BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Maskvos naras

Maskvos naras

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje liko labai nedaug darbinių šunų – viena šito priežastis ta, kad didelė dali jų žuvo, kita - darbiniai šunys iš Europos buvo sutverti švelnesniam klimatui ir ne tokie stambūs, o Rusijoje kaip tik reikėjo masyvių, didelių, fiziškai stiprių, ištvermingų ir prie atšiaurių orų prisitikusių šunų, kurių pagrindinis darbas būtų buvęs saugoti ir patruliuoti. Šunys turėjo būti stipraus konstitucijos tipo, gera šiurkščia vilna ir storakailiai, stabilia nervų sistema, puikios uoslės bei klausos, lengvai dresuojami. Galų gale jie turėjo lengvai prisitaikyti prie įvairių klimato sąlygų. Kadangi nebuvo vienos veislės, kuri turėtų tokias savybes, rusai sugalvojo kryžminti tai, kas dar pas juos buvo likę. Pagrindinis veisimo centras buvo Raudonosios žvaigždės veislynas. Veisimo proceso metu gautos kelios veislių grupės – Maskvos šuo (Maskvos dogas) (dogas, sukryžmintas su Rytų Europos aviganiu), Maskvos sarginis (senbernaras, sukryžmintas su Kaukazo aviganiu), Maskvos naras (niūfaundlendų, Rytų Europos aviganių ir Kaukazo aviganių kryžminimo vaisius), juodasis terjeras (vienintelis tikrai vykęs ir 1984 plačiajame pasaulyje pripažintas variantas, minima lyg ir 14 jo formavime dalyvavusių veislių, pagrindinis „šaltinis“ – niūfaundlendai, ryzenšnauceriai, erdelterjerai ir rotveileriai), kai kurie šaltiniai mini ir kažkokius skalikus, gautus suporavus erdelterjerą su rusų skaliku.

Maskvos šuo

Iš šių grupių aprašyti norėčiau Maskvos narą, pasaulyje dar kartais vadinamą Maksvos ar Rusijos niūfaundlendu. Minėtuoju laikotarpiu (50-taisiais XX a. metais) Rusijoje nebuvo daug šunų veislių, dauguma ten gyvenusių niūfaundlendų buvo atgabenami jūreivių. Vadino juos narais (водолаз), tačiau jie skyrėsi nuo mums žinomo niufo etalono – sakoma, kad išvaizda labiau priminė Tibeto mastifus. Ir va tada toks A. Mazorevas iš Vokietijos atsigabeno keletą tikrų niūfaundlendų. Prasidėjo kryžminimas. Oficialiai lyg ir buvo tikėtasi sukurti gelbėjimo šunį, prisitaikiusį prie rusiškų sąlygų.

šiandieninis niūfaundlendas rusų juodasis terjeras

Visi turimi niūfaundlendų veislės atstovai buvo patinai. Juos kryžmino su Rytų Europos aviganių ir Kaukazo aviganių kalėmis. Pirmoji karta (niufai + REA) tarpusavyje ženkliai skyrėsi tiek elgesiu, tiek išvaizda, dauguma šunų eksterjeru priminė motinas – buvo stiprūs, liesos konstitucijos, pailgi, smailiasnukiai, tiesiu, minkštu kailiu. Antroji jų karta jau labiau priminė niūfaundlendus – grubi konstitucija, plačios apvalios kaukolės, buki snukiai, nukabusios lūpos… kai kurie egzemplioriai taip priminė niūfaundlendus, kad jų vizualiai nebūtų buvę galima atskirti nuo grynaveislių šunų. Hibridai, gauti kryžminant niūfaundlendų patinus su Kaukazo aviganių kalėmis, kaip tipas buvo panašesni vienas į kitą, pirmoji jų karta bei dauguma antros ir trečios kartų atstovų labiau priminė grynaveislius niūfaundlendus.

Maskvos naras

Kaip gelbėjimo šunys Maskvos narai pasirodė nelabai vykę – teigiama, kad, užuot iš vandens traukę nelaimėlius, jie juos kandžiodavo, tad juos pradėjo naudoti sargybai. Galų gale nuspręsta, kad karinei tarnybai jie netinka, tad narai (taip vadinti nuo 1960 metų – žodis „Maskvos“ vartotas vis rečiau) perduoti civiliams gyventojams bei panaudoti juodųjų rusų terjerų kūrimui. Po to, kai 1972 metais atsirado Maskvos miesto šunų mylėtojų draugija (pirmoji vieša kinologinė organizacija, nesusijusi su DOSAAF), Maskvos niufistai skilo – vieni bandė grąžinti „tikruosius“ niūfaundlendus, turimus šunis kryžmindami su niūfaundlendais, kiti sergėjo narus. Deja, iš tiesų nors du didžiausi Maskvos klubai veisles vadino skirtingai, genetiškai jie buvo pernelyg susiję. 1985 metais narų idėja paskelbta pasenusia (nelabai kas juos pripažino ir pasaulyje), tad visus šuniukus, kilusius iš narų ir niūfaundlendų, imta vadinti niūfaundlendais. DOSAAF savo ruožtu niufus išbraukė iš tarnybinių šunų sąrašo. 1987 metais išleistame filme „Draugas“ V. Šakurovo partneris dar buvo (kaip teigiama) Maskvos naras. Šiandien tie šunys laikomi išnykusiais, o pavadinimas „naras“ dažniausiai reiškia niūfaundlendą (nors yra tikimybė, kad gal dar kur nors laksto jų palikuonys, bet kas čia ką supaisys).

Maksvos narai buvo stiprūs, ištvermingi šunys, vizualiai primenantys niūfaundlendus, tik ne tokie dideli, paprastesne galva ir šiurkštesniu kailiu, puikiai saugančiu nuo įvairiausių klimato kaprizų. Patinai būdavo ne mažiau kaip 66 cm aukščio ties ketera, kalės – bent 63 cm. Spalva juoda su raudonu atspalviu, ant kūtinės ir galūnių leistinos baltos dėmės. Būdavo pažymima, kad narai turi didelį potraukį plaukioti ir nardyti. Po vandeniu jie galėdavo išbūti nuo 3 iki 5 min., o vanduo niekad nepatekdavo į ausis. Maskvos naras – ne kambarinis šuo, geriausiai jie jausdavosi bėgiodami kieme, ypač jei netoliese būdavo vandens telkinys. Šie šunys nebuvo tokie mieli, geraširdžiai ir taikūs, kaip originalūs niūfaundlendai – jie buvo agresyvesni ir piktesni, tad būdavo pritaikomi ne kaip gelbėtojai, o kaip sargai, ypač dėl to, kad buvo valdomi lengviau, negu tuometiniai Kaukazo aviganiai.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »