg įvairiu maistu šeriamas šuo, užuot savo kasai leidęs ramiai ir be stresų susidoroti su kokiais baltymais ar riebalais, uždeda jai papildomų krūvių. Be to, savo virškinamajame trakte šunys tikrai neturi tokių bakterijų, kurios padeda ardyti celiuliozę ar krakmolą. Visa tai lemia, jog šuo, aktyviai šeriamas visokiais augalais, negauna ir nepasisavina visų jam reikalingų maisto medžiagų. Šuo suvirškina 40 – 60 proc. grūdų, kuriais jis šeriamas – vadinasi, daugiau negu pusė „patiekalo“ gali iškeliauti iš virškinamojo trakto, neatlikusi jokios naudos. Be to, aktyviai propaguojant šuns šėrimą košėmis, jam būtinai reikia papildomai duoti vitaminų ir mineralų.

Šuns skrandis, jei jis šeriamas ne grūdukais ar komerciniu ėdalu, džiaugiasi puikiomis virškinimo sultimis (jas sudaro rūgštys ir fermentai), kurios puikiai padeda virškinti ne tik mėsą, bet ir kaulus (tiesa, šunys kaulais neturėtų būti šeriami, jiems reikia duoti kaulus mėsoje).

Galbūt dar reiktų paminėti vieną mitą – būtent apie vilkus ir gyvūnų skrandžius. Labai populiaru manyti, kad vilkai suryja savo aukų skrandžių turinį. Tai netgi naudojama kaip įrodymas, kad vilkai ir šunys yra visaėdžiai gyvūnai – jie juk sugalvoja, iš kur susiveikti augalinės kilmės medžiagų. Deja, vilkai neryja savo aukų skrandžio turinių – pirmiausia skrandį jie išpurto, o tik tada suėda. Vilkai noriai ėda ne tik raumenis, bet ir plaučius, širdį, kepenis, suvartoja jie ir kaulus, sutraiško kepenis, naikina net odą ir kailį, o štai skrandį noriai išpurto, nerodydami jokio intensyvesnio susidomėjimo jo turiniu…

Vienu žodžiu, atėjo laikas patikėti moksliniais faktais, kurie be užuolankų skelbia, kad šuo - mėsėdis. Žinoma, jis gali gyventi šeriams kaip visaėdis ar net kaip vegetaras, bet tai nereiškia, kad toks šėrimo būdas jam geriausias ir kad jis natūraliai tam prisitaikęs. Mėsėdžio racionas pasižymi dideliu gyvūninių baltymų ir riebalų kiekiu, daug vitaminų ir mineralų, ir mažesniu angliavandenių bei skaidulinių medžiagų kiekiu. Kalbant apie šėrimą sausu ėdalu – daugeliui tokių gamintojų pelningiau „kombikormas“ prigrūsti įvairų augalų, kurie pigesni už mėsą, ir aktyviai su kuo gražiausia reklama tai siūlyti augintiniams. Tokių ėdalų porcijos netgi neatitinka reikiamos maistinės struktūros, kurią kažkada nustatė motulė gamta. Dauguma paprastų mirtingųjų šunų ir kačių augintojų nelabai gerai suvokia, kaip reikia maitinti tipišką mėsėdį (galbūt tai dalinai susiję ne tik su nežinojimu, bet ir su noru viską bent dalinai sužmoginti, deja, šuo nėra mažutis žmogutis, net jei jis visas pūkuotas ir nešioja kaspinėlį).

Yra kelios išeitys, norint šunį šerti kuo natūraliau. Bene geriausias pasirinkimas (tačiau reikalaujantis didelio domėjimosi, laiko ir pastangų, be to, ir vietos) – šuns šėrimas žalia mėsa. Tinginiukams, neturintiems tiek laiko ar žinių yra kita išeitis – sausas šunų ėdalas, turintis savyje kuo didesnį procentą mėsos.

Labai ne profesionalo labai ne kinologo ir labai ne veterinaro pasakojimas apie šunų maistą, parengtas remiantis ne tiek asmenine nuomone, kiek įvairaus plauko šaltiniais, kurie vis dėlto labai dažnai sutapo su ta nelemta asmenine nuomone. Šiaip ar taip, šunų šėrimas, kaip ir diskusijos apie jų kilmę ar dauginimą, visais laikais buvo aktyvių peštynių ir mūšių tema. Paprastumo dėlei pasakojimas išskaidytas į kelias smulkesnes dalis – istorijas apie komercinį ėdalą, alternatyvius šėrimo būdus, RAW ir BARF bei pasaką apie tai, kas gali nužudyti šunį. Kiekvieno pasakojimo gale įmetu literatūros šaltinių sąrašą, kuris yra kiek supaprastintas (bet norintis, manau, ras ką reikia.

Žalias ar virtas?

Panaršę internete, galite rasti įvairių patarimų – jau atmetus peštynes dėl sausų ėdalų, žmonės riejasi, kas geriau – virtas (termiškai apdorotas) ar žalias maistas? tarkim, daug kas mėgsta šuniuką palepinti virtais kaulais, tačiau tokie kaulai būna trapesni už žalius. Terminis mėsos apdorojimas sunaikina daugelį šuniui reikalingų medžiagų Aminorūgščių, fermentų), esančių joje. Jei virta mėsa – nuolatinis šuns maistas, ateityje jam gali išsivystyti kardiomiopatija¹¹. Žalio maisto priešininkai sako, kad virtą mėsą šuo lengviau virškina – deja, tai labiau būdinga žmogui, kadangi jo virškinimo traktas kaip ir neprisitaikęs susidoroti su žaliu kumpiu. Didžiausias žalios mėsos keliamas pavojus – galimos infekcijos. Duoti „čielas“ daržoves irgi nėra gera mintis – šuns dantys pritaikyti draskyti mėsai, o ne kramsnoti obuoliukus. Vaisiai ir daržovės turi būti pateikiami susmulkinti – kitu atveju šie produktai greit „praskries“ augintinio virškinimo sistemą ir jis nespės pasisavinti visų reikiamų medžiagų. Grūdai šuniui netinka, nebent jie gerai išverdami. Termiškai neapdorotų grūdų šuns organizmas nepasisavins¹¹.

RAW

Daugelis šunų augintojų mano, kad natūraliausia šunį maitinti taip, kaip ėda jo laukiniai giminaičiai. Komercinius ėdalus jie laiko ne tokiais tinkamai šunims. Šių natūralistų priešininkai teigia, kad šuns šėrimas žalia mėsa sukelia daug pavojų ir kad nėra jokio mokslinio įrodymo, teigiančio, jog taip šunis maitinti tikrai sveikiau.

Žalia mėsa šuns skrandžio terpę padaro labiau rūgštinę negu košės ar komerciniai ėdalai. Ką tai reiškia? tai reiškia, kad tokioje terpėje geriau apvirškinami tokie dalykai kaip kaulai. Pvz., laukiniai gyvūnai ėda grobį su visu kailiu ar plunksnomis, tačiau nekas nepastebėjo kad ir liūto, Serengečio parke bandančio iškosėti sąvėlų rutulius. Vienintelis plėšrūnas, nudiriantis aukai kailį, yra leopardas¹⁷. Jei sausu ėdalu šeriamam šuniui kaulas gali pridaryti rimtų problemų, RAW šeriamo šuns virškinimo sistema su juo susidoros daug geriau. Mėsa turi būti laikoma šaldiklyje ar šaldytuve. Jokiu būdu jos negalima palikti normalioje temperatūroje, ypač vasaros metu – ji greit pradės gesti. Šaldytuve mėsa gali išbūti iki 4 – 5 dienų.

Kokius produktuos duoda RAW šeriantieji savo šunims? Didžiąją dalį (80 proc.) jų sudaro bet kokia mėsa, mažesniąją (po 10 proc.) – mėsingi kaulai ir subproduktai (kepenys, blužnis, inkstai, smegenys, skrandžiai, plaučiai… (pastarieji tinkami šunims, turintiems antsvorio, kadangi juose daug nevirškinamo kolageno). Geriausia – karvių, ožkų, avių, elnių mėsa. Tinka ir paukštiena, kažkiek reikia duoti kiaulienos. Žuvis duodama bent kartą per savaitę, ją galima šerti neišdarinėtą, geriausia – upėtakis, skumbrė, lašiša. Neretai nepatariama vieno ėdimo metu maišyti skirtingų gyvūnų mėsos (pvz., jautienos su elniena¹⁷). Pradedant šunį maitinti RAW didelė raciono įvairovė nepatartina, vėliau, įsivažiavus, mėsa turi būti įvairi. Normavimas – 2 – 3 proc. suaugusio šuns kūno masės.

Savininkai, augintinius maitinantys RAW, teigia pastebėję tokius teigiamus pokyčius:

Sumažėja šuns kailio šėrimasis

Pagerėja šuns dantų būklė

Pagerėja epilepsija sergančių šunų savijauta

Šuniui nereikia pirkti papildų

Jei šuo anksčiau šertas sausu ėdalu, dažniausiai sumažėja išmatų kiekis

Užauga raumenų masė, pats šuo priauga svorio

Stiprėja šuns imunitetas

Šuo nustoja rankioti atliekas lauke, neryja savo išmatų (nebeieško alternatyvių maisto šaltinių)

Šuo mažiau šlapinasi

Jokiu būdu negalima maišyti skirtingų mitybos tipų, pavyzdžiui, sauso maisto su mėsa. Taip maitinant, šuns organizmas pirmiausia pasisavins sauso ėdalo angliavandenius, o nesuvirškinti mėsos baltymai ar riebalai iššauks alergijas. Be to, toks skirtingų ėdalų maišymas gali iššaukti skrandžio ligas. Keičiant komercinius ėdalus į natūralią mėsą, reikia turėti omenyje, kad kurį laiką (nuo savaitės iki mėnesio ar net ilgiau) šuns organizme gali vykti detoksikacija (liaudiškai tai vadinama visokio brudo iš organizmo šalinimu) – vėmimas, viduriavimas, blogas snukio kvapas, odos niežulys. Paprastai šuo detoksikuosis per tą kūno dalį, kuri silpniausia. Pvz., jei šuo turi probleminę odą, toksinai aktyviausiai veršis per ją ir kuriam laikus jos būklė gali pablogėti. Šlapimas gali tapti tamsios spalvos, išmatos – gleivėtos arba kruvinos. Kai kuriems gyvūnams gali išsiskirti daugiau ausų sieros, kiti kurį laiką gali aktyviau bezdėti. Kartais galimi intelektiniai ar emociniai šuns pasikeitimai¹⁷.

BARF

Kaulai ir žalias maistas – taip lengviausia apibūdinti BARF mitybą. Prisimenama laukinė šuns prigimtis ir šeriamas jis natūraliai. Pagrindas – žali, mėsingi kaulai, smulkintos daržovės. Neduodama grūdų, kadangi šuo šiaip ar taip nėra prisitaikęs jų virškinti^9,11. Mėsa dažnai malama. Naudojama vištų (geriau raudona, o ne balta mėsa¹⁷), kalakutų mėsa, jautiena, ėriena, žuvis. Rečiau – elniena, briediena, triušiena, ožkiena, bebriena… Alergiški gyvūnai neretai ėda strutieną ir soras ar antieną ir bulves. Kartą per savaitę duodama kepenų, inkstų, širdžių. Kaulai, esantys viščiukų kakleliuose bei nugarėlėse, padeda aprūpinti šunį reikiamu kalcio ir fosforo kiekiu. Šuniui kartais duodama kiaušinių ar smulkintų jų lukštų. Maistas turi sudaryti 2 – 3 proc. šuns kūno masės, o kalbant apie mėsos ir augalų pasiskirstymą, autorių nuomonės išsiskiria – arba 50 proc. raciono turi sudaryti mėsa, 50 proc. – daržovės⁹, arba 2 dalys mėsos ir 1 dalis daržovių (šuniukams – 3:1)¹⁷.

Dažniausia BARF šeriami šunys gauna tokių augalų: šparagai, burokai, brokoliai, Briuselio kopūstai, kopūstai, morkos, žiediniai kopūstai, salierai, kiaulpienių lapai, dilgėlės, kaliaropės, petražolės, pastarnokai, žirniai su ankštimis, moliūgai, batatai, ropės, cukinijos… Petražolių reikia nedidelių kiekių, kadangi tai natūralius diuretikas. Su burokais pradėti atsargiai, kadangi jie natūraliai valo organizmą. Kalbant apie kiaulpienes – kuo jaunesnis lapukas, tuo mažiau jis kartus, tokie renkami pavasarį, rudenį galima iškasti jų šaknų¹⁷.

Kartais šuniui sumaitinamas česnakas yra natūralus parazitų atbaidytojas. Daržovės smulkintos todėl, kad laukiniai gyvūnai, sumedžioję kokį žolėdį, suryja ir jo žarnas, o jose esantys augalai būna susmulkinti, vadinasi, plėšrūnai labiau prisitaikę virškinti smulkintus augalus. Svarbiausia nieko nevirti – karštis sunaikina šuniui reikalingas amino rūgštis, o virti kaulai labiau linkę skilti ir kenkti šuniui. Teigiama, kad BARF šeriami šunys rečiau serga, būna energingesni, turi sveiką, spindintį kailį, sveikus švarius dantis, jų išmatos mažiau dvokia (o ir patys skleidžia silpnesnį kvapą) ⁹…

Kaulai

Kaulai – atskira diskusijų tema. Vieni žmonės šunis jais aktyviai malonina, kiti piestu stojasi prieš tokius dalykus. Natūralioje aplinkoje plėšrūnai graužia kaulus, tačiau ne plikus - tuo pačiu jie priryja ir didelius kiekus grobio mėsos, vidurių bei plaukų – o šie puiki apsauga nuo skeveldrų. Vilkų tyrinėtojai teigia, kad šių gyvūnų išmatose esantys plaukai dažnai būna apsiviję kaulų atplaišas^9,19. Jei šuo linkęs labai aktyviai doroti ir ryti kaulus, jam jokiu būdu negalima duoti lengvai skylančių, virtų kaulų – šie gali sužaloti snukį, gerklę, skrandį ar žarnyną, įrijęs kaulą šuo gali uždusti. Nors dažniausiai daug kaulų gaunantiems šunims viduriai užkietėja, kartais jie gali ir suviduriuoti  (nuo kaulų čiulpų)¹¹.

Saikingas kaulų graužimas lavina šuns žandikaulių raumenis ir skatina šiokią tokią protinę veiklą, taip pat padeda nuvalyti dantis, mažina jų akmenų susidarymo tikimybę¹¹. Per daug kaulų nėra gerai, nes didelis kalcio kiekis blogina virškinimą, o per daug fosforo sukelia inkstų ligas. Daugelis sutaria, kad jokiu būdu negalima duoti virtų ar keptų kaulų – jie būna trapesni, lengviau pažeidžia šuns virškinimo traktą. Kaulus geriausia duoti šunį pastoviai šeriant ne sausu ėdalu (tokiu atveju kramtymo poreikiui yra išeitis – kremzlės ir sausgyslės), o mėsa – tuomet jo skrandžio terpė būna labiau prisitaikiusi prie tokių produktų. Kaulus reikia duoti ir atsižvelgiant į šuns būdą – vieni nugraužia tik kremzliukes, kiti bando sudoroti viską. Pavojingiausi – kiaulių kaulai. Atsargiai reikia duoti ir vištų kaulus – jie linkę skilti. Mažų kauliukų reikia vengti – šie gali būti įkvėpti ir taip uždusinti šunį. Jokiu būdu negalima kaulų duoti alkanam šuniui – tai nėra maistas¹¹. Negalima duoti ir plikų kaulų – kaulas turi būti su mėsa, arba, kaip daug kas išsireiškia, „kaulas mėsoje“. Taip pat reikia stebėti, kaip šuo elgiasi su kaulu – jei šuo iškart puola trupinti didelį kietą kaulą, tokių jam negalima, o jei gražiai nugraužia mėsą – galima (bet ne per dažnai, kadangi laikui bėgant nuo kietųjų kaulų nudyla arba kartais net išlūžta dantys).

Netaisyklingai malonindami šunį kaulais galite pridaryti didelių problemų – pavyzdžiui, kieti tuščiaviduriai (galūnių) kaulai, duodami reguliariai, sukelia rimtų virškinamojo trakto sutrikimų (erozijos, opos) bei sužalojimų.

1. www.dogfoodproject.com

2. http://en.wikipedia.org/wiki/Dog_food

3. http://en.wikipedia.org/wiki/Filler

4. www.fda.gov/cvm/default.html

5. www.bornfreeusa.org

6. www.spanieljournal.com

7. www.peteducation.com

8. www.purina.com/dogs/food

9. www.5stardog.com/dog-food.asp

10. http://ezinearticles.com/

11. www.dog-food-corner.com

12. www.distinctivedog.com

13. www.treshanley.com/

14. http://halife.com/

15. www.rawlearning.com

16. www.petalia.com.au

17. www.pet-grub.com/

18. www.seefido.com/

19. www.thepetcenter.com

20. http://iml.jou.ufl.edu/projects/Spring04/Perhach/PetFood