BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ką veiksime 2012 12 21

Moderni folkloro forma, kurią sudaro abejotinos kilmės istorijos, vadinama miesto legendomis. Tai gali būti smagūs pasakojimai, tikrovės iškraipymai, dezinformacija ir t.t. – istorijos apie žiaurius nusikaltimus, užterštus maisto produktus ar kitas situacijas, kurios didelei daliai žmonių gali padaryti kokią nors įtaką – ant kai kurių istorijų „pasimauna“ netgi naujienų agentūros, mokyklų pareigūnai ar policijos padaliniai. Pirmą kartą šį terminą „išgirdau“ iš Koji Suzuki, paskutinį – užmetusi akį į kažkokį straipsnį apie 2012 metus. Nereikia stebėtis žmonių naivumu ir patiklumu kalbant apie tą pasaulio pabaigą – juk yra daugybė miesto legendų, kuriomis tiki masės, aišku, iš tam tikros pusės žvelgiant, pagal tikėjimo įvairiais niekais mastą mes pažengėm ne ką toliau nuo daugelio niekinamų viduramžių tamsuolių, bet šį kartą ieškosim ne psichologinių pasaulio pabaigos laukimo priežasčių – šis darbas bus apie patį reiškinį ir jo kūrėjus. Kodėl 2012 metai taip visus gąsdina?

Apie 2012

Galimų pasaulio pabaigos variantų yra itin daug. Vieni jų realesni ir anksčiau ar vėliau tikėtini, o skaitant apie kitus, atrodo, kad jų laukiantys visiškai susipykę su protu. Žmonės tikisi įvairių dalykų - visuotinės pandemijos, superugnikalnio išsiveržimo, žudančio kosminės radiacijos pokyčio, stambaus asteroido trinktelėjimo Žemėn, galingų uraganų siautėjimo, staigus klimato pokyčio, juodosios skylės sukūrimo Žemėje (vykdant įvairius keistus eksperimentus), gamtinio kurio atsargų išsekimo, branduolinio karo ar šiaip kokio karo, ateivių invazijos, galų gale prasidėsiančio Paskutinio Teismo festivalio, Armagedono – kovos tarp Dievo ir Šėtono, taip toliau ir panašiai… Pats 2012 metų fenomenas apima daug įvairių eschatologinių (tokios mistinės likimo teorijos, jomis paremta ir krikščionybė; paprastai suaktyvėja įvairių krizių metu) įsitikinimų, kurie teigia, kad tų metų gruodžio 21 dieną įvyks kokie nors kataklizminiai bei pasaulio tvarką visiškai pakeisiantys reiškiniai. Ši teorija paremta Majų kalendoriumi, kuris savo 5125 metų ciklą baigia būtent tuo metu.

Decentralizuotas Vakarų judėjimas, siekiantis „Universaliosios Tiesos ir aukščiausio individualiojo žmogiškojo potencialo“ – New Age – aiškina, panašiu metu įvyks visokios teigiamos transformacijos ir jau 2012 gegužę prasidės nauja era. Dauguma kitų tikėjimų, holivudų bei įvairių šarlatanų atstovų ne tokie optimistiški ir grasina pasaulio pabaiga bei įvairiomis kvapą gniaužiančiomis katastrofomis, liepia pirkti su tuo susijusias knygas, DVD ar išišimus.

2012 metų pasaulio pabaigos scenarijai keičiasi nuo baisingosios Nibiru atsitrenkimo Žemę (rašiau apie tai čia, tik, atleiskit, šaltinių nepateikiau, kaip ir čia nepateiksiu, ba nepamenu visų, bet tarp jų aišku daug įvairių NASA, mokslo, istorikų ir skeptikų nuomonių, tad pasaulio pabaigos fanatikams tai turėtų nepatikti) iki juodosios skylės, kuri suris mus su visa mūsų netobulybe ar Saulės aktyvumo padidėjimo, kas tikrai prognozuojama artimiausiu metu, tik ne tokiais baisingais mastais, kaip sklando gandai.

Savaime suprantama, įvairių sričių mokslininkai, ypač tie, kurie tyrinėja senovės majų kultūrą, atmeta tą idėją, kad pasaulio pabaiga įvyks 2012 metais. Jie teigia, kad pranašysčių apie įvairias artėjančias nelaimes nėra nė viename žinomame majų pasakojime. Mokslininkai sako, kad ilgojo periodo kalendoriaus „pabaiga“ 2012 metais iškreipia visą majų istoriją. Šiuolaikiniai majai, apskritai, tai datai beveik neteikia reikšmės. Galbūt bent kai kuriuos žmones nuraminti turėtų ir tai, jog apie pasaulio pabaigą 2012 metais skeptiškai atsiliepia ne tik mokslininkai, bet ir „mistiškesnių sričių“ atstovai. Vyriausioji mūsų šalies ragana Vilija Lobačiuvienė įsitikinusi, kad pasaulio pabaiga minimu laikotarpiu – nereali, pasak jos, „šitos kalbos bei panika skleidžiamos siekiant tam tikrų tikslų ar norint nukreipti dėmesį nuo kur kas svarbesnių mūsų panosėje vykstančių dalykų. Žmones įtikinti nelabai sunku, juolab kai kalbama apie blogus dalykus“. Astrologė Palmira Kelertienė kalbas apie artėjančią pasaulio pabaigą taip pat laiko visiškais pramanais.

