BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šunų liliputizmas (dvarfizmas)

Pastaba: visi naudoti šaltiniai apie šį reikalą rašė kiek skirtingai, tad padariau tokį beveik eksperimentinį „mixą“, dėl to būtų džiugu išgirsti apie klaidas ar netikslumus.

Lietuvių kalboje tinkamiausias ar bent artimiausias pavadinimas šiai ligai/būklei (dwarfism) greičiausiai būtų “nanizmas”, „liliputizmas“, „nykštukizmas“ ar kažkas panašaus, tačiau nusprendžiau likti arčiau „originalaus“ kiek modifikuoto varianto (kad kiltų mažiau įvairių paslaptingų problemų) ir problemą vadinti dvarfizmu. Mūsuose tarp šunininkų ši liga kartais dar vadinama kralikizmu, tačiau, mano nuomone, tai visai netinkamas bei neteisingas pavadinimas, kadangi žodis „kralikas“ yra barbarizmas (tokiu atveju lietuviškesnis vertimo variantas turėtų būti „triušizmas“) ir realiai dar mažiau tinkamas naudojimui, negu tas mano pasirinktas ydingasis „dvarfizmas“ .

normalus VA ir VA-liliputas

Kai kurių veislių „standartinės“ versijos turi miniatiūrines ir „žaislines“ (toy) versijas (pvz., pudeliai ar šnauceriai), tačiau tai ne tas pats, kaip tas jau tikrasis dvarfizmas (nors kartais tie mažėlesni tipai būna vardinami „dwarf“). Dvarfizmas – tai tam tikra anomalija, o ne normali genų variacija. Prieš kažkiek metų buvo sukurta miniatiūrinė rusų kurto versija - nors kai kurie kritikai veisėją apkaltino panaudojus vipetus, bandant sumažinti šunų dydį, tai greičiausiai netiesa. Gerai išmanantis genetiką asmuo moka „įterpti“ kokią nors dominuojančią charakteristiką (pvz., norima spalva), tačiau išlaikyti originalios veislės fenotipą ir pavadinti tai „nauja veisle“). Minimi mažieji rusų kurtai veisiami, kad būtų vis mažesnio ūgio – tačiau jie nepraranda nei proporcijų, nei kitų svarbių išvaizdos savybių. Prieš kelis metus vien selektyvaus veisimo būdu (ne kryžminant su kitomis veislėmis) buvo sukurti ir miniatiūriniai bokseriai, svėrę apie 5,5 kg. Toks šunų „mažinimas“ vyksta palyginti ilgą laiką, veisimui atrenkant pageidaujamus individus.

“mini bokseriai” nėra dvarfai

Dvarfizmo atveju šunys „sumažėja“ staiga, o ne per keletą kartų. Viena dvarfizmo rūšis „pagamina“ proporcingus, bet žymiai mažesnius šunis. Kartais tai pasitaiko tarp vokiečių aviganių (VA) ir Karelijos lokių šunų. Šis atvejis vadinamas hipofizės dvarfizmu, nes pagrindinė tokių „netikėtumų“ priežastis dažniausiai (ar greičiausiai) būna kokie nors hipofizės sutrikimai – tiesa, jie gali būti nulemti genetiškai, tad gali būti sunku suprasti, kuo skiriasi „genetinis“ dvarfizmas nuo „hipofizės“ dvarfizmo.

Pati hipofizė yra smegenyse įsikūrusi liauka (beje, skaičiau, kad visokie varliagyviai ir driežiukai drauge su jau išgaišusiais dinozaurais turi tokį su hipofize susijusį dalyką, vadinamą „Parietal eye“, kuris yra tarp „normalių“ akių – tas daiktas geba reaguoti į šviesą/tamsą (tokių padarų kaip tuataros turi net tinklainę), daug senųjų stuburinių tose vietose netgi turėjo akiduobes. Tai kažkas panašaus į „trečiąją akį“, tad visokių kitatikių čakrų teorijos turi realų pradą). Verta paminėti, kad hipofizė – svarbiausia organizmo hormoninės reguliacijos grandis, viena iš jos reguliuojamų sričių - augimas. Hipofizė gamina daug hormonų, įskaitant augimo hormoną (growth hormone – GH). Hipofizė daro įtaką tokioms liaukoms kaip skydliaukė ar lytinės liaukos, ji svarbi brendimo procesui, medžiagų apykaitai, elgesiui, fiziniam bei protiniam aktyvumui. Anatominiai ir funkciniai pakitimai įvairiose hipofizės dalyse leidžia selektyviai atrinkti ir stiprinti tam tikrus paprastai nenormalius bruožus tokiose veislėse kaip Bostono terjeras. Hipofizės dvarfizmą sukelia ne tik genai, bet ir cistos liaukoje, navikai, kai kurios infekcinės ligos – tad bet kokiu atveju jei šuo yra pernelyg mažas nei turėtų būti ar turi kitų su šia liauka susijusių problemų, negalima visko nurašyti genams.

Mokslinis žmogiškosios šios problemos pavadinimas - osteochondrodisplazija su ilgųjų kaulų ir stuburo augimo defektais (TLK Q77). Dvarfizmas būna proporcingas ir nepoporcingas – vienu atveju kūno proporcijos normalios, tik jis neįprastai mažas, kitu – kurios nors kūno dalys būna mažesnės, negu įprasta.

Dfarfizmą [daugiau ar mažiau grubiai] galima skirstyti į tokias rūšis:

Hipofizės dvarfizmas arba proporcingas dvarfizmas nėra paplitęs, bet pasitaiko tokioms veislėms kaip vokiečių aviganiai, ryzenšnauceriai, Labradoro retriveriai, samojedai, ši cu, Veimaro paukštiniai šunys. Vadose gimsta mažesni negu „standartiniai“, tačiau proporcingi šunys. Kadangi hipofizė kontroliuoja kitų liaukų veiklą, tuo pačiu galima pamatyti ir papildomų problemų, pvz., skydliaukės anomalijas, dėl kurių negali normaliai augti kailis. Dauguma hipofizės nykštukų atrodo kaip kinų kuoduotieji ar plikieji šunys, nors atsargiai vartojant skydliaukės hormonus (ir galbūt brangesnius augimo hormonus) normalus kailis gali būti išsaugotas.

Genetinis, arba neproporcingas, dvarfizmas. Čia yra daug painiavos, nesutarimų ir pan., todėl paprastam mirtingajam susigaudyti sunkiau. Paprastai kalbant apie šią problemą vartojami terminai chondrodisplazija ar chondrodistrofija. Pirmasis žodis reikšia nenormalų kremzlės (chondr-) formavimąsi (-plasia), antrasis – prastą (dis-) kremzlės (chondr-) augimą (troph-). Pilniausia tai apibrėžianti sąvoka – osteochondrodisplazija, į kurią įtrauktas ir „osteo-“, reiškiantis, kad nenormalūs yra ir kaulai. Medicinoje kartais sinonimiškai chondrodisplazija vartojama drauge su enchondromatoze (reta liga, dažni navikai). Kartais naudojamas žodis achondroplazija, jis turi priešdėlį „a-“, kuris reiškia kieno nors trūkumą (pvz., aplazija – „vystymosi stoka“) – šiuo atveju kremzlės augimo ar formos. Achondroplastinės galūnės reiškia, kad jų augimas nevyksta taip, kaip normalių šunų. Kaukolės achondroplazijos pavyzdžiu gali būti brachicefalinis buldogas.

valų korgis

Yra daug veislių, kurias galima charakterizuoti kaip dvarfus (pvz., korgis Velse reiškai „šunį nykštuką“). Net nebandant smulkiai kapstytis visokių dvarfų problemose, reikia pasiruošti tam, jog jų genetinių ir kitokių priežasčių – labai daug ir įvairių. Basetų veisėjai žino, kad chondrodistrofija jų veislėje – dominuojantis bruožas. Kai kurie galvoja, kad F1 kartos palikuonys visada turės to paties ilgio kojas. Tačiau kryžminant basetus ir VA, paprastai pusės šunų galūnės būna tarpinio ilgio, o likusios pusės – normalaus ilgio (kaip VA). Kokerspanieliai dažnai turi trumpesnes kojas, tačiau mutacijos, sukeliančios achondroplaziją, nėra dažnos ir tik recesyvinės. Klamberio spanielio ar biglio trumpesnės kojos nėra dvarfizmo pavyzdžiai, kadangi jų sąnariai ir kaulai kaip ir „normalių“ veislių.

Daug kokerspanielių turi trumpas kojas, tačiau čia matote tikrą charakteringą dvarfą

Tinkamiausi chondrodistrofinių veislių pavyzdžiai – taksai, basetai ir korgiai. Jų korpusai ir galvos daugiau ar mažiau normalaus dydžio bei formos, tačiau galūnės itin trumpos. 2009 m. vasarą buvo pranešta, kad aptiktas evoliucinis mechanizmas, galintis paaiškinti tokių veislių trumpakojiškumą. Mokslinių tyrimų grupė, vadovaujama Nacionalinio žmogaus genomo tyrimų instituto, paėmė 835 šunų DNR pavyzdžius (iš jų 95 buvo trumpakojai). Nustatyta, kad neproporcingai trumpos galūnės gali būti siejamos su viena mutacijų, esančių šuns genome (papildoma fibroblastų augimo faktoriaus-4 FGF4 kopija), atsiradusia ankstyvojoje naminio šuns vystymosi stadijoje. Drauge su chondrodistrofija pasireiškia ir kai kurios sveikatos problemos – tarpslankstelinių diskų ligos, klubo sąnario displazija, stuburo formavimosi ydos, disko išvarža, reprodukcinės problemos…

taksas

Laikant dvarfinės veislės šunį, svarbiausia rūpintis, kad jo svoris būtų normalus – antsvoris apsunkina slankstelius, galūnių kaulus bei sąnarius ir, kas itin svarbu brachicefalinaims šunims – širdį bei plaučius. Kadangi jų nosys mažesnės, pro jas praeina mažiau oro, kuris turėtų vėsinti – tad brachicefaliniai šunys labiau linkę į šilumos smūgį

Dvarfizmas kai kuriose veislėse:

VOKIEČIŲ AVIGANIAI

Hipofizės dvarfizmas nėra įprastas tarp VA, išskyrus tuos atvejus, kai selekcininkas specialiai poruoja geno nešėjus, norėdamas gauti nykštukinius vokietukus (taip, būna ir tokių atvejų, ypač kai šiokia tokia paklausa yra). Vokiečių aviganių atveju šunys dvarfai būna beveik idealiai proporcingi, bet žymiai mažesni negu „originali“ versija. Naudojama sąvoka – proporcingas arba hipofizės dvarfas. Faktas tas, kad nedaug kas žino apie tokių šunų egzistavimą. Gaila, bet dalis veisėjų slepia tokius dalykus – nors pasitaiko ir atvirkštinių variantų. Žmonės mėgsta „ypatingus“ ar keistus dalykus, tad neretai dvarfas gali kainuoti dar daugiau, negu paprastas šuniukas. Internete pamatysite žymiai daugiau skelbimų, kad ieškomas miniatiūrinis pitbulterjeras ar mini VA, negu kad toks šuo parduodamas. Negalima nesąžiningumu kaltinti vien veisėjų - hipofizės dvarfai ligotesni už paprastus šuniukas, tad dalis jų nugaišta vos gimę ar dar nepasireiškus požymiams, rezorbuojami nėštumo metu – tad niekas ir nežino, kad jų tėvai gali būti problemos „nešėjai“.

Atrodo, kad liliputizmo geną iš kažkur įsigijo kažkurie senųjų „germaniškųjų“ linijų atstovai. Tokių miniatiūrų ypač pagausėjo JAV, kai kažkuris veislynas aktyviai ėmėsi linebreedingo su britų ir vokiečių šunimis – panašiai atsitiko ir Anglijoje bei Australijoje, kurių vokiečių aviganiai didžiąją dalimi remiasi vokiškosiomis linijomis. Viena genetinė analizė Australijoje parodė, kad iš 1000 jauniklių galima tikėtis dviejų dvarfų, kai veisiami bet kokie šunys (na maždaug greičiausiai ne nešiotojai ar kaip čia suprast). Jei toks „bet koks“ šuo veisiamas su dvarfo tėvu ar motina, rizika padidėja iki 7 iš 1000; jei dvarfo tėvas veisiamas su dvarfo pusiau broliu ar seserimi, tikimybė išauga iki 272 iš 1000. Jei du geno nešiotojai poruojami tarpusavyje, rizika susilaukti dvarfo – 25 proc. Jei 1 proc. VA populiacijos yra dvarfai, tai 18 proc. jų bus nešiotojai. Norint užkirsti kelią ligos plitimui, negalima poruoti dviejų ligos nešiotojų (kurie nerodo jokių problemos požymių). Jei būtų ištirti visi veisliniai gyvūnai ir nešiotojai nekergiami, dvarfizmas būtų panaikintas. Genetiniams tyrimams naudojamas 4 ml kraujo mėginys, tyrimai atliekami Olandijoje. Tyrimo kaina be PVM – 100 eurų.

tos pačios vados kalytės

Vokiečių aviganis - liliputas atrodo kaip normalus VA, tik mažesnis. Vienos vados tyrimo aprašyme teigiama, kad maži VA dvarfai svėrė apie 2,26 kg, kai borliukai ir sesutės – apie 14,5 kg. Pranešta apie suaugusius 7 – 14 kg svorio VA dvarfus. Augimo sulėtėjimas pastebimas šuniukui sulaukus 2 – 3 mėn. amžiaus.Tyrėjai pastebėjo, kad esant ryškiai saulės šviesai jie prisimerkia daugiau, negu jų broliai ar seserys. Dar viena šiems šunims būdinga charakteristika – į lapės panaši išvaizda ir plačiai išaugusios ausys. Gali būti, kad tai – sutrikdytos pusiausvyros tarp kaukolės ir ausies kaušelio pagrindo rezultatas, ką tam tikra prasme galima pamatyti ir valų korgiuose. Kiek smailas snukis yra kaukolės sutrumpėjimo dalis, be to, kai kuriems individas būdingas perkandimas.

Jei „dasideda“ skydliaukės problemos, matomi ir silpnesni raumenys bei plaukų problemos. Plaukų slinkimas paprastai prasideda nuo 6 mėn. amžiaus. Kai kuriais atvejais kailis lengvai išraunamas pirštais, bet dar kažkiek laikosi, kitais nuplinka visai. Būna, kad ant kojų ir apie ausis kailis lieka, tada šuo atrodo itin komiškai – gyvis, kuris realiai turėtų būti su tankiu kailiu, paprastai atrodo kaip kinų kuoduotasis. Kartais šuniui gali labai niežėti odą, skaudėti, kai kuriose srityse ji pasidengia žvynais ar susiraukšlėja, būna sausa, netampri. Oda gali tapti hiperpigmentuota, todėl tamsesnė. Sumažėjus odos imuninėms funkcijoms, dvarfas būna linkęs į bakterines odos infekcijas.

Dvarfai kenčia nuo daug blogesnių dalykų, negu nuplikimas ar odos problemos. Pavyzdžiui, GH (augimo hormono) trūkumas lemia inkstų neišsivystymą, lėtinį inkstų nepakankamumą, sumažėjusį skydliaukės aktyvumą (dėl ko gyvūnas būna lėtas, apatiškas); gonadotropino nepakankamumas patinams sukelia kriptorchizmą, o kalės, nors ir rujoja, neovuliuoja. Be didelių apmąstymų galima daryti išvadą, kad hipofizės dvarfizmas – rimtas sutrikimas.

10 mėn. amžiaus šuniukas

VA dvarfai gyvena žymiai trumpiau, negu „normalūs“ šunys – dauguma 4 – 5 metus, kai kurie vos 2 metus, nors lyg ir yra atvejis,kai dvarfas išgyveno 13 metų. Ilgiau išgyvena tie dvarfai, kurių hipofizė dar gamina nedidelį kiekį hormonų.

Šio tipo dvarfams problemas sumažinti ar nutolinti gali tiroksinas ir GH, tačiau tai gana brangus gydymo būdas. Gera alternatyva – kiaulių GH, kuris lyg ir identiškas šunų. Bėda yra tame, kad pas veterinarus dvarfai dažniausiai atsiduria, kai jų broliukai ar sesutės dvigubai juos praauga, tad pats geriausias gydymo laikas (3 – 8 sav.) būna pražiopsotas.

ALIASKOS MALAMUTAI

Aliaskos malamutų chondrodisplazija - genetinis sutrikimas, kurio metu šuniukai gimsta su kaulų deformacijomis, pasireiškiančiomis nenormalia galūnių forma bei ilgiu. Kanadoje ir JAV pasitaikydavo Aliaskos malamutų vadų, kuriose gimdavo pernelyg maži šuniukai. Tik 1970 metais buvo įrodyta, kad tai – genetinis sutrikimas. Chondrodisplazija perduodama kaip paprastas autosominis recesyvinis bruožas. Kitaip sakant, homozigotinis dominantas (+/+) geno neturės, heterozigotas (+/dan) bus recesyvinis geno nešiotojas, o recesyvinis homozigotas (dan/dan) vadinsis chondrodisplaziku. Terminas „dan“ reiškia „dvarfizmo anemiją“ (d – dvarfizmas, an – anemija).

nešiotojas

Labai jauniems šuniukams (iki 6 sav. amžiaus) be rentgeno (paprastai tiriami riešų sąnariai) deformacijų paprastai nemanoma nustatyti net patyrusiai akiai.

Chondrodisplaziniai malamutai turi pernelyg trumpas priekines galūnes, įvairaus laipsnio deformacijas (ypač stipinkaulio ir alkūnkaulio). Viršutinė kūno linija žemėja nuo dubens iki keteros. Viršutinės šuns profilio linijos žemėjimas nesusijęs su ašinio skeleto pokyčiais. Įvairaus laipsnio nugaros nuolydis – priekinėse galūnėse besivystančių apsigimimų galutinis rezultatas. Vieni malamutai dvarfai turi sunkias deformacijas, kitų beveik nepastebėsi.

Chondrodisplaziniai malamutai dažnai turi ir hemolizinę anemiją. Yra keletas raudonųjų kraujo ląstelių anomalijų, pvz. įskaitant didesnį jų dydį ar padidintą natrio kiekį. Taip pat sergantys šunys turi mikroelementų disbalansą (tai lemia perteklinį vario kaupimąsi kepenyse). Kai kurie nešiotojai taip pat turi raudonųjų kraujo ląstelių anomalijų.

Aliaskos malamutų chondrodisplazijos problemą spręsti pradėjo AMCA su tikrinimo bei kontrolės programa. Pirmosios atrankos vyko atliekant kilmės analizę – atlikta statistinė analizė (atsižvelgiant į nešiotojų protėvių skaičių), kurios metu konkrečiam šuniui nustatoma tikimybė (procentukas), kad jis gali būti nešiotojas. Jei skaičiukas viršydavo 6,25 proc., šuo būdavo priskiriamas „įtariamųjų“ kategorijai. Šeimininkui būdavo patariama tokio šuns nebeveisti ar net jį kastruoti arba nekergti jo su chondrodisplaziniais bei žinomais recesyvinio geno nešiotojais.

SAARLOSO IR ČEKOSLOVAKŲ VILKŠUNIAI

Manoma, kad tarp vilkšunių pasitaikančių dvarfų atsiradimo priežastis – bendra jų kilmė su vokiečių aviganiais. Dauguma dvarfų nepastebimi – gyvieji tėra aisbergo viršūnė. Kai vadoje gimsta dvarfas ir jis akivaizdžiai pastebimas, veisėjas gali jį pasilikti sau ir gydyti arba negydyti, jį autanazuoti arba perduoti kažkokiai olandų organizacijai, besirūpinančiai šiais reikalais.

LABRADORO RETRIVERIAI

Atrodo, atsitiko kažkoks keistas dalykas – jei žiūrėsite į 1960 metų Labradoro retriverių nuotraukas, visi jose esantys šunys bus su normaliomis (prideramo ilgio) galūnėmis, o va pastaruoju metu pradėjo daugėti šunų su kiek trumpesnėmis kojomis (kai kas juos vadina „dešrelėmis“). Labradorai niekada neturėjo trumpų kojų. Vienas piktas veisėjas apie tai pasakė taip „People who would like to breed obedient Beagles with one uniform colour, are welcome to do so, but please, don’t call them “Labradors“. Liūdnina ir tai, kad kai kurie augintojai specialiai bando sukurti „miniatiūrinius labradorus“. Miniatiūrinis labris – tai ne atskira veislė, tai tik kitokio dydžio tos pačios veislės atstovas, dažniausia beesąs dvarfas. Nors ir atrodo, kad tas nedidelio ūgio labrių „porūšis“, išlaikantis visas „normalių“ retriverių savybes, dėl dydžio yra lengviau valdomas ir tinkamesnis daugeliui miesto žmonių, iš tiesų jis „slepia“ daug sveikatos problemų, kurios laimės neatneš nei šeimininkui, nei tuo labiau vargšui šuniui.

Labradoro retriveriai dvarfais būna dėl dviejų priežasčių: hipofizės problemų ir įvaisos. Inbrydingo metu šuniui daug paprasčiau gauti dvi to paties geno, kuris sukelia problemą, kopijas. Labradoro retriveriams, turintiems dvarfizmą, dvigubai didesnė tikimybė džiaugtis ir tokiomis sveikatos problemomis kaip klubo bei alkūnės sąnario displazija ar hipotiroidizmas, negu kad sveikiems šunims.

Viena svarbesnių medžioklinių Labradoro retriverių linijų problema – tinklainės displazija. Tarp šių šunų aptinkamos dvi tinklainės displazijos formos, kurios skiriasi tarp Europos ir JAV šunų linijų. Amerikietiška forma „eina“ drauge su dvarfizmu. 1988 metais buvo pastebėta, kad dvarfizmo nešiotojai gali būti aptikti atlikus akių tyrimus. Normaliai atrodantis, tačiau turintis dvarfizmo geną šuo dažniausiai turi ir tinklainės defektų, pastebimų specialia įranga.

BIGLIAI

Bilgiai žinomi kaip santykinai sveiki šunys, nors net ir jie kenčia nuo kai kurių genetinių problemų. Kadangi šis darbas apie dvarfizmą, tai, savaime suprantama, viena iš tų problemų ir yra mažaūgystė. Nors šuniukai jau gimsta turėdami ligą, jos požymiai iškart nepasireiškia iki kol jiems sueina kelios savaitės. Ligai progresuojant galūnės tampa nenormalaus ilgio bei formos, tad galų gale iš šuns lieka tik luošys. Prie jau esamų problemų gali prisidėti atritas, sąnarių skausmai, degeneracinės stuburo ligos, kurtumas, kaukolės deformacijos ir žymiai trumpesnė gyvenimo trukmė. Bet kokiu atveju, jei lengvesniais atvejais dar galima griebtis didesnio dėmesio, nuskausminamųjų ar operacijų, sunkiais vienintelė išeitis būna eutanazija.

PITBULTERJERŲ TIPO ŠUNYS

Dar norėčiau paminėti vieną iš kartas nuo karto svarstomų problemų, vadinama pocket pitbull ar pocket bully (amerikiečių bully atmaina/versija – o ambully aš vadinu tokius perspaustus mutavusius pitbulterjerų tipo šunis, kurių daugumos veisėjai greičiausiai yra sunkūs ligoniai ar šiaip bepročiai). Taigi, didžioji dalis tų amerikiečių bully būna tiesiog šiaip išsipūtę milžinai kreivomis lyg ne vietoje išaugusiomis kojomis – tačiau kažkas pardėjo veisti jų atmainą, vadinamą pocket bully, ir tieji šunys pasižymi visomis tomis „perspaustomis“ savybėmis, kurias žaviai įformina trumpesnės galūnės. Nežinau, ar čia tikras dvarfizmas, ar tik šiaip selektyviai atrinktų trumpesnių galūnių problema – atrodo, dėl šito dar niekas nesutaria, nors kartais kalbant apie juos ir būna paminima frazė „dwarf“, bet tie šunys atrodo siaubingai. Greičiausiai išsamiau viskas išaiškės ateityje, nes tieji bully, kad ir labai įdomūs, laksto gan neilgą laiko tarpą.

Tuo pačiu galite pasigrožėti į dvarfizmą panašiu atveju „normalių“ pitbulterjerų tarpe – šiikalė, panaši į dvarfą (tai nepatvirtinta, tačiau gyvūnas atrodo labai jau nekažkaip), netgi turėjo palikuonių.

Kartais dvarfų pasitaiko ir tarp stafų (na, bent jau taip teigiama) – čia vienas iš reklamuojamų pazydžių (2 iš kairės, jei ką).

na ir kaip teigiama dvarfinis pitbuliukas

p.s. foto vogtos iš įvairių šaltinių. taip, tai labai negražus poelgis.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »