BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Komerciniai šunų pašarai - sudedamosios dalys

Sudėtinės dalys

Daugelis komercinių pašarų gaminami iš medžiagų, kurios įmonėse ar namuose išmetamos. Tai mėsos ir kaulų miltai bei subproduktai (nepamiškime, jog laukiniams šunims subproduktai – gyvybiškai svarbi mitybos dalis) bei šalutiniai grūdų produktai. Pigesnis šunų ėdalas paprastai turi mažiau mėsos ir daugiau šalutinių gyvūninių produktų bei grūdų. Natūralios mitybos šalininkai tokias sudedamąsias dalis kritikuoja. Brangesniuose ėdaluose būna medžiagų, tinkančių ekologiškiems produktams ar žmonėms tinkančios mėsos. Šeriantieji RAW bando imituoti gyvūnų mitybą gamtoje. Jie atsisako komercinio ėdalo, manydami, kad jis yra blogas natūralių medžiagų pakaitalas. Mėsa dažniausiai įsigyjama iš smulkių tiekėjų.

Šviežia mėsa itin pageidaujama medžiaga, tačiau ne visada praktiška, nes jos eksploatavimas brangus, o po gamybos procesų ėdale jos liks ne daugiau kaip 25 proc. pradinio kiekio. Šviežia mėsa mažina gamybos efektyvumą, jos dietą sunkiau stabilizuoti. Todėl sauso ėdalo gamyboje dažniau naudojami koncentruoti baltymai.

Šalutiniai mėsos produktai yra švarios paskerstų gyvūnų dalys, išskyrus mėsą. Jiems priklauso plaučiai, blužnis, inkstai, smegenys, kepenys, kraujas, kaulai, iš dalies pašalinti riebalai, riebalinis audinys, skrandis bei žarnos be jų turinio. Jiems nepriklauso plaukai, ragai, dantys ar kanopos. AAFCO kaip gyvūninės kilmės šalutinius produktus (animal by-products) gyvūnų maiste leidžia naudoti bet kokio gyvūno, kuris nugaišo nuo ligos, kūno dalis, jei viskas atitinka įstatymų reikalavimus. Todėl į naminių gyvūnų maistą gali būti įtrauktos ir karvių galvos bei stuburo smegenys, kurios JAV neleidžiamos vartoti žmonių maistui dėl galimybės perduoti spongiforminę encefalopatiją (kempinligę). Kai kuriose kultūrose žmonės subproduktų vengia, o kiti ramiai juos naudoja kaip maistą ar skanėstus. Tiesiogiai pašarams jie naudojami retai, dažniausiai apdorojami trąšas ar kurą gaminančiose gamyklose.

Mėsos ir kaulų miltai – perdirbimo pramonės produktas. Juos sudaro apie 50 proc. baltymų, 35 proc. pelenų, 8 – 12 proc. riebalų ir 4 – 7 proc. drėgmės. Visų pirma pašaruose jie naudojami siekiant pagerinti situaciją su aminorūgštimis. Manoma, kad gyvulių šėrimas mėsos ir kaulų miltais ir sukėlė galvijų spongiforminės encefalopatijos – kempinligės – išplitimą. Daugelyje pasaulio dalių mėsos ir kaulų miltai atrajojančių gyvulių pašaruose nebeleidžiami. Tačiau kai kur, įskaitant JAV, jie naudojami monogastrinių gyvūnų ėdaluose, kaip pigus mėsos pakaitalas jie itin populiarūs šunų bei kačių pašaruose. Europoje MKM naudojami kaip sudedamoji naminių gyvūnų ėdalo dalis, bet dažniau – kaip kuro pakaitalas, pakeičiantis anglis.

Naminių gyvūnų pramonė paukštienos miltų sunaudoja 23 proc. iš 3,073.5 mln.svarų. Paukštienos miltuose baltymai paprastai sudaro nuo 5 iki 40 proc., kartais gali viršyti 85 proc., tai priklauso nuo jų kokybės. Paukštienos baltymų miltų gamyba – sudėtingas procesas. Paukštienos miltus sudaro švari mėsa ir oda su (arba be) papildomais kaulais, be plunksnų, galvų, kojų ir vidurių.

Paukštienos subproduktų miltai skiriasi nuo paukštienos miltų, tačiau nė vienu atveju nieko užsimenama apie kokybę. Naminių paukščių subproduktų baltymų miltai sudaryti iš vištienos, kalakutienos, kitų naminių paukščių šalutinių produktų miltų. Tai paskerstų paukščių skerdenos (kaklai, kojos, neišsivystę kiaušiniai, žarnos), be plunksnų.

Vištienos miltai yra sausas produktas iš vištienos mėsos ir odos su ar be kaulais, gauti iš visos vištos skerdenos be plunksnų, galvos, kojų ir vidurių. Vištienos miltų drėgmės lygis 10 proc. baltymai sudaro 65 proc., riebalai 12 proc. Šviežioj vištienoj būna 70 proc. vandens, 18 proc. baltymų ir 5 proc. riebalų.

Aliejai ir riebalai šunims reikalingi patenkinti energijos poreikius, odos ir kailio sveikatai. Jie turi būti aukštos maistinės vertės. Lajus ir kiauliniai taukai nėra kenksmingi, padaro maistą labai skanų, tačiau jie nelabai vertingi, turi daug sočiųjų riebiųjų rūgščių (RR) ir mažai vertingų RR. Etiketėje reikėtų ieškoti įvardintų riebalų (pvz., vištienos riebalai, rapsų aliejus, saulėgrąžų aliejus…), aukšto procento omega-6 ir omega-3 RR, bet mažo jų tarpusavio santykio. Kiekvienam omega-6 tenka 0,13 omega-3, tad santykis turi būti bent 7:1. Geriausia - santykis 5:1 ir mažesnis. Patartina vengti nespecifinių šaltinių, tokių kaip „gyvūnų riebalai“, „paukštienos riebalai“, „augalinis aliejus“, „žuvų taukai“.

Vištienos riebalai kaip šalutinis produktas gaunami iš vištienos jos lydymo ir perdirbimo metu. Jie garsėja kaip turintys daug omega-6 RR. Linolo rūgšties, svarbios odos ir kailio sveikatai, juose būna 17,9% - 22,8%.

Žuvų taukai yra gaunami iš riebių žuvų audinių. Juose yra omega-3 RR, ekozapentaeno rūgšties, sokozaheksaeno rūgšties, eikozanoidų prekusorių, kas, kaip manoma, organizme mažina uždegimo procesus ir šiaip yra sveika. 85 g žuvies omega-3 RR yra: 0,2 – 1.1 tune, 1.1 – 1.9 lašišoj, 0,15 – o,24 menkėse, 0,22 – 0,3 šame. Kartais kyla problemų bandant iš žuvų taukų pašalinti teršalus ir dioksinus. ES reglamentuoja toksinų kiekį procentais. 2010 m. kovą Kalifornijos aplinkos apsaugos grupė pranešė, kad aštuonių populiarių žuvų taukų ženklų sudėtyje yra per daug PCB/chemikalų ir t.t., visi probleminiai produktai buvo arba menkių kepenų, arba ryklių kepenų aliejus.

Augaliniai aliejai ir riebalai – medžiagos, gaunamos iš augalų. Kambario temperatūroje aliejai būna skysti, o riebalai kieti. Chemiškai jie sudaryti iš trigliceridų. Aliejus dažniausiai spaudžiamas iš sėklų. Augaliniai aliejai naudojami kai kurių gyvūnų pašarų gamyboje. Prastesniuose pašaruose produktas vadinamas „augaliniu aliejumi“ nenurodant tikslios jo kilmės.

Per pastaruosius 15 metų riebalai iš restoranų tapo viena iš įprastų sudedamųjų dalių ėdaluose. Dažniausiai jie laikomi 50 galonų statinėse, ekstremaliose sąlygose išbūna savaitėmis. Riebalų maišytuvai ar lydymo kompanijos paima tuos riebalus, sumaišo juo su įvairiais kitų riebalų tipais, stabilizuoja su galingais antioksidantais (kad sustabdytų gedimą), o tada parduoda naminių gyvūnų ėdalus gaminančioms įmonėms. Tie riebalai purškiami ant sauso ėdalo granulių ir iš beskonių jos staiga tampa itin skaniomis. Taip pat riebalai veikia kaip rišamoji medžiaga, sulaikanti kitus aromato ir skonio stipriklius. Apkartę, konservantais apdoroti riebalai labai sunkiai virškinami, gali sukelti sveikatos problemas tokias kaip virškinimo trakto sutrikimai, viduriavimas, vidurių pūtimas, pykinimas.

Angliavandeniai gaunami iš grūdų (ryžiai, kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai…) arba alternatyvių šaltinių (bulvės, saldžiosios bulvės, tapijokos, žirniai). Teiginys, kad visi komercinio šunų ėdalo angliavandeniai – menkaverčiai tušti užpildai, nėra visiškai teisingas. Tinkamai paruošti jie lengvai virškinami ir gali būti vertingas energijos šaltinis. Skirtingų šunų tolerancija angliavandeniams skiriasi, vieni šunys juos virškina geriau negu kiti, kai kuriems geriau sekasi su begrūdžiais produktais, kur angliavandenų sutiekia alternatyvūs energijos šaltiniai.

Grūdų, naudojamų gyvūnų ėdale, kiekis pastarąjį dešimtmetį išaugo. Tai pagrindinis ėdalų ingredientas. Maždaug 66 proc. sorgų produkcijos, įvertintos 965 mln. dolerių, 60 proc. miežių gamybos, kuri sudaro 765 mln. dolerių, naudojama kaip gyvulių pašaras.

Kaip produktas bus suvirškintas ir pasisavintos jo maistinės medžiagos, priklauso daugiausia nuo grūdų virškinamumo. Šunys ir katės gali absorbuoti beveik visus angliavandenius, esančius kai kuriuose grūduose, pvz., ryžiuose. Apie 20 proc. kitų maistinių medžiagų gali išvengti suvirškinimo. Grūdų kokybė taip pat svarbi, nes žmonių maistui netinkantys (pvz., užteršti pelėsiais) grūdai gali būti laikomi tinkamais naminių gyvūnėlių pašarams.

Sveiki, neperdirbti grūdai (vadinami „ground“) išlaiko visą sėlenų sluoksnį, originalų riebumą ir endospermo maistines medžiagas. Skaldyti grūdai ir miltai praradę savo maistinę vertę. Kai kurie gamintojai siekdami sumažinti produkto kainą naudoja vieną fragmentą (pvz., alaus (brewer’s) ryžius – alkoholio gamybos atliekas). Būkite atsargūs su produktais, kur daug skaldytų grūdų ir miltų. Miltai – labai rafinuoti ir, nors nežalingi, turi nedaug maistinių medžiagų.

Pašare reikėtų ieškoti „pilnų“ grūdų. Avižų, kviečių, pupelių maistinė vertė prasta. Maistinės medžiagos bulvėse ar grūduose prieinamos prasčiau negu ryžiuose. Kai kurie ingredientai, tokie kaip žemės riešutų kevalai, visai neturi maistinės vertės. Dėl tam tikrų sveikatos reikalavimų geriau vengti grūdų, turinčių daug glitimo (miežiai, kviečiai, rugiai, avižos) – geriau rinktis soras, burnočius, kvinojas ir sorgus.

Brewer`s (alaus) ryžiai yra maži ryžių fragmentai, ryžių malimo metu atskirti nuo didesnių grūdų. Tai perdirbtas produktas, jiems trūksta maistinių medžiagų, jų kokybė prasta.

Daug kas pataria nebijoti kukurūzų – daugeliu atvejų jų bloga reputacija nepelnyta. Kalbant apie maistinę vertę ir virškinamumą, kukurūzai nėra nei blogesni, nei geresni už kitus grūdus. Jų krakmolas labai lengvai virškinamas, tačiau jie turi daugiau ląstelienos (apie 7 proc.), tad išmatų kiekis būna didesnis, tai painiojama su prastesniu virškinamumu. Išskyrus specifinius netoleravimo ir alergijos atvejus, kukurūzai nėra koks nors blogis ėdale. Tai ypač geras aminorūgšties cisteino šaltinis, tačiau šis turi būti subalansuotas su lizinu. Kukurūzų glitimo miltai – šalutinis kukurūzų perdirbimo produktas, nuo seno naudojamas gyvūnų pašaruose, taip pat kaip organinės kilmės herbicidas - jo baltymai slopina šaknų formavimąsi apie naujai sudygusias sėklas, dėl to nepageidaujami augalai žūva.

Vaisiai ir daržovės – žavus ingredientas, tačiau jų kiekiai ėdaluose iš tiesų nereikšmingi. Paprasčiau šuniui papildomai duoti šviežių vaisių ir daržovių. Ėdaluose patartina vengti obuolių, vynuogių išspaudų, citrusinių vaisių masės.

Kai kas gamyboje naudoja soją – nuo jos gyvūnas jausis sotus. Vegetariškų ėdalų gamintojai soją naudoja kaip pagrindinį baltymų šaltinį.

Skaidulų (ląstelienos) priklausomai nuo mitybos reikalavimų reikia skirtingais kiekiais. Šuns organizmas jų negali suardyti (suvirškinti). Geri skaidulų šaltiniai - rudieji ryžiai, avižos, tam tikri vaisiai ar daržovės. Dažnai kaip ląstelienos šaltinis naudojamas runkelių minkštimas – izoliuota pluoštinė medžiaga iš cukrinių runkelių, labai švelnus, lengvai toleruojamas, naudingųjų žarnyno bakterijų mėgiamas produktas. Beveik visas cukrus iš minkštimo būna pašalintas, likę tik penktadalis – kiek morkų porcijoje. Runkelių minkštimas bespalvis ir nelemia kailio paraudimo, kaip kartais teigia „miesto legendos“. Argumentai, kad tai nenatūralus produktas, juokingi – pats komercinis ėdalas yra nenatūralus. Vengti reikia kukurūzų sėlenų, žemės riešutų kevalų, ryžių lukštų, sojos pupelių išaižų, maltų avižų korpusų.

Visi šunų ėdalai turi atitikti tam tikrus mitybos reikalavimus, todėl gamintojai juos papildo bent minimaliais vitaminų ir mineralų kiekiais. Kaip ir bet kurie kiti ingredientai, jie skiriasi kokybe ir kaip organizmas juos pasisavins. Šie priedai „dedami“ galutiniame produkto gamybos etape – kai jis pakankamai atvėsęs. Tokie papildai kaip gliukozaminas, chondroitinas ir probiotikai dažniausiai nebūna pakankamai didelėmis dozėmis, kad šuns šėrimas ėdalu iš tiesų duotų gydomąjį poveikį.

Ieškoti reikia chelatinių arba izoliuotų mineralų (žymimi kaip chelatai, proteinatai, aminorūgščių chelatai ar kompleksai, polisacharidų kompleksai), nerūgštinio vitamino C (ester C, kalcio askorbatas, stabilizuotas vitaminas C arba L-askorbo-2-polifosfatas), vitamino E (tokoferolis, natūralus tokoferolis) ir natūralių vitamino K šaltinių (iš kiaušinių trynių, kepenų, avižų, rudadumblių, liucernos). Vengti bet kokios formos menadiono (vitaminas K3), tai kenksminga vit.K forma, mielių kultūrų. Nekenksmingi, tačiau blogai pasisavinami ir dažniausiai nenaudingi yra sulfatai ir oksidai, pvz., cinko oksidas, geležies oksidas.

Pašaruose, neskaitant vitaminų ir mikroelementų, būna įvairių kitokių priedų. Tai medžiagos nuo nuosėdų ar dribsnių susidarymo, antimikrobinės medžiagos, antioksidantai, spalvą suteikiantys priedai, pagardai, kietinantys priedai, džiovinimo agentai, emulsikliai, eteriniai aliejai, aromato ir skonio stiprikliai, kvapiosios medžiagos, šlifavimo medžiagos, drėgmę išlaikančios medžiagos, rauginės medžiagos, tepalai, granuliavimo agentai, pH kontrolės agentai, konservantai, priskoniai, užpilai, stabilizatoriai, saldikliai, tirštikliai ir t.t.

Kadangi sausas maistas turi ilgą laiką išstovėti nesugedęs (ypač kol gabenamas), jis saugomas sintetinių arba natūralių konservantų pagalba. Cheminiai konservantai (propilo galatas, propileno glikolis (naudojamas ir kaip mažiau toksiška automobilių antifrizo versija), BHA, BHT, TBHQ, natrio metabisulfitas ir etoksikvinas) gali būti nepatikimi sveikatos atžvilgiu, kai kurie netgi uždrausti vartoti žmonėms dėl abejotino poveikio, bet nedraudžiami šunų pašaruose. Propilenglikolis uždraustas kačių ėdaluose, tačiau vis dar leidžiamas šunims. Etoksikvinas, butilhidroksianizolas (BHA) ir butilinto hidroksitoluenas (BHT) yra potencialūs kancerogenai. BHA, BHT ir etoksikviną leidžiama naudoti gana mažais kiekais, tačiau ilgalaikis šių medžiagų kaupimasis (pastoviai vartojant) gali būti kenksmingas. Etoksikvino gamintojas netgi turėjo atlikti naujus griežtesnius tyrimus dėl savo preparato įtakos sveikatai (ta pati įmonė JAV karvutėms skiria tam tikrus preparatus, leidžiančius „iššaukti“ daugiau pieno, ES pasipriešino tos praktikos „įkurdinimui“ mūsų kraštuose, dar jie bando Europon infiltruoti GMO). Joks ženklus toksiškumas nebuvo nustatytas, tačiau 1997 m. FDA pareikalavo, kad gamintojas savanoriškai perpus sumažintų didžiausią leidžiamą etokskvino kiekį maiste. Nors kai kurie naminių gyvūnų augintojai ir veterinarai mano, kad ši medžiaga – pagrindinė ligų, odos problemų, nevaisingumo priežastis, kiti teigia, kad tai saugiausias, stipriausias ir stabiliausias naminių gyvūnų ėdale naudojamas konservantas. Jis naudojamas ir žmonių maisto, pvz., čili miltelių, konservavimui. Ar jis saugus katėms, bandymų nebuvo atlikta. BHA ir BHT Europos Sąjungoje žmonių maiste draudžiami.

Kai kurie gamintojai vartoja „natūralius“ konservantus – vitaminą C (askorbatas) ar E (tokoferolių mišinys), rozmarinų, gvazdikėlių ar kitų prieskonių aliejus. Deja, ėdalai su jais „išlaiko“ vos pusmetį. Konservavimas skardinėse – geriausias procesas, kadangi praktiškai nereikia jokių kitų medžiagų.

Kokybiški produktai konservuojami natūraliai, tačiau beveik visada juose bus paslėptų konservantų ar priedų. Gamintojai etiketėje neprivalo nurodyti, kokia iš kitų šaltinių pas juos patekusių produktų sudėtis. Jei pvz. gamintojas perka žuvų taukus ir žuvų miltus bei kitus paruoštus ingredientus iš tiekėjų, kurie naudoja stabilizatorius ir pan., apie tai vartotojo informuoti nebūtina.

Dažai – dar vienas nereikalingas ėdalo komponentas. Šunims nerūpi jų maisto spalva. Tai daroma, kad produktas atrodytų patrauklesnis žmonėms – pvz., paslėpti pilkšvą spalvą, padaryti maistą panašesnį į mėsą. Nors natūralios medžiagos kaip karamelė nekenksmingos, jos vis viena nereikalingos. Būtinai reikia vengti Blue 2, Red 40, Yellow 5 ir kitų „sunumeruotų“ dažiklių.

Aukštos kokybės ėdalams nereikia kvapiųjų medžiagų, tačiau natūralios medžiagos nėra pavojingos ir net gali pridėti maistinės vertės. Ieškoti reiktų specialių sultinių (vištienos, jautienos), nurodytų rūšių gyvūnų kepenų. Vengti vertėtų nežinomos kilmės produktų (kai nenurodyta gyvūno rūšis), nežinomos kilmės ingredientų („sultinys“), liaukų miltų, dirbtinių skonių. Svogūnai šunims toksiški, tad jų ėdale neturėtų būti.

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisNaujesnis puslapis »