BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dvigalviai, bekūniai šunys ir panašiai

Kažkada jau kalbėjau šia tema, tiksliau, rodžiau klipukus. Na va, galų gale išspausdino tą mano straipsnį, tad pateikiu nesuredaguotą variantą:

Daug šimtmečių su įvairiais gyvūnais, tame tarpe ir šunimis, atliekami moksliniai tyrimai – vieni labai svarbūs; dėl mokslo nukankintų pionierių dėka mes padėjome pagrindus dabarties medicinai bei kinologijai. Labiausiai šioje srityje pagarsėjęs Ivanas Petrovičius Pavlovas (1849 – 1936), kurio vardas asocijuojasi su sąlyginių bei nesąlyginių refleksų teorijomis. Kiti eksperimentai atrodo beprasmiai ir šokiruojantys. Šiuo metu eksperimentai žmoniškesni, nors iš įvairių laboratorijų kartais „nuteka“ kraupesnių fotografijų ar faktų. Nebandysiu analizuoti bei moralizuoti dabartinės situacijos – užtat galima peržvelgti keletą įdomesnių (o gal kraupesnių) vos praėjusio šimtmečio bandymų.

Vienas pirmųjų beprasmių ir labiausiai šokiruojančių eksperimentų buvo atliktas 1920 metais. Sovietų mokslininkai S. Brukhonenko ir S. Tchetchulinas sukūrė primityvią plaučių – širdies sistemos mašiną. Žinoma, vienas toks aparatas niekam tikęs, tad jį pritvirtino prie… nupjautos šuns galvos.


Šis aparatas leisdavo kurį laiką gyvūno galvą išlaikyti gyvą. 1928 metais viena iš galvų buvo demonstruojama plačiajai visuomenei TSRS fiziologų kongrese.


Galva reagavo į dirgiklius – šviečiant į ją, šuo prisimerkdavo; išgirdęs garsą, jis kraipė ausis; daužant stalą plaktuku prie pat jo, aiškiai buvo matyti, kad jis stengiasi išvengti dirgiklio – judėjo visa galva; patepus gyvūno lūpas citrinos rūgštimi, jis laižėsi;


lazdele baksnojant akis, jis užsimerkdavo. Tiesa, Brukhonenko ir Tchetchulinas nebuvo pionieriai bekūnių galvų tyrinėjime, tačiau jie pirmieji stebėjo galvas, kurios „gyveno“ dirbtinės širdies pagalba.


O štai 1915 metais paprastų valstiečių šeimoje gimė nepaprastas žmogus - Vladimiras Demikovas. Vos po 30 metų garsas apie jį nuskambėjo jei ne visame pasaulyje, tai bent tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Viskas prasidėjo pasibaigus Antrajam pasauliniui karui – jis įsijungė į Stalino suburtą elitinę gydytojų komandą, kurios pagrindinis darbas buvo savo pasiekimais varžytis su JAV gydytojais. Ne paslaptis, kad šaltojo karo laikotarpiu JAV ir Sovietų Sąjunga varžėsi visose mokslo srityse, neišskiriant ir medicinos. Pagrindiniai Demikovo eksperimentai buvo susiję su organizmų gyvybės trukmės pratęsimu. Jis buvo įsitikinęs, kad galima transplantuoti tokius organus, kaip širdis ar plaučiai (nors tais laikais šios procedūros atrodė neįmanomos). Eksperimentams jis naudojo šunis. Pirmiausia, 1952 metais, Demikovas persodino vieno šuns širdį ir plaučius kitam šuniui (šitaip gydytojas ruošėsi žmogaus širdies persodinimui), šiuo darbu padėdamas pagrindus dabartinei medicinai.

Tuomet Demikovas žengė kitą žingsnį – jis nusprendė įrodyti, jog galima transplantuoti ir galvos smegenis. Šaltojo karo metu dviejų gigantiškų valstybių varžybos vyko dėl, atrodo, neįmanomo dalyko – žmogaus smegenų persodinimo. Žinoma, praktikuotis teko su nekaltais gyvūnais.

Vieną 1954 metų vasario naktį jo laboratorijoje iki pat ryto degė šviesa – Demikovas su savo chirurgų komanda atliko įspūdingą operaciją. Jis padarė tai, apie ką svajojo ir literatūrinis herojus - Mary Shelley’s Frankenšteinas. Tą naktį Demikovas sukūrė monstrą.


Švintant Demikovo kūrinys pradėjo atsigauti po narkozės. Nedidelio šuniuko galva prabudo ir nusižiovavo. Greitai akis pramerkė ir sumišusi… didesnioji galva.

Tą naktį Demikovas su komanda dideliam suaugusiam šuniui prisiuvo jauno šunyčio viršutinę kūno dalį. Jie sujungė šių gyvūnų kraujo indus bei kvėpuojamąsias gerkles. Tą patį rytą nelaimingasis kūrinys buvo pademonstruotas viešai.


Didelis groteskiškai atrodantis gyvūnas turėjo dvi galvas – jauno šuniuko ir suaugusio šuns. Žiūrovai su siaubu ir susižavėjimu stebėjo, kaip abi galvos godžiai lakė chirurgo asistento pasiūlytą pieną. Mažesnioji galva buvo žaisminga kaip ir visų šuniukų, o „šuo – šeimininkas“ atrodė vangus ir nelaimingas. Nors abi galvos išsaugojo savo savitą psichologiją, fiziologiškai jos buvo vienas organizmas – kai didesnysis gyvūnas ištroško, gerti užsinorėjo ir mažesnioji galva. Laboratorijoje padidinus temperatūrą, lekavo abi galvos.


Po šešių dienų monstras nugaišo, tačiau Demikovas, pasak propagandos, įrodė, kad galima transplantuoti bet kokį organą, net ir smegenis, o iš tiesų sovietai davė į kaulus amerikiečiams. Vėliau buvo sukurti dar keli dvigalviai padarai, išgyvenę iki 26 dienų (taip trumpai dėl organų atmetimo reakcijos). Beje, buvo pastebėtas keistas reiškinys – vyresnysis šuo po operacijos atjaunėdavo.


Amerikiečiai, žinoma, taip pat nesnaudė – JAV taip pat turėjo savo chirurgą – tyrinėtoją. Robert White gimė 1926 metais Minesotoje. Kaip ir Demikovas, jis buvo Antrojo pasaulinio karo veteranas, o taikos (tiksliau, šaltojo karo) metu tyrinėjo smegenų operacijas. White įsitikino, kad pašalintas iš kaukolės smegenis galima išlaikyti gyvas – šį eksperimentą jis atliko 1962 metais. O štai jau 1964 metais jis pašalino vieno šuns galvos smegenis ir įsodino jas kito šuns kaklan. Smegenis krauju aprūpino „šeimininkas“, kadangi jos buvo sujungtos su jo kraujo indais. Prie smegenų prijungė elektrodus, kurių dėka buvo galima stebėti jų aktyvumą.


Žinoma, iškilo klausimas – jei smegenys gyvos, ar jos tuo pačiu ir sąmoningos? Deja, White į šį klausimą negalėjo atsakyti. Galų gale savo darbus jis vainikavo revoliucine operacija – jis persodino vienos beždžionės galvą kitai. Kūrinys išgyveno vos keliolika valandų. 


Rodyk draugams