BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šunų veislės iš Kinijos - pekinas

Sunys, veislės  Žymos: , , , , Komentarų (0)

Pekinai

Legendų, pasakojančių apie pekinų kilmę, nemažai – pagal populiariausią tai liūto bei marmozetės meilės vaisius, taip pat teigiama, kad pekinai su Budos palaiminimu atsirado iš liūto ir drugelio. Dar viena legenda pasakoja, kad Buda sukūrė pekinus kaip šventyklų šunis medžioti ir naikinti demonams.

1904 m.
1904 m.

chinese happa dog - trumpaplaukio pekinų protėvio iškamša

Šimtmečius šie šuniukai buvo šventi, iš pradžių jie gyveno Tibeto vienuolynuose, vėliau atsidūrė Kinijos imperatoriaus rūmuose, kur juos laikyti galėjo tik karališkosios šeimos nariai. Paprastam žmogui auginti pekino nebuvo galima. Ypač šie šunys imti gerbti tuomet, kai vienas pekinas buvo paskelbtas Budos įsikūnijimu ir imtas garbinti kaip šventasis. Kai 1860 metais Antrojo opiumo karo metu (1856−1860 m. vykęs D.Britanijos, Prancūzijos ir Kinijos karas) į Užmirštąjį miestą (Gugongą) įsiveržė sąjungininkai, imperatorius ir jo svita pabėgo, tačiau senyva tetulė liko. Ji nusižudė ir buvo rasta su penkiais ją apsupusiais pekino šuniukais. Sąjungininkai šuniukus paėmė ir atidavė Velingtono kunigaikštienei, Kordono ir Ričmondo kunigaikštienei bei Jungtinės karalystės karalienei Viktorijai. Šie penki šuniukai tapo dabartinių pekinų protėviais.

1937 m.
1937 m.

Karalienės Viktorijos pekinas

Tipiškas kambarinis šuniukas. Tinka ramesnio būdo, vyresnio amžiaus žmonėms, vaikams.

Pekinas drąsus, nepaisant mažo jo dydžio – sakoma, jog tai „didis šuo mažame kūne“. Gali būti agresyvūs kitiems šunim. Draugiškas su šeimos nariais, bet nepasitiki svetimais. Neretai pekinas vadinamas vieno žmogaus šunimi, kai kuriais atvejais vykdo agresijos išpuolius prieš kitus šeimos narius. Mėgsta būti dėmesio centre. Lojimu perspėja apie pavojų, tad yra šioks toks sargas. Nors neblogai sutaria su vaikais, su visai pypliukais gali kilti problemų. Dažnai prisiriša prie vieno žmogaus ir gali pavydėti jo kitiems. Užsispyręs, savarankiškas. Pekinus augino daug žmonių - Elizabeth Taylor, princesės dianos močiutė Barbara Cartland… Peliuko Mikio šuns Pluto „panelė“ buvo pekinų veislės klaytė Fifi.

Daug savininkų skundžiasi, kad jų pekinai nieko neėda – tačiau tai protingi šunys, gailiomis akytėmis dienos bėgyje jie „prisirenka“ įvairų skanumų ir todėl nebenori normalaus maisto. Pekinai sugeba pašokdinti šeimininkus. Parodose agresyvūs ar labai drovūs šunys diskvalifikuojami.

Tai santykinai sveiki šunys. Dažniausia sveikatos problema ir pirmaujanti mirties priežastis – stazinis širdies nepakankamumas. Kartais širdies problemos nepastebimos, kol šuniui nesueina 6 metai. Tokias sunkiau gydyti, tad geriau profilaktiškai patikrinti šuns širdies būklę. Yra ir daugiau širdies ligų, nuo kurių kenčia pekinai. Kitos bėdos – kvėpavimo sutrikimai, akių problemos, alergijos. Dažnos nugaros, stuburo traumos.

Pekinas - mažas, judrus, žemakojis, keistokos išvaizdos, tvirto kūno sudėjimo, turi tankią plaukų dangą. FCI tikslus svoris ir ūgis nėra nustatyti, idealaus patino svoris neviršija 5 kg, patelės – 5,4 kg. Pagal įvairius šaltinius, pekinas gali sverti 2,5 – 6 kg, būti 15 – 25 cm ūgio.

Galva stambi, kakta plati ir plokščia, neapvali. Snukis plokščias platus, stambus, užriestas, kvadratinės formos. Akys didelės (bet ne per didelės), iškilios, apvalios, toli viena nuo kitos. Ausys nukabusios, vidutinio dydžio. Uodega išaugusi aukštai, apaugusi vešliais ilgais plaukais, užriesta ant vienos nugaros pusės.

Plaukai ilgi, tiesūs, vešlūs. Ant kaklo apykaklė, ausų, uodegos, užpakalinių kojų plaukai ilgi, puošnūs. Kojos ir pirštai taip pat apaugę ilgais plaukais. Poplaukis tankus. Būtina šunį kasdien šukuoti, periodiškai apkarpyti padų plaukus.

Gali būti įvairių spalvų: juodi, balti, auksiniai, smėliniai, pilki. Vienspalviai gali turėti įvairių dėmių, net baltų. Pasitaiko dėmėtų su vyraujančia balta spalva. Vienspalvių pekinų snukio “kaukė” turėtų būti juoda.

Rodyk draugams

Šunų veislės iš Kinijos - miniatiūrinis šarpėjus

Sunys, veislės  Žymos: , , , , , Komentarų (0)

Miniatiūrinis šarpėjus

Išvesti iš per mažo ūgio šarpėjų. Tai grynakraujis šarpėjus, tik mažesnio dydžio. Ūgį lemia recesyvinis genas ir tikimasi, kad ateityje atrankinio veisimo būdu šis genas taps dominuojančiu veislėje.

Tai mažas, protingas, unikalus šeimos draugas. Sargus, žaismingas, lengvai treniruojamas, natūraliai mėgsta švarą.

Tvirto bei kompaktiško sudėjimo. Forma beveik kvadratinė, ilgis ir aukštis proporcingi. Svarbi savybė – gausios, ryškios raukšlės apie galvą ir ant kūno. Dydis – iki 43 cm, aukštesni šunys diskvalifikuojami. Galva didoka, proporcinga kūnui. Akys tamsios, nei įdubusios, nei išsprogusios. Uodega pagrinde stora, į galą plonėja ir užsisuka. Uodegos nebuvimas – diskvalifikacija. Priimtinausias – „arklio“ kailis ir „šepečio“ kailio, neviršijantis 2,5 cm ilgio. Spalva vienspalvė, galimas tamsus šešėlis ant nugaros. Sveria 11 – 18 kg. Gyvena iki 10 metų.

Rodyk draugams

Šunų veislės iš Kinijos - šarpėjus

Sunys, veislės  Žymos: , , , , , Komentarų (0)

Šarpėjai

Tai buvo tipiški valstiečių šunys, naudoti įvairiems tikslams – medžioklei, pėdsekystei, žiurkių pjudymui, ganymui, apsaugai. Ne išimtis buvo ir šunų kovos, kur laisvoka oda ir specifinis kailis (šarpėjaus pavadinimas reiškia „smėlio“ arba „ryklio“ odą) saugojo nuo sužalojimų. Taip pat kinai tikėjo, jog raukšlės ir pigmentuoti nasrai atbaido piktas dvasias. Spėjama, kad pirmasis raukšlėtas šarpėjus atsirado mutacijos būdu.

Dėl šarpėjų kilmės yra daugybė nuomonių ir teorijų. Žinoma, kad jie egzistuoja labai seniai, tačiau nesutariama dėl tokių dalykų, kaip pradinė kilmė – pavyzdžiui, ar jie kilo iš čiau čiau, ar šios veislės turi bendrą protėvį ir pan.

Hanų dinastijos kapuose randamos į šarpėjus panašios statulėlės lyg ir patvirtina seną jų kilmę, tačiau kai kurie priešininkai teigia, jog tos statulėlės vaizduoja ne šarpėjus, o stilizuotus čiau čiau. Daug kam įtarimų kelia ir tai, kad kai Markas Polas 1271 metais lankėsi Kinijoje, jis minėjo į čiau čiau panašius šunis, bet neužsiminė, kad būtų matęs ką panašaus į šarpėjus. Daug kas tikėtina teorija laiko tai, kad kinų koviniai šunys visiškai susiformavo 1700 – 1800 metais. 1751 metais imperatoriaus įsakymu prasidėjo jūrų prekyba pietinėje Kinijos zonoje. Tuo laikotarpiu čiau čiau, bandant sukurti kovinius šunis, kryžminti su kai kuriom veislėm – senaisiais anglų buldogais, bokserių protėviais.

kinų kovinis šuo
kinų kovinis šuo

Originalių šarpėjų dydis buvo 58,5 cm, svoris – 27 kg. 1949 m., Kinijai tapus komunistine valstybe, nebuvo leidžiama auginti gyvūnų, be to, trūko maisto, dėl to nukentėjo ne tik žmonės, bet ir šunys. Šarpėjai prarado originalų savo dydį – jie sumažėjo, nyko ir jų skaičius. Honkongo kinologų klubas Kinijos kovinius šunis užregistravo 1949 metais. Jie išnyko (įvairių žmonių nuomonės vėlgi varijuoja nuo kelių likusių grynakraujių šunų iki visiško išnykimo) ir vėl buvo atkurti 1960 metais.

kinų koviniai šunys ringe
kinų koviniai šunys ringe

Iki 1960 vidurio dauguma grynakraujių šarpėjų Honkonge buvo darbinės klasės ir naudoti kovoms. Labai nedaug šunų buvo registruoti Honkongo kinologų klube – dauguma veislės atstovų pasiliko paprastų žmonių rankose. Pagrindinė to priežastis – parodos nebuvo tokios pelningos kaip šunų kovos, be to, vietiniai veislės mylėtojai buvo įsitikinę, kad užsienio teisėjai negali suprasti (taigi ir vertinti) tokios veislės.

kinų koviniai šunys
kinų koviniai šunys

Bandant išsaugoti Kinijos kovinius šunis, Honkongo kinologų klube registruotus veislės atstovus kryžmino su bulmastifais, čiau čiau, buldogais, bokseriais, bulterjerais, greičiausiai ir bladhaundais ir taip sukūrė naują veislę – dabartinį šarpėjų. Kai kurie šunys turi ir vokiečių aviganio kraujo (mišrūnai, maišyti su mastifais ir vokiečiais). 1966 m. kinų koviniai šunys, registruoti Honkongo kinologų klube, dažnai iškeliaudavo į JAV. Nors tie „pionieriai“ priklausė gerai žinomiems veislynams, kurių pagrindus galima atsekti iki 1950 metų, jie jau buvo kryžminami su kai kuriomis veislėmis, nes nemaža jų dalis turėdavo „šepečio“ kailį, per trumpas uodegas (ar visai biges) ir dėmėtus liežuvius, kas rodo abejotiną kilmę.

kinų koviniai šunys ringe
kinų koviniai šunys ringe

1973 metais Honkonge Matgo Law įsigijo šiek tiek šių šunų, susidomėjimą veisle užsienyje sukėlė viena publikacija amerikiečių žurnale ir paskelibimas Gineso rekordų knygoje, kad tai – rečiausia pasaulio veislė. 1975 metų liepos 15 dieną Honkongo kinologų klubas sustabdė Kinijos kovinių šunų veislės atkūrimą – dauguma kinologų nepritarė tokiam plačiam įvairių veislių kryžminimui, kurių palikuonys dažniausiai iškeliaudavo užsienin, nes buvo gana paklausi prekė. Pasak veislės mylėtojų, tie gyvūnai turėjo per daug raukšlių ir klosčių ant visų kūno dalių (net ant kojų), todėl labai skyrėsi nuo įprasto kinų kovinių šunų tipo.

1964 m.

1964 m.

Nuo tų „atkūrimo“ laikų vystėsi dvi pagrindinės šarpėjų linijos. Honkonge sutinkamus šunis (taip pat kartais pasirodančius ir JAV ar kituose kraštuose ir žinomus kaip „kaulasnukių“ šarpėjų tipo atstovus) daug kas vadina originaliais Kinijos koviniais šunimis. Mums žinomi gausiai raukšlėti šarpėjai yra šių šunų ir daugybės kitų veislių kryžminimo rezultatas.

„Mėsasnukių“ tipas atsirado būtent 1960 – 1970 metais, veislėms fanatikams beraudant, kad tie jau pernelyg smarkiai nukrypo nuo originalaus standarto. Raukšlių padaugėjo bei snukio forma pakito ne tik dėl kryžminimo su kitomis veislėmis, bet ir dėl inbrydingo, nors patys pirmieji „mėsasnukiai“ pasirodė sukryžminus šarpėjų ir trumpaplaukę čiau čiau kalę. Honkongo klubo atstovai pasakoja, kad dar iki 1989 metų pabaigos užsienio veisėjai geriau vertindavo aktyvesnius ir „teisingesnius“ kaulasnukius šunis, vėliau situacija pradėjo keistis moderniųjų - mėsasnukių naudai.

"kaulasnukis" šarpėjus

“kaulasnukis” šarpėjus

Nors užsienyje veislės populiarumas didelis, tėvynėje jie nesulaukė tokio dėmesio. Tiesa, tame galima rasti ir naudingų dalykų – kad ir išlikusį originalesnį šarpėjų variantą („kaulasnukius“). Gera žinia ta, kad vis daugiau šarpėjų mylėtojų šiuo metu „grįžta“ prie originalaus veislės tipo ir netgi gabenasi šunis iš Honkongo.

"kaulasnukių" atstovas

Šiuo metu egzistuoja trys selekcininkų „stovyklos“, nesutariančios ar net kovojančios tarpusavyje. Vieni jų mano, kad šarpėjus – namų numylėtinis, tad modernusis tipas visiškai priimtinas. Kita grupė teigia, kad šarpėjai turi turėti medžiotojų ir kovotojų savybes, pastarieji renkasi tradicinius šarpėjus, vadinamus kaulasnukiais. Trečia grupė mano, kad geriausia išeitis – abiejų šių tipų viduriukas.

Šarpėjus yra labai ištikimas šeimininkui, tačiau nepriklausomas. Protingas, žaismingas, aktyvus, dominuojantis ir drąsus. Turi tvirtą ryšį su šeima. Puikus sargas ir palydovas. Būtina dresuoti paklusnumo, socializuoti nuo mažens. Šeimininkas turi būti švelnus, bet tvirtas. Paprastai nemėgsta vandens ir dažnai stengiasi jo išvengti. Labai švarus. Šarpėjai seilėjasi, ypač jei jiems ką nors skauda. Renkantis šuniuką labai svarbu rasti patikimą selekcininką – kad naujas šeimos narys neturėtų kokių nors problemų, ypač sveikatos. Šarpėjus gerai jausis ir bute, jei galės pakankamai judėti. Tai vidutinio aktyvumo šuo. Šio šuns limfagyslės labai plonos, todėl naudoti griežtą pavadėlį draudžiama.

"mėsasnukis"

mėsasnukis

Dažniausiai pasitaikančios šarpėjų sveikatos problemos – entropija, hipotiroidizmas, patinusių sąnarių sindromas (dėl inkstų ligų), vėžys (yra kelios vėžio formos, dažnesnės šarpėjams). Klaidinga manyti, kad šarpėjaus raukšlės sukelia daug problemų. Aišku, šie šunys gali turėti odos problemų, bet taip yra ne dėl raukšlių – tai paveldima liga. Jei perkate gyvūną iš patikimo veisėjo, dėl šios problemas neverta baimintis, svarbu įsitikinti, kad selekcininkas veisia tik sveikus šunis. Gyvena 11 – 12 metų

Akys mažos, migdolo formos. Snukis platus, pilnai užpildytas, nosis didelė, plati ir tamsiai pigmentuota. Lūpos ir snukio viršus mėsingi. Liežuvis, gomurys, dantenos ir atvėpusios lūpos juodai mėlynos spalvos. Ausys trikampės, apvaliais galais. Uodega pagrinde stora, smailėja. Ūgis 44 – 51 cm.

Kailis tiesus, prigludęs, ties ketera pastatytas, 1 – 2,5 cm ilgio. Neturi pavilnės. Yra trys kailio tipai – arklio, šepečio kailio ir retas lokio kailio, kuris kinologų klubų nepripažįstamas – manoma, kad atsirado dėl kryžminimo su čiau čiau.

“lokio kailis”

Tokie ilgakakliai šarpėjai neretai būna supainiojami su čiau čiau. „Arklio“ kailis trumpas, šiurkštus, dygus, šeriasi sezoniškai, „šepečio“ ilgesnis, šeriasi ištisus metus. „Tradicinių, arba kaulasnukių šarpėjų kailis – tik „arklio“. Visada vienspalvis, leidžiamas tamsesnis ruožas ant nugaros ir ties ausimis.

“šepečio” kailis

Šarpėjai raukšlėti, nes serga mucinoze – paveldimu sutrikimu. Dėl dar (turbūt) neišaiškintų genetinių pokyčių organizme daugėja hialurono rūgšties. Ši skatina raukšlių gamybą. Paprastai mucinozė šuniui problemų nesukelia, tačiau kai kuriems šarpėjams pasitaiko dar aktyvesnė forma, kuomet mucinas kaupiasi be saiko ir atsiranda burbulai ar pūslės, matomi odos paviršiuje. Jos labai jautrios išoriniam poveikiui. Jei tokie „burbulai“ pažeidžiami, iš jų sunkiasi skaidrus skystis, jie gali būti susiję su alergijomis. Viso to pasekmė – šašuotas šuo.

Iki dabar mechanizmas, gaminantis didelį mucinų kiekį, buvo nežinomas. Praėjusiais metais grupė tyrėjų atrado šio sutrikimo mechanizmus – šarpėjų mucinozė atsiranda dėl hialurono rūgšties kaupimosi odos struktūrose. Hialurono rūgštis atsako už ląstelių judėjimą, dalijimąsi, didina skysčių klampumą, yra svarbus sąnarių kremzlių komponentas, o jos kiekio sutrikimai gali būti kai kurių piktybinių navikų priežastimi. Dar vienas iš šios rūgšties darbų – žaizdų „taisymas“ (sudaro mechaninį barjerą su išorine aplinka, kad užkratas nepatektų vidun). Normaliomis sąlygomis odoje hyaluronic rūgštis aptinkama baziniame epidermio sluoksnyje, ten ji tvarko ekstraceliuliarinę sritį ir aprūpina įvairias struktūras maistinėmis medžiagomis. Esant mucinozei, šios medžiagos kiekis būna toks didelis, nes vienas iš trijų fermentų, atsakingų už žinduolių rūgščių sintezę, pernelyg aktyviai darbuojasi. Dabar tyrinėtojai ieško, koks tikslus genetinis pakitimas sukelia šią medžiagų apykaitos problemą. pastaba: bent žmonių pasaulyje hialurono rūgšties sumažėjimas susijęs su odos dehidratacija ir raukšlių atsiradimu, čia aprašytas kiek kitoks procesas (besaikė šios rūgšties gamyba), tad prašau nekibti ir, jei kyla klausimų, eiti patiems domėtis.

Rodyk draugams


Dizainas N.Design Studio. Susikurk savo blogą BLOGas.lt
Įrašų RSS Komentarų RSS