Dauguma astronomų ir mokslininkų atmeta apokalipsės prognozes vien dėl to, kad numatomi „renginiai“ neįmanomi pagal astronominius stebėjimus arba iš „pabaigistų“ šaltinių gautos visiškai nepagrįstos hipotezės. NASA šią baimę lygina su 1990 m. pabaigoje kilusia „2000 metų baime“ – daug kas pamena, kad dalis visuomenės su nerimu lauko „nulinių“ Naujųjų metų. Prie panikos plitimo aktyviai prisideda fantastinio filmo „2012“ platintojai, tyčia kurdami fiktyvias pseudomokslines svetaines ir ragindami žmones ieškotis informacijos apie šį įvykį internete. Kalbant apie 2012 metus, tai ne paskutinė majų paminėta diena – viename dokumente yra užuomina apie 4772 metus, taigi, atrodo, jie tikrai nesitikėjo, kad po mūsų laukiamos datos pasaulis bus sunaikintas.

2009 metų birželį jau buvo žinoma apie daugiau kaip 175 knygas apie 2012 metų pasaulio pabaigą, parduodamas Amazon.com tinklapyje. Savaime suprantama, daugybė naivuolių jas perka, savaime suprantama, dėl to vėlgi pasiteisina ta mintis, kad „99 kvailiai ir vienas šarlatanas“. Apie didesnio ar mažesnio masto masines psichozes gali priminti knygos „5/5/2000: Ice, The Ultimate Disaster” istorija - kažkada tai buvo hitas, dabar (kai jau praėjo knygoje aprašytos pasaulio pabaigos laikotarpis) tą knygą (kaip „istorinį paminklą“) galima įsigyti pusvelčiui.

Turbūt kad pirmasis majų kalendorių aprašė bei galimą pasaulio pabaigą paskaičiavo G. Morley. 1957 metas majų tyrinėtojas astronomas Maud Wocester Makemson rašė, kad Ilgojo periodo baigtis majams turėjo būti labai reikšminga. 1966 m. archeologo, antropologo Michael D. Coe knygoje „The Maya“ rašoma, kad 2011 m. gruodžio 24 d. (vėliau data pakeista į 2012 m. gruodžio 23 d.) gali įvykti pasaulio pabaiga. Šia data spekuliuoti ėmė Frank Water, romantiškas ir spekuliatyvus autorius, 1975 metais (remdamasis astrologinėmis schemomis bei hopių (tokia indėnų gentis) pranašystėmis) ta tema sukūręs trumpą skyrelį savo knygoje „Mexico Mystique“. Jis prilygino 13-to baktuno (apie bakuną kiek vėliau, įsidėmėkit šį žodį) ciklą penkioms legendinėms epochoms, kurių kiekviena baigiasi pasaulio sunaikinimu ir po to vėlgi atgimimu, nors šiame reikale nėra jokios majų tradicijos. F. Water manė, kad didžiojo ciklo pabaiga (katastrofiškas žemės drebėjimas) įvyks 2011 m. kūčių vakarą. 1988 metais antropologas Muno S. Edmonsin pridėjo, jog keistas dalykas tas, kad majai „padarė“ teisingus skaičiavimus prognozuodami saulėgrįžos datą ateityje.

Didelį susidomėjimą sukėlė 1987 m. knyga „In The Mayan Factor: Path Beyond Technology“. Jos autorius José Argüelles žinomas kaip artistas, poetas ir mistikas istorikas (supraskit – svajotojas ir fantazuotojas). Jis pareiškė, kad 13-tasis baktuno periodas susijęs su nežymiu „spinduliavimu“ iš Paukščių tako centro. Pasak jo, majai žinojo, kad šiuo metu esame to švytėjimo zonoje ar kažkaip panašiai, o kai paliksim jį, prasidės 13 baktuno ciklo pabaiga. Tas spinduliavimas, pasako José, veikia kaip nematoma galaktikos gyvybės gija. Įdomu tai, jog nei majų tradicijos, nei šiuolaikinė astronomija nieko nežino apie tokius švytėjimus – teorija atsirado iš paties Argüelles’ filosofijos, kurioje itin pabrėžiamas „harmoninis rezonanso principas“. Autorius taip pat skelbia, kad planetos yra orbitiniai harmoningi giroskopai, užimantys tam tikrą vaidmenį spinduliavimo koordinavime, skatinančiame DNR vystymąsi. 1987 m. rugpjūčio 16 – 17 d. Argüelles ir jo pasekėjai paskelbė apie galaktikos harmoninę konvergenciją. Šis įvykis tapo pasauliniu reiškiniu. Žemės „akupunktūros taškuose“ rinkosi minios, globalinės meditacijos pagalba norėdamos sukurti suderintas ir suvienodintas biologines „elektromagnetines kolektyvo baterijas“. Deja, iš tiesų toji data praėjo ramiai be jokių ten ypatingų reiškinių, ją primena tik smagi laikraščiuose pasirodžiusi istorija ir Doonesburio satyra.

Įdomu ir tai, kad dar 1988 metų knygoje „Kur jūs, ateiviai iš kosmoso?“ (labai gera knyga lietuvių kalba, tikrai, patiks tiek tikintiems, tiek netikintiems panašiais dalykais) apie majų kalendorių užsimenama probėgomis, o apie 2012 visai nekalbama – atrodo, autorius dar nežinojo apie dabar itin garsius šarlatanus, o gal žinojo, tik jų paistalus prilygino nusipezėjimams.

Etnobotanikas, rašytojas ir filosofas Terence McKenna sukūrė Naujovės teoriją, teigiančia, jog laikas juda bangomis ir baigiasi 2012 m. gruodžio 21 d. Dalis jo knygoje minimų „sukrėtimų“ galimai pasitvirtino, pavyzdžiui, 2009 m. balandžio 19 d. prasidėjusi kiaulių gripo pandemija. Tyrinėtojas John Major Jenkins knygoje „Galactic Alignment“ rašo, kad senovės majai nuspėję, jog 2012 m. žiemos saulėgrįžos metu įvyks galaktikos išsilygiavimas ir kažkas negero su juodąja skyle, esančia Paukščių Tako galaktikos (nežinantiems – tai mūsų galaktika) centre. Pasak Jenkins teorijos, šį įvykį majai išpranašavo pagal Paukščių Tako Tamsiosios properšos (dulkių debesų žiedo) stebėjimą iš žemės, tačiau kai kas tiki, jog šią žinią majams galėję perduoti ir ateiviai.

2006 m. psichonautas Daniel Pinchbeck 2006 m. išleido knygą „2012: The Return of Quetzalcoatl“ kurioje optimistiškai teigia, kad 2012 m. greičiau įvyks sąmonės perversmas, o ne apokalipsė. Jis išpopuliarino „New Age“ koncepcijas ir siejo šią datą su mistiniais ratais pasėliuose, ateivių pagrobimais ir asmeniniais pastebėjimais, atsiradusiais po psichiką veikiančių medžiagų naudojimo, ir bendravimu su dvasiomis. 2010 metais vyrukas išleido filmą 2012: Time for Change.

2001 m. knygoje „The Orion Prophecy“ autoriai Patrick Geryl ir Gino Ratinckx rašo, kad Atlantidos gyventojai, užlieti milžiniško potvynio, persikėlė į Nilo deltą ir hieroglifais įspėjo ateinančias kartas apie 2012 m. įvyksiančią apokalipsę. Pasak autorių, šis perspėjimas yra Sfinkso, Gizos piramidžių ir graikų Denderos šventyklos viduje.

Indijoj guru Kalki Bhagavan prisidėjo prie 2012 metų manijos, teigdamas, kad ši riba susijusi su nušvitimu. Daug dėmesio „sąmonės transformacijos“ tema ji gavo iš Dan Brown bestselerio „The Lost Symbol“, kur ši data siejama su masonais ir intelekto teorija (kažkoks dalykas, susijęs su metafizinėmis nesąmonėmis ir panašiai, atsiprašau filosofų ir metafizikos fanų feisbuke). David Wilcock, naujųjų amžių mokslininkas, įgyja vis daugiau populiarumo su savo videoseminarais, kur skelbia idėjas apie globalinį pakilimą ir aukso amžių 2012 metais.

History Channel 2005 – 2007 metais rodė laidą „Decoding the Past“, kur buvo minimos ir idėjos dėl majų kalendorius pabaigos, pagrįstos John Major Jenkins teorijomis – nors pats Jenkins tai išvadino „45 minutėm pasaulio pabaigos reklamos ir pačia blogiausia kvailos sensacijos rūšimi“. Vis tik 2012 metų žanras pasirodė populiarus (o populiarumas = pinigai), tad kaip grybai po lietaus pradėjo lįsti tokie filmai kaip 2012, End of Days, Last Days on Earth, Seven Signs of the Apocalypse, Nostradamus 2012 Discovery Channel 2009 metais transliavo laidą 2012 Apocalypse – apie masyvias Saulės audras, magnetinių polių pasikeitimus, žemės drebėjimus, supervulkanus ir kitus baisingus gamtos reiškinius, kurie gali mus užklupti 2012 metais. Žibalu ugnelę suerzino ir evangelikų krikščionių dvasininkas John Hagene su savo knyga „Can America Survive? 10 Prophetic Signs That We Are The Terminal Generation“.

Aišku, galbūt protingiau dalį tų fanatų būtų uždaryti į įstaigas, kur jiems ir priklauso sėdėti (psichus vienur, pasipelnytojus iš likusių psichų kitur – nes juk visada yra 99 kvailiai ir 1 šarlatanas), tačiau dalis jų bent dalinai nepavojingi – jie taikiai kleidžia įvairias džiugias idėjas, įvilktas į keistus filosofinius bei transcendentinius rūbelius ir sudaro tam tikrą atsvarą „blogesniems“ dėjos skleidėjams - pesimistams, kurie mano, jog 2012 ateis tikrų tikriausia baisių baisiausia pasaulio pabaiga. Iš žmonių baimės dėl artėjančios nelaimės gaminami dideli pinigai – juk jei būtų tikros pasaulio pabaigos galimybė, nebūtų prasmės iš tokių nesąmonių užkalinėti pinigų. Labiausiai liūdina tai, kad žmonės vis mažiau domisi realiomis problemomis ir kuria neegzistuojančius „monstrus“.

Majų kalendorius

Majų kalendorius itin tikslus, palyginti su kitų kultūrų kalendoriais. Jis sudarytas remiantis astronominiais stebėjimais - majai neturėjo kitų aiškų ženklų, parodančių gamtos ciklo kaitą. Majų kalendorių laiko suvokimas, metų laikai ir ciklai yra didžiuliai ir sudėtingi. Jie turi 17 skirtingų kalendorių, kai kuri jų itin ilgi, skaičiuojami daugiau kaip dešimt milijonų metų. Kalendorius, į kurį kreipiamas didžiausias dėmesys, vadinamas Tzolk’in arba Cholq’ij. Labiausiai dominantis dalykas turėtų būti baktuno (b’ak’tun) ciklas. Paminėsiu, kad jį sudaro 20 Katun ciklų, o Katun sudaro 20 Tuns (7200 dienų), Tuns sudaro 18 winal (360 dienų), o winal – 20 dienų, esu tikra, kad dabar visas šis tekstas atrodo protingiau ir įtikinamiau. Baktuno ciklas – viena iš mezoamerikiečių ilgojo kalendoriaus dalių. Trumpesnis – 52-jų metų kalendorius – iki dabar naudojamas majų. Ne visi majai laikėsi 5125 metų ciklo, štai Stela 1 iš Coba (toks didelis mietas iš prekolumbinės majų civilizacijos laikų) baktunas dvidešimt kartų ilgesnis už populiarųjį ir trunka 4,134105 × 10 28 metų. Palenkėje (sugriautas majų miestas) dauguma dvasininkų-laikininkų tikėjo, kad ciklas pasibaigia po 20 b’ak’tun, o ne po 13.

Ilgojo periodo kalendorius naudotas Centrinėje Amerikoje iki tol, kol atvyko europiečiai ir viską sušiko. Jis buvo linijinis, o ne ciklinis, kaip trumpesni skaičiavimo būdai. Patį „ilgąjį skaičiavimą“ greičiausiai sugalvojo olmekai (daugelis juos žino iš prigamintų ir visur primėtytų didelių galvų), tačiau jis tapo itin glaudžia Majų civilizacijos dalimi. Ilgajame skaičiavime yra „nulinė data“, žyminti ankstesnio pasaulio pabaigą ir naujojo pradžią. Toji nulinė data viską konvertavus į Grigaliaus kalendorių yra 3114 m. per. Kr. Rugpjūčio 11 ar 13 d. Šiandien plačiausiai priimta (bet ne vienintelė) sąsaja su tryliktojo b’ak’tun pabaiga, išvertus į vakarų kalendorių, būtų 2012 12 21. Netgi tai, kad ilgojo periodo pabaiga atitinka 2012 12 21, nėra visiškai įrodyta - tiksli sąsaja tarp ilgojo periodo ir modernaus kalendoriaus prarasta tada, kai ispanų konkistadorai XVI a. sunaikino daugelį majų dokumentų.

Niekas iš majų ar actekų ar senovės mezoamerikiečių neteigė, kad 2012 metais būtų galimi kokie nors dideli, ypač visa niokojantys, pokyčiai. Dauguma senovės majų užrašų yra griežti istoriniai ir neturi jokių pranašiškų užuominų. 13-tasis baktunas minimas tik dviejose vietose Tortuguero monumente-6 ir Chilam Balam.

Mokslininkas Mark Van Stone sako, kad 2012 metų pasaulio pabaiga yra ne majų pranašystė, o „naujoviškas išradimas“. Savo pagrindiniame darbe 1990 m. majus tyrinėjantys mokslininkai Linda Schele ir David Freidel teigia, kad majai neįsivaizdavo tokios pabaigos, kokią jiems dabar dauguma „lipina“. Dauguma šiuolaikinių majų į 13-tąjį baktuną nekreipia dėmesio ir neteikia jam didelė reikšmės. Majų indėnų vyresnysis Apolinario Chile Pixtunas sako „Praėjusiais metais grįžau iš Anglijos. Dieve mano, kaip jie man įgriso su šitom nesąmonėm.“ Apokalipsė yra vakarietiška sąvoka, turinti labai mažai ką bendro ar visai nieko artimo neturinti su majų tikėjimu. Tokios idėjos apie majus buvo „įbruktos“ vakariečių, kadangi šie „išnaudojo“ savo mitus. Visos mintys apie pasaulio pabaigą susijusios su šiuolaikinėmis amerikiečių tradicijomis – milenarianizmu ar okultizmu. Majų archeologias Jose Huchm pareiškė, kad jei kas nors pabendrautų su majais ir paklaustų jų, kas nutiks 2012 metais – jie neturėtų jokių minčių ta tema. Bus pasaulio pabaiga? Jie nepatikėtų jumis. Sandra Noble, Mezoamerikos tyrumų organizacijos prezidentė, teigia, kad majai ciklo pabaigą švęsdavo.

2012 metų gruodžio 21 dienos situaciją galėtumėte įsivaizduoti taip – jūsų kalendorių, kuris baigiasi gruodžio 31 dieną, atranda koks nors nuo daugybės pasaulinių karų ir kitokių kataklizmų užsilikęs proproproproproanūkis ir nusprendžia, kad toji diena reiškia pasaulio pabaigą – nes tą dieną baigiasi jūsiškis kalendorius. Jūs žinote, kad naujas kalendorius prasidės sausio 1 ir kad tada bus didelė šventė, o tuo tarpu tas tolimas palikuonis apsiverkęs jau kasasi kur nors saugų urvelį. Mes elgiamės ne ką kitaip. Nereikia pamiršti, kad senoviniai kalendoriai – įdomus dalykėlis istorikams, tačiau mes savo laiką skaičiuojame pagal dabartinius.

Ir dar: nauja nuomonė

Nibiru

Nibiru – Planeta X. Daug tikinčiųjų, jog 2012 metais ateis pasaulio pabaiga, mano, jog ją atneš planeta X. Daug kas pamiršo tai, kad toji Nibiru turėjo atskristi 2003 metais, tačiau jai nepasirodžiu nurodytu metu, buvo suteiktas šansas „pasitaisyti“ – nenustebsiu, jei po tų 2012 metų planetai X įvairūs šarlatanai pakirs dar vieną „susitikimo“ datą. Toji planeta (sprendžiant iš to, kad jai lieka vis mažiau ir mažiau laiko, jei nuspręs nepavėluoti į 2012-ųjų tūsą) turėtų išnirti staiga ir netikėtai, atsitrenkti į mus, o tada vėlgi dingti, šiuo atveju neapsieitume be paslaptingų ir mums nežinomų keliavimo būdų, galbūt – krimrausų (tam reikia baltosios skylės ir juodosios skylės). Mokslininkai Nibiru, planetą X ir kitus mitinius dangaus kūnus vadina paprasčiausiai internetiniais melais ar pokštais – nėra jokių jų egzistavimą įrodančių teiginių, kitu atveju astronomai tokį kūną stebėtų jau artimiausią dešimtmetį, o šiuo metu matytume jį plika akimi.

Kažkas arčiausiai šios teorijos – hipotezė, kad Saulė turi didžiulį kaimyną, kuris ją apskrieja per 27 mln. metų, kas kartą sukeldamas kometų iš Saulės sistemos pakraštyje esančio Oorto debesies liūtį, tačiau per pastaruosius 500 metų Saulė susidūrė su daugeliu nežinomų dangaus kūnų, kurių gravitacinė trauka būtų paveikusi tos nežinomos planetos orbitą ir iškraipiusi jos reguliarų ciklą.

Zecharie Sichin, rašantis grožinę literatūrą apie senovės Mesopotamijos civilizaciją šumerus, išleido kelias knygas. Jose vyrukas teigia, kad aptiko ir išvertė šumerų dokumentus, kuriuose užsimenama, kad planeta Nibiru atskrenda kas 3600 metų. Į šias šumerų pasakėčias įtraukti „senovės kosmonautų“ anunakių apsilankymai žemėje (apie milžinus ir anunakius rašiau čia). Netrukus Nancy Lieder paskelbė, kad susisiekė su ateiviais, kurie jai papasakojo apie palnetą, skriejančią aplink Zeta Reticuli – šios palnetos gyventojai įspėjo, kad Žemei Planeta X grasina pavojais. Toji katastrofa prognozuota 2003 gegužę.

Nibiru Babilono astrologijoje susijusi su dievu Marduk. Nibiru pasirodo kaip antraeilis charakteris babiloniečių sukurto poemoj Enuma Elish. Poema datuojama 668 – 627 m. Pr Kr. Šumerai egzistavo kur kas anksčiau, maždaug nuo 23 iki 17 šimtmečio per. Kr. Teiginys, kad Nibiru buvo šumerų žinota planeta, neigiamas daugelio mokslininkų, tyrinėjusių įrašus iš Mesopotomaijos. Taip, Šumerai buvo didi civilizacija, tačiau paliko labai nedaug su astronomija susijusių įrašų. Savaime suprantama, jie nieko nežinojo nei apie Uraną ar Neptūną, nei apie Plutoną, kuris šiais laikais jau nebevadinamas planeta. Taip pat šumerai neturėjo jokio supratimo apie tai, kad planetos skrieja apie saulę – ši idėja pirmą katrą paminėta senovės Graikijoje, praėjus 2 tūkstančiams metų po šumerų. Teiginiai, kad šumerai specializavosi astronomijoje tėra Sitchin vaizduotės vaisius.

Pats terminas „Planeta X“ yra realus – astronomijoje pastarąjį šimtmetį taip vadintas galimas ar įtariamas objektas. Kai objektas nustatomas, jam suteikiamas tikras vardas (kaip buvo su Plutonu ar Eris, kurie savu laiku taip pat buvo vadinti Planeta X). Eris, daugelio dažnai apšaukiama Nibiru, iš tiesų tėra paprasta nykštukinė planeta (mažesnė už mūsų Mėnulį), kartu su Plutonu, Haumea ir Makemake priskiriama plutoidams.

Yra teigiančių, kad NASA Pietų ašigalin nubogino teleskopą, specialiai skirtą stebėti Nibiru. Toks teleskopas iš tiesų yra, bet skirtas ji ne neegzistuojančios planetos stebėjimams, be to, tas teleskopas – ne optinis, o radijo. Antarktis – puiki vieta užsiiminėti infraraudonųjų ar trumpųjų radijo bangų astronomija, be to, ten nėra dienos – nakties ciklų. Taip pat verta paminėti, kad nėra tokio objekto, kuris būtų matomas vien tik iš Pietų ašigalio – tas pats objektas gali būti matomas visame pietų pusrutulyje.

Verta paminėti tam tikras šviesias dėmes („planetas“), kurias kartais entuziastai nufilmuoja ar nufotografuoja prie Saulės. Deja, tai taip pat nėra priartėjusi Nibiru – tai paprasčiausias saulės atvaizdas, atsirandantis dėl vidinių atspindžių į objektyvą (dažnai tai vadinama lęšio blyksniais). Panašūs objektai atsiranda naktį fotografuojant stiprius šviesos šaltinius ir dažnai priskiriami NSO. Galų gale ir žmonių naivumas ganėtinai juokina – pirma, įtarimą turėtų sukelti ir tai, kad tos nuotraukos metai iš metų pasirodo įvairiose pasaulio vietose (atrodo, Nibiru dorai neišsirenka pusrutulio, kuriame norėtų pasirodyti, nors skelbiama, kad pirmieji ją turėtų pamatyti Pietų pusrutulio gyventojai), antra, logiškai mąstant, net jei Nibiru ir egzistuotų, kažin ar ją būtų galima pamatyti dieną šalia saulės ir nejausti jokių pasekmių. Be to, egzistuojančios „kosminės“ Nibiru nuotraukos irgi netikros – vien ką sako atvejis, kad vienas studenčiokas buvo itin sužavėtas raudonomis dėmėmis, pavadintomis Nibiru, tad, norėdamas geresnio efekto, prisdėdo prie fotošopo…

Kadangi jokių įrodymų apie Nibiru nėra, fanatikai teigia, jog viską slepia vyriausybė ir panašios pabaisos. Nepasitikėjimas valdžia, ypač šiais laikais, nieko nestebina, nes ji kaip ir neverta pasitikėjimo. Tačiau pažvelgus iš kitos pusės – juk dažnai stengiamasi mus įspėti apie terorizmo tikimybę ar netgi šiaip sukelti bereikalingą paniką. Daug kam artėjanti Nibiru, kaip ir įvairiausi gripai ir panašiai, būtų puikus būdas pasipelnyti ir viešas paskelbimas tikrai labiau apsimokėtų, negu informaciją slėpti. Be to, apie nevaldomas visuotines panikas ekstremaliose situacijose rodo Holivudas – realiai kilus rimtai grėsmei, kad ir kaip bebūtų keista, žmonės vieni kitiems linkę padėti, o ne klykti, pjaustyti galvas ir graužti jas griuvėsiuose. Kitas dalykas – net jei norėtų, vyriausybė negalėtų išlaikyti Nibiru paslapties. Negalima užčiaupti burbų tūkstančiams astronomų ir mokslininkų – to nesugebėtų net baisiausias sąmokslo teorijas įkūnijanti valdžia.

Artėjant 2012 metam, vis akivaizdžiau matosi, kad visa ši istorija – paprasčiausia nesąmonė. Netgi nelogiška reikalauti įrodymų, kad 2012 pasaulio pabaiga yra apgaulė - jei kas nors paskelbtų, kad 50 pėdų aukščio rožiniai drambliai bastosi po Vilnių, juk nereikalautumėt mokslininkų to paneigti. Aišku, mokslininkai gali pasakyti svarbių argumentų, kodėl Nibiru neegzistuoja – pirmiausia, didelė planeta (ar rudoji nykštukė) Saulės sistemoje būtų žinoma vien dėl netiesioginio gravitacinio poveikio kitiems kūnams ir būtų aptikta infraraudonaisiais spinduliais. Jau 2008 metais dauguma tinklapių teigė, kad Nibiru bus gerai matoma 2009 metų pavasarį – šiuo metu ją turėtų stebėti šimtai tūkstančių profesionalių astronomų ir mėgėjų. Kokius kad ir paprastus mėgėjus žinote, kurie aktyviai stebėtų Nibiru ir tai būtų įrodę? Matėte apie tai diskusijas astronomų leidiniuose ar forumuose? Niekas negalėtų nuslėpti Nibiru, jei ji egzistuotų.

Juodoji skylė

Kalbant apie juodąsias skyles, apokaliptiniams svarstymams daug peno duoda Jankino hipotezė, kad gali atsirasti kažkoks kombinuotas gravitacijos efektas tarp Saulės ir supermasyvios juodosios skylės, esančios Galaktikos centre (žinoma kaip Šaulio A* - labai kompaktiškas radijo bangų šaltinis Paukščių tako centre), kas nusiaubs Žemę. Neskaitant to fakto, kad „galaktinis išsilygiavimas“ turėjo įvykti 1998 m., neatsižvelgiama, kad saulės matomas kelias per zodiako ženklus yra šalia galaktikos centro - keliais laipsniais virš jo. Be to, Sgr A* yra 30 000 šviesmečių atstumu nuo Žemės – norint, kad atsirastų kokie nors gravitaciniais Saulės sistemos sutrikdymai, jis turėtų būti 6 mln. kartų arčiau.

Polių pasikeitimas

Viena iš dažniau minimų pasaulio pabaigos idėjų – geomagnetinių polių (Žemės paviršiaus ir magnetinio lauko ašies susikirtimo taškai; nesutampa su geografiniais ašigaliais) pasikeitimas. Manoma, kad pasikis dabartinė polių vieta. Ši teorija dažnai painiojama ar suplakama į krūvą su geografinių ašigalių pasikeitimų teorija, vienas įdomiausių tokių „hibridų“ – kad pasikeitus geomagnetiniams poliams, pakis ir Žemės sukimosi ašis. Esą magnetinių polių pokyčius numatę Majai ir senovės egiptiečiai užšifravo tai kalendoriuose, o dabartinės vyriausybės šią informaciją slepia.

Geomagnetiniai poliai Saulėje pasikeičia kas 22 metus, Žemėja - maždaug kas 400 000 – 500 000 metų (dar kai kurie šaltiniai „duoda“ ir 800 000 metų), tačiau gyvybei Žemėje tas kitimas nedaro baisaus apokaliptinio poveikio, manoma, kad per artimiausius tūkstančius metų to dar neįvyks. Tiesa, yra teorijų, manančių, jog keičiantis geomagnetiniams poliams galimi tam tikri magnetinio lauko netolygumai, dėl ko Žemė gali prarasti apsaugą nuo kosminio spinduliavimo, tačiau Žemė nuo pačių baisiausių baigčių apsisaugojusi - vykstant šiam procesui, planetos paviršiuje susiformuoja daug mažesnių polių kurie sudaro laikiną magnetinį lauką. 2001 metais keičiantis magnetiniams poliams Saulėje, neužfiksuota, kad būtų dingęs jos magnetinis laukas.

Dar viena „šios srities“ teorija teigia, jog polių pasikeitimas susijęs su kvantiniu perėjimu į Žemės dvynį, esantį paraleliniame keturių išmatavimų pasaulyje. Aukštesniosios civilizacijos šį perėjimą vykdo palaipsniui, kad sukurtų palankias sąlygas užgimti naujai supercivilizacijos šakai. Proceso priežastis - senoji žmonijos šaka per pastaruosius dešimtmečius mažiausiai penkis kartus galėjo sunaikinti planetoje visa, kas gyva, jei nebūtų laiku įsikišusios aukštesnės jėgos.

Saulės aktyvumas

Tokie kvaili sensacingi straipsniai, kaip kad „Galinga Saulės audra gali uždaryti JAV mėnesiams“ neturi jokio realaus pagrindo ir tėra sensacijų vaikymasis, nors buvo šiokių tokių prognozių, kad artėjantis Saulės aktyvumas bus vienas galingiausių iš tų, kokius yra tekę patirti. Kalbant apie straipsnyje aprašytą ataskaitą – ji apie galimą blogiausią atvejį iš blogiausių, jei vėl pasikartotų didžiausia žinoma Saulės audra (kokia buvo 1859 metais). Problema yra tame, kad toji informacija gali būti „išimta“ iš konteksto. Nėra jokio pagrindo tikėtis tokios galingos saulės audros ateityje, tuo labiau 2012 metais.

National Oceanic and Atmospheric Administration (NOAA) prognozuoja, kad Saulės aktyvumas didžiausias bus ne 2012 m., o 2013 metų gegužę, ir bus vienas silpniausių nuo 1928 metų – nors NASA kažkada teigė, kad laukiama Saulės audra turėjo būti itin galinga (šiaurės pašvaistę matytų net Romoje) ir turėjo įvyykti 2010 – 2011, vėlių vėliausiai – 2012 metais. Paskutinis Saulės aktyvumo padidėjimas buvo 2001 metais.

Saulės audros nėra neįprastas reiškinys, jos kartojasi kas 11 metų, stipresnės audros vyksta kas 50 metų, o itin intensyvios – kas 500 metų. Kai Saulės aktyvumas didėja, jos paviršiuje ima daugėti dėmių, į kosmosą išskiria daug elektringųjų dalelių, įvairių spindulių. Dažniausiai tokie energijos pliūpsniai per Saulės audras pralekia pro Žemę jos nepasiekę - energijos pliūpsnis į Žemę pataiko tuo atveju, jeigu Saulės dėmės yra tiesiai priešais Žemę.

Dideli protrūkiai gali sutrikdyti radijo ryšį, sukelti itin ryškias Šiaurės pašvaistes ir padaryti žalos palydovams kosmose – tačiau dalis šiandieninių palydovų pritaikyti šioms situacijoms (išjungia subtilesnę įrangą ir kelias valandas būna „saugiame“ režime). Kraštutiniais atvejais saulės aktyvumas gali sutrikdyti elektros perdavimą, tačiau tai mažai galimas reiškinys. Nė karto padidėjęs Saulės aktyvumas nekėlė gyvybės žmogui – nebent tuo metu Mėnulyje tupėtų neapsaugoti astronautai, bet čia jau NASA rūpestis, o ne mūsų.

Saulės dėmių skaičių galima stebėti čia.

Galaktikos išsilygiavimas

Kalbant apie pasaulio pabaigą ir majus, dažnai minimas galaktikos išsilygiavimas. Saulė ir jos planetos dalijasi ta pačia plokščia orbita – ekliptika (iš Žemės perspektyvos – tai kelias, kurį Saulė danguje nukeliauja per metus). Ekliptikos linijoje yra 12 žvaigždynų, žinomų kaip Zodiakas, per metus Saulė aplanko kiekvieną jų. Dvylika Zodiako žvaigždynų juda kartu ar šalia ekliptikos ir laikui bėgant atsitraukia 1° per 72 metus. Šis judėjimas, vadinamas precesija, vyksta dėl nedidelio žemės ašies svyravimo jai besisukant. Todėl, maždaug kas 2160 m. žvaigždynas, matomas pavasario lygiadienio rytą, pasikeičia. Dabar pavasario lygiadienis vyksta Žuvų žvaigždyne (gyvename „Žuvų eroje“, kurią greitu laiku pakeis „Vandenio era“), o žiemos lygiadienis - Šaulio žvaigždyne. Per 26 tūkst. metų Žemė „pereina“ per visus Zodiako žvaigždynus.

Teigiama, kad 2012 m. Saulės, Žemės bei Galaktikos centro išsilygiavimas į vieną liniją buvo išpranašautas majų ir sutaps su jų kalendoriaus pabaiga – 1990 m. viduryje tai paskelbė jau minėtas ezoterikas John Major Jenkins. Žemei ir Saulei galaktikos plokštumoje tuo pačiu metu atsidūrus su juodąja skyle, turėtų atsitikti kažkas baisaus, kadangi tos skylės gravitacinis laukas labai stiprus (pasaka vienų „manytojų“, toji galinga gravitacija pakeis žemės polių padėtį, šią teoriją minėjau kiek anksčiau). Turbūt visai nesvarbu, kad tikrąjį galaktikos centrą žymi galingas radijo bangų šaltinis – juodoji skylė, o ne kažkoks „vizualinis taškas“. Be to, nuo Paukščių tako centro mes esame nutolę 30 000 šm atstumu ir apskriejam jį per 225 – 250 mln. metų. Beje, gruodžio pabaigoje Saulė, žiūrint iš Žemės, visada atsiduria apytiksliai Galaktikos centro kryptimi (paties centro ji nepasiekia), bet tai nieko nereiškia. Saulės sistemos planetų išsilygiavimai vyksta gana dažnai, ir gravitacijai tai jokios reikšmės neturi.

Rimti astronomai nepalaiko 13-to baktuno pabaigos ir astronominio išsilygiavimo datų sutapimo teorijos (pasak jų, toks masinis išsilygiavimas paskirtu metu neplanuojamas) bei ragina žmones nekreipti dėmesio į šią nesąmonę. Labai gaila, tačiau nėra jokio įstatymo, draudžiančio įvairias nesąmones skelbti internete ar bet kur kitur (išskyrus teismą).

Asteroidai

Rečiau užsimenama apie kokį nors asteroidą, kuris trinktelės žemėn. Deja, neaptiktar jokio meteorito ar panašaus kūno, kuris galėtų į Žemė dunkstelėti būtent 2012 metais. Itin dideli susidūrimai galimi, bet reti – paskutinis buvo prieš 65 mln. m., atnešęs dinozaurų pasaulio pabaigą. Tokie asteroidai mums artimiausiu metu tikrai negrasina.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »