BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

„Probleminiai“ šunys

pagal Е.Н. Мычко knygos ПОВЕДЕНИЕ СОБАКИ skyrelį «ПРОБЛЕМНЫЕ» СОБАКИ

Atrodo, kad šunį įsigijęs žmogus suteikia valią aklam atsitiktinumui labai sudėtingoje srityje, kur daug klaidų paprasčiausiai nebepataisomos, o korekcijai prireikia didelių pastangų ir rimtų specialistų. Liūdna, tačiau žmogus dažnai nesupranta, kad jam reikalinga pagalba, kad jis nesutaria su savo šunimi, kad kažką daro neteisingai – daugelis savininkų galvoja, kad šuns auklėjimui ir laikymui užtenka pamokėlių iš „knygelių apie dresūrą“, kur aprašyta, kaip reikia išmokinti vienos ar kitos komandos.

Kol žmogui šuo tebūna tik tam tikros užduoties atlikėjas, kol jis teturi gyvūną apmokinti tam tikrų įgūdžių, elgesio problemos sprendžiamos gana paprastai: toks šuo numarinamas. Dabar, kai tokie utilitariniai šunų panaudojimai tapo antraplaniai, o didesnis dėmesys skiriamas santykiams su gyvūnu, probleminio elgesio supratimas ir jo korekcijos tampa aktualesnės.

Kas yra elgesio nukrypimai, ar jie dažni, galbūt egzistuoja kokios nors „probleminės“ veislės? Deja, veislių, kurios neturėtų jokių elgesio problemų, nėra. Nekalbėsime apie tipiško veislei elgesio nebuvimą (pvz., medžioklinis šuo nesugeba medžioti) – tai daugiau netinkamo veisimo klausimas, korekcija čia nėra aktuali. Daug svarbiau – nukrypimai nuo tam tikrų vidutinių, tarkim, socialiai priimtinų, normų.

Savininko klaidos

Kada su gyvūnu atsiranda problemų, po išsamios analizės paaiškėja, kad problema sukurta žmogaus rankomis.

Tikėtini elgesio sutrikimai

Dauguma problemų tokiomis būna tik žmogaus akimis – pačiam šuniui toks elgesys gali būti visai priimtinas.

Tai labai svarbus problemos aspektas: dažnai elgesio problemos egzistuoja tik šeimininko vaizduotėje. Blogai įsivaizduodamas tam tikro amžiaus, lyties ar veislės šuns elgesį, jis lygina savo šunį su kaimyno augintiniu arba, dar blogiau, su idealu, susiformavusiu prisiskaičius knygų ir prisižiūrėjus filmų.

Niekas šunims nepadarė tiek žalos, kaip tie filmai. Mažai kas žino, kad kino šunys atlieka specialistų sumanymus ir būna atitinkamai dresuoti. Dar daugiau, vieno šuns vaidmenį gali atlikti dešimtys keturkojų artistų, kurių kiekvienas „įdeda“ savo dalelę. Žmogus, įsigijęs šunį, nori, kad jis visais savo poelgiais vadovautųsi šeimininko logika. Antropomorfinis (sužmogintas) požiūris į gyvūno elgesį yra blogis.

Reiktų pakalbėti apie vadinamą „netikrą bailumą“. Neretai savininkai savo jauniems šunims „pripaišo“ baimes. Paprastai nurodomi šie požymiai: šuniukas bijo nepažįstamų šunų, labai atsargus su nežinomais objektais, jį gąsdina garsai. Ypač savininkus liūdina stambių tarnybinių ir sportinių veislių nenoras atakuoti pašalinių.

Visos šios „bėdos“ iš tiesų yra vien šeimininko problemos, jo paties konfliktas su realybe. Šuniuko elgesys visiškai atitinka jo amžių. Kol neprasidėjo trečiasis socializacijos periodas, jis neatakuoja ir nepuldinėja (šios taisyklės išimtys – kryptingos kai kurių veislių selekcijos rezultatas), turi elgtis nuolankiai, netgi įsiteikiančiai, kai bendrauja su suaugusiais šunimis. Atsargumas tyrinėjant daiktus turėtų būti sveikintinas – beprotiška drąsa gamtoje dėsningai veda į mirtį.

Kitas šuniukams būdingas bruožas – bandymas išvengti besiartinančių objektų. Ne tik šunys, bet tikriausiai ir dauguma kitų keturkojų susiję su galimu tokio judėjimo su pavojumi. Beje, plėšrūnams judėjimas į juos susijęs su paskata pulti.

Tokia reakcija buvo pastebėta kurtų bandymų metu. 2 – 4 mėn. amžiaus šuniukams parodytas triušis ir leista jį sugauti. Kol triušis šokavo nuo šuniuko, tol tas dirbo su aistra, badė nosimi ir galiausiai griebė nasrais. Bet kai tik triušis pasisukdavo priešinga kryptimi ir „atakuodavo“, kurtai su siaubu bėgdavo šalin.

Taigi, norintis turėti drąsų šunį, reikia ne ieškoti atsargumo požymių, o padėti jam susipažinti su pasauliu, rasti teisingus sprendimus, laimėti situacijų konfliktus.

Auklėjimo klaidos, vedančios į problemas

Sužmoginimo požiūris sako: „Man tai malonu, vadinasi, turi būti malonu ir mano šuniui. Aš supykau ant savo šuns, jis taip pat pyksta trečia diena“…. Deja, skirtingų rūšių gyvūnų kitokie ir poreikiai, taip pat skiriasi ir supratimas „malonu“ - „nemalonu“. Požiūrio vienodinimas niekada neatneš naudos, dar daugiau, sąjunga, kur šeimininkas sužmogina savo keturkojį partnerį, sulauks itin įtemptų konfliktų.

Dažnai šeimininkas reikalauja, kad šuo atliktų tam tikrus veiksmus, o kai tam nesiseka, pyksta, kodėl tas „durnelis“ nesuvokia elementariausių dalykų. Lengva tai, ką žmogus supranta savaime, „lipinti“ šuniui. Taip darant, šeimininko elgesys būna neaiškus, dviprasmiškas, šuo negali atskirti esminių dalykų, suprasti, ko iš jo norima. Dažnai panašias klaidas formuoja tam tikri šuns apribojimai.

Pavyzdžiui, šeimininkui nepatinka, kad jo šuniukas sekioja paskui svetimus asmenis kieme. Jis šoka prie gyvūnėlio, stveria jį į rankas ir suirzęs šaukia: „kiek kartų sakiau, kad negalima, tu kvailas šuo, nevalia lįsti prie bet ko“. Kokią išvadą padaro šuniukas? Ogi jokios, jis tiesiog nusupranta situacijos. Jo akimis viskas atrodė taip: jis vaikščiojo su šeimininku, pamatė naują žmogų, nubėgo susipažinti, tada šeimininkas buvo piktas, tas kitas žmogus irgi, jie abu pyko ir išgąsdino šuniuką. Jis nesusiejo šeimininko pykčio su savo elgesiu ir po kelių minučių gali vėl pakartoti „nusikaltimą“. Jautrus įspūdžiams šuo su ne per dideliu mentalitetu po tokių „pedagoginių etiudų“ gali tapti nervų kamuoliu.

Kaip atsirado logika, kad šuo viską daryti turi dėl šeimininko, neįmanoma suprasti. Kodėl šuo turi mylėti šeimininką ir jo neramius vaikus, kodėl jis turi saugoti mašiną ir dar daugiau – kodėl jis turi klausyti kiekvieno namuose? Absurdiška perkelti žmogišką supratimą gyvūnui.
Šuo gali daryti tai, kas jam natūralu, biologiška, arba tai, kuo šeimininkas jį sudomino, kai išaiškino, kad jo veiksmai bus „įvertinti“. Tik taip, šuo niekam nėra skolingas.

Dar vienas blogas variantas – kai šeimininkas neugdo šuns, neformuoja norimo elgesio komplekso, bet reikalauja, kad gyvūnas elgtųsi tobulai. Tai veda prie kontakto praradimo ir kontrolės trūkumo.

Pernelyg didelis šeimininko emocionalumas bendraujant su šunimi tampa tikra tragedija. Auklėjimas visada turi būti vienodas, stiprios emocijos leidžiamos tik apdovanojant, skatinant ir baudžiant. Jei savininko emocijos veržiasi pro kraštus, tai turės neigiamos įtakos šuniui. Šunys jautriau negu žmonės jaučia menkiausius nuotaikos pokyčius. Priblokšti savo šeimininko emocijų pertekliaus, jų perdozavę, gyvūnai rambėja ir tampa jutimiškai „kurčiais“. To pasekmė - norint gauti kokį nors atsaką iš šuns, reikia klykauti, šūkauti, kol jam kažkas „daeina“. Tokių šunų galima tik gailėtis, daugelį iš šeimininkų reikėtų atimti, nes šie neturi supratimo apie augintinius, o toks emocijų reiškimas neduoda nė šimtosios dalies to, ko norima. Emociškai nuvargintas šuo dažnai būna prislėgtas arba nervingas.

Elgesio korekcijų klaidos

Dažnai susiduriama su receptais, kurie praktiškai visi sueina į „pačiam praeis“ ir „kovoti ugnimi“. Deja, problemos yra skirtingos ir sprendžiamos įvairiai, šalinti reikia priežastis, o ne simptomus. Baugina ir visai neseniai atsiradusi „idėja“ visus nukrypimus koreguoti tabletėmis net nepasitarus su gydytoju

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »