BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Teleportacija bei su ja susiję džiaugsmai ir vargai

Netgi fantastika nesidomintieji (ir netgi Hario Poterio neskaitę ar nematę) yra girdėję pasakojimų apie tokį judėjimo būdą, kada vieną akimirką žmogus ar dar kas nors (pvz., puodynė) būna čia, o kitą – ant gretimos kalvos, Kinijoj, o gal net kitoj planetoj. Turbūt kad būtų galima subtiliau ką nors papasakot apie šį reiškinį, reikėtų būti arba burtininke, arba fizike, o geriausia – abejais, bet kadangi nesu nei tas, nei tas (mano svajonių profesija – šarlatanė, ačiū kad išklausėt), tai atmiešiu savo šiokią tokią surinktą ir velniai žino kaip interpretuotą informaciją lengvu kartas nuo karto vis prasiveržiančiu (dažniausiai nevalingai) blondiniškumo genu ir pateiksiu ją plačiajai visuomenei.

Mūsų Vikipedija pasakoja, kad „teleportacija yra judėjimas erdvėje, peršokant tam tikrus erdvės taškus. T.y. judėjimas erdvėje iš taško A į tašką B, kurie yra nutolę vienas nuo kito, neįveikiant juos skiriančio atstumo atkarpos AB.“ Va taip glaustai ir paprastai, atrodo, net nėra ką čia daugiau bekalbėti, tačiau - o stebukle – toji teleportacija, kažkada laikyta raganų ar šėtonų išmone, vėliau – psichų svaičiojimais, pastaruoju metu nebestebina nė mokslo žmonių, nors ir užduoda jiems vis daugiau ir daugiau klausimų. Et, bet gal apie viską iš pradžių.

Nepaaiškinami dingimai, su kuriais aktyviai siejama teleportacija, yra reiškinys, kurio metu dėl nežinomos priežasties dingsta žmonės (nepainioti su pagrobimais). Kai kuriais atvejais žmonės išnyksta kitų akyse, kitais – matomi dingusiojo pėdsakai, kurie staiga išnyksta. Dauguma dingimų buvo apgaulės arba jiems buvo rasti paaiškinimai. Yra teorija, kad dingimai gali būti susiję su tuo, kad žmonės netyčiom (dėl magnetinių reiškinių ar tiesiog „plonų sienų“ tarp šio ir kitų pasaulių) patenka į kitas erdves.

1809 metais anglų diplomatas B. Bathurst, gimęs 1784 metais, dingo viename Vokietijos barų. Kadangi tada buvo neramūs laikai, nuspręsta, kad jis nužudytas, tačiau šią istoriją labai noriai pasičiupo įvairūs fantastai.

Mary Celeste – na juk žinote šį laivą. 1872 metais jis rastas Atlanto vandenyne, įgulos nebuvo nė ženklo. 1900 metais Flannan saloje neaiškiomis aplinkybėmis dingo trys švyturio prižiūrėtojai. Oficialiai teigiamas, kad juos pasiglemžė banga. 1913 metais amerikiečių žurnalistas A. Bierce iškeliavo iš Vašingtono ir pradėjo tyrinėti senus Pilietinio karo mūšio laukus. Iki gruodžio jis bastėsi po Luizianą ir Teksasą, nusigavo iki Čihuahua ir dingo be žinios. Visi tyrimai rasti šiaudo galą buvo bevaisiai. 1937 metais A. Earhart sugebėjo pradingti Ramiajame vandenyne (netoli Howland salos). 1945 metai mums padovanojo istoriją pavadinimu „19 skrydis“ – iš karinės jūsų aviacijos bazės Floridoje išskrido ir dingo 5 lėktuvai su 14 lakūnų. Išsiųstas jų ieškoti lėktuvas taip pat dingo. Nerasta jokių kūnų ar nuolaužų. 1978 metais kažkoks Frederikas, skraidydamas apie Australiją, pranešė, kad jį seka kažkoks keistas objektas, o po to dingo visiems laikams.

Buvo ir atvejų, kai žmonės, lyg ir praslysdavo tarp išmatavimų ir atsirasdavo visiškai kitoje vietovėje. Č. Fortas aprašė nutikimą, kai 1914 metų sausio 6 vakare Čethemo Hai gatvėje atsirado vienas žmogus. Keista buvo tai, kad jis, kaip, atrodė, atsirado iš oro, visiškai nuogas, labai šaltą vakarą. Supanikavusį vyruką sulaikė policininkas. Iš kur jis ir kaip atsidūrė miestelį išsiaiškinta nebuvo.

1932 metais T. Keselas vieną dieną netikėtai pasijuto stovįs Niujorko gatvėje ir absoliučiai neprisiminė, kaip ten pateko. Jis turėjo alaus daryklą Pietų Afrikoje ir paskutinis dalykas, išlikęs atmintyje, buvo tai, kad jis išėjo iš tavernos Johanisburge.

1968 m. argentiniečiai ponas ir ponia Vidalai važiavo namo iš kažkokio susitikimo. Pakeliui į namus juos netikėtai apgaubė tiršto rūko debesis, o tada jie pasijuto esantys ant nepažįstamo plento nežinomoje vietovėje. Kaip jie nustebo, kai sužinojo, jog kažkaip persikėlė ant kelio, esančio Meksikoje, netoli Mechiko…

1999 metais Niujorko metro buvo sulaikytas pasimetęs užsienietis, priekabiavęs prie praeivių. Gana greit vargšui teko kalbėtis su psichiatrais, kurių išvados skelbė, kad keistuolis visiškai sveikas, tik nežinia kaip iš Romos priemiesčio pateko Niujorkan.

Vis tik bene žinomiausia ar tai pasaka, ar tai reali istorija, susijusi su teleportacija, yra Filadelfijos eksperimentas. Teigiama, kad JAV laivynas 1943 metais atliko paslaptingą eksperimentą. Esmė tokia, kad įjungus tokius galingus generatorius, laivą apgaubė galingas elektromagnetinis laukas, o tuo pačiu ir žalias rūkas. Po kelių sekundžių laivas išnyko, vėliau atsirado, kai įgula išjungė tuos nelemtus generatorius. Sekantį kartą, šiek tiek patobulinus įrangą ir pakeitus įgulą, laivas tapo kaip ir nematomas, o po to dingo, bet ne visiškai – paslaptingu būdu kelioms sekundėms jis apsistojo Virdžinijos Norfolko uoste, bet ten jam nelabai patiko, nes vėl grįžo į Filadelfiją. Kai kurie jūreiviai neatsirado, kiti jautėsi nekaip, dalis atsidūrė metalinėse laivo detalėse, dalis išprotėjo. Eksperiments buvo nutrauktas. Ne mistikai sako, kad pasakojimas niekuo nepagrįstas, o pradžią jo populiarumui davė pora neaiškių knygų ir filmas. JAV laivynas kategoriškai neigia, kad kada nors būtų buvęs koks nors Filadelfijos eksperimentas.

Kadangi teleportacija šiais laikais mokslo nebeatmetama, galima trumpai papasakoti ir apie realius eksperimentus. Teleportacijos reiškinys paremtas itin keistu fenomenu, pavadintu kvantiniu surištumu (quantum entanglement). Pasitelkus jį mokslininkams pavyko teleportuoti fotoną 143 kilometrų atstumu – iš Las Palmo į Tenerifę Kanaruose. Dar bent oficialiai pasisekė fotonų ir atomų grupėms bei dviems gretimiems atomams, panaudojant trečią tarpinį. Po to pasirodė informacija, kad pavyko teleportuoti informaciją tarp dviejų atomų, nutolusių maždaug vieno metro atstumu vienas nuo kito. Mokslininkai teigia, kad iš atomo į atomą perkeltą informaciją galima visiškai atstatyti maždaug 90 atvejų. Tikimasi, kad šį rezultatą bus galima dar pagerinti. Mokslininkai iš Kopenhagos su lazerio spindulio pagalba teleportavo iš karto keletą milijardų cezio atomų. Kvinslendo universiteto ir Australijos nacionalinio universiteto tyrėjai pasiūlė sistemą, kuri leidžia atominio lazerio spinduliui išnykti vienoje vietoje ir vėl atsirasti kitoje.

Kaip jau minėjau, teleportacija yra kokio nors objekto perkėlimas iš vieno taško į kitą, paprastai ji vyksta akimirksniu antgamtinių (o gal nežinomų) jėgų arba technologijų pagalba. Populiariausia tokia kelionių forma buvo mokslinėje fantastikoje, dabar veržiasi į mūsų kuklią realybę

Pirmą teleportacijos teoriją 1899 m. suformulavo amerikietis A. Byrsas. Jis padarė prielaidą, kad mūsų pasaulyje egzistuoja kažkas panašaus į angas ir tuštumas. Per jas nesklinda šviesa, nes ten nėra ar tai laidininkų, ar kažko panašaus, nežinau, kodėl tai aktuau (šypsosi fizikai į ūsą). Tiek, kad Byrso teorija gana neblogai draugauja su juodųjų skylių teorija, kuri galutinai pripažinta irgi palyginti neseniai. Pirmą kartą tą žodį („teleportacija“) pavartojo amerikietis Ch. Fort 1931 metais, kad apibūdintų keistas dingimų ir atsiradimų anomalijas – jis manė, kad toks kelionių būdas gali paaiškinti kai kuriuos nežinomus reiškinius. 1938 metais R. Harisonas pareiškė, kad greta žemiškojo pasaulio egzistuoja ir paraleliniai pasauliai. Yra taškai, kur tie pasauliai aktyviau susiliečia su mūsiškiu ir, aišku, kartais jie prasiveria, tada gyvos būtybės ir šiaip kokie daiktai gali jais persikelti iš mūsų į paralelinį pasaulį ir grįžti atgal (šiukštu, nemeskit jokių šiukšlių ir priešų į jokias įtartinas skyles, galit sukelt tarpgalaktinį konfliktą).

Apie teorinę teleportacijos galimybę buvo paskelbta dar 1993 metais, tačiau 1997 metais fizikai kategoriškai pareiškė: „Tai nemanoma“. Deja, neįmanomumas nepasitvirtino - nuo naujo tūkstantmečio pradžios pavyko keletas sėkmingų subatominės informacijos tarp panašių objektų, fotonų arba atskirų atomų teleportacijos nedideliu atstumu bandymų. Mokslo vyrai sako, kad tokių greitų ir paprastų kelionių meno paslaptis gan neblogai turėtumėme įsisąmoninti netgi šiame šimtmetyje ir naudoti praktiniais tikslais (kai kurių technologijų tobulinime, juk dabar kas antras straipsnis klykia apie kvantus)… Na ir šiaip, po velnių, juk ateiviai seniai taip keliauja, kuo gi mes blogesni (išskyrus agresyvoką mūsų būdą).

Teleportacijų rūšys:

Psichoteleportacija dar vadinama p- teleportacija. Tai teleportacija proto ar įgimtų asmeninių gebėjimų pagalba. Šis procesas pasiekiamas tik išrinktiesiems ir labai dažnai atvaizduojamas religiniame kontekste. Nereikia lyginti psichinės teleportacijos su taip vadinama “astraline projekcija” – kuri yra ne kūno, o tik astralo perkėlimas. Proto perkėlimo sąvoka neretai naudojama fantastikoje. Šiuo metodu mokslininkai nelabai ja domisi, kadangi dažniausiai jos pagrindas – mintys apie lygiagrečią visatą, o dabartinis mokslas nepripažįsta, jog tarp tokių visatų įmanoma fizinė kelionė.

Hipererdvė dažnai naudojama apibūdinti kelionės sutrumpinimui kosmose, tačiau teleportacijai ji priskiriama tik iš dalies, nes vis viena atima kažkiek laiko. Dažniausiai hipererdvėje nuotolis tarp dviejų taškų yra artimesnis nei tiesė normalioje erdvėje arba hipererdvė leidžia nukeliauti kelią tarp dviejų taškų tiese, kai normalioje erdvėje to padaryti neįmanoma.

Populiariausias visuomenėje Teleportacijos „būdas“ – kirmgrauža, išlenkta erdvė ar kažkas panašaus. Vienoms iš tokių įtartinų kelionių priskiriamos ir juodosios bei baltosios skylės. Paisčiau apie jas čia. Trumpai tariant, jei egzistuoja juodosios skylės, kurios siurbia, tai turėtų būti ir baltosios skylės, kurios viską „išmeta“. Kitaip sakant, juodoji skylė yra erdvės sritis, iš kurios niekas negali pabėgti, o baltoji skylė – sritis, į kurią niekas negali patekt. Abi skyles jungia kanalas – kirmgrauža, kuri teoriškai sutrumpina kelionę per erdvę ir laiką. Scenarijus paprastas – objektą įtraukia juodoji skylė, o visiškai kitame Visatos pakrašty iššauna baltoji skylė. Deja, jei kirmgrauža egzistuoja iš tiesų, ji yra labai nestabili ir todėl nepatikima kelionės priemonė, o net jei ji ir būtų kaip nors suvaldyta, reikėtų pagalvoti apie rimtesnį dalyką – kaip žmogui sveikam įlįsti į juodąją skylę, neiškepti Rentgeno bei gama spinduliuose, nepatekti į spąstus, vadinamus Švarcšildo burbulu, taip toliau ir panašiai, ir vis bandyti išsiaiškinti, ar tikrai pro tuos „vartus“ lenda, ba kirmgrauža gali turėti ir daugiau „burnų“…

Informacinė teleportacija - keliautojo suskaidymas į elementarias daleles, ir “surinkimas” kitoje vietoje. Šis teleportacijos būdas yra laikomas pačiu pirmuoju mokslinėje fantastikoje. Duomenys perduodami taip, kad jie tiksliai atstatytų organizmą ar objektą „kelionės“ metu. Bene didžiausia bėda – ką daryti su gyvu organizmu, ar tame kitame atsiradimo taške jis bus tiksliai atkurtas, ir šiaip ar jo sunaikinimas vienoje vietoje ir tikslus atkūrimas su visomis protinėmis galiomis kitoje yra įmanomas. Iš visų vietų, po kurias basčiausi ieškodama ko nors įdomaus, labiausiai mane sužavėjo vienas komentaras: „[...] Kiekvieną kartą atlikus tokią teleportaciją atsirastų po kloną, jeigu nenušautume originalo.“

Informacija tokio tedeportavimo metu perduodama atomų, fotonų ar kitų kvantinės fizikos objektų pagalba, toks procesas vadinamas kvantine komunikacija. Mokslininkai jau sugebėjo perduoti kubitą septynių metrų atstumu ir trumpam jį išsaugoti atmintyje (kubitas, arba kvantinis bitas, yra pagrindinis kvantinės informacijos matavimo vienetas, jį galima tik perduoti, nepaliekant jokios pradinio kubito žymės). Kai kubitai yra teleportuojami, siunčiamieji ir priimamieji yra niekaip fiziškai nesusiję vienas su kitu ir „nežino“ apie vienas kito egzistavimą. Tačiau dėl reiškinio, kuris vadinamas kvantiniu susietumu, kubitas vis tiek turi informacijos apie kito kubito būseną, net ir fiziškai nesąveikaudamas su juo. Deja, kvantinė atmintis gyvuoja labai trumpą laiko tarpą, o tikimybė, jog fotonas bus teleportuotas, yra mažoka.

Kvinslendo ir Australijos nacionalinio universitetų tyrėjai sukūrė ir kiek kitokią sistemą – nuo kvantinės teleportacijos jis skiriasi tuo, jog siuntėjui ir gavėjui nereikia keistis tarpinėmis būsenomis, nes siunčiant informaciją, nėra įtraukiamas kvantinės būsenos įvertinimo etapas. Šioje sistemoje siuntėjui ir gavėjui reikalingas itin šaltų atomų šaltinis, kuris vadinamas Bozės-Einšteino kondensatu (BEC). BEC yra tokia medžiagos būsena, kuri susidaro, kai atomai nepaprastai smarkiai atšąla. Dėl reiškinio, kuris vadinamas Bozės sustiprinimu, visi atomai elgiasi lygiai taip pat. Tai verčia atomus veikti taip, lyg turėtume ne atskirų atomų rinkinį, tačiau vieną medžiagos bangą. Siunčiant atomų impulsą į BEC ir apšviečiant pastaruosius valdančiuoju lazerio spinduliu, impulso atomai yra verčiami elgtis lygiai taip pat kaip atomai, kurie jau pateko į kondensatą. Visa tai pasireiškia fotono išspinduliavimu. Kadangi visi atomai kondensate turi tiksliai apibrėžtus judesio kiekius, išspinduliuojami fotonai turės tą pačią kryptį ir sudarys signalo spindulį.

Toji reali įranga, su kuria dirba įvairias smulkmes teleportuoti bandantys mokslininkai, savaime suprantam, yra labai įdomi, bet aš jos neaprašysiu, nes ai, nėra laiko. Užtat bent jau fantastai (ir ne tik) yra prigalvoję visokių idėjų. Neblogas hipotetinis aparatas yra tarpžvaigždinis teleporteris, kurios sugeba norimus daiktus ar būtybes teleportuoti akimirksniu dideliais (tarpžvaigždiniais) atstumais. Jumpgate – aparatas, sukuriantis kirmgraužą bet kurioje pageidaujamoje vietoje. Portalas – savotiškas tarpduris, jungiantis dvi nutolusia vietas, atskirtas erdvės, rečiau – laiko. Fantastikoje tai gali būti ir vartai, ir veidrodis. Portalų pagalba patenkama į skirtingas tos pačios visatos vietas (teleportacija), kitus pasaulius, praeitį ar ateitį. Portalų idėja kažkaip primena kosminės kirmgraužos.

2006 metų balandžio 6 dieną JAV patentų biure užregistruota viso kūno teleportacijos sistema, kuri veikia kirmgraužos principu. Sistema susideda iš kirmgraužos generatoriaus, kuris visokių ten keistų magnetinių reiškinių pagalba sukuria gravitacinę bangą. Kam įdomu, paskaitykit čia.

Teleportacijos giminaičiai:

Apport – antgamtinis kažkieno perkėlimas iš vienos vietos į kitą ar kokio nors objekto pasirodymas velniai žino iš kur. Pirmą kartą reiškinys aprašytas 1839 metais. Apport dažnai siejami su poltergeistų veikla – na, žinot, kai siautėjant kokioms dvasioms namuose velniai žino iš kur atsiranda gėlių, papuošalų, gyvūnų, dervos ar purvo, taip pat tokie daikčiukai atsiranda ir spiritizmo seansų metu. Tokie daiktai skrenda oru, trenkiasi į žmonių veidus, nusileidžia ant stalo… Deja, pradėjus atidžiau tirti tuos spiritizmo seansus, nustatyta, kad jų metu vykstantis apportas yra pagaulė (bet gal dar ne visi tie seansai ištirti).

Asport yra mažo objekto perkėlimas iš žinomos vietos į nežinomą, irgi veikiant antgamtinėms jėgoms.

Bilokacija, kartais dar vadinama multilokacija, yra asmens ar objekto gebėjimas tuo pačiu laiko momentu būti (bent) dviejose skirtingose vietose. Daug tokių čiūdų buvo pridarę krikščionys, įskaitant ir Jėzų. Norintiems patirti tokį malonumą, yra greitas kelias – haliucinogenins augalas Salvia divinorum, arba kvaituliais šalavijas, be kontakto su keistomis ir paslaptingomis būtybėmis ar orientacijos praradimo, gali sukelti panašių pojūčių.

Astralinė projekcija (astralinis išsiskleidimas ar astralinė kelionė) – astralinio kūno atsiskyrimas nuo fizinio ir klajojimas po pasaulį. Nevalinga forma dažnai siejama su artima mirčiai patirtimi, megu, liga, operacijomis, vaistų vartojimu (pavartokit grybukų, ne tik su mikimauzais tūsinsitės, bet ir į Mėnulį nuskisit). Kartais praktikuojama savarankiškai. Kai kurie mokymai ar kokie ten velniai teigia, kad tai natūrali žmonių ir gyvūnų funkcija, kurią visi patiriame miegodami - paliekame savo fizinį kūną lovoje ir keliaujame į astralinį pasaulį.

Psichokinezė, dar žinoma kaip telekinezė – fizinio objekto veikimas vien psichinėmis galiomis. Paprastai ši sąvoka naudojama parapsichologijos srityje. Pavadinimą „telekinezė“ pirmą kartą pavartojo toks Aksakofas 1890 metais, o „psichokinezės“ autorius amerikietis H. Holt. Šiais laikais telekinezė laikoma psichokinezės forma – psichokinezė aprėpia įvairią sudėtinga protinių galių įvairovę, o telekinezė – tik kokių nors objektų judėjimą. Mikropsichokinezė ir mikrotelekinezė – reiškinys, kuomet manipuliavimas molekulėmis, atomais ir subatominėmis dalelėmis atliekamas su moksline įranga. Makro-PK ir makro-TK pastebimi be prietaisų pagalbos. Reiškiniui priskiriama ir „spontaninė PK/TK“ – kuomet objektai judinami be specialaus bandymo (kartais priskiriami poltergeistui). Apie 30 proc. amerikiečių tiki PK/TK.

Jei PK egzistuoja iš tiesų, tai pažeidžia dalį mums įprastų fizikos dėsnių. Savaime suprantama, mokslininkai pareikalavo, kad reiškinys, jei jau egzistuoja, būtų įrodytas. Kai kurie mokslininkai nusprendė, kad paaiškinimą šiam reiškiniui galima rasti kvantinėje fizikoje. Žinoma, nereikia stebėtis, kad visokiomis telekinezėmis susidomėjo kariškiai – kaip būtų šaunu iš toli be didelių pastangų išvesti priešų aparatūrą iš rikiuotės. Deja, po išsamių tyrimų 1987 metais pareikšta, kad neaptikta jokio PK egzistavimo mokslinio įrodymo. Po to sekė daugybė įvairių tyrimų, kartais pasirodydavo šioks toks progresas, bet jie būdavo atmetami dėl objektyvumo trūkumo ir panašiai. na, visi pešasi iki šių dienų, o kaip ten yra iš tiesų, ateitis parodys.

Rodyk draugams