BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kas kelia pavojų Žemei

Žemei susidorojimu grasina ne tik Nibiru ar pamišę ateiviai, jais kas nori – tiki, kas nori – netiki, bet teorijos apie pasaulio pabaigą turi šiokį tokį realų pagrindą. Nepasakosiu čia apie tai, kaip mes patys bandom susinaikinti, apie paranormalybes irgi nekalbėsiu – užtat papasakosiu, kokie pavojai gali mūsų tykoti kosmoso platybėse.

Asteroidai

Apophis (celestiamotherlode.net)

Visi žino, kad Saulės sistemoje skraido daugybė asteroidų. Kai kurie iš jų primena planetėles, kiti tėra paprasčiausi uolų gabalai. Tokius aptikti nėra paprasta. Didžioji dalis jų (apie 95 proc.) įsikūrusi asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio. Tas žiedas – maždaug 1 av (149 597 870 km) pločio. Patys asteroidai būna nuo 1 iki 1000 km skersmens, mažesni kaip 1 km skersmens vadinami meteoridais. Vienintelė galimybė juos susekti – kiekvieną naktį stebėti šių kūnų judėjimą dangaus fono atžvilgiu arba žaisti fotografiniu būdu (eksponuojant tam tikrą laiką, nuotraukose žvaigždės išlieka taškeliais, o asteroidas šiek tiek pajuda, palikdamas tam tikrą pėdsaką). Asteroidų tarpe didžiausias kūnas – 1801 metais atrasta 960 km Cerera.

Žemės orbitą reguliariai kerta nuo 500 iki 1000 masyvių asteroidų, o susidūrimas su bent vienu iš jų sukeltų globalią katastrofą. Mūsų planetos prieigose užfiksuota apie 6000 kosminių objektų. Iš jų kone 1000 yra 150 kilometrų ar dar didesnio skersmens, o tai reiškia, kad susidūrimo atveju jie gali sukelti globalinio masto katastrofą. 1932 metais buvo atrastas pirmas toks pavojingas asteroidas Apollo. Iki 1972 m. atsitiktinai buvo atrasta dar 13 tokių asteroidų. 1973 m. Palomaro observatorijoje buvo pradėta pirmoji tokių asteroidų paieškos programa.

Arti Žemės skrendantys asteroidai ir kometos vadinami bendru arti Žemės skriejančių objektų vardu (angliškai NearEarth Objects, NEO). Jie gali kelti labai didelį pavojų – netgi grasinti išnaikinti visą Žemės gyvybę. Nors pati susidūrimo tikimybė labai maža, Žemėje yra mažiausiai 150 randų – smūginių kraterių – liudijančių, jog tai tikrai įmanoma. Didžiausieji asteroidai, puolę Žemę, sugebėdavo ne tik pakeisti kraštovaizdį, bet ir išnaikinti didelę dalį gyvūnų rūšių…

Smogus į Žemę kelių kilometrų skersmens asteroidui, turėtų kilti milžiniškos audros, gaisrai, nuo atmosferos išmestų dulkių ir dūmų Žemę keletą mėnesių apgaubtų gili naktis. Įkaitusioje atmosferoje deguonis jungtųsi su azotu ir sudarytų azoto rūgštį, kuri iškristų į Žemę rūgščiomis liūtimis. Tokiomis sąlygomis žūtų didelė dalis augalijos ir gyvūnijos, nors atsparesnės rūšys išliktų, o vėliau netgi suklestėtų, nes staiga dingtų jų konkurentai ir priešininkai.

6344 P-L. Kaip matot, tų asteroidų stebėjimas nėra labai įdomus darbas, o ir patys jie aptikti neatrodo  ypatingai. Šitas, jei ką, nežinoma, ar tikras asteroidas, ar tik kometos branduolys.

Daugiau kaip 100 m skersmens uolos į Žemę įsirėžia maždaug kas 1000 metų. Kuo didesni šie kūnai, tuo jų mažiau pasitaiko tarpplanetinėje erdvėje ir jie rečiau susiduria su Žeme. Beveik kasmet į atmosferą įlekia 5-10 m skersmens meteoroidai. Jie sprogsta maždaug 20 km aukštyje. Sprogimo energija prilygsta branduolinei bombai, kuri 1945 m. sunaikino Japonijos miestą Hirosimą. Daugumą tokių sprogimų atmosferoje registruoja JAV priešraketinės gynybos sistemos palydovai.

2002 metų kovo 12 d. aptiktas nuo Žemės tolstantis 70 m skersmens asteroidą EM7, kuris prieš 4 dienas buvo praskriejęs 460 000 km nuo Žemės. Tai truputį toliau nei vidutinis Mėnulio nuotolis – 384 000 kilometrų.

2002 metų birželio 14 d. panašiai pasielgė maždaug tokio pat dydžio asteroidas, pavadintas MN. Šį kartą jis praskriejo tik už 120 000 km nuo Žemės.

2002 m. liepos 21 d. pro Žemę pralėkė NY40. Jo skersmuo – apie 500-800 metrų. Šį kartą atstumas buvo kiek didesnis už Mėnulio – 526 000 km.

2002 m. sausio 7 d. asteroidas 2001 YB5 praskriejo pro Žemę vos dvigubai toliau nei skrieja Mėnulis.

2005 m. buvo užfiksuota keletas didelių meteoritų kritimų. Vienas jų rugsėjo mėnesį krisdamas į jūrą išgąsdino Floridos gyventojus.

2006 m. liepos 3 d. net ~800 metrų skersmens asteroidas 2004 XP14 prašvilpė panašiu kaip Mėnulio orbita atstumu. Susidūrimas su tokiu dangaus “svečiu” galėjo sukelti mirtiną grėsmę civilizacijai. Šis itin pavojingas asteroidas buvo atrastas vos prieš dvejus metus iki prasilenkimo su Žeme.

Paaiškėjo, kad 2007 RR9 yra iš tikrųjų ilgai prarastas objektas 6344 P-L. Paskutinį kartą jis buvo pamatytas 1960 metais ir neoficialiai vadintas potencialiai pavojingu. Tiesa, tiksliai nežinoma, ar tai asteroidas, ar kometos branduolys.

2008 m. vasario 5 d. prasilenkėme su ~10 m skersmens asteroidu 2008 CT1. Jis atrastas vos dvi dienos iki suartėjimo. Mus skyrė vos 135 tūkst. km atstumas (maždaug 3 kartus mažesniu atstumu nei nuo Žemės iki Mėnulio).

2008 metų liepą palyginti didelis (800 m) asteroidas praskries pro Žemę vos 433 000 km atstumu.. Susidūrimo 2008 metais tikimybė buvo labai maža tik 1:6000000000, tačiau šis asteroidas turi net 165 galimybes susidurti su Žeme ateityje.


Žemei pavojingas 600 m skersmens Nr.2004 VD17, kuris gali susidurti su Žeme 2102 m. gegužės mėn.

2004 VD17

·250 metrų skersmens 2004MN4 (Apophis, Apofis) pavojingai priartės 2036 m. balandį. Nuo 2007 iki 2012 m. asteroidas bus beveik nematomas, tad mokslininkai atsidurs aklavietėje, nes nežinos, pakito ar nepakito šio dangaus kūno skriejimo trajektorija. Apophis buvo atrastas 2004 m. birželio 19 dieną. Jį savo galingais prietaisais pastebėjo NASA astronomai. Šis dangaus objektas yra pirmasis, kurio pavojingumas pagal Torino skalę įvertintas 10 balų. Minėtųjų 2036 metų balandžio 13-osios naktį jį bus galima stebėti plika akimi – jis atrodys kaip trečio ryškio žvaigždė. Nežinia, kas nutiks po tokio Žemės ir asteroido suartėjimo, ar nepasikeis jo skriejimo orbita. Patekęs į Žemės gravitacinius spąstus, jis gali pakeisti trajektoriją ir susidūrimas bus neišvengiamas. Šiaip ar taip, dar po metų dar kartą praskries visai šalia Žemės. Susidūrimas su juo prilygtų tūkstančių atominių bombų sprogimui ir grėstų žmonių civilizacijos žlugimu.

· 2006 m. pabaigoje atrastas ~1 km skersmens asteroidas 2006 XG1 grasina 2041 m. spalio mėn. praskrieti Žemei visai po nosimi.

· 2880 m. kovo mėn. 1,1 km skersmens asteroidas 1950 DA beveik kaktomuša trinktels į Žemę.

· Tikimybė, jog 560 m skersmens asteroidas 1999 RQ36 tarp 2169 ir 2199 metų susidurs su Žeme, prilygsta 1:4000. O tai jau pakankami didelė tikimybė. Jeigu jis nukristų į vandenyną, galėtų sukelti milžinišką cunamį, o gal ir kai kurių kontinentų sunaikinimą.

· Asteroidas 2009 BD turi beveik tą pačią orbitą, kaip ir Žemė ir artimiausius keletą metų bus dar vienas mažutis mūsų planetos palydovas. Apskaičiuoti tokio asteroido orbitą ilgesniam laikui nepaprastai sunku, kadangi dėl Žemės gravitacinio poveikio ji yra labai nestabili. Galimas dalykas, kad po kelių ar keliolikos metų asteroidas galiausiai įsirėš į Žemę arba Mėnulį arba taip pakeis savo orbitą, kad negrįžtamai nutols. Tokio smūgio pasekmė prilygtų nedidelės atominės bombos sprogimui, priklausomai nuo to, kokia yra asteroido sudėtis ir kokiu greičiu jis susidurtų su Žeme.

Daugiausia asteroidų stebėjimo kryptimi dirbama JAV, kur veikia kelios specialios astronomų grupės,  stebinčios dangų kiekvieną giedrą naktį. Tiesa, norint sugaudyti visus 300 m skersmens objektus reikėtų bent 8 m skersmens teleskopo, kuris be paliovos turėtų veikti keliolika metų. Toks teleskopas kainuotų 180 mln. dolerių, o paskui jo darbui užtikrinti reikėtų po 20 mln. dolerių per metus. Taigi asteroidai yra brangus užsiėmimas. Šiuo metu arčiausiai tikslo apsaugoti Žemę nuo katastrofos yra NASA projektas Spaceguard Survey. Tai 4 mln. dolerių per metus JAV kainuojanti stebėjimų teleskopu programa, kurios metu skenuojama artima erdvė ir ieškoma kilometro dydžio kūnų. Tačiau niekas sistemingai neieško asteroidų, kurie galėtų sukelti lokalias katastrofas. Manoma, kad 20 000 jų skrieja pavojingai per arti mūsų planetos. Jei ir pastebėtume pavojingą kūną, pasirengti gynybai prireiktų kokių 15 metų. Objektų, kurių skersmuo nuo 100 iki 1000 m, paiešką atlikti galėtų LSST teleskopas, kurį astronomai ir privačios bendrovės kuria tam, kad galėtų skenuoti dangų ir aptikti įtartinus kūnus. Be to, NASA komanda norėtų sukurti infraraudonąjį kosminį teleskopą ir paleisti jį skrajoti orbita, einančia apie Saulę. Toks prietaisas galėtų aptikti beveik visus Žemei grasinančius kūnus.

Apophis orbita

Beje, asteroidai neša ne tik nelaimes – gali būti, kad kai prieš 3,9 milijardo metų Saulės sistema patyrė didžiulį šių objektų bombardavimą, jie galėjo sąlygoti aktyvų gyvybės formų apsikeitimą tarp planetų. Mokslininkai vis dar aktyviai ginčijasi, ar mūsų gyvybė yra kilusi iš kosmoso, o įvairaus plauko asteroidai – pagrindiniai kaltinamieji, ją pernešant iš vienos planetos į kitą. Jau įrodyta, kad akmenys iš Marso pasiekia Žemės paviršių (nuo Saulės sistemos susikūrimo Žemę pasiekė keli milijardai akmenų iš Marso), taip pat manoma, kad senais gerais laikais milžiniškuose raudonosios planetos požeminio vandens telkiniuose galėjo gyventi bakterijos.

hm… įdomumo dėlei dar apsilankykit čia, sąrašiuką apžiūrėkit, šiaip akytes paganykit…

Kometos

Yra dar viena pavojingų Žemei kosminių objektų kategorija – kometoidai. Jų skersmenys yra nuo kelių iki keliasdešimt kilometrų. Kometoidai susideda iš sušalusių dujų, dulkių ir nedidelių akmenų. Kai kometoidas priartėja prie Saulės arčiau nei Jupiterio orbita, sušalusios dujos ima sparčiai garuoti, kometoidą apsupa dujų skraistė, tuomet jis įgyja uodegą ir tampa kometa.

C/1983 H1

Žemės susidūrimas su kometoidu yra ne mažiau pavojingas negu su asteroidu. Jo sudėtyje yra daug nuodingų medžiagų, kurios smūgio metu gali išgaruoti ir užnuodyti visą Žemės atmosferą. Be to, kometoidų pavojus negali būti iš anksto numatytas. Šie kūnai nuolatos keliauja Saulės link iš įvairiausių pusių, ir Žemė bet kada gali pasitaikyti jų kelyje. Kometos ksrieja visiškai neprognozuojamomis orbitomis, į Žemę jos gali kristi iš bet kokio taško, jos gali būti pastebėtos ne anksčiau kaip likus 1 metams iki tokio susidūrimo. Taigi liktų labai mažai laiko imtis kokių nors apsaugos ar gynybos priemonių. Laimė, kad tikimybė susidurti su kometoidu yra gerokai mažesnė negu su artimu asteroidu, tačiau Saulės sistemos prieigose gali klaidžioti keli tūkstančiai vadinamųjų tamsiųjų kometų. Tamsiosios kometos susidaro tuomet, kai vadinamųjų „aktyviųjų“ kometų paviršiuje išgaruoja Saulės šviesą atspindintis ledas, palikdamas tik organinę paviršiaus plutą, kuri gali atspindėti tik labai nedidelę šviesos dalį. 1983 m. pro Žemę pačiu mažiausiu atstumu per 200 metų (5 mln. kilometrų) pralėkė C/1983 H1 (IRAS-Araki- Alcock) kometa. Ji buvo pastebėta tik likus 2 savaitėms iki maksimalaus priartėjimo taško.

Saulė

Kalbant bent dalinai protingai, Saulė yra G2 spektrinės klasės pagrindinės sekos žvaigždė – nedidelis, geltonos spalvos nevienalytės plazmos rutulys, sulaukęs 4,57 mlrd. metų amžiaus, be galo svarbus Žemei. Regimasis jos paviršius įkaitęs iki 5500 C, tai nėra daug – žydros spalvos žvaigždės paviršius gali būti įkaitęs iki 60 000 laipsnių. Užtat mūsų geltonosios žvaigždutės branduolys įkaista iki 15 milijonų laipsnių. Saulės vainike temperatūra irgi aukšta – 3 – 5 mln. laipsnių. Žinoma, turėtume jaustis nejaukiai įsikūrę greta tokio kaitraus kūno, tačiau turime pripažinti, kad jo dėka esame gyvi ir nesustirę, be to, mūsų jaukiame žydrame žemiškame danguje ta Saulė neatrodo nei labai didelė, nei pernelyg karšta…

Heee, pirmiausia, Saulė nėra rami ir nuobodi. Ji aktyvi, o tam aktyvumui stiprėjant (ciklas – 11 metų) jos fotosferoje susidaro stiprūs vietiniai magnetiniai laukai, kurie po to virsta magnetinio aktyvumo sritimis. Jose susidaro dėmės, fakelai, flokulai, chromosferos žybsniai, iškyla protuberantai. Sustiprėjusio Saulės aktyvumo metu padidėja Saulės vainikas, sustiprėja Saulės radijo spinduliavimas ir Saulės vėjo intensyvumas. Tas aktyvumas mūsų planetos nepalieka nuošalyje – pvz., sukelia magnetinės audros Žemėje.

Nuo Saulės vėjo mus saugo Žemės magnetinis laukas, tačiau pasikartojančios Saulės audros ar vainiko masės čiurkšlės (CME) skleidžia kenksmingus spindulius. Galingos Saulės audros mirtinai pavojingos astronautams, esantiems kosmoso erdvėje (tik atsitiktinai nežuvo Apollo keliautojai, atsargiai pavaikščioję Mėnulyje, dar pridėsiu, kad gera naujiena ta, jog jau sukurta dirbtinė magnetosfera, turinti apsaugoti astronautus skrydžių metu), be to, jos gali sugadinti erdvėlaivio ar net Žemės elektros prietaisus. Su Saulės vainiko masės čiurkšle per porą valandų į kosmosą išmetami keli milijardai tonų elektringųjų dalelių. Kartu kosmosan srūva ir elektringųjų dalelių srautas, vadinamas Saulės vėju, bet čiurkšlėje dalelių tankis daug didesnis, o jo pačios juda greičiau negu saulės vėjas. Tiek minėtieji pliūpsniai, tiek CME gana dažnai trikdo radijo ryšius Žemėje, gadina palydovų elektroninius prietaisus, kelia žalą ne tik astronautams, bet ir aukštai skrendantiems lėktuvų keleiviams, be to, atmosferoje sukelia geomagnetines audras (jos mus žavi – tai Šiaurės pašvaistė).

CME - vainiko masės čiurkšlės

Galingiausia iš visų kada nors užregistruotų Saulės audrų vyko 1859 metais, Šiaurės pašvaistės buvo matomos net Karibuose. Magnetinių kompasų rodyklės chaotiškai sukiojosi, o telegrafai sugedo. Toji audra atmosferos ozono sluoksnį sumažino 5 proc., jis visiškai susinormalizavo tik po 4 metų.Tokio masto Saulės dalelių pliūpsnis būna retai – kas 500 metų. Šiaip ar taip, mums grasina ir ne tokios galingo audros, o tai verčia susirūpinti geresne palydovų bei elektros linijų apsauga.

Foninės spinduliuotės tyrimai, kuriuos XX amžiuje atliko IBM, rodo, kad 256-iuose kompiuterio operatyvinės atminties megabaituose kas mėnesį randasi maždaug po vieną kosminių spindulių poveikio nulemtą klaidą. Jei įvyktų didelė Saulės audra, ji sukeltų plataus masto kompiuterinių sistemų gedimus. Be to, daugelyje vietų tokia audra nutrauktų energijos tiekimą. Nuo 2000 birželio iki 2001 gruodžio ištyrus JAV elektros energijos rinką paaiškėjo, kad Saulės audros padidino didmeninę elektros kainą maždaug 500 mln. dolerių. Audra taip pat sutrikdytų mobiliųjų telefonų, GPS ir kitų su jais susijusių sistemų veiklą. 2003 metais taip magnetinė audra atjungė radijo tinklą, kuris skirtas patikslinti GPS nustatytoms padėtims, komerciniams lėktuvams tada teko naudotis atsarginėmis sistemomis. 2008 metų ptadžioje prasidėjo naujas, 24 nuo stebėjimų pradžios, Saulės ciklas.

Protuberanto išsiveržimas

Beje, nereikia visiškai pasitikėti ir cikliškumu – štai 2008 12 08 iš Saulės vainiko į kosminę erdvę išsiveržė galingas pliūpsnis, jis nuskriejo maždaug Saturno kryptimi. Mokslininkai nežinojo, kaip būtų galima paaiškinti tokią galingą išvaržą anomalaus Saulės aktyvumo metu, kadangi tasai tuo metu buvo neįprastai žemas.

Jei Saulės aktyvumas gąsdina ne globalinėmis katastrofomis, tai negalima pamiršti, kad jos tipo žvaigždžių amžius – apie 10 mlrd. metų. Kaip žinia, mūsiškė pusę amželio jau nugyveno. Po 3 mlrd. metų termabranduolinėms reakcijoms persikeliant į vis aukštesnius Saulės sluoksnius, jos šviesumas didės, pati žvaigždė ims pūstis. Po 3,5 mlrd. metų Žemėje neliks jūrų ir okeanų. Dar po pusantro milijardo metų Saulė virs raudonąja milžine – jos protuberantai laižys išdegintos Žemės likučius. Galų gale Saulė nusimes savo išorinius sluoksnius, kurie pasklidę erdvėje suformuos vadinamąjį planetinį ūką, o Saulės branduolys taps baltuoju nykštuku – įkaitusiu iki keliasdešimt tūkstančių laipsnių, bet ne ką didesniu už Žemę…

Štai Saulė raudonoji milžinė… (www.space-art.co.uk)

heee, o čia - visai smagus puslapiukas :)

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »