BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kangalas

Turkija – kraštas, nuo seno garsėjantis savitomis tradicijomis, pasauliui suteikęs įstabius kilimus, Angoros vilną ir senovinius, industrializacijos nesugadintus šunis. Kangalas, karabašas (kara = juodas, bas = galva), Kangal Köpegi, Sivas Kangal Köpegi.… visi šie pavadinimai reiškia tą patį – gyvūnus, kurie neišveisti selekcininkų, specialiai kryžminant veisles, gyvūnus, kurie neišsirutuliojo laikantis raštiško standarto, gyvūnus, kurie nedalyvaudavo parodose, gyvūnus, kurie neturėjo atrodyti mieli ar žvitrūs, gyvūnus, kurie niekada nebuvo ir nebus madingais numylėtiniais, gyvūnus, kurie nėra atgyvenę šunys kaip airių vilkogaudžiai ar buldogai, šiais laikais nebegalintys dirbti pagal paskirtį… Tai – Turkijos piemenų šunys, dirbantys ligi šių dienų, dideli ir stiprūs milžinai, kuriems pavyko prasiskinti kelią į sunkiai besiverčiančių kaimo žmonių širdis. Neišniekinti parodų, senoviniai ir darbiniai, šimtmečius sunkiomis sąlygomis žengę su žmogumi paskui avių bandas ir aršiai gynę jas nuo grobuonių, visada dideli, blyškiai gelsvi ar pilkšvi tamsiu snukiu šunys – kangalai, dar žinomi kaip Turkijos aviganiai.

Turkijoje vietiniai šunys skirstomi į dvi grupes - av kopegi – medžioklinius - ir ćoban Kopegi – piemenų šunis. Nors Turkija ir yra šv. Huberto skalikų protėvių gimtinė (o šių skalikų kraujo turi dauguma dabartinių medžioklinių skalikų bei kraujasekių), tačiau vienintelė šiais laikais gyvuojanti turkų medžioklių veislė yra Tazi (tazai) – elegantiški kurtai, panašūs į arabų salug (salukius), pasižymintys tuo, kad žvėrį aptinka pagal pėdsakus, o tik tada pradeda jį vytis (paprastai kurtai „dirba“ tik akimis, ne uosle).


tazas

ćoban Kopegi buvo naudojami tam, kad saugotų avis nuo grobuonių ir vagių. Didžiojoje Turkijos dalyje tai – kaimo šunys. Nors jie auginami dėl darbinių savybių, šalyje yra tokių sričių, kuriose šie šunys šimtmečius
veisiami išlaikant grynakraujes linijas. Tarkim, kangalai, kilę iš ankstyvųjų mastifų, galutinai susiformavo Kangalo rajone Turkijoje. Dar ir dabar nuvykę į Sivaso sritį ir pakeliavę po Kangalo miestą supančius kaimus, pamatysite daugybę privačių ir valstybinių veislynų, kurie rūpinasi veislės veisimu ir išsaugojimu. Nemažai natūralių dirbančių kangalų galima pamatyti didelėje srityje, esančioje Stambulo ir Ankaros rytuose.

Kadangi Sivaso kraštas yra natūraliai izoliuotas, jame gyvenantys šunys nesikryžmino su kitų vietų šunimis, tad tapo stebėtinai panašios išvaizdos, charakterio bei elgesio. Nors šiuos šunis ir augino pasiturinti Kangal Agos šeima, dauguma karabašų auginti ir veisti kaimiečių. Šių šunų augintojai didžiavosi šunų gebėjimu saugoti avių bei ožių bandas nuo vilkų, lokių ir šakalų.

Kadangi kangalų protėviai – senoviniai molosai, norint suprasti šią veislę, būtina suprasti protėvių paveldą. Daugelis mokslininkų mano, kad pirmieji mastifų protėviai pasirodė Azijoje, o artimiausias jų palikuonis – Tibeto mastifas. Kiti teigia, kad mastifų tėvynė – Asirija. Dar kiti teigia, kad skirtingos mastifų veislės vystėsi skirtingose vietovėse panašiu metu, greičiausiai dėl to, kad įvairiose vietose atsirado panašus didelių apsauginių šunų poreikis. Visi sutaria tik dėl to, kad kangalas – senovinių rytietiškų mastifų palikuonis. Skirtingai nuo daugelio šiuolaikinių mastifų, kangalo proporcijos nėra perdėtos – tai dirbantis šuo, turintis tik tai, ko reikia ir šias savybes jis išlaikė šimtmečius.

Daugelyje kraštų gyvulius lydintys šunys turėdavo su banda praleisti daug laiko ir retai matydavo žmones, neretai jie ilgus laikotarpius praleisdavo savarankiškai. Tuo tarpu Turkijoje piemenys visada būna kartu su banda – ir šunimis. Žiemą šunys ir avys gyvena kaime, pašiūrėse šalia šeimininkų bei jų šeimų. Kangalai visuomet buvo su žmonėmis.

Šiais laikais kelionė į kangalų kilmės vietas primintų kelionę atgal laiku. Kaimo žmonės vis dar gyvena paprastai, augina gyvulius, o pagrindinis jų maisto šaltinis – avys. Be to, šie kaimiečiai yra nepaprastai draugiški – jų svetingumas legendinis. Patys gyvendami varganai, jie stengsis kuo puikiau pavaišinti svečią. Vienintelis dalykas, ko Sivaso kaimietis neparduos už jokią kainą – tai kangalas. Nuo kangalo priklauso paprasto avių augintojo gyvenimas.

Kartais gali pasirodyti, kad dėl musulmoniškos religijos turkai šunis niekina ir regi juos tik kaip vergus ar prekes, tačiau kangalams tas negresia – dauguma kaimiečių jais be galo didžiuojasi ir demonstruoja stebėtiną meilumą. Kai kurie šunys gyvena namuose drauge su žmonėmis. Nors šunys gyvena varganai, neturi gero specialaus ėdalo, o apie profesionalią veterinaro pagalbą galima tik pasvajoti, kangalus kaimiečiai gerbia, be to, ir patys augintiniai dėl tokių sąlygų išaugo ne lepūnėliai.

Dauguma turkų kangalus su pasididžiavimu vadina nacionaline veisle ir valstybinės reikšmės turtu, Turkijos vyriausybinės bei akademinės įstaigos valdo ir prižiūri kangalų veislynus. Vietiniai gyventojai, net nedaug nusimanantys apie šunis, be galo didžiuojasi ćoban Kopegi. Šių šunų buvo galima pamatyti ant Turkijos pašto ženklų ar monetų. Grynaveislių turkiškų kangalų eksportas griežtai kontroliuojamas. Atsakingi selekcininkai šunis parduoda tik tiems žmonėms, kurie jau turėjo kokios nors patirties su veisle ir supranta,
kaip svarbu tinkamai veisti šiuos retus šunis, atsižvelgiant į sveikatą, charakterį bei grynakraujiškumą. Panašiai turkai saugo ir kitas vertinamas gyvūnų veisles – Ankaros (Angoros) ožius bei Furgono kates.

Nors kangalų Turkijoje galima įsigyti, vietiniai žmonės aiškina, kad, atvykus užsieniečiams, patys geriausi
šunys arba gano avis, arba… būna paslepiami nuo smalsių (ir godžių) europietiškų ir amerikietiškų akyčių. Tikras turkas su tikru kangalu nukeliaus didelį atstumą, kad tik galėtų jį suporuoti su gera kale.

Tėvynėje pagrindinis kangalų racionas yra atliekos ir miežinė košė, kartais pagardinta pienu ar jogurtu. Retkarčiais šuo gauna ir kokį kiaušinį. Taip pat kangalai gauna daug pasenusios duonos, žalių kaulų ir tai, ką sugeba išsirausti iš atliekų – kiaušinių lukštų, troškinių liekanų, mėsos atliekų, paskerstų avių organų. Greiti ir jauni šunys susimedžioja paukščių ar smulkų žinduolių. Daugelis žmonių gyvena vargingai, tad jų šunys puikiai jaučiasi ėsdami tokį maistą, tačiau susigundžiusiems kangalus maitinti tradiciškai, reikia įsidėmėti, kad tėvynėje jie labai greitai pasensta. Norint turėti sveiką ilgaamžį šunį, jį reikia maitinti geriau.

amerikietiškas kangalas

Turkijoje ir JAV jie vis dar dirba savo natūralų darbą – saugo bandas, dažniausiai mažuose ūkiuose. Anglijoje
pirmieji karabašai pasirodė 1965 metais, juos įvežė Charmian Steele (lūdna, tačiau daug skirtingo tipo šunų buvo importuojama, veisiama ir jie visi vadinti Anatolijos karabašais, galų gale 1983 metais Anglijoje Anatolijos aviganiai atsiskyrė nuo kangalų). Į JAV jie pateko 1950 metais (o kai 1968 metais vienas JAV pareigūnas, Robert Ballard, namo grįžo su dviem šunimis, turbūt iš pat pradžių net netikėjo, kad 1970
metais jie bus pavadinti Anatolijos aviganiais), o
kangalai – 1985 metais. FCI jie nepripažinti. Už Turkijos ribų bene daugiausiai kangalų veisimu ir registracija rūpinasi amerikiečių UKC (šio klubo jie pripažinti 1998
metais). Kangalus aktyviai registruoja ir australai, kažką šioje srityje daro britai.

Kartais užsieniečiai maišo kangalus ir Anatolijos aviganius - dauguma mano, kad tai viena ir ta pati veislė. Vis dėlto kangalas ir Anatolijos aviganis – dvi skirtingos veislės. Kangalai nuo Anatolijos aviganių skiriasi prisitaikymo ir elgsenos savybėmis. Pvz., tuo, kad kangalai yra labiau prisirišę prie žmogaus ir mažiau loja, taip pat Anatolijos aviganiai gali būti įvairesnių spalvų ir jiems nebūtina snukio kaukė. Be to, nuo kitų turkų veislių kangalai skiriasi ir tuo, kad jie vizualiai panašesni į mastifus, turi didesnius pagurklius, tvirtesnius žandikaulius ir didesnius dantis.

Yra dar viena bėda, kalbant apie Anatolijos aviganius ir kangalus – kartais, kad atrodytų, jog kangalų yra daugiau ir juos galų gale pripažintų FCI, Anatolijos aviganiai pavadinami kangalais. Be to, retkarčiais importuotiems kangalams „išplaukia“ netinkama kailio spalva ar struktūra – taip yra dėl to, kad kartais bandant priskirti vietiniam šuniui veislę, atsižvelgiama tik į išvaizdos savybes – Turkijoje buvo tokių kuriozų, kad vienas tos pačios vados šuniukas tapo kangalu, o kitas – Anatolijos aviganiu.

lman Kurt Kopegi - Vokietijos Vilko šuo (įvežtinių veislių, šiuo atveju vokiečių aviganio, ir vietinių šunų kryžminimo rezultatas. Dauguma jų niekam netinkami ir gyvena kaip parijai)

Kita ćoban Kopegi veislė – akbas, daugiausia paplitę centrinėje Turkijoje. Jie nelabai agresyvūs žmonėms, tačiau itin nuožmūs su grobuonimis. Tipiškas veislės atstovas būna nukirptomis (ir po kovų apdraskytomis) ausimis, jam užmautas antkaklis su spygliais ir dar ant kaklo parišta skarelė – apsauga nuo sužeidimų. Spygliuotas antkaklis neleidžia plėšrūnams įsikabinti į šuns kaklą. Nukirptos ausys apsaugo nuo kraujo praradimo kovos metu (beje, tokia pačia „amunicija“ dabinasi ir kangalai). Grynakraujų akbašų likę labai nedaug – dėl to, kad juos pradėta kryžminti su kangalais ir vokiečių aviganiais. Vakarietiškų veislių įpylimas daro žalą visoms ćoban Kopegi – mūsiškiai aviganiai gyvulius gano, naudodamiesi stipriu grobio persekiojimo instinktu, tuo tarpu turkų piemenų šunys gyvulius labiau saugo, o ne varinėja.

akbašas

Šiaurrytinėje Turkijoje ir palei Rusijos sieną galima pamatyti kresnų ilgakailių Karso šunų, kurie panašūs į Kaukazo aviganius. Taip pat po visą Turkiją bastosi benamiai šunys ir mišrūnai, kuruos kartais užsieniečiai pavadina Anatolijos aviganiais ir net parsitempia namo veisimui.

Kangalas yra didelis, kaulingas šuo. Tinkamai sudėtas jis bus truputį ilgesnis už savo ūgį ties ketera. Priekinės kojos sudaro maždaug pusę šuns ūgio ties ketera. Tipiškai riesta uodega baigia formuoti savitą siluetą. Kangalas yra darbinis šuo, tad visuomet turi būti su gerai išvystytais raumenimis.

Patinų ūgis 76 – 81 cm (kitais duomenimis, 77 – 86 cm), kalių – 71 – 79 cm (kitais duomenimis, 72 – 77 cm). Šunys sveria 50 – 66 kg, kalės 41 – 54 kg. Dažniausiai patinai būna didesni ir sunkesni, negu kalės, tačiau galima pamatyti nepaprastai didelių abiejų lyčių atstovų. 

show kangalas

Galva didelė (tačiau proporcinga šuns dydžiui), vidutinio pločio, ne siaura. Žiūrint iš viršaus, kaukolė šiek tiek siaurėja snukio link, o snukis tuo pačiu siaurėja nosies kryptimi. Snukio ir kaukolės ilgių santykis 2:3. Kaukolė plati tarp ausų, šiek teik kupolo formos, negali būti pernelyg plokščia ar siaura. Kaukolės pločio ir ilgio santykis 3:5. nuo kaukolės vidurio yra maža vaga, kuri platėja į snukio pagrindą. Žandikauliai gerai išvystyti. Perėjimas iš kaktos į snukį ryškus, bet ne staigus.

Snukis vidutiniškai smailus. Lūpos prigludusios, juodas. Dantys dideli, balti, žirklių ar replių sukandimo. Nosis didelė ir juoda, jokiu būdu ne kepenų ar šokolado spalvos. Akys vidutinio dydžio, šiek tiek
apskritos, spalva nuo tamsiai rudos iki gintarinės. Vokai juodi. Akys negali būti blyškiai geltonos.

Ausys nukarusios, vidutinio dydžio, trikampės, užapvalintais galais. Turkijoje daugeliui šunų ausys kerpamos. Pagal UKC standartą, jei šuo kirptomis ausimis importuotas iš Turkijos, parodoje jis nebaudžiamas, tačiau jei JAV veistas šuo turi kirptas ausis, jis diskvalifikuojamas.

Kaklas galingas ir raumeningas, vidutinio ilgio, gana storas, su nedideliu pagurkliu.

Priekinių galūnių pečiai su gerai išvystytais raumenimis. Priekinės kojos ilgos, kaulingos. Užpakalinės kojos, žiūrint iš užpakalio, statomos lygiagrečiai. Pėdos apvalios ar ovalios, pirštai gali būti plėvėti. Priekinių kojų pėdos šiek teik didesnės už užpakalinių. Nagai buki, juodi, balti ar abiejų spalvų.

Uodega nekerpama. Pagrinde ji stora, į galą smailėja. Uodegos kailis tankesnis negu kūno.

Kailis vidutinio ilgio, ganėtinai tankus, su pavilne. Kailis negali būti nei banguotas, nei pūkuotas. Šaltu metų
laiku kailis tankus, pavilnė ir pagrindinis kailis vienodo ilgio. Šiltuoju metų laiku didžioji dalis poplaukio šeriasi, lieka trumpas ir ne toks tankus kailis. Pagrindinis kailis šiurkštus, vilna – minkšta, tanki, kartais pilkos spalvos. Kaklo, pečių ir uodegos plaukai ilgesni, negu kūno. Snukio, galvos ir ausų kailis trumpesnis.

Kangalo spalva – svarbi savybė. Turkijoje nestandartinė spalva ar kailio struktūra rodo, kad šuo nėra grynaveislis. Tikras kangalas visada bus vienspalvis, nuo lengvo pilkšvai rudo ar blyškaus aukso iki plieninio pilkumo. Visą snukį apima ar net tęsiasi virš galvos juoda kaukė. Ausys visada juodos. Baltymės leidžiamos tik ant kojų (iki dilbio), krūtinės ląstos (nuo mažo taškelio iki siauros juostos po krūtinės ląsta) ir
smakro (mažas baltas taškelis). Vertinant šunis, nebaudžiama už randus bei kitus sužalojimus, kurie atsiranda jų darbo metu.

Judėdamas kangalas spinduliuoja veislei būdingą jėga ir judrumą.

Geriausiai karabašą apibūdina šie žodžiai: greitis, jėga, ištikimybė ir drąsa. Kangalas vertinamas už švelnų
charakterį su savais ir gebėjimą aršiai kovoti su priešais. Tai – labai natūrali veislė. Tipiškas kangalas pirmų pirmiausias yra šuo - saugotojas, jis budrus, visuomet pasiryžęs ginti su juo gyvenančius naminius gyvūnus bei žmones. Labai ištikimas ir meilus savo šeimai. Turi instinktyvų nepasitikėjimą šunimis. Kadangi neretai sprendimus turėdavo priimti patys, kangalai pasižymi dideliu savarankiškumu. Kangalo pagarbą pelno tik žmogus, kuri žino ko nori ir yra asmenybė.

Kaip ir visi molosai, kangalas pasižymi stebėtina ramybe ir nereiškia agresijos be priežasties. Daugeliui toks
šuo gali pasirodyti netgi abejingas, tačiau iš tiesų jis visą laiką atidžiai stebi aplinką. Nepažįstamais žmonėmis nepasitiki, tačiau gerai socializuoti šunys nebūna agresyvūs žmonėms ir ypač myli vaikus. Vis dėl to erzinti kangalo nereikėtų – įpykdytas jis būna itin drąsus, ryžtingas ir pavojingas. Kadangi tai natūrali veislė, kangalas nėra sugadintas ir visada žino, ką daro – jį sunku išvesti iš pusiausvyros ir jis niekada nesikandžios isteriškai ar iš baimės.

Nors ir labai dideli, kangalai jautriai reaguoja į šeimininkų barimą. Juos galima sutramdyti vien žodžiais. Aišku, tai lemia ne tik veislės intelektas, bet ir dresūra. Gerose rankose kangalas bus nuostabus šuo. Kangalą lengva dresuoti, jis labai protingas, tačiau tuo pačiu ir labai jautrus šuo. Dauguma kangalų savininkų teigia, kad jie neleidžia savo šunims stebėti, kaip jie atlieka tokius dalykus, kurių nenori, kad šuo stebėtų ir kopijuotų, pvz., atrakina ar užrakina duris, nes šie šunys labai lengvai vien stebėdami išmoksta padaryti tą patį.

Tai geri sargai, bet kaip patruliai geresni vokiečių aviganiai ar dobermanai – svarbiausia kangalo savybė yra apsauga, o ne nusikaltėlių gaudymas. Kangalai nėra tokie pikti, kaip specialiai išveistų sarginių šunų veislės, tad jie tinkami tiems namams, kuriuose gyvena mažų vaikų ar dažnai būna lankytojų.

Daugelis žmonių vertina kangalus (kaip ir akbašus, Kaukazo aviganius, Centrinės Azijos aviganius) kaip puikius apsauginius šunis. Jie ypač vertingi tokiose situacijose, kuomet šeimininką užpuola kitas asmuo su šunimi – šio tipo šunys yra pajėgūs įveikti ir šunį, ir užpuoliką.

Kad ir kaip ten bebūtų, vis dėlto kangalai – geriausi galvijų sargai. Dauguma asmenų, daugybę metų dirbančių su gyvuliais ir bandašuniais, teigia, kad geresnių apsauginių už kangalus jie nėra matę, ypač kalbant apie gyvulių saugojimą nuo didelių plėšrūnų – pumų ar lokių. Turkai teigia, kad kangalas – bene vienintelis šuo, galintis užmušti vilką. Be to, šie šunys turi natūralų instinktą tapti bandos dalimi. Su gyvuliais, pvz., avimis, jie elgiasi stebėtinai ramiai ir pagarbiai, toleruoja dūkstančius ėriukus, padeda gimdyti bei prižiūrėti ką tik gimusius gyvūnėlius. Dieną, kuomet karšta, kangalas guli ir stebi bandą tokioje vietoje, iš kurios gali matyti visus gyvulius. Naktį jis bėgioja aplink ir saugo juos nuo užpuolikų.

Kangalas netinkamas šuo butui. Jam būtina turėti daug veiklos – tiek fizinės, tik protinės. Gyvena 12 – 15 metų, vieną vadą dažniausiai sudaro 5 – 10 šuniukų.

Norint auginti kangalą, reikia įsisąmoninti, kad tai – milžiniškas šuo. Ir labai šoklus – teritorija, kurioje gyvena toks gyvūnas, turi būti aptverta iš tiesų aukšta tvora ir dar prie jos negali būti tokių objektų, nuo kurių atsispyręs šuo įveiks aptvarą. Nuo pat įsigijimo akimirkos kangalą būtina socializuoti, auklėti ir dresuoti. Šiam šuniui būtina aktyvi fizinė ir protinė veikla – juk tai darbo šuo. Ypač aktyvūs būna jauni šunys. Jauni kangalai labai šauniai ir lengvai gali draskyti vairius daiktus – jų stiprūs žandikauliai ir tokius žaislus, prie kurių kitas šuo praleistų savaites, kangalas įveiks per valandą.

Norinčiam Lietuvoje įsigyti kangalą, teks apsišarvuoti kantrybe. Atrodo, kad mūsuose šiuo metu turime tik vieną grynaveislę kalę. Tikras kangalas bus brangus ne tik dėl aukštos kainos, bet ir dėl importo, reikalingų tyrimų, be to, norint auginti tokį šunį mūsų krašte, reikalingas specialus leidimas – tas pats, dėl kurio dažniausiai diskutuoja amerikiečių Stafordšyro terjerų augintojai. Tiesa, daugelio valstybių, kuriose priimti „antišuniniai“ įstatymai, šunininkai negali suprasti, kodėl kangalai priskiriami agresyviems ar koviniams šunims.

Žinoma, kartais kangalai dalyvauja kovose, tačiau jie nėra ta veislė, kurios vienas iš pagrindinių tikslų buvo kovoti ir jie nebuvo veisiami dėl bruožų, skirtų pjautis su kitais šunimis, nors šiuo metu Rytuose galima sutikti kovinių linijų kangalų.

Dar apie kangalus (ir mūsų krašte gyvenančią kalytę Ceylin) lietuvių kalba www.coban-kopegi.com

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »