BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kurie šunys sveikesni - mišrūnai ar grynaveisliai?

Labai smagi ir beveik amžina diskusija skamba maždaug taip „Kas sveikesni – veisliniai ar mišrūnai?“. Ir tų, ir tų šunų augintojai įrodinėja savas tiesas. Daugelis remiasi tik asmeniniais pavyzdžiais ar pastebėjimais, nenutolstančiais toliau savojo kiemo („pas močiutę…“, „kaimynė turi…“, „veisėja sakė..“), tad kartais atrodo, kad toji tiesa slypi kažkur anapus. Nusprendžiau pasitelkti visas turimas paranormalias galias ir paanalizuoti susidariusią situaciją.

Veislinis šuo (grynaveislis – tai yra, turintis dokumentus, su žinomais tėvais ir panašiai, į šią grupę neįeina „grynaveisliai, bet be dokumentų“).

Kartais atrodo, kad tam tikromis ligomis tie veislinių ciucikų atstovai serga dažniau, tačiau realybė šiek tiek kitokia. Veisimo atranka griežta, tad kartu su šuns kilmės dokumentais gaunate garantiją, kad veislinis šuo neturės įgimtų sveikatos arba elgsenos sutrikimų. Pirmiausia, veisliniai šunys dažniau lankosi pas veterinarus – ne tik susirgę, bet ir profilaktikos tikslais, kadangi savininkai jais labiau rūpinasi. Antra, daugeliui veislių, norint užsiiminėti veisimu, reikalingi specialūs tyrimai. Tokio savanoriško ir priverstinio aktyvumo dėka turime daugybę išsamių analizių apie atitinkamų veislių sveikatos būklę. Štai 1994 – 2003 metais Lietuvoje dėl klubo sąnario displazijos ištirti 1727 šunys, didžioji dalis jų – veisliniai. 41,3 proc. jų turėjo displaziją, daugiausia – Neapolio mastinai, Kaukazo aviganiai, rotveileriai ir anglų buldogai (1). Prancūzijoje klubo sąnario displazija 1993 – 2000 metais dažniausiai sirgo Kordono seteriai, briarai ir ryzenšnauceriai, Švedijoje rotveileriai, Berno bei vokiečių aviganiai ir auksaspalviai retriveriai (1). Žinant tokias tendencijas, galima imtis atitinkamų veiksmų, bandant pagerinti šių veislių sveikatos būklę – tai yra, sugriežtinti reikalavimus veisimui ir panašiai (iš veisimo šalinami tiek patys displaziniai šunys, tiek jų tėvai – displazijos genų nešėjai). Reikalavimų neatitikę šunys negali būti veisiami bent jau oficialiai, tačiau jų savininkai kartais nemotyvuotai nori susilauki mažylių – taip pasaulį išvysta „grynaveisliai bedokumenčiai“. Jų tėvai gali būti ligoti, netikusios psichikos, neatitinkantys standartų. Aišku, būna atvejų, kai tėvai kaip ir normalūs, bet šeimininkai nenori (tingi) užsiiminėti parodomis ar padoriais veisimais – tačiau tokiu atveju šunims taip pat nepadaromi reikiami tyrimai, neįvertinama jų psichika ar eksterjeras, tad gaunasi kaip ir katės maiše pirkimas. Būtent tokie „veisliniai“ ir sudaro nuomonę, kad „gryni“ šunys serga dažniau už mišrūnus.

Neveislinis šuo („dvarniukas“)

Pirmiausia pakalbėkime apie tai, kas šiuo atveju yra beveislis. Tai – ne koks nors a la veislinis šuo. Beveisliukams nepriskiriu „grynaveislių be dokumentų“, nes tie sudaro atskirą, labai pavojingą ir nepatikimą kategoriją. Beveislis – tai į nieką nepanašus, savitos išvaizdos šuniukas, kurio genuose nėra jokios veislės pėdsakų. Tokių galite rasti prieglaudose, turguose, pakelės grioviuose ar skelbimų puslapiuose, jie dažniausiai dovanojami. Pirkdamas tokį šunį niekada negali žinoti, kas iš jo išaugs, tad patariama susipažinti bent jau su jo mamyte (geriausia – su abejais tėveliais, tada tikimybė bent dalinai nuspėti, kas gali gautis ateityje, padidės dar trupučiuką). Mišrūnas – tai padaras, atsiradęs iš skirtingų, veislių atstovų. Šiuo atveju beveislius vadinsiu mišrūnais, nes man taip gražiau skamba ir šiaip kalbant apie įvairius šaltinius yra nemažai terminologinių problemų.

Yra nemažai tyrimų, rodančių mišrūnų naudai, yra rodančių i nenaudai – tarp kai kurių ligų galite pasikuisti žemiau esančiame skyrelyje. O šiaip kad iš Švedijoje atlikto tyrimo duomenimis, mišrūnų mirtingumas nuo ligų mažesnis, negu veislinių šunų (8) ir jie mažiau linkę sirgti daugelių „grynukams“ būdingų ligų (10). Kitur formuluojama labai panašiai – vokiečiai sako, kad mišrūnai daug rečiau būna reikalingi veterinaro paslaugų, negu veisliniai šunys (11). Atrodo, kad mišrūnai sugeba nugyventi ilgiau negu daugelis veislių (tas priklauso ne tik nuo priežiūros, bet ir nuo kai kurių kitų faktorių, pvz., yra veislių, kurių atstovai gyvena vos 6 – 8 metus, o yra ir tokių, kurių šunys lengvai sulaukia 12 metų) (14). Yra veislių, kurių atstovai įrodytai gyvena ilgiau negu tie patys mišrūnai (Džeko Raselo terjerai, miniatiūriniai pudeliai, vipetai) (12). Vidutiniškai mišrūnas nugyvena 8,5 metų, o veislinis šuo – 6,7 metus (13).

Ištyrus 5382 šunis, kurių 4070 „gryni“ ir 1312 mišrūnai, paaiškėjo, kad pastarieji dažniau atstovauja vyresnių šunų kategorijai ir gaišta sulaukę daugiau metų. Jie dažniau eutanazuojami ir rečiau kenčia chirurgų veiksmus. Mišrūnų patinai kastruojami dažniau, negu grynaveisliai. Tarp grynaveislių šunų labiau paplitusios tokios bėdos, kaip pailgėjęs minkštasis gomurys, diskopatija, klubo displazija, entropija ir dar daug ligų, kurios gali būti susijusios su „ekstremaliomis kūno formomis“. Vis dėlto tyrimo išvadose skelbiama, kad prielaida, jog mišrūnai apskritai yra sveikesni už veislinius, neįrodyta (15).

Dažnai mišrūnai sveikesni atrodo tik teoriškai – kadangi jie rečiau tikrinami profilaktiškai, neretai kai kuriomis ligomis serga „slapta“. Būna atvejų, kad iš kaimo pačiupus „sveiką“ mišrūniuką ir profilaktiškai patikrinus, paaiškėja, kad jis – visiškas ligonis. Blogas ir požiūris žmonių, tikinčių, kad mišrūnui reikia mažiau dėmesio ar rūpesčio negu veisliniui šuniui – iš tiesų ir tie, ir tie nusipelno tinkamos, kokybiškos priežiūros bei gero ėdalo. Daugelis turinčių namuose ir veislinį gyvūną, ir dvarniuką, netiki jokiais mitais ir abiem augintiniais rūpinasi vienodai gerai.

Kita mišrūnų bėda – jų savininkai dažnai nereguliariai atlieka (ar išvis neatlieka) infekcinių ir invazinių ligų profilaktiką, argumentuodami tai natūraliu jų atsparumu įvairiems susirgimams. Šunys dažnai lieka nevakcinuoti, reguliariai negauna vaistų nuo kirminų… Savaime suprantama, daugely tokių gūdžių sąlygų išlieka tik stipriausi, tad tam tikrais atvejais galima sakyti, kad mišrūnai (bet ne visi) gali būti kad ir ne sveikesni, bet lengviau („tyliau“) pakeliantys tam tikras ligas. Kalbant apie tam tikrus kai kuriom veislėms būdingus susirgimus – mišrūnams jie nebūdingi, tad galima teigti, kad daugeliu genetiškai perduodamų ligų atžvilgiu jie sveikesni (9).

grynaveislis be dokumentų bokseris

"grynaveislis be dokumentų" bokseris

Ligotų mišrūnų skaičius labai padidėja, jei jiems priskiriami „grynaveisliai“ be dokumentų ir šiaip vairios daugintojų aukos, nes realiai būtent šie ir būna patys ligočiausi, silpniausios sveikatos ir panašiai. Jau ne kartą iš žmonių, turinčių ir veislinį, ir „veislinį“ šunis, girdžiu, kad tas „grynas“, tik „be dokų“ atstovas daug dažniau turi lankytis pas veterinarą. To priežastis paaiškinta viršutiniame skyrelyje apie veislinius šunis.

Kai kurių ligų analizė

Parvovirusinis enteritas – dažniausiai pasitaikanti infekcinė šunų liga. Dažniausiai juo serga mišrūnai. 1997 m. jie sudarė 51,4 % visų parvovirusiniu enteritu sirgusių šunų, 1998 m. – 63,5 %, 1999 m. – 62,2 %, 2000 m. – 58,4 %, 2001 m. – 53,5 % L.Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje). Iš grynaveislių šunų jautriausi rotveileriai (6,7 – 20,7 %) ir vokiečių aviganiai (7,3 – 13,5 %). Tikėdamiesi, kad mišrūnai atsparesni ligai, savininkai nepasirūpina, kad jų augintiniai būtų vakcinuoti. Pigiai turguje nusipirkę ar veltui gavę šuniuką, daugelis šeimininkų nemano už skiepus mokėti daugiau, negu

jiems kainavo šuo. Būtent dėl šių priežasčių daugiausia tarp parvovirusiniu enteritu sergančių šunų yra mišrūnų (6).

Nustatyta, kad trečiojo voko išsivertimas dažniausiai diagnozuojamas trumpasnukių veislių šunų (ypač anglų, prancūzų buldogų) ir jų mišrūnų patinams (2).

Mišrūnams ir grynaveisliams prostatos hiperplazija randama vienodai dažnai – 73,5% ir

76,1%. Žinoma, čia irgi yra įdomių niuansų - padėjusi prostata 6–10 metų amžiaus grupėje mišrūnams šunims rasta daug dažniau nei grynaveisliams (Mažiausias prostatos indeksas nustatytas dobermanų bei rotveilerių veislės šunų). Seniausių šunų grupėje padidėjusi prostata daug rečiau diagnozuota mišrūnams (didžiausias prostatos indeksas rastas škotų aviganių veislės šunų tarpe) (3).

Lėtiniu inkstų nepakankamumu Lietuvoje 2000 m. dažniausiai sirgo mišrūnai – 50 proc. visų šunų. LIN neretai serga bulterjerai ir įvairūs spanieliai. Inkstų ligomis linkusių sirgti šunų grupei nepriskiriami vokiečių aviganiai ir rotveileriai. Rotveileriai serga mažiausiai – nuo 0% iki 16,7% visų LIN sirgusių šunų. 2001–2004 m. didžiausias šunų sergamumas LIN nustatytas grupėje „kitos veislės“ – 47,5–77,8%. Mišrūnų sergamumas svyravo nuo 11,1% iki 22,5%, rotveilerių ir vokiečių aviganių – nuo 0% iki 16,7% ir nuo 0% iki 22,5%). Visuomenėje vyraujančią nuomonę, kad mišrūnai atsparesni daugeliui ligų, šiuo atveju galima laikyti teisinga (tiesa, griežtai teigti, kad LIN susergama dėl paveldimos inkstų patologijos, negalima. Ligos atsiradimo priežastis gali būti ir įvairūs infekciniai bei invaziniai susirgimai, kitų organų ir sistemų patologijos bei autoimuniniai susirgimai). Literatūros šaltiniai teigia, kad dauguma inkstų patologijų, lemiančių LIN sindromo atsiradimą, yra paveldimos, o paveldimomis ligomis, kaip žinia, daug dažniau serga grynaveisliai šunys. Literatūros duomenimis, juvenalinėmis renalinėmis ir kitomis paveldimomis inkstų ligomis serga daugiau kaip 30 šunų veislių. Inkstų displazija būdinga 22 veislių šunims: Erdeilio terjerams, Aliaskos malamutams, bigliams, Bedlingtono terjerams, bokseriams, buldogams, čiau čiau, auksaspalviams retriveriams, dogams, didiesiems Pirėnų šunims, airių vilkogaudžiams, kishondams, karaliaus Čarlzo spanieliams, lasos apsams, nykštukiniams šnauceriams, bobteilams, pekinams, ši–cu, kviečiaspalviams švelniaplaukiams terjerams, vidutiniesiems pudeliams, švedų fokshundams ir Jorkšyro terjerams. Inkstų policistoze linkę sirgti bigliai, Kerno terjerai, nykštukiniai pudeliai. Fankoni primenantis sindromas pasitaiko basendži veislės šunims, nykštukiniams šnauceriams, Norvegijos elkhundams, Šetlando aviganiams. Glomerulopatija linkę sirgti bulterjerai, kokerspanieliai, koli, dobermanų pinčeriai, niūfaundlendai, samojedai. Vienpusė agenezė pasitaiko bigliams, dobermanams, pekinms, Šetlando aviganiams. Šarpėjams būdinga amiloidozė, Norvegijos elkhundams – tubulointersticinė nefropatija, Šetlando aviganiams – medulinė cistinė liga, Velso korgiams – teliangiektazija. Yra duomenų, kad juvenaline renaline liga gali sirgti Labradoro retriverių veislių šuniukai, o paveldima inkstų displazija – anglų seteriai (4).

Širdies vožtuvai dažniau būna pakitę kokerspanielių, bolonių, bulterjerų, dogų, pekinų, prancūzų buldogų, pudelių, senbernarų, šarpėjų, taksų ir mišrūnų (5).

Mišrūnai dažniau serga maru negu grynaveisliai šunys – jie sudaro 54 proc. visų maro atvejų. Greičiausiai taip yra todėl, kad mišrūnai rečiau skiepijami ir dažniau bėgioja palaidi (7).

Išvada: tikroji tiesa taip ir liko slypėti kažkur anapus – remiantis įvairių tyrimų duomenimis ir vertinant juos iš įvairių pozicijų, galima peštis iki pamėlynavimo. Mišrūnai rečiau serga paveldimomis ligomis, neretai būna ilgaamžiškesni ir lengviau pakelia tam tikrus susirgimus. Kad veisliniai atrodo silpnesnės sveikatos, gali susidaryti įspūdis dėl to, jog jie žymiai dažniau lankosi pas veterinarus (ne tik paskutinėje ligos stadijoje). Šiaip ar taip, didžiausia tikimybė nusvilti yra ne įsigyjant visišką dvarniuką ar tikrą veislinį šunį, o „grynaveislį be dokumentų“. Tiesa, veislinio šuns ligų tikimybė didėja, perkant retesnės veislės šunį, kuomet poruojami giminiškai artimesni gyvūnai (mišrūnų atveju mažesnė tikimybė, kad abu tėvai turės tuos pačius tam tikrą paveldimą ligą sąlygojančius genus).

Daugiau:

  1. Šunų klubo sąnario displazija, Juozas Kvalkauskas, Veterinarija ir zootechnika, 2004, T. 28 (50).
  2. 2. ŠUNŲ TREČIOJO VOKO IŠSIVERTUSIOS LIAUKOS GYDYMO METODŲ PATIKIMUMAS, Evaldas Diržinauskas, Algis Noreika, VETERINARIJA IR ZOOTECHNIKA. T. 34 (56). 2006.
  3. PROSTATOS HIPERPLAZIJOS RYŠYS SU ŠUNS AMŽIUMI IR VEISLE, Nomeda Juodžiukynienė, Albina Baniulienė, VETERINARIJA IR ZOOTECHNIKA. T. 32 (54). 2005.
  4. AMŽIAUS, VEISLĖS IR LYTIES ĮTAKA ŠUNŲ LĖTINIAM INKSTŲ NEPAKANKAMUMUI, Aidas Grigonis, Vidmantas Lasys ir kt., VETERINARIJA IR ZOOTECHNIKA. T. 31 (53). 2005
  5. ŠUNŲ ENDOKARDIOZĖS PATOMORFOLOGIJA, Petras Mačiulskis, Albina Mlečkienė, VETERINARIJA IR ZOOTECHNIKA. T. 5 (27). 1998
  6. PARVOVIRUSINIS ŠUNŲ ENTERITAS IR VEIKSNIAI, TURINTYS ĮTAKOS ŠUNŲ SERGAMUMUI ŠIA INFEKCIJA, Aidas Grigonis, Vytautas Mačijauskas, Gintaras Zamokas, VETERINARIJA IR ZOOTECHNIKA. T. 18(40). 2002
  7. Canine distemper: epidemiological findings of 250 cases, Cinomose: achados epidemiológicos de 250 casos, Selwyn Arlington HEADLEY1; Dominguita Lühers GRAĒA
  8. B.N. Bonnett, A. Egenvall, P. Olson, . Hedhammar, Mortality in Swedish dogs: rates and causes of death in various breeds, The Veterinary Record, 12/7/1997
  9. P.D. McGreevy & W.F. Nicholas, Some Practical Solutions to Welfare Problems in Pedigree Dog Breeding, Animal Welfare, 1999, Vol 8
  10. A. Egenvall, B.N. Bonnett, P. Olson, . Hedhammar,Gender, age, breed and distribution of morbidity and mortality in insured dogs in Sweden during 1995 and 1996, The Veterinary Record, 29/4/2000
  11. R. Beythien, Tierarten- und Hunderassenverteilung, Erkrankungshufigkeit und prophylaktische Manahmen bei den hufigsten Hunderassen am Beispiel einer Tierarztpraxis in Bielefeld in den Jahren 1983-1985 und 1990-1992, 1998, Diss., Tierrztl. Hochschule Hannover
  12. A. R. Michell, Longevity of British breeds of dog and its relationship with sex, size, cardiovascular variables and disease, Vet. Rec., 27 Nov. 1999
  13. G.J. Patronek, D.J. Walters, L.T. Glickman, Comparative Longevity of Pet Dogs and Humans: Implications for Gerontology Research, J. Geront., BIOLOGICAL SCIENCES, 1997, Vol 52A,No.3
  14. H.F. Proschofsky et al, Mortality of purebred and mixed breed dogs in Denmark, Preventive Veterinary Medicine, 2003, 58
  15. http://www.vu-wien.ac.at/i122/files/Mongrels.htm

Rodyk draugams