BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prieš “pavojingas veisles” nukreipti įstatymai neveikia ir Jungtinėje Karalystėje

Neįrodyta, kad Jungtinės Karalystės teisės aktai, nukreipti prieš “pavojingas veisles”, sumažintų šunų įkandimų skaičių. Politiką šiuo atveju reikėtų grįsti įrodymais ir rizikos vertinimu. Taip skelbiama naujame doktorantės Rachel Orritt (School of Psychology, University of Lincoln) straipsnyje „Dog ownership has unknown risiks but known health benefits: we need evidence based policy.“ Jau žinoma, kad žmonių smurto rizikos vertinimas pasirodė esąs tikslus ir patikimas, tad, autorės teigimu, tai būtų naudinga prevencinė priemonė mažinant šunų apkandžiojimų žalą.

Pasak R. Oritt, šunų įkandimų žala visuomenės sveikatai vis dar nežinoma ir – dar liūdniau - neegzistuoja jokie moksliniai įrodymai, kuriais būtų galima pagrįsti jau du dešimtmečius Jungtinėje Karalystėje vykdomą kai kurių veislių uždraudimo politiką. R. Oritt teigimu, diskutuodami apie žmonių ir šunų sąveiką profesionalūs medikai kartais ignoruoja šunų teikiama naudą, teigdami, kad vienintelis būdas pažaboti įkandimus – uždrausti šiuos gyvūnus. Taip ir susiformavo atitinkamas „prevencijos mentalitetas“, daugiausia apsiribojantis uždraudimais. Tačiau tyrimais juk įrodyta, kad  šunis galima sieti su padidėjusia fizine veikla, didesne savigarba ir retesniais kasmetiniais apsilankymais pas gydytojus. Šunų išnaikinimas turėtų neigiamų pasekmių žmonių sveikatai.

Doktorantės teigimu, britų žiniasklaida painioja medžiagą, netiksliai pateikdama informaciją apie pavojų keliančius šunis.  Pasenę šaltiniai, netinkamai naudojami įrodymai, netikslūs pranešimai apie įkandimus drauge su visuomenės spaudimu prisidėjo prie 1991 m. Pavojingų šunų įstatymo parengimo. Vėliau iš dalies jis buvo pakeistas (pvz., suteikiant teismams daugiau lankstumo), tačiau vis tiek liko neveiksmingas mažinant šunų įkandimų tikimybę.

Žiniasklaidoje skelbiama su šunų agresija susijusių įkandimų statistika beveik visada paremta Sveikatos ir socialinės priežiūros informacijos centro HSCIC duomenimis. Tačiau toji statistika „surenka“ visą traumų informaciją – nesvarbu, ar šuo iš tiesų užpuolė žmogų, ar tik džiaugsmingai sveikindamasis jį apdraskė kojomis. Tokie duomenys negali būti naudojami siekiant įvertinti įkandimų tikimybę.

Kalbant apie aukščiau paminėtą žmonių smurto rizikos vertinimą, jis pasirodė patikimas įrankis, padedantis prognozuoti ir valdyti smurtinį elgesį. Panašus rizikos vertinimų vystymas ir naudojimas orientuojantis į šunis bei jų savininkus būtų naudinga prevencinė priemonė. Medikai ir veterinarai turėtų susipažinti su įrodymais pagrįstais ištekliais ir skatini saugų bendravimą su šunimis. Vienas iš puikių pavydžių – ne pelno siekianti organizacija „Blue dog“, orientuota į šunų ir vaikų sąveikos saugumo gerinimą. Didelis dėmesys turi būti kreipiamas ir į traumą patyrusius pacientus, tiriant jų fobijas ir emocines traumas po įkandimų.

Siekdami sumažinti šunį įkandimų atvejų skaičių, mokslininkai, medikai ir veterinarai turi bendradarbiauti kurdami veiksmingas ir moksliškai pagrįstas rizikos vertinimo strategijas. Jos turėtų būti pagrįstos įrodymais ir nepriklausyti nuo politikos (pvz., tuo metu galiojančių teisės aktų). Moksliniai tyrimai pagerintų apkandžiojimų atvejų vertinimą, bet kol tai įvyks, problemos mastas vis dar lieka visiškai nežinomas. Kuriant rizikos lygio valdymo būdus nepaprastai svarbu individualūs atvejai. Šiuo atveju rizikos vertinimui tiktų holistinis požiūris, kur įkandimų rizika balansuojama su šunų teikiama nauda.

Dog ownership has unknown risks but known health benefits: we need evidence based policy; BMJ-British Medical Journal;  Rachel Orritt, PhD candidate, School of Psychology, University of Lincoln
http://www.bmj.com/content/349/bmj.g4081

Patiko (0)

Rodyk draugams

No comments yet. Be the first.

Rašyk komentarą