BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šunų dominavimas ir agresija - naujas požiūris. 2 dalis

Sunys, elgesys  Žymos: , , , Komentarų (10)

1 dalis yra čia.

Prie agresijos plitimo bene labiausiai prisideda nerimas, baimė, fobija, socializacijos trūkumas jaunam šuniukui, ankstyvi agresijos ar nervingumo požymiai, skausminga patirtis, teritorinis elgesys, sveikatos sutrikimai (epilepsija, hipotiroidizmas, artritas, klubo sąnario displazija, dantų ligos), netinkamas ankstesnių šeimininkų elgesys (jei šuo priglaustas), netinkamas veisimas, nuobodulys (veiklos trūkumas), dresūros stoka. Dažniausiai agresyvus elgesys būna iššauktas baimės.

Jei agresija atsiranda iš baimės, nerekomenduojamos bausmės (spygliuoti antkakliai, smūgiai), nes atitinkamose situacijose tai tik dar labiau padidins šuns nerimą. Be to, sunku kontroliuoti tai, ką šuo sieja su bausme – bausmės taikymas dažnai gali sukelti dar didesnę neigiamą asociaciją. Bausmė sumažina nepageidaujamą elgesį, tačiau nepanaikina to, kad šuo rodo agresyvų elgesį ir gali pereiti į agresyvius veiksnius, tokius kaip kandžiojimasis. Fiziškai bausti šunį netinka dar dėl vieno dalyko – tai darydamas žmogus būna kupinas emocijų, o ne elgiasi šaltakraujiškai. Juk žinote tokias situacijas, kaip kad šuo loja ant praeivių – šeimininkas jį nubaudžia – bet ar šuo tada nusiramina ir visą likusį gyvenimą elgiasi ramiai?..

Rachel Casey, Bristol universiteto dėstytojas, teigia, kad prielaida, jog kiekvienas šuo turi įgimtą motyvaciją kontroliuoti žmones ir kitus gyvūnus, yra juokinga. Prievartinės dresūros technikos iš tiesų sukelia probleminį elgesį. Dažnai galima pamatyti šunis, kurie išmoko rodyti agresiją, kad išvengtų numatomos bausmės. Prieglaudose dažnai matomi tokie nevykusio šunų mokymo rezultatai. Ten dažnai patenka šunys, kuriems buvo „sėkmingai“ pritaikytos „dominavimą mažinančios technikos“, dėl kurių jie tapo bailūs - o tai gali lemti agresiją žmonėms. Deja, iš tiesų daugelis metodų, mokančių, kaip elgtis, kad savininkas gaujoje lyderiautų, yra neproduktyvūs – arba šuo nepradės elgtis geriau, bet jūsų šuo gali tapti bailus, malšinti visus natūralius elgesio bruožus, arba pradėti elgtis agresyviai.

Nauji tyrimai rodo, kad neteisingai mąstant apie šunų elgesį ir imantis netinkamų priemonių problemoms likviduoti, galima sukelti dar daugiau bėdų. Priešingai populiariam įsitikinimui, agresyvūs šunys nesiekia įrodyti savo dominavimo prieš šunų ar žmonių „gaują“ – teigia Bristol departamento klinikinės veterinarijos mokslų universiteto atstovai. Mokslininkai praleido 6 mėnesius, stebėdami laisvai bendraujančius šunis Dogs Trust prieglaudoje ir analizuodami laukinių šunų tyrimų duomenis, kol nusprendė, kad individualūs ryšiai tarp šunų įgyjami patirtimi, o ne siekiu ginti „dominavimą“. Tyrimas rodo, kad šunys nėra inicijuoti išlaikyti savo pozicijas kapodamiesi gaujoje, nors taip teigia daugelis dresuotojų ar kinologų. Mokslininkai sako, kad mokymo metodų, skirtų „dominavimo sumažinimui“, poveikis kinta nuo visiškai beverčių ar apgaulingų iki iš tiesų pavojingų ir galinčių sukurti dar daugiau elgsenos problemų.

Pensilvanijos universitete atliktas metus trukęs tyrimas, kuriame analizuota, kaip šeimininkai naudoja konfrontacinius ir fizinius metodus dresuodami gyvūnus ir kokia iš to nauda. Nustatyta, kad dauguma agresyvių gyvūnų po tokių metodų ir toliau buvo agresyvūs. O štai neutralių mokymo metodų naudojimas (pvz., papildomi pratimai ar apdovanojimai) sukėlė labai nedaug agresyvių atsakų. Tyrimas parodė, kad metodai, kada šunys bauginami ar naudojamos fizinės manipuliacijos, menkai ištaiso netinkamą elgesį, o dar dažniau sulaukia agresyvių atsakymų. Agresyvių šunų savininkams buvo užduodami klausimai – kaip jie anksčiau tvarkėsi su šuns problema, ar poveikis buvo teigiamas, neigiamas ar neutralus. Klasikiniai metodai, tokie kaip „šuns mušimas ar spardymas už nepageidaujamą elgesį“ (43 proc.), „šaukimas“ (41 proc.), „fizinės jėgos naudojimas ištraukiant daiktą iš šuns snukio“ (39 proc.), „šuns vertimas ant nugaros ir laikymas prispaudus“ (31 proc.), „įdėmus spoksojimas“ (30 proc.), „šuns vertimas ant šono“ (29 proc.), „šuns griebimas už žandikaulių ir purtymas“ (26 proc.) sulaukė agresyvaus atsako iš mažiausiai 25 proc. šunų. Šis tyrimas pabrėžia dominavimu paremto ir labai populiaraus šunų auklėjimo sukeliamas rizikas – tokie metodai gali sukelti baimę, kuri savo ruožtu gali būti nukreipta į savininką.

Be to, tyrimo, kuris neseniai buvo paskelbtas Animal and Veterinary Advances žurnale, išvadose teigiama, kad 40 proc. dominavimo agresijos problemų susiję su vadovavimo stoka iš šeimininko pusės – nepadėti dresūros pagrindai ar dresuota tik minimaliai. Pasak to paties tyrimo, veislė turi minimalų poveikį fizinei agresijai.

Kalbant apie kai kurios įvairiai interpretuojamus bruožus, verta prisiminti šokinėjimą ant žmonių. Kaip „prevencinį atsiprašymą“ šunys naudoja kūno kalbą. Viena iš tokių „kalbos išraiškų“ yra snukio laižymas. Instinktyvus snukio laižymas prašant maisto čia įgauną kitą prasmę ir dažnai naudojamas kaip nuolankumo gestas paauglystėje ar suaugus. Vėliau tai tampa „raminančiu signalu“. Kai šuo šokinėja, atkreipkit dėmesį į jo ausų padėtį – greičiausiai jos bus atlenktos atgal. Be to, šuo, rodydamas nuolankumą, gali nuvirsti ant šono ir demonstruoti pažeidžiamą kirkšnių regioną regioną. Kai kurie gali netgi šlapintis – suaugęs šuo pagal šlapimo kvapą gali nustatyti, ar tai šuniukas, ar paauglys šuo ir kaip su juo reikia elgtis.

Žmonės dažnai painioja ir grobio persekiojimo instinktą su dominavimu. Kai mažas šuniukas kramto jūsų rankas ar kojas (net jei ir tai darydamas urzgia), tai rodo grobio instinkto pasireiškimą. Norint išvengti šių problemų, tiesiog reikia „iškeisti“ persekiojimo objektą – vietoj kojos pakišti žaislą ir pan. Be to, jei šuniukas kanda per smarkiai, greičiausiai jis buvo nujunkytas per anksti ir neišmoko kontroliuoti savo „jėgos“. Jei šuo vagia maistą, jis irgi paprastai nėra dominuojantis – jis tiesiog elgiasi prigimtinai, nes tai normali šuns elgsena, su ja kovojama ne taikant „dominavimo mažinimą“. Šeimininkų instruktavimas valgyti pirma šuns ar eiti pirmam pro duris nelemia šuns santykių suvokimo – tik išmoko juos, ko jie gali tikėtis konkrečioje situacijoje. Gerokai blogesni tokie metodai kaip šuns griovimas ant grindų ar griebimas už gerklės – jie dažnai sukelia šunų nerimą, susijusį su jų šeimininkais, ir galbūt taip paaštrina agresijos problemas.

Visi žino, kad šunį reikia pilnai išauklėti ir išugdyti jo socialinius įgūdžius. Vadinasi, reikia jį mokinti paklusnumo. Kaip šuo elgsis, priklauso nuo dviejų dalykų – jo auklėjimo tuo metu, kai jis buvo dar šuniukas ir genetikos (tėvų temperamentas, selekcininko akcentuoti bruožai ir t.t. gali padaryti nemažą įtaką). Svarbiausia tai, kad pamokas, kurias šuniukas gaus bręsdamas, bus sunku pamiršti.

Šuniukai beveik niekada sąmoningai nesielgia agresyviai, tad geriausia šunų agresijos prevencija – teisingai auklėti ciuciką, kol tas dar mažas. Pavyzdžiui, niekada nesiųskite šuniui mišrių pranešimų – būkite nuoseklūs (jei sakote „ne“, tai taip darote visą laiką, o ne kartas nuo karto nusileidžiate ir sakote „taip“).

Rodyk draugams

Šunų dominavimas ir agresija - naujas požiūris. 1 dalis

Sunys, elgesys  Žymos: , , , Komentarų (0)

2 dalis yra čia

Kiekvieno šuns augintojo paklausus, ką jis žino apie šunų dominavimą ir agresiją, didžioji dalis gali paskaityti ištisą paskaitėlę. Atrodo, visi puikiai žino, kokie yra dominavimo požymiai ir kaip su jais kovoti. Tačiau kas iš tų žinių – šunų elgesio problemos kaip nesibaigė, taip nesibaigia. Dar yra žmonių, kurie, spjovę į visas teorijas, dažnai nusikalsta „dogmoms“ (ir yra palydimi priekaištingų kinologų žvilgsnių), tačiau, kaip bebūtų keista, neturi jokių problemų su savo augintiniais. Kokia to priežastis? Greičiausiai, ypač atsižvelgiant į naujausių tyrimų duomenis – neteisingas mūsų pačių požiūris į dominavimą ir šunų agresiją.

Kaip žinia, stebėtinai daug šunų augintojų jaučia nerimą ar baimę dėl agresijos rūšies, vadinamos „dominavimo agresija“. Tačiau juk dominavimas yra retai agresyvus elgesys, agresiją dažniausiai sukelia baimė ir nerimas, nukreipti į žmones ar kitus šunis. „Dominavimo“ tema šiuo metu sukaupusi labai prieštaringų požiūrių ir reikia daugiau tyrimų, kad būtų galima patvirtinti kuriuos nors jo slopinimo metodus. Dabar pasiekėme tokią situaciją, kad netgi dauguma žaismingų, susitikimo ar baimės gestų kažkodėl priskiriami dominavimui.

Pastarąjį pusę amžiaus beveik visas netinkamas šunų elgesys laikomas dominavimo problema. Jūsų šuo loja ant svečių? Ne visada ateina, kai pašaukiate? Jis šokinėja ant jūsų, kai grįžtate namo? Pagal populiarias knygas, šuo jums sako, kad jau yra bosas. Pašiaušti plaukai, urzgimas ir lūpų šiepimas taip pat dažnai vadinami dominavimo požymiais, nors labai dažnai tai būna… baimės požymiai. Taip pat dominavimo ženklais laikomi žymėjimas šlapimu, „jojimas“ ant žmonių galūnių, maisto vogimas, ilgas akių kontaktas. Ir už juos, šuo, aišku, privalo būti nubaustas! Niekam neįdomu, kad kova ir fizinis susidorojimas labai retai naudojami hierarchijos išlaikymui. Juk kaip tik viena pagrindinių hierarchinės struktūros užduočių – sumažinti incidentų skaičių. Tad dominavimo problemos ir agresijos ryšys kovojant su problemomis, kurios atsiranda dėl netinkamo šuns paruošimo, tik padidinami. Bet juk reikėtų kada nors liautis galvoti, kad jūsų šuo nemiega naktimis, galvodamas, kaip įvykdyti sąmokslą namuose ir paimti valdžią.

Kalbant apie šunų dominavimą, dažnai naudojamas terminas „alfa“, reiškiantis gaujos vadovą. Šunys, kurie galvoja, jog yra alfa, elgiasi įžūliai, reikliai ir dominuojančiai. Paprastai jie pirmi pradeda bendrauti (rodyti švelnumą) ir visada sprendžia, kada pradėti, o kada baigti žaisti. Svarbu pažymėti, kad tarp žodžių dominuojantis ir agresyvus nėra lygybės ženklo. Dominuojantis šuo mėgsta kontroliuoti savo gaują, o agresyvus darbą duoda dantims. Lyderis būna autoritetingas, griežtas, švelnus – kitaip sakant, visko po truputį. Gaujoje dominuojantis savo vietą išlaiko ne kiekvieną dieną kovodamas su kitais gyvūnais – tam imamasi subtilesnių priemonių. Įdomu tai, kad šuns dominavimo lygis su šunimis ir žmonėmis gali skirtis. Pvz., stiprus „vierchas“ šunų būryje gali būti skudurėlis žmonių tarpe.

Be to, kažkodėl daug žmonių galvoja, kad elgesio problemos dažniau liečia didelius šunis, o ne mažus – tai taip pat klaida. Nors didelis šuo greičiau jus gali pasiųsti į ligoninę, mažas šuo tą patį gana lengvai gali pasiūlyti vaikams

Dominuojantis šuo nebūtinai urzgia ar kandžiojasi – jis gali ir pernelyg aktyviai ar meiliai prašyti jūsų dėmesio ar pradeda elgtis „vaikiškai“, kai liepiate jam ką nors padaryti. Esminis lyderio bruožas – gebėjimas kontroliuoti gaują be jėgos. Didžioji dauguma alfa šunų būna geranoriai – jiems nereikia fiziškai įrodinėti savo vietos. Jie pasikliauja psichologine kontrole, kuri susideda iš įvairių veiksmų, kurie yra ritualinis elgesys. Taigi, nors paprastai kalbama priešingai, alfa nereiškia fiziškai dominuojančio ar labai agresyvaus šuns – jis reiškia nepaprastai lankstų ir protingą gyvūną.

Kalbant apie tai, iš kur atsirado dabartinė dominavimo koncepcija, reikia prisiminti, kad net šiais laikais iš tiesų dažniausiai remiamasi senais ar net klaidingas teiginiais. Viso to pradžia - 1930 – 1940 atlikti trys esminiai vilkų gaujų tyrimai. Rezultatai buvo intriguojantys ir, kai pasiekė šunų elgseną, įgavo vos ne mitologinę galią. Greitai tapo „visuotinai žinoma“, kad naminiai šunys dominuoja todėl, kad žmonės toleruoja tam tikrą jų elgesį. Buvo teigiama, kad šie šunys šeimininkams nuolat skelbia iššūkius (kitaip sakant, gyvenimas su šunimi tapo… nuolatine kova). Pagrindiniai būdai išvengti dominavimo teoriškai yra neleisti šuniui laisvai vaikščioti visuose namuose, šerti jį kai pavalgote, neleisti pirmam eiti pro duris, nežaisti jėgos žaidimų – tačiau nėra jokių įrodymų, kad šios procedūros padeda išvengti dominavimo agresijos ar kitų elgesio problemų. Netgi nenustatyta jokio ryšio tarp jėgos žaidimų ir agresyvaus šuns elgesio vystymosi. Be to, daugelis autorių ir dresuotojų rekomenduoja kartas nuo karto ar už tam tikrą „dominantinį“ elesį šunį laikyti „paklusnumo pozicijoje“ – kartais ir grubiai. Pavyzdžiui, verčiate šuniuką ant nugaros ir laikote, kol tas nustoja spurdėti. Kai kurie dresuotojai netgi imasi prismaugimo ir kitų fizinių susidorojimų. Tačiau tikrasis vadovavimas nebūna įgyjamas per jėgą – vadu netampa tas, kas naudoja daugiausia smurto ir fizinio susidorojimo formų. Neteisinga manyti, kad jei ant nugaros apverstas šuo priešinasi – tai jis jau dominuoja. Patys anksčiau minėti „dogminiai“ vilkų tyrimai buvo trumpalaikiai ir sutelkti į ryškiausius vilkų gyvenimo aspektus (medžioklę). Be to, tyrėjai klaidingai suprato kai kuriuos ritualinius vilkų gestus. Dominavimo mitologija urmu išplito iš tokių neteisingų interpretacijų.

Štai kad ir alfa vaidmuo. Iš pradžių mokslininkai manė, kad aukštesnio rango vilkas prievarta įveda savo dominavimą. Naujesni tyrimai rodo, kad žemesnio rango vilkas savarankiškai prisiima tą vaidmenį, o ne priverčiamas aukštesnio rango atstovo. Pavyzdžiui, jis pats apsiverčia ir atkiša pilvą, o ne būna prievarta nugriaunamas valdančiojo vilko ir taip laikomas, kol nustoja spurdėti (ką labai mėgstame daryti mes). Jėga nėra išeitis. Nė vienu dokumentuotinu atveju nebuvo aprašyta, kad vilkas ryžtingai prievarta parverstų kitą vilką ant žemės ir laikytų jį prispaudęs. Taip pat nebuvo aprašyta nė vieno atvejo, kad motina vilkė bausdama purtytų savo mažylius už pakarpos.

Šunų ir vilkų socialinė santvarka lanksti ir sunkiai nuspėjama. Atrodo, kad vilkų gaujos socialinė struktūra panašesnė į žmonių šeimos, o ne į tarpusavyje konkuruojančių gyvūnų. Tiek šunų, tiek vilkų gaujos struktūra ne linijinė, kaip braižoma supaprastintuose modeliuose. Jie neturi surašyto taisyklių lapelio, kurio griežtai laikosi bet kokioje situacijoje. Be to, daroma klaida, laukinių gyvūnų elgseną automatiškai priskiriant šunims, o tuo laibiau – šunų ir žmonių sąveikai. Ray Coppinger tyrinėjo laukinius šunis visame pasaulyje ir nustatė, kad visi laukiniai ir kaimų šunys yra pusiau vieniši gyvūnai, nes jų prasimaitinimo šaltiniai visai kitokie, negu vilkų. Būtent todėl reikia negalvoti apie šunį kaip apie „gryną laukinį“ vilką. Žmonės klaidingai galvoja, kad dėl genetinio panašumo šunys ir vilkai naudojasi tomis pačiomis taisyklėmis. Jie vystėsi visiškai skirtingoje aplinkoje. Šunys formavosi greta žmonių civilizacijos, kol tapo jos dalimi, o vilkai gyveno toli nuo žmonių ir maisto prasimanydavo medžiodami. Dauguma šunų sudaro silpnai struktūriškas gaujas, nes nauda iš kitų šunų ne tokia didelė, kaip iš žmogaus. Vilkams tvirtesnė socialinė sistema gali lemti išgyvenimą.

Kalbant apie mūsų ir šunų santykius, nepamirškime, kad mes ne šunys ir mūsų sąveika tarprūšinė. Vilkų elgsenos taikymas žmonių – šunų sąveikai iš esmės yra gana absurdiškas. Nepaisant to, pilna knygų ir filmų, pasakojančių apie „gaujos vadą“ bei pasisakančių už kovingus mokymo metodus – jėgą, bausmes ar netgi skausmą.

Yra daugybė motyvacijų ir priežasčių, kurios gali lemti kokį nors atitinkamą probleminį elgesį. Daugelio agresijos atvejų šunų elgesio apibūdinimas nesuderinami su mūsų tradiciniu supratimu apie dominavimą. Tie vadinamieji „dominuojantys“ šunys dažnai rodo dviprasmišką, baimingą, kupiną nerimo kūno kalbą. Jie gali drebėti ir būti labai nuolankūs kandant ar po įkandimo. Visa tai visiškai nedera su iš tiesų dominuojančio - bebaimio, ramaus, protingo ir t.t. šuns sąvoka. Iš tiesų tai, ką žmonės vadina „alfa“ šunimis, dažniausiai būna netvirtai stovintys „viduriniosios grandies“ atstovai. Socialinėse grupėse būtent tarp vidutinės grandies atstovų būna daugiausia neramumų ir kovų.

Šunys, agresyvūs iš baimės, gali turėti genetiškai paveldėtą polinkį („silpni nervai“) arba skaudžią patirtį. Netgi pratimų trūkumas ne visada yra agresyvaus elgesio priežastis, nors judėjimas padidina serotonino kiekį, kuris kompensuoja streso hormonų, pvz., kortizolio, poveikį ir gali padėti gerinant elgesį. Paplitusi nuomonė, kad agresyvūs šunys per mažai juda, nėra visai teisinga – nemažai agresyvių šunų gauna pakankamai krūvio. Tiesa, fizinės veiklos negalima nuvertinti – judėdamas šuo bus laimingesnis, sveikesnis, o jei veiklos trūks, jis tams destruktyvus ir hiperaktyvus.

Rodyk draugams

Uždrausti?..

Sunys, amstaff ir pitbull, veislės, įstatymai  Žymos: , , , , , , , , , Komentarų (2)

Planuojate keliauti su savo pitbulterjeru? Galvojate kraustytis į kitą valstybę su savo rotveileriu? Turite gerai žinoti valstybės, į kurią vykstate, agresyviais laikomų šunų auginimo taisykles – jų nežinojimas jūsų augintiniui gali turėti labai sunkias pasekmes.

Nėra jokių abejonių, kad keliavimas su gyvūnėliais tampa vis populiaresnis pastaraisiais metais. Valstybės, kuriose turizmas itin svarbus, orientuojasi ir į su naminiais gyvūnėliais keliaujančius žmones. Tačiau problemų kyla tiems, kurie augina vadinamąsias agresyvias rūšis/veisles. Pavyzdžiui, turite žinoti, kad kai kurie vežėjai neveža amerikiečių Stafordšyro terjerų, net jei šie būna kaip krovinys. Tiems žmonėms, kurie keliauja su agresyviais laikomais numylėtiniais, labai svarbu išsamiai susipažinti su imigracijos apribojimais šalyje, į kurią keliaujama su savo augintiniu.

Beveik visos pasaulio šalys draudžia tam tikrų agresyviomis laikomų veislių importą. Kai kurios šalys draudimą išplėtė daugiau kaip 15-kai veislių. Tai reiškia, kad oro linijos, dirbančios toms šalims, taip pat draudžia tas pačias veisles ir jų negabena. Daugeliu atvejų pavojingu laikomas gyvūnas bus grąžintas į kilmės šalį, aišku, savininko sąskaita. Retesniais atvejais gyvūnas bus pribaigtas. Negalima pamiršti, kad įstatymai taikomas ne tik grynaveisliams šunims. Jei jūsų šuo bent panašus į vieną iš pavojingų šunų veislių, jam jau bus taikomi apribojimai. Kiekvienoje valstybėje agresyvių šunų veislių sąrašas skiriasi, čia yra daugelyje pasaulio valstybių dažniausiai draudžiama laikyti ar laikymas apribojamas šių veislių atstovams: amerikiečių Stafordšyro terjeras, Stafordšyro bulterjeras, amerikiečių pitbulterjeras, Dobermanas, bulmastifas, Argentinos dogas, Bordo dogas, Neapolio mastinas, Kanarų dogas, rotveileris, tosa inu.

Tam tikrų veislių draudimai – ne naujas dalykas. Diskusijoe apie jų naudą vertėtų nepamiršti, kad dėl šuns agresyvumo kaltas šeimininkas ir tam tikri genetiniai „bruožai“, kurie ypač prasiveržia tada, kai šuo veisiamas dėl tam tikrų savybių, pamirštant gerą psichiką (o neretai, tuo pačiu ir Lietuvoje, specialiai stengiamasi dauginti agresyvius šunis, nors stafo ar pito agresija žmogui atsakingo veisėjo negali būti toleruotina). Be to, negalima pamiršti, kad dydis ir šuns išvaizda nelemia šuns agresijos. 2009 m. Pensilvanijos universiteto tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 30 šunų veislių, įrodė, kad mielos, nekaltos išvaizdos šuniukai toli gražu nėra taikiausi pasaulyje. Šio tyrimo duomenimis, agresyviausiais pripažinti taksai, Džeko Raselo terjerai ir čihuahua. Agresiją savininkams dažniausiai demonstravo bigliai, čihuahua, amerikiečių kokerspanieliai, taksai, anglų springerspanieliai, Džeko Raselo terjerai ir šelčiai. 2009 m. Codoba (Ispanija) universiteto tyrimo duomenimis, nustatyti keli nuo šeimininko priklausantys faktoriai, kurie gali daryti įtaką šuns agresijai – pavyzdžiui, pirmas šuo gyvenime, nemokintas paklusnumo šuo, per mažas laiko praleidimas su juo. 1996 m.tyrimų, paskelbtų Injury žurnale, duomenimis, Jungtinės Karalystės agresyvių šunų veislių įstatymas (1991) buvo praktiškai neefektyvus. Tyrimas parodė, kad beveik nesumažėjo įkandimų atvejų (73,9 proc. prieš įstatymą ir 73,1 proc. po). 2007 m. pavojingų šunų įstatymas pripažintas nesėkmingu, kai incidentų, susijusių su šunimis, skaičius nuo 1999 m. išaugo 50 procentų. Skirtingose valstybėse priimti skirtingi teisės aktai, nukreipti prieš tam tikras šunų veisles. Čia minimi tik kai kurie jų.

Australija

Į Australiją visiškai draudžiama importuoti Argentinos dogus, brazilų mastifus, japonų tosas, amerikiečių pitbulterjerus, Kanarų dogus. Pagal 2006 01 13 d. įstatymą, Naujajame Pietų Velse ribojamos šios veislės – pitbulterjeras, japonų tosa, Argentinos dogas, brazilų mastifas, bet kuris kitos veislės šuo, draudžiamas pagal Muitų tarifo įstatymą. Apriboti šunys negali būti parduodami, atiduodami ar įsigyjami, jie turi būti kastruoti/sterilizuoti. Viešose vietose turi būti vedžiojami su antsnukiu ne jaunesnių kaip 18 metų amžiaus asmenų. Namie šuo turi gyventi saugiame aptvare, būtinas užrašas „Atsargiai, pavojingas šuo“. Šeimininkas taip pat privalo registruoti šunį. Nuo 2009 07 01 į Kvinslendą draudžiama importuoti minėtų veislių šunis. Kurį nors iš jų laikantis asmuo turi laikyti augintinį aptvertą, prie įėjimo į nuosavybę, kur laikomas šuo, pritvirtinti įspėjamuosius ženklus, viešose vietose vedžioti augintinį pririštą ir su antsnukiu, užtikrinti, kad jis būtų kastruotas/sterilizuotas, su mikročipu ir antkakliu. Nuo 2004 07 01 Pietų Australijoje tų pačių veislių šunys turi nešioti antsnukius, būti kontroliuojami, sterilizuoti, jų negalima parduoti ar atiduoti. Į Viktoriją nuo 2005 11 02 draudžiama importuoti šių veislių šunis. Jiems taikomi apribojimai yra reikalavimas, kad savininkas turėtų leidimą, gyvūną laikytų tvirtame aptvare, implantuotų jam mikroschemą, praneštų, jei šuo dingsta, nugaišta ar pakeičia šeimininką, viešose vietose šuo turi būti su antsnukiu ir pavadėliu, nepilnamečiai jų vedžioti negali. Nuo 2006 m. kovo mėn. Vakarų Australijoje apribojimai taikomi Argentinos dogams, brazilų mastifamas, japonų tosoms, pitbulterjerams, kanarų dogams ir šių šunų veislių mišrūnams, panašiems į bet kurią iš šių šunų veislių. Minėtų veislių šunys viešose vietose turi būti su antsnukiais ir pavadėliais, kontroliuojami fiziškai pajėgių suaugusiųjų. Jie turi būti sterilizuojami, išskyrus tuos atvejus, kai sterilizacija gali pakenkti jų sveikatai. Savininkai turi pranešti, jei šuo pabėgo ar nugaišo, namuose turėti įspėjamuosius ženklus, o šunys – „pavojingų šunų antkaklius“.

Kanada

Kanadoje federalinė vyriausybė nereglamentuoja pitbulterjerų tipo šunų, tačiau provincijų vyriausybės ir kai kurios savivaldybės yra priėmusios konkrečių veislių teisės aktus, draudžiančius ar apribojančius pitbulterjerų tipo šunis. Ontarijo provincijoje nuo 2005 08 29 pitbulterjerų negalima auginti, veisti ar perleisti (parduoti, dovanoti), importuoti, treniruoti kovoms ir t.t. Šunys, kurių šeimininkai juos įsigijo iki 2005 08 29 ar kurie gimė per 90 dienų nuo 2005 08 29, gali būti laikomi, tačiau su apribojimais – vedžiojami ne ilgesniu kaip 1,8 m ilgio pavadėliu ir su antsnukiu, sterilizuojami, jei veterinaras patvirtina, kad jiem galima anestezija, eutanazuojami, jei teisiškai įrodoma, kad jie ką nors užpuolė, kam įkando ar kelia grėsmę ar jei šeimininkai pažeidinėja įstatymus. Vinipege (Manitobos provincija) nuo 1990 06 01 d. šių šunų laikymas ribojamas, pitbulterjerais vadinami amerikiečių pitbulterjerai, Stafordšyro bulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai ar kiti šunys, išvaizdos ar fizinėmis charakteristikomis panašūs į minėtas veisles.

JAV

JAV federalinė vyriausybė neturi galiojančių teisės aktų, kurie reglamentuotų agresyvių ar pavojingų šunų laikymą, bet JAV kariuomenė ir Jūrų korpusas draudžia didelius šunis, kurių elgesys linkęs į agresyvumą, įskaitant pitbulterjerų tipo šunis. Valstijų ir miestų valdžios priėmusios konkrečius teisės aktus. Štai Maumelle (Arkanzasas) nuo 1998 04 06 draudžiami (negali būti laikomi) amerikiečių pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių buldogai, taip pat šunys, kurių vienas iš tėvų yra minėtų veislės, ar į šias veisles panašūs šunys. Kolorado Auroroje nuo 2005 10 25 draudžiama auginti, transportuoti, parduoti ir t.t. pitbulterjerų tipo šunis, kuriems priklauso amerikiečių pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, Stafordšyro bulterjerai, jų mišrūnai ar panašūs šunys. Laikymo apribojimai taikomi amerikiečių buldogams, Argentinos dogams, Kanarų dogams, Maljorkos buldogams, tosa inu, cane corso, brazilų mastifams ar panašiems į juos šunims. Majamyje (Florida) draudžiama laikyti pitbulterjerų veislės šunis – už įsigijimą ar laikymą „priklauso“ 500 dolerių bauda ir reikalavimas kuo greičiau iš teritorijos pašalinti gyvūną. Kanzaso Overlando Parke nuo 1987 09 21, su pakeitimais nuo 2007 07 17, draudžiama laikyti pavojingus gyvūnus, kuriems priklauso ir pitbulterjerai. Pitbulterjerais čia vadinami Stafordšyro bulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių pitbulterjerai, į juos panašūs šunys bei šių veislių mišrūnai. Kentukyje (Union County) nuo 2008 01 01 pavojingiems šunims taikomi apribojimai - jie registruojami, kasmet mokamas mokestis. Livingstone (Mičiganas) nuo 2008 05 20 agresyviomis laikomoms veislėms taikomi apribojimai – pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių buldogai, jų mišrūnai (bully veislės) ir kiti agresyvūs gyvūnai negali būti priglaudžiami iš Livingstono gyvūnų kontrolės. Ten jie laikomi valstybės nustatytą laikotarpį ir, jei neatsiranda savininkas, numarinami. Malvilande (taip pat Mičiganas) nuo 1990 04 04 pitbulterjerų tipo bei į juos panašūs šunys draudžiami. Niujorke nuo 2009 05 01 draudžiami akita inu, Alangu mastiff, ispanų alano, pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, Argentinos dogai, Bedlingtono terjerai, Bostono terjerai, bull and terrier, bulterjerai, bully kutta, cane corso, Bordo dogai, dogo Sardesco, anglų mastifai, brazilų mastifai, Gull dong, Gull terr, airių Stafordšyro bulterjerai, anglų stafordšyro bulterjerai, Korėjos jindo šunys, lottatore brindisino, Neapolio mastinai, Kanarų dogai, Maljorkos buldogai, šarpėjai, tosa inu.

Danija

Kol kas draudžiamas tik pitbulterjerų ir tosa inu veisimas. Po trijų šunų atakos 2009 m. atsirado tikimybė, kad kai kurių veislių šunys šioje valstybėje bus uždrausti. Parlamentas iškėlė pasiūlymą uždrausti kai kurias šunų veisles. Danijos Teisingumo ministerija netgi įsteigė komisiją tirti pavojingų šunų veislių augimo kontroliavimo klausimą. Po paskutinio užpuolimo, kuriame dalyvavo amerikiečių buldogas, amerikiečių stafordšyro terjeras ir nežinomos veislės šuo, liberalų ir konservatorių partijos atstovai pranešė, kad jie pritaria agresyvių šunų veislių importo ir pardavimo draudimui. 2002 m. pitų ir stafų Danijoje buvo 1000, 2009 m. jų skaičius, remiantis Danijos kinologų klubu – 20 000. Danijos premjeras Lars Lokke Rasmussen teigė, kad „mes nenorime tapti visuomene, kurioje jūs negalite pėsčiomis vaikščioti su savo vaiku ar pudeliu, nebijodami atakos“.

Atrodo, agresyvioms šunų veislėms gali būti taikoma importo draudimo ir sterilizavimo politika. 2010 metų vasarį pasigirdo žinių apie keturiolika šunų veislių, kurios gali būti uždraustos. Joms priklauso pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių buldogai, brazilų mastifai, Argentinos dogai, Tosa inu, boerboel, kangalai, Vidurinės Azijos aviganiai, Kaukazo ir Pietų Rusijos aviganiai, tornjakai, Sarplaninac. Apie šių veislių veisimą šeimininkai turėtų pamiršti – visi jie būtų sterilizuojami.

Iki sekmadienio vakaro dar galima apsirašyti šią peticiją prieš agresyvių šunų veislių priėmimą Danijoje. Pirmadienį peticija jau turėtų būti perduodat politikams.

Ekvadoras

Ekvadore nuo 2009 kovo mėn. draudžiama laikyti rotveilerius ir pitbulterjerus.

Prancūzija

Prancūzijoje nuo 1990 04 30 negrynaveisliai gyvūnai, panašūs į pitbulterjerus, turi būti kastruoti/sterilizuoti.

Vokietija

Vokietijoje nuo 2001 m. draudžiama laikyti, importuoti pitbulterjerus, amerikiečių Stafordšyro terjerus. Stafordšyro bulterjerus ir bulterjerus.

Didžioji Britanija

Didžiojoje Britanijoje 1991 rugpjūčio 12 priimtas agresyvių šunų veislių įstatymas. Draudžiama laikyti pitbulterjerus, japonų tosas, Argentinos dogus, brazilų mastifus. Šių veislių šunų negalima auginti, parduoti, dovanoti, reklamuoti ir t.t. Šis įstatymas netaikomas Šiaurės Airijoje, tačiau tie patys apribojimai ten taikomi pagal Šiaurės Airijos pavojingų šunų įsakymą, priimtą 1991 m.

Airija

Nuo 1998 m. ribojama 10 veislių – pitbulterjerai, bulterjerai, Stafordšyro bulterjerai, bulmastifai, dobermanai, vokiečių aviganiai (Elzaso), Rodezijos ridžbekai, rotveileriai, japonų akitos, japonų tosos ir bandogai. Viešose vietose šių veislių šunys turi būti su antsnukiais, iki 2 m ilgio pavadėliais ir vyresniais kaip 16 metų, pajėgiais juos kontroliuoti asmenimis. Netinkamai laikomi šunys numarinami.

Naujoji Zelandija

Nuo 2003 11 17 apribojimai taikomi pitbulterjerams, Argentinos dogams, brazilų mastifams ir japonų tosoms. Jie turi būti su mikročipais, vedžiojami su antsnukiais ir pavadėliais, regionų tarybos gali nurodyti juos sterilizuoti ar kastruoti.

Norvegija

Nuo 2004 08 20 draudžiami (įskaitant embrionines formas) pitbulterjerai, amerikiečių stafordšyri terjerai, brazilų mastifai, tosa inu, Argentinos dogai.

Lenkija

Lenkijoje nuo 1997 m. pitbulterjerus galima laikyti, tik tinkamuose aptvaruose, namie turi būti įspėjamieji ženklai.

Portugalija

Uždrausti Stafordšyro bulterjerai, rotveileriai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, brazilų mastifai, Argentinos dogai, tosa inu, pitbulterjerai.

Puerto Rikas

Nuo 1998 07 23 draudžiama laikyti, importuoti, įsigyti, veisti, pirkti, parduoti ar perparduoti šunis, vadinamus pitbulterjais ir šių šunų hibridus. Tai apima ir buldogų bei terjerų kryžminimo rezultatus, amerikiečių Stafordšyro terjerus, amerikiečių pitbulterjerus, šių veislių mišrūnus. Iki 1999 03 23 savininkai privalėjo užregistruoti savo šunis.

Rumunija

Nuo 2002 04 26 taikomi paribojimai – savininkai turi būti bent 18 metų, psichologiškai tinkami laikyti tokių veislių šunis: amerikiečių pitbulterjerus, boerboel, bandogus, amerikiečių Stafordšyro terjerus, Stafordšyro terjerus, tosa inu, rotveilerius, Argentinos dogus, Neapolio mastinus. Bandogų ir boerboel importas draudžiamas. Viešose vietose su antsnukiais turi būti vedžiojami belgų aviganiai malinua, vokiečių aviganiai, dobermanai, Kanarų dogai, komandorai, ryzenšnauceriai, kuvasai.

Singapūras

Singapūre nuo 1991 birželio 4 taikomi šie apribojimai – negalima importuoti pitbulterjerų tipo šunų (įskaitant amerikiečių pitbulterjerus, amerikiečių Stafordšyro terjerus, Stafordšyro bulterjerus, amerikiečių buldogus ar šių veislių mišrūnus), Neapolio mastinus, tosa inu, japonų akitas, Argentinos dogus, boerboel, brazilų mastifus ir jų mišrūnus. Tokių šunų savininkai turi užtikrinti, kad šuo turėtų mikroschemą, o vyresni kaip 6 mėn. amžiaus būtų sterilizuojami.

Ispanija

Ispanijoje ribojamas pitbulterjerų, amerikiečių Stafordšyro terjerų, bulterjerų, Stafordšyro bulterjerų laikymas.

Ukraina

Ukrainoje nuo 1998 agresyvių šunų laikymas ribojamas. 2002 m. liepą patvirtintas agresyvių šunų veislių sąrašas, kuriam priklauso daugiau kaip 80 veislių, įskaitant įvairius bulterjerus, buldogus, bokserius, briarus, Labradoro retriverius, vokiečių aviganius ir t.t. Visi jie privalo būti mikročipuoti, viešose vietose vedžiojami su antsnukiais ir trumpais pavadėliais. Kijeve nuo 1998 m. draudžiama veisti ir privaloma sterilizuoti akbašus, pitbulterjerus, Kanarų dogus, kangalus, rumunų aviganius, graikų aviganius, Alek Roshhin dobermanus ir dar nemažai pripažįstamų bei nepripažįstamų veislių. Ukrainos kinologų klube agresyviomis laikoma apie 20 veislių, tarp jų amerikiečių buldogai, amerikiečių stafordšyro terjerai, anglų mastifai, Argentinos dogai, Bordo dogai.

Venesuela

Venesueloje nuo 2014 m. gruodžio 31 d. bus draudžiama importuoti, veisti, parduoti ir t.t. pitbulterjerų tipo šunis.

Rodyk draugams


Dizainas N.Design Studio. Susikurk savo blogą BLOGas.lt
Įrašų RSS Komentarų RSS