BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Grožio kaina

Šunų veislių sąvoką plačiai naudoti imta apie 1800, kai pradėta organizuoti jų parodas. Iš pradžių šunys skirstyti į tipus - retriveriai, pointeriai, spanieliai, greihaundai, aviganiai, gyvulių šunys, skalikai, mastifai ir buldogai, taip pat keletas „žaislinių” ar „pet” tipo šunų… Kai parodos išpopuliarėjo, šunis ėmė veisti taip, kad jie atitiktų griežtus raštu parengtus standartus, kuriuose aprašyta žmonių nuomonė apie tai, kaip jie turi atrodyti. Galų gale šunų tipus pradėjo skirstyti į veisles. Nustojus veisti dėl darbinių savybių ir persiorientavus į išvaizdą, daug veislių kaip darbinės tapo visiškai nebefunkcionalios. Ir dabar daugelio tikrai darbui auginamų šunų savininkai sako, kad grožio parodos pridaro problemų veislei, tad jie arba visai atsiriboja nuo į išvaizdą pernelyg orientuotų kinologinių organizacijų, arba apsilanko parodose tik tiek, kad surinktų veisimui būtinus minimalius įvertinimus.

Šunų parodos skirtos įvertinti, ar šuo atitinka standartus - kai kurios standartuose nurodytos ydos siejamos su bloga sveikata, galimybės atlikti kokiam nors darbui praradimu ar genetinėmis problemomis. Deja, laisviau interpretuojant kai kuriuos aprašytus pageidautinus bruožus taip pradėta ryškinti, kad jie taip pat pradėjo kelti sveikatos problemas. Parodoje šuo tiesiog stovi, eina ir bėga ratu. Iš esmės daugiau jis neparodo jokių savybių - tik tam tikrą nervų stiprumą. Per pastaruosius 100 - ar netgi 50 metų sąvoka „sveikas” tapo labai iškreipta. Šunų parodų evoliucija labai lėta ir subtili - ji vyko žingsnelis po žingsnelio. Pvz., po truputį trumpėjo brachicefalinių veislių snukis.

Nerealu tikėtis, kad visi šunys neturėtų kokių nors genetinių problemų. Deja, “show” šunų veisėjai kartais atrenka tas savybes, kurios pradeda kelti sveikatos problemas. Šunis grožiui veisiantys teigia, kad jie gerina veislę ir ją tobulina - ir kai kurie tuo būna užsiėmę labai rimtai. Dauguma veisėjų - labai geranoriški žmonės, kartais patys to nenorėdami sunkinantys šunims gyvenimus. Visi padorūs veisėjai atlieka oficiliaus sveikatos tyrimus - ir netgi papildomus, kurie nėra būtini. Tai labai svarbu, kaip ir temperamento bandymai.
Deja, dokumentai tik įrodo, kad šuo yra tam tikros veislės atstovas ir kad jis galės varžytis tos kinologinės organizacijos, kurioje yra užregistruotas, parodose. Dokumentai neapsaugo nuo daugintojų - dalis tiek užsienio, tiek mūsų šalies šunis su dokumentais veisiančių veislynų užsiima ir dauginimu. Žmonės jau nebemėgsta gyvūnų parduotuvių, tačiau vis dar pernelyg karštai tiki, kad kilmės dokumentas garantuos sveikatą, gerą charakterį ar puikią išvaizdą.

Šiomis dienomis dalis šunų „dirba” tik parodose - jie nepasirodo nei paklusnumo, nei Agility, nei jokiose kitose varžybose. Tai atrodo teisinga. Jų savininkai/veisėjai teigia, kad šie šunys - kompanionai. Visi tie šunys labai panašūs. Iš „parodinių” „aukštos klasės” šunų retas renkasi augintinius sportui ar darbui. Jie nelabai rodo pageidautiną susidomėjimą kokia nors veikla. Dauguma jų - tiesiog draugai, tiek charakteriu, tiek išvaizda nutolę nuo savo protėvių. Ar tai gerai? Charakterio faktorių galima suprasti - tiesiog dauguma žmonių dabar neužsiima su šunimis ta veikla, kuriai jie buvo skirti - nei jie medžioja, nei apsaugom ar ganymais užsiiminėja, tad ir iš šunų tų savybių nereikalaujama.

Kai kurioms veislėms daug bėdos duoda ir griežtas linijinis, giminingas veisimas siekiant išlaikyti kokį nors požymį ar tipą. Dalinai dėl to, lyginant su veisliniais šunimis, mišrūnai rečiau kenčia nuo tų ligų, kurios siejamos su paveldėjimu. Remiantys tyrimais, atrodo, grynaveisliai šunys tikrai dažnai turi sveikatos problemų (tiesa, šioje srityje reikia daugiau tyrimų - vis dar lieka klausimas, ar iš tiesų jie tokie ligoti, ar tiesiog dažniau lankosi pas veterinarus) - dažniausiai minimos kaulų ir sąnarių, akių, širdies ir kraujagyslių, endokrininės sistemos, odos, inkstų ir kepenų, kraujo krešėjimo ligos, virškinimo sutrikimai, epilepsija, vėžys, nemažai veislių turi specifinių, savitų problemų. Taip atsitiko todėl, kad nemaža dalis dabartinių veislių prasidėjo iš nedidelio reproduktorių kiekio, kurių dalis ir taip jau buvo giminingai susiję. Kilmės knygos yra uždaros, kad būtų veisiami tik tos veislės atstovai, tad nėra įmanoma įlieti „šviežio kraujo”. Atrankinio veisimo politika - dar labiau sumažinti įvairovę, be to, dažnai ryškinami neteisingi (nesveiki) bruožai.

Apie kai kurias veisles/linijas netgi taip sakoma „tai bendra problema”. „Beveik visi buldogai turi displaziją - nebūtina daryti tyrimo, kad tai sužinotum”. „Visi dalmatinai turi problemų su šlapimo rūgštingumu ir yra linkę į šlapimo pūslės akmenis”. „Visi Tibeto mastifai turi hipotiroidizmą”. Tai lyg „pasiteisinimas”, kad neverta nieko daryti, nes čia juk bendra problema, kuri kaip ir tapo norma. Tačiau tai nėra tiesa.

Pastebėtas reiškinys, kad skirtingų veislių mišrūnų pirma karta dažnai (bet ne visada) pasižymi geresnėmis negu tėvų savybėmis. Genetikoje, veisime tam apibūdinti dažnai naudojamas terminas heterozė. Heterozė dažnai sukelia prieštaravimų, ypač kalbant apie atrankinį naminių gyvūnų (šunų) veisimą. Heterozės teorija teigia, kad jei dvi nutolusias grynaveislių šunų linijas sukryžminsi, gausi palikuonis, turinčius geresnes savybes, negu tėvai. Kuo linijos labiau nutolusios - tuo sveikesni palikuonys. O visai skirtingų veislių kryžminimo tikslas yra ne sukurti naują veislę (nes tai neįmanoma, kadangi geriausias savybes turi būtent F1 kartos hibridai), o „pagaminti” sveiką ir laimingą gyvūną. Yra netgi nemažai populiarių tam tikrų veislių hibridų.

2008 m. BBC pranešė nebetransliuosiantys Crufts parodos - po to, kai buvo pareikšta, jog 5 milijonai didžiosios Britanijos grynaveislių šunų kenčia nuo ligų ir deformacijų. Per dešimtmečius stipriai pagausėjo gyvybei pavojingų problemų - nuo galvos smegenų epilepsijos iki širdies ligų ar vėžio. Auksaspalvius retriverius, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielius, bokserius, pekinus, buldogus, mopsus ir daugelį kitų veislių kankina ligos ir deformacijos, atsiradusios dėl žmonių „žaidimo dievais”. Tai šokiruoja, ypač kai kurie dokumentuotai įrodyti dalykai, įskaitant bokserių epilepsijos priepuolius ir karaliaus Karolio spanielių agoniją dėl to, kad jų kaukolė per maža smegenims. Šokiruoja ir kai kurių žmonių žavėjimasis “perspaustais” bruožais - kas ir skatina tokį veisimą.

Mark Evans, RSPCA vyriausiasis veterinarijos gydytojas, teigė, kad žiūrėdamas Crufts mato mutantų paradą - įnoringą, ryškų grožio konkursą, neturinti nieko bendro su šunų sveikata ar gerove. Jis teigia, kad žmonės nustojo reaguoti į deformuotų, neįgalių, ligotų šunų veisimą. Tai tapo norma. Šuns daužymas lazda laikomas nusikaltimu, tačiau tokias pačias kančias sukeliantis veisimas - norma. Kaip pavyzdys minimas Danny, 2003 m. Crufts nugalėtojas, turėjęs kvėpavimo problemų - jis turėjo būti nuolat vėsinamas, bandant jį apsaugoti nuo perkaitimo.

Teigiama, kad dauguma šunų veislių kenčia išsigimimus, sveikatos sutrikimus ir trumpesnę gyvenimo trukmę vien todėl, kad pateisintų standartus. Aišku, susirūpinta dėl galimų sveikatos problemų, atsirandančių dėl to, kad preciziškai laikomasi nustatytų standartų, tad Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė veisimą pažaboti. Galų gale Anglijos kinologų klubas sutiko padaryti maždaug 78 veislių standartų pakeitimus - taip, kad į juos atsižvelgiant nebūtų galima skatinti veisimo, kuris inicijuotų kokių nors problemų vystymąsi. Pagal „naujas taisykles” angliškieji šunų veislių standartai neleidžia pernelyg raukšlėtų šarpėjų ar per sunkių Labradoro retriverių ir t.t. Tiesa, Anglijos kinologų klubas neigia, kad šie pakeitimai atsirado dėl to, kai BBC pranešė nebenorinti transliuoti Crufts. Savo ruožtu RSPCA teigia, kad tokie pakeitimai nesustabdys žalojančio šunų veisimo.

Dabar pripažinta daugiau kaip 450 paveldimų ligų, kuriomis serga grynaveisliai šunys. Stambių šunų veislės - vokiečių aviganiai, malamutai, auksaspalviai retriveriai - dažnai turi problemų su sąnariais, kurių viena dažniausių yra klubo sąnario displazija. Šunys su gilia krūtine - basetai, Berno zenenhundai, Labradoro retriveriai, dogai, akitos, dobermanai - dažniau kenčia nuo skrandžio užsisukimo. Maži šunys - čihuahua, miniatiūriniai pinčeriai, Jorkšyro terjerai - turi problemų su kelio girnele, tai išsprendžiamos chirurginiu būdu. Brachicefalinės veislės - pekinai, mopsai, Bostono terjerai, ši cu, buldogai - pasižymi plačiu bėdų sąrašu: tai kvėpavimo takų, akių ir akių vokų ligos, jautrumas karščiui, dantų problemos, odos infekcijos…

Atrodo neįtikėtina, kokie vienu metu atletiški buvo bulterjerai - įtrauktu pilvu ir ne tokiom išraiškingom galvom. Dešinėje pusėje matote vieną iš šiuolaikinių atmainų, kurių veisėjai teigia siekiantys atkurti/išsaugoti darbinį tipą.

Anglų buldogai daugeliu atveju simbolizuoja viską, kas yra negerai su šunų veisimu dėl grožio ir dažniausiai naudojami kaip pavyzdys - t.y. pakanka rasti kokį nors seną paveiksliuką ir jį sulyginti su kokiu nors šunimi iš parodos - nereikia labai stengtis, pasikeitimus mato net neįgudusi akis. Atrodo, ši veislė kenčia nuo beveik visų galimų ligų. Vidutinė jų gyvenimo trukmė - 6.25 metų (apie įvairių vislių gyvenimo trukmes galite paskaityti čia).

Neįtikėtinos jų proporcijos labai apsunkina net tokius dalykus kaip poravimasis ar šuniavimasis. Buldogai kažkada labiau priminė šiandieninius stafus - tik „savotiškesniais” snukiais, tiesa, tai buvo dar tais laikais, kai šunis ne fotografuodavo, o piešdavo. Vėliau jie pradėjo labiau „buldogėti”, tačiau vis dar išlaikė gan sveiką tipą.

Prancūzų buldogai taip pat sulaukė dėmesio:

Trumpėjantis snukis reiškia problemas. Bokserių, kaip ir daugelio brachicefalinių veislių, snukis su laiku trumpėja ir keičiasi. Tokio snukio savininkams sunkiau kontroliuoti temperatūrą.

Mopsai - dar vienas iš brachicefalinių veislių kraštutinumų. Jų problemos susijusios su išvaizdos bruožais - aukštas kraujo spaudimas, širdies problemos, pasunkėjęs kvėpavimas, tendencija perkaisti, dantų problemos, odos raukšlės, dermatitas. Labai pageidautinos dvigubai riestos uodegos kilmė - genetinis defektas, kuris persistengus gali vesti į paralyžių.

Su metais keitėsi ir tokie aktyvūs darbiniai gyvūnai kaip taksai. Ilgėjo jų nugaros bei kaklai, krūtinė vis labiau kišos priekin, o kojos trumpėjo - kartais iki tokių proporcijų, kai beveik nelieka tarpo tarp krūtinės ir grindų. Taksai turi didžiausią tarpslankstelinių diskų problemų riziką, taip pat jie linkę į su achondroplazija susijusias problemas ir bėdas su galūnėmis.

Labai garsus darbinis šuo - senbernaras - nebuvo toks stambus ir „odingas”. Kažin ar senieji šunys taip kentėdavo nuo entropijos, ektropijos, hemofilijos, osteosarkomos, fibrinogeno trūkumo ir t.t.

Pasakojamas ypač liūdnas pavyzdys iš auksaspalvių retriverių „pasaulio”. 1926 m. parodose jų dar nebūdavo matyti. 1970 m. pasirodė du labai puikūs reproduktoriai, turėję itin gerą temperamentą. Jie labai aktyviai kergti, taigi sulaukė neįtikėtino skaičiaus palikuonių. Taigi turime didelę krūvą tų šunų palikuonių. Abu šie šunys nugaišo jauni - nuo vėžio. Nėra rimtų įrodymų, kad vėžys būtų paveldimas - tačiau tarp auksaspalvių retriverių tai labai paplitusi liga, kai kas juos net vadina „auksaspalviais vėžio šunimis”. Katastrofa sukurta per mažiau kaip 60 metų.

Daug kas kalba apie tai, kaip baisu, kas nutiko su vokiečių aviganiais per pastaruosius 10 metų - vis daugiau klabama apie stuburo ir šlaunikaulio sveikatos problemas tarp šių gražių šunų. Kažkada tai buvo gan lengvo sudėjimo darbui skirti šunys.

Basetai patyrė galinių kojų struktūros pokyčius ir iš kažkur įsigijo krūvą papildomos odos, taip pat stuburo ir akių problemas. Ar galėtumėte su tokiu šunimi medžioti? Norint atsakyti į pastarąjį klausimą, pakanka palyginti kai kurių veislių darbinius ir parodinius atstovus.

http://img.webme.com/pic/s/stafai/basetai.jpg

„Darbiniai” šunys naudojami darbui, tačiau jei turi dokumentus, jie gali dalyvauti ir parodose (pvz., norint surinkti kergimui reikiamus titulus). Jie tiesiog ne tokie efektingi grožio prasme. Dalis „darbinių” veisėjų netgi neveda šunų į parodas ir bando kurti savas organizacijas. Tokių nesutarimų būna daugelyje veislių, kurios kada nors buvo skirtos kokiai nors veiklai - ir tai dar labiau didina atotrūkį. Kai kurių kinologinių organizacijų nepripažįstamų veislių šalininkai tuo labai didžiuojasi ir nesistengia tapti „oficialiais” - jie sako, kad tokiu būdu grožio parodos nesugadins jų šunų.

Galite palyginti kad ir seterius. Medžioklei veisiami šunys skiriasi nuo tų, kurie dalyvauja parodų ringuose. Pirmiausia, ką matome - medžiokliniai iš pažiūros visai neįspūdingi. Jų grožis atsiskleidžia dirbant. Kažkodėl dažnai būna taip, kad kuo šuo geriau pasirodo medžioklėje ar lauko bandymuose, tuo daugiau jo išvaizda būna nutolusi nuo parodų žvaigždžių. Nors visi dabartiniai anglų seteriai kilę iš tų pačių šunų „kamieno”, per daug metų parodinių ir darbinių šunų išvaizda bei temperamentas atsiskyrė. Seteris parodų žvaigždė turės puikų, gražų kailį (kuris dirbant gali pridaryti problemų), storą snukį ir sunkią galvą, jis bus ramus ir tylus, jam trūks medžioklės „draivo”. Darbinis seteris bus mažesnis (svers 14 - 25 kg), retesniu kailiu, iš būdo žymiai aktyvesnis, gerai „jaus” paukščius. Kokį šunį rinksitės, priklauso nuo požiūrio ir poreikių - jei nesate medžiotojas, darbinis variantas tik pridarys problemų.

http://img.webme.com/pic/s/stafai/seteriai-377x300.jpg

Kažkas panašaus yra ir su haskiais. Rimti lenktyninkai varžybose retai naudoja grynaveislius Sibiro haskius - jie ne tokie greiti bei ištvermingi, kaip vadinamieji Aliaskos haskiai, kuriuos parodoje apšauktų mišrūnais (iš tiesų tai tipas, skirtas konkrečiam tikslui - kinkinių varžyboms, eurodog`ai (mišrūnai - vienas iš praktiškai aktyviai pritaikomų heterozės pavyzdžių) ir kiti panašūs būtent kininių sportui naudojami variantai.

Ženkliai skiriasi ir vokiečių aviganiai - didelis skirtumas tarp parodoms ir darbui veisiamų šunų. Darbiniai aviganiai pasižymi psichikos stabilumu ir drąsa, užsidegimu darbui, budrumu, energija. Šie šunys grožio parodose pasirodo prasčiau, tačiau yra atletiško sudėjimo. Nelabai tinkami ir kaip vien šeimos šunys ar numylėtiniai - paprastam žmogui su tokiu šunimi sunku susitvarkyti, jiems reikia daug veiklos ir dirbdami šie gyvūnai būna laimingiausi. Darbinių linijų šuns auginimas tik kaip namų numylėtinio - pats tikriausias gyvūno kankinimas. Teigiama, kad show linijų aviganiai pasižymi silpnu charakteriu ir yra niekam tikę kaip tarnybiniai šunys (išskyrus retas išimtis). Siekiant išgauti „ekstremalų” tipą prarastos tokios savybės kaip ištvermė, geras temperamentas ir darbiniai gebėjimai.

Kai kurių kitų veislių, pvz., greihaundų ar vipetų, darbinių (lenktyninių) ir parodinių šunų skirtumai pastebimi tik ekspertams. Lenktyninis greihaundas mažesnis, trumpesnis ir ne toks stambus, kaip parodinis. Be to, jis raumeningesnis, tie raumenys geriau apibrėžti. Lenktyninio greihaundo kaklas storesnis ir trumpesnis, o galva masyvesnė, negu parodinio. Teigiama, kad lenktynių greihaundai ilgiau gyvena, tačiau jie labiau linkę į kaulų vėžį, galbūt tai dėl patiriamo streso.

Ar geriau veislinis parodinis šuo, ar ne - pasirinkimo reikalas. Daugeliui žmonių žymiai patogiau auginti parodinį ar pet gyvūną - darbiniai šunys standartiniam vartotojui su vidutiniais reikalavimais gali pridaryti pernelyg daug problemų.

Visai kitokie šunys atsiskleidžia darbe ar sporte - svorio tempime, Flyball, Agility, lenktynėse, paklusnumo varžybose ir t.t. Tokios veiklos padeda išaiškinti šuns fizines galimybes, instinktus ir pasidavimą dresūrai, taip pat daugumą temperamento problemų ar teigiamybių.

Jei su šunimis būtų dirbama - jų eksterjeras keistųsi, gal net grįžtų prie originalesnio tipo (tą rodo darbinių linijų išvaizdos skirtumai). Pvz., varžybose, kur šunys rodo sportines ar darbines savybes, reikia pakankamai gerai išsivysčiusių snukio ir šnervių. Tik taip konkuruodamas šuo normaliai kvėpuos. Be to, tokiems šunims reikia tvirtų kojų, stiprios širdies, gerų klubų ir t.t.

Tačiau darbinis/sportinis šuo - netinkamas augintinis žmogui, kuris jį pasirinko vien dėl istorijos ar išvaizdos. Be to, dalis veiklų, kuriomis šunys anksčiau užsiiminėjo, dabar nebeegzistuoja (pvz., kovos) - tačiau entuziastai joms rado kitų, pakaitinių veiklų (populiarėjantis svorio tempimo sportas ir panašiai, kurtai irgi labai retai dalyvauja medžioklėse - jie varžosi lenktynėse). Šunų sportas taip pat susijęs su problemomis- tai irgi augintojų ir veisėjų atsakomybė, tačiau darbui skirtas ligotas šuo tiesiog nesugebėtų dirbti, nelabai naudinga „klipatas” ir veisti. Sportinis šuo genetiškai turi būti sveikas ir funkcionalus, be to, turi pasižymėti atitinkamomis psichikos savybėmis - nes niekas nenori per prievartą iš šuns bandyti „išspausti” neįmanomų dalykų.

Problemos kyla, kai šunys veisimi vienodai griežtai tik dėl išvaizdos. Žinoma, yra veisėjų ir selekcininkų, besistengiančių sukurti ir „veikiančius”, ir gražius šunis - kurie tiek dirba/sportuoja, tiek parodose dalyvauja. Renkantis šunį darbui, smagu, kai galima rinktis iš mėgiamos veislės atstovų, atsekti kilmę, ką sugebėjo pasirinkto gyvūno protėviai, ar nė vienas jų neturėjo kokių nors galimai paveldimų problemų… Niekada negalima ieškoti šuns, kurio charakteristikos išgaunamos vien išvaizdos sąskaita. Įsigyt augintinį reikia ne dėl grožio, o atsižvelgiant į savo (ir jo) poreikius.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »