Vienintelė pasaulyje oficialiai pripažįstama Argentiniečių veislė yra Argentinos dogas, kartais dar vadinamas Argentinos mastifu. Vien šio šuns vaizdas užburia – sniego baltumo atletas galingais žandikauliais niekada neliks nepastebėtas…

Istorija

Argentinos dogų istorija prasidėjo nuo vaikiškos svajonės. Kažkada Argentinoje gyveno du broliai - Antonio Nores ir Augistin Martinezai. Brolių meilė šunims buvo neįtikėtinai didelė – vasaras leisdami Santa Isabel viloje jie maitindavo ir prižiūrėdavo derliaus imti išvykusių darbininkų sulysusius augintinius. Visą laiką broliai skirdavo tų šunų gydymui ir penėjimui, tad tų nelaimingų šunų savininkai, grįžę po derliaus nuėmimo, savo augintinius aptikdavo itin puikios būklės – kaip teigiama, juos drąsiai būtų buvę galima eksponuoti parodoje. Be to, broliai itin mėgo pavojingų, didelių gyvūnų – šernų, jaguarų, pumų - medžioklę. Kaip žinia, dauguma medžioklinių šunų turi po vieną kitą specifinę ypatybę, tačiau daug medžiotojų svajoja apie tokį šunį, kuris būtų “surinkęs” jų pamėgtoms medžioklėms tinkantį savybių derinį. A.N. Martinez medžioklinio šuns idealas buvo tylus, ramus gyvūnas puikia uosle, kurios pagalba lengvai susektų grobį (ir nesileistų apgaunamas tokių klastingų žvėrių kaip pumos, kurios dažnai mėto pėdas). Grobį toks šuo turėjo pulti kiek įmanoma staigiau – žaibiškai atakuoti, pavijus griebti ir laikyti, kol atbėgs medžiotojas. Kad sugebėtų įvykdyti šias užduotis, šuo privalo būti drąsus ir nekreipti dėmesio į sužalojimus. Be to, svarbi ir jo spalva – geriausiai tokiai medžioklei tinka baltas šuo, kurį lengva atskirti nuo kitų žvėrių ir galima pamatyti iš toli.

1925 metais Antonio pasiryžo sukurti naują veislę. Tuo metu jam nebuvo nė 18 metų. Savaime suprantama, jam talkino metais jaunesnis brolis Augustin. Broliai mokėjo atsižvelgti į genetiką ir ją gerbti – jie neveisė šunų „žiūrėdami, kas bus“. Jie suprato, kad negalima pažeisti amžinų ir nekintančių gamtos dėsnių. Jaunuoliai rėmėsi pasakymu, jog „Roma nebuvo pastatyta per vieną dieną“ ir nesitikėjo iškart išvysti darbo vaisių. Jie suprato, kad pradėtas kelias bus ilgas, sunkus, sudėtingas bei pareikalaus daug aukų. Tačiau jie tada buvo jauni ir tikėjo, kad viskas įmanoma.

Pirmiausia broliai dėmesį atkreipė į kovinius Kordobos šunis. Tuo metu šunų kovos buvo populiarios ir gana aukšto lygio. Perro de Cordobes buvo baltos spalvos gyvūnai, nors kartais ant kūno ar galvos turėdavo kelis tamsius plėmus. Jų gyslomis tekėjo ispanų mastifų, buldogų, bulterjerų ir bokserių kraujas. Kordobos koviniai šunys nereaguodami į skausmą ir sužalojimus kovodavo iki mirties. Didžiausia jų problema, greičiausiai ir lėmusi veislės išnykimą – psichikos bei genetinis nestabilumas. Uždraudus šunų pjautynes, šių šunų populiarumas sumažėjo, nes jie praktiškai daugiau niekam ir netiko. Kovinio ir medžioklinio šuns savybės skiriasi – vien kovoms veistam šuniui, kuris yra itin atkaklus ir neturi reikiamo atsargumo jausmo, didelė tikimybė būti sužalotam ar žūti, be to, jis pjausis su kitais medžioklėje dalyvaujančiais šunimis. Reikėjo sumažinti kovinių Kordobos šunų agresiją kitiems šunims bei „išryškinti“ kai kurias medžioklines savybes (tokias kaip uoslė), pagerinti ištvermę ir padidinti kūno masę.

Broliai atrinko 10 Kordobos kovinių šunų kalių. Jas kryžmino su devynių veislių atstovais. Kiekviena veislė suteikė tam tikrų savybių:

* Dogai - didesnį ūgį;

* Airių vilkogaudžiai – greitį, dydį, medžioklės isntinktą ir jėgą;

* Bulterjerai - drąsą ir ištvermę;

* Buldogai – stambumą, didesnį krūtinės tūrį;

* Pointeriai – geresnę uoslę;

* Bordo dogai – stiprius žandikaulius;

* Pirėnų kalnų šunys – atsparumą atšiauriam klimatui;

* Bokseriai – taikesnį charakterį, intelektą, judrumą;

* Ispanų mastifai – dydį.

Verta paminėti, kad broliams nepavyko rasti grynaveislio airių vilkogaudžio, tokio, kokį regėjo savo mėgstamose knygose apie šunų veisles – aukščiausias pasaulio šuo atrodė kaip tolstanti svajonė, tačiau 1938 – 1939 m. jie aptiko vilkogaudžio ir vokiečių dogo mišrūną, kurį ir panaudojo veisimui. Bokserius, bulterjerus ir buldogus gauti buvo gana lengva, nes Kordoboje tie šunys buvo gan populiarūs. Vienas iš bulterjerų, kurį vadino Centauro, veislyne pasiliko visiems laikams po to, kai jo šeimininkas dėl politinių priežasčių 1930 m. turėjo išvykti į Urugvajų. Centauro buvo labai atletiško sudėjimo ir daug aukštesnis, negu dabartiniai bulterjerai. Taip pat broliai veisimui naudojo ir keletą kurčių bulterjerų, kuriuos pasirinko dėl neeilinės jų drąsos – tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, tai turėjo katastrofiškų padarinių veislės sveikatai. Poruojant Kordobos kovinių šunų ir pointerių, dogų, buldogų bei bulterjerų mišrūnes, panaudoti keli bokseriai, kurie, kaip teigė broliai, buvo aukštesnis ir stipresni už “moderniuosius“.

Dviejų jaunuolių, dar lankančių mokyklą, noras būtų buvęs nieko vertas, jei jiems nebūtų padėjusi šeima (ypač tėvas) ir tėvo draugai, tad prie šios veislės sukūrimo “prisilietė” daug žmonių. Brolių dėdė Oscar Martínez paskolino didelį kiemą, kur laikytos ir kergtos iš draugų ir giminių įsigytos jaunuoliams patikusios kalės. Per palyginti trumpą laiką pavyko surinkti 10 Kordobos dogų patelių, o pradėjus veisimą veislyne gyveno net 30 kalių. Broliai laikė moteriškos lyties atstoves, o vienu metu veisimui naudodavo ne daugiau kaip du patinus.

Veislynas turėjo vietą – tačiau išmaitinti tiek šunų buvo gan sudėtinga. Veislyne broliai galėjo lankytis tik savaitgaliais. Visus dienpinigius jie išleisdavo veterinaro paslaugoms bei šunų maistui – pagrindas būdavo su įvairiais produktais maišomas sūris. Maitinimo klausimu itin daug padėjo dosnus ispanas Merino, turėjęs sumuštinių parduotuvę. Jis buvo geras senjoro Martinez draugas ir pasiūlė kiekvieną šeštadienį atiduoti jiems keletą likusių neišpirktų sumuštinių maišų. Be to, tėvas sutiko mokėti prižiūrėtojams, kurie šunimis rūpindavosi tomis dienomis, kai broliai negalėdavo atvykti.

Kai Antonio išvyko studijuoti medicinos į Rosario universitetą, ten sutiko slaugytoją bei didelį šunų mylėtoją Antonio Orelo. Kai Antonio grįžo namo, sus savimi pasiėmė ir A. Orelo, kuris padėjo rūpintis veislynu.

Metai bėgo, veislė vis dar buvo tobulinama. Galų gale 1928 metais A.N. Martinez paruošė veislės standartą. Jame akcentuotos veislės darbinės savybės. 1947 m. rugsėjį EL DOGO ARGENTINO pirmą kartą pristatyti viešai – Buenos Aires medžiotojų klubo organizuotoje parodoje. 1947 m. gegužę Diana žurnale paskelbtas originalus Argentinos dogų standartas (kam įdomu, gali susirasti tą numerį - 89 Nr., 28 – 40 psl.).

1956 m. lapkričio 2 d. Antonio šernų medžioklės metu buvo nužudytas jį norėjusio apiplėšti žmogaus. Argentinos dogų likimą į savo rankas perėmė Augustin, veisimas iš Kordobos persikėlė į Santa Rosa. Tapęs Kanados ambasadoriumi, Augustin su savimi visur gabendavosi ir šunis. Kelis kartus parodę savo gebėjimus medžioklėje jie tapo legenda ir gan greitai pradėjo plisti tarp medžiotojų. Augustin šiuos šunis veisė iki pat savo mirties 1978 m.

1964 metais gegužės 21d. Argentinos dogai buvo pripažinti Argentinos Kinologų Federacijos bei Argentinos žemės ūkio bendruomenės, pradėta vesti jų kilmės knyga. 1973 m. liepos 31d. Argentinos dogus kaip pirmą ir vienintelę iš Argentinos kilusią veislę pripažino Tarptautinė Kinologų Federacija (FCI). Iš pradžių jie priskirti V grupei , o 1988 m. „perkelti“ į II grupę.

Charakteris

Argentinos dogas pasitiki savimi, yra tvirtas, subalansuotas gyvūnas. Šios veislės atstovai retai būna nervingi ar isteriški, jie neambrija be reikalo. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo agresyvus, su žmonėmis jis draugiškas, linksmas, nuoširdus ir suvokia savo jėgą. Žaibiškai ir nedvejodamas Argentinos dogas reaguos tik tada, jei jo šeimai ar namams kils pavojus. Tai protingas ir sumanus gyvūnas, niekad nepuls be reikalo, svarbu tik, kad gebėtų atskirti pavojingas situacijas nuo įprastų – tam reikalinga ankstyva socializacija.

Mėgsta vaikus, pakenčia įkyrias jų glamones, gerai sutaria su visais šeimos nariais (net jei tai katė ar papūga), yra stabilus ir patikimas, tad tinka šeimai. Tai neįtikėtinai ištikimas šuo. Nuostabu matyti, kaip toks didelis ir žiaurus medžioklėje šuo kantriai ir mylinčiai elgiasi su vaikais bei trokšta šeimininko dėmesio. Atrodo, kad gyvenime Argentinos dogui nieko daugiau nereikia, tik geros medžioklės ir šeimininko meilės.Kai sveikinasi su nepažįstamuoju, Argentinos dogas negali rodyti nedraugiškumo – nebent tas asmuo tiesiogiai puola šeimininką. Supratęs, kad namie svečias laukiamas, šuo niekada neturi bandyti jo pulti. Agustin Nores Martinez yra pasakęs “Jei naktį į jūsų namus įsilauš vagis, bet kuris kitas šuo los, tačiau jei namie bus Dogo, jūs apie įsibrovėlį sužinosite iš jo riksmo“.

Dresuojamas lengvai, tačiau linkęs dominuoti, tad šeimininkas turi būti tvirtos valios ir ne pradedantysis šunų mylėtojas. Nuo mažens šiam šuniui būtina aiškiai leisti suprasti, kas galima, o kas – ne, tačiau smurto naudoti nepatartina – tai tik gadina šuns psichiką ir skatina šuns agresiją. Svarbu nuo pirmų šuniuko dienų namuose parodyti, kas yra vadas. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad Argentinos dogo charakteris pilnai susiformuoja kai jam sueina 2 – 3 metai.

Subrendęs Argentinos dogas greičiausiai agresyviai reaguos į kitus šunis, bus linkęs dominuoti. Tiesa, peštynių ji pirmas nepradės, tačiau jei kas nors kibs ar lips ant galvos – netylės. Todėl nuo jauno amžiaus tokį šunį būtina socializuoti, pratinti prie kitų gyvūnų, mokinti paklusnumo. Argentinos dogas gali gyventi vienuose namuose su kitais šunimis, puikiai sutars su priešingos lyties savo veislės atstovu, tačiau norint laikyti du tos pačios lyties Argentinos dogus reikia turėti daug žinių ir patirties.

Toks šuo gali gyventi bute, tačiau jam reikalingas atitinkamas fizinis krūvis. Negalima pamiršti, kad tai – darbinis šuo. Argentinos dogas skirtas stambių žvėrių – šernų, laukinių kiaulių, pumų - medžioklei. Auką jis pagauna ir laiko kol prisiartina medžiotojas, o, esant reikalui, ir pribaigia. Dabar šios veislės atstovai naudojami ne tik medžioklėje, bet ir kaip sargai, apsaugoje, policijoje, sprogmenų bei narkotikų paieškoje, paieškos ir gelbėjimo tarnybose, svorio tempime, būna, kad tampa ir aklųjų vedliais. Jų galima pamatyti ir paklusnumo bei vikrumo varžybose.

Gyvena 10 – 12 metų. Daugiausia Argentinos dogų sveikatos problemų kyla dėl balto kailio – pasitaiko kurtumo, alergijų, odos ligų atvejų. Veislėje žinoma ir klubo sąnario dizplazija. Kai kurie atsakingi veislynai Argentinos dogų šuniukus parduoda bent trijų mėnesių amžiaus – kai jiems atliekami klausos testai ir sugyja apkirptos ausys (jei jos kerpamos).

Išvaizda

Argentinos dogas primena amerikiečių buldogą ar didelį, baltą pitbulterjerą. Jis turi stiprius raumenis bei tvirtą, elastingą odą. Šio šuns kūnas proporcingas, ūgis ties ketera lygus ūgiui ties kryžiumi, o kūno ilgis 10 proc. viršija aukštį (kalės būna kiek ilgesnės). Šunų ūgis ties ketera 62 – 68 cm, kalių - 60 – 65 cm.

Galva galinga, ryškių bruožų. Iš profilio viršutinėje linijoje matosi iškilimas, tarp akių – silpna įduba. Žiūrint iš šono, antakių linija aiški. Nosies veidrodėlis juodos spalvos, platus. Snukis stiprus, viršutinė jo linija truputi įdubusi. Lūpos nestoros, trumpos ir prigludusios, pageidautina juodos pigmentacijos. Dantys dideli, auga vienoje linijoje, švarūs. Sankanda repliška, leidžiama iš žrikliška, dantų komplektas pilnas.Akys tamsiai ar šviesiai rudos spalvos, migdolo formos, vidutinio dydžio, pakankamai nutolusios viena nuo kitos. Vokai juodi, tačiau jei pigmentacijos trūksta, tai nėra trūkumas. Žvilgsnis budrus ir linksmas, tuo pačiu ir ryžtingas, akylus, ypač pas patinus. Ausys išaugusios aukštai, dažnai trupinamos, kad būtų stačios. Nekirptos būna vidutinio ilgio, plačios, plonos, apvaliu galiuku. Ant ausų gali būti keletas mažų juodų dėmių. Ramaus šuns ausys laisvai kabančios, dengia dalį skruosto, susidomėjusio - pusiau stačios.

Kaklas vidutinio ilgio, stiprus ir tiesus, nežymiai iškilia viršutine linija, padengtas plona ir elastinga oda. Kailis ant kaklo truputį ilgesnis nei ant viso kūno. Ketera ryški ir aukšta. Nugara stipri, raumenys gerai susiformavę, sudaro nežymų nuožulnumą juosmens link. Dėl gerai išsivysčiusių viršutinės linijos raumenų nugara atrodo truputį įdubus, tačiau taip nėra. Krūtinė plati ir gili. Krūtinkaulis lygus su peties sąnariu. Krūtinės ląsta didelė, taip šuniui suteikiama maksimali kvėpavimo galia. Uodega pakelta 45 laipsnių kampu iki viršutinės nugaros linijos, kardo formos, plona ir ilga, sieka kulnų sąnarius.

Priekinės galūnės tvirtų kaulų bei raumenų, proporcingos, tiesios ir stačios. Užpakalinės vidutinio kampuotumo, stiprios, tvirtos, lygiagrečios, sukuria didelės jėgos vaizdą. Šlaunys stiprios su aiškiai matomais raumenimis. Jei būna rudimentiniai pirštai, jie turi būti pašalinami.

Plaukai tiesūs, prigludę, 1,5-2 cm. ilgio. Tropiniame klimate kailis retas ir plonas (tada labiau matoma pigmentacija), šaltame klimate storesnis ir tankesnis, netgi gali turėti povilnę. Spalva visiškai balta. Viena juoda dėmė aplink akį yra leidžiama, tačiau ji neturi viršyti daugiau nei 10% galvos. Pirmenybė teikiama visiškai baltam šuniui. Galima nedidelė odos pigmentacija, kuri didėja šuniui senstant, tačiau perdėta pigmentacija nepriimtina. Pirmenybė teikiama šunims su judos spalvos lūpų ir akių vokų pigmentacija. Oda plona, lygi ir elastinga.

Rodyk draugams